Administracinė byla Nr. A-1236-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03046-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2013 m. iki 2016 m. vykdamas į apeliacinės instancijos teismą, Panevėžio vyriausiojo policijos komisariatą, buvo laikomas Lukiškių TI-K. Vykdamas per Lukiškių TI-K tranzitu buvo laikomas tranzitinėse ir karantino kamerose. Kamerose nebuvo jokio privatumo ir erdvės, tualetu teko naudotis matant kitiems asmenims. Tualete nėra ventiliacijos, todėl nuolat sklido nemalonūs kvapai. Vieną kartą buvo apgyvendintas su rūkančiais asmenimis (apskųsta teismui), nors pats yra nerūkantis. Kamerose drėgna, ant lubų yra pelėsio, nuo sienų krenta tinkas. Kameros labai mažos, trūko vietos judėti, dėl to tarp nuteistųjų kildavo konfliktai. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Dėl netinkamų jo laikymo sąlygų patyrė diskomfortą, neigiamus išgyvenimus ir kitus neigiamus potyrius.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 74–82).
4. Atsiliepime į skundą nurodė laikotarpius bei kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas. Pažymėjo, kad tikslus asmenų laikymo skaičius ir laikas trumpalaikio laikymo kamerose nefiksuojamas, tačiau jų laikymo trukmė ne ilgesnė dvi valandos. Kai kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį. Teigė, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji perkeliami į laisvesnes kameras. Asmenys, sergantys aktyvia plaučių turberkulioze, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K apskaita (pagal vardus ir pavardes) kokie asmenys buvo laikomi kartu su pareiškėju nevedama, todėl jų pateikti neturi galimybės. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekdamas palaikyti švarą Lukiškių TI-K sudaro sutartis su bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengiamos didesnės arba mažesnės lentynos. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato teisės aktai. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras užtikrina nerūkančiųjų teises laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovo atstovas taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 3,66 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.
5. Pareiškėjas, susipažinęs su Lukiškių TI-K atsiliepimu, pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 143–144). Nurodė, kad kameros „Nr. 358, 310, 316 ir t. t.“ yra karantino arba tranzito, jose esančių asmenų skaičius nuolat kinta, nes jie konvojuojami. Ryte asmenų skaičius būna mažesnis, vakare didesnis. Pareiškėjas manė, kad atsakovo atstovas sąmoningai nenurodo visų kameroje buvusių asmenų skaičiaus. Taip pat akcentavo tai, jog kamerų plotas yra mažas, dalį ploto užima baldai, kamerų būklė bloga, šalta, neužtikrinta higiena.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo R. Č. skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė (b. l. 165–170).
7. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Nors pareiškėjas nesutiko su atsiliepime nurodytu asmenų, laikytų kartu su juo kamerose „Nr. 358, 310, 316 ir t. t.“, skaičiumi, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti jokių objektyvių duomenų nepateikė, neįvardijo, kokie konkretūs asmenys su juo buvo laikyti minėtose kamerose. Tikėtina, kad asmenų skaičius per dieną gali pasikeisti, tačiau teisės aktai neįpareigoja kamerose laikomų asmenų skaičių fiksuoti keletą kartų per dieną. Be to, asmenų pokytis kelių valandų laikotarpiui esminės įtakos laikymo sąlygoms neturėtų. Byloje nebuvo duomenų, sudarančių pagrindą abejoti Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kameroje laikytų asmenų skaičių teisingumu, todėl pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai ir trumpais laikotarpiais, t. y. konvojumi vykstant į kitas tardymo įstaigas, teismą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 23 dienas, iš jų 5 dienas minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, buvo pažeista (2014 m. gegužės 10 d.–2014 m. gegužės 11 d. pareiškėjui teko 2,39 kv. m, 2014 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjui teko 2,47 kv. m, o 2014 m. lapkričio 1 d.–2014 m. lapkričio 2 d. – 2,49 kv. m kameros ploto).
8. Pareiškėjas grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo skunde nurodė, kad jo laikymo sąlygos neatitiko higienos reikalavimų, t. y. kamerose buvo drėgna, ant lubų yra pelėsio, nuo sienų krenta tinkas, šalta. Teismas vadovavosi ginčo metu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24, 22, 56, 60 punktais. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K (pareiškėjo buvimo ar jam artimais laikotarpiais) kamerose, kuriose buvo laikytas pareiškėjas, užfiksavo oro judėjimo greičio pažeidimą, grindų nelygumus, temperatūros pažeidimus, o vienoje iš kamerų nustatyti pelėsio požymiai. Daugelio kitų patikrinimų metu Vilniaus visuomenės sveikatos centras Lukiškių TI-K higienos normų pažeidimų nenustatė. Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų kitus higienos pažeidimus, nei patikrinimų metu nustatė Vilniaus visuomenės sveikatos centras, byloje nebuvo. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K dėl higienos reikalavimų neatitikimų nesikreipė, jų šalinti neprašė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažinta, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K ne visada atitiko higienos normų reikalavimus.
9. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose įrengti tualetai atskirti tik nedidele sienele ir nėra visiškai izoliuoti, todėl turėjo juo naudotis kitų asmenų ir pareigūnų akivaizdoje. Atsakovo atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Teismo vertinimu, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis) besinaudodamas tualetu nebūtų matomas kitų asmenų. Be to, tinkamas tualeto atskyrimas leistų išvengti ir nemalonių potyrių dėl sklindančių kvapų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažinta, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėta, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais.
10. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kartą buvo laikytas su rūkančiais, nors pats nerūko. Šį pareiškėjo reikalavimą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi atsisakyta priimti, nustačius, kad teismo žinioje yra byla (I-5317-643/2016) dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nutartis įsiteisėjusi. Atsižvelgiant į tai, teismas dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiais nepasisakė.
11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.250 straipsniais, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
12. Vertinant pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K nustatyta, kad ginčo laikotarpiu 5 dienas jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nustatyti keli higienos normų pažeidimai. Teismo vertinimu, vien privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas ir asmeninės erdvės trūkumas yra pakankami, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, laikymo Lukiškių TI-K trumpus laikotarpius (1–5 dienas) ir periodiškumą, pažeidimo trukmę, jo pobūdį, mastą ir nesant duomenų, kad tai darė neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatai, taip pat atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 3 000 Eur suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas darė išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 50 Eur.
14. Atsakovo atstovas prašė priteisti iš pareiškėjo 3,66 Eur dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme. Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Atsakovo atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkintas.

III.

15. Pareiškėjas R. Č. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo, kuriame prašo jo skundą tenkinti (b. l. 180).
16. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas smirdančiose, purvinose kamerose, kuriose niekada nebuvo šilto vandens, ant lubų pelėsis, buvo drėgna, nuo lubų krito tinkas, visur purvas, grindys šlapios. Tualetas atskirtas maža sienele. Neduodamas tualetinis popierius, nėra šepečių, valymo priemonių. Pažymi, kad beveik visą plotą užima baldai, tualetas bei nuteistųjų daiktai. Todėl nėra vietos, kur pasėdėti, tenka visą parą gulėti.
17. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 183–186), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
18. Teigia, kad konkrečiu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui R. Č., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priteisimo.
20. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
21. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 5 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, taip pat nustatė kelis higienos normų pažeidimus ir konstatavo, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą.
22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
24. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017 ir kt.).
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, juos įvertino ir padarė pagrįstas išvadas.
26. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja higienos normų pažeidimus Lukiškių TI-K kamerose, taip pat tualeto netinkamą atskyrimą neužtikrinant privatumo juo naudojantis, tačiau šie pažeidimai pirmosios instancijos teismo jau yra nustatyti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegija pritaria teismo išvadoms, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K ne visada atitiko higienos normų reikalavimus, o dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, ir jų papildomai nekartoja.
27. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo abstrakčius teiginius, jog nebuvo išduodamos priemonės valyti tualetą, plauti indus, šiuo aspektu pripažinti pažeidimą nėra pagrindo. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą buvo nurodęs, kad reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Pareiškėjas neįvardijo jokių konkrečių atvejų, kada būtų kreipęsis Lukiškių TI-K darbuotojus dėl valymo priemonių išdavimo, tačiau toks jo prašymas nebūtų tenkintas.
28. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo teiginius dėl neišduodamo tualetinio popieriaus, pažymėtina, kad šių teiginių kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo dalyko ir jo pagrindo bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai reiškiami argumentai nevertinami.
29. Kiek tai liečia pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto atitikimą teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
30. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. sausio 30 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso 5 dienas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą: 2014 m. gegužės 10–11 d. kameroje Nr. 316 pareiškėjui teko 2,39  kv. m ploto; 2014 m. rugpjūčio 30 d. kameroje Nr. 123 – 2,47 kv. m ploto; 2014 m. lapkričio 1–2 d. kameroje Nr. 110 – 2,49 kv. m ploto. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad kamerų gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, asmenų daiktais, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti.
32. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
33. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
34. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, į nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo priteistą sumą padidinti ir pareiškėjui priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
36. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.
37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. Č. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė