Civilinė byla Nr. e3K-3-248-611/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02447-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.; 3.6.1.1.; 3.6.1.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Donato Šerno ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Latvijos bendrovės „AAS BALTA“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GRIFS AG“ ieškinį atsakovei Latvijos bendrovei „AAS BALTA“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas 1215/2012) nuostatų, reglamentuojančių jurisdikciją draudimo bylose, aiškinimo ir taikymo.
2. Konkrečiai šioje byloje nagrinėtina, ar draudimo sutartyje, kuri pagal 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo („Mokumas II“) įtvirtintus kriterijus laikoma „didelės rizikos“, esantis jurisdikciją suteikiantis susitarimas, sudarytas tarp toje pačioje valstybėje narėje esančių draudėjo ir draudiko bei nukreipiantis į jų buveinės vietos teismus, gali būti panaudotas prieš šios sutarties nepasirašiusį kitoje valstybėje narėje įsteigtą apdraustąjį naudos gavėją.
3. Nagrinėjamos bylos ieškovė yra Lietuvoje registruota saugos paslaugas teikianti UAB „GRIFS AG“, atsakovė – Latvijoje registruota draudimo bendrovė „AAS BALTA“. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 114 941,58 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. 2012 m. liepos 31 d. tarp šioje byloje nedalyvaujančios Latvijoje registruotos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės „AAS BALTA“ buvo sudaryta bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis (toliau – Draudimo sutartis).
5. Draudimo sutartyje jos šalys susitarė, kad bendrovės „AAS BALTA“ juridinių asmenų bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklės Nr. 52.02, bendrovės „AAS BALTA“ Draudimo sutarties bendrosios sąlygos Nr. 01 (toliau – ir Bendrosios sąlygos) yra Draudimo sutarties dalis (Draudimo poliso 1 punktas, Bendrųjų sąlygų 2.1 punktas).
6. Draudimo sutartyje jos šalys bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir „AAS BALTA“ susitarė papildomai apdrausti ieškovės UAB „GRIFS AG“ ir nagrinėjamoje byloje nedalyvaujančios Estijoje registruotos įmonės „GRIFS OU“ bendrąją civilinę atsakomybę.
7. Bendrųjų sąlygų, į kurias nukreipia Draudimo sutartis, 9.9 punkte įtvirtinta, kad iš Draudimo sutarties kylančius santykius reglamentuoja galiojantys Latvijos Respublikos įstatymai, tarp kurių – ir Draudimo sutarčių įstatymas, civilinė teisė bei kiti Latvijos Respublikos įstatymai.
8. Bendrųjų sąlygų 9.10 punkte nustatyta, kad visi su Draudimo sutartimi susiję ginčai yra sprendžiami derybomis. Nepavykus susitarti derybų būdu, ginčą nagrinėja Latvijos Respublikos teismas, vadovaudamasis Latvijos Respublikos teritorijoje galiojančiuose įstatymuose įtvirtinta tvarka.
9. 2012 m. rugpjūčio 21 d. įvyko vagystė UAB „Jaunystės romantika“ priklausančioje juvelyrinėje parduotuvėje (Alytus, Lietuva), kurią pagal saugos paslaugų teikimo sutartį saugojo ieškovė. UAB „Jaunystės romantika“ ir jos draudikė bendrovė „ERGO Insurance SE“ kreipėsi į teismą su ieškiniais, reikalaudamos atlyginti dėl vagystės patirtus nuostolius.
10. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1168-603/2016 ieškovės UAB „Jaunystės romantika“ ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „GRIFS AG“ 56 565,17 Eur turtinės žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. kovo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3355,13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
11. Šis teismas taip pat tenkino ieškovės draudimo bendrovės „Ergo Insurance SE“ ieškinį iš dalies – priteisė jai solidariai iš atsakovių UAB „GRIFS AG“ ir draudimo bendrovės „AAS BALTA“ 38 194,99 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. sausio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis – 3062,47 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.
12. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad atsakovė UAB „GRIFS AG“ buvo atsakinga už prekybos centro rakinimą. Įvertinęs Draudimo sutarties 4.1.3 punkte ir 4.1.5 punkte nustatytas atsakovės pareigas, teismas sprendė, kad jei atsakovė būtų tinkamai apžiūrėjusi UAB „Jaunystės romantika“ parduotuvę, vagims nebūtų buvę galimybės išlaužti seifų ir iš jų pagrobti juvelyrinius dirbinius bei pinigus ir taip būtų buvę išvengta turtinės žalos padarymo, todėl nusprendė, kad atsiradusią žalą ir atsakovės UAB „Grifs AG“ neveikimą sieja tiesioginis priežastinis ryšys, o atsakovės veika atlikta esant dideliam neatsargumui.
13. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-870-241/2016 Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017 paliko nepakeistą minėtą Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą.
14. Šioje byloje ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 114 941,58 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
15. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.
16. Teismas, remdamasis 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo II skyriaus 3 skirsnio 8–14 straipsnių nuostatomis, Bendrųjų sąlygų 9.10 punktu, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad Draudimo sutartį sudariusi Latvijos bendrovė „GRIFS AG SIA“ yra ieškovės dalyvė (savininkė), valdanti visas UAB „GRIFS AG“ akcijas, sprendė, kad dėl ieškovės pritarimo, net jei jis yra išreikštas ir netiesiogiai, visoms sutarties sąlygoms, taip pat susijusioms su ginčo teismingumu, nekyla jokių abejonių.
17. Teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį atsakovei kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui, nurodęs, kad draudimo teisinių santykių šalys Draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9.10 punkte nustatė, jog visi su Draudimo sutartimi susiję ginčai bus nagrinėjami Latvijos Respublikos teismuose, vadovaujantis Latvijos Respublikos teritorijoje galiojančiais įstatymais.
18. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, 2018 m. kovo 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį panaikino ir perdavė klausimą dėl UAB „GRIFS AG“ ieškinio priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog UAB „GRIFS AG“ pripažintina naudos gavėja pagal sudarytą Draudimo sutartį. Teismas, remdamasis Reglamento 1215/2012 18 konstatuojamąja dalimi, 11 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-248/2015 pateiktais išaiškinimais, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu byloje Société financi?re et industrielle du Peloux, C-112/03, konstatavo, jog Draudimo sutartyje buvo susitarta, kad ginčai dėl Draudimo sutarties bus sprendžiami Latvijos Respublikos teismuose, vadovaujantis Latvijos Respublikos teritorijoje galiojančiais įstatymais.
20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo susitarimu faktiškai buvo apribota ieškovės kaip naudos gavėjos, kurios buveinės vieta yra Lietuvos Respublikoje, teisė pasinaudoti jai Reglamento 1215/2012 11 straipsnyje suteiktomis alternatyviomis teismo pasirinkimo galimybėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad toks susitarimas neįpareigoja ieškovės paduoti ieškinį tik Latvijos Respublikos teismui. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir klausimas dėl UAB „GRIFS AG“ ieškinio priėmimo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį ir palikti ieškinį nenagrinėtą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Reglamento 1215/2012 3 skirsnio nuostatų dėl specialiųjų jurisdikcijos taisyklių draudimo sutarčių šalys gali nesilaikyti pagal susitarimą, kuris yra susijęs su draudimo sutartimi, sudaryta dėl vienos ar daugiau 16 straipsnyje nurodytų rizikos rūšių, kurią apibrėžia 16 straipsnio 5 punktas. Tai lemia, kad spręsdamas, ar Lietuvos teismai turi jurisdikciją pagal Reglamento 1215/2012 nuostatas, apeliacinės instancijos teismas turėjo tinkamai kvalifikuoti sutartį, iš kurios ieškovė kildina reikalavimus, ir turėjo šią sutartį kvalifikuoti kaip „didelės rizikos“ draudimo sutartį, kaip ji apibrėžiama Reglamento 1215/2012 16 straipsnio 5 punkte. 2012 m. liepos 31 d. civilinės atsakomybės draudimo poliso Nr. 341259436 priede nurodoma, jog pas draudėją dirbančių asmenų skaičius yra 1628, t. y. viršija 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo („Mokumas II“) (toliau – ir Direktyva 2009/138/EB) nustatytą 250 darbuotojų skaičiaus kriterijų. Be to, priede nurodoma draudėjo apyvarta einamaisiais draudimo sutarties finansiniais metais viršija Direktyvoje 2009/138/EB nurodytą 12,8 mln. Eur kriterijų. Nustatant kriterijus turi būti vertinami ir sumuojami tiek draudėjos, tiek ieškovės duomenys, tačiau vien draudėjos (Latvijos bendrovės „GRIFS AG SIA“) duomenų pakanka nustatyti, kad kriterijai yra viršijami, ir tai leidžia sudarytą sutartį kvalifikuoti kaip „didelės rizikos“ draudimo sutartį.
21.2. Pagal Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punktą draudimo sutarties, kuri kvalifikuotina kaip „didelės rizikos“ draudimo sutartis, šalims leidžiama nesilaikyti Reglamento 1215/2012 3 skirsnio nuostatų. Taigi Draudimo sutarties šalys galėjo susitarti, kad jurisdikcija priklausys tik draudikės buveinės valstybės teismams. Draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9.10 punkto nuostata, įtvirtinanti, kad ginčai iš Draudimo sutarties perduodami spręsti Latvijos Respublikos teismams, yra galiojanti ir privaloma ieškovei, kaip trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta Draudimo sutartis.
21.3. Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 3 punkte nustatyta taisyklė, kuri leidžia draudikui ir draudėjui, kurių buveinės yra toje pačioje valstybėje narėje, susitarti dėl jurisdikcijos draudiko buveinės vietos teismuose, net jei žalą sukėlęs įvykis įvyko užsienyje. Draudimo sutartis buvo sudaryta tarp draudikės ir draudėjos, kurių abiejų buveinės yra Latvijos Respublikoje, todėl toks susitarimas dėl jurisdikcijos yra leidžiamas ir įpareigoja draudėją bei ieškovę. Ieškovė yra draudėjos patronuojamoji įmonė, kuri Draudimo sutartyje įvardyta kaip kartu su draudėja apdraudžiamas asmuo. Nors ieškovė nėra pasirašiusi Draudimo sutarties, sutartis laikytina sudaryta ieškovės naudai, t. y. suteikiančia ieškovei draudimo apsaugą. Tačiau šios draudimo apsaugos ribos ir sąlygos visa apimtimi taikomos ieškovei lygiai taip kaip ir draudėjai, įskaitant ir jurisdikcijos sąlygą. Šioje byloje ieškovė reiškia ieškinį ne kaip nukentėjęs apdraustasis naudos gavėjas, kuriam mokėtina draudimo išmoka pagal civilinės atsakomybės draudimą, ji reikalauja priteisti sumas, kurios turės būti išmokėtos nukentėjusiems asmenims. Pagal savo statusą ieškovės, reiškiančios tokius reikalavimus, padėtis yra lygiavertė kaip ir draudėjos, todėl jai yra privalomos visos Draudimo sutarties sąlygos, įskaitant susitarimą dėl Latvijos teismų jurisdikcijos. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, kad ieškovei netaikomos Reglamento 1215/2012 11 straipsnyje nurodytos alternatyvos.
21.4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo ESTT praktikos, vadovaudamasis precedentu, kuris taikytinas kitoms situacijoms. ESTT 2005 m. gegužės 12 d. sprendime byloje Société financi?re et industrielle du Peloux, C-112/03, analizuojamos ir šios bylos situacijos yra skirtingos, nes ieškinį reiškia ne nukentėjęs asmuo, kuriam padaryta žala, o draudėjo statusu besinaudojanti ieškovė, kuri turi tas pačias teises pagal Draudimo sutartį kaip ir draudėja, įskaitant ir tai, kad jai galioja susitarimas dėl jurisdikcijos.
22. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Bylą nagrinėję teismai yra nustatę faktą, kad ieškovė nėra Draudimo sutarties šalis ir jos nesaisto susitarimas dėl teismingumo, kurį sudarė Latvijos bendrovė „GRIFS AG SIA“ ir atsakovė. Ieškovė Draudimo sutarties šalių atžvilgiu yra trečiasis asmuo (apdraustasis asmuo), ji nebuvo ir nėra išreiškusi valios dėl ginčų, kylančių iš sutarties ir susijusių su Draudimo sutartimi, sprendimo sąlygų ar jurisdikcijos. Taigi Draudimo sutarties šalių (Latvijos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės) sudarytas susitarimas dėl teismingumo negali sukelti teisinių pasekmių ieškovei, tokio susitarimo nesudariusiam asmeniui. Iš kasacinio skundo matyti, kad atsakovė siekia, jog kasacinis teismas iš naujo nustatytų apeliacinės instancijos teismo jau konstatuotas faktines aplinkybes dėl to, ar ieškovė yra Draudimo sutarties šalis ir (ar) ieškovė pritarė susitarimui su atsakove dėl ginčų teismingumo.
22.2. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, sutarties šalių susitarimas dėl teismingumo negali saistyti trečiojo asmens ir sukelti jam teisinių padarinių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 32 straipsnio 1 dalis, 788 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog tarp šalių sudarytas susitarimas dėl ginčo teismingumo negali sukelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2003; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2010). Latvijos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės susitarimas dėl ginčų sprendimo Latvijos teismuose negali būti taikomas ieškovei, kadangi ieškovė yra trečiasis asmuo Draudimo sutarties šalių atžvilgiu ir nebuvo išreiškusi valios dėl sutartinio teismingumo. Ieškovė negali būti tapatinama su Latvijos bendrove „GRIFS AG SIA“. Draudėjas yra draudimo sutarties šalis, todėl jam tenka pareiga mokėti draudimo įmoką draudikui, jis gali derėtis su draudiku dėl draudimo sutarties sąlygų, su atitinkamomis sąlygomis sutikti ar nesutikti, o ieškovė yra apdraustasis pagal Draudimo sutartį asmuo ir negali būti laikoma šios Draudimo sutarties šalimi (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 1, 7 dalys, 107 straipsnis). Taigi ieškovė negali būti tapatinama su Latvijos bendrove „GRIFS AG SIA“ ir negali būti laikoma nei draudėja, nei Draudimo sutarties su atsakove šalimi.
22.3. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi ESTT išaiškinimais, pateiktais 2005 m. gegužės 12 d. sprendime byloje Société financi?re et industrielle du Peloux, C-112/03. ESTT praktikoje išaiškinta, kad, analogiškai kaip ir sutarties uždarumo principas, autonomiškas šalių susitarimas dėl jurisdikcijos pasirinkimo galioja tik tiems asmenims, kurie jam pritarė, t. y. sutartinis teismingumas įpareigoja tik susitarimo šalis, o tretiesiems asmenims jis neturi teisinės galios (ESTT 2013 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Refcomp SpA, C-543/10). ESTT yra konstatavęs, kad nuo apdraustos žalos nukentėjusios trečiosios šalies padėtis yra dar labiau nutolusi nuo sutartinių santykių, kylančių iš susitarimo dėl jurisdikcijos, nei apdrausto naudos gavėjo, kuris neišreiškė aiškaus sutikimo dėl šio susitarimo, padėtis (ESTT 2017 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Assens Havn,C-368/16). Atsižvelgiant į šią ESTT praktiką spręstina, kad Latvijos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės sudarytas jurisdikcijos susitarimas neturi teisinės galios ieškovei (apdraustajam asmeniui). Ieškovė negali būti laikoma nei papildoma draudėja, nei besinaudojančia draudėjo statusu, todėl teismas pagrįstai vadovavosi ESTT išaiškinimais.
22.4. Ieškovė taip pat nesutinka, jog Latvijos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės susitarimo dėl jurisdikcijos taikymas ieškovei galimas pagal Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 3 punkto, 15 straipsnio 5 punkto ir 16 straipsnio 5 punkto nuostatas. Reglamento 1215/2012 15, 16 straipsnių nuostatos laikytinos išimtimis iš specialiųjų teismingumo taisyklių dėl bylų, susijusių su draudimu, jos turi būti taikomos siaurai (ESTT 2017 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Assens Havn, C-368/16; 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Société financi?re et industrielle du Peloux, C-112/03). Iš Reglamento 1215/2012 nuostatų matyti, kad 15 straipsnio 3 punkte ir 15 straipsnio 5 punkte nustatytos išimtys gali būti taikomos tik tuo atveju, jei bylos šalys yra draudimo sutarties šalys (draudėjas ir draudikas) ir jei jos yra sudariusios susitarimą dėl jurisdikcijos. Reglamento 1215/2012 16 straipsnyje nurodyti draudimo rizikos rūšių kriterijai (įskaitant Reglamento 1215/2012 16 straipsnio 5 punkto nuostatas dėl „didelės rizikos“ draudimo) yra aktualūs tik tuo atveju, kai bylos šalys yra draudėjas ir draudikas, kurie yra sudarę susitarimą dėl jurisdikcijos. Reglamento 1215/2012 1, 4 punktų nuostatos taip pat patvirtina, kad, norint nesilaikyti Reglamento 1215/2012 3 skirsnyje nustatytų specialiųjų teismingumo taisyklių, yra privalomas bylos šalių susitarimas dėl teismingumo. Taigi, remiantis tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu Reglamento 1215/2012 15 straipsnio nuostatų aiškinimu, pagal Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 3, 5 punktus (kartu su 16 straipsnio 5 punktu) draudimo sutartyje nustatytas susitarimas dėl teismingumo neturi teisinės galios apdraustam asmeniui ar nukentėjusiam asmeniui. Toks nuostatų aiškinimas atitinka ESTT praktiką, apdrausto asmens bei nukentėjusio asmens vaidmenį sudarant draudimo sutartį. Nagrinėjamu atveju nėra Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 3 punkte įtvirtintos išimties taikymo sąlygų. Ieškovė nėra draudėja ir su atsakove nėra sudariusi susitarimo dėl teismingumo, be to, ieškovės ir atsakovės buveinės yra skirtingose valstybėse narėse.
22.5. Ieškovei būtų nepagrįsta taikyti kriterijus, kurie taikytini draudėjui. Ieškovė neturėjo galimybės derėtis dėl Draudimo sutarties sąlygų, įskaitant sąlygas dėl ginčų teismingumo. Vien ši aplinkybė ipso jure (pagal įstatymą) yra pakankama spręsti, kad ieškovės padėtis yra silpnesnė, tuo tarpu ESTT praktikoje yra ginamas apdraustas asmuo arba nukentėjęs asmuo, kurio padėtis silpnesnė (ESTT 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Société financi?re et industrielle du Peloux, C-112/03; 2017 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Assens Havn, C-368/16; 1983 m. liepos 14 d. sprendimas byloje Gerling Konzern Speziale Kreditversicherungs-AG, C-201/82).
IV. Kreipimasis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, šio sprendimo esmė ir dalyvaujančių byloje asmenų rašytiniai paaiškinimai
23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi buvo sustabdytas bylos nagrinėjimas ir kreiptasi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą klausimu:
ar Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punktas ir 16 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad didelės rizikos draudimo atveju jurisdikcinis susitarimas, nustatytas tarp draudėjo ir draudiko sudarytoje draudimo sutartyje, gali būti panaudotas prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris neišreiškė aiškaus sutikimo dėl šios sąlygos ir kurio nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra kitoje nei draudėjo ir draudiko valstybėje narėje.
24. Teisingumo Teismas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą prašymą 2020 m. vasario 27 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje AAS „Balta“, C‑803/18 (toliau – Prejudicinis sprendimas), kuriuo nusprendė:
Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punktas ir 16 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad dėl „didelės rizikos“, kaip ji suprantama pagal pastarąją nuostatą, sudarytoje draudimo sutartyje draudėjo ir draudiko sutarta jurisdikciją suteikiančia sąlyga negalima remtis prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris nėra draudimo srities profesionalas, neišreiškė sutikimo dėl šios sąlygos ir jo nuolatinė gyvenamoji ar buveinės vieta yra kitoje nei draudėjo ir draudiko buveinės valstybėje narėje.
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 10 d. nutartimi buvo atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas ir pasiūlyta dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti rašytinius teisinius argumentus dėl Prejudicinio sprendimo.
26. Ieškovė pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog Teisingumo Teismo priimtas Prejudicinis sprendimas, jame pateikti išaiškinimai pagrindžia, kad ieškovės pareikšti reikalavimai yra teismingi Lietuvos Respublikos teismams ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pateikiami tokią išvadą pagrindžiantys argumentai bei priežastys:
26.1. Teisingumo Teismas išaiškino, kad Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punkto ir 16 straipsnio 5 punkto nuostatos bei remiantis tokiomis nuostatomis didelės rizikos draudimo sutartyje įtvirtintas draudėjo ir draudiko susitarimas dėl teismingumo negali būti taikomas draudimo sutartimi apdraustojo asmens atžvilgiu, kai: pirma, apdraustasis asmuo nėra draudimo srities profesionalas; antra, apdraustasis asmuo neišreiškė sutikimo dėl teismingumo susitarimo; trečia, apdraustojo asmens buveinės vieta yra ne draudėjo ir draudiko buveinės valstybėje narėje.
26.2. Bylą nagrinėjant teismuose buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios, remiantis Prejudiciniame sprendime pateiktais išaiškinimais, pagrindžia, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomos Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punkto ir 16 straipsnio 5 punkto nuostatos ir kad ieškovės atžvilgiu negalima remtis Draudimo sutarties nuostatomis dėl ginčų teismingumo Latvijos teismams. Šiuo atveju ieškovė nėra draudimo srities profesionalė, atsakovė yra profesionali draudimo rinkos dalyvė. Ieškovė ir Latvijoje registruota bendrovė „GRIFS AG SIA“ yra teisiškai atskiri subjektai, kurie savarankiškai prisiima pareigas ir įgyvendina teises. Taigi Draudimo sutarties šalių sudarytas susitarimas dėl teismingumo negali sukelti teisinių pasekmių ieškovei, tokio susitarimo nesudariusiam asmeniui.
26.3. Tai, kad Draudimo sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl teismingumo negali būti taikomas ieškovės, kaip apdraustojo asmens, nesančio Draudimo sutarties šalimi, atžvilgiu, papildomai pagrindžia CPK reglamentavimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodanti, jog draudžiama taikyti sutartinio teismingumo nuostatas šio susitarimo nesudariusiems asmenims (CPK 32 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2003; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2010).
26.4. Ieškovės reikalavimų teismingumas turi būti nustatomas vadovaujantis Reglamento 1215/2012 3 skirsnio 10, 11, 12, 13 ir 14 straipsniuose įtvirtintomis specialiosiomis teismingumo taisyklėmis dėl bylų, susijusių su draudimu. Ieškovė yra apdraustoji, o žala, kurios atlyginimo ieškovė siekia draudimo išmokos forma, kilo Lietuvos Respublikoje, todėl ieškovė, vadovaudamasi Reglamento 1215/2012 11, 12 straipsnių nuostatomis, turi teisę atsakovei ieškinį pareikšti pagal savo nuolatinės buveinės adresą Lietuvos Respublikos teisme. Šias aplinkybes pagrįstai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl civilinės bylos iš draudimo teisinių santykių teismingumo esant tarptautiniam elementui, kai ieškinį pareiškia naudos gavėjas, nesantis draudimo sutarties šalimi
27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 21 punktą).
28. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695 10 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2012 m. liepos 31 d. tarp Latvijoje registruotos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės Latvijos bendrovės „AAS BALTA“ buvo sudaryta Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartis. Šioje sutartyje šalys susitarė papildomai apdrausti UAB „GRIFS AG“ (ieškovės) ir „Grifs OU“ bendrąją civilinę atsakomybę. Taigi, ieškovė yra naudos gavėja pagal Latvijoje registruotos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės sudarytą Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį.
30. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, jog draudimo sutartimi jos šalys susitarė, kad visus su aktualia draudimo sutartimi susijusius ginčus nagrinėja Latvijos Respublikos teismas, vadovaudamasis Latvijos Respublikos teritorijoje galiojančiuose įstatymuose nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto, šalių sudarytos Draudimo sutarties Bendrųjų sąlygų 9.10 punkto nuostatomis bei 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo II skyriaus 3 skirsnio 8–14 straipsniais, sprendė, jog byla neteisminga Vilniaus apygardos teismui, todėl atsisakė ieškinį priimti. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, nes ieškovė nėra Latvijoje registruotos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės sudarytos sutarties šalis, todėl jos teisę pasinaudoti Reglamento 11 straipsnyje suteiktomis alternatyviomis teismo pasirinkimo galimybėmis varžanti draudimo sutarties sąlyga jai netaikoma. Atsakovė kasaciniame skunde su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka.
31. Taigi, byloje sprendžiamas teisės klausimas, ar Latvijoje registruotos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės sudarytos draudimo sutarties susitarimas dėl ginčų teismingumo turi būti taikomas ir naudos gavėjai ieškovei, kuri yra registruota Lietuvoje ir kuri nėra šios sutarties šalis. Kadangi tiek Lietuva, tiek Latvija yra Europos Sąjungos valstybės narės, todėl, bylos šalims turint buveines skirtingose ES valstybėse narėse, ginčo teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Reglamento 1215/2012 nuostatomis.
32. Šis reglamentas nustato jurisdikcijos taisykles civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinas Europos Sąjungos valstybėms narėms. Šis teisės aktas pakeitė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Pagal Reglamento 1215/2012 81 straipsnį šis reglamentas privalomas visas ir pagal Sutartis tiesiogiai taikomas valstybėse narėse.
33. Kalbant apie sutarties šalių teisę sudaryti susitarimus dėl tarptautinės jurisdikcijos, Reglamento 1215/2012 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Remiantis Reglamento 1215/2012 25 straipsnio 4 dalimi, susitarimai dėl jurisdikcijos ar turto patikėjimo dokumento nuostatos dėl jurisdikcijos pasirinkimo neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja 15 (bylos dėl draudimo), 19 (vartojimo sutartys) ar 23 (darbo sutartys) straipsniui arba jeigu teismai, kurių jurisdikcijos išvengiama, turi išimtinę jurisdikciją pagal 24 straipsnį.
34. Bylų iš draudimo teisinių santykių teismingumui reglamentuoti skirtos taisyklės yra išdėstytos Reglamento 1215/2012 3 skirsnyje, 10–16 straipsniuose („Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su draudimu“). Šio Reglamento 10 straipsnyje įtvirtinta, jog jurisdikcija dėl bylų, susijusių su draudimu, nustatoma pagal šį skirsnį, nedarant poveikio 6 straipsniui ir 7 straipsnio 5 punktui. Tai reiškia, kad bylose iš draudimo teisinių santykių remtis kitomis Reglamento normomis galima tiek, kiek tai leidžia minėto 3 skirsnio normos.
35. Reglamento 1215/2012 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas: a) valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose; b) jeigu ieškinius pareiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas – kitoje valstybėje narėje ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose; arba c) kai draudikai yra keli – valstybės narės, kurioje yra iškelta byla pagrindiniam draudikui, teismuose. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad draudiko, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta nėra valstybėje narėje, tačiau kuris turi filialą, atstovybę arba kitokį padalinį vienoje iš valstybių narių, ginčuose, susijusiuose su filialo, atstovybės arba padalinio veikla, tokia valstybė narė yra laikoma draudiko nuolatine gyvenamąja (buveinės) vieta.
36. Pagal Reglamento 1215/2012 12 straipsnį, kai sudaryta atsakomybės draudimo sutartis arba draudžiamas nekilnojamasis turtas, ieškinys draudikui taip pat gali būti pareikštas vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Ši nuostata taikoma ir tuomet, kai kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas yra nurodyti vienoje draudimo sutartyje ir kai abiejų rūšių turtui žala padaryta dėl to paties įvykio.
37. Tiek, kiek aktualu nagrinėjamai bylai, Reglamento 1215/2012 15 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą, kuris buvo sudarytas tarp draudėjo ir draudiko, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta arba įprastinė gyvenamoji vieta susitarimo sudarymo momentu buvo toje pačioje valstybėje narėje, ir pagal šį susitarimą tos valstybės narės teismams suteikiama jurisdikcija, net jei žalą sukėlęs įvykis įvyko užsienyje, su sąlyga, kad toks susitarimas neprieštarauja tos valstybės narės teisei (3 punktas); kuris yra susijęs su draudimo sutartimi, sudaryta dėl vienos ar daugiau 16 straipsnyje nurodytų rizikos rūšių (5 punktas).
38. Reglamento 1215/2012 16 straipsnyje nustatyta, kad 15 straipsnio 5 punkte minimos rizikos rūšys yra šios: <...>; 5) nepaisant 1–4 punktų, bet kurios rūšies „didelė rizika“ yra apibūdinta 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/138/EB dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo („Mokumas II“).
39. Minėtos direktyvos „Mokumas II“ 13 straipsnio 27 dalis „didelės rizikos“ sąvoką apibrėžia kaip rizikas, be kita ko, priskiriamas šios direktyvos I priedo A dalies 13 rizikų grupei („Bendroji civilinė atsakomybė“), jeigu draudėjas viršija bent du šiuos kriterijus: i) bendra balanso suma: 6,2 mln. Eur; ii) grynoji apyvarta, kaip apibrėžta 1978 m. liepos 25 d. Ketvirtojoje Tarybos direktyvoje 78/660/EEB, grindžiamoje Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu, dėl tam tikrų tipų bendrovių metinių atskaitomybių (30): 12,8 mln. Eur; iii) vidutinis darbuotojų skaičius per finansinius metus: 250. Jeigu draudėjas priklauso įmonių grupei, kuriai rengiama konsoliduota finansinė atskaitomybė pagal Direktyvos 83/349/EEB nuostatas, pirmos pastraipos c punkte išdėstyti kriterijai taikomi remiantis konsoliduota finansine atskaitomybe.
40. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad 2012 m. liepos 31 d. civilinės atsakomybės draudimo poliso, kuris patvirtina atsakovės ir Latvijoje registruotos bendrovės „GRIFS AG SIA“ (ieškovės patronuojančiosios bendrovės) sudarytą draudimo sutartį, priede nurodoma, kad draudėjos dirbančiųjų skaičius yra 1628, apyvarta einamaisiais draudimo sutarties finansiniais metais (2012 m.) yra 14,9 mln. Eur, o praėjusiais finansiniais metais (2011 m.) buvo 13,6 mln. Eur.
41. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios nutarties 40 punkte nurodomos aplinkybės, kurių ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą neginčija, atsižvelgiant į direktyvos „Mokumas II“ 13 straipsnio 27 dalyje nurodytus didelės rizikos kriterijus (nutarties 39 punktas), sudaro pagrindą minėtą draudimo sutartį vertinti kaip sudarytą dėl didelės rizikos. Be to, abi draudimo sutarties šalys registruotos Latvijoje, todėl pagal Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 3 ir 5 punktus draudimo sutarties šalių susitarimas dėl teismingumo Latvijos teismuose buvo galimas. Tačiau tai savaime nereiškia, kad šis susitarimas taip pat galioja ir nagrinėjamos bylos ieškovei.
42. ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad į sutartį įtraukta jurisdikciją suteikianti nuostata iš principo gali sukelti padarinių tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių tarpusavio santykiams. Kad tokią sąlygą būtų galima panaudoti prieš trečiąjį asmenį, iš principo būtina, kad jis būtų jai pritaręs. Tiesa, turinio ir formos reikalavimai, kuriuos įvykdęs trečiasis asmuo gali būti laikomas pritarusiu sąlygai dėl jurisdikcijos, gali įvairuoti, nelygu pradinės sutarties pobūdis (ESTT 2013 m. vasario 7 d. sprendimas byloje Refcomp, C 543/10, 29, 30 punktai).
43. Pažymėtina, kad Reglamento 1215/2012 preambulės 18 punkte nurodoma, jog, kalbant apie draudimo, vartotojų ir darbo sutartis, silpnesnioji šalis turėtų būti ginama pagal jurisdikcijos taisykles, kurios yra palankesnės tokios šalies interesams negu bendrosios taisyklės. Kiek tai susiję su Reglamento 1215/2012 II skyriaus 3 skirsniu siekiamais tikslais, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad kai draudimo sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai, kilus su šia sutartimi susijusiam ginčui, joje įtvirtinta jurisdikciją suteikiančia sąlyga, kuriai šis asmuo nėra pritaręs, prieš jį galima remtis, tik jeigu ji nekelia pavojaus ekonomiškai silpnesnio asmens apsaugos tikslui (ESTT 2005 m. gegužės 12 d. sprendimas Société financi?re et industrielle du Peloux, C‑112/03, 38 punktas).
44. Be to, ESTT yra pabrėžęs, kad jei kiekvienu atskiru atveju reikėtų spręsti, ar asmenį galima laikyti „silpnesniąja šalimi“, kiltų teisinio nesaugumo pavojus ir atsirastų prieštara minėto Reglamento 1215/2012 15 konstatuojamojoje dalyje nurodytam jo tikslui, pagal kurį jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 20 d. sprendimo MMA IARD, C‑340/16, 34 punktą).
45. Teisėjų kolegija pažymi, jog ESTT pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje pateiktą prašymą 2020 m. vasario 27 d. prejudiciniame sprendime nurodė, jog galimybė „didelės rizikos“ draudimo sutartyse nukrypti nuo bendrųjų jurisdikcijos taisyklių taikoma tik santykiams tarp susitariančiųjų šalių ir paprastai negali būti išplėsta ir taikoma apdraustam trečiajam asmeniui. Šioje byloje ESTT nusprendė, jog Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punktas ir 16 straipsnio 5 punktas turi būti aiškinami taip, kad dėl „didelės rizikos“, kaip ji suprantama pagal pastarąją nuostatą, sudarytoje draudimo sutartyje draudėjo ir draudiko sutarta jurisdikciją suteikiančia sąlyga negalima remtis prieš šia sutartimi apdraustą asmenį, kuris nėra draudimo srities profesionalas, neišreiškė sutikimo dėl šios sąlygos ir jo nuolatinė gyvenamoji ar buveinės vieta yra kitoje nei draudėjo ir draudiko buveinės valstybėje narėje.
46. Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė aplinkybės, kad ieškovė, kurios naudai, be kita ko, draudimo sutartis sudaryta, būtų kokia nors forma pritarusi draudimo sutartyje įtvirtintam susitarimui dėl sutartyje nurodyto teismingumo. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė yra patronuojamoji Latvijoje registruotos bendrovės „GRIFS AG SIA“, sudariusios draudimo sutartį su atsakove, įmonė, taip pat pati savaime neleidžia konstatuoti pritarimo tokiam susitarimui buvimą.
47. Ieškovė nėra draudimo srities profesionalė, priešingą išvadą leidžiančių daryti duomenų atsakovė byloje nepateikė. Kad ieškovė nėra draudimo srities profesionalė, konstatavo ir ESTT šios nutarties 45 punkte minimame sprendime.
48. Atsižvelgdama į aptartą ESTT sprendimuose pateiktą Reglamento 1215/2012 15 straipsnio 5 punkto, 16 straipsnio 5 punkto nuostatų aiškinimą, kadangi ieškovė nėra draudimo sutarties šalis ir nėra pritarusi joje įtvirtintam susitarimui dėl ginčų jurisdikcijos, teisėjų kolegija sprendžia, jog Latvijoje registruotos bendrovės „GRIFS AG SIA“ ir atsakovės sudarytoje draudimo sutartyje įtvirtintas susitarimas dėl ginčų teismingumo Latvijos teismams negali būti naudojamas prieš ieškovę, todėl jai netaikytinas. Ieškovė turi teisę rinktis, kuriam teismui pateikti ieškinį, vadovaudamasi Reglamento 1215/2012 3 skirsnio 11 ir 12 straipsniuose įtvirtintu alternatyviu teismingumu.
49. Remdamasi aptartais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismo išvada dėl bylos teismingumo Lietuvos teismams yra pagrįsta ir teisėta, padaryta tinkamai aiškinant ir taikant Reglamento 1215/2012 nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies.
51. Atsakovė kasaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau, atmetus atsakovės kasacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
52. Ieškovė pateikė duomenis, kad kasaciniame teisme iš viso patyrė 3630 Eur išlaidų dėl teisinės pagalbos teikimo rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą (2018 m. liepos 2 d. PVM sąskaita faktūra, serija NIP, Nr. 31600, 2018 m. rugpjūčio 31 d., 2018 m. rugsėjo 4 d., rugsėjo 7 d., rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymai).
53. Atsižvelgiant į tai, jog prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatytą dydį (1521,84 Eur (1,7 x 895,20 Eur (2018 m. 1 ketv.)), ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už šio procesinio dokumento parengimą tenkinamas iš dalies – priteistinas kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas mažintinas iki 1521,84 Eur. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo priteisti visą prašomą sumą.
54. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme taip pat patirta 6,06 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, pastarųjų išlaidų atlyginimas iš jos priteistinas valstybei.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Latvijos bendrovės „AAS BALTA“ (j. a. k. 40003049409) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „GRIFS AG“ (j. a. k. 111813091) naudai 1521,84 (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt vieną Eur 84 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš atsakovės Latvijos bendrovės „AAS BALTA“ (j. a. k. 40003049409) 6,06 Eur (šešis Eur 6 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei.
Ši priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Andžej Maciejevski
Donatas Šernas
Vincas Verseckas