Administracinė byla Nr. eAS-1055-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04269-2025-3

        Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 25S167926 (toliau – ir 2025 m. liepos 25 d. sprendimas), kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo antro paskesnio prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2024 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 24S138723 (toliau – ir Išsiuntimo sprendimas) vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl 2025 m. liepos 25 d. sprendimo teisėtumo.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė tuo, kad nepritaikius šios priemonės, išsiuntus jį į kilmės valstybę, jis galėtų patirti neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą reikšmingą žalą.

Kadangi 2025 m. liepos 25 d. sprendimo apskundimas nesustabdo Išsiuntimo sprendimo vykdymo, o pareiškėjui nebuvo nustatytas savanoriško išvykimo terminas, Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavesta vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Todėl, nesustabdžius minėto sprendimo vykdymo, pareiškėjas būtų išsiųstas iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dėl 2025 m. liepos 25 d. sprendimo pagrįstumo.

Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdžius Išsiuntimo sprendimo vykdymą, būtų užtikrintas proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas. Ši priemonė galiotų tik laikinai – iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl 2025 m. liepos 25 d. sprendimo teisėtumo nagrinėjamoje byloje.

II.

        Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi priėmė pareiškėjo A. S. skundą nagrinėti, tačiau jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

        Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės galėtų kilti sunkiai atitaisoma ar reikšminga žala.

        Teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo nurodyti argumentai laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais objektyviais duomenimis, todėl savaime negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

        Pareiškėjas A. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti šią priemonę, t. y. sustabdyti Migracijos departamento Išsiuntimo sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo, kuriuo ginčijamas Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimo teisėtumas.

        Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-335-502/2025 ir nurodo, kad aplinkybė, jog jo skundo objektas yra 2025 m. liepos 25 d. Migracijos departamento sprendimas, o ne Išsiuntimo sprendimas, nesudaro esminių procesinių kliūčių taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Išsiuntimo sprendimo vykdymą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

        Pareiškėjas siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (jis laikytinas prieglobsčio prašytoju Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 20 dalies prasme). Jo teigimu, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, išsiuntus jį į kilmės valstybę, jam galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma reikšminga žala.

        Pareiškėjo vertinimu, teismui priėmus jam palankų sprendimą – panaikinus Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimą ir įpareigojus departamentą iš naujo išnagrinėti prieglobsčio prašymą – tokio sprendimo įvykdymas būtų faktiškai neįmanomas, nes pareiškėjo grąžinimas į Lietuvą tolesniam prašymo nagrinėjimui nebūtų įmanomas.

        Nagrinėjamu atveju sprendimo apskundimas nesustabdo Išsiuntimo sprendimo vykdymo, pareiškėjui nebuvo nustatytas savanoriško išvykimo terminas. Kadangi Išsiuntimo sprendime Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavesta vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, nesustabdžius šio sprendimo vykdymo pareiškėjas būtų išsiųstas iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dėl 2025 m. liepos 25 d. sprendimo teisėtumo.

        Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

        Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai nėra pakankami prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjas prašo sustabdyti Migracijos departamento Išsiuntimo sprendimo vykdymą, nors šis sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, Išsiuntimo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl jo vykdymas nepriklauso nuo šios bylos baigties.

        Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo ir taip pat neįrodė antrosios būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, konkrečiai – kad nesiėmus užtikrinimo priemonių pareiškėjui galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma reikšminga žala, kurios atitaisymas būtų sudėtingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

        Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

        ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

        Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

        Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

        Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).

        Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018, 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-824-502/2022). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

        Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad nepritaikius šios priemonės jis bus išsiųstas į kilmės valstybę, kur jam gresia persekiojimas, o teismui priėmus jam palankų sprendimą ir panaikinus ginčijamą administracinį aktą, tokio sprendimo įvykdymas būtų iš esmės neįmanomas. Išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jo grąžinimas į Lietuvą dalyvauti nagrinėjant prieglobsčio prašymą nebūtų įmanomas. Pareiškėjo nuomone, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdžius Išsiuntimo sprendimo vykdymą, būtų užtikrintas proporcingumo principas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad Išsiuntimo sprendimas yra įsiteisėjęs, jo įvykdymo galimybė yra neatsiejamai susijusi su 2025 m. liepos 25 d. sprendimo galiojimu. Minėtame Migracijos departamento sprendime nebuvo nagrinėjami pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimai, nes jie jau buvo išspręsti Išsiuntimo sprendimu. Pareiškėjas galimas neigiamas pasekmes sieja būtent su šio sprendimo įvykdymu – išsiuntus jį į kilmės valstybę, jis galėtų patirti persekiojimą ir negalėtų pasinaudoti procesinėmis teisėmis, nagrinėjant ginčą dėl 2025 m. liepos 25 d. sprendimo panaikinimo.

Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas ginčija Migracijos departamento 2025 m. liepos 25 d. sprendimą, o ne Išsiuntimo sprendimą, nesudaro esminių procesinių kliūčių spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pažymėtina, kad tokia ABTĮ 70 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika nėra nauja (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-335-502/2025, 2025 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-348-624/2025, 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1119-415/2025).

Pareiškėjas šioje byloje siekia, kad jam būtų suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir nesustabdžius Išsiuntimo sprendimo vykdymo, pareiškėjas gali būti išsiųstas į kilmės valstybę iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje. Jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra realus, o tokio išsiuntimo pasekmės turėtų tiesioginės įtakos jo teisinei padėčiai ir galimybei veiksmingai realizuoti savo teises.

Pagal tinkamo proceso principą sprendimas turi būti priimtas teismui išklausius abi ginčo šalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-139/2012). Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, turintys teisę dalyvauti teismo posėdyje, teikti paaiškinimus ir naudotis kitomis teisėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-193/2008).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką proceso šalių lygybės principas, būdamas sudedamoji teisingo bylos nagrinėjimo dalis, reiškia, kad kiekviena šalis turi realią galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris jos nepastato į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginti su kita šalimi (žr., pvz., EŽTT 2001 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 39594/98). Šis principas prarastų prasmę, jei vienai iš šalių nebūtų pranešta apie teismo posėdį taip, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti ir ginti savo teises, kai tuo metu kita šalis tokias teises veiksmingai įgyvendina (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą Š. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 37259/04). Dalyvavimas teismo posėdyje leidžia pateikti argumentus dėl bylos esmės, o jų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, kelia grėsmę proceso šalių pasitikėjimui teisingumo vykdymu (žr., pvz., EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimą Nideröst-Huber prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 18990/91).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos jis faktiškai negalės veiksmingai įgyvendinti teisės į teisminę gynybą šioje administracinėje byloje, taip pat į tai, kad jam teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas siekiant tinkamai užtikrinti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

        Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama nutarties dalis panaikinama, o klausimas išsprendžiamas iš esmės – tenkinant pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta netenkinti pareiškėjo A. S. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjo A. S. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės  tenkinti.

Sustabdyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 24S138723 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjo skundo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 25 d. sprendimo teisėtumo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                Ričardas Piličiauskas

                                                                                                Veslava Ruskan

                                                                                                Arūnas Sutkevičius