Civilinė byla Nr. 3K-3-443/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-03100-2013-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.10; 14.3.4; 14.3.16.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. ieškinį UAB „Keltecha“ dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo, ir atsakovės UAB „Keltecha“ priešieškinį dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo (toliau – Sprendimas) dalį dėl apmokėjimo už budėjimus namuose, viršvalandinį darbą, darbą naktį, šventinę dieną, dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir priimti naują sprendimą: priteisti iš atsakovės UAB „Keltecha“ 365 Lt už budėjimą namuose, 77,64 Lt atlygino už viršvalandinį darbą, darbą naktį bei šventinę dieną, 1924 Lt dienpinigių bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo. Jis nurodė, kad UAB „Keltecha“ dirbo tarptautinių pervežimų vairuotoju. Ieškovo teigimu, jo kasmetinių atostogų metu atsakovės įsakymu budėjo namuose, tačiau už tai jam nebuvo sumokėta; taip pat dirbo viršvalandžius ir šventinę dieną, už kuriuos įmonė nesumokėjo, be to, atsakovė klastojo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nesivadovavo vilkikų tachografų parodymais, o nagrinėdama šalių ginčą darbo ginčų komisija šių įrodymų neišsireikalavo; atsakovė neteisingai skaičiavo dienpinigius už komandiruotes ir atleidimo iš darbo dieną su juo nevisiškai atsiskaitė, todėl privalo sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo dienos iki visiško atsiskaitymo.
Atsakovė UAB „Keltecha“ priešieškiniu prašė panaikinti Sprendimo dalį dėl neišmokėtų 1387,95 Lt dienpinigių. Ji nurodė, kad su ieškovu visiškai atsiskaitė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 3 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį iš dalies patenkino: Sprendimą pakeitė ir priteisė iš atsakovės UAB „Keltecha“ 1387,95 Lt dienpinigių, 1387,95 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė teisingai skaičiavo ieškovui dienpinigius pagal Vyriausybės patvirtinus dienpinigių dydžius, nes aplinkybės, jog šalys susitarė dėl 98 Lt dienpinigių neįrodyta; kad, nesant pakankamai duomenų ir įrodymų, nuginčijančių atsakovės komandiruočių įsakymuose nurodytas aplinkybes, ieškovui turėjo būti apmokama už darbą tose šalyse ir už tokį laiką, kuris nurodytas šiuose įsakymuose.
Teismas nustatė, kad ieškovui buvo priskaičiuojama ir išmokama daugiau dienpinigių nei faktiškai priklausė, t. y. faktinė dienpinigių permoka yra 2766,66 Lt, o už komandiruotę pagal 2011 m. lapkričio 10 d. įsakymą Nr. 423 buvo neišmokėta 1387,95 Lt dienpinigių. Kadangi ieškovo atleidimo dieną UAB „Keltecha“ atliko įskaitymą neinformavusi ieškovo ir negavusi jo sutikimo, tai teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti iš įmonės dienpinigių nepriemoką pagal pirmiau nurodytą įsakymą. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė faktinių aplinkybių, jog dirbo viršvalandžius, nepaneigė darbo laiko apskaitos tabelių duomenų, nebuvo darbdavio sutikimo ar leidimo dirbti viršvalandinius darbus, taip pat pripažino, kad ieškovo veikla laikotarpiais, kurie atsakovės įsakymuose įvertinti kaip budėjimai, nelaikytina budėjimu, nes ieškovas tuo laiku jokių darbo funkcijų neatliko, todėl už šį laikotarpį buvo tinkamai atsiskaityta. Teismas nurodė, kad darbo laiko apskaitos tabeliuose 2011 m. kovo 11 d. ieškovui pažymėta kaip nedarbo diena, todėl, nesant įrodymų, jog ieškovas šią dieną atliko darbo funkcijas, darbo užmokesčio už šią dieną nepriteistinas.
Įvertinęs, kad atsakovės nesumokėti dienpinigiai patenka į DK 141 straipsnio dispoziciją, teismas priteisė 1387,95 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo išmokėti dienpinigius laiką.
Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies ir pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimą: ieškinį tenkino iš dalies, o atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas pakeitė Darbo ginčų komisijos 2013 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priteisė ieškovui iš atsakovės 2048,42 Lt dienpinigių, 111,06 Lt, už darbą švenčių dienomis, 674,52 Lt už viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis bei 1387,95 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką; kitą reikalavimų dalį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovės pateiktų Tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių (CMR), iš kurių matyti kokiose šalyse ieškovas vykdė pervežimus. Įvertinęs šiuos įrodymus teismas sprendė, kad už vienas komandiruotes ieškovui yra nevisiškai sumokėta (įmonė skolinga 2048,42 Lt), o už kitas – permokėta.
Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė, už atskiras komandiruotes išmokėjusi per didelius dienpinigius, atleidimo iš darbo dieną neturėjo pagrindo be ieškovo sutikimo padaryti įskaitymą, todėl likusią nesumokėtą dienpinigių dalį privalėjo išmokėti atleidimo dieną.
Teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, pasirašęs įsakymus apie komandiruotes, kuriose nurodytos konkrečios užsienio šalys, privalėjo jų laikytis, ar ginčyti įsakymus, kuriuose neteisingai nurodytos komandiruočių šalys, nes nepaneigta, jog, pasirašant įsakymus iš anksto ieškovui nebuvo žinomos būsimos užduotys, o grįžus iš komandiruočių, įsakymus, pagal CMR ar kitus dokumentus privalėjo tikslinti įmonės administracija.
Pagal byloje esančio tachografo duomenis ir važtaraščius teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 11 d., kuri Lietuvoje yra šventinė diena, ieškovas dirbo, todėl priteisė jam 111,06 Lt (DK 194 straipsnis).
Įvertinęs tachografo duomenis teismas padarė išvadą, kad ieškovas dirbo 30,08 val. viršvalandžių, už kuriuos nesumokėta 278,40 Lt bei 32,10 val. poilsio dienomis, už kurias nesumokėta 396,12 Lt, todėl iš atsakovės priteisė 674,52 Lt darbo užmokesčio.
Teismas sutiko, kad reikalavimas apmokėti už budėjimą atostogų metu yra atmestas pagrįstai, nes ieškovui budėti atostogų dienomis nereikėjo.
Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas, kol šalis siejo darbo santykiai, būtų reiškęs atsakovei pretenzijas dėl neteisingo jam priklausančių išmokų mokėjimo ir jų nereiškė daugiau kaip metus laiko po atleidimo iš darbo, teismas konstatavo, kad ieškovo elgesys galėjo klaidinti atsakovę dėl visiško atsiskaitymo su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną, todėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad didinti pirmosios instancijos priteistą 1387,95 Lt sumą už uždelstą atsiskaityti laiką nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog priešieškiniu atsakovė prašė panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimą išmokėti ieškovui 1387,95 Lt dienpinigių, o pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Sprendimas dėl šios dalies yra teisingas, tai jis turėjo priešieškinį atmesti.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas G. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarties dalį, kuria priteista 1387,95 Lt už uždelstą atsiskaityti laikotarpį ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo atleidimo (2011 m. liepos 5 d.) iki apeliacinės instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo dienos (iš viso 26 568 Lt) ir po 41 Lt už kiekvieną dieną nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos iki visiško atsiskaitymo.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė savo pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, todėl darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai: darbdavys už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką privalo jam sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį. Teismų sprendimais darbuotojui už uždelstą atsiskaityti laiką priteista konkreti suma (1387,95 Lt) nėra niekaip susieta su jo vidutiniu darbo užmokesčiu bei uždelsimo atsiskaityti laiku, todėl atsakovas nėra suinteresuotas atsiskaityti kuo greičiau.
Ieškinio padavimo laikas teismų procesiniuose sprendimuose laikomas vienu pagrindinių kriterijų mažinti sankciją už uždelstą atsiskaityti laiką, tačiau nevertinti kiti byloje esantys įrodymai: šalių žodinė taikos sutartis dėl pretenzijų nekėlimo, kurią, pasibaigus pagrindinių įrodymų (vairuotojo tachografo kortelės nuskaitymų) saugojimo laikui (vieneriems metams), sulaužė atsakovas, pareiškęs ieškinį ieškovui dėl žalos atlyginimo.
Teismų argumentai, kad ieškovas nereiškė darbdaviui pretenzijų teisme (žodines bandyta pateikti teismui) dėl netinkamo darbo apmokėjimo, kol šalis siejo darbo santykiai, vertintini kritiškai, nes, žinant šalies darbo santykių kultūros lygį, tai būtų reiškę darbo santykių nutraukimą. Teismai konstatavo, kad atsakovas žinojo, jog yra neatsiskaitęs su darbuotoju nuo dienpinigių apskaičiavimo dienos, todėl jų išvada, kad ieškovo veiksmai galėjo klaidinti darbdavį, yra nepagrįsti. Negalėjo būti jokių ieškovo (darbuotojo) veiksmų, kurie atsakovą (darbdavį) atleistų nuo DK 2 straipsnio 6 punkto normų ar Konstitucijos 48 straipsnio vykdymo.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad aiškinant ir taikant DK 141 straipsnio 3 dalį svarbu nustatyti šios normos tikslus ir paskirtį, užtikrinti šios normos sisteminį aiškinimą. DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija. Tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio, tai vidutinio darbo užmokesčio išieškojimas už visą uždelsimo laiką gali reikšti neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką.
Bylą nagrinėję teismai neanalizavo ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, nepadarė jokios skaičiuotės. To neaptarus apskritai neįmanoma remtis kasacinio teismo praktika, nes joje priteistos neišmokėtos sumos santykis siejamas su vidutiniu ieškovo atlyginimu.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną buvo uždelsta atsiskaityti 648 darbo dienas. Ieškovo atlyginimas, atskaičius mokesčius buvo 854,43 Lt. Ieškovui priteista 2048,42 Lt dienpinigių, 111,06 Lt už darbą švenčių dienomis, 674,52 Lt už viršvalandžius, iš viso – 2834 Lt. Ši suma didesnė nei ieškovo vidutinis atlyginimas, todėl jam už visą uždelstą atsiskaityti laiką turėjo būti priteistas vidutinis atlyginimas: 648 x 41 Lt=26 568 Lt.
Priteisdami tik 1387,95 Lt teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes turėjo būti priteista po 41 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną iki visiško atsiskaitymo.
Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad yra tikimybė, jog ir ankstesnių komandiruočių metu ieškovas dirbo viršvalandžius, tačiau, nesant tachografo duomenų, kurie saugomi vienerius metus, ieškovo nurodytais skaičiavimais apie dirbtų viršvalandžių dydį, ginčijant jų dydį atsakovei, teismas negalėjo vadovautis. Teismas nurodė, kad nors byloje nėra duomenų, jog ieškovas teikė darbdaviui rašytinę informaciją apie dirbamą viršvalandinį darbą ar darbą poilsio dienomis, tačiau daryti išvadą, kad atsakovei tai nebuvo žinoma ir jai nekilo pareigos apmokėti už šį darbą, nėra pagrindo. Byloje tachografo parodymai gauti tik dėl 1,5 komandiruotės, o ieškovas buvo šešiose, todėl hipotetiškai galima numanyti, kad atsakovas nesumokėjo ir už likusias. Taigi, teismų priteista suma už uždelstą atsiskaityti laiką ne tik nekompensuoja negauto darbuotojo atlyginimo, bet net nepadengia ieškovo negautų uždirbtų viršvalandžių.
Ieškovui priteista tik 1/19 dalis visos pagal DK 141 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką priteistinos sumos, tai pažeidžia proporcingumo principą. Be to, pirmosios instancijos teismas kaip svarbią aplinkybę mažinti priteistiną sumą nurodė ir tai, kad ieškovas greitai įsidarbino ir gauna nuolatines pajamas, nors pagal kasacinio teismo praktiką tai draudžiama daryti.
Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas vilkino bylą, kad visos sumos priteisimas būtų stipriai pabloginęs atsakovės finansinę padėtį ar būtų kitų aplinkybių, kurios pagal kasacinio teismo praktiką sudaro sumažinimo pagrindą, todėl laikytina, kad bylą nagrinėję teismai nuo šios praktikos nukrypo.
Kasacinio teismo praktika dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo nevienoda: byloje Nr. 3K-3-82/2008 konstatuota, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis; vėlesnėje praktikoje pradėta atsižvelgti ir į disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, suderinamumo su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010); taip pat skirtingai pirmiau nurodyta norma taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2011; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-625/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2008 m. gegužės 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008.
Atsakovė UAB „Keltecha“ su kasaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
Byloje nustatyta, kad ieškovui atsakovė yra nesumokėjusi 2834 Lt, o ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovės 26 568 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką ir papildomai po 41 Lt per dieną iki visiško atsiskaitymo. Toks ieškovo reikalavimas yra aiškiai neadekvatus ir reikštų neproporcingą kompensaciją ieškovui, nes prašoma suma yra daugiau kaip 9 kartus didesnė nei suma, kurią atsakovė yra skolinga. Teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, kad ieškovas pas atsakovę dirbo tik vienerius metus, iš darbo atleistas 2011 m. liepos 5 d., į teismą kreipėsi tik 2012 m. lapkričio 23 d., jo reikalavimas nebuvo priimtas, tada ieškovas 2013 m. vasario 15 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Taigi, laikytina, kad ieškovas yra atsakingas už tai, kad laiku, per nustatytą trijų mėnesių terminą nesikreipė į darbo ginčą nagrinėjančią instituciją dėl savo pažeistų teisių. Per visą darbo laiką ieškovas nereiškė jokių pretenzijų dėl neišmokėtų pinigų už darbą švenčių dieną ir neišmokėtų pinigų už viršvalandinį darbą ar neteisingai apskaičiuotų komandiruotpinigių.
Tais atvejais, kai pats ieškovas reiškia nepagrįstai didelius reikalavimus dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, į šį faktą būtina atsižvelgti sprendžiant dėl už pavėluotą atsiskaitymą priteisiamos sumos. Iš bylos matyti, kad už komandiruotes tam tikrais atvejais darbuotojui buvo išmokėtos didesnės pinigų sumos, negu jam priklausė, todėl kitais atvejais, kai darbdavys su darbuotoju visiškai neatsiskaito, nes sąžiningai klydo, darbuotojui neturi būti priteistos sumos už uždelstą atsiskaityti laikotarpį.
Darbuotojui visas atlyginimas buvo išmokėtas jo atleidimo dieną, o dėl mokėjimų už viršvalandinį, darbą švenčių dienomis ir komandiruotpinigių neturėtų būti taikoma DK 141 nustatyta sankcija arba ji turėtų būti gerokai mažinama, nes pagal kasacinio teismo praktiką vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką mokėtinas tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo sąlygų
DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną ir atsiskaitymo dieną privalo išmokėti visas darbuotojui priklausančias pinigų sumas. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.
Kasatorius, remdamasis DK 141 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartimi, priimta Civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008 ir kitomis kasacinio teismo nutartimis, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria priteista 1387,95 Lt už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2011 m. liepos 5 d.) iki visiško atsiskaitymo.
Kasatoriaus nurodytose kasacinio teismo nutartyse išaiškinta, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbdavio darbuotojų interesams. Taip pat išaiškinta, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008).
DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Kasacinis teismas, plėtodamas ir pildydamas teismų praktiką vėliau priimtomis nutartimis yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Šios darbdavio prievolės neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009). Taikant DK 141 straipsnio 3 dalį būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012; kt.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, taikant proporcingumo principą, teismo pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteisiama išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti tik mažinama, bet ne reikalavimas visiškai atmetamas. O faktinės bylos aplinkybės, susijusios su uždelsimo atsiskaityti faktu (pavyzdžiui, darbdavio kaltės forma, darbuotojo elgesiu ir kt.), gali būti vertinamos sprendžiant dėl pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo, kaip sankcijos, atitikties teisės pažeidimui, DK 2, 35 straipsniuose, 36 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, proporcingumui, kaip bendrajam teisės principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Autoaljansas“, bylos Nr. 3K-3-87/2013).
Teisėjų kolegija, aptardama kasacinio teismo išaiškinimus taikant DK 141 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 4 dalį, nustatančią vidutinio darbo užmokesčio priteisimą už priverstinės pravaikštos laiką, nurodo, kad pagal teismų praktikoje suformuluotas priežastis darbuotojui priteistina išmoka už uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju laiką gali būti mažinama, kai nustatoma trumpa darbo santykių trukmė, didelė priteistina suma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012); darbdavio padaryto pažeidimo aplinkybės ir pobūdis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. G. v. AB „Šilutės baldai“, bylos Nr. 3K-3-372/2012); faktas, kad darbdavys ieškinio reikalavimų dalį pripažino ir sumokėjo kompensaciją už priverstinės pravaikštos dalį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. UAB Joniškio autobusų parkas, bylos Nr. 3K-3-542/2011); darbdavio finansinė padėtis, priteistinos išmokos dydžio reikšmė darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008) ir kt.
Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartų ar kitų reikšmingų darbdavio naudai aplinkybių nustatymas savaime nereiškia pagrindo mažinti priteistiną išmoką. Priteistina išmoka gali būti mažinama tik išskirtiniais atvejais, kai nustatomos išskirtinės aplinkybės, kurios rodo, kad priteistinos išmokos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir yra iš esmės neproporcingas darbdavio padarytam pažeidimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta byloje M. G. v. UAB „Inspectorate Klaipėda“, bylos Nr. 3K-3-5/2012). Teismas kiekvienu konkrečiu nagrinėjimo atveju nustatęs pagal aptartus kriterijus reikšmingas bylai faktines aplinkybes sprendžia, ar jos pažeidžia darbdavio padaryto pažeidimo ir darbuotojo pažeistų teisių proporcingumo principą ir sudaro teisinį pagrindą mažinti darbuotojui priteistiną išmoką.
Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas kasatoriui atleidimo iš darbo dieną (2011 m. liepos 5-ąją) neišmokėjo 2834 Lt dienpinigių už komandiruotes, darbą švenčių dienomis ir viršvalandinį darbą bei darbą poilsio dienomis. Apeliacinės instancijos teismas nustatytas ir neišmokėtas išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, priteisė iš atsakovo kasatoriui. Pasisakydamas dėl priteistinos išmokos dydžio už neatsiskaitymą įstatymo nustatytu laiku, teismas nurodė, kad byloje nustatytas įsiskolinimas faktiškai susidarė per visą laikotarpį, kai kasatorius dirbo pas atsakovą, nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2011 m. liepos 5 d. dėl neteisingai apskaičiuoto darbo laiko kasatoriui esant komandiruotėse; kad kasatorius, dirbdamas pas atsakovą, pretenzijų dėl neteisingo išmokų už darbą komandiruočių metu skaičiavimo nereiškė; kad iš darbo atleistas 2011 m. liepos 5 d., ieškovas į teismą dėl neišmokėtų išmokų apskaičiavimo ir priteisimo kreipėsi tik 2012 m. lapkričio 23 d.; kai jo reikalavimas nebuvo priimtas, ieškovas 2013 m. vasario 15 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, o 2013 m. balandžio 29 d. pareiškė teismui šioje byloje nagrinėtą ieškinį. Teismas taip pat vertino, kad kasatorius netrukus po darbo sutarties su atsakovu nutraukimo įsidarbino pas kitą darbdavį, todėl sprendė, kad didesnės nei priteisė pirmosios instancijos teismas sumos priteisimas ieškovui reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinės instancijos teismo išvada, pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl išmokos už atsiskaitymą ne laiku dydžio reikšmingos ne tik teismo nurodytos aplinkybės – šalių darbo santykių trukmė, neaktyvūs kasatoriaus veiksmai darbo santykių metu ir ilgą laiką po darbo santykių nutraukimo, bet ir atsakovo padaryto pažeidimo pobūdis.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes ir, spręsdamas dėl priteistinos sumos mažinimo, vadovavosi pirmiau nurodytais kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nenustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo priteistos išmokos už uždelsimą atsiskaityti dydis iš esmės neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose ar pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 42,39 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Atsakovas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 600 Lt. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.14 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra adekvati bylos sudėtingumui (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina atsakovui iš kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš G. S. (duomenys neskelbtini) 42,39 Lt (keturiasdešimt du litus 39 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės ir 600 (šešis šimtus) Lt atsakovo UAB „Keltecha“ (duomenys neskelbtini) naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Gediminas Sagatys
Vincas Verseckas