Civilinė byla Nr. 2S-644-577/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18653-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2; 3.1.18.2.10; 3.3.2.4; 3.3.2.5

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos kredito sprendimai“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atnaujinti sutarties vykdymą.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Baltijos kredito sprendimai“, prašydama pripažinti atsakovės atliktą kredito sutarties Nr. 031-03220 nutraukimą neteisėtu, tuo pačiu įpareigojant atsakovę atnaujinti kredito sutarties vykdymą 2014 m. liepos 15 d. BUAB banko Snoras rašte ieškovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ aptartomis sąlygomis; taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 10 d. nutartimi, tenkindamas ieškovės prašymą sustabdė vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. 0174/17/00095 ir Nr. 0174/17/00096 dėl skolos išieškojimo iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, išieškotojos UAB „Baltijos kredito sprendimai“ naudai. Dėl šios nutarties atsakovė UAB „Baltijos kredito sprendimai“  pateikė atskirąjį skundą.

  II.              Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 26 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - sustabdyti vykdymo veiksmai vykdomosiose bylose Nr. 0174/17/00095 ir Nr. 0174/17/00096 dėl skolos išieškojimo iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ išieškotojos UAB „Baltijos kredito sprendimai“ naudai. Teismas nutarė nutartį vykdyti skubiai. Nutartyje pažymėta, kad ieškovė siekia paskolinių santykių tęstinumo, nors nuo 2014 m. liepos 30 d. visiškai nedengė kredito, nemokėjo palūkanų, delspinigių ir ignoravo atsakovės raginimus spręsti susidariusią situaciją. Įvertinęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes dėl ieškovo kreditorinių įsipareigojimų vykdymo, teismas padarė išvadą, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei suteiktas nepagrįstas pranašumas, jos interesams taikomas prioritetas taip pažeidžiant šalių interesų pusiausvyrą. Taip pat teismas sutiko su atsakovės argumentais dėl ieškinio pagrįstumo preliminaraus įvertinimo, kadangi pagal atsakovės nurodytas aplinkybes dėl kreditorinių įsipareigojimų vykdymo bei kredito sutarties nutraukimo, tikėtina, kad šioje proceso stadijoje pateiktų įrodymų viseto pagrindu negalėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Sutikęs su atskirojo skundo motyvais, teismas pasinaikino 2017 m. gegužės 10 d. nutartį.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

3. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartį, ir palikti galioti 2017 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-25228-430/2017. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas vietoje preliminaraus ieškovo pareikštų reikalavimų vertinimo, išsamiai juos įvertino, nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, todėl nutartis yra nepagrįsta.
2. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovė siekia ne įprasto sutarties atnaujinimo, o pagal buvusio kreditoriaus BUAB banko „Snoras“ 2014 m. liepos 15 d. atsakyme aptartas sąlygas, kuriose numatyta, kad ieškovė galės refinansuoti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Patenkinus ieškinį, sutarties vykdymas nebūtų atnaujintas tokiu būdu, kad ieškovė atliktų sutartyje numatytas įmokas atsakovei, - atsakovė būtų įpareigota atlikti paskolos refinansavimui būtinus veiksmus, iš kurių pirmas būtų sutikimo tolimesniam ieškovės įkeisto turto refinansavimui išdavimas. Tokiu būdu kreditorės įsipareigojimus perimtų naujasis kreditorius. Aplinkybė, kad ieškovė nuo 2014 m. liepos 30 d., reaguodama į kreditoriaus atsisakymą vykdyti sutartus įsipareigojimus buvo teisėtai sustabdžiusi savo įsipareigojimų vykdymą, neturi įtakos.
3. Teismo teiginiai, kad ieškovė ignoravo atsakovo raginimus išspręsti susidariusią situaciją, yra nepagrįsti. Ieškovė pateikė raštus, iš kurių matyti, kad būtent kreditorius (atsakovas) ignoravo ieškovės bandymus išspręsti susidariusią situaciją. Ieškovas įvykdė pirmąją rašte nurodytą sąlygą, t. y. sumokėjo jame nurodytą sumą kreditoriui, tačiau kreditorius neatliko būtinų veiksmų paskolos refinansavimui. Teismas nepagrįstai nurodė, kad sutartis nevykdoma dėl ieškovės kaltės.
4. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir priverstinai išvaržius ieškovei priklausantį turtą, išieškojimo procesas būtų užbaigtas, atsakovės reikalavimai patenkinti, o ieškovei palankus teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas, sutarties galiojimo atnaujinimas būtų nebeaktualus. Be to, turtą perleidus tretiesiems asmenims ženkliai mažesne nei rinkos kaina, ieškovė turėtų inicijuoti naują teisminį ginčą dėl turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo, nuostolių dėl nepagrįsto išieškojimo proceso, priteisimo. Ieškovei yra ypač svarbu išlaikyti status quo.
4. Atsakovė UAB „Baltijos kredito sprendimai“ prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovės pozicija dėl ieškinio pagrįstumo vertinimo yra nenuosekli ir prieštaringa, o argumentai, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, yra tik subjektyvi jos nuomonė.
2. Priešingai, nei nurodo ieškovė, teismas nesprendė ginčo iš esmės, o tik vertino prima facie (preliminarų) ieškinio pagrįstumą. Teigia, kad ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti ir negalėtų būti tenkinami, nes 1) kredito sutartis nutraukta teisėtai, ieškovui nuo 2014 m. liepos 30 d. visiškai nevykdant savo įsipareigojimų; 2) atsakovė neprivalėjo ir neprivalo keisti Kredito sutarties sąlygų, nes to neįpareigoja Kredito sutartis ar teisės aktai; apeliantė nepagrįstai nurodė, kad jai buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog bus leista refinansuoti paskolą, nes bankas nurodė konkrečias sąlygas, kurių ieškovė neįvykdė; 3) ieškovė nepateikė įrodymų, kad šiuo metu yra pajėgi vykdyti kredito sutartį, jei jos nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu ir atnaujintas sutarties vykdymas; nepateikė įrodymų, kad derasi su kitais kreditoriais dėl galimo skolos refinansavimo; 4) faktinė situacija nuo 2014 m. liepos mėnesio yra pasikeitusi (išaugęs ieškovės įsiskolinimas, pasikeitęs kreditorius ir pan.); neįmanoma patenkinti ieškinio reikalavimų, nepakeičiant kitų Kredito sutarties sąlygų (atnaujinus Kredito sutarties vykdymą, ieškovė būtų laikoma pažeidusia Kredito sutarties sąlygas, o tai suteiktų pagrindą nutraukti kredito sutartį. 
3. Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta bei atitinka praktiką, kuri formuojama analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose.
4. Pasak atsakovės, tai, jog ieškovė nepajėgi vykdyti Kredito sutartį patvirtina faktas, kad šiuo metu vykdoma net šešiolika vykdomųjų bylų dėl išieškojimo iš ieškovės turto; ieškovė oficialioms institucijoms neteikia duomenų apie savo finansinę situaciją. Atsakovė dėl ieškovės veiksmų patiria nuostolius, o įpareigojimas vykdyti Kredito sutartį tik didintų  nuostolius. 2014 m. liepos 15 d. raštas nėra sutartis ir negali būti laikomas jos pakeitimu. Bankas gera valia tik nurodė, kokiomis sąlygomis būtų sutikęs refinansuoti paimtą kreditą. Be to, ieškovė neįvykdė banko nurodytų sąlygų ir yra pasibaigęs jų galiojimas, todėl neįmanoma atsakovę įpareigoti jas vykdyti. Ieškovė pavėlavusi sumokėjo tik palūkanas ir ėmė prašyti pratęsti terminus. Pažymi, kad tam, jog bankas būtų galėjęs suteikti sutikimą antriniam įkeitimui, buvo reikalingas konkrečios kredito įstaigos prašymas ir garantinis raštas dėl paskolos išdavimo. Abstraktaus sutikimo bet kokiems tretiesiems asmenims bankas negalėjo suteikti. Ieškovė neteisėtai sustabdė savo prievolę mokėti įmokas.   
5. Nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovė neginčija vykdymo išieškojimo pagrindo; atsakovės reikalavimo teisė, užtikrinta hipoteka, bet kokiu atveju išliktų, - teismo sprendimas neturėtų jokios įtakos jau pradelstų ieškovo piniginių prievolių išieškojimo iš įkeisto turto vykdymui.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
6. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t.y. vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose sustabdymo.
7. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 144 straipsnio 1dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
8. Apeliantė teigia, kad šiuo atveju egzistuoja abi sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo

9. Kaip minėta, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Teismų praktikoje pasisakyta, kad ieškinio reikalavimų pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste turi būti vertinamas pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną, o tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014, 2015 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-100-381-2015). Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas būsimo ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia. Teismų praktikoje formuojama pozicija, jog preliminarus (lot. prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2014; 2015 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-47-183/2015, 20152018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017).
10. Nagrinėjamu atveju, skundžiamoje nutartyje atsižvelgęs į atsakovės nurodytas aplinkybes dėl kreditorinių įsipareigojimų vykdymo bei kredito sutarties nutraukimo, teismas padarė išvadą, kad tikėtina, jog šioje proceso stadijoje pateiktų įrodymų viseto pagrindu negalėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir nesutikdamas su apeliantės teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas atliko išsamų ieškinio pagrįstumo įvertinimą, neturi pagrindo pripažinti, kad ieškinio reikalavimai gali būti laikomi net tikėtinai  nepagrįstais. Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys bei pridėjo įrodymus, kurie jos manymu pagrindžia ieškinio reikalavimus. Aplinkybės dėl įsipareigojimų vykdymo bei kredito sutarties nutraukimo  nustatomos ne sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, bet nagrinėjant bylą iš esmės. Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą, atsakovės nurodomi argumentai taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti.

Dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių

11. Tačiau, nepaisant to, kad ieškinio nėra pagrindo laikyti tikėtinai nepagrįstu, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti kitiems skundžiamos nutarties motyvams ir spręsti, kad atsakovės nurodytos aplinkybės apskritai nėra reikšmingos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių ne/taikymo klausimą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovės atskirajame skunde nurodytas aplinkybes dėl ieškovo kreditorinių įsipareigojimų vykdymo (t. y. tai, jog  ieškovė nuo 2014 m. liepos 30 d. visiškai nevykdė savo įsipareigojimų, t. y. nedengė kredito, nemokėjo palūkanų, delspinigių ir ignoravo atsakovės raginimus spręsti susidariusią situaciją), padarė išvadą, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei suteiktas nepagrįstas pranašumas, jos interesams taikomas prioritetas taip pažeidžiant šalių interesų pusiausvyrą. Šių argumentų apeliantė nepaneigė (iš esmės dėl jų nepasisakė).
12. Pažymėtina, kad pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Šis principas yra susijęs ir su teisėje bendru proporcingumo principu. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017).
13. Vykdymo veiksmų sustabdymui būdingas išimtinis pobūdis, todėl minėta laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta vykdymo veiksmų sustabdymo reikalingumą.  Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso tik nuo pačios reikalavimus pareiškiančios šalies valios (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. civilinėje byloje Nr. 2-1046/2012).
14. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytai pozicijai, kad šiuo atveju reikšminga tai, jog ieškovė neginčija pagal Kredito sutartį mokėtinų įmokų, kurių mokėjimo terminas jau yra suėjęs, pagrįstumo, taip pat išieškojimo pagrindo, ir kad teismo sprendimas neturėtų įtakos jau pradelstų ieškovo piniginių prievolių išieškojimo iš įkeisto turto vykdymui. Akcentuodama tai, kad patenkinus ieškinio reikalavimus, ieškovė galės refinansuoti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, duomenų apie realias derybas su potencialiais kreditoriais dėl skolos refinansavimo, apeliantė nenurodė ir nepateikė, taip pat neįrodinėjo, kad yra pajėgi pati toliau vykdyti Kredito sutartį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad patenkinus ieškinį atsakovė būtų įpareigota atlikti paskolos refinansavimui būtinus veiksmus, kadangi ieškinio reikalavimuose tokios formuluotės nėra. Taigi, paminėtos aplinkybės bei duomenys apie ieškovės ilgą laiką nevykdytus įsipareigojimus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, patvirtina skundžiamos nutarties išvadą, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas, jos interesams taikomas prioritetas taip pažeidžiant šalių interesų pusiausvyrą.
15. Atskirojo skundo teiginiai, susiję su teismo išvada, jog ieškovė ignoravo atsakovo raginimus išspręsti susidariusią situaciją, nepagrįstumo taip pat atmestini, kaip neįtakojantys skundžiamos nutarties teisėtumo. Apeliantė teigia, kad ji pateikė raštus, iš kurių matyti, jog kad būtent kreditorius (atsakovas) ignoravo ieškovės bandymus išspręsti susidariusią situaciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad banko atsakymas buvo surašytas 2014 m. liepos 15 d., tačiau atsakovei teikiant reikalavimus dėl įsipareigojimų vykdymo, ieškovė į teismą dėl sutarties vykdymo pagal minėto atsakymo sąlygas kreipėsi tik tuomet, kai atsakovė nutraukė sutartį.
16. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal skundžiamos nutarties priėmimo metu turimus duomenis pagrįstai panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti vykdymo veiksmai vykdomosiose bylose, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).
17. Taip pat išaiškintina, jog prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinimas neužkerta kelio bet kurioje civilinio proceso stadijoje vėl kreiptis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikus papildomus įrodymus ar paaiškėjus aplinkybėms, galinčioms turėti įtakos būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,  teismas 

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                Jadvyga Mardosevič