Administracinė byla Nr. AS-339-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00452-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M. dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas K. Č. 2017 m. vasario 7 d. išsiuntė teismui skundą, prašydamas 1) panaikinti Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 27-6777 dėl nuosavybės teisės E. Č. į 4,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), atkūrimo; 2) panaikinti Rokiškio 2-jo notarų biuro 2012 m. spalio 11 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą V. M. į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į paveldimą buvusio žemės savininko pareiškėjo tėvo K. Č. iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį – 4,5 ha; 4) pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT priteisti 6 300 Eur turtinės ir 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. K. Č. taip pat prašė atnaujinti terminą Panevėžio apskrities valdytojo administracijos 1996 m. vasario 19 d. sprendimui apskųsti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 17 d. nutartimi K. Č. skundą atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

Teismas nustatė, kad K. Č. skundžiamas Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimas priimtas daugiau nei prieš 20 metų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad negali būti atnaujintas terminas skundui dėl šio sprendimo panaikinimo paduoti, todėl skundo dalį atsisakė priimti. Teismas pažymėjo, kad atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą dėl Panevėžio apskrities valdytojo administracijos sprendimo panaikinimo, išvestinius skundo reikalavimus panaikinti Rokiškio 2-jo notarų biuro 2012 m. spalio 11 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą bei įpareigoti NŽT priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į jo tėvo iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį – 4,5 ha taip pat atsisakytina priimti.

Teismas pažymėjo, kad skundo reikalavimai dėl žalos atlyginimo, neteismingi Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Išaiškino, kadangi prašomą priteisti žalą pareiškėjas iš esmės kildino iš, jo nuomone, nepagrįstai neatkurtų teisių į dalį tėvų žemės, už nuosavybės teisių atkūrimą K. Č. nurodytoje teritorijoje, kurioje atsakingas NŽT Rokiškio skyrius, todėl nurodė, jog Lietuvos valstybės atstovas šiuo atveju turėtų būti būtent minėtas NŽT teritorinis padalinys. Atsižvelgęs į tai, kad Rokiškis pagal teritorinį teismingumą priklauso Panevėžio apygardos administracinio teismo teritorijai, pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

III.

Pareiškėjas K. Č. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, ignoravo jo prašymą dėl sprendimo apskundimo termino atnaujinimo. Taip pat nurodo, jog nesutinka su teismo pozicija, kad dėl turtinės ir neturtinės žalos yra atsakingas NŽT Rokiškio skyrius.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas K. Č. skundą atsisakė priimti dviem pagrindais – dėl praleisto termino skundui pateikti bei dėl to, kad skundo dalies dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas nėra priskirtas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Taigi, įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (tiesiogiai) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenumatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Tačiau teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, ir iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą.

K. Č. nenurodė ir byloje nenustatyta aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatyta išimtis netaikyti naikinamojo dešimties metų termino ir spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo. Byloje konstatavus aplinkybių, atitinkančių naikinamojo termino pasibaigimui, visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino minėtą pareiškėjo reikalavimą, neatnaujindamas termino jam pateikti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kiti pareiškėjo reikalavimai susiję su Rokiškio 2-jo notarų biuro 2012 m. spalio 11 d. V. M. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo į 2,25 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), panaikinimo ir atsakovo įpareigojimu priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui į paveldimą buvusio žemės savininko iki nacionalizacijos valdyto 9 ha žemės sklypo dalį – 4,5 ha laikytini išvestiniais iš pirmojo reikalavimo, todėl neatnaujinus termino skundui dėl pirminių reikalavimų paduoti, pagrįstai nebuvo priimti ir kiti du nurodyti reikalavimai.

K. Č. taip pat prašė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisti 6 300 Eur turtinės ir 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė. Atkreiptinas dėmesys, kad kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, jai bylose atstovauja valstybės institucijos, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundas paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra atsakovo buveinė (gyvenamoji vieta), o jeigu atsakovas yra valstybė arba savivaldybė, – tam administraciniam teismui, kurio teritorijoje yra atsakovui atstovaujančios institucijos buveinė. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bylose dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo pareiškėjo pasirinkimu skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles arba pagal pareiškėjo gyvenamąją (buveinės) vietą.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, už nuosavybės teisių atkūrimą K. Č. nurodytoje teritorijoje yra atsakingas NŽT Rokiškio skyrius, todėl jis ir turi būti laikomas atsakovo Lietuvos valstybės atstovu. NŽT Rokiškio skyrius yra adresu: Respublikos g. 94, Rokiškis, taigi patenka į Rokiškio rajono apylinkės teismo veiklos teritoriją. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublik?s prokuratūros reformavimo įstatymo 6 straipsnį, Rokiškio rajono apylinkės teismo veiklos teritoriją apima Panevėžio apygardos administracinis teismas. Kadangi pagal reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovu yra Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT Rokiškio skyriaus, pareiškėjo skundas turi būti paduodamas ne Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

Nepaisant atsakovo atstovo buveinės, skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui galėtų būti paduodamas padarius išvadą, kad šiame mieste yra K. Č. gyvenamoji vieta. Ant skundo bei voko, kuriame buvo siųstas skundas teismui, nurodyta, kad pareiškėjas gyvena adresu: (duomenys neskelbtini), todėl nėra ir kitos ABTĮ nustatytos sąlygos, kuriai esant K. Č. galėtų pasirinkti, jog jo skundas būtų nagrinėjamas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Taigi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnio 1 bei 2 dalimis, pareiškėjo skundo dalis dėl žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei yra priskirtinas Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo K. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                            Laimutis Alechnavičius

                                                                                                            Stasys Gagys

                                                                                                            Virginija Volskienė