Civilinė byla Nr. e2A-163-910/2022
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00138-2020-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. S. ir G. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Scandagra“ ieškinį atsakovams R. S. ir G. S. dėl atliktų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Scandagra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama G. S. atliktus R. S. mokėjimus (vienašalius sandorius), kurių bendra suma – 92 670 Eur, pripažinti negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento): 2017 m. sausio 31 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 10 520 Eur mokėjimą; 2017 m. kovo 3 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 3 400 Eur mokėjimą; 2017 m. kovo 8 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 8 560 Eur mokėjimą; 2016 m. lapkričio 14 d iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 2 200 Eur mokėjimą; 2016 m. lapkričio 30 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 2 000 Eur mokėjimą; 2016 m. gruodžio 8 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 300 Eur mokėjimą; 2016 m. gruodžio 16 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 1 000 Eur mokėjimą; 2016 m. gruodžio 30 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 500 Eur mokėjimą; 2017 m. sausio 11 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 200 Eur mokėjimą; 2017 m. sausio 30 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 600 Eur mokėjimą; 2017 m. sausio 31 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 21 960 Eur mokėjimą; 2017 m. vasario 15 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 2 525 Eur mokėjimą; 2017 m. vasario 27 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 3 950 Eur mokėjimą; 2017 m. vasario 27 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 5 210 Eur mokėjimą; 2017 m. kovo 13 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 3 520 Eur mokėjimą; 2017 m. kovo 23 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 2 970 Eur mokėjimą; 2017 m. kovo 31 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 1 570 Eur mokėjimą; 2017 m. kovo 31 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 1 060 Eur mokėjimą; 2017 m. balandžio 7 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 2 000 Eur mokėjimą; 2017 m. balandžio 11 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 6 720 Eur mokėjimą; 2017 m. balandžio 26 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 3 900 Eur mokėjimą; 2017 m. gegužės 12 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 2 735 Eur mokėjimą; 2017 m. gegužės 31 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 4 830 Eur mokėjimą; 2017 m. birželio 15 d. iš G. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) R. S. atliktą 440 Eur mokėjimą (toliau – ir Mokėjimai); taikyti restituciją pinigais – priteisti G. S. naudai iš R. S. 92 670 Eur sumą; iš atsakovų solidariai priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad UAB „Scandagra“ ir atsakovas G. S. 2012 m. balandžio 18 d. sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartį. Nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. spalio mėn. už įsigytas prekes atsakovui buvo išrašytos 23 PVM sąskaitos faktūros. Atsakovui tinkamai nevykdant įsipareigojimų, buvo priimtas teismo įsakymas dėl 243 950,53 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų priteisimo. Panevėžio apylinkės teismui atsakovas 2019 m. spalio 22 d. pateikė pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjant bankroto bylą, iš atsakovo banko sąskaitų išrašų paaiškėjo, kad atsakovas, turėdamas itin didelių įsipareigojimų savo kreditoriams (tarp jų – ieškovei) ir nesant jokio teisinio pagrindo, nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. savo sutuoktinei R. S. pervedė 92 670 Eur sumą. Atsakovas ir jo sutuoktinė R. S. 2014 m. spalio 1 d. sudarė vedybų (povedybinę) sutartį, kuria susitarė, kad visas turtas, įgytas po povedybinės sutarties sudarymo, yra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Taigi nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. atsakovo sutuoktinei R. S. pervesta 92 670 Eur piniginių lėšų suma buvo asmeninė atsakovo nuosavybė, kurią atsakovas neatlygintinai perleido savo sutuoktinei R. S., pažeisdamas savo kreditorių teises.
3. Atsakovai atsiliepimuose nurodė, kad visi mokėjimo pavedimai buvo atlikti tuo metu, kai atsakovas G. S. neturėjo jokios vykdytinos prievolės atsiskaityti su ieškove. Dėl to šie sandoriai (pavedimai) negalėjo pažeisti ir nepažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teisių. Atsakovė R. S. iš gautų lėšų 2017-2018 metais mokėjo už atsakovą G. S. įmokas pagal įvairias kredito sutartis (39 939,65 Eur sumą), kurių vykdymui užtikrinti buvo hipoteka įkeistas atsakovo G. S. nekilnojamasis turtas. Be to, R. S. 2017 metais ne tik gaudavo iš G. S. pinigines lėšas, bet jas ir grąžindavo G. S. (iš viso grąžinta 20 547 Eur suma). Nėra pagrindo konstatuoti R. S. nesąžiningumo, nes dalis sandorių buvo atlygintiniai ir sąžiningi, o likusi 32 183,35 Eur piniginių lėšų dalis buvo panaudota atsakovų vaikų poreikiams tenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apygardos teismas 2021 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino: G. S. atliktus R. S. bankinius mokėjimus (vienašalius sandorius), kurių bendra suma – 92 670 Eur, pripažino negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento), taikė restituciją ir iš R. S. priteisė 92 670 Eur G. S. naudai, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Scandagra“ ir atsakovas G. S. 2012 m. balandžio 18 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. spalio mėn. atsakovui buvo parduota prekių pagal 23 PVM sąskaitas faktūras. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 16 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-48371-905/2017 kreditorei UAB „Scandagra“ iš skolininko G. S. priteisė 243 950,53 Eur skolą už parduotas prekes. Teismo vertinimu, atsakovui G. S. 2016 m. lapkričio mėn. – 2017 m. birželio mėn. laikotarpiu perleidus atsakovei R. S. 92 670 Eur piniginių lėšų, ieškovė UAB „Scandagra“ nurodytu laikotarpiu turėjo realiai galiojančią reikalavimo teisę į skolininką G. S., nepaisant to, kad atsiskaitymas buvo atidėtas, nes 243 950,53 Eur reikalavimo dydis galiojo visą skolos mokėjimo atidėjimo laikotarpį.
6. Teismas sprendė, kad ginčijamais sandoriais atsakovui G. S. perleidus atsakovei R. S. 92 670 Eur piniginių lėšų, šia suma buvo sumažintas atsakovo turtas, kuris galėjo (turėjo) būti panaudotas tiek ieškovės UAB „Scandagra“, tiek kitų atsakovo G. S. kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, todėl šiais lėšų pervedimo sandoriais neginčijamai buvo pažeistos atsakovo G. S. kreditorių teisės.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovė nėra praleidusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto 1 metų ieškinio senaties termino.
8. Teismas sprendė, kad 2015-2016 metais atsakovas G. S. susidūrė su finansinėmis problemomis, todėl, siekdamas išvengti turimo turto praradimo atsiskaitydamas su savo kreditoriais, iš savo ūkininko ūkio gaunamas pajamas perleido sutuoktinei ir su ja susijusioms įmonėms. Nors 2014 m. spalio 1 d. atsakovai sudarė vedybų (povedybinę) sutartį, pagal kurios 5 punkto sąlygą pajamos, gautos iš įmonių veiklos, vykdomo verslo, yra šias pajamas gavusių sutuoktinių asmeninė nuosavybė, tačiau realiai ši sutartis nebuvo tinkamai vykdoma, todėl šią sutartį teismas vertino kaip pasirinktą būdą nors šeimos turto daliai apsaugoti. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis byloje surinktais įrodymais, kad atsakovas G. S. siekė kiek įmanoma labiau savo, o kartu ir savo kreditorių sąskaita gerinti atsakovės R. S., jos valdomų įmonių turtinę padėtį. Pagal šią sutartį sutuoktiniai aiškiai nelygiaverčiai pasidalijo santuokos metu įgytą turtą, turto pasidalijimas nesuprantamas ir prieštaringas ūkininkavimo požiūriu. Atsakovų nesąžiningumą, siekį G. S. turtą perduoti R. S., papildomai patvirtina 2017 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią G. S. sutuoktinės įmonei MB „Landsima“ pardavė 9 buliukus, 86 telyčias, 69 karves už 36 179 Eur, t. y. gerokai mažesnę nei tuo metu buvusi rinkos kainą.
9. Teismo vertinimu, išvadą dėl atsakovų nesąžiningumo papildomai patvirtina ir Panevėžio apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020 dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo G. S. nustatytos faktinės aplinkybės ir teismo padarytos išvados, kad G. S., vykdydamas ūkininko veiklą, 2017 metais tapo nemokus ir nebegalėjo vykdyti savo skolinių įsipareigojimų kreditoriams, sudarinėjo sandorius su jo sutuoktinei priklausančiomis įmonėmis (viena iš jų registruota 2017 m.), parduodamas prekes pigiau, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, be to, abejonių kelia ir santuokoje įgyto turto pasidalijimas, taip pat pareiškėjo turtinė padėtis.
10. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą (civilinė byla Nr. 2S-612-589/2020) 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį atsisakyti iškelti G. S. fizinio asmens bankroto bylą paliko nepakeistą, be kita ko, nurodydamas, kad pareiškėjas G. S. savo sutuoktinei atskirais mokėjimais pervedė beveik 90 000 Eur sumą, pavedimų paskirtyje nurodydamas „sąskaitai papildyti“, „pavedimas asmeninėmis reikmėms“, „pavedimas“ ir pan. Tiek pats pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti tokių didelių piniginių lėšų sutuoktinei pervedimo aplinkybių bei tikslo. Vertindamas pareiškėjo G. S. (ne)sąžiningumą teismas akcentavo, kad pareiškėjas, suvokdamas, jog turi didelių įsipareigojimų kreditoriams ir prievolių vykdymo terminai sueis artimiausiu metu, sąmoningai sudarė sau nenaudingus sandorius su įmonėmis, kurios priklauso jo sutuoktinei, pervedė sutuoktinei dideles sumas, leido kitiems asmenims neatlygintinai dirbti žemės sklypus, priklausančius pareiškėjui ir sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise, taip pat sudarė kreditorių teises pažeidžiančias trišales užskaitas, t. y. sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, taip siekdamas sumažinti savo turto masę ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, t. y. sąmoningai siekė nemokumo būsenos. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą ir šiuo pagrindu netenkino pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.
11. Atsakovų argumentus, kad 2016-2017 metais pervestos lėšos (jų dalis) buvo parama sutuoktinei R. S., jog ši išlaikytų tris nepilnamečius vaikus, šeimos gyvenamąsias patalpas ir pan., teismas vertino kaip nepagrįstus, norint pateisinti atsakovo G. S. žymų turto (piniginių lėšų) sumažinimą, pažeidžiant kreditorių interesus.
12. Teismas nustatė, kad AB „Swedbank“ 2013 m. kovo 18 d. kredito sutartimi Nr. 12-015873-ZU atsakovui G. S. suteikė 208 529,41 Eur kreditą, o 2013 m. gruodžio 16 d. kredito sutartimi Nr. 13-092215-ZU suteikė 46 094,58 Eur kreditą. Pagal kredito sutartis įsigyti 29 sklypai yra bendroji jungtinė sutuoktinių (atsakovų) nuosavybė. Nurodytų sutarčių sudarymo metu atsakovai nebuvo sudarę vedybų (povedybinės) sutarties, todėl abiejų atsakovų prievolės pagal šią sutartį bankui yra solidarios.
13. Įvertinęs kredito įstaigų pateiktą informaciją apie atsakovų įvykdytus piniginių lėšų pervedimus, teismas nusprendė, kad 2015-2017 metų laikotarpiu G. S. R. S. pervedė apie 190-200 tūkst. Eur (į šią sumą įskaityta ir ieškiniu ginčijama suma), todėl nėra pakankamo pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovės atsikirtimų į ieškinį, kad iš ginčijamos 92 670 Eur sumos atsakovė G. S. grąžino: 39 939,65 Eur, 2018 m. sumokėdama už G. S. prievoles bankui pagal dvi paskolos sutartis, bankiniais pavedimais grąžino G. S. 20 547 Eur sumą, o 32 183,35 Eur piniginių lėšų buvo panaudota atsakovų vaikų poreikiams tenkinti, namų ūkio išlaidoms ir t. t. Atsakovai neįrodė savo teiginių, kad iš ieškiniu ginčijamos sumos atsakovo perduota sutuoktinei 32 183,35 Eur suma būtų buvusi skirta nepilnamečiams vaikams išlaikyti, prisidėti prie bendro sutuoktinių ūkio išlaikymo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
14. Apeliaciniuose skunduose atsakovai R. S. ir G. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundai grindžiami šiais argumentais:
14.1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visi ginčijami mokėjimai buvo atlikti tuo metu, kai atsakovas G. S. neturėjo vykdytinos prievolės atsiskaityti su ieškove. Kai kurie atsiskaitymo su ieškove terminai turėjo sueiti tik po metų ar dviejų. Dėl to ginčijami sandoriai negalėjo pažeisti ir nepažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teisių (ieškovė neturėjo vykdytinos reikalavimo teisės).
14.2. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą ir jų vykdymą, nes, nesuėjus atsiskaitymo už pirktas prekes terminui, kuris buvo nustatytas pačių šalių rašytiniu susitarimu, teismas atsakovo G. S. sutuoktinei R. S. atliktus mokėjimus nepagrįstai pripažino pažeidžiančiais ieškovės teises ir neteisėtais CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme.
14.3. Civilinėse bylose Nr. 2FB-346-223/2020 ir Nr. 2S-612-589/2020 dėl fizinio asmens bankroto bylos atsakovui G. S. iškėlimo nebuvo nagrinėjami tapatūs šioje byloje nagrinėjamiems klausimai, t. y. nurodytose bylose nebuvo sprendžiama dėl konkrečių 24 sandorių negaliojimo, o teismų padarytos išvados pagrįstos prezumpcijomis, kurios bankroto procese yra suprantamos kitaip, nei sprendžiant dėl sandorių negaliojimo, taip pat kitaip yra paskirstomos šalims įrodinėjimo pareigos.
14.4. Fizinio asmens bankroto byloje teismas nustatinėjo ir galimai nustatė tik atsakovo G. S. nesąžiningumą, tačiau nenustatė ir nenustatinėjo atsakovės R. S. nesąžiningumo. Actio Pauliana bylose būtina nustatyti taip pat ir trečiojo asmens, šiuo atveju – atsakovės R. S., nesąžiningumą, kuris nėra preziumuojamas. Teismas šioje byloje nenustatinėjo atsakovės R. S. nesąžiningumo, bet tik nepagrįstai pasirėmė fizinio asmens bankroto byloje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis.
14.5. Nei 2014 m. rugsėjo 25 d. turto pasidalijimo sutartis, nei 2014 m. spalio 1 d. vedybų (povedybinė) sutartis šioje byloje nėra ginčijamos. Teismas, vertindamas šias sutartis, išėjo už byloje pareikšto ieškinio (reikalavimų) ribų ir vertino net neginčijamus sandorius. Šios sutartys nėra nuginčytos ir yra galiojančios, todėl teismas, jas vertindamas kaip keliančias abejonių, peržengė savo kompetencijos ribas.
14.6. Aplinkybės dėl atsakovų turimų skolų kreditoriams visiškai nesusijusios nei su pareikštu ieškiniu, nei su byloje ginčijamais sandoriais. Neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą, kad atsakovo G. S. turtas, piniginės lėšos buvo perkeliamos atsakovei R. S.. Taigi teismas konstatavo galimai reikšmingą faktinę aplinkybę, kurios nepatvirtina joks įrodymas, t. y. teismas savo sprendimą grindė įrodymais nepagrįstomis prielaidomis ir spėlionėmis.
14.7. Kaip reikšmingas aplinkybes actio Pauliana institutui taikyti teismas vertino ir kitus atsakovo G. S. sudarytus sandorius, kurie šioje byloje nėra ginčijami. Pavyzdžiui, nurodė, kad atsakovas G. S. savo turto dalį atsakovei R. S. perleido už mažesnę nei rinkos kainą, atliko trišales užskaitas, sudarė pirkimo–pardavimo sutartis su MB „Landsima“, UAB „Onela“, O. S., sudarė panaudos sutartis, neatlygintinai leido dirbti atsakovui G. S. priklausančią žemę MB „Landsima“. Tačiau nė viena iš šių aplinkybių ir nė vienas sandoris nesusiję su pareikštu ieškiniu ir ginčijamais sandoriais.
14.8. Teismas akcentavo neva atsakovų nesąžiningumą patvirtinantį faktą – 2017 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią G. S. sutuoktinės įmonei MB „Landsima“ pardavė galvijus už gerokai mažesnę nei tuo metu buvusi rinkos kainą. Tačiau Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-468-252/2018 priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo teismas konstatavo, kad nurodyta sutartis buvo teisėta ir kreditorių teisės nebuvo pažeistos.
14.9. Atsakovo pervestos sutuoktinei piniginės lėšos (jų dalis) buvo parama, šios lėšos buvo skirtos šeimos poreikiams tenkinti. Parama neturėjo būti grąžinama, o paramos gavėjas turi teisę naudoti paramą bet kokiems savo poreikiams tenkinti, netgi savo įmonei finansuoti.
14.10. Atsakovų bankų sąskaitų išklotinės už 2015, 2016 ir 2017 metus yra reikšmingos, tačiau, priešingai nei vertino teismas, jos įrodo, kad ne tik 2016 m. lapkričio 14 d. – 2017 m. birželio 15 d. laikotarpiu, bet ir visą kelerių metų laikotarpį tokie sandoriai (mokėjimo pavedimai) tarp atsakovų buvo įprasti.
14.11. Teismo argumentai apie atsakovo G. S. turto perkėlimą į R. S. priklausančias įmones yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku. UAB „Onela“ 90 proc. prekybos pajamų gauna grynais pinigais, todėl įmonės savininkė R. S. iš savo banko sąskaitos pervesdavo pinigus į UAB „Onela“ sąskaitą, o sau pasilikdavo grynuosius. Pagal pateiktas ataskaitas matyti, kad įmonė nėra skolinga R. S..
14.12. Teismas neteisingai vertino, kad prievolės pagal kredito sutartis yra solidarios atsakovų prievolės. Atsakovas G. S. pagal abi sutartis yra skolininkas, o atsakovė R. S. – tik įkaito davėja. Teismas, padarydamas tokią išvadą, išėjo už ieškinio reikalavimo ribų. Atitinkamai atsakovė neturėjo pareigos dengti G. S. kreditų. Atsakovei 39 939,65 Eur suma padengus G. S. kreditų dalį, sumažėjo atsakovo skola hipotekos kreditoriui, kuris turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius padengti savo reikalavimus, taip pat padidėjo atsakovo laisvo turto masė, iš kurios savo reikalavimus galės patenkinti ieškovė ir kiti kreditoriai. Taigi jokia žala kreditoriams dėl mokėjimo pavedimų 39 939,65 Eur sumai nebuvo padaryta, nebuvo pažeistos kreditorių teisės.
14.13. Teismas visiškai nepasisakė dėl 2017 m. sausio 31 d. – 2017 m. gruodžio 14 d. laikotarpiu bankiniais pavedimais R. S. grąžintos R. S. 20 547 Eur sumos, o teismo argumentai, kad atsakovai neįrodė šeimos ūkiui ir namams išlaikyti atsakovo skirtų lėšų panaudojimo, yra deklaratyvūs. Iš sąskaitų išklotinių matyti, kad R. S. mokėjo už įvairius pirkinius, skirtus namų ūkiui ir nepilnamečiams vaikams išlaikyti, be to, rūpinosi savo prastos sveikatos motina L. J..
15. Ieškovė UAB „Scandagra“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
15.1. Kreditoriaus prievolės vykdytinumas nėra viena iš būtinų actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų. Skolininko sudaryti sandoriai gali pažeisti kreditoriaus interesus ir tais atvejais, kai prievolių įvykdymo terminai dar nėra suėję iki ginčijamų sandorių sudarymo. Šiuo konkrečiu atveju atsakovo G. S. prievolės, kurios yra neabejotinos ir galiojančios, egzistuoja nuo 2016 m. rugsėjo mėn., o ginčijami mokėjimai buvo atlikti vėlesniu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. birželio mėn., t. y. ginčijami atsakovo mokėjimai buvo atlikti jau esant neabejotinai ir galiojančiai ieškovės reikalavimo teisei į atsakovą.
15.2. Ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumas šiuo atveju ne tik neturėjo būti įrodinėjamas (neatlyginiai sandoriai), bet ir buvo preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą, o nesąžiningumo prezumpcija atsakovų nebuvo paneigta. Ginčijant tokio pobūdžio sandorius (neatlygintinius sandorius), nesąžiningumas nėra viena iš actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų. Be to, pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu.
15.3. Ieškovė šioje byloje turi teisę remtis prejudicinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su atsakovų G. S. ir R. S. nesąžiningumu, kurios buvo nustatytos nagrinėjant civilines bylas Nr. 2FB-346-223/2020 ir Nr. 2S-612-589/2020. Tai, kad nurodytose bylose buvo nustatyti prejudiciniai faktai, nereiškia, kad anksčiau išnagrinėtos bylos yra tapačios šiuo metu nagrinėjamai bylai.
15.4. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ne tik ieškovo pareikštas ieškinys ir jame išdėstytos aplinkybės (faktinis pagrindas) bei suformuluoti reikalavimai (dalykas), bet ir atsakovų pateikti atsiliepimai bei jų faktinis pagrindas. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo peržengtos bylos nagrinėjimo ribos ar priimtas sprendimas būtų siurprizinis ginčo šalims.
15.5. Teismas visapusiškai įvertino atsakovų elgesį ir, remdamasis byloje esančių įrodymų visuma (taip pat ir prejudiciniais faktais nustatytais nagrinėjant civilines bylas Nr. 2FB-346-223/2020 ir Nr. 2S-612-589/2020), priėjo prie išvados, kad ginčijami mokėjimai buvo atlikti sandorio šalims elgiantis nesąžiningai atsakovo G. S. kreditorių atžvilgiu.
15.6. Atsakovai tvirtina, kad ginčijamais mokėjimais pervestų piniginių lėšų dalis neva buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, kita dalis neva buvo grąžinta tiesiogiai atsakovui G. S., o likus dalis – trečiajam asmeniui, neva įvykdant iš kreditavimo sutarties kylančias prievoles už G. S.. Atsakovų pozicija grindžiama vien deklaratyviais teiginiais ir selektyviu įrodymų vertinimu. Atsakovai, duodami paaiškinimus civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020, nurodė, kad kartu nebegyvena ir bendro ūkio neveda kelerius metus. Atsakovė R. S. taip pat nurodė, kad iš G. S. gautus pinigus naudojo savo asmeninėms reikmėms, sveikatai gerinti, savo valdomų įmonių reikmėms ir pan.
15.7. Prievolės, atsiradusios iš kredito sutarčių, yra bendros sutuoktinių R. S. ir G. S. prievolės, ir po povedybinės sutarties sudarymo jas turėjo toliau vykdyti abu sutuoktiniai. Dėl to atsakovė R. S., vykdydama tokias prievoles, vykdė jas ne už kitą asmenį (t. y. G. S.), bet vykdė pačios savo kaip sutuoktinės prievoles.
15.8. Atsakovė R. S. atsakovui G. S. nėra grąžinusi pervestų ir ginčo objektu esančių piniginių lėšų, nes iki ginčijamų mokėjimų atlikimo buvo susidaręs gerokai didesnis R. S. įsiskolinimas atsakovui G. S., nei 2017 m. pervesta 20 547 Eur suma.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
18. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės UAB „Scandagra“ ieškinys dėl atliktų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo (actio Pauliana). Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorių pripažinimą negaliojančiais dėl prieštaravimo kreditorių interesams pagal actio Pauliana institutą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
Dėl actio Pauliana tenkinimo sąlygų
19. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
20. Ieškovė UAB „Scandagra“ actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento) atsakovo G. S. laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki 2017 m. birželio 15 d. atsakovei R. S. atliktus mokėjimus (vienašalius sandorius), kurių bendra suma – 92 670 Eur, bei taikyti restituciją.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktas).
22. Išanalizavęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, patvirtinančias visų actio Pauliana sąlygų buvimą, todėl ieškinį tenkino – mokėjimo sandorius pripažino negaliojančiais ir taikė restituciją.
23. Atsakovai G. S. ir R. S. apeliaciniuose skunde kvestionuoja šias teismo nustatytas actio Pauliana tenkinimo sąlygas: tai, kad ieškovė (kreditorė) ginčijamų mokėjimų atlikimo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; tai, kad ginčijami mokėjimai pažeidė kreditorės (ieškovės) teises; tai, kad skolininkas (atsakovas) neprivalėjo atlikti ginčijamų atsiskaitymų; atsakovų nesąžiningumą.
Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės
24. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam ginčijamą sandorį. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 60 punktą).
25. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021 28 punktas). Kreditorius turi įrodyti ne tik neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimą, bet ir aplinkybę, jog ši teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo.
26. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus (ieškovės ir atsakovo sudarytą 2012 m. balandžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GA12/033, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. spalio 31 d. ieškovės atsakovui išrašytas PVM sąskaitas faktūras už prekes) sprendė, kad ginčijamų sandorių (mokėjimų) sudarymo laikotarpiu ieškovė (kreditorė) turėjo neabejotiną ir galiojančią 243 950,53 Eur dydžio reikalavimo teisę į atsakovą (skolininką) G. S.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
27. Iš ieškovės išrašytų sąskaitų faktūrų matyti, kad atsakovo G. S. neįvykdytos prievolės pagal 2012 m. balandžio 18 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GA12/033 atsirado nuo 2016 m. rugsėjo mėn., o ginčijami sandoriai (mokėjimai) buvo atlikti vėliau – nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. birželio mėn. Taigi ginčijami sandoriai (mokėjimai) sudaryti jau esant neabejotinai ir galiojančiai ieškovės reikalavimo teisei į atsakovą G. S., nors prievolių mokėjimo terminai dar nebuvo suėję.
28. Apeliantai (atsakovai) G. S. ir R. S., teigdami, kad ginčo sandorių sudarymo momentu ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą, remiasi tuo, jog visi ginčijami mokėjimai atlikti laikotarpiu, kai atsakovas G. S. neturėjo vykdytinos prievolės atsiskaityti su ieškove (nebuvo suėję atsiskaitymo už pirktas prekes terminai; terminai turėjo sueiti po 1-2 metų), taigi ieškovė neturėjo vykdytinos reikalavimo teisės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus pagrįstai atsikerta, jog atsakovų akcentuojamas reikalavimo teisės vykdytinumo aspektas nėra teisiškai reikšmingas, sprendžiant dėl pirmosios actio Pauliana sąlygos buvimo.
29. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis). Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip actio Pauliana sąlygos, buvimo, neatsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Taigi prievolės atsiradimo momentas yra siejamas ne su termino prievolei įvykdyti suėjimo momentu, o su aplinkybe, kada skolininkui realiai atsirado prievolė sumokėti kreditoriui skolą (nagrinėjamu atveju – atsakovui įsigijus iš ieškovės prekes ir gavus apmokėti PVM sąskaitas faktūras).
30. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ginčijamų sandorių (mokėjimų) sudarymo metu atsakovas G. S. iš ieškovės buvo įsigijęs prekes, taigi ir turėjo pareigą už jas atsiskaityti, vadinasi, ieškovė UAB „Scandagra“ (kreditorė) turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Atsakovo G. S. skolos piniginės prievolės atsirado laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. spalio 31 d., t. y. dar iki ginčijamų sandorių (mokėjimų), o šių prievolių įvykdymo terminų suėjimas tik suteikė ieškovei galimybę reikalauti priverstinio piniginių prievolių vykdymo. Pažymėtina tai, kad, atsakovui neatsiskaičius su ieškove laiku, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 16 d. teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-48371-905/2017 priteisė ieškovei iš atsakovo 243 950,53 Eur skolą už pagal 2012 m. balandžio 18 d. sutartį Nr. GA12/033 parduotas prekes ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Šis teismo įsakymas buvo perduotas vykdyti antstoliui priverstine tvarka.
31. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl actio Pauliana sąlygos – kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo ginčijamų sandorių (mokėjimų) sudarymo metu – yra pagrįsta (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Apeliantų (atsakovų) argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, kuriuos ieškovė pateikė aptariamoms faktinėms aplinkybėms (actio Pauliana sąlygai – neabejotinai ir galiojančiai reikalavimo teisei) pagrįsti.
Dėl ginčijamais sandoriais pažeistų kreditorės (ieškovės) teisių
32. Kreditorius, turėdamas neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2015-2016 metais atsakovas G. S. susidūrė su finansinėmis problemomis ir, ginčijamais sandoriais perleidęs pinigines lėšas sutuoktinei (atsakovei R. S.), 92 670 Eur suma sumažino savo turtą, kuris galėjo (turėjo) būti panaudotas tiek ieškovės, tiek kitų atsakovo kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, todėl šiais sandoriais neginčijamai buvo pažeistos atsakovo kreditorių teisės. Tokia pirmosios instancijos teismo argumentacija iš esmės reiškia, kad ginčo sandoriais buvo kitaip pažeistos kreditorės (ieškovės) teisės.
34. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neįvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).
35. Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu buvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar visai nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi arba atsiskaitymas su kreditoriais dėl sudaryto sandorio užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismas konkrečiu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditoriaus teisių pažeidimas.
36. Nagrinėjamu atveju, atsakovui G. S. 92 670 Eur lėšų sumą neatlygintinai perleidus savo sutuoktinei (atsakovei R. S.), buvo sumažinta atsakovui priklausančio turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, masė ir likusio turto neužtenka ieškovės (kreditorės) finansiniams reikalavimams patenkinti. Tokią išvadą patvirtina ir paties atsakovo veiksmai. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), atsakovas G. S. 2019 m. spalio 24 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, nurodydamas, kad jis yra nemokus, t. y. jo turimo turto vertės nepakanka atsiskaityti su visais kreditoriais (civilinė byla Nr. 2FB-346-223/2020). Civilinės bylos Nr. 2FB-346-223/2020 duomenimis, atsakovo skoliniai įsipareigojimai kreditoriams – 834 124,12 Eur, o iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad atsakovui asmeninės ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto bendra vertė – 529 343 Eur. Atsakovas G. S. civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020 pateiktame pareiškime dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad jam priklausančio turto vertė yra tik 281 043 Eur sumą (pagal nepriklausomų turto vertintojų suvestinės duomenis turto vertė dar mažesnė – 200 960 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad dėl ginčijamų sandorių (mokėjimų) sudarymo gerokai sumažėjo atsakovo galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
37. Kartu pažymėtina tai, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymo atsiskaitymas (nors ir dalinis) su kreditoriais tapo labiau komplikuotas ir trunkantis ilgiau, nei būtų iki ginčijamų sandorių sudarymo, nes ginčijamais sandoriais buvo perleistas likvidus skolininko turtas (piniginės lėšos), kuris galėjo būti paskirstytas esamoms atsakovo skoloms padengti. Iš byloje esančio ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2018 m. vasario 1 d. – 2020 m. sausio 31 d. laikotarpiu, privestinai vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. teismo įsakymą Nr. L2-48371-905/2017, iš atsakovo ieškovei išieškota skolos suma – 28 874,36 Eur. Taigi iki šiol iš atsakovo išieškota tik labai nedidelė skolos ieškovei dalis, o ginčijamų sandorių (mokėjimų) sudarymas priverstinį skolos išieškojimo procesą padarė akivaizdžiai sudėtingesnį, skolos atgavimo (bent jau iš dalies) tikimybė gerokai sumažėjo. Pažymėtina tai, kad likusį atsakovo turtą iš esmės sudaro tik nekilnojamasis turtas, kurio priverstinis pardavimas būtų organizuojamas skelbiant varžytynes, be to, šis turtas atsakovui priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tai taipogi apsunkina šio turto realizavimo procesą.
38. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantų (atsakovų) argumentais, kad atsakovo G. S. mokėjimai savo sutuoktinei (atsakovei R. S.) nepažeidė atsakovo kreditorių (tarp jų – ir ieškovės) teisių. Ta aplinkybė, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovė dar neturėjo vykdytinos prievolės atsakovo G. S. atžvilgiu, t. y. nebuvo suėję piniginių prievolių įvykdymo terminai, nepaneigia išvados, kad ginčijami atsakovo atlikti mokėjimai pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teises. Jau nurodyta, kad prievolės vykdytinumas nėra privaloma actio Pauliana sąlyga.
Dėl skolininko (atsakovo) pareigos sudaryti ginčijamą sandorį
39. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši sąlyga paprastai suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.).
40. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; kt.).
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei susiklosčiusių faktinių aplinkybių tam, kad ginčijamų sandorių (mokėjimų) pagrindu atsakovui G. S. priklausančios piniginės lėšos būtų neatlygintinai perleistos sutuoktinei – atsakovei R. S.. Apeliantų (atsakovų) argumentai, kad atsakovo G. S. sutuoktinei R. S. pervestos lėšos (jų dalis) buvo parama, o paramos gavėjas turi teisę naudoti paramą bet kokiems savo poreikiams tenkinti, netgi savo įmonei finansuoti, be to, šios lėšos buvo skirtos šeimos poreikiams tenkinti, nepaneigia išvados dėl ginčijamų sandorių (mokėjimų) neprivalomumo. Apeliantų (atsakovų) įvardytos priežastys actio Pauliana instituto taikymo kontekste negali būti vertinamos kaip būtinos sandoriams sudaryti, nes neatitinka šios nutarties 39, 40 punktuose aptartų privalomumo sandoriui sudaryti kriterijų.
42. Byloje nustatytų ginčo sandorių sudarymo aplinkybių kontekste nėra pagrindo įstatyminę pareigą rūpintis vaikais, šeimos poreikiais aiškinti kaip neišvengiamą būtinybę perleisti sutuoktinei didelės vertės turtą. Juolab kad apeliantai (atsakovai) nepateikė įrodymų dėl ginčijamais sandoriais pervestų piniginių lėšų panaudojimo šeimos poreikiams tenkinti (pvz., vaikams išlaikyti) (CPK 178, 185 straipsniai). Pažymėtina tai, kad civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020 atsakovė R. S. nurodė, jog pinigines lėšas (jų dalį) panaudojo, be kita ko, savo reikmėms (sveikatai gerinti), taip pat savo įmonių reikmėms (finansavo savo įmones). Byloje esantys atsakovės banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad iš atsakovo gautų lėšų dalis buvo sistemingai pervedinėjama atsakovės įmonėms UAB „Onela“ ir MB „Landsima“. Apeliacinių skundų argumentai, kad atsakovė R. S. iš atsakovo G. S. gautas lėšas išsigrynindavo per savo įmonę, t. y. pervesdavo pinigines lėšas įmonei, o iš įmonės pasiimdavo grynuosius pinigus, nes piniginių lėšų išgryninimas iš sąskaitos brangiai kainuoja ir yra ekonomiškai nenaudingas, atmetami kaip nepagrįsti. Iš byloje esančio atsakovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad iš sąskaitos ne kartą grynaisiais buvo paimtos piniginės lėšos ir gana didelėmis sumomis (pvz., 2017 m. kovo 20 d. – 2 500 Eur, 2017 m. balandžio 7 d. – 2 720 Eur ir pan.).
43. Apeliantai (atsakovai) ginčijamų sandorių sudarymo privalomumą, be kita ko, grindė argumentu, kad 39 939,65 Eur sumą atsakovė R. S. sumokėjo už atsakovą G. S. pagal kredito sutartis, kurių įvykdymas užtikrintas atsakovo nekilnojamojo turto hipoteka. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovų G. S. ir R. S. prievolės pagal kredito sutartis Nr. 12-015873-ZU ir Nr. 13-092215-ZU bankui yra solidarios, todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovės atsikirtimų į ieškinį argumentų, jog iš ieškiniu ginčijamos atsakovei R. S. pervestos 92 670 Eur sumos atsakovė grąžino atsakovui 39 939,65 Eur, sumokėdama 2018 metais už G. S. prievoles bankui. Apeliantai (atsakovai), nesutikdami su tokia teismo išvada, apeliacinius skundus grindžia argumentais, kad atsakovas G. S. pagal abi kredito sutartis yra skolininkas, o atsakovė R. S. – tik įkaito davėja, taigi ji neturėjo pareigos dengti G. S. kreditų; atsakovei padengus G. S. kreditus 39 939,65 Eur suma, sumažėjo atsakovo skola hipotekos kreditoriui, kuris turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius padengti savo reikalavimus, taip pat padidėjo atsakovo laisvo turto masė, iš kurios savo reikalavimus galės patenkinti ieškovė ir kiti kreditoriai; dėl to ginčijamais pavedimais 39 939,65 Eur suma žalos kreditoriams nebuvo padaryta, kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Tokių apeliantų argumentų teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kaip patvirtinančių skolininko (atsakovo) privalėjimą sudaryti ginčijamus sandorius.
44. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamų sandorių (mokėjimų) paskirtyje apeliantas (atsakovas) G. S. nurodė „sąskaitai papildyti“, „pavedimas asmeninėmis reikmėms“, „pavedimas“ ir pan., o ne „kreditui padengti“ ar pan. Antra, iš byloje esančio apelianto (atsakovo) banko sąskaitos išrašo matyti, kad ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu bankas tiesiogiai iš atsakovo sąskaitos pervesdavo pinigines lėšas pagal kredito sutartis Nr. 12-015873-ZU ir Nr. 13-092215-ZU. Be to, atsakovui nebuvo jokių kliūčių (pvz., sąskaitų arešto) pačiam tiesiogiai daryti pavedimus bankui, t. y. vykdyti sutartines prievoles pačiam, o ne per trečiuosius asmenis (šiuo atveju – atsakovę). Trečia, ginčijami sandoriai sudaryti 2016 m. lapkričio mėn. – 2017 m. birželio mėn., o atsakovės mokėjimai bankui pagal nurodytas kredito sutartis buvo vykdomi nuo 2017 m. gruodžio 14 d. ir 2018 metais, t. y. praėjus beveik šešiems mėnesiams po ginčijamų sandorių sudarymo. Ketvirta, byloje esantys atsakovų sąskaitų išrašai ir atsakovės į bylą pateiktos mokėjimų suvestinės (lentelės) patvirtina, kad atsakovas mokėjimo pavedimais atsakovei pervedė gerokai didesnę, nei pervesta ginčijamais sandoriais, piniginių lėšų sumą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog būtent ginčijamais sandoriais pervestomis lėšomis buvo padengti įsipareigojimai bankui pagal kredito sutartis.
45. Teisėjų kolegija analogiškai vertina ir apeliantų argumentus dėl 2017 m. sausio 31 d. – 2017 m. gruodžio 14 d. laikotarpiu bankiniais pavedimais atsakovės R. S. atsakovui R. S. pervestos 20 547 Eur sumos. Iš atsakovės R. S. į bylą pateiktos 2016 m. mokėjimų suvestinės (lentelės) matyti, kad iki ginčijamų mokėjimų (t. y. iki 2016 m. lapkričio 14 d.) atsakovas G. S. atsakovei R. S. buvo pervedęs 41 770 Eur sumą, tuo tarpu atsakovė R. S. per 2016 metus atsakovui pervedė 15 380 Eur sumą. Taigi atsakovas mokėjimo pavedimais yra atsakovei pervedęs gerokai didesnę, nei pervesta ginčijamais sandoriais, piniginių lėšų sumą. Dėl to nėra pagrindo daryti išvadą, kad būtent ginčijamais sandoriais pervestos lėšos buvo grąžintos atsakovui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nurodė, kad 2015-2017 metų laikotarpiu G. S. R. S. pervedė apie 190-200 tūkst. Eur (į šią sumą įskaityta ir ieškiniu ginčijama suma), todėl atmetė kaip nepagrįstus atsakovės atsikirtimo į ieškinį argumentus, jog iš ieškiniu ginčijamos pervestos 92 670 Eur sumos atsakovė atsakovui G. S. bankiniais pavedimais grąžino 20 547 Eur sumą (teismo sprendimo 11 lapas). Atsižvelgiant į tai, apeliantų (atsakovų) argumentai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl R. S. grąžintos R. S. 20 547 Eur sumos, atmetami kaip nepagrįsti.
46. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantai nepaneigė ieškovės įrodytos aplinkybės, jog ginčijamų sandorių atsakovas neprivalėjo sudaryti (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Dėl atsakovų nesąžiningumo
47. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį būtina sąlyga sandoriui actio Pauliana pagrindu nuginčyti – sandorį sudariusio skolininko nesąžiningumas, t. y. turi būti įrodyta, kad skolininkas žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Be to, CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises; neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.
48. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusių šalių nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013).
49. Nagrinėjamos bylos atveju aktuali CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta prezumpcija – preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sutartį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais. Šiuo atveju atsakovas G. S. ginčijamais sandoriais (mokėjimais) pinigines lėšas perleido savo sutuoktinei atsakovei R. S., todėl atsakovo G. S. nesąžiningumas yra preziumuojamas. Taigi įrodinėjimo pareiga, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka sandorius sudariusiai šaliai, t. y. pačiam atsakovui.
50. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad atsakovo G. S. nesąžiningumo prezumpcija, sudarant ginčijamus sandorius (mokėjimus) su savo sutuoktine (atsakove), nepaneigta. Atsakovas, sudarydamas ginčijamus sandorius, kurie yra neatlygintiniai ir nebuvo jam privalomi sudaryti, žinojo apie savo prievolę ieškovei (prievolė, nors ginčijamų sandorių sudarymo metu ir nebuvo vykdytina, tačiau jau egzistavo), taip pat žinojo ir turėjo žinoti, kad sandorių sudarymas pakenks jo mokumui (galimybei atsiskaityti su visais savo kreditoriais) (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta (CPK 12, 178 straipsniai).
51. Atsakovas tiek šioje civilinėje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020 savo procesiniuose dokumentuose teigė, kad jo nemokumą (negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, tarp jų – ir ieškove) nulėmė nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. 15 val. Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje dėl gausaus lietaus paskelbta ekstremalioji situacija; žuvo atsakovo išauginto derliaus didžioji dalis. Tačiau pažymėtina tai, kad ginčijami mokėjimai (gana didelėmis sumomis) sutuoktinei buvo atliekami prieš ekstremalios situacijos paskelbimą (iki 2017 m. birželio mėn.), kai atsakovas savo kreditoriams jau turėjo didelių įsipareigojimų, kurių, suėjus prievolių įvykdymo terminui, negalėjo įvykdyti. Be to, iš civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020 esančių duomenų matyti, kad atsakovas 2017-2018 metais neteikė deklaracijų apie užmirkusius žemės ūkio sklypų plotus ir jam nebuvo mokėta nei parama žemės ūkio veiklos subjektams, patyrusiems nuostolių žuvus žemės ūkio augalams dėl gausių kritulių 2017 metais, nei parama už 2017 metais pasėtus ir dėl kritulių žuvusius ir (arba) negalėtus pasėti žieminius pasėlius.
52. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Panevėžio apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020 2020 m. birželio 8 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi, konstatavo, jog pareiškėjas G. S., suvokdamas, kad turi didelių įsipareigojimų kreditoriams ir prievolių vykdymo terminai sueis artimiausiu metu, sąmoningai sudarė sau nenaudingus sandorius su įmonėmis MB „Landsima“ ir UAB „Onela“, kurios priklauso jo sutuoktinei (pareiškėjui priklausančiais žeme ir pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), 2017 m. balandžio 25 d. panaudos sutarties pagrindu neatlyginai naudojasi MB „Landsima“; 2017 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi MB „Landsima“ nupirko iš pareiškėjo galvijus gerokai mažesne, nei tuo metu buvusi, rinkos kaina; 2017 m. vasario 27 d. pareiškėjas perleido UAB „Onela“ 500 kg amonio salietros už mažesnę kainą nei įsigijo pats), pervedė sutuoktinei dideles sumas (kurios yra šios civilinės bylos ginčo dalykas), leido kitiems asmenims neatlygintinai dirbti žemės sklypus (2017-2019 metais MB „Landsima“, savo motinai O. S. ir kitiems asmenims leido neatlygintinai dirbti žemės sklypus, kurie pareiškėjui ir sutuoktinei priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise), taip pat sudarė kreditorių teises pažeidžiančias trišales užskaitas (2018 m. rugsėjo 30 d. trišalė užskaita tarp pareiškėjo, MB „Landsima“ ir UAB „Žemvesta“, 2018 m. spalio 31 d. – tarp pareiškėjo, UAB „Šimtamargis“ ir UAB „Agrobitė“), t. y. sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, taip siekdamas sumažinti savo turto masę ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, t. y. sąmoningai siekė nemokumo būsenos. Dėl to teismas konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą ir šiuo pagrindu netenkino pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodytu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytos aplinkybės šioje civilinėje byloje laikytinos prejudicinėmis, kurių nereikia įrodinėti, nes tiek šioje, tiek civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020 dalyvavo tie patys asmenys, o atsakovo (ne)sąžiningumas, sudarant sandorius, buvo įrodinėjimo dalykas (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
53. Atsakovai apeliaciniuose skunduose teigia, kad aplinkybės dėl jų turimų skolų kreditoriams, atsakovo G. S. turto (piniginių lėšų) perkėlimo į R. S. priklausančias įmones yra nesusijusios su pareikštu ieškiniu ir ginčijamais sandoriais, be to, teismas nepagrįstai vertino atsakovo G. S. sudarytus sandorius, kurie šioje byloje nėra ginčijami (t. y. nurodė, kad atsakovas G. S. savo turto dalį perleido atsakovei R. S. už mažesnę nei rinkos kainą, atliko trišales užskaitas, sudarė pirkimo–pardavimo sutartis su MB „Landsima“, UAB „Onela“, O. S., sudarė panaudos sutartis, neatlygintinai leido dirbti atsakovui G. S. priklausančią žemę MB „Landsima“). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visos nurodytos aplinkybės ir atsakovo sudaryti sandoriai buvo vertinami, sprendžiant dėl atsakovo (ne)sąžiningumo, kaip vienos iš actio Pauliana tenkinimo sąlygų. Šiomis aplinkybėmis ieškovė vadovavosi savo procesiniuose dokumentuose, jos buvo nurodytos kaip faktinis ieškinio pagrindas (atsakovų nesąžiningumui pagrįsti). Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų ir vertino šioje byloje neginčijamus sandorius.
54. Apeliantai savo skunduose, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kaip atsakovų nesąžiningumą patvirtinantį faktą akcentavo 2017 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria G. S. pardavė MB „Landsima“ (R. S. įmonei) galvijus gerokai mažesne, nei tuo metu buvusi, rinkos kaina, tačiau Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-468-252/2018 įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, jog ši sutartis buvo teisėta ir kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime 2017 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį nurodė cituodamas Panevėžio apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020 nustatytas faktines aplinkybes ir teismo padarytas išvadas, reikšmingas vertinant atsakovo (ne)sąžiningumą, atliekant ginčijamus mokėjimus. Antra, Panevėžio apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-612-589/2020, pažymėjo, kad iš civilinės bylos Nr. 2-468-252/2018 duomenų matyti, jog UAB „Scandagra“ apelianto nurodytoje byloje nedalyvavo, teismo sprendimu nesukurta jokių teisinių padarinių byloje nedalyvavusiam asmeniui – UAB „Scandagra“. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gruodžio 5 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-468-252/2018 nustatytų aplinkybių pagrįstai nevertino kaip turinčių prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Trečia, nagrinėjamoje byloje ieškovė 2017 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą nurodė tik kaip vieną iš atsakovų nesąžiningumą pagrindžiančių aplinkybių. Jau pasisakyta, kad dėl ginčijamų mokėjimų atsakovo G. S. nesąžiningumas yra preziumuojamas, atsakovas šios prezumpcijos nenuginčijo, todėl Panevėžio apygardos teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-468-252/2018, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovo nesąžiningumo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
55. Dėl atsakovės R. S. (ne)sąžiningumo apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad jai CK 6.67 straipsnio 1 punkto pagrindu taip pat būtų taikytina nesąžiningumo prezumpcija. Tačiau šiuo atveju, kai yra ginčijami vienašaliai neatlygintiniai sandoriai, atsakovės R. S. (ne)sąžiningumo klausimas nėra aktualus, nes pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant jos sąžiningumo ar nesąžiningumo – trečiojo asmens nesąžiningumas yra būtina actio Pauliana tenkinimo sąlyga tik ginčijant dvišalį atlygintinį sandorį (žr. inter alia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013).
56. Apeliacinių skundų argumentai, kad ginčijami sandoriai yra atlygintiniai (padengta dalis kredito hipotekos kreditoriui, dalis piniginių lėšų buvo grąžinta), atmetami kaip nepagrįsti. Pinigų pervedimas yra vienašalis sandoris, kuriuo jį atliekantis asmuo išreiškia savo valią perduoti lėšas kitam asmeniui, taip sukurdamas, pakeisdamas arba panaikindamas savo civilines teises ir pareigas, o, kaip nustatyta, atsakovas jokios naudos (priešpriešinės prievolės įvykdymo) negavo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad patys apeliantai (atsakovai) apeliaciniuose skunduose ginčijamais sandoriais pervestas pinigines lėšas įvardija kaip atsakovei suteiktą paramą, o parama yra neatlygintinė. Taigi nagrinėjamu atveju actio Pauliana tenkinti nereikia nustatyti atsakovės, kaip atsakovo pervestų lėšų gavėjos, nesąžiningumo.
Dėl ieškinio nagrinėjimo ribų
57. Apeliantai (atsakovai) apeliacinius skundus, be kita ko, grindžia argumentais, kad nei 2014 m. rugsėjo 25 d. turto pasidalijimo sutartis, nei 2014 m. spalio 1 d. vedybų (povedybinė) sutartis šioje byloje nėra ginčijamos, todėl teismas, vertindamas šias sutartis kaip keliančias abejonių, išėjo už byloje pareikšto ieškinio (reikalavimų) ribų. Be to, anot apeliantų, teismas neteisingai vertino, kad prievolės pagal kredito sutartis yra solidarios atsakovų prievolės; padarydamas tokią išvadą, teismas taip pat išėjo už ieškinio reikalavimo ribų.
58. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo, teisė ir pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas ginčą nagrinėja neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
59. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad atsakovų R. S. ir G. S. 2014 m. spalio 1 d. sudaryta vedybų (povedybinė) sutartis nebuvo tinkamai vykdoma, 2014 m. rugsėjo 25 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutartis kelia pagrįstų abejonių dėl jos sudarymo tikslų ir realumo, o atsakovų G. S. ir R. S. prievolės pagal 2013 m. kovo 18 d. kredito sutartį Nr. 12-015873-ZU ir 2013 m. gruodžio 16 d. kredito sutartį Nr. 13-092215-ZU yra solidarios.
60. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė UAB „Scandagra“ šioje byloje pareikštu ieškiniu prašė G. S. atliktus mokėjimus (vienašalius sandorius) R. S., kurių bendra suma – 92 670 Eur, pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu. Taigi įrodinėjimo dalykas byloje yra nutarties 21 punkte nurodytų sąlygų visuma, t. y. kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė; kreditoriaus teisių pažeidimas ginčijamais sandoriais; ginčijamų sandorių sudarymo neprivalomumas; skolininko/trečiojo asmens nesąžiningumas.
61. Nors atsakovai R. S. ir G. S. savo procesiniuose dokumentuose rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su 2013 m. kovo 18 d. kredito sutarties Nr. 12-015873-ZU ir 2013 m. gruodžio 16 d. kredito sutarties Nr. 13-092215-ZU vykdymu iš ginčijamais sandoriais perleistų piniginių lėšų, o ieškovė, atsikirsdama į atsakovų argumentus ir grįsdama actio Pauliana tenkinimo sąlygas, taipogi nurodė argumentus dėl šių prievolių vykdymo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, susijusios su ginčijamais sandoriais perleistų piniginių lėšų tolesniu panaudojimu (juolab su atsakovų prievolių pagal kredito sutartis pobūdžiu), nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neturėjo tirti ir vertinti. Dėl to sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovų prievolių pagal nurodytas kredito sutartis pobūdžio (rūšies), išėjo už ieškinio ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija iš pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies pašalina motyvus dėl atsakovų prievolių pagal kredito sutartis teisinio kvalifikavimo solidariomis.
62. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta pagrįstais apeliantų (atsakovų) argumentus dėl 2014 m. spalio 1 d. vedybų (povedybinės) sutarties ir 2014 m. rugsėjo 25 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties vertinimo. Nurodytos sutartys nėra nuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, taigi yra galiojančios. Be to, jų vykdymas nėra susijęs su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Dėl to iš pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies pašalintini motyvai dėl šių sutarčių netinkamo vykdymo, sudarymo tikslų, realumo.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
63. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana institutą, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl to apskųstas teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, tik iš jo motyvuojamosios dalies pašalintini argumentai, kuriais pasisakyta dėl atsakovų prievolių pagal 2013 m. kovo 18 d. kredito sutartį Nr. 12-015873-ZU ir 2013 m. gruodžio 16 d. kredito sutartį Nr. 13-092215-ZU solidarumo bei 2014 m. spalio 1 d. vedybų (povedybinės) sutarties ir 2014 m. rugsėjo 25 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties netinkamo vykdymo, sudarymo tikslų, realumo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
64. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
65. Atsakovų apeliacinius skundus atmetus, jų turėtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos jiems neatlyginamos.
66. Ieškovė UAB „Scandagra“ nurodė patyrusi 2 752,75 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinius skundus ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimą, pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2022 m. vasario 25 d. bylinėjimosi išlaidų suvestinę, 2022 m. vasario 25 d. pažymą dėl teisinių paslaugų suteikimo ir jų apmokėjimo.
67. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijų) 8.11, 8.16 punktuose nurodytus maksimalius bylinėjimosi išlaidų dydžius, daro išvadą, kad už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą ieškovės prašoma atlyginti išlaidų suma (60,50 Eur) neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio (0,4 x 1 566,40 Eur), todėl priteistina ieškovei iš atsakovų. Tuo tarpu ieškovės prašoma atlyginti išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma (2 692,25 Eur) viršija Rekomendacijose numatytą dydį (1,3 x 1 517,40 Eur), todėl ieškovei iš atsakovų priteistina pagal Rekomendacijas apskaičiuota maksimali atlygintina suma – 1 972,62 Eur.
68. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, kad proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis. Šalys lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių asmenų bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos lygiomis dalimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Be to, solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnis). CPK VIII skyrius, reglamentuojantis žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, mokėjimo bei jų paskirstymo tvarką, nenumato solidariosios atsakomybės pagrindų. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų priteisti solidariai netenkinamas ir bylinėjimosi išlaidos ieškovei iš atsakovų priteistinos lygiomis dalimis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, pašalinant iš jo motyvuojamosios dalies argumentus, kuriais pasisakyta dėl prievolių pagal 2013 m. kovo 18 d. kredito sutartį Nr. 12-015873-ZU ir 2013 m. gruodžio 16 d. kredito sutartį Nr. 13-092215-ZU solidarumo bei 2014 m. spalio 1 d. vedybų (povedybinės) sutarties ir 2014 m. rugsėjo 25 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutarties netinkamo vykdymo, sudarymo tikslų, realumo.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Scandagra“ (juridinio asmens kodas 300539043) iš atsakovų R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir G. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno atsakovo – po 1 016,56 Eur (vieną tūkstantį šešiolika eurų ir 56 ct).
Teisėjos Romualda Janovičienė
Laima Ribokaitė
Aldona Tilindienė