Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-78-788/2016

Teisminio proceso Nr. 4-39-3-01246-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.22

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Jono Prapiesčio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. V. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 302(17) straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. I. V. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Vilniaus RAAD, Institucija) Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjo Edmundo Sakalausko 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 15163563 pagal ATPK 51(13) straipsnio 1 dalį nubausta 216 Eur bauda už tai, kad jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo atliekami kūdros kasimo darbai, nors šiam sklypui nustatytos specialiosios sąlygos: „pelkės ir šaltinynai“, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Sąlygos) 128.2 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. D1-590/3D-583 patvirtinto Dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių įrengimo ir priežiūros aplinkosaugos reikalavimų aprašo (toliau – ir Aprašas) 7.3, 15 punktų reikalavimus.

2. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi I. V. skundas tenkintas iš dalies, Vilniaus RAAD Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas pakeistas ir I. V. pagal ATPK 51(13) straipsnio 1 dalį skirta 144 Eur bauda. Teismas konstatavo, kad I. V. nepagrįstai buvo inkriminuotas Aprašo 7.3, 15 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimas, tačiau tai neturi reikšmės jos veikos kvalifikavimui pagal ATPK 51(13) straipsnio 1 dalį. Teismas I. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad ji dėjo pastangas vykdyti tvenkinio įrengimo darbus vadovaujantis galiojančiais teisės aktų reikalavimais, darbus vykdė pagal sudarytą projektą, o pažeidimo padarymą iš dalies lėmė teisinio reglamentavimo nenuoseklumas ir prieštaringumas.

3. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutartimi Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis palikta nepakeista ir I. V. apeliacinis skundas netenkintas.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. liepos 14 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. V. prašymas ir administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

5. Pareiškėja, vadovaudamasi ATPK 302(17), 302(21) straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti Vilniaus RAAD Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutartį ir bylą nutraukti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti organui, surašiusiam administracinio teisės pažeidimo protokolą.

5.1. Pareiškėja nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Sąlygų 128.2 punkte numatytas draudimas pagal specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pelkėse ir šaltinynuose mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą nepriklauso nuo žemės sklype esančios pelkės ploto, taip pat be pagrindo nustatė Sąlygų ir Aprašo nuostatų koliziją, pirmenybę teikdamas Sąlygų nuostatoms, nors jokios kolizijos tarp šių teisės aktų nagrinėjamu klausimu nėra. Anot pareiškėjos, teismas Sąlygų 128.2 punkte įtvirtintą nuostatą aiškino išskirtinai lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, atkirai nuo Sąlygų 128.1 punkte įtvirtintos nuostatos, jog pagal specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pelkėse ir šaltinynuose draudžiama sausinti ir transformuoti į žemės ūkio naudmenas bei vandenis aukštapelkes, tarpinio tipo pelkes ir jų apypelkius bei žemapelkes, kurių plotas didesnis kaip 0,5 ha, o durpių gylis didesnis kaip 1 m, ir jų apypelkius, todėl Sąlygų 128.1 punktą taikė netinkamai. Teismas nepagrįstai netaikė loginio bei sisteminio teisės aiškinimo metodų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-12-489/2016 pateiktų išaiškinimų, kad 128.2 punkte nustatytas draudimas mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą nėra absoliutus ir, priklausomai nuo atliekamų žemės naudojimo darbų, siejamas su konkrečios saugomos pelkės dydžiu bei šios pelkės durpių storiu. Pareiškėjos teigimu, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties išplaukia, kad visais atvejais kūdros kasimas pelkėje būtų neteisėtas, nes iškasti kūdros, mechaniškai nesuardžius natūralios jos augalinės dangos, yra neįmanoma, nors tiek Aprašo, tiek Sąlygų nuostatose galimybė kasti kūdrą yra numatyta. Pareiškėja mano, kad toks teismo požiūris pažeidžia principą lex non cogit ad imposibilia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų), juolab kad analogiški draudimai yra numatyti įstatymuose (pvz., Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkte), kuriuose reikalavimas kasant kūdrą nesuardyti jos natūralios dangos yra neatsietas nuo konkretaus pelkės dydžio.

5.2. Pareiškėja teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-12-489/2016 panaikino Institucijos nutarimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka apygardos teismui dėl to, jog byloje nebuvo nustatytas pelkės durpių storis. Tuo tarpu šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliacinės instancijos teismas patvirtinto, kad durpių sluoksnis buvo iki 50 cm storio, tačiau šiai aplinkybei neteikė jokios reikšmės. Pasak pareiškėjos, kadangi kasti kūdra draudžiama, jei pelkės teritorijoje durpių sluoksnio storis yra didesnis kaip 1 metras, tiek Vilniaus RAAD Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjas, tiek bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Sąlygų 128.1 ir 128.2 punktų bei Aprašo 7.1 punkto nuostatas ir ją pagal ATPK 51(13) straipsnio 1 dalį nepagrįstai nubaudė. Todėl pareiškėja mano, kad taip pat buvo pažeistos ATPK 248, 256, 257, 302(3) straipsnių nuostatos. Pareiškėja pažymi, kad nepagrįsto jos nubaudimo pagrindu Vilniaus RAAD jai pateikė daugiau nei 33 899,26 Eur dydžio pretenziją dėl gamtai padarytos žalos, kuri savo dydžiu iš esmės prilygsta kriminalinei bausmei.

5.3. Pasak pareiškėjos, kūdra buvo kasama jos žemės sklype, kuriame pelkės ir šaltinynai yra tik 0,4124 ha plote, o durpių sluoksnio storis nesiekė 50 cm. Kadangi pareiškėja nepažeidė Sąlygų 128.1, 128.2 punktų ir Aprašo 7.1 punkto reikalavimų, jos veiksmuose nėra ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs būtinumą atskleisti asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, kaltės turinį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. e2AT-16-693/2016), tačiau Vilniaus RAAD Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarime nėra nieko konkrečiai užsiminta apie tai, kuo pasireiškė I. V. veika, neatskleista, nei kokia kaltės forma pareiškėja tariamai padarė jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, nei jos kaltės turinio, neatsižvelgta ir į tai, kad kūdros kasimo darbai buvo vykdomi pagal projektą, kuris buvo suderintas su valstybinių institucijų atstovais. Todėl pareiškėja nesupranta, už ką ir kodėl yra kaltinama.

6. Vilniaus RAAD Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjas E. Sakalauskas atsiliepimu į pareiškėjos prašymą prašo jį atmesti.

6.1. Atsiliepime nurodoma, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutartis teisingos ir pagrįstos. Teigiama, kad teismai visapusiškai ir objektyviai įvertino visus bylos įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog I. V. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuriam nustatytos specialiosios sąlygos: „pelkės ir šaltinynai“, 2015 m. birželio 1 d. buvo atliekami kūdros kasimo darbai, t. y. buvo mechaniškai išardyta natūralių pelkių augalinė danga, taip I. V. pažeidė Sąlygų 128.2 punktą, todėl jos veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 51(13) straipsnio 1 dalį.

7. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. V. prašymas tenkintinas.

Dėl ATPK 51(13) straipsnio 1 dalies taikymo

8. ATPK 51(13) straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už specialiųjų žemės, miško naudojimo sąlygų pažeidimą ar nevykdymą. Ši teisės norma yra blanketinė, o tai reiškia, jog pažeidimo objektyvieji požymiai yra nurodyti kitame ar kituose teisės aktuose. I. V. pagal ATPK 51(13) straipsnio 1 dalį nubausta už tai, kad pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 128.2 punkto reikalavimus, nes jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuriam yra nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos: „pelkės ir šaltinynai“, 2015 m. birželio 1 d. buvo atliekami kūdros kasimo darbai, t. y. mechaniškai išardyta natūralių pelkių augalinė danga. Sąlygų 128.2 punkte (2014 m. liepos 9 d. redakcija) nustatyta, kad pagal specialiąsias žemės naudojimo sąlygas pelkėse ir šaltinynuose draudžiama mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą.

9. Pareiškėja tiek viso proceso metu, tiek prašyme atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą argumentuoja, kad kūdros kasimo darbai buvo vykdomi teisėtai, nes Sąlygų 128.1 punktas ir Aprašo 7.1 punktas to daryti nedraudžia, kai pelkės ir šaltinynai žemės sklype užima ne daugiau kaip 0,5 ha, o durpių sluoksnio storis ne didesnis kaip 1 m. Anot pareiškėjos, jos sklype pelkės užėmė tik 0,4126 ha plotą, o durpių sluoksnio storis nesiekė 50 cm, todėl vandens telkinio įrengimas šioje teritorijoje nėra draudžiamas.

10 Byloje nustatyta, kad I. V. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalis, kuriai nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: „pelkės ir šaltinynai“, yra 0,4126 ha ploto. Durpių sluoksnio storis nenustatytas.

11. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad Aprašo 7.1 punktas nedraudžia įrengti dirbtinio vandens telkinio tokio ploto pelkėse, tačiau Sąlygų 128.2 punkte nustatytas draudimas pelkėse ir šaltinynuose mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą nuo žemės sklype esančios pelkės ploto nepriklauso. Teismai sprendė, kad yra šių teisės normų kolizija, ir vadovavosi viršesnės galios teisės aktu – Vyriausybės nutarimu patvirtintų Sąlygų 128.2 punktu. Tokia teismų išvada nepagrįsta.

12. Normų kolizijos ir teisinio reguliavimo prieštaringumo neleistina aiškinti atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, yra ne kartą nurodęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė asmens teisėtų lūkesčių apsauga aiškintina neatsiejamai nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, Konstitucijoje įtvirtintos įgytų teisių apsaugos, būtinumo užtikrinti asmens, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, pasitikėjimą valstybe ir teise; asmens pasitikėjimas valstybe ir teise bei teisėtų lūkesčių apsauga, kaip konstitucinės vertybės, yra neatskiriama nuo teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcijos; asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija; šios nuostatos nepaisymas reikštų, kad nukrypstama ir nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Be kita ko, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas būtų aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės būtų tikslios, būtų užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad bet kokios valstybės institucijos padarytos klaidos riziką turi prisiimti pati valstybė ir kad tokios klaidos neturi būti taisomos susijusio asmens sąskaita (pvz., 2014 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Digrytė Klibavičienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34911/06; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06; 2008 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Xheraj prieš Albaniją, peticijos Nr. 37959/02). Šių nuostatų aktualumas pabrėžiamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant atnaujintas administracinių teisės pažeidimų bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 17 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44-976/2016).

13. Sistemiškai analizuojant šiai bylai aktualų teisinį reguliavimą (Sąlygų 128.1 ir 128.2 punktus, Aprašo 7.1 ir 14 punktus), darytina išvada, kad Sąlygų 128.2 punkte nustatytas draudimas mechaniškai ardyti natūralių pelkių augalinę dangą nėra absoliutus ir siejamas su konkrečios saugomos pelkės dydžiu (0,5 ha) bei pelkės durpių storiu (1 m). Šią išvadą patvirtina ir tai, kad netgi Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas taip pat numato panašias pelkių mechaninio ardymo sąlygas. Pagal šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, net valstybinių parkų (t. y. saugomų teritorijų, kurios įsteigtos gamtiniu požiūriu ypač vertingose teritorijose) natūralių pelkių augalinės dangos mechaninis ardymas visiškai draudžiamas tada, kai šių pelkių plotas didesnis kaip 0,5 ha, o durpių sluoksnis didesnis kaip 1 m. Tokia pat išvada padaryta ir kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-12-489/2016. Taigi šiuo atveju taikant I. V. administracinę atsakomybę pagal ATPK 51(13) straipsnio 1 dalį turi būti nustatyta, kad dirbtinis vandens telkinys suardant natūralių pelkių augalinę dangą buvo įrengtas pelkės teritorijoje, kurios bendras (o ne atskirame žemės sklype esantis) plotas yra didesnis kaip 0,5 ha, o durpių sluoksnis – didesnis kaip 1 m.

14. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta duomenų, koks yra visas pelkės ir šaltinynų plotas, esantis tiek I. V. žemės sklype, tiek ir su juo besiribojančiuose žemės sklypuose. Nustatytas tik I. V. sklype esantis pelkės ir šaltinynų plotas. Nenustatytas ir durpių sluoksnio storis. I. V. teiginiai, kad durpių sluoksnio storis nesiekė 50 cm, nepaneigti. Iš Institucijos atstovo ir teismų pateiktų argumentų galima spręsti, kad minėti kriterijai (bendras pelkės plotas ir durpių sluoksnio storis) buvo traktuojami kaip neturintys teisinės reikšmės, o buvo remiamasi įsitikinimu, kad ardyti natūralių pelkių augalinę dangą absoliučiai draudžiama. Taigi esminiai kriterijai, pagal kuriuos būtų įmanoma spręsti apie kūdros kasimo darbų neteisėtumą, nenustatyti, o administracinės atsakomybės taikymas iš esmės pagrįstas ne įrodymais, pagrindžiančiais administracinės teisės pažeidimą, bet sistemiškumo stokojančiu teisinio reguliavimo interpretavimu atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai.  

15. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

16. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas pripažino I. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad ji dėjo pastangas vykdyti tvenkinio įrengimo darbus vadovaudamasi galiojančiais teisės aktų reikalavimais, darbus vykdė pagal sudarytą projektą, o pažeidimo padarymą iš dalies lėmė teisinio reglamentavimo nenuoseklumas bei prieštaringumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju teismo konstatuotos I. V. nesėkmingos pastangos laikytis nenuoseklaus ir prieštaringumo teisinio reglamentavimo apskritai leidžia abejoti dėl jos kaltės (tyčios ar neatsargumo) padarius pažeidimą, nustatytą ATPK 51(13) straipsnio 1 dalyje.

17. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. V. nubausta už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 51(13) straipsnio 1 dalyje, padarymą neteisingai interpretuojant materialinės teisės normas, taip pat nesilaikant įrodinėjimo tvarkos (ATPK 256 ir 257 straipsniai). Tai pripažintina esminiais materialiosios ir proceso teisės pažeidimais, turėjusiais įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui (302(17) straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl to Institucijos nutarimas ir teismų nutartys naikintini, o administracinio teisės pažeidimo byla I. V. nutrauktina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302(21) straipsnio 14 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus vedėjo Edmundo Sakalausko 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą I. V. nutraukti.

Teisėjai                                                                                                                              Alvydas Pikelis

                                                                                                                              Jonas Prapiestis

                                                                                                                              Olegas Fedosiukas