Civilinė byla Nr. 2A-499-1120/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00162-2020-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.3.3.1.; 2.6.29.4.; 3.3.1.18.1.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2547-866/2020, pradėtoje pagal ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Legertas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2016 m. vasario 9 d. ieškovo išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, kaip neatitinkantį ieškovo vidinės valios; priteisti iš atsakovės be pagrindo įgytus 77 500 Eur bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas.
2. Ieškovas paaiškino, kad jis atsakovės paprašė paskolinti 75 000 Eur, atsakovė sutiko, tačiau pareikalavo išrašyti vekselį. Ieškovas 2016 m. vasario 9 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2016 m. vasario 23 d. sumokėti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Legertas“ 75 000 Eur. Ieškovo teigimu, nors jis, atsakovės reikalavimu, išrašė vekselį, tačiau atsakovė žadėtų pinigų jam nepaskolino.
3. Ieškovas pažymėjo, kad ieškovas neturėjo pagrindo abejoti atsakovės sąžiningumu, kadangi ieškovą ir atsakovę, vekselio išrašymo metu, siejo statybos rangos santykiai pagal 2012 m. sausio 16 d. statybos rangos sutartį. Jos pagrindu atsakovė ieškovui atliko statybos darbus kaimo turizmo sodyboje.
4. Ieškovo vertinimu, kadangi jis su atsakove paskolinių santykių neturėjo, taipogi neturėjo pareigos atsakovės naudai atlikti kitų prievolių, t. y. nebuvo teisinio santykio tarp ieškovo ir atsakovės, kurio pagrindu būtų išrašytas vekselis, todėl ieškovo vienašalis sandoris (vekselis) pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.
5. Ieškovas neįvykdė prievolės pagal vekselį, todėl atsakovė kreipėsi į Vilniaus m. 36-ojo Notaro biuro notarę, prašydama išduoti vykdomąjį įrašą pagal vekselį, t. y. pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Antstolis nukreipė išieškojimą į ieškovo nekilnojamąjį turtą – butą, kuris 2017 m. vasario 1 d. buvo parduotas iš varžytynių.
6. Atsakovė UAB „Legertas“ ieškovo V. Š. ieškinį prašė atmesti. Paaiškino, kad 2012 m. sausio 16 d. su ieškovu buvo sudaryta sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią rangovas (atsakovė) įsipareigojo atlikti sutarties priede numatytus darbus ir parduoti medžiagas. Užsakovas (ieškovas) įsipareigojo priimti kokybiškai atliktus darbus bei medžiagas ir sumokėti už juos. Atsakovė nurodė, kad laikydamasi savo įsipareigojimų pagal sutartį, už atliktus darbus išrašė ieškovui PVM sąskaitas faktūras ir pateikė jas kartu su darbų atlikimo aktais. Tuo tarpu ieškovas savo pareigų tinkamai nevykdė – sąskaitų pilnai neapmokėjo ir praleido jų apmokėjimo terminus. Ieškovas atsakovei, už atliktus darbus pagal sutartį, liko skolingas 73 508,85 Eur.
7. Ieškovas 2016 m. vasario 9 d. pasirašė vekselį 77 500 Eur sumai, kuriuo įsipareigojo besąlygiškai sumokėti šią sumą atsakovei iki 2016 m. vasario 23 d. Tokiu būdu, atsakovei buvo suteiktas užtikrinimas, kad susidariusi skola ir toliau didėjantys delspinigiai bus atlyginti.
8. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžio metu, ieškovas papildomai paaiškino, kad atsakovė neatliko dalies rangos sutartimi sutartų darbų, be to, dalis darbų buvo atlikti netinkamai. Tai, pasak ieškovo, patvirtina atsakovės neatliktų darbų suvestinė, sudaryta paties ieškovo, ir 2015 m. birželio 22 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Komisijos pažeidimų administravimo klausimams spręsti (toliau –NMA komisija) posėdžio protokolas Nr. PŽAK-22, kurio metu buvo svarstomas ieškovo pateiktas prašymas kompensuoti patirtas išlaidas išmokant 77 803,54 Eur. Ieškovo teigimu, šiuo įrodymu konstatuota, kad atsakovė neatliko darbų, kurių vertė 33 930,58 Eur, todėl ieškovas neturėjo teisinio pagrindo apmokėti jam atsakovės išrašytų sąskaitų faktūrų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
10. Teismas konstatavo, kad byloje pateikti įrodymai, šalių paaiškinimai, leidžia daryti išvadą, kad vekselis buvo išduotas siekiant užtikrinti rangos darbų apmokėjimą. Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo neatsiskaitęs su atsakove už išrašytas PVM sąskaitas faktūras dėl atliktų statybos rangos darbų, kurių bendras įsiskolinimo dydis buvo 73 508,85 Eur.
11. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovės išrašytos PVM sąskaitos faktūros nebuvo apmokėtos, nes statybos rangos darbai buvo atlikti nekokybiškai, nurodęs, jog tuo atveju, jeigu ieškovas abejojo atliktų darbų kokybe, jis turėjo teisę ginčyti statybos darbų kokybę.
12. Teismas taip pat nusprendė, kad, priešingai nei teigia ieškovas, byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad tarp ieškovo su atsakove buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti vekselį negaliojančiu dėl jo neatitikties ieškovo vidinei valiai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Ieškovas V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Teismas bylos aplinkybes ir įrodymus vertino išimtinai atsakovės naudai ir be pagrindo nesivadovavo Nacionalinės mokėjimo agentūros oficialia išvada, kuri patvirtino, kad atsakovė dalies sąskaitose nurodytų darbų neatliko.
14.2. Spręsdamas dėl vekselio galiojimo teismas nepasisakė dėl jo atitikties įstatymo reikalavimams. Teismas nevertino to, kad vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turėjo būti notarinės formos, o įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.
15. Atsakovė UAB „Legertas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Teismas vertino tiek ieškovo poziciją byloje, tiek ją pagrindžiančius įrodymus, ir pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo ieškinio reikalavimus tenkinti.
16.2. Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 2 dalimi, paskolos sutartis turi būti rašytinė. Vekselis neatstoja paskolos sutarties sudarymo dokumento, todėl nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį, kuris buvo grindžiamas aplinkybe, kad vekselį ieškovas išrašė užtikrinant jam tariamai atsakovės suteiktos paskolos grąžinimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
17. Apeliantas V. Š. apeliaciniame skunde kaip vieną iš skundžiamo Vilniaus apygardos teismo sprendimo panaikinimo pagrindų nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neišsprendė prašymo pripažinti ginčijamą vekselį negaliojančiu dėl jo neatitikties imperatyvioms įstatymo normoms, nes vekselis sudarytas netinkama forma - nebuvo patvirtintas notaro.
18. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisę kreiptis į teismą teisinės gynybos suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2018 41 punktas).
19. Materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai paprastai turi būti formuluojami šalies teikiamuose procesiniuose dokumentuose bylos nagrinėjimo metu, nes dėl tokio reikalavimo priešingą interesą byloje turinti šalis turi turėti galimybę pareikšti savo atsikirtimus. Nagrinėjamu atveju apeliantas patikslintu ieškiniu prašė 2016 m. vasario 9 d. V. Š. išduotą vekselį pripažinti negaliojančiu, kaip neatitinkantį ieškovo vidinės valios. Bylos nagrinėjimo metu ieškinio reikalavimai papildomai nebuvo tikslinami. 2020 m. spalio 28 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovas pakartojo ieškinio reikalavimą, t. y. pripažinti ginčijamą vekselį negaliojančiu kaip išduotą nesant tam teisinio pagrindo ir neatitinkančio ieškovo vidinės valios (teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 09:49 min. iki 09:59 min.), tačiau baigiamųjų kalbų metu pakeitė ieškinio reikalavimus ir ginčijamą vekselį prašė pripažinti negaliojančiu dėl to, kad jis nebuvo patvirtintas notarine tvarka ir neatitinka vekseliui keliamų formos reikalavimų (teismo posėdžio garso įrašo laikas nuo 40:00 min.).
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė tikslinti ar reikšti naujus reikalavimus pasibaigia pirmosios instancijos teisme posėdžio pirmininkui paskelbus, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų (CPK 253 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada darytina įvertinus CPK 253 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014; 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020, 26 punktas).
21. Teisėjų kolegija taip pat nemano, kad šiuo atveju teismas turėjo pareigą ex officio (savo iniciatyva) vertinti vekselio formos atitiktį įstatymo normoms. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje dėl teismo pareigos savo iniciatyva konstatuoti niekinio sandorio faktą ir teisinius padarinius, išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas gali ex officio (savo iniciatyva) pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-381/2021 103 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
22. Taigi, tam, kad teismui būtų pagrindas savo iniciatyva pripažinti vekselį niekiniu, privalo egzistuoti aptartos įstatyme ir teismų praktikoje nurodytos sąlygos. Šiuo atveju teisėjų kolegija nemano, kad tokios sąlygos egzistavo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo viršyti pareikšto ieškinio ribas ir kelti vekselio atitikties įstatymo reikalavimams klausimą. Remiantis CK 1.105 straipsnio 5 dalimi, vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 8 punktas, papildydamas pirmiau nurodytą teisės normą nustato, kad tais atvejais, kai paprastąjį vekselį išrašantis ūkio subjektas netvarko apskaitos pagal supaprastintos apskaitos taisykles, – vekselyje įrašoma tai patvirtinanti informacija. Šiuo atveju tokios informacijos ginčijamame vekselyje nepateikta, vekselyje nurodyta, kad jį išdavė ūkininkas V. Š.. Byloje esantys duomenys ir duomenys iš Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos tinklapio viešos paieškos apie mokesčių mokėtojus patvirtina, kad ieškovas vykdo individualią veiklą, tačiau tik ši aplinkybė savaime nesuponuoja išvados, kad apeliantas priskirtinas ūkio subjektams, kurie apskaitą tvarko pagal supaprastintas apskaitos taisykles. Pažymėtina, kad Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinė apskaita tvarkoma pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333 patvirtintą aprašą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad pagal byloje egzistuojančius duomenis nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai apie akivaizdų ginčijamo vekselio prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi kaip matyti iš pirmiau išdėstytų aplinkybių, šio klausimo įvertinimui apeliantas turėjo pateikti duomenis neabejotinai patvirtinančius, kad jis priskirtinas subjektams, nurodytiems CK 1.105 straipsnio 5 dalyje.
23. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas patvirtino, kad reikalavimo teisė pagal vekselį buvo įgyvendinta (2016 m. vasario 29 d. Vilniaus miesto 36-ojo notaro biuro notarė išdavė vykdomąjį įrašą pagal ginčo vekselį). Be to, antstolis, vykdydamas priverstinį išieškojimą pagal nurodytą vykdomąjį įrašą, realizavo apeliantui priklausantį turtą. Šioje byloje ginčo dėl reikalavimo teisės, kilusios iš vekselio, įgyvendinimo nekilo, reikalavimų pripažinti notaro vykdomąjį įrašą ieškovas nekėlė.
24. Atsižvelgusi į aptartus kasacinio teismo išaiškinimus, į civilinio proceso dispozityvumo ir betarpiškumo principus (CPK 13, 14 straipsniai) bei įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos spręsti reikalavimo pripažinti vekselį negaliojančiu kitu, nei ieškinyje nurodytu, pagrindu, nes apeliantas tokio reikalavimo savo procesiniuose dokumentuose nesuformulavo. Pirmosios instancijos teismui ėmus nagrinėti byloje nepareikštą materialinio teisinio pobūdžio reikalavimą būtų pažeisti pamatiniai šalių rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principai (CPK 12, 17 straipsniai), taip pat būtų pažeistas ir draudimas peržengti byloje pareikštus reikalavimus, įtvirtintas CPK 265 straipsnio 2 dalyje.
25. Remiantis išdėstytu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas apelianto įvardyto procesinio pažeidimo nepadarė ir visus reikalavimus išnagrinėjo. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir tai, kad reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu dėl jo formos trūkumų keliamas apeliaciniame skunde.
26. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), o CPK 312 straipsnyje imperatyviai draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame procese galioja bendra taisyklė, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo ir jį priėmęs teismas.
27. Apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl teismo neįvertintų aplinkybių, susijusių su vekselio atitiktimi įstatymu keliamam reikalavimui (CK 1.105 straipsnio 5 dalis), nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, todėl tokie argumentai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 312 straipsnis).
28. Apibendrinant išdėstytą konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų ir vertina ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas reikalavimas pripažinti ginčijamą vekselį negaliojančiu dėl jo neatitikties vekselio davėjo vidinei valiai, yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl vekselio teisinės prigimties, jo ginčijimo pagrindų ir įrodinėjimo pareigos
29. Vekselis – tai vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 105 straipsnio 1 dalis, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi, prievolės pagal paprastąjį vekselį turinį sudaro vekselyje nurodyto vekselio davėjo besąlygiškas įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą ir iš šios pareigos atsiradusi vekselio turėtojo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2021 14 punktas).
30. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakčios prievolės nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės.
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad vekselio specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2021 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vekselį išrašęs asmuo gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo įgyjant vekselį, be to, gali ginčyti vekselio išrašymą kaip vienašalį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016 21 punktas).
32. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė pripažinti 2016 m. vasario 9 d. išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento kaip neatitinkantį ieškovo vidinės valios, taigi ginčijo jį CK 1.90 straipsnio pagrindu. CK 1.90 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį, o suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.
33. Bylos nagrinėjimo metu šalys iš esmės skirtingai aiškino vekselio pasirašymo aplinkybes: ieškovas nurodė, kad atsakovė pažadėjo paskolinti ieškovui 75 000 Eur, tačiau kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo paprašė išduoti vekselį nurodytai sumai. Ieškovas teigia, kad atsakovė ieškovui žadėtų pinigų nepaskolino, kiti prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovas galėjo išduoti vekselį, šalių nesiejo, todėl laikytina, kad vekselis buvo išduotas nesant tam teisinio ir faktinio pagrindo ir, kaip neatitinkantis ieškovo vidinės valios dėl jo išdavimo, pripažintinas negaliojančiu. Atsakovė teigė, kad ieškovas išdavė vekselį kaip reikalavimų, kilusių iš šalis siejusių rangos teisinių santykių, įvykdymo užtikrinimą.
34. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šalių paaiškinimus ir jiems pagrįsti pateiktus įrodymus, ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kad tarp jo su atsakove buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti vekselio negaliojančiu kaip neatitinkančio ieškovo vidinės valios.
35. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, mano, kad jos pagrįstos tiek byloje esančiais įrodymais, tiek kasacinio teismo praktika. Visų pirma pažymėtina, kad tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, jog nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018 41 punktas). Kasacinio teismo praktikoje dėl įrodinėjimo pareigos taip pat yra nurodyta, jog tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ir panašiai, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018 39 punktas).
36. Remiantis pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika, nagrinėjamos bylos atveju būtent ieškovas kaip vekselio davėjas, siekdamas paneigti prievolės pagal vekselį egzistavimą, turėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį arba kad tas pagrindas negalioja (CPK 178 straipsnis). Nustatyta, kad šiuo atveju ieškovas siekdamas pagrįsti ieškinio reikalavimus pateikė įrodymus – išrašus iš savo sąskaitos, kuriais įrodinėjo, kad pagal tariamą paskolos sutartį lėšos jam nebuvo pervestos ar perduotos.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu ieškovo dėstomos vekselio išrašymo aplinkybės ir pateikti įrodymai nelaikytini pakankamais pripažinti, kad ieškinio reikalavimai yra pagrįsti. Kitaip nei siekia įrodyti apeliantas, paskolos dalyku galinčių būti piniginių lėšų neperdavimas iki ginčo vekselio pasirašymo momento, pats savaime negali būti interpretuojamas kaip pagrindo vekseliui išduoti nebuvimas ir ieškovo reikalavimų pagrindimas. Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Nors paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti), tačiau teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Todėl vekselis gali būti išduotas ne tik paskolos, bet ir kitokio teisinio santykio pagrindu.
38. Kadangi vekseliu nėra draudžiama įforminti ir kitokių juo įsipareigojančio asmens ir to asmens, kuriam šiuo vekseliu įsipareigojama, susitarimų, vien tik ieškovo pateikti įrodymai, kuriais siekiama pagrįsti, kad apeliantas negavo pinigų pagal paskolos sutartį, nelaikytini pagrindžiančiais jo įrodinėjamos aplinkybės, kad vekselis išduotas be pagrindo, nes tai, kad vekselis nebuvo išduotas paskolos grąžinimui užtikrinti, savaime nereiškia, kad apskritai nebuvo teisėto pagrindo šį vekselį išduoti. Be to, atsakovo pateiktų įrodymų (šalis siejusios rangos sutarties, ieškovui už atliktus darbus išrašytų sąskaitų faktūrų) visuma leidžia pripažinti teismo išvadų, kuriomis konstatuota, kad šiuo atveju vekselis buvo išduotas siekiant užtikrinti rangos darbų apmokėjimą, pagrįstumą.
39. Apeliaciniu skundu taip pat abejojama teismo atliktu įrodymų vertinimo teisėtumu. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai rėmėsi išimtinai atsakovo pateiktais įrodymais, bei neatsižvelgė į ieškovo pateiktą NMA komisijos protokolą, kuriuo, apelianto vertinimu, neginčytinai nustatyta, kad atsakovė dalies rangos darbų neatliko, dėl ko ieškovui nekilo pareiga apmokėti pateiktų sąskaitų faktūrų.
40. Teisėjų kolegija susipažinusi su aptariamu įrodymu (1 t., b. l. 173) ir nekvestionuodama jame nurodytų aplinkybių, nemano, kad juo patvirtinamos apelianto įrodinėjamos aplinkybės (kad šalių nesiejo teisinis santykis, kurio pagrindu buvo išrašytas ginčijamas vekselis). Protokole nurodyta, kad ieškovas 2014 m. rugsėjo 1 d. pateikė prašymą kompensuoti patirtas 77 803,54 Eur išlaidas, tačiau nustačius pažeidimus, išlaidos visa apimtimi nebuvo kompensuotos. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos manymu, taip pat netiesiogiai patvirtina teismo išvadas, kad apelianto prašymu Nacionalinei mokėjimo agentūrai nekompensavus visų išlaidų ir nesant galimybių padengti skolos pagal rangos sutartį, ieškovas vekselį pateikė kaip atsiskaitymo užtikrinimo priemonę už rangos darbus.
41. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, į šios bylos nagrinėjimo dalyką nepatenka tinkamas prievolių, kilusių iš šalis siejusios rangos sutarties, teisinis vertinimas, todėl teismas neprivalėjo pasisakyti dėl argumentų, susijusių su atsakovės galimai netinkamu rangos sutarties, kurios vykdymo užtikrinimui buvo išduotas ginčo vekselis, vykdymu.
42. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Teismas įvertina, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013). Teisėjų kolegija mano, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, sprendimą priėmė remdamasis pateiktų įrodymų visuma, nė vieno iš jų neišskirdamas ir nesuteikdamas prioriteto prieš kitus.
43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, kad teismas netinkamai nustatė vekselio teisinę prigimtį, pažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepaneigus pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo jis paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Ieškovui žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą mokėjimas yra atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartimi (2 t., b. l. 1 – 2), todėl apeliacinio skundo netenkinus valstybei iš ieškovo priteisiama sumokėti 1 385 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnis).
45. Ieškovo apeliacinio skundo netenkinus, netenkinamas ir jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
46. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovo jos išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme ir pateikė duomenis, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą patyrė 326,70 Eur išlaidas.
47. Atsakovės prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 papunktis), todėl jos priteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 1 385 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Legertas“, juridinio asmens kodas 224447570, iš apelianto V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 326,70 Eur (tris šimtus dvidešimt šešis eurus ir 70 centų).
Teisėjos Dalia Kačinskienė
Agnė Tikniūtė
Jūratė Varanauskaitė