Civilinė byla Nr. 2A–651/2010
Procesinio sprendimo kategorija 114.11
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės, Nijolės Piškinaitės,
sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-317-538/2010 pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovams J. K., G. K., Palangos kredito unijai dėl paskolos sutarties pripažinimo tinkamai įvykdyta, paskolos sutarties sąlygų pakeitimo, buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Ieškovė I. B. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad 2007 m. liepos 3 d. paskolos sutartis Nr. 07-00060 tinkamai įvykdyta, atsakovui Palangos kredito unijai perėmus ieškovei I. B. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti, jog 2007 m. liepos 3 d. paskolos sutartis Nr. 07-000560 sudaryta dėl Palangos kredito unijos apgaulės, bei pakeisti jos sąlygas ir nustatyti, kad 217 500 Lt paskola I. B. suteikiama su 5 procentų fiksuotų metinių palūkanų norma; paskola grąžinama ir palūkanos mokamos šia tvarka: a) I. B. savo kreditoriui Palangos kredito unijai moka 20 procentų jos darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių, neviršijančių LR Vyriausybės nustatytą MMA dydį, ir 70 procentų jos darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių, viršijančių LR Vyriausybės nustatytą MMA dydį, kol visa paskola ir priskaičiuotos palūkanos bus grąžintos; b) I. B. turi teisę bet kuriuo metu grąžinti didesnę paskolos dalį arba visą paskolą; c) palūkanos skaičiuojamos tik nuo negrąžintos paskolos sumos; pripažinti, kad 2007 m. liepos 3 d. pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta dėl I. B. suklydimo, ir taikyti abipusę restituciją. Nurodė, kad 2007 m. liepos 3 d. atsakovė pasirašė banko sąskaitos sutartį bei paskolos sutartį, pagal kurią ieškovei buvo suteikta 217 500 Lt paskola būstui pirkti su 12 procentų nekintamų metinių palūkanų norma. Ieškovei neišgalint mokėti paskolos ir mokėti palūkanų, atsakovas pateikė prašymą išieškoti skolą priverstinai, dėl ko butas atiteko išieškotojui, t. y. Palangos kredito unijai. Ieškovė teigia, kad paskolos sutartį Nr. 07-00060 sudarė dėl kreditoriaus apgaulės. Jai buvo teigiama, kad paskolą privalės grąžinti per 23 metus ir tik pasirašant sutartį pamatė, kad grąžinimo terminas nurodytas 5 metai. Sutartį pasirašė, nes už butą jau buvo įmokėjusi 5000 Lt. Palangos kredito unija pasinaudojo tokia situacija, t. y. numanė, kad tokiu metu I. B. nesugebės realiai įvertinti situacijos bei savo galimybių grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas. Palangos kredito unija nepareikalavo visų reikiamų dokumentų apie I. B. pajamas ir įsipareigojimus bei neįvertino, ar ji bus pajėgi laiku grąžinti paskolą ir mokėti nustatyto dydžio metines palūkanas. Tuo metu I. B. vidutinės draudžiamosios pajamos buvo 1495,68 Lt, taip pat turėjo įsipareigojimų kitoms kredito įstaigoms. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė paskolos sutarties sąlygas bei kredito įstaigų veiklos principus – suteikė paskolą asmeniui, kuriam neturėjo teisės suteikti. Atsakovas butą savo nuožiūra įvertino triskart didesne kaina, nei tuo metu buvo reali nekilnojamojo turto rinkos vertė. Atsakovas pažeidė savo pajininkų interesus, kadangi paskolos grąžinimas neužtikrintas reikiamos vertės nekilnojamuoju turtu, ir skolininkės interesus, kadangi tokiu būdu ji buvo suklaidinta dėl realios perkamo nekilnojamojo turto rinkos vertės. Atsakovas į prašymą būsto paskolai gauti įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, padarė neaptartus pataisymus ir 21750 Lt vertės pajų išpirko iš savo lėšų, šia suma padidindama suteikiamos 195 750 Lt paskolos dydį. Atsakovas pasinaudojo ieškovės patiklumu ir sudarė su ja paskolos sutartį akivaizdžiai žinodamas, kad ieškovė nebus pajėgi grąžinti paskolos. Ieškovė pažymėjo, kad kreditorius skolininko atžvilgiu laikomas stipresne sandorio šalimi, be to, dėl kredito įstaigos veiklos reikšmingumo ir ypatingumo jai, kaip profesine veikla besiverčiančiam juridiniam asmeniui, taikomi griežtesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Nurodo, kad dėl to, jog būtų įmanoma tenkinti atsakovo turtinius interesus, jei ieškovė taptų nemoki, buvo įkeistas perkamas butas. Atsakovas nuosavybės teise perėmė butą, kurį paskolos sudarymo metu įvertino 290 000 Lt sumai. Taigi kredito įstaiga, atsižvelgdama į galimą riziką, jog paskolos gavėjas neįvykdys savo įsipareigojimų, bei siekdama užtikrinti savo teisėtų interesų apsaugą atgauti paskolines lėšas, reikalavo prievolės užtikrinimui įkeisti turtą, kuris lygus suteiktos paskolos dydžiui. Ieškovė mano, kad dėl to, jog atsakovas yra ypatingą veiklą vykdantis asmuo, turėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir nereikėtų taikyti CK 4.193 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsakovas perėmė savo nuosavybėn ieškovei priklausantį butą, tačiau jo vertė dėl rinkos pasidarė mažesnė už suteiktos paskolos sumą. Taigi atsakovo interesų apsauga tokiu atveju padidėjo, o kredito gavėjui padidėjo prievolių apimtis. Ieškovė taip pat prašė pakeisti sutarties sąlygas tam, kad būtų atkurta šalių interesų pusiausvyra, ir nurodė, kad paskolą panaudojo pagal paskirtį, o restitucijos taikymas nepagrįstai apsunkintų jos padėtį.
Ieškovė prašė pripažinti pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia. Nurodė, kad sutartį ieškovė sudarė dėl suklydimo, nes suklydo dėl sandorio dalyko kainos. Manė, kad suklydimas yra esminis, nes jis, sudarant sutartį, buvo toks reikšmingas, kad protingas žmogus, žinodamas tikrąją buto kainą ir esant analogiškai situacijai, būtų ją sudaręs kitomis sąlygomis arba apskritai nesudaręs, o kita šalis – J. K. ir G. K., žinodami tikrąją buto vertę, klystančios ieškovės apie tai neinformavo. Kadangi sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, atsakovas negali būti laikomas sąžiningu turto įgijėju, todėl taikytina restitucija, t. y. butas nuosavybės teise grąžintinas ieškovei, Palangos kredito unijai grąžintina išduota paskola, J. K. ir G. K. sugrąžintinas butas, o už butą sumokėti pinigai grąžintini ieškovei.
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal CK 4. 193 straipsnio 1 dalį, jei pardavus įkeistą daiktą varžytynėse gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka, o šioje įstatymo normoje nėra numatyta jokių išimčių, todėl nėra jokio pagrindo šios bendro pobūdžio taisyklės netaikyti ieškovei.
Ieškovė paskolos sutartį sudarė laisva valia, prieš tai pasirašė paraišką paskolai gauti (b. l. 106 - 107), vadinasi su ieškove iš anksto buvo aptartos visos paskolos sutarties sąlygos, mokėtinos palūkanos, grąžinimo terminai. Ieškovė nepareiškė jokių pretenzijų dėl paskolos sutartyje numatytų sąlygų, todėl pasirašydama tokią paskolos sutartį prisiėmė visą atsakomybę dėl jos įvykdymo. Byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovė buvo verčiama sudaryti tokią sutartį ir prisiimti vykdyti visas sutartyje numatytas sąlygas.
Buto vertę paskolos suteikimo metu nustatė Palangos kredito unijos valdyba, o ieškovė dėl to jokių pretenzijų nepareiškė bei nepateikė įrodymų, kad 2007 metais rinkos kainomis nustatyta buto kaina buvo mažesnė. Tuo tarpu ieškovė pati buvo nepakankamai rūpestinga ir atidi tiek sudarydama paskolos sutartį, tiek buto pirkimo – pardavimo sutartį.
Apeliaciniu skundu ieškovė I. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimą ir ieškinį visiškai patenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Atsižvelgiant į paskolos sutarties 5.6.4 punktą, jei sumažėja įkeisto turto vertė, kreditorius turi teisę reikalauti, jog skolininkas pateiktų papildomas reikalavimo užtikrinimo priemones, tačiau Palangos kredito unija tokio reikalavimo I. B. nepateikė, t. y. pripažino, jog buto vertės užteks kredito sutarties reikalavimams patenkinti.
2. Vadovaujantis CK 6.123 straipsnio 1 dalimi prievolė pasibaigia, kai ji tinkamai įvykdoma, o taip pat kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. Tokiu būdu, apeliantės nuomone, šioje byloje turėtų būti analizuojamas klausimas, ar atsakovui perėmus sandorio metu jo paties žymiai didesne verte nei pati prievolė įkainotą butą (paskolos sutarties sudarymo metu atsakovas butą įkainojo 290 000 Lt), nebuvo visiškai įvykdyta iš sudarytos kredito sutarties kylanti prievolė.
3. Įkeisto buto vertė sumažėjo ne dėl ieškovės atliekamų veiksmų, bet dėl rinkoje susiklosčiusios situacijos, kuri turėtų būti pripažinta nenugalima jėga.
4. Pirmosios instancijos teismas nevertino išdėstytų aplinkybių dėl kredito sutarties šalių padėties bei rizikos pasiskirstymo tarp šalių. Apeliantės nuomone, atsakovas, kaip specifinę veiklą vykdantis asmuo, turėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nes privalėjo įvertinti ieškovės galimybes grąžinti paskolą, tinkamai nustatyti įkeičiamo buto vertę, galimus rinkos pokyčius, o ieškovė turėjo įvertinti tai, kad nesugebant vykdyti paskolos sutarties, praras įkeistą turtą. Tokiu būdu, atsakovui perėmus įkeistą turtą, prievolė laikytina tinkamai įvykdyta (C 6.39, 6.123 str.).
5. Teismas, nustatęs, kad iš sudarytos kredito sutarties kylanti prievolė neįvykdyta, turėjo pakeisti sudarytos kredito sutarties sąlygas kaip to buvo prašoma ieškiniu, nes atsakovas neveikė taip, kaip turi veikti padidintos rizikos profesijos asmuo (netinkamai įvertino ieškovės mokumą, perkamo turto realią kainą), dėl ko 2007 m. liepos 3 d. sudaryta paskolos sutartis pažeidžia protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus. Ieškovės nuomone, sutarties pakeitimas neprieštarautų ne tik CK 6.204 straipsnio, bet ir 6.223 straipsnio nuostatoms. Nagrinėjamu atveju ieškovė iki pat paskolos sutarties pasirašymo dienos manė, kad paskolos terminas bus 23 metai, o tai, kad paskolą turės išmokėti per 5 metus, sužinojo tik paskutiniu metu prieš pasirašant sutartį, kai 5000 Lt pradinį įnašą už perkamą butą pardavėjams jau buvo sumokėjusi.
6. Dėl nepatyrimo ir patiklumo I. B., sudarydama pirkimo – pardavimo sandorį, suklydo dėl sandorio dalyko kainos, dėl ko už perkamą 33,5 m2 ploto butą sumokėjo 200 000,00 Lt, kai tuo metu VĮ „Registrų centras“ duomenimis šio buto vidutinė rinkos vertė buvo 70 079,00 Lt. Šis suklydimas buvo esminis (CK 1.90 str. 2 d.), nes tai žinodama ieškovė sandorio nebūtų sudariusi, o klaidingos kainos nustatymas lemia iš esmės klaidingos sutarties sudarymą (CK 6.305 str.). Tuo tarpu aplinkybė, kad sandorio objekto rinkos vertė yra ne 200 000,00 Lt, o 70 079,00 Lt egzistavo sandorio sudarymo metu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai J. K. ir G. K. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad tiek paskolos sutartį, tiek buto pirkimo – pardavimo sutartį I. B. sudarė laisva valia, tačiau kredito įstaigai įsipareigojo grąžinti ne butą, o pasiskolintus pinigus. Tuo tarpu bet kokio daikto kaina yra ne tokia, kokia yra nurodyta registro pažymoje, bet tokia, kokią šalys laisva valia susitaria mokėti, o apeliantės argumentai, jog buto kaina turėjo būti būtent 70 079 Lt visiškai neatitinka civilinių teisinių santykių principų. Ieškovės reikalavimai visiškai tarpusavyje nesuderinami, o restitucija J. K. ir G. K. atžvilgiu yra apskritai negalima, nes už gautus pinigus minėti asmenys, sudarę notariškai patvirtintą sutartį, nusipirko kitą butą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Palangos kredito unija prašo Klaipėdos apygardos eismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o taip pat priteisti iš ieškovės visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Pažymi, kad ieškovė nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo ar neteisėtumo pagrindų, o iš esmės remiasi nauja aplinkybe, kad įkeisto turto vertė sumažėjo ne dėl ieškovės atliekamų veiksmų, bet dėl rinkoje susiklosčiusios situacijos, kuri turėtų būti pripažinta nenugalima jėga. Be to, tai prieštarauja ir pačios ieškovės patikslintame ieškinyje išdėstytiems argumentams, kur ieškovė pati nurodė, kad sudarant paskolos sutartį, įkeisto buto vertė atitiko paskolos dydį. Nepavykus buto parduoti varžytinėse, atsakovas už 150 000 litų sumą minėtą butą perėmė, o ieškovė nei turto įkainojimo, nei varžytinių vykdymo tvarkos neskundė.
Atsakovas įvertino ieškovės galimybes grąžinti paskolą, o pati ieškovė prieš imdama paskolą prašė jos 5 metams ir pati pasirašė paraišką paskolai (b. l. 106 – 107). Be to, nuo paraiškos pateikimo atsakovui iki paskolos sutarties sudarymo praėjo 13 dienų, o paskolos išmokėjimas atliktas po 26 dienų, tačiau minėtais laikotarpiais ieškovė jokių pretenzijų nereiškė. Taigi sutartį šalys sudarė laisva valia, o jos keisti taip pat nėra pagrindo, nes nėra CK 6.204 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumos. Atitinkamai byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog buto pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl suklydimo.
Be to, atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme jis patyrė 1000 litų išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (išlaidas patvirtinantys dokumentai pateikti byloje), tačiau pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė ir nepagrįstai nepriteisė iš ieškovės.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Kaip matyti iš ieškovės pirmosios instancijos teismui teikto ieškinio, patikslinto ieškinio bei apeliacinio skundo, savo reikalavimus I. B. grindžia atsakovų veiksmų neteisėtumu. Vienu atveju (buto pirkimo - pardavimo sutartis) pasireiškusiu atsakovų J. ir G. K. tikrosios buto kainos nutylėjimu, dėl ko ieškovė suklydo sudarydama ginčo sutartį, kitu atveju (paskolos sutartis) - atsakovo Palangos kredito unijos apgaule. Tačiau, kolegijos nuomone, ieškovė atsakovų veiksmų neteisėtumo neįrodė. Prašydama pripažinti ginčo buto pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia, ieškovė nurodė, kad butą pirko už tris kartus didesnę kainą nei jo reali vertė, o atsakovai tai žinodami jos apie tai neinformavo. Šį teiginį ieškovė įrodinėja VĮ ,,Registrų centras“ pažyma, kurioje nurodyta, kad ginčo buto vidutinė rinkos vertė sudaro 70079 Lt. Tačiau minėtas įvertinimas buvo atliktas 2007 m. gegužės 28 d. ir ieškovei turėjo būti žinomas, nes buvo nurodytas ir ginčijamoje buto pirkimo - pardavimo sutartyje (6 punktas, b. l. 17). Todėl ieškovė, pati pasirašiusi ginčijamą sutartį, negali teigti, kad ši aplinkybė buvo nuo jos nutylėta. Be to, daug svarbiau yra tai, kad minėtas vidutinės buto rinkos vertės nustatymas atliktas masinio vertinimo būdu ir savaime nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, kad butas ginčo sutarties sudarymo metu kainavo būtent 70 079 Lt, o ne tiek, kiek sutarties šalys buvo susitarę laisva valia. Pastebėtina, kad pati ieškovė ne kartą bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ginčo buto vertė atitiko paskolos dydį (b. l. 149, 178), o jo vertė vėliau sumažėjo dėl rinkos veiksnių. Tačiau pastaroji aplinkybė negali būti pagrindu konstatuoti, kad ieškovė, sudarydama pirkimo - pardavimo sutartį, suklydo dėl buto vertės, juolab, kad kitų patikimų bei pakankamų įrodymų, galinčių patvirtinti, jog sudarant sutartį buto vertė buvo kelis kartus mažesnė nei šalys sutarė, byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti ieškovės reikalavimą dėl buto pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (CK 1.90 str.).
Kito atsakovo, Palangos kredito unijos, veiksmų neteisėtumą apeliantė, be kita ko, grindė aplinkybe, kad tik prieš pasirašant paskolos sutartį ji sužinojo, jog paskola jai bus suteikta ne dvidešimt trim, bet penkiems metams. Tačiau paskolos sutartis buvo sudaryta 2007 m. liepos 3 d., o dar 2007 m. birželio 20 d. pati ieškovė prašyme būsto paskolai gauti prašė paskolą suteikti 60 mėnesių terminui. Be to, šiame prašyme perkamas butas įvertintas 290 000 Lt, kas taip pat paneigia I. B. teiginį apie atsakovo apgaulę įvertinant įkeičiamą butą (b. l. 133). Kad buto vertė paskolos sudarymo dieną viršijo paskolos dydį, nurodoma ir apeliaciniame skunde (b. l. 178). Taigi šioje situacijoje teigti, kad atsakovas, kaip finansų įstaiga, veikė nerūpestingai bei pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimus (pastebėtina, kad ši teisės norma neįpareigojo finansų įstaigos įsitikinti, kad iš įkeičiamo turto bus patenkintas visas reikalavimas), nėra pagrindo.
Ieškovė taip pat teigia, kad, sudarant paskolos sutartį, atsakovas neįsitikino jos mokumu. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas ieškovės finansinė būkle domėjosi (b. l. 108). Be to, duomenys apie ieškovės pajamas buvo nurodyti ir prašyme būsto paskolai gauti (b. l. 133), o paskolos sutarties 6.13 punktas įpareigojo patį paskolos gavėją pateikti visus reikalingus dokumentus jo finansinei būklei įvertinti (b. l. 13). Be to, pagal paskolos sutarties 6,1 punktą, pablogėjus paskolos gavėjo finansinei būklei ir /ar sumažėjus įkeisto turto vertei, paskolos gavėjas įsipareigojo pateikti papildomas paskolos užtikrinimo priemones paskolos grąžinimui užtikrinti. Tačiau ieškovė paskolos sutarties galiojimo metu papildomų paskolos užtikrinimo priemonių neteikė, kas rodo, kad ji tiek savo finansinę būklę, tiek ir buto vertę laikė pakankamais prievolei įvykdyti. Taigi nurodytos aplinkybės neleidžia teigti, kad atsakovas Palangos kredito unija, sudarydamas paskolos sutartį, elgėsi apgaulingai bei nerūpestingai atliko savo kaip finansų įstaigos pareigas (CPK 178 str.). Tuo tarpu ieškovės reikalavimai, pareikšti minėtam atsakovui, iš esmės buvo grindžiami būtent jo neteisėtais veiksmais. Taigi vien tai, kad ieškovė neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo, neduoda pagrindo konstatuoti ieškovės reikalavimų pagrįstumo.
Be to, reikalavimas paskolos sutartį pripažinti pasibaigusia atsakovo nuosavybėn perdavus įkeistą turtą, prieštarauja CK 4.193 straipsnio 1 dalies nuostatoms, o įstatymų leidėjas šios teisės normos išlygos, skirtos tokio pobūdžio reikalavimui kaip nagrinėjamas (paskolą suteikė finansų įstaiga) nenumatė.
Tuo tarpu tenkinti ieškovės reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo negalima, nes ieškovė neįrodė CK 6.204 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų buvimo. Šiuo atveju pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino ieškovės išsilavinimą bei gyvenimo patirtį ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė turėjo numatyti savo veiksmų pasekmes, juolab, kad, kaip nurodo pati ieškovė, ji jau turėjo patirtį šioje srityje, nes buvo sudariusi ne vieną paskolos sutartį su finansų įstaigom.
Apeliaciniame skunde ieškovė savo reikalavimą taip pat grindžia nekilnojamojo turto rinkoje įvykusiais pasikeitimais, kuriuos I. B. vertina kaip nenugalimą jėgą. Tačiau šiuo pagrindu ieškovė ieškinio pareiškusi nebuvo (CPK 306 str. 2 d., 312 str.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 199). Be to, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo išlaidų advokato padėjėjo pagalbai atlyginti (b. l. 132, 135, 142a, 189), todėl, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos priteistinos šios išlaidos atsakovui Palangos kredito unijai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 4.05 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Priteisti iš ieškovės I. B. atsakovui Palangos kredito unijai (į. k. 110085313) 1000 Lt išlaidoms advokato padėjėjo pagalbai pirmosios instancijos teisme atlyginti.
Teisėjai Konstantinas Gurinas
Marytė Mitkuvienė
Nijolė Piškinaitė