Baudžiamoji byla Nr. 2K-382/2014

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-22-1-00094-2011-3

                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos:

              1.1.3.2;

              1.2.3.2.5;

              1.2.3.2.8;

              2.1.7.4;

              2.1.16.2.6;

              2.2.2.3.1;

              2.2.2.5;

              2.4.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                     2014 m. spalio 7 d.

  Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Zdzislavui Tuliševskiui,

nuteistojo gynėjui Aleksandrui Palamarčukui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Iš A. B. priteista nukentėjusiajam I. K. 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir Valstybinei ligonių kasai 6898,39 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų atlyginimo.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendis, kuriuo atmestas A. B. apeliacinis skundas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

A. B. nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti du žmones dėl chuliganiškų paskatų, t. y.: 2011 m. sausio 30 d., apie 2 val., Kaune, Maironio–Donelaičio gatvėse A. B. be dingsties, dėl chuliganiškų paskatų užsipuolė nukentėjusiuosius L. S. ir I. K., demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, grasino I. K. daiktu, panašiu į šaunamąjį ginklą, sudavė jam keletą smūgių į įvairias kūno vietas, pargriovė ant žemės ir tyčia vieną kartą dūrė peiliu į krūtinę, taip padarydamas nukentėjusiajam durtinę–pjautinę žaizdą epigastriumo srityje su širdiplėvės ir širdies sužalojimu, lydimu kraujo susikaupimu širdiplėvėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą; taip pat tyčia du kartus dūrė nukentėjusiajam L. S. į pilvą ir koją, taip padarydamas nukentėjusiajam durtinę–pjautinę kiauryminę žaizdą pilvo srityje su paviršiniu kepenų sužalojimu ir durtinę–pjautinę žaizdą kairėje blauzdoje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais jis pasikėsino nužudyti abu nukentėjusiuosius, bet nusikaltimas nebuvo pabaigtas, nes nukentėjusiesiems laiku buvo suteikta kvalifikuota medicinos pagalba. 

Nuteistasis A. B. kasaciniu skundu prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veiką nepagrįstai kvalifikavo ne kaip dviejų žmonių sunkų sveikatos sutrikdymą (pagal atsiradusius padarinius), o kaip pasikėsinimą dėl chuliganiškų paskatų nužudyti du žmones pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus. Pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas nuteistojo veikos kvalifikavimą kaip pasikėsinimą nužudyti, aprašomojoje nuosprendžio dalyje akcentavo, kad nustatydamas A. B. tyčios turinį įvertino tai, jog jis prieš nukentėjusiuosius panaudojo pavojingą gyvybei įrankį – peilį, juo sudavė smūgius vienam iš nukentėjusiųjų į krūtinę, kitam į pilvą, t. y. į gyvybiškai svarbias ir gyvybei pavojingas kūno vietas, o tai rodo veikimą neapibrėžta tyčia (nesiekė atimti gyvybę, tačiau suvokė keliamą grėsmę, pavojų kitų asmenų sveikatai bei gyvybei). Kasatoriaus manymu, teismų sprendimas jo veiksmus kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti nustačius neapibrėžtos (nors ir tiesioginės) tyčios požymius prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai, pagal kurią veika gali būti kvalifikuojama  kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis A. B. veika galėjo būti kvalifikuojama tik pagal atsiradusius padarinius – kaip sunkus dviejų žmonių sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje pripažino, kad iš tiesų Kauno apygardos teismas nustatė, jog nuteistasis A. B. veikė neapibrėžta tyčia, tačiau nuosprendyje šis teismas jo tyčią aprašė kaip apibrėžtą. Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendyje pažymėjo, kad nuteistasis, naudodamas pavojingą gyvybei įrankį – peilį, būdamas suaugęs ir pakankamai protiškai išsivystęs, suvokė savo veiksmų pavojingumą dviejų asmenų gyvybei, numatė, kad dėl tokių veiksmų bus atimtos dviejų žmonių gyvybės, ir to norėjo, tačiau savo veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Nuteistojo manymu, tokie apeliacinio teismo teiginiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems motyvams. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apygardos teismo nustatytą aplinkybę išaiškino plečiamai, nuteistajam nepalankiai, nors apeliacinio skundo, kuriuo būtų prašoma pasunkinti jo teisinę padėtį, nebuvo (BPK 320 straipsnio nuostatų pažeidimas). Kasatorius pažymi, kad nusikalstamos veikos padarymo būdas yra priskiriamas prie esminių faktinių aplinkybių, todėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, prieš nustatydama kitokią faktinę aplinkybę nei ta, kuri buvo nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, turėjo nuteistąjį bent įspėti, tačiau to nepadarė. Priešingai, faktinės aplinkybės pakeitimą apeliacinės instancijos teismas laikė rašymo apsirikimo ištaisymu, nors jokio apsirikimo apygardos teismas nepadarė – jis aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė dėl to, kokia tyčia buvo sužaloti abu nukentėjusieji.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Abiejų instancijų teismai savo išvadas parėmė nepatikimais faktiniais duomenimis, kurie tik formaliai atitinka įstatymų reikalavimus (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatų pažeidimas).

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai A. B. kaltinančias nuosprendžio išvadas parėmė teiginiu, kad nukentėjusysis I. K. ir liudytoja S. S. ikiteisminio tyrimo metu iš nuotraukų atpažino jį kaip konflikte dalyvavusį asmenį, kuris grasino daiktu, panašiu į pistoletą, ir vėliau laikydamas rankoje peilį puolė I. K. bei L. S.. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį, kad I. K. nurodyti požymiai, pagal kuriuos jis teigė galėsiąs atpažinti kaltininką, ir požymiai, pagal kuriuos jis nuotraukoje atpažino A. B. kaip vaikiną, sužalojusį jį peiliu, skyrėsi. Nukentėjusysis I. K. apygardos teisme parodė, kad jam iš pradžių buvo pateikta daug  nuotraukų, iš kurių jis išrinko vieną, o vėliau buvo pateiktas lapas su keliomis nuotraukomis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad I. K. atliktas atpažinimas iš nuotraukų kolekcijos ne tik nebuvo vizualiai fiksuojamas, bet ir apskritai nebuvo įformintas dokumentais BPK nustatyta tvarka. Šios aplinkybės teismai nesiaiškino. Liudytojos S. S. atlikto atpažinimo iš nuotraukų rezultato taip pat, nuteistojo manymu, negalima laikyti patikimu. Ši liudytoja, apklausų metu apibūdindama vyriškį, besimušusį su l. K., be kitų požymių, nurodė įsidėmėjusi banguotus, ilgokus plaukus, dengiančius kaktą, tačiau parodytose jai nuotraukose, iš kurių ji atpažino A. B., šio plaukai buvo kitokie. Teisiamajame posėdyje liudytoja S. S. parodė, kad salėje esantys žmonės yra labai panašūs į tuos, kurie sužalojo L. S. ir l. K.. Tačiau teiginys, kad A. B. labai panašus į nukentėjusiuosius sužalojusį asmenį, anot kasatoriaus, nėra kategoriškas, be to, teisiamajame posėdyje tik jis vienas buvo suimtas, todėl jo atpažinimo teisme negalima laikyti atpažinimo iš nuotraukų patikrinimu procesinėmis priemonėmis. Kasatorius taip pat teigia, kad minėtiems asmenims nepagrįstai buvo parodytos atpažinti nuotraukos, o ne asmenys. Nuteistojo manymu, šioje byloje nebuvo jokių įstatymo numatytų kliūčių parodyti A. B. abiem atpažįstantiesiems. Liudytoja S. S. nenurodė, kad asmens atpažinimas gali kelti pavojų jos saugumui, tokios informacijos neturėjo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o nukentėjusiojo I. K. pareiškimas apie gresiantį pavojų buvo formalus, nes iš bylos medžiagos nematyti, jog iš tiesų jam kas nors būtų grasinęs ar atpažinus konflikte dalyvavusius asmenis jam grėstų kokie nors neigiami padariniai.

Kasatorius nurodo, kad išdėstyti faktai liudija, jog renkant faktinius duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka (BPK 191, 192, 194 straipsniai), šie pažeidimai duoda pagrindą tvirtinti, kad surinkti duomenys yra nepatikimi. Apeliacinio teismo nuosprendyje tvirtinama, kad atlikus įrodymų tyrimą neva buvo pašalintos visos nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos abejonės, tačiau tokie teiginiai neatitinka tikrovės. Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, priešingai, nei rašoma šio teismo nuosprendyje, išaiškėjo dar daugiau įstatymų pažeidimų, o tos informacijos, kuri kelia abejonių įrodymų patikimumu, pašalinti apklaustų asmenų parodymais nepavyko.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad byloje yra 2011 m. vasario 28 d. objekto apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, jog peržiūrint vaizdo įrašą matomas būtent tas asmuo, kuris vėliau sužalojo abu nukentėjusiuosius. Tačiau nė vienas teismas nenustatė, kad yra patikimų faktinių duomenų, jog tai buvo A. B.. Teismai šio įrodymų šaltinio išvis neanalizavo, taip pažeisdami įrodymų visumos vertinimo principą. Taip pat teismai neįvertino aplinkybės, kad nėra jokių duomenų, jog prieš įvykį A. B. būtų kas nors skambinęs ir nurodęs važiuoti prie naktinio klubo „Exit“.

Apeliacinis teismas neabejotinu kasatoriaus kaltės įrodymu pripažino apeliacinio proceso metu prokuroro pateiktą specialisto išvadą Nr. 140-(1101)-IS1-7019, kurioje konstatuota, kad ant tirti pateiktos kratos metu A. B. gyvenamojoje vietoje paimtos striukės rasto vyro kraujo genotipas sutampa su I. K. genotipu. Kasatoriaus manymu, teismas neturėjo pagrindo šią specialisto išvadą laikyti tinkamu įrodymu, nes ji pagrįsta ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis, kurių negalima laikyti gautais teisėtomis priemonėmis ir tie duomenys nebuvo patikrinti baudžiamojo proceso įstatymuose nustatyta tvarka. Byloje yra 2011 m. vasario 10 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis leisti A. B. gyvenamojoje vietoje atlikti kratą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kratos teisėtumą, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad nutartis leisti atlikti kratą priimta anksčiau, nei dėl to kreipėsi prokurorė. 2011 m. vasario 21 d. kratos protokole pažymėta, kad šio veiksmo metu, be kitų jame išvardytų daiktų, buvo rastos ir paimtos trys striukės, tačiau nė vienos striukės aprašyme nebuvo nurodytos dėmės, jas aptiko tik specialistė, atlikusi kažkokios striukės tyrimą. Be to, iš kratos protokolo nematyti, kaip rasti ir paimti daiktai buvo sudėti, į ką supakuoti, kaip užantspauduoti ir ar iš viso užantspauduoti. Taigi objektai iš nuteistojo namų buvo paimti pažeidžiant procesiniuose įstatymuose nustatytą tvarką (BPK 145, 149 straipsniai), toks daiktų paėmimas duoda pagrindą manyti, kad vėliau juos ištyrus gauta informacija yra nepatikima. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kaip A. B. gyvenamojoje vietoje rasti daiktai buvo pristatyti į policijos įstaigą, nematyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai po objektų paėmimo apžiūrėjo rastas ir paimtas striukes, todėl niekur nėra užfiksuota, ant kurios iš striukių yra specialisto rastosios dėmės ir ar apskritai jos yra, tos striukės net nebuvo nufotografuotos. Tik 2011 m. vasario 22 d. užduotyje atlikti objektų tyrimą parašyta, kaip minėtos kratos metu rasti daiktai (batai, striukė, peiliai) buvo supakuoti. Tuo tarpu specialisto akte parašyta, kad atidarius užklijuotą rudą kartoninę dėžę joje rasti du vokai ir striukė. Iš bylos medžiagos lieka neaišku, kas ir kuriuo metu pakeitė siunčiamų objektų įpakavimą. Be to, neaišku, kodėl iš trijų rastų striukių specialistui tirti buvo perduota tik viena, ar apskritai specialistas tyrė iš A. B. buto paimtą striukę, nes nei užduotyje atlikti objektų tyrimą, nei specialisto išvadoje neminimi požymiai, leidžiantys neabejotinai manyti, kad du rusvos spalvos sutepimai buvo aptikti būtent ant kratos metu rastos trečios juodos striukės, byloje nėra nei striukių apžiūros protokolo, nei jų fotografijų; striukės nebuvo parodytos nei nukentėjusiesiems, nei liudytojai S. S.. Taigi ikiteisminio tyrimo metu atlikta krata ir objektų poėmis buvo padaryti nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, šie pažeidimai neleidžia atsakyti į klausimus, kada ant tirtos striukės atsirado dėmės ir kokią striukę tyrė specialistė. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių tai išsiaiškinti, teisme nebuvo apklausti tyrėjai M. Č. ir E. Ž.. Kasatorius tvirtina, kad šios aplinkybės patvirtina, jog jo kaltė grindžiama faktiniais duomenimis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnyje keliamų reikalavimų, todėl tokie duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais.

Taip pat kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priekaištaudamas nuteistajam dėl to, jog jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis buvo ne prie naktinio klubo „Exit“, o kažkur kitur, perkėlė jam įrodinėjimo naštą, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 ir 31 straipsnių nuostatas.

Nuteistojo A. B. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kasatorius, nesutikdamas su tuo, kaip teismai įvertino jo bylos įrodymus, pateikia savą atskirų bylos duomenų vertinimą, laikydamas, kad buvo pažeista įstatymais nustatyta jų gavimo tvarka, dėl to tie duomenys yra nepatikimi. Tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Teismai  šios sąlygos nepažeidė, tuo tarpu kasatorius akcentuoja vien tik atskirus, jo manymu, padarytus BPK pažeidimus, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas. Teismas nustatė vienintelį parodymo atpažinti tvarkos pažeidimą, tačiau sprendė, kad abejones dėl atpažinimo patikimumo pašalina kiti bylos duomenys.

Pagal BPK 194 straipsnio 1 dalį, siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos. Iš apklausto apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo I. K. parodymų matyti, kad  pirmiausia ir buvo atliekamas šis procesinis veiksmas, tačiau jis nebuvo įformintas. Vėliau buvo įformintas atpažinimas iš nuotraukų BPK 192 straipsnio tvarka. Abiem atvejais jis atpažino nuteistąjį A. B..  Nukentėjusysis I. K. nėra vienintelis asmuo, atpažinęs nuteistąjį A. B.. Liudytoja S. S. iš nuotraukų atpažino nuteistąjį nepažeidžiant nustatytos tvarkos. Tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytoja teisme išreiškė įsitikinimą, kad jų atpažintas asmuo yra būtent nuteistasis A. B.. Kasatoriaus teiginys, esą nebuvo jokių kliūčių pateikti jį atpažinti natūroje, prieštarauja bylos duomenims (kito asmens skambučių nukentėjusiajam turiniui), iš kurių matyti pastangos paveikti nukentėjusiuosius jam palankia linkme. Kolegija sprendžia, kad atpažinimas iš nuotraukų atitinka BPK 192 straipsnio 5 dalies sąlygas.

Atpažinimai įvertinti ne izoliuotai, o visų bylos duomenų kontekste, kuriuos kasatorius irgi ginčija kiekvieną atskirai.

Byloje nustatyta, kad ant kratos metu pas nuteistąjį A. B. paimtos striukės rasto vyro kraujo genotipas sutampa su nukentėjusiojo I. K. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas I. K. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo galimybė, yra ne didesnė kaip 0.00000000001 procento. Kasatorius ginčija kratos protokolą, nors pats dalyvavo kratoje, buvo supažindintas su teismo nutartimi leisti atlikti kratą ir jokių pastabų dėl paimtų daiktų nepareiškė. Krata atlikta 2011 m. vasario 21 d., todėl ta aplinkybė, kad byloje prokuroro rašytinis prašymas leisti atlikti kratą datuojamas 2011 m. vasario 14 d., o teismo nutartis priimta 2011 m. vasario 10 d., neturi esminės reikšmės. Svarbu tai, kad krata atlikta ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimu. BPK 145 straipsnis, reglamentuojantis kratos darymą, dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo teisėją būdo iš viso nepasisako.

Kasatoriaus teigia, kad buvo pažeista BPK 149 straipsnyje nustatyta daiktų paėmimo tvarka, paimti daiktai vietoje nebuvo supakuoti ir užantspauduoti, jam neaišku, ant kurios striukės rasti nukentėjusiojo biologiniai pėdsakai, ar tai kratos metu paimta striukė.

Kaip matyti iš kratos protokolo, jame nurodyti paimtų daiktų, taip pat ir trijų striukių individualūs požymiai. BPK 149 straipsnio 7 dalies nuoroda, kad paimti daiktai kratos vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami, nėra imperatyvi. Taigi šio reikalavimo nesilaikymas ar galimybių nebuvimas vietoje supakuoti ir užantspauduoti paimamus daiktus pats savaime nereiškia, kad paimti daiktai negali būti laikomi įrodymais. BPK nereikalauja, kad daiktai, kuriuos turi tirti specialistai, prieš juos pateikiant specialistams būtų apžiūrėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų (BPK 205 straipsnis), todėl kasatoriaus abejonės, kodėl nebuvo aptikti kraujo pėdsakai anksčiau, nesusijusios su BPK reikalavimų vykdymu. Kraujas aptiktas tik specialistui atlikus laboratorinį tyrimą. Pagal nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, užpuolikas vilkėjo juodos spalvos striukę, todėl iš kratos metu paimtų trijų striukių labiausiai atitinkanti šiuos parodymus striukė buvo pateikta tirti specialistams, o kitos dvi grąžintos kartu su nuteistuoju gyvenusiai merginai. Apeliacinės instancijos teismui pateiktose ir šio teismo ištirtose specialistų išvadose nurodyta, kad pateikti daiktai supakuoti ir užantspauduoti, aprašyti jų individualūs požymiai, tarp jų juodos spalvos striukės, ant kurios rasti nukentėjusiojo I. K. biologiniai pėdsakai.

Įvertinę šiuos bylos duomenis, taip pat, įstatymo nustatyta tvarka sankcionavus telefoninių pokalbių klausymąsi, įrašytus nuteistojo A. B. pokalbius po įvykio, teismai sprendė, kad yra pakankamai įrodymų, jog būtent A. B. yra padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tokia išvada padaryta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Šiame kontekste kasatoriaus argumentas, kad vaizdo įraše užfiksuotas asmuo, užstojęs kelią taksi automobiliui, kuriuo važiavo nukentėjusieji ir liudytoja S. S., teismų nuosprendžiuose nesusietas su jo asmeniu, niekaip nemenkina byloje nustatytų aplinkybių reikšmės. Tas pats pasakytina ir dėl kasatoriaus teiginio, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis A. J. ar kas nors kitas būtų jį kvietęs dėl klube įvykusio konflikto.

Apeliacinis procesas yra vieningo baudžiamojo proceso sudėtinė dalis, kurio vienas iš uždavinių yra ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus BPK pažeidimus. Vienas iš pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo pašalinimo būdų yra iš naujo įvertinti bylos duomenis ir padaryti atitinkamas išvadas. Kasatorius kaip pirmosios instancijos teismo padarytą pažeidimą nurodo šio teismo nuosprendžio teiginį, kad kaltinamasis, neigdamas savo kaltę, nepateikė savo alibi, nenurodė jokių konkrečių duomenų, kurie būtų paneigę jo buvimą 2011-01-30 prie naktinio klubo „Exit“. Tokią teismo poziciją kasatorius vertina kaip įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltinamajam. Sutikdama su tokiu vertinimu, kolegija pažymi, kad šį pažeidimą pašalino apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas, atlikęs įrodymų  tyrimą, taip pat ištyręs naujus įrodymus, iš naujo juos įvertino ir pripažino juos pakankamais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jokių panašių į cituotą pirmosios instancijos teismo teiginį pasakymų nėra.

Apibendrindama kolegija pažymi, kad pagal nuteistojo A. B. kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad žemesnės instancijos teismai būtų padarę esminių BPK pažeidimų.

              Dėl BK 15 straipsnio ir BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo

              BK 15 straipsnis nustato dvi tyčios rūšis – tiesioginę ir netiesioginę. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y.  nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys, tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas.

              Kasatorius A. B. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus už pasikėsinimą nužudyti du žmones dėl chuliganiškų paskatų. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Toks pasikėsinimo apibrėžimas suponuoja kaltininko siekį, kad atsirastų BK numatyti padariniai, t. y. jo tiesioginę tyčią.

              Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo A. B. tyčios turinį, įvertino tai, kad A. B. prieš nukentėjusiuosius panaudojo pavojingą gyvybei įrankį – peilį, durdamas vienam nukentėjusiajam į krūtinę, kitam – į pilvą, t. y. į gyvybiškai svarbias kūno vietas. Pasak teismo, tai rodo, kad jis veikė neapibrėžta tyčia, tai yra veikė nors ir nesiekdamas atimti gyvybę, tačiau suvokdamas keliamą grėsmę, pavojų kitų asmenų gyvybei ir sveikatai. Toks tyčios apibrėžimas neatitinka minėtų BK 15 straipsnio nuostatų.

              Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog A. B. veikė neapibrėžta tyčia, nors, sprendžiant iš aprašyto turinio, tyčia buvo apibrėžta. Pakartojęs nuteistojo veiksmus prieš nukentėjusiuosius, teismas sprendė, kad nuteistasis, būdamas suaugęs, pakankamo protinio išsivystymo asmuo, suvokė savo veiksmų pavojingumą dviejų žmonių gyvybei, numatė, kad dėl jo veiksmų bus atimtos dviejų žmonių gyvybės, ir to norėjo, tačiau savo veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, esant nuteistojo apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę dviem žmonėms dėl chuliganiškų paskatų, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta nuteistojo A. B. tyčios rūšis atitinka BK 15 straipsnio nuostatas.

              Kasatorius nuteistasis A. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs nors ir tiesioginės, bet neapibrėžtos tyčios požymius, kvalifikuodamas jo veiksmus kaip pasikėsinimą nužudyti, nesilaikė susiformavusios teismų praktikos, pagal kurią pasikėsinimas nužudyti galimas tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Pabrėžęs, kad dėl jo nuteisimo apeliacinį skundą pateikė tik jis, skundas jo padėtį bloginančiais pagrindais nebuvo paduotas, kasatorius laiko, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistasis apeliacinės instancijos teismo nustatytą kitokią jo tyčią, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, vertina kaip nusikalstamos veikos padarymo būdo, priskiriamo prie esminių faktinių bylos aplinkybių, pakeitimą, kuris padarytas jo neįspėjus apie tokią galimybę. Jis mano, kad teismai, kvalifikuodami jo veiksmus ne pagal atsiradusius padarinius, o kaip pasikėsinimą nužudyti, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kolegija sprendžia, kad tokie nuteistojo argumentai neatitinka BPK normų reikalavimų.

Nuteistasis A. B. apskundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, teigdamas nepadaręs jam inkriminuoto nusikaltimo, toje vietoje iš viso nebuvęs. Toks apeliacinis skundas apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, pagal kurias nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas patikrinamas visa apimtimi, priklausomai nuo to, kokios išvados padaromos įrodymų klausimu. Kaip aptarta pirmiau, šiuo klausimu teismų išvados, kad nuteistasis yra padaręs nusikalstamą veiką, sutapo. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo pasisakyti ir pasisakė kasatoriaus ginčijamu veikos kvalifikavimo klausimu, paisydamas BPK 320 straipsnio 4 dalies draudimo pabloginti nuteistojo padėtį. Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad nuteistojo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, jo padėties nepablogino.

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados turi išplaukti iš įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių. Abiejų instancijų teismai nustatė vienodas aplinkybes, kurių esmė ta, kad nuteistasis A. B. pargriovęs ant žemės nukentėjusįjį I. K. tyčia dūrė peiliu jam į krūtinę, padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę žaizdą epigastriumo srityje su širdiplėvės ir širdies sužalojimu, lydimu kraujo susikaupimu širdiplėvėje, o nukentėjusiajam L. S. tyčia du kartus dūrė peiliu į pilvą ir koją, padarydamas durtinę-pjautinę-kiauryminę žaizdą pilvo srityje su paviršiniu kepenų sužalojimu ir durtinę pjautinę žaizdą kairėje blauzdoje. Abiem nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai sukėlė pavojų jų gyvybei ir priskiriami prie sunkių sveikatos sutrikdymų.

Abiejų instancijų teismai nustatė, kad A. B. veikė tiesiogine tyčia, tik pirmosios instancijos teismas ją įvardijo kaip neapibrėžtą, o apeliacinės instancijos teismas – kaip apibrėžtą. Minėta, kad tokios tyčios rūšys išeina už įstatyminio reglamentavimo ribų, todėl teismai, spręsdami veikos kvalifikavimo klausimus, neturėtų jomis operuoti. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas buvo priverstas tai daryti, nes pirmosios instancijos teismo nustatytos nuteistojo A. B. nusikalstamos veikos aplinkybės nepatvirtina šio teismo teiginio, kad nuteistasis veikė neapibrėžta tyčia. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas, aprašęs nuteistojo veiksmus kaip jo tiesioginės apibrėžtos tyčios išraišką, pačią tyčią įvardijo kaip neapibrėžtą.

Priešingai negu teigia kasatorius, tokios situacijos negalima vertinti BPK 256 straipsnio taikymo aspektu kaip kaltinimo pakeitimo apeliacinės instancijos teisme. Bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamas klausimas su šiuose procesiniuose dokumentuose apibrėžtomis nagrinėjimo teisme ribomis nesusijęs, todėl taikyti BPK 256 straipsnio nuostatas nėra įstatyminio pagrindo.

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies draudimo pabloginti nuteistojo A. B. padėtį. Teisingas jo tyčios rūšies įvardijimas neturėjo įtakos jo veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Teismas nepripažino naujų jo atsakomybę sunkinančių ar kitokių aplinkybių, kurios leistų padaryti priešingą išvadą. Baudžiamasis įstatymas nuteistajam A. B. pritaikytas tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. B. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                               Vytautas Masiokas

       Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis