Baudžiamoji byla Nr. 2K–13/2011 nuasmeninta

                                                                            Procesinio sprendimo kategorija 1.2.23.3, 2.4.2.1.

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 8 d.

Vilnius

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Ž. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutarties, kuria jos apeliacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, atmestas.

          Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

          Ž. B. nuteista už tai, kad ne vėliau kaip 2009 m. spalio 28 d., 7.00 val., Telšių miesto autobusų stoties, esančios Telšiuose, Respublikos g. 48, teritorijoje, turėdama tikslą platinti, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 49,156 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 13,575 g (27,6 proc.) narkotinės medžiagos – heroino; šią narkotinę medžiagą tą pačią dieną iki 13.30 val. neteisėtai gabeno į Marijampolės pataisos namus, esančius Marijampolėje, Sporto g. 7, turėdama tikslą šį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos išplatinti perduodant ją laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekančiam savo sutuoktiniui M. B. Pataisos namuose patikrinimo metu 13.30 val. administracijos darbuotojai minėtą narkotinę medžiagą rado Ž. B. kūno ertmėse ir paėmė.

          Kasaciniu skundu nuteistoji Ž. B. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

          Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, tačiau apeliacinės instancijos teismas jos skundą atmetė nepagrįstai pripažinęs, kad padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

          Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ji nuteista už tai, kad turėdama tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė, gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nusikalstamą veiką ji padarė veikdama tiesiogine neapibrėžta tyčia. Neapibrėžta tyčia yra tada, kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato pasekmes, tačiau jų neindividualizuoja. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį galima tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai asmuo bent bendrais bruožais suvokia, kad neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir nori taip veikti. Labai didelis kiekis yra veiką kvalifikuojantis požymis, todėl būtina įrodyti, kad kaltininkas bent bendrais bruožais suprato ir numanė apie narkotinės medžiagos rūšį ir kiekį. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ji suprato, jog įgijo, gabeno bei laikė narkotinę ar psichotropinę medžiagą, yra neteisinga. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme ji parodė, kad nežinojo, jog pakete yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad ji suvokė, jog pakete yra būtent narkotinės ar psichotropinės medžiagos, grindė tuo, jog apklausos metu ji neneigė supratusi pakete esant uždraustas medžiagas; pati nusprendė paketą paslėpti kūno ertmėse; narkotinės medžiagos buvo sandariai supakuotos pakete, specialiai pritaikytame jį gabenti kūno ertmėse. Visas šias aplinkybes teismas įvertino kaip jos suvokimą, kad pakete buvo narkotinės ar psichotropinės medžiagos ir kad jų kiekis buvo labai didelis. Kasatorė teigia, kad ji prisipažino suvokusi, jog pakete yra draudžiamos medžiagos (sportui skirti maisto papildai ar gal būt amfetaminas), tačiau tai nepatvirtina išvados, jog bent bendrais bruožais ji suvokė, kad tai yra labai didelis kiekis narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Tai, kad narkotinės medžiagos buvo sandariai supakuotos pakete, specialiai pritaikytame jį gabenti kūno ertmėse, priešingai, nei teigia apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, kad, neturėdama galimybės vizualiai matyti jame esančių medžiagų, ji negalėjo suvokti, jog tai gali būti narkotinės medžiagos, tuo labiau kad minėtas medžiagas pakavo ne ji pati, o iš nenustatyto asmens gavo jau paruoštą paketą. Nesuvokdama, kad gabeno narkotines ar psichotropines medžiagas, ji negalėjo suvokti ir to, jog tai yra didelis šių medžiagų kiekis. Byloje nustatyta, kad pakete buvo 49,156 g miltelių. Toks kiekis miltelių tikrai neatrodo didelis, todėl netgi įtardama, kad tai gali būti narkotinės medžiagos, ji negalėjo numatyti, jog toks kiekis gali būti nustatytas kaip didelis. Ji pati narkotinių medžiagų niekada nevartojo ir neplatino, todėl nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad pakete yra narkotinė ar psichotropinė medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, iš esmės teisingai apibūdino teisines situacijas, kai kaltininkas privalo atsakyti už labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą ar gabenimą turint tikslą realizuoti. Tačiau faktinės aplinkybės (santykinai nedidelis paketas, ji medžiagos, kuri labai nedidele dalimi viršija ribą, skiriančią labai didelį kiekį nuo didelio, neapžiūrėjo, duomenų apie tai, kad ji galėjo žinoti, jog tai narkotinės medžiagos ir būtent toks jų kiekis, nėra) patvirtina, kad ji nei objektyviai, nei subjektyviai negalėjo suvokti, kad jų kiekis buvo didelis, todėl teismo išvada, jog ji veikė tiesiogine tyčią, yra nepagrįsta.

          Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jos skundo argumentus dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo atmetė nepagrįstai, prieštaringai įvertino jos padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmingas aplinkybes, iš esmės pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, klausimo, ar paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui, apskritai nesvarstė. Ji anksčiau nebuvo teista, administracine tvarka nebausta, dirbanti, ištekėjusi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir su nelegaliu narkotikų verslu nesusijusi, paketą perduoti prisiėmė iš baimės ir pati jį atidavė įkalinimo įstaigos darbuotojams, nusikalstamą veiką padarė ne iš savanaudiškų paskatų, nesiekdama pasipelnyti, anksčiau narkotinių medžiagų neplatino ir nevartojo, todėl mano, kad byloje buvo pakankamai išimtinių aplinkybių, leidusių svarstyti ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimo atitikties teisingumo principui klausimą, juo labiau kad jos tėvai yra psichiškai neįgalūs ir jiems reikalinga priežiūra.

          Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nuteistosios Ž. B. kasacinį skundą atmesti. 

          Prokurorės nuomone, sutikti su kasatorės argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nėra pagrindo. Nuteistoji neigia žinojusi, kad jai perduotame pakete buvo labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – heroino. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai atsakė į šį nuteistosios apeliacinio skundo motyvą. Teismas teisingai pažymėjo, kad pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant, ar asmuo žinojo, jog įgyja labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, nereikalaujama, kad asmuo žinotų 2003 m. balandžio 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“. Pakanka, kad jis bendrais bruožais suvoktų įgyjamos, laikomos ir gabenamos psichotropinės ar narkotinės medžiagos savybes ir kiekius. Kitaip tariant, kvalifikuojant kaltininko veiksmus pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, užtenka nustatyti, kad asmuo suvokė, jog neteisėtai disponuoja narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, numanė šių medžiagų kiekį, ir norėjo taip veikti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi pačios nuteistosios parodymais bei kitais bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad Ž. B. suprato, jog laiko bei gabena psichotropinę ar narkotinę medžiagą, ir norėjo taip veikti, todėl jos veiksmuose yra BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta tiesioginės tyčios kaltės forma. Byloje nustatyta, kad Ž. B. suprato, jog jai perduotame pakete yra uždraustos medžiagos. Ž. B. elgesys nusikalstamos veikos darymo metu bei kiti bylos duomenys paneigia nuteistosios aiškinimą, kad ji nesuprato įgijusi, laikiusi ir gabenusi labai didelį kiekį narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Byloje nustatyta, kad ji iš nepažįstamo asmens įgijo paketą ir, šį apžiūrėjusi, pati nusprendė jį savo kalinčiam vyrui gabenti paslėpusi savo kūno ertmėse. Tai, kad Ž. B. suprato, jog jai perduotame pakete yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, patvirtina ir ta aplinkybė, kad, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, labai didelis kiekis narkotinės medžiagos buvo sandariai supakuotas pakete, specialiai pritaikytame jį gabenti kūno ertmėse. Taip pat akivaizdu, kad nuteistoji bendrais bruožais suprato, jog pakete yra pakankamai didelis kiekis narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu Ž. B. nurodė, kad paketas buvo didelis. Be to, iš jos parodymų matyti, kad važiuodama autobusu ji paketą apžiūrėjo. Atsižvelgiant į tai, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pakanka nustatyti, jog kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė, kad neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena, siunčia, parduoda ar kitaip platina labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, ir norėjo taip veikti, šioje byloje pakanka duomenų išvadai, kad nuteistoji suprato, jog neteisėtai disponuoja narkotine ar psichotropine medžiaga, suvokė šios medžiagos kiekį ir numatė, kad jame esančių uždraustų medžiagų kiekis gali siekti ir labai didelį kiekį.

          Kasatorė neteisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesprendė, ar jai paskirta bausmė nėra per griežta. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Už šio nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato labai griežtą bausmę – laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Ž. B. paskirta minimali įstatymo sankcijoje numatyta bausmė. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Nors kasatorė apeliaciniame skunde šio prašymo neformulavo, tačiau būtina pažymėti, kad kasaciniame skunde jos nurodytos aplinkybės – neteista, administracine tvarka nebausta, dirbanti, ištekėjusi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą – nėra išimtinės. Šios aplinkybės sudarė pagrindą Ž. B. skirti įstatymo sankcijoje numatytą minimalią bausmę.

          Kasacinis skundas atmestinas.

          Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatorės prašymą – panaikinti ją ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo.

 

          Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo

 

          Ž. B. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteista už tai, kad, turėdama tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė, gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino. Apeliaciniu skundu nuteistoji, teigdama, kad ji nežinojo ir negalėjo žinoti, jog pakete, kurį ji gavo Telšių autobusų stotyje, yra labai didelis kiekis heroino, prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti – padarytą nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 3 dalies perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios apeliacinį skundą atmetė. Kasaciniame skunde, prašydama panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuteistoji, pakartojusi apeliacinio skundo argumentus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos apeliacinio skundo argumentus, neteisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, dėl to esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

          Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrinama, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Ar pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo.

          Byloje nustatyta, kad Ž. B. iš nenustatyto asmens įgijo, laikė ir gabeno, turėdama tikslą perduoti savo vyrui, atliekančiam bausmę Marijampolės pataisos namuose, labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino. Heroino kiekis nustatytas remiantis specialisto išvada, šios narkotinės medžiagos kiekio vertinimas, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, kaip labai didelis nebuvo ir nėra ginčijamas kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, teisingai pažymėjo, kad kvalifikuojant veiką pagal šį požymį nėra būtina, kad asmuo būtų žinojęs minėtą įsakymą ir jo turinį, kad pakanka to, jog asmuo suvokė, kad neteisėtai įgyja ir disponuoja narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, bendrais bruožais suvokė ir numanė įgyjamų, laikomų ir gabenamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų savybes ir kiekius. Kaltininko kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis jo parodymais, bet ir kitais įrodymais, patvirtinančiais kaltininko atliktų veiksmų konkretų turinį. Byloje nustatyta, kad Ž. B. įgytą paketą apžiūrėjo, paketas buvo didelis, specialiai pritaikytas gabenti kūno ertmėse ir jį, turėdama tikslą perduoti pataisos namuose bausmę atliekančiam savo vyrui, siekdama, kad patikrinimo metu jis nebūtų surastas, paslėpė savo kūno ertmėje – išeinamojoje angoje. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nuteistosios Ž. B. argumentai, kad ji nesuprato įgijusi labai didelį kiekį narkotinės ar psichotropinės medžiagos, išsamiai išanalizuoti, aptarti ir motyvuotai atmesti pripažįstant, kad byloje ištirtų įrodymų visuma, nustatytos faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad Ž. B. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad įgijo, laikė ir gabeno narkotines ar psichotropines medžiagas, suvokė šios medžiagos kiekį, numatė, kad jis gali siekti ir labai didelį kiekį. Pagal byloje nustatytas aplinkybes Ž. B. baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai, konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistosios apeliacinį skundą atmetė netinkamai aiškindamas bei taikydamas baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymą, nėra pagrindo.

 

          Dėl paskirtos bausmės

 

          BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta bausmė yra laisvės atėmimas nuo dešimties iki penkiolikos metų. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Ž. B. paskirta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė.

          BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal susiformavusią teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tada, jeigu nustatomos išimtinės aplinkybės, leidžiančios padaryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Abiejų instancijų teismai jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti svarstomas BK54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas, nenustatė. Į kasaciniame skunde nurodomas aplinkybes buvo atsižvelgta skiriant įstatymo sankcijoje numatytą minimalią bausmę. Kasatorė teigia, kad jos tėvams reikalinga priežiūra, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, ji pati parodė, kad su tėvais nebendrauja. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nei BK 54 straipsnio 3 dalies, nei kitų Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymo klausimai nebuvo keliami (BPK 367 straipsnio 3 dalis), apie tai, kad Ž. B. bausmė paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio reikalavimų, kad ji nėra aiškiai per griežta, apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra pasisakyta.

          Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasatorės argumentai, kuriais grindžiamas prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, laikytini nepagrįstais, jais remiantis naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

          Nuteistosios Ž. B. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                      Olegas Fedosiukas

 

 

                                                                                                                  Tomas Šeškauskas

 

 

                                                                                                                  Aldona Rakauskienė