,Administracinė byla Nr. eA-44-575/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36571-2019-3
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl periodinės kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dental Investments“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atlyginti žalą, t. y. priteisti 6 proc. (8 280 Eur) dydžio nuo žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), vidutinės rinkos vertės periodinę kompensaciją, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d., nustatant, jog žemės sklypo vertei pasikeitus, atitinkamai (taikant 6 proc. tarifą) mokėtinos kompensacijos dydis perskaičiuojamas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. įsakymu
Nr. 2.3-1914-01 (toliau – ir Įsakymas) Žemės sklypui buvo nustatytas neatlygintinis servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo metu. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) su siūlymu išpirkti Žemės sklypą, tačiau buvo informuotas, jog Administracija nesutinka išpirkti žemės sklypo už vidutinę rinkos kainą, kadangi žemės sklypui yra nustatytas servitutas. Pareiškėjas kreipėsi dėl servituto panaikinimo ar pakeitimo į NŽT, tačiau NŽT Vilniaus skyrius atsisakė priimti sprendimą panaikinti servitutą. Taip pat pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Administraciją su siūlymu Administracijai išpirkti ginčo žemės sklypą už šalių suderintą kainą, tačiau Administracija atsakymo nepateikė.
3. Pareiškėjo teigimu, servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais, kurie, be kita ko, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra; civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas, todėl nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas; viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai.
4. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir teisiniu reglamentavimu padarė išvadą, jog nepriklausomai nuo to, kokie inžineriniai tinklai ar statiniai pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype yra ar bus įrengti, servitutas privalo būti atlygintinis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai servitutas nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais, kai servitutas nustatytas administraciniu aktu. Aplinkybė, jog pareiškėjas įgijo servitutu apsunkintą Žemės sklypą iki kitokio (naujo) servituto atlygintinumo teisinio reglamentavimo, nereiškia, kad toks servitutas yra neatlygintinis ir žemės sklypui netaikomas naujas servituto teisinis reglamentavimas. Servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą.
5. Konkrečiu atveju servitutas nustatytas visam daiktui, servituto trukmė neterminuota, esamas servituto turinys neleidžia pareiškėjui naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu daiktu, t. y. esamu servitutu Žemės sklypas bei ant jo nutiestas jame esantis kelias atitenka Administracijai. Todėl pareiškėjas teismo prašė nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui moka 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo rinkos vertės, periodines kompensacijas, mokamas vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d. Šiuo metu sklypo vertė 138 000 Eur, todėl 6 proc. rinkos vertės sudaro 8 280 Eur.
6. Atsakovas Administracija atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad administracinio akto, kuriuo buvo nustatytas neatlygintinis Žemės sklypo servitutas, tuometinis Žemės sklypo savininkas neskundė, su šiuo administraciniu aktu sutiko, todėl nuo 2007 m. kovo 13 d. servituto faktas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre. Būtinybė naudotis Žemės sklypui nustatytu servitutu, suteikiančiu teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinierinius tinklus, tiesti kelius, eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu, šiuo metu Žemės sklype vis dar yra išlikusi – sklypas yra Perkūnkiemio, Leičių ir Bieliūnų gatvių tinklo dalis, kuri yra būtina tolimesnei teritorijos plėtrai vystyti.
8. Pareiškėjas Žemės sklypą nuosavybės teise įsigijo 2016 m. rugpjūčio 5 d. (nuosavybės teisė išviešinta 2016 m. rugpjūčio 24 d.), t. y. vėliau negu šiam Žemės sklypui buvo nustatyti pareiškėjo teises šiuo metu tariamai pažeidžiantys teritorijų planavimo sprendiniai. Žemės sklypą pareiškėjas įsigijo jau su minėtais teritorijų planavimo sprendiniais, lėmusiais atitinkamą pareiškėjo kartu su Žemės sklypų įgyjamų teisių turinį. Pareiškėjas, prieš įsigydamas Žemės sklypą, turėjo visas galimybes įvertinti šiam Žemės sklypui patvirtintą naudojimo būdą ir pobūdį bei nustatytus apribojimus. Ta aplinkybė, jog, susipažinęs su esamais Žemės sklypui nustatytais teritorijų planavimo sprendiniais, pareiškėjas vis dėlto apsisprendė šį Žemės sklypą įsigyti (perimti), nenurodydamas turintis kokių nors pretenzijų ar pageidavimų, leidžia teigti, kad pareiškėjas sutiko su savo įgyjamų teisių į Žemės sklypą turiniu ir apimtimi.
9. Pareiškėjas anksčiau kreipėsi į teismą dėl Įsakymo panaikinimo ir kompensacijos panaikinimo, tačiau teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, nes jis akivaizdžiai praleido skundo padavimo terminą, o reikalavimas dėl kompensacijos yra išvestinis, todėl jis negali būti savarankiškas. Atsakovo manymu, pagrindinis pareiškėjo siekis šiuo metu yra bet kokios formos pajamų gavimas iš Žemės sklypo, šį siekį argumentuojant tariamu savo teisių pažeidimu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad atitinkami suvaržymai Žemės sklypui buvo nustatyti dar iki šį sklypą perimant pareiškėjui, akivaizdu, kad neva siekdamas apginti savo tariamai pažeidžiamas teises, pareiškėjas reikalauja daugiau teisių, negu yra jų įgijęs. Toks pareiškėjo siekis bet kokiu būdu pasipelnyti Administracijos ar kitų asmenų sąskaita yra ne tik nepagrįstas, bet ir nesąžiningas, dėl ko šioje byloje pareiškėjo keliamas reikalavimas dėl atlygintinio servituto nustatymo turėtų būti atmestas.
10. Administracijos vertinimu, pareiškėjo pozicija byloje yra nepagrįsta ir nesudaranti pagrindo tenkinti reikalavimų. Tiek NŽT, tiek Administracijos atlikti veiksmai bei pareiškėjui pateikti atsakymai yra pagrįsti, nepažeidžiantys kitų asmenų, šiuo konkrečiu atveju – pareiškėjo, teisių ir teisėtų interesų.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė jį atmesti.
12. NŽT nurodė, kad pareiškėjas, nurodydamas, kad nepriklausomai nuo to, kokie inžinieriniai tinklai ar statiniai pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype yra ar bus įrengti, servitutas privalo būti atlygintinas, siekia pakeisti Įsakymo turinį, neginčijant paties Įsakymo, kuriuo buvo nustatytas neatlygintinis servitutas. Tenkinus pareiškėjo skundą, susiklostytų tokia situacija, jog galiojančiu ir nepanaikintu administraciniu aktu nustatytas neatlygintinis servitutas pataptų atlygintiniu. Pareiškėjas, siekdamas gauti kompensaciją už naudojimąsi Žemės sklypu, kuriam yra nustatytas neatlygintinis servitutas turi, be kita ko, ginčyti ir Įsakymą. Jeigu toks Įsakymo ginčijamas nėra įmanomas dėl senaties terminų, tai galima teigti, kad skundas yra nepagrįstas.
13. Papildoma kompensacija už jau nustatytą servitutą nėra galima, kadangi jis yra neatlygintinis. Nustatyto neatlygintinio servituto apimtis yra inžinerinių tinklų įrengimas ir eksploatavimas, kelių tiesimas, praėjimas pėstiesiems ir pravažiavimas transporto priemonėms bet kuriuo paros metu. Prieš tai buvęs Žemės sklypo savininkas Įsakymo neskundė, neginčijo neatlygintino jo statuso, turinio, taip pat neginčijo detaliojo plano, pagal kurio sprendinius yra suplanuota gatvės zona.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Dental Investments“ skundą atmetė.
15. Teismas nustatė, kad:
15.1. Administracijos direktoriaus 2006 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. 30-509 „Dėl sklypų Nr. 26, Nr. 55, Nr. 56, Nr. 57, Nr. 58 ir Nr. 1G ties Perkūnkiemio, Leičių ir Bieliūnų gatvėmis duomenų nustatymo“ 12 punkte buvo nustatyti žemės sklypo Nr. 1G, esančio Perkūnkiemio, Leičių ir Bieliūnų gatvių dalyse, duomenys: 8 089 kv. m plotas ir ribos, prie įsakymo pridedamoje ištraukoje iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano pažymėtos linijomis ir skaičiais 1; 8–6; 18; 26–27; 31; 30; 43; 32; 40–37;41;42. Taip pat nustatytas naudojimo būdas ir pobūdis – inžinerinės infrastruktūros (visų rūšių transporto ir pėsčiųjų judėjimo, inžinerinių statinių bei tinklų) teritorija susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių statybai, rekonstrukcijai ir eksploatacijai. Minėtu įsakymu Vilniaus apskrities viršininko administracijai pasiūlyta 12 punkte nurodytam sklypui nustatyti servitutą, suteikiantį teisę visame sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo paros metu iki šis sklypas bus perduotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Įsakymu Žemės sklypui buvo nustatytas neatlygintinis servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinierinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėmis bet kuriuo metu. Servitutas įsigaliojo nuo 2007 m. kovo 13 d.
15.2. Nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjui nuosavybės teise priklauso Žemės sklypas. Pareiškėjas 2017 m. liepos 4 d. prašymu Administracijai pasiūlė išpirkti Žemės sklypą už vidutinę rinkos kainą, nustatytą pasirinktų turto vertintojų. Administracija 2017 m. rugpjūčio 29 d. raštu „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Leičių g., Vilniuje“ Nr. A51-57205/17(2.14.2.12-MP8) nurodė pareiškėjui, jog nesutinka išpirkti Žemės sklypo už vidutinę rinkos kainą, kadangi Žemės sklypui yra nustatytas servitutas, suteikiantis teisę visame žemės sklypo plote neatlygintinai įrengti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus, tiesti kelius bei eiti ir važiuoti transporto priemonėms bet kuriuo paros metu.
15.3. NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2017 m. gruodžio 4 d. gautas pareiškėjo 2017 m. lapkričio 29 d. prašymas ,,Pakeisti servitutą“. Prašyme pareiškėjas prašė pakeisti 2007 m. kovo 2 d. Įsakymu nustatytą servitutą (arba panaikinti ir nustatyti naujai), t. y. nustatyti atlygintinį žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) servitutą. Taip pat pareiškėjas prašė nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas už nustatytą servitutą tarnaujančiojo daikto savininkui moka 6 proc. dydžio nuo žemės sklypo rinkos vertės, periodines kompensacijas, mokamas vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d. ir nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 49SJN-631-(14.49.105.), kuriuo 2017 m. lapkričio 29 d. pareiškėjo prašymo nagrinėjimo administracinę procedūrą nutraukė. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2020 m. kovo 12 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius sprendimu Nr. 49SJN-631-(14.49.105.), kreipėsi į teismą.
15.4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3102-1047/2020 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01212-2020-3) panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 49SJN-631-(14.49.105.) „Dėl informacijos pateikimo“ dalį dėl pareiškėjo reikalavimų pakeisti (arba panaikinti ir nustatyti naujai) servitutą; nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. lapkričio 29 d. prašymo „Pakeisti servitutą“ reikalavimus pakeisti (arba panaikinti ir nustatyti naujai) servitutą; nustatyti, kad viešpataujančiojo daikto savininkas vykdyti statybos darbus turi teisę tik tarnaujančio daikto savininko sutikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. liepos 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
16. Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas iš esmės skunde nurodė argumentus dėl servituto pakeitimo, tačiau nagrinėjamoje byloje klausimas dėl servituto pobūdžio pakeitimo iš neatlygintinio į atlygintinį negali būti nagrinėjamas, kadangi pareiškėjas nereiškė reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, kuriuo ir buvo nustatytas neatlygintinis servitutas, o prašė atlyginti žalą (kompensaciją) dėl nuosavybės teisės suvaržymo servitutu, t. y. prašo priteisti 6 proc. dydžio nuo Žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, periodinę kompensaciją. Taigi, nagrinėjamos bylos dalykas – žalos (kompensacijos) atlyginimas, todėl skunde nurodomi argumentai, kuriais pareiškėjas siekė pakeisti Įsakymą, šiuo atveju gali būti nagrinėjami tik tiek, kiek tai susiję su skundo dalyku, nevertinant pačio Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Įvertinęs bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismas atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė. Nors administracinio akto nenuginčijimas, teismo vertinimu, neužkerta kelio asmeniui reikalauti žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį ir pareiškėjas prašė atlyginti žalą, tačiau iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutiko su Įsakymu ir todėl siekė pakeisti servituto pobūdį iš neatlygintinio į atlygintinį bei tuo pagrindu gauti kompensaciją. Pareiškėjas nereiškė reikalavimo panaikinti Įsakymo, kuriuo nustatytas neatlygintinis servitutas, todėl nereiškiant reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, pareiškėjo nurodoma žala (kompensacija) yra kildinama iš teisėto ir galiojančio Įsakymo, todėl negali būti priteisiama. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų aplinkybių, dėl kurių jis grįstų atsakovo galbūt neteisėtus veiksmus. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą dėl nuosavybės teisės suvaržymo neatlygintinu servitutu, kuris nustatytas teisėtu administraciniu aktu, t. y. Įsakymu, nepagrįstas, kadangi nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
18. Pareiškėjas UAB „Dental Investments“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti arba panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino, jog jo reikalavimas atlyginti žalą yra kildinamas ne iš delikto, bet iš Lietuvos Respublikos žemės įstatyme (toliau – ir Žemės įstatymas) nustatytos prievolės atlyginti už servitutą. Žemės įstatymo 23 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko (naudotojo) teisė reikalauti atlyginti nuostolius, patiriamus dėl papildomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo. Pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 7 dalį žemės savininkams ir valstybinės žemės patikėtiniams nuostoliai dėl nustatytų servitutų (išskyrus nuostolius žemės savininkams dėl servitutų, nustatytų sandoriais, kai nuostoliai atlyginami šalių susitarimu) turi būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšoms. Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Taigi prievolė atlyginti nuostolius dėl nustatyto servituto kyla iš Žemės įstatymo nuostatų.
20. Ši byla administraciniam teismui buvo perduota spręsti įsiteisėjusia teismo nutartimi, tad, jeigu Vilniaus apygardos administracinis teismas laikė, jog byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui, bylą turėjo perduoti nagrinėti atitinkamam teismui, bet ne atmesti skundą.
21. Atsakovas neatlygino nuostolių bei atsisakė išpirkti ginčo sklypą t. y. nevykdė Žemės įstatymo 23 straipsnio reikalavimų, todėl egzistuoja pagrindas taikyti CK 6.271 straipsnio nuostatas.
22. Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas, todėl sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą, būtina vadovautis bendrosios kompetencijos teismų suformuota praktika. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. vasario 11 d. civilinėje byloje Nr. e2A-377-881/2021, nepaisant to, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. balandžio 28 d. įsakymas nebuvo pakeistas ar panaikintas, sprendė, jog Administracija privalo atlyginti nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai servitutas nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais, kai servitutas nustatytas administraciniu aktu.
23. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
24. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas įvertinto tai, kad jis nesutinka su Įsakymu ir siekia pakeisti servituto pobūdį iš neatlygintinio į atlygintinį bei tuo pagrindu gauti kompensaciją, tačiau nereiškia reikalavimo panaikinti Įsakymo, o būtent (kompensacija) yra kildinama iš teisėto ir galiojančio Įsakymo, todėl negali būti priteisiama. Administracinio akto, kuriuo buvo nustatytas neatlygintinis Žemės sklypo servitutas, tuometinis Žemės sklypo savininkas neskundė, su šiuo administraciniu aktu sutiko, todėl nuo 2007 m. kovo 13 d. servituto faktas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto kadastre. Aplinkybė, jog, susipažinęs su esamais Žemės sklypui nustatytais teritorijų planavimo sprendiniais, pareiškėjas vis dėlto apsisprendė šį Žemės sklypą įsigyti (perimti), nenurodydamas turintis kokių nors pretenzijų ar pageidavimų, leidžia teigti, kad jis sutiko su savo įgyjamų teisių į Žemės sklypą turiniu ir apimtimi.
25. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių teismui teiktus atsiliepimus ir paaiškinimus, padarė teisingą išvadą, kad Administracija neteisėtų veiksmų neatliko ir taip nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.
26. Atsakovas pažymi, jog ne Leičių gatvė, o būtent detaliojo plano ištraukos reglamentinėse lentelėse išvardyti sklypai, kuriems aptarnauti ši gatvė statoma, yra viešpataujantys Žemės sklype esančio servituto atžvilgiu. Tokiu atveju teismui nustačius, kad Žemės sklype nustatytas servitutas turėtų yra atlygintinis, periodines išmokas už šį servitutą pareiškėjui turėtų mokėti ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip gatvės savininkė, o būtent minėtų sklypų savininkai.
27. Pareiškėjas neteisingai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Jo cituojamoje byloje buvo spręstas klausimas dėl nuostolių ir kompensacijos priteisimo, kuomet atsakovas daugiau kaip 10 metų naudojosi ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, patalpose laikė elektros prietaisus ir kitus daiktus, gamino žemos įtampos elektros energiją, atitinkamai ieškovė negalėjo šiomis patalpomis naudotis, gauti pajamų iš šios atsakovės užimtos patalpos nuomos, todėl ieškovė dėl tokio servituto patyrė žalą. Taigi pareiškėjo cituojama nutartis civilinėje byloje nėra susijusi su ginčo dalyku. Jis neteisingai sulygina teisinį reguliavimą ir nuostolių atlyginimą servitutui iš esmės ir teisinį reguliavimą esant specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms.
28. Teismai, spręsdami su servitutu susijusį ginčą, pirmiausiai turi įvertinti, ar servitutas yra vienintelė ir būtina priemonė viešpataujančio daikto savininko interesams užtikrinti. Nustatant patį servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra. Spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo ir kompensacijos priteisimo tarnaujančiojo daikto savininkui teismas visais atvejais turi atsižvelgti į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertinti tarnaujančio daikto nuosavybės teisės suvaržymų turinį ir apimtį bei spręsti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
30. NŽT pažymi, kad, siekiant priteisti kompensaciją (žalą), iš esmės yra bandoma pakeisti Įsakymo turinį, neginčijant paties Įsakymo, nes būtent juo buvo nustatytas neatlygintinis servitutas. Tenkinus pareiškėjo reikalavimus, susiklostytų tokia situacija, kad galiojančiu ir nepanaikintu administraciniu aktu nustatytas neatlyginti servitutas patalpų atlygintiniu. Pareiškėjas, siekdamas gauti kompetenciją už naudojimąsi Žemės sklypu, kuriam yra nustatytas neatlygintinis servitutas, turi ginčyti ir valstybinės žemės patikėtinio priimtą Įsakymą. Jeigu Įsakymo ginčijimas nėra įmanomas dėl senaties terminų – tada galima konstatuoti, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo reikalavimų. Žemės sklype nustatytas servitutas yra neatlygintinis, todėl žalos priteisimas už teisėtai (nenuginčytą) nustatytą servitutą nėra galimas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kompensacijos už naudojimąsi servitutu priteisimo.
32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
33. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pareiškėjo reikalavimas kildinamas ne iš delikto, bet iš Žemės įstatymo nustatytos prievolės atlyginti už servitutą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šios bylos medžiagą, su šiuo apelianto argumentu iš esmės sutinka.
34. Nors pareiškėjas UAB „Dental Investments“ nepakankamai aiškiai suformulavo savo reikalavimą ir jo teisinį pagrindą, bet vis tik 2021 m. gegužės 12 d. patikslintame skunde nurodė, kad prašo priteisti iš atsakovo periodinę kompensaciją, mokamą vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 d. Šio reikalavimo teisinius pagrindus pareiškėjas, be kita ko, kildino iš CK 4.129 straipsnio, nustatančio, kad įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui, taip pat Žemės įstatymo 23 straipsnio 7 dalies, nustatančios, kad žemės savininkams nuostoliai dėl nustatytų servitutų turi būti atlyginami viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko lėšomis, bei šias nuostatas išplėtojančia teismų praktika.
35. Įvertinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, darytina išvada, kad teismas šio reikalavimo neišsprendė, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį, nustatančią, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl to, kad pareiškėjas UAB „Dental Investments“ neturi teisės gauti žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį, nustatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nors pareiškėjas UAB „Dental Investments“ tokiu pagrindu savo skundo negrindė. Šį procesinį teisės pažeidimą apeliacinės instancijos teismas pripažįsta esminiu dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
36. ABTĮ 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o 145 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias nuostatas, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad byla perduodama nagrinėti iš naujo, t. y. bylos nagrinėjimas nėra pasibaigęs, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.
37. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ši byla Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-519-93/2021, kurios teisėtumą patikrino Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-999-852/2021, pagal teismingumą buvo persiųsta Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2019 m. kovo 20 d. nutartimi byloje Nr. T-24/2019 pažymėjo, kad „Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis nustato, kad, kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui dydis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Šią teisės normą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, specialioji teisėjų kolegija sprendžia, kad ir alternatyvieji papildyto ieškinio reikalavimai yra susiję su viešosios teisės normų taikymu ir yra teismingi administraciniams teismams“. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad galiojančiais teismų sprendimais nustatytas šios bylos teismingumas, į Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktiką panašiu klausimu, į proceso operatyvumo principą, bylos teismingumo klausimo nepersvarsto.
38. Taip pat apeliacinės instancijos teismas mano tikslinga atkreipti pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad būtina vadovautis teismų praktika ir atsižvelgti į teismų išaiškinimus panašiose bylose.
39. Teismas turėtų apsvarstyti galimybę vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais 2021 m. vasario 11 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-377- 881/2021 ir 2020 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-46-236/2020, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinas; Vilniaus apskrities viršininko įsakymo nuostata, kad nustatytas neatlygintinas servitutas, nereiškia, kad už nustatytą servitutą neturi būti atlyginta (taip pat žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. e3K-7-2-1075/2019).
40. Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia teismų praktika, kuria pateiktos CK 4.129 straipsnio taisykles, t. y. kad CK 4.129 straipsnio prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija ir kad metinis 6 proc. dydžio nuo žemės kainos mokėtinas mokestis yra pagrįstas ir protingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-210/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-390/2013). Taigi ginčo žemės kaina yra nustatinėtina aplinkybė šioje byloje.
41. Byloje nėra nustatyta žemės sklypo rinkos vertė ir nėra surinkti reikiami įrodymai šiuo klausimu. Akivaizdu, kad ginčui spręsti yra reikšminga ne tik vidutinė žemės sklypo vertė, bet ir tiksli rinkos vertė, t. y. suma, už kurią buvo įsigytas žemės sklypas. Šioje byloje nėra išreikalauti dokumentai, kurių pagrindu pareiškėjas UAB „Dental Investments“ įsigijo žemės sklypą.
42. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-315-656/2020, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovo UAB „Dental Investments“ ieškinys atsakovams UAB „Anreka“ ir UAB „Didžioji statyba“ dėl nuostolių atlyginimo už naudojimąsi žemės sklypu, konstatavo, kad „atsakovas pateikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, jog ginčo žemės sklypą Ieškovė įgijo už 100 EUR. Ši aplinkybė įrodo, kad Ieškovės teiginiai apie neva patirtus nuostolius neturi jokio objektyvaus pagrindo“. Teismas turėtų apsvarstyti, ar paminėtoje civilinėje byloje, nėra šiai bylai spręsti reikšmingų įrodymų, susijusių su to paties žemės sklypo verte, ir ar nėra tikslinga paminėtą civilinę bylą ar jos dalį pridėti prie šios bylos.
43. Pareiškėjas įsigijo žemės sklypą, kurio naudojimo būdas yra susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorija. Tikėtina, kad tokio žemės sklypo rinkos vertė yra artima nuliui, kadangi neatrodo, kad žemės savininkas galėtų gauti apčiuopiamą naudą iš šio žemės sklypo. Pareiškėjas teigia, kad žemės sklypo vertė yra 138 000 Eur, bet nėra aišku, ar nurodyta suma turi ką nors bendra su tikslia rinkos kaina, už kurią įsigytas sklypas, ir su panašių sklypų, kurie naudojami tik kaip susisiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorija, vidutine rinkos kaina. Nesant patikimų įrodymų apie ginčo žemės sklypo kainą arba vidutinę rinkos kainą, teismas turėtų naudotis savo teise pasiūlyti proceso dalyviams pateikti tokius įrodymus teismui.
44. Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo, UAB „Dental Investments“ ginčo žemės sklypą nuosavybės teise įsigijo tik 2016 m., t. y. gerokai vėliau, negu šiam žemės sklypui buvo nustatyti pareiškėjo teises šiuo metu tariamai pažeidžiantys teritorijų planavimo sprendiniai (t. y. žemės dydis, naudojimo būdas ir pobūdis, suvaržymas servituto pagrindu). Šioje byloje taip pat nėra aišku, kokius nuostolius patiria pareiškėjas UAB „Dental Investments“, įsigijęs sklypą, kurio naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorija. Jeigu būtų nustatytas nuostolių faktas, tai ar yra jų ryšys su savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Atsakovas teigia, kad pagal CK 4.129 straipsnį turi būti atlyginami konkretūs nuostoliai, kurie turi būti įrodyti, taip pat kiti netekimai, kurie atsiranda dėl servituto nustatymo, kad pareiškėjo piniginis reikalavimas nėra įrodytas, nėra pateikiami skaičiavimai. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad šiuo aspektu teismas įrodymų nerinko ir dėl jų nepasisakė.
45. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija teigia, kad ne Leičių gatvė, o būtent detaliojo plano ištraukos reglamentinėse lentelėse išvardyti sklypai, kuriems aptarnauti ši gatvė statoma, yra viešpataujantys žemės sklype esančio servituto atžvilgiu ir periodines išmokas už šį servitutą pareiškėjai turėtų mokėti ne Vilniaus miesto savivaldybė, o būtent minėtų sklypų savininkai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis teisės klausimas yra reikšmingas šiai bylai ir teismas dėl šių atsakovo argumentų privalo pasisakyti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dental Investments“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius