Civilinė byla Nr. e2A-519-603/2022
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24741-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.6.2.;
3.3.1.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ARG transportas“apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ARG transportas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Topotrans“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „ARG transportas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau - UAB) „Topotrans“, kurį patikslinusi prašė: 1) pripažinti atsakovės 2020 m. vasario 14 d. atliktą 2375,23 Eur dydžio reikalavimų įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu ab initio (nuo pradžių), taikyti restituciją ir grąžinti ieškovei 2375,23 Eur reikalavimo teisę į atsakovę PVM sąskaitų faktūrų 2020 m. vasario 13 d. Nr. ARG0000058, 2020 m. vasario 6 d. Nr. ARG0000054, 2021 m. sausio 16 d. Nr. ARG0000048, 2020 m. sausio 14 d. Nr. ARG0000045 ir 2020 m. sausio 14 d. Nr. ARG0000044 pagrindu, o atsakovei grąžinti 2375,23 Eur reikalavimo teisę į ieškovę PVM sąskaitų faktūrų 2020 m. sausio 16 d. Nr. 20200007, 2020 m. sausio 16 d. Nr. 20200008, 2020 m. sausio 21 d. Nr. 20200017 ir 2020 m. vasario 11 d. Nr. 20200046 pagrindu; 2) priteisti iš atsakovės 2375,23 Eur skolos, 6 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. iškėlus ieškovei bankroto bylą ir nemokumo administratoriui patikrinus sandorius, paaiškėjo, kad ieškovė už krovinių pervežimo paslaugas yra išrašiusi atsakovei PVM sąskaitų faktūrų už bendrą 4216,91 Eur sumą. Atsakovė apmokėjo tik 1841,68 Eur, o likusią 2375,23 Eur sumą įskaitė 2020 m. vasario 14 d. atliktu įskaitymu;
1.2. atsakovės 2020 m. vasario 14 d. atliktas įskaitymas prieštarauja imperatyviajai teisės normai – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.30 straipsnio 1 daliai, todėl turi būti pripažintas negaliojančiu ab initio;
1.3. remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama CK 6.130 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktika, viena iš įskaitymo teisėtumo sąlygų yra ta, kad įskaitomi gali būti tik vykdytini reikalavimai. Atsakovės reikalavimai ieškovei įskaitymo momentu dar nebuvo vykdytini. Kadangi ieškovės prievolės atsakovei įvykdymo terminas nebuvo nustatytas, prievolė galėjo tapti vykdytina tik praėjus septynioms dienoms po atsakovės pareikalavimo ją įvykdyti (CK 6.53 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovė iki įskaitymo nebuvo pareiškusi ieškovei reikalavimo įvykdyti prievolę, todėl įskaitymas pripažintinas negaliojančiu;
1.4. pripažinus įskaitymą ir taikant restituciją grąžinus šalis į tą padėtį, kokia būtų buvusi 2020 m. vasario 14 d., laikytina, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl atsiskaitymo už krovinių pervežimo paslaugas nėra suėjęs.
2. Atsakovė UAB „Topotrans“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinio netenkinti ir priteisti solidariai iš ieškovės ir jos nemokumo administratoriaus bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad:
2.1. prievolė sumokėti ieškovei už atliktus pervežimus 2375,23 Eur sumą pasibaigė įskaitymu. Remiantis ieškovės ir atsakovės sudarytose vienkartinėse vežimo sutartyse – užsakymuose numatyta priešpriešinių reikalavimų užskaitos galimybe, atsakovės 2020 m. vasario 14 d. bankiniu mokėjimo nurodymu buvo įskaityti ieškovės reikalavimai pagal PVM sąskaitas faktūras dėl 2375,23 Eur už krovinių pervežimo paslaugas ir tokio pat dydžio atsakovės reikalavimai pagal jos ieškovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras už kelto bilietų rezervavimo ir nupirkimo paslaugas;
2.2. pagal teismų praktiką, CK 6.130 straipsnio 1 dalyje, priešingai nei teigia ieškovė, yra tiesiogiai apibrėžti įskaitytinam priešpriešiniam reikalavimui keliami vykdytinumo kriterijai – įskaitomas gali būti priešpriešinis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas arba apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Taigi priešpriešinis reikalavimas, kurio įvykdymo terminas nebuvo apibrėžtas ar apibrėžtas pagal pareikalavimo momentą, savaime laikytinas tinkamu įskaitymo atlikimui;
2.3. ieškovė praleido CMR konvencijos 32 straipsnyje įtvirtintą vienerių metų senaties terminą reikalavimui dėl atsiskaitymo už suteiktas tarptautinio krovinių pervežimo kelių transportu paslaugas priteisimo pareikšti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinio netenkino, priteisė atsakovei UAB „Topotrans“ iš ieškovės BUAB „ARG transportas“ 1351,17 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, teismas sprendė, jog įskaitymui pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo daryti išvados, jog viena iš įskaitymo teisėtumo sąlygų yra prievolės vykdytinumas CK 6.53 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus įskaitymo sąlygos turi būti tikrinamos kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinant, ar įskaitomos prievolės tikrai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus savo lygiavertiškumo prasme, ar įskaitymu nepažeidžiamos prievolės šalių teisės ir pan.
5. Teismas nenustatė atlikto įskaitymo prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms ir nelaikė jo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Remdamasis kasacinio teismo doktrina, CK 6.130 straipsnio 1 dalies normos konstrukcija bei turiniu ir įvertinęs siekiamą tikslą, teismas nesutiko su ieškovės argumentu, jog minėta norma yra imperatyvi. Vertino, jog nei pagal teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, nei pagal teisės normos turinį, kuriame nėra tiesiogiai nurodyta prievolės vykdytinumo sąlyga, nėra pagrindo išvadai, kad draudžiama įskaityti reikalavimą, kuris dar nėra vykdytinas CK 6.53 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad civilinėje teisėje galiojant sutarčių laisvės principui, būtų nepagrįsta tvirtinti, jog CK 6.130 straipsnio 1 dalimi varžoma šalių teisė susitarti dėl prievolių įskaitymo ir kitomis sąlygomis, jeigu toks susitarimas per se (savaime, kaip toks) gali galioti.
6. Teismas nustatė, kad abi šalys įskaitymo metu turėjo viena kitai galiojančias, apibrėžtas, vienodo dydžio pinigines prievoles. Pažymėjo, kad ginčydama 2020 m. vasario 14 d. atliktą įskaitymą ieškovė nesirėmė tuo, jog įskaitymu buvo pažeistos ieškovės kreditorių teisės ar viešasis interesas ir pan., ji įskaitymą ginčijo tik imperatyviosios teisės normos, kokia ji įvardijo CK 6.130 straipsnio 1 dalį, pažeidimu. Nustatydamas, jog ginčijamas įskaitymas buvo atliktas dar gerokai iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir ieškovė su 2020 m. vasario 14 d. atliktu įskaitymu sutiko ir jo neginčijo, teismas padarė išvadą, kad įskaitymas buvo atliktas abiejų šalių, turinčių viena kitai priešpriešines teises ir pareigas, sutarimu. Atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šių aplinkybių byloje nėra ginčo, o ieškovė neteigia, kad ji iki bankroto bylos jai iškėlimo būtų nesutikusi su įskaitymu ir kokiu nors pagrindu jam prieštaravusi.
7. Teismas konstatavo, jog nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti įskaitymą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, todėl tokį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Netenkinęs ieškinio reikalavimo dėl įskaitymo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl restitucijos taikymo ir skolos priteisimo.
8. Teismas nenustatė ieškovės sąmoningo naudojimosi teise į teismą ne pagal paskirtį ir ieškinio pareiškimo tik siekiant daryti spaudimą atsakovei. Ieškinio reikalavimų pripažinimo netenkintinais, o ieškovės teisinių argumentų, kuriais grindžiami reikalavimai, nepagrįstais, nelaikė pakankama priežastimis taikyti procesines sankcijas už piktnaudžiavimą procesu. Todėl atsakovės prašymo netenkino ir bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės, išlaidas atlyginant iš bankroto administravimo lėšų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Ieškovė BUAB „ARG Transportas“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimo, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais argumentais:
9.1. prievolės apmokėti atsakovės išrašytas 2020 m. sausio 16 d. PVM sąskaitas fakttūras Nr. 20200007, 2020 m. sausio 6 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. 20200008, 2020 m. sausio 21 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. 20200017, 2020 m. vasario 11 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. 20200046 įvykdymo terminas nenustatytas. Ieškovė privalėtų atsiskaityti su atsakove tik tuo atveju, jeigu atsakovė prieš septynias dienas iki 2020 m. vasario 14 d. būtų pareikalavusi ieškovės apmokėti PVM sąskaitas faktūras (CK 6.53 straipsnio 1-2 dalys). Atsakovė nėra pareikalavusi ieškovės apmokėti 2375,23 Eur sumos PVM sąskaitų faktūrų, todėl atliktas įskaitymas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms – CK 6.130 straipsnio 1 daliai, kadangi galima įskaityti tik vykdytiną reikalavimą;
9.2. įskaitymas galimas tik tuomet, kai įskaitymą atliekančios šalies reikalavimo teisės terminas yra suėjęs ir jokių kitokių nuostatų dėl neapibrėžtos prievolės teisės doktrinoje nėra pateikta. Vėliausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog viena iš įskaitymo sąlygų yra prievolės vykdytinumas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi argumentu, jog vėlesnėje teismų praktikoje viena iš įskaitymo sąlygų yra ne reikalavimo teisės vykdytinumas, o vykdomumas;
9.3. tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kasacinio teismo praktika dėl įskaitymo sąlygų yra nevienoda, pirmosios instancijos teismas turėjo ieškoti kitų šaltinių, atskleidžiančių CK 6.130 straipsnio 1 dalies prasmę. Tačiau pirmosios instancijos teismas parinko skundžiamam sprendimui tinkančią kasacinio teismo praktiką, pagal kurią įskaitymo sąlyga yra ne prievolės vykdytinumas, o jos vykdomumas. Tai, jog viena iš įskaitymo sąlygų yra aplinkybė, kad abu reikalavimai turi būti vykdytini (turi būti suėjęs jos įvykdymo terminas), įtvirtintina ir kituose teisės šaltiniuose;
9.4. atsakovė neginčija, kad nebuvo pareikalavusi ieškovės apmokėti jai atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovės reikalavimas ieškovės atžvilgiu buvo neapibrėžtas. Atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų apie pareikalavimą ieškovės atsiskaityti. Pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį atsakovės reikalavimo teisė 2020 m. vasario 14 d. nebuvo vykdytina, kadangi nebuvo suėjęs terminas, per kurį ieškovė turėjo patenkinti atsakovės reikalavimo teisę, todėl atsakovės 2020 m. vasario 14 d. atliktas įskaitymas neteisėtas;
9.5. nepaisant nesančių atitinkamų lingvistinių formuluočių, CK 6.130 straipsnio 1 dalis yra imperatyvi teisės norma. Viena vertus, CK 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš prievolės pabaigos būdų, kurių sąrašas materialinės teisės normose yra baigtinis ir nei vienoje teisės normoje nenumatyti kitokie prievolių pabaigos būdai arba galimybė savo susitarimu pakeisti CK numatytų prievolės būdų sąlygas. Kita vertus, lingvistine prasme CK 6.130 straipsnio 1 dalis pagrindžia imperatyvumą, kadangi neleidžia įskaitymo sąlygų suprasti dviprasmiškai, o įskaitymo galimumas aprašytas konkrečiomis ir aiškiomis sąlygomis.
10. Atsakovė UAB „Topotrans“ atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo: 1) taikyti ieškinio senatį ir ieškovės apeliacinio skundo netenkinti; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą; 3) priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nustatant, jog priteistos bylinėjimosi išlaidos gali būti išieškomos iš BUAB „ARG transportas“ administravimo lėšų. Atsiliepime remiasi tokiais argumentais:
10.1. priešingai nei nurodo ieškovė, priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančios teisės normos nedraudžia be atskiro pareikalavimo (nustatant papildomą protingą terminą prievolei įvykdyti) įskaityti priešpriešinį reikalavimą, kurio terminas nėra nurodytas ar yra apibrėžtas pagal pareikalavimo momentą. Teisės normose taip pat tiesiogiai nurodoma, jog priešpriešinis reikalavimas, kurio terminas nenurodytas arba apibūdintas pagal pareikalavimo momentą, savaime yra tinkamas įskaitymui ir gali būti įskaitomas lygiai taip pat, kaip ir reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs (CK 6.130 straipsnio 1 dalis);
10.2. prievoles, kurių vykdymo terminas nėra nustatytas arba apibrėžtas pareikalavimo jų įvykdyti momentu, tiek kreditorius, tiek ir skolininkas turi teisę bet kada įvykdyti. Papildomas terminas tokiai prievolei įvykdyti galėtų būti nustatomas tik teismo vienos iš šalių reikalavimu ir tik jeigu tai būtų reikalinga dėl prievolės prigimties, jos įvykdymo būdo ar įvykdymo vietos. Ieškovės nurodomas CK 6.53 straipsnio 2 dalyje numatytas papildomas 7 d. terminas prievolei įvykdyti nuo pareikalavimo momento, galėtų būti vertinamas kaip CK 6.132 straipsyje numatytas skolininko naudai nustatomas lengvatinis terminas, nekliudantis taikyti įskaitymą;
10.3. nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl prievolės, kurios įvykdymo terminas nebuvo apibrėžtas, įskaitymo galimybės, todėl ieškovės nurodomi teisės šaltinių pavyzdžiai nėra aktualūs nagrinėjamam ginčui dėl juose aptariamos situacijos dėl terminuotos prievolės įskaitymo galimybės;
10.4. pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog CK 6.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma neturėtų būti laikoma imperatyvia, draudžiančia šalių susitarimu įskaityti priešpriešines prievoles. Be to, pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į tai, jog ieškovė su atliktu įskaitymu sutiko ir jo neginčijo, kas pagrindžia šalių susitarimą atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Ieškovė tokios išvados neginčija ir apeliacine tvarka;
10.5. CK 6.35 straipsnio 5 dalis numato, kad šalis, kurios naudai buvo nustatytas terminas, turi teisę atsisakyti jį taikyti be kitos šalies sutikimo ir tokiu atveju prievolė tampa nedelsiant vykdytina. Ieškovei sutinkant su atsakovės 2020 m. vasario 14 d. atliktu priešpriešinių reikalavimų įskaitymu ir likutinės sumos gavimu, ieškovė kartu sutiko ir su tuo, kad jos prievolė atsiskaityti su atsakove priešpriešinių reikalavimų įskaitymo momentu būtų laikoma vykdytina nedelsiant. Be to, CK 6.53 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ir išimtis, jog papildomas 7 dienų terminas gali būti neskaičiuojamas, jei pagal sutarties esmę prievolė turėtų būti vykdoma kitokiais terminais. Dar daugiau, ieškovė sutiko su 2020 m. vasario 14 d. atliktu priešpriešinių reikalavimų įskaitymu ir po atlikto įskaitymo sumokėtos sumos likučio gavimu, tokiu būdu priimdama prievolės įvykdymą kitu būdu (CK 6.39 straipsnio 2 dalis). Atsakovės vadovas su tuometiniu ieškovės vadovu visais aktualiai klausimai bendravo žodžiu arba per internetinio susirašinėjimo programėlę „Viber“, tačiau dėl limituoto susirašinėjimo archyvo neturi galimybės papildomomis įrodinėjimo priemonėmis pagrįsti priešpriešinio įskaitymo suderinimo;
10.6. ieškovės pareikštam reikalavimui dėl užmokesčio už suteiktas tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu paslaugas turėtų būti taikomas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas c) punkte aptarta tvarka, o ieškinys turėtų būti atmestas vien šiuo pagrindu. Pagrindiniam ieškovės reikalavimui, kuriuo siekiama sukurti materialiuosius teisminio ginčo padarinius - priteisti vežimo mokestį, taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, todėl išvestiniam reikalavimui, tiesiogiai susijusiam su tarptautinio krovinių vežimo kelių transportu teisiniais santykiais, taip pat taikytinas senaties terminas.
k o n s t a t u o ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
13. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo prievolės pasibaigimas priešpriešinių reikalavimų įskaitymu pripažintas pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
15. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2021 m. rugpjūčio 3 d., ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratoriumi paskirtas G. Ž..
16. Ieškovė už suteiktas tarptautinio krovinių pervežimo paslaugas išrašė atsakovei bendros 4216,91 Eur sumos PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. vasario 13 d. Nr. ARG0000058, 2020 m. vasario 6 d. Nr. ARG0000054, 2021 m. sausio 16 d. Nr. ARG0000048, 2020 m. sausio 14 d. Nr. ARG0000045 ir 2020 m. sausio 14 d. Nr. ARG0000044. Atsakovė už keltų bilietų rezervavimo ir nupirkimo paslaugas išrašė ieškovei 2375,23 Eur sumos PVM sąskaitas faktūras: 2020 m. sausio 16 d. Nr. 20200007, 2020 m. sausio 16 d. Nr. 20200008, 2020 m. sausio 21 d. Nr. 20200017 ir 2020 m. vasario 11 d. Nr. 20200046. Byloje ginčo nekyla, jog atsakovė pagal jai pateiktas PVM sąskaitas faktūras sumokėjo ieškovei 1841,68 Eur, o likusią 2375,23 Eur skolos sumą 2020 m. vasario 14 d. įskaitė į savo priešpriešinį reikalavimą ieškovei. Byloje taip pat nėra ginčo dėl vienos ir kitos šalies paslaugų suteikimo fakto, kainos dydžio, kokybės ir pan.
17. Ieškovės nemokumo administratorius ginčija atsakovės 2020 m. vasario 14 d. atliktą įskaitymą, įrodinėdamas, jog įskaitymas turėtų būti pripažintas negaliojančiu ab initio pagal CK 1.80 straipsnį, kadangi atsakovė įskaitydama įskaitymo metu nevykdytinus reikalavimus pažeidė imperatyviąją CK 6.130 straipsnio 1 dalį.
Dėl ginčo esmės
18. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. CK 6.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Taigi, įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje nustatytos įskaitymo sąlygos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).
19. Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius, yra išskyręs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018).
20. Įvertinus ieškovės procesinių dokumentų turinį, matyti, kad ginčo dėl prievolių nekyla ir šalys viena kitai turėjo reikalavimus, o reikalavimai buvo vienarūšiai. Šalių reikalavimai taip pat buvo galiojantys ir apibrėžti. Iš ieškovės pozicijos matyti, jog ieškovė ginčija įskaitymo egzistavimą, remdamasi aplinkybe, jog atsakovės reikalavimas neatitiko vykdytinumo kriterijaus, kadangi atsakovė nėra pareikalavusi ieškovės apmokėti 2375,23 Eur sumos PVM sąskaitų faktūrų. Ieškovė įrodinėja, kad įskaitymas galimas tik tuomet, kai įskaitymą atliekančios šalies reikalavimo teisės terminas yra suėjęs. Tokie ieškovės argumentai yra nepagrįsti.
21. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma nesutinka su ieškovės įrodinėjama aplinkybe, jog gali būti įskaitomos tik prievolės, kurių reikalavimo teisės terminas yra suėjęs. Tokios ieškovės pozicija neatitinka visų pirma teisinio reglamentavimo. Kaip jau buvo minėta, CK 6.130 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog įskaitytinas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas ne tik suėjęs, bet ir tas, kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Taigi priešingai nei bando įrodyti ieškovė, priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reglamentuojančios teisės normos nedraudžia be atskiro pareikalavimo įskaityti priešpriešinį reikalavimą, kurio terminas nėra nurodytas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos išvadoms, jog atsakovės reikalavimo įskaitytinumas pagal teisinį reglamentavimą nagrinėjamu yra galimas.
22. Nors apeliantė savo poziciją įrodinėja remdamasi kasacinio teismo doktrina, nurodydama, kad apylinkės teismas nesirėmė naujausiais išaiškinimais, parinkdamas neva palankiausią teismų praktiką nagrinėjamai situacijai, tačiau ir tokiems apeliantės argumentams teisėjų kolegija nepritaria. Iš tiesų, apeliantės nurodomos kasacinio teismo nutartys priimtos vėliau nei kad nurodyta skundžiamame sprendime, tačiau susipažinus su apeliantės nurodomomis nutartimis, nėra pagrindo pritarti apeliantės pozicijai, kad prievolės įskaitymo galimybė siejama su jos vykdytinumu CK 6.53 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad ir apeliantės nurodomoje kasacinio teismo doktrinoje nėra įtvirtintas draudimas įskaityti reikalavimą, kuris nėra vykdytinas CK 6.53 straipsnio prasme. Antai nors apeliantės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartyje Nr. e3K-3-375-421/2019 aptariant bendras sąlygas priešpriešinių reikalavimų įskaitymui ir numatyta viena iš sąlygų, jog reikalavimai turi būti vykdytini, tačiau ši sąlyga nėra plačiau detalizuota, o priešpriešinių reikalavimų įskaitymo prievolės vykdytinumo požiūriu pripažintos nelygiavertėmis, kadangi pradėta vykdomoji byla dėl išieškojimo (nutarties 25, 26 punktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartyje Nr. e3K-3-339-219/2019 vėlgi aptariamos bendros sąlygos priešpriešinių reikalavimų įskaitymui, tačiau pripažinta, jog nebuvo įgytas priešpriešinis reikalavimas dėl nerinkamos kokybės produkcijos. Apeliantė nurodo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartį Nr. 3K-3-96-611/2019, tačiau šioje nutartyje pasisakoma dėl antstolio teisės atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kai vykdomieji dokumentai vykdomi skirtingų antstolių. Taigi apibendrindama apeliantės nurodomą teismų praktiką, kuria ji remdamasi kvestionuoja skundžiamo sprendimo teisėtumą ir jame padarytų išvadų pagrįstumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nurodoma kasacinio teismo doktrina neatitinka nagrinėjamos faktinės situacijos ir nepagrindžia apeliantės argumentų, jog viena iš priešpriešinių prievolių įskaitymo sąlygų yra prievolės vykdytinumas. Todėl teisėjų kolegija pritaria ir apylinkės teismo išvadai, jog kasacinio teismo praktikoje nėra įtvirtinta, jog tam, kad prievolė galėtų būti įskaitoma, ji turi būti vykdyta CK 6.53 straipsnio prasme.
23. Apeliacinės instancijos teismas svarbia aplinkybe atlikto priešpriešinio įskaitymo teisėtumui turi ir tai, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie egzistuojantį ieškovės nesutikimą su tokiu prievolės pasibaigimu. Kaip matyti, atsakovė pervedė ieškovei 1841,68 Eur sumą, įskaitymas atliktas 2020 m. vasario 14 d., kai tuo tarpu bankroto byla ieškovei iškelta Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartimi, t. y. praėjus daugiau nei metams nuo atlikto įskaitymo. Atsakovė taip pat paaiškino, jog su ieškovės vadovu buvo suderinta „Viber“ programėle. Taigi byloje nesant rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės prieštaravimą, tikėtina, jog įskaitymas buvo atliktas abiejų šalių bendru sutarimu ir ieškovė tokiam prievolės įvykdymui pritarė (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog tarp materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą (CK 6.130–6.140 straipsniai), nėra tokių nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai ir kad įskaitymo faktas teismine tvarka gali būti įrodinėjamas tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, atitinkančiomis vienus ar kitus formos reikalavimus. Pažymėtina, jog CK 6.131 straipsnio, reglamentuojančio įskaitymo tvarką, antrojoje dalyje įtvirtinta abstrakti nuostata, kad įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai, todėl šios nuostatos prasme esminis yra paties pranešimo apie įskaitymą faktas – prievolėms įskaityti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010 ir kt.) Vadinasi, paties įskaitymo faktas gali būti įformintas įvairiais būdais, svarbiausia, kad prievolės šalies pasirinktas įforminimo būdas aiškiai atspindėtų jos valią įskaityti prievolę. Kaip matyti, byloje esantys rašytiniai įrodymai nepagrindžia, jog atliktas įskaitymas neatitiko tuo metu egzistavusios ieškovės valios priimti prievolės įvykdymą tokiu būdu. Pažymėtina, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei teikdama apeliacinį skundą neginčijo ir neįrodinėjo, kad ieškovė dar iki bankroto bylos iškėlimo nesutiko su atliktu įskaitymu ar jam kokiu nors būdu prieštaravo. Aplinkybė, jog byloje nėra rašytinių įrodymų apie pareikalavimą ieškovei atsiskaityti, savaime nesudaro pagrindo vertinti priešpriešinių reikalavimų įskaitymo kaip pažeidžiančio CK 6.130 straipsnio 1 dalį. Kadangi ieškovė sutiko su 2020 m,. vasario 14 d. atliktu priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, neprieštaravo atliktai pavedimo daliai, darytina išvada, jog ieškovė priėmė prievolės įvykdymą dalies įvykdymą kitu būdu (CK 6.39 straipsnio 2 dalis). Minėtos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė, priimdama tokį prievolės įvykdymo būdą sutiko ir su prievolės vykdymu nedelsiant.
24. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti ir su skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog CK 6.130 straipsnio 1 dalies norma yra imperatyvi. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius argumentus, vertindamas minėtą normą imperatyvumo prasme ir padarė pagrįstą išvadą, jog normos konstrukcija, turinys bei siekiamas tikslas nesudaro pagrindo CK 6.130 straipsnio 1 dalies normos laikyti imperatyvia. Pritartina ir apylinkės teismo argumentui, jog draudžiant įskaityti reikalavimą, kuris nėra vykdytinas CK 6.53 straipsnio prasme, būtų varžomas civilinėje teisėje galiojantis sutarčių laisvės principas susitarti dėl prievolių prievolių įskaitymo ir kitomis sąlygomis, juolab kad apeliantė nagrinėjamu atveju priėmė tokį prievolės įvykdymo būdą ir jam neprieštaravo.
25. Taigi apibendrindama aukščiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentams, jog atsakovės atliktas priešpriešinio reikalavimo įskaitymas prieštarauja materialinės teisės normoms ar formuojamai teismų praktikai, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo pripažinti priešpriešinių reikalavimų įskaitymo kaip prieštaraujančio CK 1.80 straipsniui.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo netenkinus, o ieškinį atmetus kitu savarankišku pagrindu, dėl ieškinio senaties (ne) taikymo papildomai nepasisakytina, kadangi tai nekeičia teisinio rezultato.
Dėl procesinės baigties
27. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, ir padarė pagrįstą išvadą, jog atlikdama priešpriešinių reikalavimų įskaitymą atsakovė materialinės teisės normų nepažeidė. Dėl nurodyto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinis skundas netenkintas, todėl nėra pagrindo perskirstyti pirmosios instancijos teismo paskaičiuotų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat apeliantei neatlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
30. Teisėjų kolegijai atmetus ieškovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
31. Atsakovė pateikė teismui įrodymus – 2021 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2022 m. sausio 11 d. mokėjimo dokumentą, pagrindžiančius apeliacinės instancijos teisme patirtas 363 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija vertina, jog atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) įtvirtintų maksimalių dydžių. Remiantis išdėstytu atsakovei priteistina iš apeliantės (ieškovės) jos patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme, išlaidas atlyginant iš bankroto administravimo lėšų (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
netenkinti apeliacinio skundo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Topotrans“ (j. a. k. 302927817) iš ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „ARG transportas“ (j. a. k. 305135396) 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, išlaidas atlyginant iš bankroto administravimo lėšų.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Loreta Bujokaitė
Jadvyga Mardosevič
Jūra Marija Strumskienė