Civilinė byla Nr. 3K-3-478-248/2015

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-00381-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.8; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. Š. ieškinį atsakovui I. Š. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, turto padalijimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, ir atsakovo I. Š. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, esant ieškovės kaltei, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, turto padalijimo, trečiasis asmuo AB SEB bankas, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Kasacinėje byloje nagrinėjami klausimai dėl santuokoje įgyto turto pripažinimo vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe ir sutuoktinių bendro turto padalijimo būdo aiškinimo ir taikymo.

              Ieškovė S. Š. kreipėsi į teismą prašydama nutraukti šalių santuoką dėl atsakovo I. Š. kaltės, priteisti iš atsakovo 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, nustatyti nepilnamečio sūnaus A. E. Š. gyvenamąją vietą kartu su ja, priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui kas mėnesį mokamomis periodinėmis 600 Lt (173,77 Eur) dydžio išmokomis iki sūnaus pilnametystės, padalyti santuokoje įgytą turtą, jai priteisiant gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), žemės sklypus (duomenys neskelbtini), automobilį „Mercedes Benz“, 938 400 Lt (271 779,43 Eur) piniginę kompensaciją už atsakovo perleistas patalpas (duomenys neskelbtini).

              Atsakovas I. Š. priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės, nustatyti nepilnamečio sūnaus A. E. Š. gyvenamąją vietą kartu su juo, netenkinus šio reikalavimo, nustatyti atsakovo bendravimo tvarką su sūnumi, nustačius nepilnamečio sūnaus A. E. Š. gyvenamąją vietą kartu su juo priteisti iš ieškovės sūnaus išlaikymui po 100 Lt (28,96 Eur) kas mėnesį, nustačius nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ieškove, priteisti iš jo sūnaus išlaikymui po 600 Lt (173,77 Eur) kas mėnesį bei įpareigoti ieškovę teikti kas mėnesį ataskaitas apie sūnaus išlaikymui skirtų lėšų panaudojimą, padalyti santuokoje įgytą turtą, jam priteisiant gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), UAB „Altaima“ akcijas, automobilį „Kia Sorento“.

I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių dokumentų esmė

              Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė ginčo šalių santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės; nustatė nepilnamečio A. E. Š. gyvenamąją vietą su ieškove ir priteisė jam iš atsakovo išlaikymą kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis 600 Lt (173,77 Eur) išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo pilnametystės bei 10 350 Lt (2997,57 Eur) išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nustatė atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką, padalijo šalių santuokoje įgytą turtą: pripažino ieškovei nuosavybės teisę į 1/2 gyvenamojo namo ir žemės sklypo, gamybines patalpas, (duomenys neskelbtini), lengvąjį automobilį „Mercedes Benz“, kitą turtą pripažino atsakovo nuosavybe, priteisė ieškovei iš atsakovo 938 400 Lt (271 779,43 Eur) kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą ir 95 245 Lt (27 584,86 Eur) piniginę kompensaciją už jam tenkančią didesnę turto dalį.

              Teismas sprendė, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini), dalijami vadovaujantis ieškovės patikslintame ieškinyje nurodyta turto verte pripažįstant šalims nuosavybės teisę į 1/2 dalį šio turto. Tokiu būdu padalijus gyvenamąjį namą bei žemės sklypą prie jo, bus užtikrinti nepilnamečio vaiko interesai, jo teisė į gyvenamąjį būstą, taip pat nebus pažeisti ir nė vieno iš sutuoktinių interesai, toks padalijimo būdas taip pat atitiks sąžiningumo bei protingumo principus. Spręsdamas dėl automobilių plovyklos ir žemės sklypo Pilaitėje priteisimo, teismas pažymėjo, kad atsakovas yra verslininkas, turintis nuolatines pajamas asmuo, todėl jis turės galimybę išmokėti ieškovei jam priteisto turto didesnės dalies piniginę kompensaciją. Pirmiau nurodytas turtas vertintinas kaip vienas kompleksas, todėl neturėtų būti atskirtas. UAB „Altaima“ akcijų priteisimą atsakovui teismas motyvavo tuo, kad jis yra šios įmonės vadovas, tam taip pat neprieštarauja ieškovė. Kadangi ieškovei priteistino turto vertė – 215 327 Lt (62 363,01 Eur), o atsakovui – 405 821 Lt (117 533,89 Eur), tai iš atsakovo ieškovei teismas nutarė priteisti 95 245 Lt (27 584,86 Eur) kompensaciją. Teismas nustatė, kad santuokoje šalys įgijo patalpas (duomenys neskelbtini), jas 2012 m. kovo 30 d. dovanojimo sutartimis atsakovas perleido savo motinai. Šių patalpų vertė, teismo nuomone, nustatinėtina vadovaujantis ieškovės pateikta vertinimo ataskaita, nes atsakovo pateikti turto vertės duomenys yra nepatikimi. Teismas vertino, kad atsakovas neįrodė, jog jis pinigus iš savo motinos skolino šeimos poreikiams tenkinti ir tai atitiko abiejų sutuoktinių interesus: nepateiktas 1999 m. balandžio 18 d. pakvitavimo originalas, atsakovo motinos paaiškinimai nepatikimi. Spręsta, kad sumažinęs bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę atsakovas turi šį sumažinimą kompensuoti, todėl iš jo ieškovei priteistina 938 400 Lt (271 779,43 Eur) kompensacija, lygi pusei patalpų vertės.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės S. Š. ir atsakovo I. Š. apeliacinius skundus, 2014 m. spalio 28 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalis, kuriomis nustatyta atsakovo I. Š. bendravimo su sūnumi A. E. Š. bendravimo tvarka ir ieškovei S. Š. priteista 1/2 dalis gyvenamojo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini), taip pat iš atsakovo I. Š. ieškovei S. Š. priteista 938 400 Lt (271 779,43 Eur) kompensacija už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą ir 95 245 Lt (27 584,86 Eur) – atsakovui tenkančią didesnę turto dalį, ir priteisė gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ieškovei S. Š., iš atsakovo I. Š. ieškovei S. Š. priteisė 535 500 Lt (155 091,52 Eur) kompensaciją už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą; perskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas.

Kolegija nurodė, kad nei 1999 m. balandžio 18 d. pakvitavimo, nei atsakovo motinos paaiškinimų, duotų laikantis CPK nustatytos tvarkos ir tapačių užfiksuotiems notaro, įrodomoji reikšmė nebūtų pakankama nuginčyti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, taip pat atsakovas neįrodė, kad patalpas (duomenys neskelbtini), įgijo iš motinos skolintomis lėšomis bei aiškiai išreiškęs valią įgyti šį turtą asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), o 2012 m. kovo 30 d. dovanojimo sutartis sudarė siekdamas grąžinti savo motinai skolą. Šią išvadą teisėjų kolegija darė, nes įrodinėjami paskolos teisiniai santykiai, turėję susiformuoti tarp atsakovo ir motinos, t. y. artimais giminystės ryšiais susijusių asmenų, atsakovo motina dėl to tiesiogiai suinteresuota nagrinėjamos bylos baigtimi, pakvitavime nustatytas skolos grąžinimo terminas iš esmės sutampa su šios bylos iškėlimo data, taip pat pakvitavimu sutartas ekonomiškai neracionalus skolos grąžinimo būdas – kreditoriui perduodamas gerokai didesnės vertės turtas nei skolos suma. Be to, dovanojimo sandorius, kuriais savo motinai perleido 68,6 kv. m bendro ploto patalpas (duomenys neskelbtini) atsakovas sudarė nedelsiant po to, kai pagal ieškovės ieškinį dėl santuokos nutraukimo buvo iškelta nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija, vertindama byloje pateiktų įrodymų visumą, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei priteistinos kompensacijos dydį, pagrįstai rėmėsi jos pateikta ginčo patalpų vertinimo ataskaita, atlikta remiantis vertinimo veiklai taikomais norminiais aktais, patvirtintais Rusijos Federacijoje. Pažymėta, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja techninės ar teisinės kliūtys disponuoti 0,06 ha ploto žemės sklypu (duomenys neskelbtini), atskirai nuo žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ar kad nurodyti sklypai turėtų būti laikomi vienu nekilnojamojo turto objektu. Kolegija nustatė, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas pateikė šalių santuokoje įgyto nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, o ieškovė ataskaitoms pritaria ir jose nurodytų turto rinkos verčių neginčija. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas nėra dalus, o šalių santykiai konfliktiški, todėl ieškovė ir atsakovas yra išreiškę valią, jog gyvenamasis namas ir žemės sklypai būtų paskirti būtent jiems. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovo ieškovei yra priteista didelė kompensacija už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą, šalių bendras darnus gyvenimas name mažai tikėtinas, yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo parinktą turto padalijimo būdą ir ieškovei paskirti visą gyvenamąjį namą ir abu žemės sklypus (duomenys neskelbtini) (jų rinkos vertė – 975 000 Lt (282 379,52 Eur). Dėl to ieškovė turėtų kompensuoti atsakovui 402 500 Lt (116 572,06 Eur) už jai tenkančią didesnę santuokoje įgyto turto dalį, tačiau ši priteistina suma įskaitoma į kompensaciją, ieškovei priteistą iš atsakovo už bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės sumažinimą, t. y. iš atsakovo priteistos kompensacijos dydis mažinamas iki 535 900 Lt (155 207,37 Eur).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas I. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl sutuoktinių turto padalijimo būdo pasirinkimo. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovei visą gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nes kasatorius faktiškai liko be gyvenamojo būsto ir su įsipareigojimu sumokėti didelės vertės kompensaciją. Dalijant bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą pirmenybė teikiama padalijimui natūra. Apeliacinės instancijos teismas padalijimo natūra galimybės nevertino, nenustatė techninių kliūčių namą padalyti natūra, todėl nepagrįstai nurodė, kad nekilnojamasis turtas yra nedalus. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad namas turi du atskirus įėjimus, yra dviejų aukštų su mansarda, todėl gali būti dalijamas natūra. Ieškovė, tik įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo sprendimui, pradėjo namą pardavinėti, o tai patvirtina, kad jai namo nereikia. Teismas neįvertino, kad ginčo name gyvena ne tik atsakovas, bet ir dvi jo pilnametės dukros. Be to, teismas atsakovui priteisė nedidelės vertės nekilnojamojo turto ir įpareigojo sumokėti didelės vertės kompensaciją.
2. Dėl turto teisinio režimo nustatymo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. 1999 m. balandžio 18 d. pakvitavime nurodyta, kad atsakovo motina paskolino jam 25 000 Rusijos rublių ir 25 000 dolerių asmeniniam naudojimui patalpoms (duomenys neskelbtini) asmeninėn nuosavybėn įsigyti iki 2012 m. sausio 1 d. Iki šio termino negrąžinus paskolintų pinigų, visos nuosavybės teisės į šias patalpas atitenka atsakovo motinai. Teismai nepagrįstai nevertino raštu duotų ir notaro patvirtintų liudytojos J. J. parodymų, taip pat pakvitavimo originale užfiksuotų reikšmingų šiai bylai faktinių aplinkybių. Šiuo atveju J. J. davė parodymus ne vykdydama teismo pavedimą ar užtikrindama įrodymus, todėl CPK 195 straipsnio nuostatos netaikytinos. Ji davė parodymus raštu, nes jos nebuvo galima apklausti teismo posėdyje (buvo išvykusi į Kanadą), ji tiesiogiai dalyvavo ginčo sandoriuose (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Parodymuose J. J. paliudijo, kad iš tiesų asmeniškai paskolino pakvitavime nurodytus pinigus tam, kad atsakovas įsigytų patalpas (duomenys neskelbtini). Taigi šis nekilnojamasis turtas buvo įsigytas asmeniniam naudojimui iš paskolintų pinigų ir įregistruotas kaip atsakovo asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Įrodymų, kas šis turtas būtų įgytas iš kitų lėšų ar panaudojant bendras sutuoktinių lėšas, nepateikta. 2012 m. kovo 30 d. atsakovui negrąžinus paskolintų lėšų, sudarytos patalpų (duomenys neskelbtini) dovanojimo sutartys, pagal kurias atsakovas patalpas padovanojo savo motinai. Teismai netyrė ir nevertino, už kokią pinigų sumą buvo įsigytos (duomenys neskelbtini) patalpos, ar paskolintų pinigų užteko patalpoms įsigyti, ar buvo panaudota ir kitų lėšų. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini) yra tik atsakovo asmeninė nuosavybė. Teismai nepagrįstai paskolintoms lėšoms taikė vieną turto režimą, t. y. asmeninė sutuoktinio prievolė, o jų pagrindu pirktam turtui – jau kitą turto režimą, t. y. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismai ieškovei tenkančią kompensacijos sumą turėjo sumažinti atsakovui pakvitavimu paskolinta pinigų suma. Atsakovas turtą įsigijo 2000 m., iki šiuo metu galiojančio CK įsigaliojimo. Tuo metu buvo pripažįstama, kad kai turtas įgyjamas iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu, pakanka konstatuoti, jog toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė.

Ieškovė S. Š. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Ji nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog šalių santykiai yra konfliktiški, todėl bendras gyvenimas name būtų neįmanomas, sudarytų nepalankią psichologinę atmosferą kartu gyvenančiam nepilnamečiam vaikui, kurio gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Ieškovė buvo išsikrausčiusi iš gyvenamojo namo dėl atsakovo konfliktiško būdo ir nuolatinės agresijos. Be to, atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso kitas gyvenamasis būstas (duomenys neskelbtini). Ieškovė neturi jokio asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, kuriame galėtų gyventi su sūnumi. Be to, abi pilnametės dukros taip pat kartu su ieškove gyvena ginčo name. Jeigu gyvenamasis namas būtų padalytas abiem sutuoktiniams po lygiai, atsakovas nebūtų pajėgus sumokėti ieškovei priklausančios kompensacijos, todėl kompensacijos išieškojimas neišvengiamai būtų nukreiptas į 1/2 gyvenamojo namo. Atsakovas neįrodinėjo aplinkybės, kad gyvenamąjį namą galima padalyti natūra, o prašė jam priteisti visą namą, taip patvirtindamas namo nedalumo faktą. Kadangi dovanojimo sandorius, kuriais savo motinai perleido patalpas (duomenys neskelbtini), atsakovas sudarė po to, kai buvo iškelta santuokos nutraukimo byla, tai teismai atsižvelgdami į tokį atsakovo elgesį nustatydami kompensacijos dydį pagrįstai rėmėsi turto rinkos verte, galiojusia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Atsakovo pateiktose pažymose apie turto vertę nurodoma tik patalpų vertė, ji įvardijama kaip inventorinė, o nuomos mokestis sudaro 2500 eurų, tai yra beveik pusė atsakovo pateiktų patalpų vertės. Teismai pagrįstai įvertino, kad atsakovo motinos notarui duoti parodymai laikytini neleistinu įrodymu, kadangi jie duoti nesilaikant CPK 192 ir 195 straipsnių nuostatų. Be to, tarp pakvitavime nurodyto paskolos termino ir atsakovo motinos duotų paaiškinimų egzistuoja prieštaravimas. Šie paskolos santykiai susiformavę tarp artimų giminaičių, todėl akivaizdu, kad atsakovo motina yra suinteresuota bylos baigtimi. Pakvitavime nustatytas skolos grąžinimo terminas iš esmės sutampa su šios bylos iškėlimo data, taip pat joje nustatytas neracionalus skolos grąžinimo būdas – kreditoriui perduodamas kur kas didesnės vertės turtas nei skolos suma.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl turto pripažinimo asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe

Pagal CK 3.59 straipsnį teismas, nutraukdamas santuoką, be kitų, turi išspręsti ir sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą. Tam pirmiausia turi būti nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno, ir kito asmeninis turtas (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Bendro ir asmeninio sutuoktinių turto atribojimas užtikrina ne tik tai, kad bus nustatytas visas tarp sutuoktinių dalytinas turtas, bet yra reikšmingas ir parenkant tinkamą turto padalijimo būdą, sprendžiant kompensacijų klausimą ir pan. Pagal CK 3.88 straipsnį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Tokios įstatymo  prezumpcijos nustatymas, be kita ko, didina teisinį apibrėžtumą sutuoktinių turtiniuose santykiuose. Pareiga paneigti minėtą prezumpciją tenka sutuoktiniui, teigiančiam, jog tam tikras turtas yra asmeninė jo nuosavybė. Paneigus šią prezumpciją ir įrodžius, kad turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, toks turtas į dalytino turto masę nepatenka.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl patalpų, (duomenys neskelbtini), nuosavybės: atsakovas siekia, kad šis nekilnojamasis turtas būtų pripažintas jo asmenine nuosavybe, ieškovė su tokia pozicija nesutinka. Byloje nustatyta, kad ginčo nekilnojamasis turtas įgytas santuokos metu, taigi jam taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Kasatorius pripažįsta, kad ginčo turtas įgytas santuokos metu, tačiau nurodo, kad jis įgytas už asmenines lėšas, t. y. už jo asmeniškai pagal paskolos sutartį gautus pinigus (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), siekiant turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn. Turto priklausymo asmenine nuosavybe įrodinėjimo našta tenka kasatoriui. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad kasatorius šios aplinkybės neįrodė. Nesutikdamas su tokia teismų išvada kasatorius teikia argumentus, kad teismai pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasatoriaus nuomone, teismai be pagrindo nepripažino leistinu įrodymu jo motinos notarui duotų parodymų, netinkamai vertino pateiktus rašytinius įrodymus: paskolos santykius patvirtinantį skolos raštelį – pakvitavimą ir dovanojimo sutartį. 

Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių leistinų įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-296/2012; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Kasatoriaus nurodomu įrodymų leistinumo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad fakto, jog tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, leistinos įrodinėjimo priemonės nustatytos CK 3.89 straipsnio 2 dalyje: šis faktas gali būti įrodytas tik rašytinais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Taigi liudytojų parodymais nustatant minėtus faktus galima remtis tik išimtinais įstatyme nurodytais atvejais. Tačiau ir tokiais atvejais liudytojų apklausa turi vykti laikantis tvarkos, nustatytos CPK 192 straipsnyje. Pagrindinė liudytojų parodymų gavimo taisyklė – liudytojas apklausiamas teismo posėdyje, teisėjo ir posėdyje dalyvaujančių asmenų akivaizdoje. Tokiu būdu geriausiai užtikrinamas proceso betarpiškumo principas, įtvirtintas CPK 14 straipsnyje, sudaroma galimybė teismui bei dalyvaujantiems byloje asmenims užduoti liudytojui klausimus ir taip išsamiai nustatyti bylai reikšmingus faktinius duomenis. Tik išimtiniais atvejais, kai liudytojo negalima ar jį sudėtinga apklausti teismo posėdyje, teismas gali vertinti liudytojo raštu pateiktus įrodymus, duotus notaro akivaizdoje ir jo patvirtintus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Taigi galimybė remtis liudytojo rašytiniais parodymais yra labai ribota, taikytina tik išimtiniais atvejais, kai egzistuoja svarbios priežastys, dėl kurių liudytojas negali būti apklaustas teismo posėdyje, ir tik teismui nusprendus, kad tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė išskirtinių aplinkybių, teikiančių pagrindą pripažinti liudytojos – kasatoriaus motinos J. J. –rašytinius parodymus leistinais įrodymais, t. y. atitinkančiais įrodymų leistinumo kriterijus, išdėstytus CK 3.89 ir CPK 192 straipsniuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai spręsdami dėl įrodymų leistinumo atsižvelgė į galiojantį teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes ir nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų.

              Vertindamas rašytinius įrodymus – paskolos raštelį (pakvitavimą) (paminėtina, kad šio dokumento originalas pateiktas tik apeliacinės instancijos teismui) bei dovanojimo sutartį, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išdėstė, kodėl abejoja jų patikimumu (kita sandorių šalis yra asmuo,  susijęs su kasatoriumi artimais giminystės ryšiais (motina), todėl suinteresuotas turtinių klausimų sprendimu kasatoriaus naudai; skolos grąžinimo terminas sutampa su bylos iškėlimu teisme momentu, pakvitavime nustatytas neracionalus skolos grąžinimo būdas – daug didesnės vertės turto perdavimas paskolos davėjo nuosavybėn; dovanojimo sutartis sudaryta po bylos iškėlimo teisme). Taigi teismas aptarė šių įrodymų įrodomąją reikšmę ir pripažino, kad, nesant kitų leistinų įrodymų (pvz., patvirtinančių, kad pasiskolintoji suma atitinka patalpų įsigijimo kainą, pinigų judėjimą patvirtinančių dokumentų ir pan.), šių nepakanka atsakovo nurodytoms aplinkybėms pripažinti įrodytomis. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad vien tai, jog įrodymai nebuvo įvertinti taip, kaip pageidauja kasatorius (taip pat ir įrodymų pakankamumo aspektu), ir nebuvo priimtas jam palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, kad įrodymai įvertinti netinkamai ( žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010; kt.). Minėta, teikti įrodymus šiuo atveju buvo kasatoriaus pareiga, todėl atmestini argumentai, kad už įrodymų surinkimą atsakingas bylą nagrinėjęs teismas. Nors CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas, ir teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose įtvirtintą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis), tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad teismas privalo veikti aktyviai, kai  egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas. Sutuoktinių tarpusavio turtiniuose ginčuose, kurie su vaikų teisėmis ir interesais nesusiję, teismas turi būti aktyvus tiek, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vieno iš sutuoktinių teisės ir interesai, kurių jis dėl kokių nors objektyvių aplinkybių negali pats tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-469/2006; 2007 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. S. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-98/2007; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. R. F., bylos Nr. 3K-3-520/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nekonstatuota ir kasatorius jų nenurodo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismai pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles.

Kasatoriui nepaneigus bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcijos, teismai turtą, dovanojimo sutartimi perleistą motinai, pagrįstai pripažino buvus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o kasatoriui šį turtą be ieškovės sutikimo padovanojus ir taip sumažinus bendrąją jungtinę nuosavybę, sprendė dėl turto sumažinimo kompensavimo ieškovei (CK 3.123 straipsnio 3 dalis).  Kasatorius neteisingai nurodo, kad teismai kasatoriaus prievolę, atsiradusią iš paskolos teisinių santykių, pripažino asmenine, o turtą, įsigytą, kasatoriaus teigimu, už pasiskolintus pinigus, – bendrąja jungtine nuosavybe. Teismai konstatavo, kad neįrodyta, jog paskolos santykiai egzistavo ir nepasisakė dėl prievolės pobūdžio.

Dėl sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto padalinimo būdo

Kasatorius kasaciniame skunde ginčija ne tik dalytino turto apimtį, bet nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo parinktu turto padalijimo būdu, gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), priteisiant ieškovei natūra, o jam paskiriant kompensaciją už mažesnę tenkančio turto dalį.

CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ir taikant CK 3.127 straipsnio nuostatas dėl turto padalijimo būdų parinkimo, laikomasi nuoseklios pozicijos, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes šis padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Tačiau praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-14/2008; 2011 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. v. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-233/20112011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. I. V., bylos Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-378-248/2015; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad šeimos santykių esmė ir kuriamo turto šeimos poreikiams tenkinti paskirtis lemia tokio turto individualių savybių specifiką, kartu ir objektyviai suvokiamus kaip neišvengiamus tokio turto valdymo bei naudojimo įgyvendinimo ypatumus šeimos teisinių santykių nutraukimo atvejais. Dėl to santuokos nutraukimo atveju, nesant teisinių pagrindų netaikyti turto padalijimo natūra būdo, buvę sutuoktiniai turi lygiomis dalimis prisiimti ir turto specifiškumų nulemtą valdymo ir ypač naudojimosi juo nepatogumų naštą. Taigi, turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu ir vien tik buvusių sutuoktinių konfliktiški tarpusavio santykiai santuokos nutraukimo metu, nesant kitų minėtoje kasacinio teismo praktikoje išvardytų veiksnių, neturėtų nulemti šio turto padalijimo būdo netaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-523/2008; 2012 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T. v. I. T., bylos Nr. 3K-3-115/2012; 2015 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. E. v. K. E., bylos Nr. 3K-3-225-686/2015). Kita vertus, turto dalijimas natūra nebūtinai reiškia, kad visi dalytino turto objektai, jei jie yra dalūs, turi būti dalijami sutuoktiniams pagal jiems tenkančias turto dalis (CK 3.123 straipsnio 1 dalis): esant daug dalytino turto, taip pat ir nekilnojamojo, sutuoktiniams natūra gali būti paskiriami skirtingi turto objektai. Tokiais atvejais turi būti atsižvelgiama ne tik į jų vertę, bet ir į paskirtį, galimą panaudojimą tam tikram tikslui (pvz., gyvenamajam būstui, verslui ir pan.) bei į tai, ar vienas sutuoktinis neįgis nepagrįsto pranašumo kito atžvilgiu, gavęs, pavyzdžiui, kur kas paklausesnį turtą.  

Minėta, kasacinėje instancijoje keliamas ginčas dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), padalijimo būdo. Daugiau tokios paskirties objektų dalytiname turte nėra. Apeliacinės instancijos teismas namą ir sklypą natūra priteisė ieškovei, nurodęs, kad šis turtas yra nedalus, savo išvados dėl turto nedalumo nemotyvavo, nepagrindė, kad šio turto dalių nebūtų galima atskirti dėl jo techninių savybių ar kt. Pirmosios instancijos teismas, padalydamas namą, pripažino, kad jis yra dalus. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo namas yra didelis (455,56 kv. m. ploto), dviejų aukštų, turi du įėjimus. Taigi, vertinant konkrečią situaciją, nėra pagrindo teigti, kad ginčo namas negalėtų būti pertvarkytas ir pritaikytas dviejų šeimų gyvenimui, užtikrinant tinkamą bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą į jiems tekusias namo dalis, net ir įvertinus nesutarimų ir konfliktų tarp sutuoktinių egzistavimo faktą. Pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija prieina išvadą, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino, jog egzistuoja objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai, dėl kurių negalimas turto dalijimas natūra, ir sprendžia, kad atsisakyti prioritetinio bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdo taikymo nebuvo teisinių pagrindų. Ginčo gyvenamasis namas ir sklypas dalytini tarp šalių natūra.

Dėl procesinės bylos baigties

Dėl šioje nutartyje nurodytų kasacinio teismo argumentų ir vertinimų konstatuotina, kad kasacinis skundas iš dalies yra pagrįstas, o apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovei priteistas gyvenamasis namas ir žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), naikintina, šioje dalyje paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, o ieškovei priteista atitinkamo dydžio kompensacija keistina. Nors pirmosios instancijos teismas dalydamas šį ginčo turtą tinkamai taikė prioritetinį bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdą, t. y. dalijimą natūra, tačiau netinkamai nustatė jo vertę, todėl sprendžiant dėl ieškovei priteistinos kompensacijos dydžio vadovaujamasi apeliacinės instancijos teismo turto įvertinimu. Atsižvelgiant į tai, ieškovei S. Š. ir atsakovui I. Š. priteistina po 1/2 dalį pastato – gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), ir po 1/2 dalį 0,0600 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), taip pat iš atsakovo I. Š. ieškovei S. Š. priteistina kompensacija, kuri iš viso yra 963 900 Lt (279 164,74 Eur) (938 400 Lt (kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimą) + 25 500 Lt (kompensacija už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį)).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš dalies (50 proc.) tenkinus kasatoriaus kasacinį skundą, atitinkamai perskirstytinos šalių patirtos teisme bylinėjimosi išlaidos. Kadangi ieškinys iš esmės tenkintas 58 proc., o kasatoriaus priešieškinis – 25 proc., todėl pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidas paliekamos nepakeistos, t. y. priteisiant ieškovei iš atsakovo sumokėtą 300 Lt (86,89 Eur) žyminį mokestį; priteisiant atsakovui iš ieškovės 4795 Lt (1388,73 Eur) bylinėjimosi išlaidų, šias sumas įskaičius atsakovui iš ieškovės priteistina 4495 Lt (1301,84 Eur) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; priteisiant valstybei iš ieškovės ir atsakovo po 50 Lt (14,48 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisiant valstybei iš atsakovo 12 485 Lt (3615,91 Eur) žyminio mokesčio. Apeliacinės instancijos teisme buvo atidėtas ieškovės mokėtinas 7083 Lt (2051,38 Eur) žyminis mokestis, o atsakovo – 13 384 Lt (3876,27 Eur), todėl pagal patenkintų reikalavimų proporciją iš ieškovės valstybės naudai priteistina 6320,86 Lt (1830,65 Eur), o iš atsakovo valstybei priteistina 14 146,14 Lt (4097,01 Eur) žyminio mokesčio. Taip pat iš ieškovės atsakovui priteistina 667,01 Lt (193,18 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Įskaičius pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme mokėtinas sumas atsakovui iš ieškovės iš viso priteistina 5162,01 Lt (1495,02 Eur) (4495 Lt + 667,01 Lt), valstybei iš atsakovo priteistina 26 681,14 Lt (7727,39 Eur) bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės – 6370,86 Lt (1845,13 Eur).           

Už kasacinį skundą atsakovas sumokėjo 3838 Eur, todėl pagal kasacinėje instancijoje patenkinto kasacinio skundo dalį jam iš ieškovės priteistina 1919 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutarties dalį, pakeitusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovei S. Š. priteista 1/2 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir šioje dalyje palikti galioti Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo dalį. 

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio    28 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovo I. Š. ieškovei S. Š. priteista 535 500 Lt (155 091,52 Eur) kompensacija, ir paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos ir priteisti ieškovei S. Š. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo I. Š. (duomenys neskelbtini) 279 164,74 Eur (du šimtus septyniasdešimt devynis tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt keturis Eur 74 ct) kompensaciją.

Priteisti atsakovui I. Š. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės S. Š. (duomenys neskelbtini) 1495,02 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt penkis Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo I. Š. (duomenys neskelbtini) 7727,39 Eur (septynis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt septynis Eur 39 ct) ir iš ieškovės S. Š. (duomenys neskelbtini) 1845,13 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus keturiasdešimt penkis Eur 13 ct) bylinėjimosi išlaidų (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas. 

Priteisti atsakovui I. Š. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės S. Š. (duomenys neskelbtini) 1919 (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniolika) Eur bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. vasario 5 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo areštuoti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 28 d. nutartimi ieškovei S. Š. (duomenys neskelbtini) priteistas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini).

Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui, VĮ Registrų centrui, antstoliui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

              Teisėjai                                                                                                                 Virgilijus Grabinskas             

                                                                                                                                                            Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                                                 Dalia Vasarienė