Civilinė byla Nr. e2A-1253-967/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31429-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.3; 3.3.1.20

    (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. ir atsakovo Lietuvos sporto centro apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui Lietuvos sporto centrui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė A. M. (toliau – ieškovė, darbuotoja) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos sporto centrui  (toliau ir – atsakovas, darbdavys, Centras), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2021 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. APS-131-14161/2021 (toliau – sprendimas), kuriuo nuspręsta darbuotojos prašymą atmesti, ir prašydama pripažinti Lietuvos sporto centro direktoriaus 2021 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtu ir įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinti, įpareigoti atsakovą kompensuoti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2021 m. birželio 22 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos ir išieškoti jos naudai iš darbdavio 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2021 m. birželio 22 d. Centras priėmė įsakymą nutraukti darbo sutartį su A. M. darbdavio iniciatyva vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tačiau Centras atleisdamas darbuotoją įsakyme nurodytu pagrindu pažeidė darbuotojos atleidimo procedūrą, t. y. nesivadovavo DK 57 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nustatyta procedūrine tvarka, todėl ir priėmė neteisėtą sprendimą nutraukti darbo sutartį su A. M.

3.       Pažymėjo, kad 2017 m. gruodžio 29 d. ieškovė ir Lietuvos sporto medicinos centras (toliau ir – LSMC) sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – darbo sutartis), pagal kurią ieškovė buvo priimta dirbti į LSMC teisės ir veiklos organizavimo skyriaus vedėjos pareigas. Nuo 2018 m. birželio 1 d. ieškovė, laimėjusi konkursą į laisvą darbo vietą, pradėjo dirbti LSMC direktoriaus pavaduotojos pareigose. 2020 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 684 ,,Dėl sutikimo reorganizuoti Lietuvos sporto medicinos centrą“ nutarė, kad biudžetinė įstaiga LSMC būtų reorganizuojamas jungimo būdu ir prijungtas prie biudžetinės įstaigos – Centro. 2020 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministras įsakymu Nr. V-1527 pakeitė atsakovo, nuostatus, kurie buvo patvirtinti 2020 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. V - 541. Naujuose Centro nuostatuose be kita ko yra numatyta (nuostatų 22 punktas), kad <....> Centro direktorius gali turėti pavaduotojus <...>. Pakeitus įstaigos nuostatus, atsakovas pakeitė ir visą įstaigos struktūrą, kadangi įstaigų reorganizavimo metu viena įstaiga buvo prijungta prie kitos. Šią faktinę aplinkybę įrodo Lietuvos sporto centro direktoriaus 2020 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl Lietuvos sporto centro struktūros schemos patvirtinimo“ ir Lietuvos sporto centro direktoriaus 2020 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl Lietuvos sporto centro darbuotojų pareigybių sąrašo patvirtinimo“.

4.       Nurodė, kad 2020 m. gruodžio 21 d. ieškovei atsakovas įteikė pranešimą (įspėjimą) Nr. (duomenys neskelbtini) apie darbo sutarties nutraukimą, kuriame nurodė, kad <...> Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir šio straipsnio 7 dalimi bei atsižvelgiant (vykdydami) į Lietuvos sporto centro direktoriaus 2020 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl Lietuvos sporto centro pareigybių sąrašo patvirtinimo“, informuojame, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. bus panaikinta Jūsų užimama Lietuvos sporto medicinos centro direktoriaus pavaduotojos pareigybė ir todėl Jūs įspėjama apie atleidimą iš darbo. Visą įspėjimo laikotarpį (įspėjimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2021 m. sausio 1 d.) Jums siūlysime kitas pareigas, jei tokių bus ir Jūs atitiksite pareigybei keliamus reikalavimus bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 3 dalyje nustatytą pirmenybės teisę būti paliktam dirbti <...>. 2020 m. gruodžio 31 d. ieškovei atsakovas įteikė pranešimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų įgyvendinimo, kuriame nurodė, kad <...> Informuojame, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. Jūsų pareigybė panaikinama, todėl nebėra įmanoma vykdyti Jūsų funkcijų. Atsižvelgiant į tai, nors iki įspėjimo termino pabaigos, galioja darbo santykiai ir su tuo susijusios socialinės garantijos, Jums dirbti darbovietėje ir/ar nuotoliniu būdu nereikia. Už visą įspėjimo laikotarpį Jums bus mokamas priklausantis darbo užmokestis <...>.

5.       Pažymėjo, kad 2021 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas nutraukė darbo sutartį su ieškove nuo 2021 m. birželio 22 d., tačiau per visą įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo laikotarpį, t. y. nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. birželio 22 d. atsakovas, t. y. darbdavys, ieškovei nesiūlė jokių pareigų, kurias ji būtų galėjusi užimti perkėlimo būdu. Taip pat per visą įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo laikotarpį ieškovė neturėjo jokios galimybės sužinoti apie reorganizuotoje įstaigoje esančias kokias nors laisvas darbo vietas ir apie planuojamas naujai įsteigti pareigybes, kurias ieškovė būtų galėjusi užimti perkėlimo būdu, nes atsakovas tokių duomenų neteikė. Atsakovas savo internetinėje svetainėje neskelbė visos informacijos apie reorganizuotoje įstaigoje esančias laisvas darbo vietas, tik 2021 m. kovo 16 d. patalpino skelbimą apie organizuojamą konkursą Lietuvos sporto centro Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo pareigoms užimti, o 2021 m. balandžio 23 d. patalpino skelbimą apie organizuojamą konkursą Lietuvos sporto centro sporto medicinos departamento Klaipėdos sporto medicinos skyriaus vedėjo pareigoms užimti. Nors šios pareigybės buvo laisvos įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo laikotarpiu, tačiau atsakovas šių laisvų pareigybių užimti, perkėlimo būdu, ieškovei nesiūlė.

6.       Pabrėžė, kad atsakovas įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu nutraukė darbo sutartį su ieškove, nurodo, kad ieškovės kaip darbuotojos darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, tačiau šis atsakovo teiginys yra neatitinkantis tikrovės, nes darbo funkcijos, kurias vykdė ieškovė reorganizuojamoje įstaigoje, nebuvo panaikintos, o tik buvo perduotos vykdyti kitiems darbuotojams. Naujoje Centro struktūroje, kuri įsigaliojo nuo 2021 m. sausio 1 d. yra numatyta viena direktoriaus pavaduotojo pareigybė (t. y. pareigybė, kurios funkcijas LSMC vykdė ieškovė), tačiau į šią pareigybę net pretenduoti ieškovei galimybė nebuvo sudaryta, tuo tarpu atsakovas privalėjo vykdyti atrankos procedūrą, kaip yra numatyta DK 57 straipsnio 3 dalyje, direktoriaus pavaduotojo pareigybei užimti reorganizuotoje įstaigoje, nes reorganizuojamose įstaigose direktoriaus pavaduotojo funkcijas vykdė du darbuotojai, tačiau atsakovas atrankos nevykdė, o direktoriaus pavaduotoju paskyrė darbuotoją, kuris šias funkcijas vykdė Centre prieš įstaigos reorganizavimą. Šiuo konkrečiu atveju atsakovas nevykdydamas atrankos procedūros direktoriaus pavaduotojo pareigybei užimti pažeidė DK 57 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus.

7.       Nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto viceministrės rašto Nr. SR-3691 skirto LSMC profesinei sąjungai 2 punkte yra aiškiai nurodyta kokią įstaigos struktūrą po įstaigos reorganizacijos yra numačiusi savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto viceministrė yra aiškiai nurodžiusi, kad <....> Taip pat informuojame, kad po reorganizacijos veiksiančioje įstaigoje bus steigiama dar viena direktoriaus pavaduotojo pareigybė, kuriai užimti bus skelbiamas konkursas teisės aktų nustatyta tvarka <...>. Tuo tarpu atsakovas reorganizuotoje įstaigoje neįsteigė (kol kas neįsteigė) antros direktoriaus pavaduotojo pareigybės vien todėl, kad būtų užkirstas kelias ieškovei išlikti darbe. Visa tai rodo atsakovo nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu ir siekį, kad ieškovė reorganizuotoje įstaigoje nedirbtų jokiose pareigose.

8.       Dar kartą atkreipė dėmesį, kad atsakovas per visą įspėjimo terminą turėdamas laisvų darbo vietų ieškovei nepasiūlė jokių kitų pareigų, į kurias ieškovė galėjo būti perkelta jos sutikimu, nors įspėjime ir nurodė kad pareigos bus siūlomos. Faktinę aplinkybę (kad aktualiu laikotarpiu buvo laisvų darbo vietų) patvirtina ir rašytiniai įrodymai, t. y. du darbo skelbimai, kurie buvo patalpinti atsakovo internetiniame puslapyje, t. y. 2021 m. kovo 16 d. skelbimas apie organizuojamą konkursą Lietuvos sporto centro Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo pareigoms užimti ir 2021 m. balandžio 23 d. skelbimas apie organizuojamą konkursą Lietuvos sporto centro sporto medicinos departamento Klaipėdos sporto medicinos skyriaus vedėjo pareigoms užimti. Taip pat paties atsakovo Darbo ginčų komisijoje pateiktas pareigybių sąrašas, kuris akivaizdžiai patvirtina, kad buvo reorganizuotoje įstaigoje laisvų darbo vietų ieškovės įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo laikotarpiu.

9.       Pažymėjo, kad atsakovas jokių duomenų, kad ieškovės turima kvalifikacija neatitiko keliamų reikalavimų nei vienai naujai įstaigoje sukurtai pareigybei, ieškovei nėra nurodęs. Kita vertus, įstatymas net ir nenumato pareigos darbdaviui siūlyti atleidžiamam darbuotojui būtent tik darbuotojo kvalifikaciją atitinkantį darbą, niekas darbdaviui nedraudžia atleidžiamam darbuotojui siūlyti ir žemesnės kvalifikacijos darbą, tačiau šiuo konkrečiu atveju atsakovas (darbdavys) ieškovei jokių pareigų užimti perkėlimo būdu nesiūlė, o tik nurodė, kad <....> Naujoje struktūroje ir pareigybių sąraše nėra Jūsų užimamos pareigybės <...>. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovas (darbdavys) pagal DK 57 straipsnio 2 dalies reglamentavimą turėjo pareigą pasiūlyti ieškovei bet kurią, net ir žemesnės kvalifikacijos reikalaujančią, darbo vietą naujoje įstaigos struktūroje ir laukti darbuotojo (ieškovės) sutikimo ją užimti ar neužimti, o teisę atleisti ieškovę (pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą) būtų įgijęs tik tuo atveju, jei ieškovė tokio pasiūlymo nebūtų priėmusi.

10.       Atkreipė dėmesį, kad atsakovas naujoje įstaigos struktūroje įsteigdamas naujas pareigybes visiškai nepagrįstai kai kurioms naujoms pareigybėms nustatė itin aukštus kvalifikacinius reikalavimus liečiančius darbo patirtį. Atsakovas reorganizuojamoje įstaigoje steigdamas naujas pareigybes nesivadovavo sąžiningumo ir bendradarbiavimo principais (DK 24 straipsnis), įvesdamas naujus (niekuo nepagrįstus) kvalifikacinius reikalavimus konkrečioms pareigybėms, kurių faktinis įdiegimas priklausė atsakovo diskrecijai, atsakovas nesiekė, kad ieškovė turėtų realią galimybę prisitaikyti prie besikeičiančių darbo sąlygų (DK 29 straipsnis). Šiuo konkrečiu atveju atsakovas jau įteikdamas įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovei, iš esmės žinojo, kad ieškovė, kaip darbuotoja, į konkrečias pareigybes neatitiks kvalifikacinių reikalavimų, kadangi pats atsakovas tuos kvalifikacinius reikalavimus ir nustatinėjo, tačiau įvertinus faktines aplinkybes, kad ieškovė nuo 2017 m. gruodžio 29 d. LSMC ėjo vadovaujamas pareigas, t. y. turėjo pakankamą vadovaujamo darbo patirtį, todėl aplinkybė, kad ieškovė neturėjo 5 metų vadovaujamo darbo patirtis ir dėl to jai buvo užkirstas kelias pretenduoti į direktoriaus pavaduotojo pareigas ar užimti Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo pareigas, savaime negali būti laikoma svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su ieškove. Be to, atsakovo subjektyviai nustatytas specialus kvalifikacinis reikalavimas direktoriaus pavaduotojui ir kitų padalinių vadovams privalomai turėti 5 metų vadovaujamo darbo stažą yra nelogiškas, kadangi pačiam direktoriui, t. y. atsakovo aukščiausiam darbuotojui, nekeliamas toks specialus kvalifikacinis reikalavimas. Taip pat pažymėtina, kad Centro direktoriaus pavaduotojui ir kitų padalinių vadovams turėti 5 metų vadovaujamo darbo stažą nėra įtvirtintas įstatymu kaip imperatyvas.

11.       Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.       Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 684 „Dėl sutikimo reorganizuoti Lietuvos sporto medicinos centrą“, nurodė, kad reorganizavimo tikslas – sumažinti biudžetinių įstaigų skaičių, optimizuoti biudžetinių įstaigų veiklą, racionaliau naudoti materialinius, finansinius ir žmogiškuosius išteklius, pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų (sportininkų medicininę priežiūrą, gydymą ir traumų prevenciją bei reabilitaciją) prieinamumą ir kokybę; Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2020 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V-1527 „Dėl Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo, Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo sąlygų aprašo ir Lietuvos sporto centro nuostatų patvirtinimo“, kuriuo, be kita ko, nuo 2021 m. sausio 1 d. nuspręsta reorganizuoti biudžetinę įstaigą LSMC jungimo būdu – prijungiant ją prie biudžetinės įstaigos Lietuvos sporto centro, kuriam po reorganizavimo pereina visos reorganizuojamo Centro teisės ir pareigos; Lietuvos sporto centro direktoriaus 2020 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro struktūros schemos patvirtinimo“ patvirtinta Centro struktūros schema, kurioje numatyta viena Centro direktoriaus pavaduotojo pareigybė; Lietuvos sporto centro direktoriaus 2020 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro darbuotojų pareigybių sąrašų patvirtinimo“, buvo patvirtintas Centro pareigybių sąrašas (Valstybės biudžeto lėšos) (toliau – pareigybių sąrašas), kuriame nurodyta viena Centro direktoriaus pavaduotojo pareigybė.

13.       Paaiškino, kad ieškovei įteikus 2020 m. gruodžio 21 d. pranešimą (įspėjimą) Nr. (duomenys neskelbtini) apie darbo sutarties nutraukimą nurodė, kad ieškovė bus atleista iš užimamų pareigų po 3 (trijų) mėnesių nuo įspėjimo termino pradžios (įspėjimo terminas pradėtas skaičiuoti nuo 2021 m. sausio 1 d.) pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą (darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla). 2020 m. gruodžio 31 d. pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė buvo informuota apie tai, kad dėl jos pareigybės panaikinimo nuo 2021 m. sausio 1 d. iki įspėjimo termino pabaigos ieškovei nereikės dirbti Centre, o už visa įspėjimo laikotarpį ieškovei bus mokamas darbo užmokestis. 2021 m. balandžio 2 d. suėjus įspėjimo terminui, dėl ieškovės nedarbingumo, kuris buvo tęsiamas net 11 kartų, Centro direktorius 2021 m. birželio 22 d. priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo su ieškove nuo 2021 m. birželio 22 d. buvo nutraukta darbo sutartis. Ieškovei buvo aiškiai nurodytos konkrečios priežastys ir teisinis pagrindas dėl kurių su ieškove buvo nutraukta darbo sutartis.

14.       Teigė, kad nesant struktūros schemoje ir pareigybių sąraše patvirtintos papildomos Centro direktoriaus pavaduotojo pareigybės, taip pat siekiant įgyvendinti Vyriausybės nutarimo 2.1 papunktyje ir Aprašo 5 punkte nurodytą LSMC reorganizavimo tikslą, ieškovė jokiu būdu negalėjo būti perkelta į Centro direktoriaus pavaduotojo pareigas, kurios nei 2021 m. sausio 1 d. egzistavo, nei šiuo metu egzistuoja.

15.       Paaiškino ir tai, kad priešingai nei teigė ieškovė, sugretinus byloje esančius LSMC direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymą (patvirtintą Lietuvos sporto medicinos centro direktoriaus 2018 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. V-1) ir Centro direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymą (patvirtiną Lietuvos sporto centro direktoriaus 2020 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 52), matyti, kad nei viena LSMC direktoriaus pavaduotojo pareigybės funkcija nebuvo perkelta į Centro direktoriaus pavaduotojo pareigybę, juolab, kad Centro direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymas buvo patvirtintas iki Vyriausybės nutarimo, kuriuo buvo duotas sutikimas LSMC reorganizacijai, priėmimo (2020 m. birželio 17 d.). Ypač svarbu tai, kad po LSMC reorganizavimo, Centro direktoriaus pavaduotojo pareigybė nebuvo keičiama ir pildoma. Vadinasi, nekyla jokių abejonių, kad darbo organizavimo (struktūriniai) pakeitimai buvo realūs, o ieškovės vykdytos direktoriaus pavaduotojo funkcijos LSMC nebuvo perduotos Centro direktoriaus pavaduotojui. Dar daugiau, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų prielaidą manyti, kad ieškovės vykdytos darbo funkcijos LSMC po 2021 m. sausio 1 d. būtų reikalingos Centrui. Taigi, priešingai nei teigiama ieškinyje, LSMC reorganizavus jungimo būdu ir prijungus prie Centro, darbo organizavimo pakeitimai buvo realūs ir lėmė LSMC ieškovės atliekamų direktoriaus pavaduotojos funkcijų nereikalingumą Centrui.

16.       Pažymėjo, kad įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimo laikotarpiu Centre nebuvo laisvų darbo vietų į kurias ieškovė galėtų būti perkelta, jeigu atitiktų pareigybei keliamus reikalavimus. Įspėjimo laikotarpiu buvo laisva Lietuvos sporto centro Klaipėdos sporto medicinos skyriaus vedėjo pareigybė, tačiau ieškovė neatitiko šiai pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų, kadangi ieškovė neturi aukštojo universitetinio ar jam prilyginto sveikatos mokslų studijų krypčių grupės (kodas G) išsilavinimo su sveikatos mokslų magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintu. Dar daugiau, LSMC ieškovė užėmė Teisės ir veikos organizavimo skyriaus vedėjo, vėliau direktoriaus pavaduotojo pareigas, galiausiai, daugiau nei metus (nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn.) ieškovei buvo pavesta laikinai atlikti šios įstaigos direktoriaus funkcijas. Kaip matyti, dirbdama Lietuvos sporto medicinos centre, Ieškovė užėmė aukščiausio lygio vadovaujančias pareigas. Atsakovo įsitikinimu, ieškovei pasiūlius Centre užimti D lygio pareigas (darbininko, valytojo, kambarinės, pagalbinio virtuvės darbininko ar kiemsargio), ieškovė, tokį atsakovo pasiūlymą būtų vertinusi kaip jos garbės ir orumo įžeidimą bei asmeninį pažeminimą. Be to, ieškovė nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidas, kad ji tikrai būtų suinteresuota priimti D lygio pareigybės (etato) už minimalią mėnesinę algą kitame mieste pasiūlymą. Kadangi, laikydamasis DK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų, darbdavys privalo gerbti darbuotojo garbę ir orumą, vadovaujantis šiuo principu, darbdavys neprivalo siūlyti įspėtam apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės laisvų pareigybių, kurių užėmimas bendruomenės ir darbuotojo akyse būtų vertinamas kaip pažeminimas ir išsityčiojimas.

17.       Taip pat paaiškino ir tai, kad vertinant ieškovės galimybę užimti Lietuvos sporto centro Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo pareigas, svarbu yra tai, jog, vadovaujantis DK 41 straipsnio 3 ir 4 dalimis, į šias pareigas 2020 m. kovo 2 d. (t. y. gerokai iki LSMC reorganizavimo pradžios) buvo laikinai priimtas darbuotojas iki į šias pareigas konkurso būdu bus priimtas darbuotojas, bet ne ilgiau kai vienų metų laikotarpiui. Taigi, aptariama pareigybė buvo užimta ir į ją buvo organizuojamas konkursas, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo perkelti ieškovę be konkurso į šias pareigas. Ypač svarbu tai, kad ieškovė neatitiko Lietuvos sporto centro Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo pareigybei keliamo specialaus reikalavimo, kadangi neturėjo penkerių metų vadovaujamo darbo patirties. Jeigu ieškovė būtų priimta Lietuvos sporto centro Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo pareigas be konkurso, tokiu atveju būtų pažeisti kitų darbuotojų bei konkurse ketinančių dalyvauti asmenų teisėti interesai. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad Lietuvos sporto centro Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo pareigybės kvalifikaciniu reikalavimu dėl darbo patirties buvo nustatytas sudarant kliūtis ieškovei pretenduoti į pareigas, t. y. jeigu ieškovė manė, kad Lietuvos sporto centro Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo pareigybei nustatytas specialusis reikalavimas turėti penkerių metų vadovaujamo darbo patirtį yra nelogiškas ar neteisėtas, tokiu atveju ieškovė turėjo teisės aktų nustatyta tvarka ginčyti Centro direktoriaus įsakymus, kurias buvo patvirtintas pareigybės aprašymas, tačiau to ieškovė nėra padariusi.

18.       Nurodė, kad kaip minėta pirmiau, Lietuvos sporto centro Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme reikalavimas darbuotojui, užimančiam šias pareigas, turėti penkerių metų vadovaujamo darbo patirtį buvo numatytas dar gerokai prieš LSMC reorganizavimą, struktūros schemos ir pareigybių sąrašo patvirtinimą. Taigi, aptariamu aspektu nėra jokio pagrindo manyti, kad reikalavimas turėti penkerių metų patirtį būtų nustatytas siekiant sąmoningai diskriminuoti ieškovę ir sudaryti kliūtis užimti aptariamas pareigas. Tai, kad ieškovė nuo 2017 m. gruodžio 29 d. ėjo vadovaujamas pareigas LSMC, visiškai nereiškia, kad darbo sutartis su ieškove negalėjo būti nutraukta. Šiuo atveju darbo sutarties nutraukimo priežastimi buvo tai, kad ieškovės atliekamos darbo funkcijos tapo perteklinėmis dėl darbo organizavimo pakeitimų bei priežasčių, susijusių su darbdavio veikla, Centre po 2021 m. sausio 1 d. nebuvo ieškovės turimą kvalifikaciją ir darbo patirtį atitinkančių laisvų pareigų (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19.       Nurodė, jog visiškai neaišku kokiu būdu pasireiškė bendradarbiavimo principo pažeidimas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas nebendradarbiavo su ieškove, ar kad neteikė ieškovei jos prašomos informacijos. Nagrinėjamame kontekste atsakovas norėtų pažymėti tai, kad įsiteisėjusias teismų sprendimais yra nustatytos aplinkybės, verčiančios abejoti ieškovės sąžiningumo ankstesnio darbdavio atžvilgiu. Antai, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1361-1125/2021, konstatavo, kad ieškovė, laikinai eidama Centro direktorės pareigas, pati sau neteisėtai pasididino pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą nuo 8,1 iki 10,5, kadangi pagal teisinį reglamentavimą to daryti neturėjo teisės (sprendimo 52, 53, 55 ir 56 punktai). Analogiškas išvadas padarė ir Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2379-912/2021 (nutarties 46 punktas), papildomai nurodęs, kad ieškovė pažeidė juridinio asmens valdymo organo pareigas vengti situacijos, kai asmeniniai interesai gali prieštarauti juridinio asmens interesams, ir apie tai nepranešė Centro dalininkui (nutarties 47 punktas), sukėlė savo asmeninių ir viešųjų interesų konfliktą, priimdama įsakymą susijusį su ieškovės privačiais interesais (nutarties 49, 50, 51 ir 52 punktai).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

20.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2654-1159/2022 ieškinį atmetė, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2021 m. spalio 25 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-14161 pripažino netekusiu galios.

21.       Teismas nurodė, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai panaikino ieškovės pareigybę, bei tai, kad neturėjo kito objektyviai pateisinamo tinkamo elgesio varianto, t. y. atsakovo struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, buvo realūs, ne fiktyvūs, be to, atsakovas neturėjo pareigos įsteigti būtent ieškovei skirtą pareigybę.

22.       Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės pareigybė iš teisinių santykių išnyko 2020 m. gruodžio 31 d. 24:00 val., todėl atitinkamai atsakovas turėjo pareigą spręsti dėl ieškovės atleidimo arba skyrimo į kitas pareigas.

23.       Teismas sprendė, kad byloje esantys šalių paaiškinimai ir įrodymai niekaip nepatvirtina, kad atsakovas atlikdamas darbo organizavimo pakeitimus turėjo reorganizuotoje įstaigoje – Centre įsteigti dar vieną direktoriaus pavaduotojo etatą, kuris būtų vykdęs iš esmės analogiškas funkcijas, kurias vykdė LSMC direktoriaus pavaduotojas, nes toks pareigybės įsteigimas būtų neatitikęs reorganizavimo tikslo. Laikė, kad tokia įsteigta pareigybė būtų buvusi perteklinė, nes reorganizuotoje įstaigoje – Centre, buvo įkurtas struktūrinis padalinys Lietuvos sporto medicinos centro Sporto medicinos departamentas (https://lscentras.lt/struktura), kurio vadovo pareigybei buvo keliami specifiniai patirties reikalavimai susiję su šiam padaliniui pavestomis funkcijomis, o ieškovė šių reikalavimų neatitiko.

24.       Teismas akcentavo, kad visas funkcijas, kurias vykdė ieškovė, perėmė vykdyti vien Centro direktoriaus pavaduotojas, todėl sutinka su atsakovo argumentais, kad Centro direktoriaus pavaduotojo pareigybė ir jos aprašymas buvo parengti dar iki reorganizacijos, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši pareigybė yra tapati LSMC direktoriaus pavaduotojo pareigybei, o vien ta aplinkybė, kad dėl pareigybės statuso (skirta vadovams) minėtos pareigybės turi panašių funkcijų, kaip antai teikti siūlymus, organizuoti pavaldžių skyrių darbą, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad jos yra analogiškos arba tapačios. Aktualu ir tai, kad ieškovė neatitiko Lietuvos sporto centro direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme nustatytų reikalavimų – turėti 5 metų vadovaujamo darbo patirties. Atitinkamai nebuvo pagrindo atsakovui kaip nors spręsti, kurį iš minėtas pareigas ėjusių asmenų paskirti į Centro direktoriaus pavaduotojo pareigas. Aktualu ir tai, kad Centro direktoriaus pavaduotojo pareigybė nebuvo naikinama, todėl jas ėjusiam asmeniui nebuvo pagrindo įteikti įspėjimą apie galimą atleidimą.

25.       Teismas konstatavo, kad atsakovas galėjo būti atidesnis ir rūpestingesnis teisinių santykių dalyvis ir pateikti ieškovei informaciją apie laisvas pareigybes, tačiau šios pareigos neįvykdydamas nors ir nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, tuo esmingai nepažeidė ieškovės teisių ir teisėtų interesų, nes ieškovė, taip pat turėjo ir galėjo būti aktyvesnė ir rūpestingesnė; atitinkamai nėra pagrindo pripažinti neteisėtu ir naikinti 2021 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl ieškovės atleidimo.

26.       Teismas laikė, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad ieškovė būtų atitikusi reikalavimus keliamus kuriai nors kitai pareigybei, kaip antai Centro direktoriaus pavaduotojo, Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento direktoriaus ar šio departamento teritorinių padalinių vadovų, nes ji neatitiko juose nurodyto reikalavimo vadovavimo patirčiai ar neturėjo darbo teikiant tam tikras paslaugas patirties.

27.       Teismo vertinimu, aktualu ir tai, kad visus tris įspėjimo mėnesius ieškovei atsakovas nedavė jokių darbo pavedimų, užduočių, tačiau mokėjo nustatytą darbo užmokestį, taip sudarė galimybes tris mėnesius 100 procentų darbo laiko skirti darbo paieškoms. Atitinkamai, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, ieškovė galėjo ne kartą kreiptis į atsakovą raštu prašydama informuoti apie esamas laisvas pareigas, tačiau to nepadarė, o tai lemia išvadą manyti, kad ieškovė suprato apie atsakovo ketinimus nesiūlyti jai kito darbo ir tam neprieštaravo, su tuo sutiko tylėjimo būdu. Taigi laikytina, kad tokiu savo elgesiu atsakovas užtikrino ieškovės, kaip atleidžiamos darbuotojos materialines garantijas, darė viską, kad ieškovė oriai jaustųsi ir turėtų tinkamas galimybes naujo darbo paieškoms, taip iš esmės laikėsi DK 57 straipsnio 7 ir 8 dalių, 64 straipsnių nuostatų. Toks atsakovo elgesys, teismo vertinimu, atsveria atsakovo nepakankamai rūpestingą ir atidų elgesį individualiai raštu neinformuojant ieškovės apie laisvas pareigybes, kurias ieškovė būtų galėjusi užimti.

28.       Teismas sprendė, kad atsakovui nebuvo būtina šioje byloje samdyti advokatą ir taip patirti papildomų išlaidų, nes byloje ieškovę atstovavo advokato padėjėjas, o atsakovą ne tik advokatas, tačiau ir Lietuvos sporto centro Finansų, teisės ir personalo valdymo skyriaus vedėjo pavaduotojas, kuris turėjo tinkamą teisinę ir profesinę kvalifikaciją ir kurio atstovavimas galėjo būti pakankamas byloje. Todėl teismas laikė, kad atsakovo patirtos atstovavimo byloje išlaidos nebuvo būtinos ir nebūtų sąžininga jas iš ieškovės priteisti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

29.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2654-1159/2022 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

29.1.                       Šiuo atveju bylą nagrinėjusio teismo šališkumas pasireiškė tuo, jog teisėjas turėjo išankstinį nusistatymą prieš ieškovę, o būtent neigiamą ieškovės vertinimą, susiformavusį dėl jam žinomos informacijos apie vykusį ikiteisminį tyrimą ir žinomo šio tyrimo detalių. Tyrimo pradėjimo ir atlikimo metu šią bylą nagrinėjęs teisėjas Romualdas Gylys ėjo STT Administravimo valdybos viršininko pareigas, ir būtent jis raštu informavo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministeriją dėl ieškovės atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo.

29.2.                      Pažymėjo, jog darbdavys ne tik neteikė informacijos apie laisvas darbo vietos ieškovei asmeniškai, tačiau ši informacija taip pat nebuvo pateikta darbuotojo atstovams (darbovietėje veikusiai profesinei sąjungai) ir nebuvo skelbiama ar prieinama viešai. Jokių įrodymų, jog darbuotojams (ir ieškovei) bent kokio forma buvo pateikta ar prieinama informacija apie laisvas darbo vietos įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu, atsakovė nepateikė. Priešingai, prielaidos, neva informacija apie laisvas darbo vietos darbuotojams buvo prieinama darbdavio internetinėje svetainėje ar bet kokiu kitu būdu, yra paneigtos nešališkos liudytojos parodymais – R. B. ((duomenys neskelbtini)) patvirtino, jog apie numatytą įstaigos reorganizavimą jokios konstruktyvios informacijos iš darbdavio negavo iki pat 2021 m. įspėjimų apie numatomus atleidimus; įteikimas vyko chaotiškai, nors ne vieną kartą kreipėsi, jokių atsakymų negavo, žino, kad atsakovas priėmė naujus darbuotojos, nesupranta, kodėl vieni buvo atleisti, o kitiems pasiūlytos darbo vietos. Tik iš darbo inspekcijos sužinojo naują struktūrą ir pareigybes, apie laisvas darbo vietas viešai skelbiamos informacijos nebuvo, internete taip pat. Tokiu būdu, negali būti reikalaujama iš kiekvieno darbuotojo atskirai įrodyti, jog jis kreipėsi į darbdavį prašydamas suteikti informaciją. Toks reikalavimas būtų perteklinis ir pernelyg apkraunantis ne tik darbuotojus, bet ir patį darbdavį, paneigiantis darbuotojų atstovavimo esmę.

29.3.                      Teiginiai, jog ieškovė nebūtų sutikusi eiti kurią nors iš buvusių laisvų pareigų, yra tik teismo niekuo nepagrįsta prielaida ir samprotavimai. Net jei ši prielaida galimai galėtų būti tikėtina dėl D lygio pareigybių, jokiu būdu negali būti laikoma tikėtina dėl Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento Vilniaus skyriaus medicinos registratoriaus (toliau – registratorius) pareigybės. Net pats atsakovas neteikė nuomonės (atsikirtimo), jog ieškovė nebūtų sutikusi eiti registratoriaus pareigybės, kad patvirtino, jog teismo prielaida yra neteisinga. Be to, pati galimybė spęsti, kokį darbą darbuotojui pasirinkti, suteikimas kitam asmeniui subjektui ar teismui yra ydingas ir nesuderinamas su aukščiausiu lygmeniu garantuojama žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Dar daugiau, registratoriaus pareigybės užėmimas neužkerta kelio vėliau, atsilaisvinus kitai pareigybei, į ją kandidatuoti, o darbas toje pačioje darbovietėje užtikrina darbdavio veiklos specifikos žinojimą. 

29.4.                      Teismas pateisina darbdavio nepranešimą apie laisvas darbo vietas, kai darbdavys pagal įstatymą turi tokią pareigą, o iš darbuotojo reikalaujama pateikti rašytinį kreipimąsi į darbdavį dėl laisvų darbo vietų, nors darbuotojui tokia pareiga pagal įstatymą nenustatyta.

29.5.                      Teismo išvados, jog ieškovė turėjo ginčyti reorganizacijos procesą reglamentuojančius teises aktus, yra neteisinga, kadangi ne pati reorganizacija savaime pažeidė ieškovės, kaip darbuotojos teises, o darbdavio elgesys reorganizacijos procese ir darbo teisės normų pažeidimai. Būtent dėl šios priežasties ieškovė pasirinko visiškai pagrįstą savo teisių gynimo būdą – inicijuojant individualų darbo ginčą.

29.6.                      Aplinkybė, jog po reorganizacijos patvirtintoje darbdavio struktūroje nėra analogiškos pareigybės, savaime negali tapti pagrindu nutraukti darbo sutartį, toks pagrindas būtų itin formalus. Todėl teismas turi vertinti ne tik tai, ar naujoje struktūroje yra analogiška (ar panaši) pareigybė, bet ir tai, ar kvalifikaciniai reikalavimai panašiai pareigybei naujoje struktūroje užimti nėra dirbtini ir nepagrįsti. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas teikė argumentus, kad ieškovės darbo funkcijos nebuvo realiai panaikintos, o paskirstytos kitiems darbuotojams, nurodant, jog didžioji dalis ieškovės buvusių darbo funkcijų buvo perduotos naujai įsteigtai pareigybei – Sporto medicinos departamento direktoriui. Nepaisant to, kad pareigybės savo funkcijomis yra itin panašios, naujai įsteigtai pareigybei nepagrįstai buvo nustatytas naujas kvalifikacinis medicininio išsilavinimo reikalavimas. Akivaizdu, jog tokiu būdu ieškovei buvo sąmoningai atimta galimybė tęsti darbo santykius.

29.7.                      Medicininio išsilavinimo reikalavimas einant vidutines grandies vadovo pareigas ne gydymo įstaigoje nėra įtvirtintas įstatymu kaip imperatyvas, todėl ši aplinkybė savaime negali būti laikoma svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį. Akivaizdu, kad atsakovo nustatyti pertekliniai kvalifikaciniai reikalavimai prieštaravo teisingumo ir protingumo principams, taip pat nebuvo pagrįsti imperatyvių teisės normų reikalavimais. Susidarė ydinga ir akivaizdžiai neracionali situacija, kai pagal atsakovo nustatytą tvarką ieškovės kvalifikacija atitiko Centro direktoriaus pareigybei keliamus reikalavimus (dviejų metų vadovavimo patirtis), bet žemesnio lygio darbuotojo pareigybėms keliamų reikalavimų ji neatitiko.

29.8.                      Civilinėse bylose konstatuoti ieškovės pažeidimai buvo susiję ne su tiesioginiu nuolatiniu ieškovės funkcijų vykdymu, o su laikinai atliekamomis funkcijomis, yra procedūrinio pobūdžio ir nulemti netikslaus bei neišsamaus reglamentavimo. Tuo atveju, jeigu darbo santykių nutraukimo tikroji priežastis yra ieškovės, kaip darbuotojos veiksmai, darbdavys turėjo taikyti visiškai kitą atleidimo procedūrą bei įrodinėti aplinkybes, be kita ko ir tai, jog drausminė nuobauda – atleidimo iš darbo yra proporcinga galimam padarytam darbo pareigų pažeidimui.

30.       Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1.                      Nurodė, jog nėra jokio pagrindo abejoti teisme bylą išnagrinėjusio ir sprendimą priėmusio teisėjo Romualdo Gylio nešališkumu, kadangi apeliacinio skundo motyvai yra deklaratyvūs ir laikytini apeliantės subjektyvia nuomone, nesuponuojančia jokio pagrindo spręsti, jog bylą išnagrinėjęs ir sprendimą priėmęs teisėjas galėjo būti šališkas apeliantės atžvilgiu. Apeliantė turėjo visas galimybės nušalinimą teisėjui reikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

30.2.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad apeliantė, turėdama teisinių žinių, bei tai, kad ėjo vadovaujančias pareigas LSMC ir netgi kurį laiką jam laikinai vadovavo, nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, nes nesikreipė į Centrą prašydama ją informuoti apie laisvas pareigas Centre jos įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu. Aktualu ir tai, kad visus tris įspėjimo mėnesius apeliantei nebuvo duota jokių darbo pavedimų, užduočių, tačiau buvo mokamas nustatytas darbo užmokestį, taip sudarant galimybes tris mėnesius 100 procentų darbo laiko skirti darbo paieškoms. Atitinkamai, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, apeliantė galėjo ne kartą kreiptis į Centrą raštu prašydama informuoti apie esamas laisvas pareigas, tačiau to nepadarė, todėl teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad apeliantė suprato, kad jai nebus siūlomas kitas darbas Centre ir su tuo sutiko tylėjimo būdu. Taigi, aptariamas apeliantės elgesys nesuponuoja pagrindo spręsti, jog apeliantė buvo neteisėtai atleista iš darbo.

30.3.                      Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantė ar profesinė sąjunga būtų kreipęsi į Centrą, o Centras būtų nepateikęs prašomos informacijos. Pažymėtina, kad informacija apie LSMC reorganizavimą buvo vieša – tiek apeliantei, tiek profesinei sąjungai buvo žinomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 684 „Dėl sutikimo reorganizuoti Lietuvos sporto medicinos centrą“, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2020 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. V-1527 „Dėl Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo, Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo sąlygų aprašo ir Lietuvos sporto centro nuostatų patvirtinimo“, taipogi Lietuvos sporto centro direktoriaus 2020 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro struktūros schemos patvirtinimo“ bei 2020 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro darbuotojų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ turinys. Taigi, visa esminė informacija, susijusi su LSMC reorganizavimu, apeliantei buvo žinoma, dėl kitos ją dominančios informacijos apeliantė turėjo visas galimybes kreiptis į Centrą, tačiau, kaip teisingai konstatavo teismas, to apeliantė nepadarė.

30.4.                      Atkreipė dėmesį, kad aptariamame kontekste kritiškai vertintini liudytojos R.?B. parodymai, kadangi byloje nėra jokių duomenų apie raštiškus profesinės sąjungos prašymus Centrui į kuriuos profesinė sąjunga negavo atsakymų. Be to, nors liudytoja nurodė, kad darbuotojai buvo nepatenkinti LSMC reorganizacija, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti šį liudytojos teiginį, tuo tarpu Centras nusiskundimų dėl reorganizacijos iš darbuotojų negavo. Negalima laikyti patikimais liudytojos R.?B., kuri iš LSMC buvo atleista pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, parodymų dar ir dėl to, kad šios liudytojos parodymai vertinti kaip asmeninė neigiama nuomonė bei požiūris į susiklosčiusią situaciją, bet ne patvirtinantys kokias nors faktines aplinkybes.

30.5.                      Teismas visiškai pagrįstai laikė, jog apeliantės teiginiai dėl galimybės užimti D lygio ar registratoriaus pareigybę, tėra ieškovės argumentavimo teisinės taktikos dalis, tačiau jokiu būdu ne tikroji valios išraiška. Dar daugiau, aiškaus pageidavimo užimti D lygio pareigybę (darbininko, valytojo, kambarinės, pagalbinio virtuvės darbininko ar kiemsargio) ar registratoriaus pareigybę apeliantė nenurodė ir apeliaciniame skunde. Be to, apeliantė nesiėmė jokių priemonių aptariamoms pareigybėms užimti iki apeliantės atleidimo iš darbo. Vadinasi, nėra jokio pagrindo manyti, kad apeliantė būtų iš tiesų pageidavusi užėmusi kurią nors iš D lygio pareigybių. Be to, apeliantės įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu (nuo 2020 m. gruodžio 21 d. iki 2021 m. balandžio 2 d.) registratoriaus pareigybė buvo užimta, todėl šios pareigybės apeliantei nebuvo objektyviai galima užimti (DK 57 straipsnio 2 dalis). Tuo labiau, kad negalima nepastebėti, jog apeliaciniame skunde apeliantė nurodo registratoriaus pareigybės teigiamus aspektus, tačiau aiškiai nenurodo savo pozicijos dėl galimybės šią pareigybę užimti. Tai dar kartą parodo, jog apeliantė elgiasi nesąžiningai ir bando sudaryti klaidingą įspūdį neva ji galėjo užimti registratoriaus pareigybę.

30.6.                      Pažymėjo, jog ieškinyje dėstydama poziciją dėl jai nepasiūlytų pareigų, ieškovė ignoruoja DK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus principus, kadangi faktą, kad ieškovei nebuvo pasiūlyta D lygio pareigybė už minimalų darbo užmokestį, žinodama, kad ši pozicija jai nėra priimtina ir, kad ji vis tiek nesutiktų dirbti šiose pareigose, naudoja nesąžiningai, bet kokia kaina siekdama, jog darbo sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu. Ieškovė nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidas, kad ji tikrai būtų suinteresuota priimti D lygio pareigybės (etato) už minimalią mėnesinę algą kitame mieste pasiūlymą. Kadangi, laikydamasis DK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų, darbdavys privalo gerbti darbuotojo garbę ir orumą, vadovaujantis šiuo principu, darbdavys neprivalo siūlyti įspėtam apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės laisvų pareigybių, kurių užėmimas bendruomenės ir darbuotojo akyse būtų vertinamas kaip pažeminimas ir išsityčiojimas.

30.7.                      Apeliaciniame skunde nenurodoma kokių konkrečių įrodymų, nagrinėdamas bylą, nesurinko teismas. Parengiamajame teismo posėdyje teismas patenkino visą eilę apeliantės prašymų išreikalauti reikalingus duomenis (pareigybių aprašymus, informaciją apie laisvas pareigybes ir kt.) ir įpareigojo Centrą tuos duomenis pateikti, ką Centras ir padarė 2022 m. sausio 7 d. Taigi, apeliantė visiškai nepagrįstai apkaltino teismą pasyvumu. Pažymėtina, kad Centras tiek Darbo ginčų komisijai, tiek teismui teikė visą reikalingą informaciją, įskaitant ir tą informaciją, kurios prašė Darbo ginčų komisija ir teismas. Dėl Centro pateiktos informacijos Darbo ginčų komisijai ir teismui apimties apeliantė nekėlė jokių pretenzijų, todėl yra visiškai nesuprantamas apeliacinio skundo teiginys, jog Centras vengė teikti išsamią ir teisingą informaciją apie buvusias laisvas darbo vietas.

30.8.                      Centro direktorius 2020 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro struktūros schemos patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos sporto centro struktūros schemą, kurioje numatyta viena Centro direktoriaus pavaduotojo pareigybė. Centro direktoriaus 2020 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro darbuotojų pareigybių sąrašų 8 patvirtinimo“ buvo patvirtintas Lietuvos sporto centro pareigybių sąrašas (Valstybės biudžeto lėšos) bei pareigybių aprašymai. Taigi, jeigu apeliantė buvo nepatenkinta struktūros schema ar pareigybių sąrašu bei pareigybių aprašymais, kuriuose buvo numatyti konkretūs reikalavimai asmenims siekiantiems užimti pareigas, tokiu atveju apeliantė teisės aktų nustatyta tvarka turėjo ginčyti įsakymus, kuriais buvo patvirtinta atitinkamai struktūros schema ir pareigybių sąrašas, tačiau to apeliantė nepadarė. Vien tai sudaro pagrindą spręsti, kad apeliantė nepagrįstai kritikuoja kai kurioms pareigybėms keliamus reikalavimus (turėti tam tikrą darbo patirtį, išsilavinimą ir pan.). Be to, teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog apeliantės atstovo dėstomi argumentai dėl kvalifikacinių reikalavimų pareigybėms nėra aktualūs, kadangi jau buvo pasibaigę įsakymų apskundimo terminai. Atitinkamai nėra jokio pagrindo manyti, jog buvo apribota apeliantės teisė būti išklausytai.

30.9.                      Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog apeliantės pareigybės funkcijos buvo išdalintos kitiems darbuotojams. Tokių aplinkybių, pagrįstų faktiniais duomenimis, apeliantė nenurodė nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nei apeliaciniame skunde. Be to, nors apeliantė teigia, kad dalis jos pareigybės funkcijų buvo perduotos Sporto medicinos departamento direktoriui, tačiau šių savo teiginių apeliantė niekaip nekonkretizuoja.

30.10.                      Visiškai nepagrįstai apeliantė kvestionuoja tai, kad Sporto medicinos departamento direktoriui yra keliamas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą sveikatos mokslų studijų krypčių grupės (kodas G) išsilavinimą su sveikatos mokslų magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintu. Įvertinus į bylą pateiktą Sporto medicinos departamento direktoriaus pareigybės aprašymą, matyti, kad šias pareigas einantis asmuo, be kita ko, atlieka šias funkcijas: užtikrina Centro teikiamų specializuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę, rengia departamento veiklos planus ir ataskaitas, užtikrina departamentui pavestų funkcijų vykdymą, pagal departamento kompetenciją dalyvauja rengiant teisės aktų projektus ir kt. Todėl nekyla jokių abejonių, kad Sporto medicinos departamento direktoriui, tam, kad tinkamai atlikti jam pavestas funkcijas yra būtina turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą sveikatos mokslų studijų krypčių grupės (kodas G) išsilavinimą su sveikatos mokslų magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintu.

30.11.                      Vertinant mentoriaus pareigybę, yra būtina įvertinti mentoriaus pareigybės paskirtį – perduoti Sporto medicinos departamento darbuotojams įgytą patirtį sveikatos priežiūros srityje. Be to, pagal pareigybės aprašymą mentorius ne tik perduoda Sporto medicinos departamento darbuotojams įgytą patirtį sveikatos priežiūros srityje, tačiau ir teikia metodinę pagalbą darbuotojams, padeda naujiems darbuotojams įgyti ar tobulinti žinias, kompetencijas, gebėjimus bei atlieka kitas funkcijas. Taigi, įvertinus mentoriaus funkcijas, akivaizdu, kad šiai pareigybei užimti yra visiškai logiška turėti dvidešimties metų profesinę patirtį. Be to, svarbu ir tai, kad apeliantė neatitinka mentoriaus pareigybei keliamo reikalavimo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą sveikatos mokslų studijų krypčių grupės (kodas G) išsilavinimą.

30.12.                      Apeliantei įteiktame 2020 m. gruodžio 21 d. pranešime (įspėjime) Nr. (duomenys neskelbtini) apie darbo sutarties nutraukimą yra nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas – DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas (darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla). Analogiškas darbo sutarties su apeliante nutraukimo pagrindas buvo nurodytas ir Centro direktoriaus 2021 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini)  „Dėl darbo sutarties nutraukimo su A. M.“ 1 punkte. Atitinkamai nėra jokio pagrindo manyti, jog darbo sutartis su apeliante buvo nutraukta kitu nei DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Pažymėjo, jog į bylą pateikti procesiniai sprendimai, priimti kitose su apeliante susijusiose bylose, leido abejoti apeliantės nesąžiningumu, tačiau nebuvo pagrindu su apeliante nutraukti darbo sutartį.

31.       Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos sporto centras  prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2654-1159/2022 dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovo naudai iš ieškovės priteisti 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

31.1.                      Byloje nėra ginčo, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir šios išlaidos pripažintinos atsakovo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis.

31.2.                      Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ignoravo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 93) straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principą „pralaimėjęs moka“. Be to, nenurodė nė vieno motyvo apie tai, jog atsakovui priteisus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės, būtų pažeista ieškovės teisė į teisminę gynybą.

31.3.                      Nei ieškovė, nei jos atstovas neprašė teismo atmesti atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tuo atveju, jeigu ieškinys būtų atmestas, be to, nepateikė jokių motyvų, dėl ko teismas turėtų nesilaikyti aukščiau aptarto principo.

31.4.                      Tiek ieškovės, tiek atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra panašūs.

31.5.                      Atsakovo patirtų išlaidų dydis atitinka CPK ir Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos). Be to, pats teismas nenurodė, jog šios atsakovo patirtos išlaidos neatitiktų Rekomendacijų.

31.6.                      Teismui atmetus ieškinį ir nepriteisus bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės, sudaromos prielaidos ieškovei piktnaudžiauti teise į teisminę gynybą ir atsakovui teisme reikšti nepagrįstus reikalavimus.

31.7.                      CPK nėra įtvirtinta draudimų ar ribojimų biudžetinei įstaigai savo atstovavimui pasitekti kvalifikuotus advokatus teisminiame procese ir tokiu būdu efektyviai ginti savo interesus.

31.8.                      Ginčas buvo kilęs dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo, tačiau tai yra visiškai nesusiję su atsakovo, kaip biudžetinės įstaigos veikla, vykdant teisęs aktais atsakovui priskirtas funkcijas.

31.9.                      Kompleksiškai įvertinus bylos pobūdį, byloje keltus klausimus, ieškovės argumentų gausą, nekyla abejonių, jog dėl byloje keliamų klausimų naujumo, bylos sudėtingumo, tam, kad apginti savo interesus teisme, atsakovas turėjo pasitelkti advokatą ir, teismui priėmus atsakovui palankų sprendimą, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

33.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

34.       Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

35.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

36.       Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021, 6, 61 punktai).

37.       Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos raštą „Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo“ ir elektroninį laišką. Atsakovas prašo nepriimti ieškovės pateiktų naujų įrodymų. Ieškovė nepagrindė, dėl kokių priežasčių ji negalėjo pateikti šių duomenų pirmosios instancijos teismui ir būtinybės pateikti šiuos įrodymus vėliau. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nušalinimą teisėjui Romualdui Gyliui galėjo reikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau tokia teise nepasinaudojo, todėl teisėjų kolegija dėl minėto apeliantės abejones dėl teisėjo nešališkumo atmeta kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti rašytiniai įrodymai neturės esminės reikšmės, sprendžiant šalių ginčą, todėl atsisako juos priimti.

Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė

38.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl Lietuvos sporto centro direktoriaus 2021 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo neteisėtu ir įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo ir piniginių išmokų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

39.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

40.       Ieškovė apeliaciniu skundu teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Nurodė, kad darbdavys ne tik neteikė informacijos apie laisvas darbo vietos ieškovei asmeniškai, tačiau ši informacija taip pat nebuvo pateikta darbuotojo atstovams (darbovietėje veikusiai profesinei sąjungai), kuri į darbdavį dėl informacijos suteikimo kreipėsi tiek žodžiu, tiek raštu, todėl laikytina, jog darbuotojai įvykdė savo bendradarbiavimo pareigą per atstovą. Be to, ši informacija nebuvo skelbiama ar prieinama ir viešai. Teiginiai, jog ieškovė nebūtų sutikusi eiti kurią nors iš buvusių laisvų pareigų, yra tik teismo niekuo nepagrįsta prielaida ir samprotavimai. Net jei ši prielaida galimai galėtų būti tikėtina dėl D lygio pareigybių, jokiu būdu negali būti laikoma tikėtina dėl registratorius pareigybės. Be to, pati galimybė spęsti, kokį darbą darbuotojui pasirinkti, suteikimas kitam asmeniui subjektui ar teismui yra ydingas ir nesuderinamas su aukščiausiu lygmeniu garantuojama žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą.

41.       Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą teigia, kad apeliantė, turėdama teisinių žinių, bei tai, kad ėjo vadovaujančias pareigas LSMC ir netgi kurį laiką jam laikinai vadovavo, nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, nes nesikreipė į Centrą prašydama ją informuoti apie laisvas pareigas Centre jos įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu. Aktualu ir tai, kad visus tris įspėjimo mėnesius apeliantei nebuvo duota jokių darbo pavedimų, užduočių, tačiau buvo mokamas nustatytas darbo užmokestį, taip sudarant galimybes tris mėnesius 100 procentų darbo laiko skirti darbo paieškoms. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantė ar profesinė sąjunga būtų kreipęsi į Centrą, o Centras būtų nepateikęs prašomos informacijos. Pažymėjo, kad informacija apie LSMC reorganizavimą buvo vieša. Nurodė, kad teismas visiškai pagrįstai laikė, jog apeliantės teiginiai dėl galimybės užimti D lygio ar registratoriaus pareigybę, tėra ieškovės argumentavimo teisinės taktikos dalis, tačiau jokiu būdu ne tikroji valios išraiška. Dar daugiau, aiškaus pageidavimo užimti D lygio pareigybę (darbininko, valytojo, kambarinės, pagalbinio virtuvės darbininko ar kiemsargio) ar registratoriaus pareigybę apeliantė nenurodė ir apeliaciniame skunde. Be to, apeliantė nesiėmė jokių priemonių aptariamoms pareigybėms užimti iki apeliantės atleidimo iš darbo, vadinasi, nėra jokio pagrindo manyti, kad apeliantė būtų iš tiesų pageidavusi užėmusi kurią nors iš D lygio pareigybių. Pabrėžė, jog jeigu apeliantė buvo nepatenkinta struktūros schema ar pareigybių sąrašu bei pareigybių aprašymais, kuriuose buvo numatyti konkretūs reikalavimai asmenims siekiantiems užimti pareigas, tokiu atveju apeliantė teisės aktų nustatyta tvarka turėjo ginčyti įsakymus, kuriais buvo patvirtinta atitinkamai struktūros schema ir pareigybių sąrašas, tačiau to apeliantė nepadarė. Vien tai sudaro pagrindą spręsti, kad apeliantė nepagrįstai kritikuoja kai kurioms pareigybėms keliamus reikalavimus (turėti tam tikrą darbo patirtį, išsilavinimą ir pan.).

42.       Taip pat atsakovas (ir apeliantas) prašo priteisti pirmosios instancijos teismo nepriteistas bylinėjimosi išlaidas, motyvuodamas tuo, jog CPK nėra įtvirtinta draudimų ar ribojimų biudžetinei įstaigai savo atstovavimui pasitekti kvalifikuotus advokatus teisminiame procese ir tokiu būdu efektyviai ginti savo interesus.

43.       Taigi, byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovas pagrįstai panaikino ieškovės pareigybę ir pagrįstai nesiūlė jai kitų pareigų reorganizuotoje įstaigoje, t. y. ar pagrįstai nutraukė darbo santykius.

44.       Siekdama įvertinti apeliacinio skundo pagrįstumą, teisėjų kolegija pasisakys dėl esminių skundo argumentų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

45.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tarp ieškovės ir Lietuvos sporto medicinos centro 2017 m. gruodžio 29 d. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, ieškovė nuo 2018 m. sausio 2 d. buvo priimta dirbti teisės ir veiklos organizavimo skyriaus vedėjos pareigas. Ieškovė, laimėjusi konkursą, nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. dirbo Lietuvos sporto medicinos centre direktoriaus pavaduotojos pareigose, darbo sutartis buvo nutraukta 2021 m. birželio 22 d. dėl reorganizacijos metu panaikintos ieškovės pareigybės.

46.       Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2020 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V-1527 „Dėl Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo, Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo sąlygų aprašo ir Lietuvos sporto centro nuostatų patvirtinimo“ biudžetinė įstaiga Lietuvos sporto medicinos centras nuo 2021 m. sausio 1 d. jungimo būdu reorganizuotas prijungiant jį prie biudžetinės įstaigos Lietuvos sporto centro, kuriam po reorganizavimo perėjo visos reorganizuojamos biudžetinės įstaigos Lietuvos sporto medicinos centro teisės ir pareigos. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2020 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V-1527 patvirtintas Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo sąlygų aprašas (toliau – Aprašas), kuris nustatė Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo jungimo būdu, prijungiant jį prie Lietuvos sporto centro tvarką ir sąlygas. Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2020 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V-1527 patvirtinti Lietuvos sporto centro nuostatai (toliau – Nuostatai). Nuostatų 18 punkte nustatyta, jog Centro struktūrą tvirtina centro direktorius.

47.       Ieškovei 2020 m. gruodžio 21 d. įteiktas pranešimas (įspėjimas) Nr. (duomenys neskelbtini) apie darbo sutarties nutraukimą. Pranešime nurodyta, kad Lietuvos sporto centro direktorius 2020 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro struktūros schemos patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos sporto centro struktūrą ir 2020 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro darbuotojų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos sporto centro pareigybių sąrašą, kurie įsigalioja nuo 2021 m. sausio 1 d. Pranešime taip pat nurodyta, jog naujoje struktūroje ir pareigybių sąraše ieškovės užimamos pareigybės nėra. Lietuvos sporto centro direktoriaus 2021 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) su ieškove 2017 m. gruodžio 29 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą (darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių susijusių su darbdavio veikla), ir išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, taip pat kompensacija už nepanaudotas atostogas. 

48.       Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos (iki 2021 m. birželio 17 d.) atsakovas turėjo šias laisvas darbo vietas: D lygio 7 pareigybes (darbininko, valytojo, kambarinės, pagalbinio virtuvės darbininko, kiemsargio), Lietuvos sporto centro Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo ir Lietuvos sporto centro Klaipėdos sporto medicinos skyriaus vedėjo (konkursinės pareigybes apie jas buvo skelbiama viešai), Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento mentoriaus pareigybę, Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento Vilniaus skyriaus medicinos registratoriaus, Vilniaus sporto medicinos skyriaus vedėjo pareigybę. Ieškovės išsilavinimas ir turima kvalifikacija realiai atitiko šias pareigybes: D lygio 7 pareigybes (darbininko, valytojo, kambarinės, pagalbinio virtuvės darbininko, kiemsargio, darbininko, valytojo) ir Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento Vilniaus skyriaus medicinos registratoriaus. Be to, ieškovė yra įgijusi aukštąjį teisinį išsilavinimą (ieškovės atstovo paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu), ginčo dėl to byloje nebuvo.

Dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo pagal DK 57 straipsnį pagrindų

49.       Apeliaciniame skunde ieškovė, viena vertus, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė turėjo ginčyti reorganizacijos procesą reglamentuojančius teises aktus, tačiau ieškovė pažymėjo, kad ne pati reorganizacija savaime pažeidė ieškovės, kaip darbuotojos teises, o darbdavio elgesys reorganizacijos procese ir darbo teisės normų pažeidimai, kita vertus, nurodo, kad aplinkybė, jog po reorganizacijos patvirtintoje darbdavio struktūroje nėra analogiškos pareigybės, savaime negali tapti pagrindu nutraukti darbo sutartį, toks pagrindas būtų itin formalus, todėl teismas turi vertinti ne tik tai, ar naujoje struktūroje yra analogiška (ar panaši) pareigybė, bet ir tai, ar kvalifikaciniai reikalavimai panašiai pareigybei naujoje struktūroje užimti nėra dirbtini ir nepagrįsti, t. y. ar nagrinėjamu atveju Centre realūs darbo organizavimo pakeitimai buvo svarbi priežastis nutraukti su ieškove darbo sutartį pagal DK 57 straipsnį ir ar jame nustatyta tvarka nebuvo pažeista. Taip pat pažymėjo, kad ieškovės darbo funkcijos nebuvo realiai panaikintos, o paskirstytos kitiems darbuotojams, nurodant, jog didžioji dalis ieškovės buvusių darbo funkcijų buvo perduotos naujai įsteigtai pareigybei – Sporto medicinos departamento direktoriui. Nepaisant to, kad pareigybės savo funkcijomis yra itin panašios, naujai įsteigtai pareigybei nepagrįstai buvo nustatytas naujas kvalifikacinis medicininio išsilavinimo reikalavimas, akivaizdu, jog tokiu būdu ieškovei buvo sąmoningai atimta galimybė tęsti darbo santykius. Tuo tarpu atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad ieškovė, ginčydama struktūros schemą ar pareigybių sąrašus bei pareigybių aprašymus, kuriuose buvo numatyti konkretūs reikalavimai asmenims siekiantiems užimti pareigas, teisės aktų nustatyta tvarka turėjo ginčyti įsakymus, kuriais buvo patvirtinta atitinkamai struktūros schema ir pareigybių sąrašas, tačiau to apeliantė nepadarė. Vien tai sudaro pagrindą spręsti, kad apeliantė nepagrįstai kritikuoja kai kurioms pareigybėms keliamus reikalavimus (turėti tam tikrą darbo patirtį, išsilavinimą ir pan.). Be to, teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog apeliantės atstovo dėstomi argumentai dėl kvalifikacinių reikalavimų pareigybėms nėra aktualūs, kadangi jau buvo pasibaigę įsakymų apskundimo terminai. Atitinkamai nėra jokio pagrindo manyti, jog buvo apribota apeliantės teisė būti išklausytai.

50.       Pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą darbo sutartis su darbuotoju gali būti nutraukiama, kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas jo sutikimu.

51.       Pagal kasacinio teismo praktiką, kai sprendžiama dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, teismas neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl jis sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2012; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-248/2016, 13 punktas; 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017).

52.       Vadovaujantis DK 57 straipsnio 2 dalimi, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Ši įstatymo nuostata lemia, kad teismas, nuspręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, turi įvertinti aplinkybes, susijusias su sprendimo nutraukti darbo sutartį priėmimu. Visų pirma tai susiję su priežasties, dėl kurios darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumo įvertinimu. Antra, teismas turi įvertinti, ar ši priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė. Esant ginčui, pareiga įrodyti šių DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų su sprendimo nutraukti darbo sutartį aptariamu pagrindu priėmimu susijusių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

53.       Nuspręsdamas dėl priežasčių realumo, darbdavys turi įrodyti, kad darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą lėmė darbo organizavimo pakeitimai ar kitos svarbios priežastys, susijusios su darbdavio veikla. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs baigtinio šių priežasčių sąrašo. Tai gali būti tiek vidinės priežastys (darbo organizavimo pertvarkymas, optimizuojant turimus resursus ar pan.), tiek išorinės priežastys (ekonominės ar kitos išorinės priežastys, dėl kurių darbdavys nusprendžia sumažinti įmonės veiklos sąnaudas, ar pan.). Įstatyme įtvirtintas šių priežasčių realumo reikalavimas reiškia, jog darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimas buvo pagrįstas realiai egzistuojančiomis su darbdavio veikla susijusiomis vidinėmis ar išorinėmis priežastimis, lėmusiomis pasikeitusį darbuotojų darbo poreikį ir sprendimo dėl darbuotojo atleidimo priėmimą. Įgyvendinant darbdavio veiklos tikslus priimtų sprendimų kaip priežasties, dėl kurios konkretaus darbuotojo funkcija tampa perteklinė, realumo įvertinimas neapima jų tikslingumo ir pagrįstumo įvertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

54.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad, nusprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo aptariamu pagrindu realumo, būtina įvertinti, ar konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą lėmusios priežastys nėra fiktyvios, t. y. ar tos priežastys nėra sudarytos turint tikslą pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2012).

55.       Nors šie kasacinio teismo išaiškinimai suformuluoti dar iki naujos DK redakcijos patvirtinimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad DK reglamentavimas tuo aspektu nėra pasikeitęs, jie taikytini aiškinant ir šiuo metu galiojančio DK nuostatas. Pažymėtina, kad darbo sutarties nutraukimo nagrinėjamu pagrindu fiktyvumą gali įrodyti aplinkybė, jog atleisto darbuotojo atliekama darbo funkcija tapo perteklinė ne dėl darbo organizavimo pakeitimų, bet dėl to, kad prieš tai buvo priimtas kitas besidubliuojančias funkcijas atliekantis darbuotojas; tai, kad po darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimo į atleisto darbuotojo vietą buvo priimtas kitas darbuotojas, dėl ko sprendimas pakeisti darbo organizavimą nebuvo realiai įgyvendintas ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

56.       Antroji aplinkybė, kuri turi būti įvertinta nusprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, yra ryšys tarp nurodytų priežasčių ir konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumo. Tam, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, galėtų būti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimo priežastimi, jos turi lemti konkretaus darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą. Tai reiškia, kad nurodytas realias su darbdavio veikla susijusias priežastis ir darbuotojo atliekamos darbo funkcijos nereikalingumą turi sieti tiesioginis priežastinis ryšys, o konkretaus darbuotojo darbo funkcijos nereikalingumas turi būti tiesioginė darbo organizavimo pakeitimų ar kitokių su darbdavio veikla susijusių priežasčių pasekmė. Kai darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, darbdavys sprendimą dėl darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimo gali priimti dėl to, kad jis visiškai atsisako atleidžiamo darbuotojo atliekamos darbo funkcijos, nusprendžia sumažinti tą pačią funkciją atliekančių darbuotojų skaičių ar atlikti kitus darbo organizavimo pakeitimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).

57.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai panaikino ieškovės pareigybę bei tai, kad neturėjo kito objektyviai pateisinamo tinkamo elgesio varianto, t. y. atsakovo struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, buvo realūs, ne fiktyvūs, be to, atsakovas neturėjo pareigos įsteigti būtent ieškovei skirtą pareigybę. 

58.       Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 684 „Dėl sutikimo reorganizuoti Lietuvos sporto medicinos centrą“ sutiko, kad biudžetinė įstaiga Lietuvos sporto medicinos centras būtų reorganizuojamas jungimo būdu ir prijungtas prie biudžetinės įstaigos Lietuvos sporto centro bei nurodė, kad reorganizavimo tikslas – sumažinti biudžetinių įstaigų skaičių, optimizuoti biudžetinių įstaigų veiklą, racionaliau naudoti materialinius, finansinius ir žmogiškuosius išteklius, pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų (sportininkų medicininę priežiūrą, gydymą ir traumų prevenciją bei reabilitaciją) prieinamumą ir kokybę; Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministras 2020 m. spalio 8 d. priėmė įsakymą Nr. V-1527 „Dėl Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo, Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo sąlygų aprašo ir Lietuvos sporto centro nuostatų patvirtinimo“, kuriuo, be kita ko, nuo 2021 m. sausio 1 d. nusprendė reorganizuoti biudžetinę įstaigą Lietuvos sporto medicinos centrą jungimo būdu – prijungiant ją prie biudžetinės įstaigos Lietuvos sporto centro, kuriai po reorganizavimo pereina visos reorganizuojamos biudžetinės įstaigos Lietuvos sporto medicinos centro teisės ir pareigos; Lietuvos sporto centro direktorius 2020 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro struktūros schemos patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos sporto centro struktūros schemą, kurioje numatyta viena Lietuvos sporto centro direktoriaus pavaduotojo pareigybė. Lietuvos sporto centro direktoriaus 2020 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro darbuotojų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ patvirtino Lietuvos sporto centro pareigybių sąrašą, kuriame nurodyta viena Lietuvos sporto centro direktoriaus pavaduotojo pareigybė, o naujai įkurtame Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamente direktoriaus pavaduotojo pareigybė nenumatyta.

59.       Taigi, nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad nustatyti naują atsakovo struktūrą ir patvirtinti naują pareigybių sąrašą buvo Centro direktoriaus pareiga, Lietuvos Respublikos Vyriausybei sutikus biudžetinę įstaigą Lietuvos sporto medicinos centrą reorganizavimo jungimo būdu prijungti prie biudžetinės įstaigos Lietuvos sporto centro, bei Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministrui priėmus įsakymą „Dėl Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo, Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo sąlygų aprašo ir Lietuvos sporto centro nuostatų patvirtinimo“ tokiu būdu, Centrui po reorganizavimo perėjo visos reorganizuojamos biudžetinės įstaigos Lietuvos sporto medicinos centro teisės ir pareigos. Taigi, Centro direktorius priėmė sprendimą pertvarkyti darbo organizavimą, atsisakant, atsakovo nuomone, perteklinių ieškovės darbo funkcijų. Spręstina, kad ieškovės pareigybė iš teisinių santykių išnyko 2020 m. gruodžio 31 d. 24:00 val., atitinkamai atsakovas turėjo pareigą spręsti dėl ieškovės atleidimo arba skyrimo į kitas pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, kad Centro direktoriaus atliktus atsakovo struktūros ir pareigybių pakeitimus nulėmė Centro direktoriaus siekis optimizuoti ir standartizuoti Centro veiklos procesus, kartu ir procesus Centro valdymo srityje. Taigi, teisėjų kolegija laiko pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovė, nesutikdama su struktūros schema ar pareigybių sąrašais bei pareigybių aprašymais, kuriuose buvo numatyti konkretūs reikalavimai asmenims siekiantiems užimti pareigas, teisės aktų nustatyta tvarka turėjo ginčyti įsakymus, kuriais buvo patvirtinta atitinkamai struktūros schema ir pareigybių sąrašas, tačiau minėtų teisės aktų neginčijo (tą pažymėjo ir apeliaciniame skunde), o pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva nenustatė, kad kuris nors iš minėtų teisės aktų gali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams ar gali neatitikti viešajam interesui.

60.       Dėl šios priežasties kritiškai vertinami apeliacinio skundo argumentai, kuriuose apeliantė nurodo, kad medicininio išsilavinimo reikalavimas einant vidutines grandies vadovo pareigas ne gydymo įstaigoje nėra įtvirtintas įstatymu kaip imperatyvas, todėl ši aplinkybė savaime negali būti laikoma svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį – atsakovo nustatyti pertekliniai kvalifikaciniai reikalavimai prieštaravo teisingumo ir protingumo principams, taip pat nebuvo pagrįsti imperatyvių teisės normų reikalavimais. Teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, jog pareigybės buvo patvirtintos Centro direktoriaus įsakymu, todėl jeigu apeliantės netenkino kuriai nors pareigybei keliami reikalavimai, tokiu atveju apeliantė galėjo skųsti atitinkamą įsakymą, kuriuo buvo patvirtintas pareigybės aprašymas.

61.       Teisėjų kolegija vertina, kad diskreciją nuspręsti, kokias pareigas darbuotojas gali eiti, turi išimtinai darbdavys, tuo tarpu sprendžiant ginčą dėl ieškovės atleidimo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pagrįstumo, būtina įvertinti, ar ieškovės vykdyta direktoriaus pavaduotojos funkcija tapo perteklinė dėl realaus šios funkcijos nereikalingumo. Taigi, sutiktina su atsakovo išsakyta pozicija, jog visiškai nepagrįstai apeliantė kvestionuoja tai, kad Sporto medicinos departamento direktoriui keliamas reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą sveikatos mokslų studijų krypčių grupės (kodas G) išsilavinimą su sveikatos mokslų magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintu yra perteklinis, kadangi įvertinus į bylą pateiktą Sporto medicinos departamento direktoriaus pareigybės aprašymą, matyti, kad šias pareigas einantis asmuo, be kita ko, atlieka šias funkcijas: užtikrina Centro teikiamų specializuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę, rengia departamento veiklos planus ir ataskaitas, užtikrina departamentui pavestų funkcijų vykdymą, pagal departamento kompetenciją dalyvauja rengiant teisės aktų projektus ir kt. Tokiu būdu, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad Sporto medicinos departamento direktoriui, tam, kad tinkamai atlikti jam pavestas funkcijas yra būtina turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą sveikatos mokslų studijų krypčių grupės (kodas G) išsilavinimą su sveikatos mokslų magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintu, priešingų aplinkybių nepateikė ir apeliantė.

62.       Apeliantė apeliaciniame skunde kvestionuoja ir mentoriaus pareigybei keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Šiuo pažymėtina, kad teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą išsakyta pozicija, jog vertinant mentoriaus pareigybę (atsakovo turėtą laisvą darbo vietą, dėl kurios keliamų kvalifikacinių reikalavimų ieškovė nesutinka), yra būtina įvertinti mentoriaus pareigybės paskirtį – perduoti Sporto medicinos departamento darbuotojams įgytą patirtį sveikatos priežiūros srityje. Be to, pagal pareigybės aprašymą mentorius ne tik perduoda Sporto medicinos departamento darbuotojams įgytą patirtį sveikatos priežiūros srityje, tačiau ir teikia metodinę pagalbą darbuotojams, padeda naujiems darbuotojams įgyti ar tobulinti žinias, kompetencijas, gebėjimus bei atlieka kitas funkcijas. Taigi, įvertinus mentoriaus funkcijas, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad šiai pareigybei užimti yra visiškai logiška turėti dvidešimties metų profesinę patirtį. Be to, svarbu ir tai, kad apeliantė neatitiko mentoriaus pareigybei keliamo reikalavimo turėti aukštąjį universitetinį ar jam prilygintą sveikatos mokslų studijų krypčių grupės (kodas G) išsilavinimą.

63.       Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys šalių paaiškinimai ir įrodymai, niekaip nepatvirtina, kad atsakovas atlikdamas darbo organizavimo pakeitimus turėjo reorganizuotoje įstaigoje – Lietuvos sporto centre įsteigti dar vieną direktoriaus pavaduotojo etatą, kuris būtų vykdęs iš esmės analogiškas funkcijas, kurias vykdė Lietuvos sporto medicinos centro direktoriaus pavaduotojas, nes toks pareigybės įsteigimas būtų neatitikęs reorganizavimo tikslo, t. y. sumažinti biudžetinių įstaigų skaičių, optimizuoti biudžetinių įstaigų veiklą, racionaliau naudoti materialinius, finansinius ir žmogiškuosius išteklius, pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų (sportininkų medicininę priežiūrą, gydymą ir traumų prevenciją bei reabilitaciją) prieinamumą ir kokybę. Laiko, kad tokia įsteigta pareigybė būtų buvusi perteklinė, nes, kaip byloje nustatyta, reorganizuotoje įstaigoje – Lietuvos sporto centre buvo įkurtas struktūrinis padalinys Lietuvos sporto medicinos centro Sporto medicinos departamentas (https://lscentras.lt/struktura), kurio vadovo pareigybei buvo keliami specifiniai patirties reikalavimai susiję su šiam padaliniui pavestomis funkcijomis, o ieškovė šių reikalavimų neatitiko.

64.       Priešingai nei teigia ieškovė apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas detaliai analizavo šalių pateiktus duomenis, susijusius su darbdavio nurodytomis priežastimis, kuriomis jis grindė darbo sutarties su ieškove nutraukimą. Apeliantė teigia, kad aplinkybė, jog po reorganizacijos patvirtintoje darbdavio struktūroje nėra analogiškos pareigybės, savaime negali tapti pagrindu nutraukti darbo sutartį, toks pagrindas būtų itin formalus. Nurodė, jog teismo posėdžio metu ieškovės atstovas teikė argumentus, kad ieškovės darbo funkcijos nebuvo realiai panaikintos, o paskirstytos kitiems darbuotojams, nurodant, jog didžioji dalis ieškovės buvusių darbo funkcijų buvo perduotos naujai įsteigtai pareigybei – Sporto medicinos departamento direktoriui, ir nepaisant to, kad pareigybės savo funkcijomis yra itin panašios, naujai įsteigtai pareigybei nepagrįstai buvo nustatytas naujas kvalifikacinis medicininio išsilavinimo reikalavimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija. Vėlgi, pažymėtina, kad sugretinęs byloje esančius Lietuvos sporto medicinos centro direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymą (patvirtintą Lietuvos sporto medicinos centro direktoriaus 2018 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Lietuvos sporto centro direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymą (patvirtiną Lietuvos sporto centro direktoriaus 2020 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)) nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija nenustatė, kad visas funkcijas, kurias vykdė ieškovė, perėmė vykdyti vien Lietuvos sporto centro direktoriaus pavaduotojas. Teisėjų kolegija vertina, kad darbo organizavimo pakeitimai, kuriuos pagal minėtus teisės aktus turėjo atlikti atsakovas, be abejo yra susiję su tuo, kad jis turėjo naikinamos įstaigos pareigybių funkcijų dalį perduoti kitoms pareigybėms, nes tokia ir yra darbo organizavimo pakeitimų esmė, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovės argumentais, kad tai negalėjo būti atliekama, kad galėjo būti tik perkeliama visa pareigybė su tomis pačios funkcijomis į kitą įstaigą. Aktualu ir tai, kad ieškovė neatitiko Lietuvos sporto centro direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašyme nustatytų reikalavimų – turėti 5 metų vadovaujamo darbo patirties. Atitinkamai nebuvo pagrindo atsakovui kaip nors spręsti, kurį iš minėtas pareigas ėjusių asmenų paskirti į Lietuvos sporto centro direktoriaus pavaduotojo pareigas. 

65.       Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentų analizė patvirtina, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo panaikinta ieškovės pareigybė ir vietoje jos, parengta su aiškiau ir griežčiau apibrėžtais kvalifikaciniais reikalavimais, buvo reorganizavimo metu atsakovo ieškovės vykdytų darbo funkcijų perteklius ir (ar) nebereikalingumas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo pagrindo prasme. Byloje esančių duomenų visumos analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas įrodė, jog ieškovės vykdytos direktoriaus pavaduotojo funkcijos tapo perteklinės. Atsakovo atlikti struktūriniai pertvarkymai nebuvo formalūs, ir nėra pagrindo teigti, kad buvo lemti atsakovo nenoro tęsti darbo santykius su konkrečiu darbuotoju – ieškove, siekiant jais faktiškai pagrįsti darbo sutarties su ja nutraukimą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, 302 straipsnis), todėl pagrindo pripažinti Lietuvos sporto centro direktoriaus 2021 m. birželio 22 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtu ir šį įsakymą panaikinti, nėra.

Dėl informacijos pateikimo apie laisvas darbo vietas

66.       Apeliantė taip pat nurodo, kad darbdavys ne tik neteikė informacijos apie laisvas darbo vietos ieškovei asmeniškai, tačiau ši informacija taip pat nebuvo pateikta darbuotojo atstovams (darbovietėje veikusiai profesinei sąjungai) ir nebuvo skelbiama ar prieinama viešai. Teiginiai, jog ieškovė nebūtų sutikusi eiti kurią nors iš buvusių laisvų pareigų, yra tik pirmosios instancijos teismo niekuo nepagrįsta prielaida ir samprotavimai. Net jei ši prielaida galimai galėtų būti tikėtina dėl D lygio pareigybių, jokiu būdu negali būti laikoma tikėtina dėl registratorius pareigybės. Be to, pati galimybė spęsti, kokį darbą darbuotojui pasirinkti, suteikimas kitam asmeniui subjektui ar teismui yra ydingas ir nesuderinamas su aukščiausiu lygmeniu garantuojama žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą. Dar daugiau, registratoriaus pareigybės užėmimas neužkerta kelio vėliau, atsilaisvinus kitai pareigybei, į ją kandidatuoti, o darbas toje pačioje darbovietėje užtikrina darbdavio veiklos specifikos žinojimą.

67.       Vadovaujantis DK 57 straipsnio 2 dalimi, darbo sutartis DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu. Taigi darbdavys per visą įspėjimo laikotarpį (įskaitant ir nedarbingumo laikotarpį) iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos privalo siūlyti darbuotojui laisvas darbo vietas, į kurias darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu.

68.       Byloje nustatyta (ko neginčijo ir pats atsakovas), kad atsakovas ieškovei laisvų darbo vietų minėtu įspėjimo laikotarpiu nesiūlė, tačiau turėjo laisvas 7 D lygio pareigybes (darbininko, valytojo, kambarinės, pagalbinio virtuvės darbininko, kiemsargio) ir Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento Vilniaus skyriaus medicinos registratoriaus. Šioms pareigybėms keliamus reikalavimus ieškovė atitiko, tarp šalių ginčo dėl to nėra. Taip pat atsakovas skelbė du viešus konkursus į Lietuvos sporto centro Druskininkų sporto paslaugų skyriaus vedėjo ir Lietuvos sporto centro Klaipėdos sporto medicinos skyriaus vedėjo pareigas, ieškovė konkursuose nedalyvavo. Iš byloje esančių minėtų pareigybių aprašymų, spręstina, kad ieškovė neatitiko joms keliamų reikalavimų, kaip kad turėti 5 metų vadovavimo patirties. Atsakovas taip pat turėjo laisvą Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento mentoriaus pareigybę. Įvertinus minėtos pareigybės aprašymą, darytina išvada, kad ieškovė taip pat neatitiko jai keliamų reikalavimų, kaip kad turėti 5 metų vadovavimo patirties sveikatos priežiūros įstaigoje, medicinos darbuotojams, ar turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą sveikatos mokslų studijų krypčių grupėje. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad ieškovė būtų atitikusi reikalavimus keliamus kuriai nors kitai pareigybei, kaip antai Lietuvos sporto centro direktoriaus pavaduotojo, Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento direktoriaus ar šio departamento teritorinių padalinių vadovų, nes ji neatitiko juose nurodyto reikalavimo vadovavimo patirčiai ar neturėjo darbo teikiant tam tikras paslaugas patirties.

69.       Pirmosios instancijos teismas sprendimu pažymėjo, kad atsakovas, laikydamasis racionalaus, rūpestingo, protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etalono, turėjo atskiru rašytiniu pranešimu informuoti ieškovę apie esamas laisvas pareigybes, tačiau to nepadarė, t. y. atsakovas nesiūlydamas ieškovei laisvų 7 D lygio pareigybių bei Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento Vilniaus skyriaus medicinos registratoriaus pareigybės nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Teismas šiuo atveju, taip pat vertino tai, kad egzistavo labai nedidelė tikimybė, kad ieškovė būtų sutikusi eiti kurias nors iš jai pasiūlytų 7 D lygio pareigybių (darbininko, valytojo, kambarinės, pagalbinio virtuvės darbininko ar kiemsargio), Lietuvos sporto centro Sporto medicinos departamento Vilniaus skyriaus medicinos registratoriaus pareigybę. Nors teismo posėdžio metu ieškovė ir nurodė, kad būtų sutikusi eiti bet kurias iš minėtų pareigų, šią poziciją teismas laikė daugiau argumentavimo teisinės taktikos byloje dalimi, nei tikraisiais ieškovės ketinimais. Šią išvadą teismas grindė ir tuo, kad ieškovė įspėjimo galiojimo metu pati nesiėmė jokių priemonių ir iki atleidimo iš darbo momento nereiškė atsakovui jokių prašymų dėl jos skyrimo į bet kokias laisvas žemesnes pareigas. Atitinkamai atsakovo elgesys nors ir neatitinka racionalaus, rūpestingo, protingo asmens elgesio etalono, tačiau nevertintinas kaip esmingai pažeidžiantis ieškoves teises ir teisėtus interesus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

70.       Atsižvelgtina į tai, jog apeliantė, turėdama teisinių žinių, bei į tai, kad ėjo vadovaujančias pareigas LSMC ir netgi kurį laiką jam laikinai vadovavo, nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, nes nesikreipė į Centrą prašydama ją informuoti apie laisvas pareigas Centre jos įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu. Aktualu ir tai, kad visus tris įspėjimo mėnesius apeliantei nebuvo duota jokių darbo pavedimų, užduočių, tačiau buvo mokamas nustatytas darbo užmokestį, taip sudarant galimybes tris mėnesius 100 procentų darbo laiko skirti darbo paieškoms. Atitinkamai, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, apeliantė galėjo ne kartą kreiptis į Centrą raštu prašydama informuoti apie esamas laisvas pareigas, tačiau to nepadarė.

71.       Tokiu būdu atmestini apeliantės argumentai, jog darbdavys ne tik neteikė informacijos apie laisvas darbo vietas ieškovei asmeniškai, tačiau ši informacija taip pat nebuvo pateikta darbuotojo atstovams (darbovietėje veikusiai profesinei sąjungai) ir nebuvo skelbiama ar prieinama viešai. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apeliantė ar profesinė sąjunga būtų kreipęsi į Centrą, o Centras būtų nepateikęs prašomos informacijos. Pažymėtina, kad informacija apie LSMC reorganizavimą buvo vieša – tiek apeliantei, tiek profesinei sąjungai buvo žinomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 684 „Dėl sutikimo reorganizuoti Lietuvos sporto medicinos centrą“, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2020 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. V-1527 „Dėl Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo, Lietuvos sporto medicinos centro reorganizavimo sąlygų aprašo ir Lietuvos sporto centro nuostatų patvirtinimo“, taipogi Lietuvos sporto centro direktoriaus 2020 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro struktūros schemos patvirtinimo“ bei 2020 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos sporto centro darbuotojų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ turinys.

72.       Teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad apeliantės teiginiai dėl galimybės užimti D lygio ar registratoriaus pareigybę, tėra ieškovės argumentavimo teisinės taktikos dalis, tačiau jokiu būdu ne tikroji valios išraiška. Dar daugiau, aiškaus pageidavimo užimti D lygio pareigybę (darbininko, valytojo, kambarinės, pagalbinio virtuvės darbininko ar kiemsargio) ar registratoriaus pareigybę apeliantė nenurodė ir apeliaciniame skunde. Ieškovė nenurodė aplinkybių, leidžiančių daryti prielaidas, kad ji tikrai būtų suinteresuota priimti D lygio pareigybės (etato) už minimalią mėnesinę algą kitame mieste pasiūlymą. Tokiu būdu, teisėjų kolegija laiko, kad darbo sutarties šalys tinkamai nebendradarbiavo ir abipusiai nevykdė ne tik joms numatytų pareigų bet ir sąmoningai nepasinaudojo joms suteiktomis teisėmis (DK 24 straipsnis, 25 straipsnio 1 ir 2 dalys), nes nei viena, nei kita neturėjo realaus tikslo tęsti darbo santykius, t. y. tiek atsakovas, tris įspėjimo mėnesius neduodamas apeliantei jokių darbo pavedimų, užduočių, tačiau mokėdamas nustatytą darbo užmokestį, taip sudarant galimybes tris mėnesius 100 procentų darbo laiko skirti darbo paieškoms, tiek ieškovė, nesikreipdama į darbdavį su prašymu dėl aukščiau aptartų pareigų užėmimo.

73.       Apeliantės dėstomos aplinkybės, jog prielaidos, neva informacija apie laisvas darbo vietos darbuotojams buvo prieinama darbdavio internetinėje svetainėje ar bet kokiu kitu būdu, yra paneigtos nešališkos liudytojos parodymais – R. B. ((duomenys neskelbtini)) patvirtino, jog apie numatytą įstaigos reorganizavimą jokios konstruktyvios informacijos iš darbdavio negavo iki pat 2021 m. įspėjimų apie numatomus atleidimus; įteikimas vyko chaotiškai, nors ne vieną kartą kreipėsi, jokių atsakymų negavo, žino, kad atsakovas priėmė naujus darbuotojos, nesupranta, kodėl vieni buvo atleisti, o kitiems pasiūlytos darbo vietos; tik iš darbo inspekcijos sužinojo naują struktūrą ir pareigybes, apie laisvas darbo vietas viešai skelbiamos informacijos nebuvo, internete taip pat. Teisėjų kolegija kritiškai vertina liudytojos R. B. duotus parodymus. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie raštiškus profesinės sąjungos prašymus Centrui į kuriuos profesinė sąjunga negavo atsakymų. Be to, nors liudytoja nurodė, kad darbuotojai buvo nepatenkinti Lietuvos sporto medicinos centro reorganizacija, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti šį liudytojos teiginį, tuo tarpu Centro teigimu, jis nusiskundimų dėl reorganizacijos iš darbuotojų negavo. Kaip teigė atsakovas, liudytoja R.?B. iš Lietuvos sporto medicinos centro buvo atleista pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą (tokiu pačiu pagrindu, kaip ir ieškovė), todėl šios liudytojos parodymai labiau vertintini kaip asmeninė neigiama nuomonė bei požiūris į susiklosčiusią situaciją, bet ne patvirtinantys apeliantės dėstomas aplinkybes.

74.       Taip pat nustatyta, kad apeliantei įteiktame 2020 m. gruodžio 21 d. pranešime (įspėjime) Nr. (duomenys neskelbtini) apie darbo sutarties nutraukimą yra nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas – DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas (darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla). Analogiškas darbo sutarties su apeliante nutraukimo pagrindas buvo nurodytas ir Centro direktoriaus 2021 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl darbo sutarties nutraukimo su A. M.“ 1 punkte. Atitinkamai nėra jokio pagrindo manyti, jog darbo sutartis su apeliante buvo nutraukta kitu nei DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo išsakyta pozicija, jog į bylą pateikti procesiniai sprendimai, priimti kitose su apeliante susijusiose bylose, leido abejoti apeliantės nesąžiningumu, tačiau nebuvo pagrindu su apeliante nutraukti darbo sutartį.

75.       Esant nustatytoms šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reguliuojančias darbo teisinius santykius, ar procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ar įrodymų vertinimą byloje. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, įvertino įrodymus bei taikė teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

76.       Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos sporto centras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2654-1159/2022 dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovo naudai iš ieškovės priteisti 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

77.       Nurodo, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir šios išlaidos pripažintinos atsakovo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis. Nei ieškovė, nei jos atstovas neprašė teismo atmesti atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tuo atveju, jeigu ieškinys būtų atmestas. Tuo labiau, jog teismui atmetus ieškinį ir nepriteisus bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės, sudaromos prielaidos ieškovei piktnaudžiauti teise į teisminę gynybą ir atsakovui teisme reikšti nepagrįstus reikalavimus. Be to, CPK nėra įtvirtinta draudimų ar ribojimų biudžetinei įstaigai savo atstovavimui pasitekti kvalifikuotus advokatus teisminiame procese ir tokiu būdu efektyviai ginti savo interesus. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto išsakyta pozicija.

78.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis.

79.       CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – kitų organų nariai ir dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas; šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo (CPK 55 straipsnis). CPK 56 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai, advokatų padėjėjai, vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu bei pagal pavedimą teisme juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 straipsnio 1 dalis). Advokato ar advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu (CPK 57 straipsnio 3 dalis).

80.       Nagrinėjamu atveju vien tai, kad atsakovas yra biudžetinė įstaiga, nesudaro pagrindo riboti jo teisę pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba. Pažymėtina, kad bylinėjimosi teisme veikla yra specifinė. Nereti atvejai, kai iškilus teisiniam klausimui įstaigos vidiniai resursai gali būti nepakankami, todėl tik profesionalus teisinis atstovavimas (advokato dalyvavimas) sudaro sąlygas tinkamai apginti įstaigos interesus. Tai, kad atsakovas yra biudžetinė įstaiga nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovą byloje turėjo atstovauti tik Lietuvos sporto centro Finansų, teisės ir personalo valdymo skyriaus vedėjo pavaduotojas, kuris turėjo tinkamą teisinę ir profesinę kvalifikaciją ir kurio atstovavimas galėjo būti pakankamas byloje. Todėl vien tai, jog atsakovas yra biudžetinė įstaiga ir turi darbuotoją, turintį teisinį išsilavinimą, negali būti pagrindu riboti asmeniui teisę turėti kaip atstovą byloje papildomai ir advokatą.

81.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įstatyminį reglamentavimą, teisės į teisminę gynybą, tarp to ir teisės turėti advokatą, absoliutumą, galėjimą nuspręsti bylą vesti pačiam ar per atstovus, įvertinus ginčo pobūdį, kuris susijęs su ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumu, tačiau tai yra visiškai nesusiję su atsakovo, kaip biudžetinės įstaigos veikla, vykdant teisęs aktais atsakovui priskirtas funkcijas, byloje keliamus reikalavimus, bylos sudėtingumą ir apimtį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė, jog atsakovas byloje negalėjo naudotis atstovo pagal pavedimą – advokato/advokato padėjėjo teisinėmis paslaugomis ir dėl to nėra pagrindo spręsti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Tokiu būdu, atsakovui iš ieškovės priteisiamas 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kurių dydis yra pagrįsta ir atitinkantis protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei neviršijantis Rekomendacijose nustatytų maksimalių priteistinų sumų dydžio.

Dėl procesinės bylos baigties

82.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

83.       Kadangi kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

84.       Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padarytos situacijos analizę pateiktų apeliacinių skundų ir atsiliepime į jį kontekste, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, tačiau netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, todėl keistina sprendimo dalis, kuria konstatuota, jog atsakovui iš ieškovės jo patirtos atstovavimo byloje išlaidos nepriteistinos, nurodant, jog iš ieškovės atsakovui priteistinas 1 200 Eur  bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

85.       Kadangi ieškovės A. M. apeliacinis skundas buvo atmestas, spręstinas atsakovo turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

86.       Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės A. M. 1 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, grįsdamas patirtas išlaidas 2022 m. balandžio 4 d. PVM sąskaita faktūra Serija PS Nr. (duomenys neskelbtini) 1 500 Eur sumai ir 2022 m. balandžio 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini). Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Rekomendacijos. Atsižvelgiant į tai, jog išlaidos už advokato Pauliaus Snukiškio  suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš ieškovės A. M. (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

87.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atmesti ieškovės A. M. apeliacinį skundą.

Tenkinti atsakovo Lietuvos sporto centro apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-2654-1159/2022 dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jį išdėstyti taip: 

„išspręsti iš esmės tarp ieškovės A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir atsakovo Lietuvos sporto centro, įmonės kodas 188600743, kilusį ginčą ir ieškovės reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Priteisti atsakovui Lietuvos sporto centrui, įmonės kodas 188600743, iš ieškovės A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Išaiškinti šalims, kad pareiškus ieškinį teisme, Darbo ginčų komisijos 2021 m. spalio 25 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. APS-131-14161, liko neįsiteisėjęs, netapo privalomas ir neįgijo vykdomojo dokumento statuso.“.

Priteisti atsakovui Lietuvos sporto centrui, įmonės kodas 188600743, iš ieškovės A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjai                                                                          Asta Jakutytė-Sungailienė

                                                                        Urmila Valiukienė

                                                                        Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė