Civilinė byla Nr. e3K-3-203-421/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00856-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 2.6.8.11.1; 2.6.10.5.1; 2.6.11.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 31 d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FishNet“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių mažos ir labai mažos įmonės teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, aiškinimo ir taikymo. 

2.       Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 1 143 973,38 Eur sutarties nutraukimo mokesčio ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 16 d. šalys sudarė Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EL2022081644142LT (toliau – ir Sutartis), kuria sutarė dėl elektros energijos tiekimo atsakovei priklausantiems ir jos naudojamiems objektams.

4.       Ieškovė nurodė, kad Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9 punkte nustatyta, jog pirkėja (atsakovė) turi teisę bet kuriuo metu nutraukti Sutartį, apie tai prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų informuodama pardavėją (ieškovę) raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdama Sutarties nutraukimo mokestį. Atsakovės iniciatyva Sutartis prieš terminą buvo nutraukta 2023 m. birželio 30 d., todėl atsižvelgiant į Sutarties sąlygas atsakovei kilo pareiga sumokėti Sutarties nutraukimo mokestį.

5.       Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų, kurios yra neatsiejama Sutarties dalis, 5.1 punkte nustatyta sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarka. Atsakovės mokėtinas sutarties nutraukimo mokestis apskaičiuotas taip: 9185 × 207,58 × 0,6 = 1 143 973,38 Eur (9185 MWh – nesuvartotas elektros energijos kiekis, 207,58 Eur/MWh – Sutartyje nustatyta elektros energijos kaina, 0,6 koeficientas). 2023 m. birželio 14 d. ieškovė išrašė nurodytos sumos PVM sąskaitą faktūrą, serija ENE, Nr. 193588, tačiau atsakovė jos neapmokėjo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7.       Teismas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 30 d. ieškovė su Estijos įmone „Eesti Energia AS“ sudarė Energijos finansinių priemonių pagrindinę sutartį (toliau – ir Pagrindinė sutartis), kuria susitarė dėl elektros energijos ateities sandorių sudarymo tvarkos ir mokėjimų apskaičiavimo taisyklių. 2022 m. rugpjūčio 16 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Sutartį, nustatė jos galiojimo terminą iki 2030 m. gruodžio 31 d. ir susitarė dėl fiksuotos elektros energijos tiekimo kainos, taikomos visu šiuo laikotarpiu, t. y. 207,58 Eur už 1 MWh, ir už šią kainą perkamo elektros energijos kiekio, t. y. 10 455 MWh. Ieškovė įsipareigojo visą Sutarties laikotarpį (100 mėn.) parduoti atsakovei elektros energiją už šalių sutartą fiksuotą kainą, nepriklausomai nuo potencialių elektros energijos kainos pokyčių rinkoje. Tam, kad galėtų įgyvendinti šį įsipareigojimą, ieškovė pagal Pagrindinę sutartį kreipėsi į patronuojančiąją įmonę „Eesti Energia AS“ dėl ateities sandorio sudarymo, t. y. dėl apsidraudimo finansinės priemonės, kuri užtikrintų, jog ieškovė elektros energiją už Sutartyje nustatytą kainą galės įsigyti visu fiksuotos kainos Sutarties laikotarpiu. 2022 m. rugpjūčio 23 d. gautas įmonės „Eesti Energia AS“ patvirtinimas, jog ieškovė sėkmingai sudarė ateities sandorį pagal Pagrindinę sutartį dėl 10 455 MWh elektros energijos pirkimo, šį kiekį išdalijant laikotarpiui nuo 2022 m. rugsėjo mėn. iki 2030 m. gruodžio mėn. pagal atsakovės poreikį (kaip nustatyta Sutarties 4 priede) už fiksuotą 178 Eur/MWh kainą pagal 2022 m. rugpjūčio 16 d. užklausą. Atsakovei pateikus ieškovei pranešimą apie vienašalį Sutarties nutraukimą, Sutartis laikoma nutraukta nuo 2023 m. birželio 30 d. Atsakovei vienašališkai nutraukus Sutartį ir nutraukimui įsigaliojus, ieškovė kreipėsi į įmonę „Eesti Energia AS“ dėl elektros energijos ateities sandorio pardavimo (dėl elektros energijos (finansinio turto), nepanaudotos dėl Sutarties nutraukimo, pardavimo). 2023 m. birželio 28 d. gautas įmonės „Eesti Energia AS“ patvirtinimas, jog sudarytas ateities sandorio pardavimas, kuriuo ieškovė pardavė įmonei „Eesti Energia AS“ dėl Sutarties nutraukimo nebereikalingą elektros energiją už 89,3447 Eur/MWh. 2023 m. birželio 14 d. ieškovė išrašė atsakovei 1 143 973,38 Eur PVM sąskaitą faktūrą, serija ENE, Nr. 193588, Sutartyje nustatytoms netesyboms dėl vienašalio Sutarties nutraukimo iki jos galiojimo termino pabaigos padengti. Ši PVM sąskaita faktūra atsakovės neapmokėta.

8.       Teismas nustatė, kad atsakovė atitinka mažos įmonės, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo (toliau – SVVPĮ) 3 straipsnio 2 dalyje, įtvirtintą sąvoką, todėl, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) redakcijai, atsakovė įgijo teisę vienašališkai nutraukti Sutartį be sutarties nutraukimo mokesčio ir (ar) netesybų ir šia teise pasinaudojo.

9.       Sutarties Bendrųjų sąlygų 4.4 punkte nustatyta, kad šalis atlygina kitos šalies patirtus tiesioginius nuostolius, kuriuos sukėlė šalies Sutartyje nustatytų įsipareigojimų pažeidimas; šalies negautos pajamos jokiais atvejais nėra atlyginamos. Taigi net jeigu ir būtų pripažinta, kad atsakovė neteisėtai nutraukė Sutartį, atsakovei nekyla pareiga atlyginti ieškovės prašomų priteisti iš atsakovės 1 143 973,38 Eur, nes iš Sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulės, įtvirtintos Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų (toliau – ir Sąlygos), pagal kurią yra apskaičiuota 1 143 973,38 Eur suma, 5.1 punkte, akivaizdu, kad tai yra ieškovės negautos pajamos.

10.       2023 m. birželio 5 d. atsakovė prašė ieškovės pateikti duomenis apie realiai patirtus nuostolius dėl to, kad atsakovė nutraukė Sutartį, tačiau ieškovė nepateikė tokių duomenų.

11.       Ieškovė įsitikinusi, kad ji turi teisę reikalauti, jog būtų atlyginti nuostoliai, kuriuos ji patiria Sutartimi užtikrinusi atsakovei ilgalaikę fiksuotą elektros energijos kainą ir atsakovei tinkamai neįvykdžius įsipareigojimo pirkti elektros energiją iš ieškovės Sutartyje nustatytomis sąlygomis visą Sutarties galiojimo laikotarpį. Ieškovė pateikė su įmone „Eesti Energia AS“ 2022 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą Finansinės energijos pagrindinės sutarties Nr. EN-ENK-4346 patvirtinimą, kad sudarė ateities sandorį dėl 10 455 MWh elektros energijos pirkimo pagal atsakovės poreikį. Byloje pateiktas 2023 m. birželio 28 d. įmonės „Eesti Energia AS“ Finansinės energijos pagrindinės sutarties Nr. EN-ENK-4346 patvirtinimas dėl elektros energijos ateities sandorio pardavimo. Abu patvirtinimai nėra šalių pasirašyti, nėra aišku, ar jie nėra paruošti atgalinėmis datomis ruošiantis šiai bylai, todėl jais remtis negalima. Ieškovė nurodė, kad dėl elektros energijos išvestinės finansinės priemonės Sutartyje šalių sulygtai elektros energijos kainai apdrausti įsigijimo ir nepanaudoto elektros energijos (finansinio turto) kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su įmone „Eesti Energia AS ji patyrė 814 066,55 Eur nuostolių, kurie neapima kitų į mažmeninės rinkos kainą, nurodytą Sutartyje, įskaičiuotų pastovių ir kintamųjų įmonės sąnaudų, atsirandančių vykdant Sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Teismas nurodė, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad būtent dėl Sutarties nutraukimo ji patyrė minėtas išlaidas, t. y. iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti, kokio dydžio išlaidos teko ieškovei. Teismas konstatavo, kad nepateikti duomenys, jog ieškovė su įmone „Eesti Energia AS“ patyrė kokių nors nuostolių. 

12.       Sutartyje nustatyta, kad fiksuota kaina (be PVM ir kitų mokesčių) yra 207,58 Eur/MWh, nors ieškovė iš įmonės „Eesti Energia AS“ elektros energijos rinkos išvestinę finansinę priemonę elektros energijos kainai apdrausti įsigijo už 178 Eur/MWh. Šių kainų skirtumas (29,58 Eur/MWh, iš viso 271 692,30 Eur (29,58 Eur/MWh × 9185 MWh), sudarantis ieškovės negauto pelno dalį, negali būti laikomas ieškovės patirtais tiesioginiais nuostoliais, nes negautas pelnas laikytinas netiesioginiais nuostoliais. Ieškovės taikoma marža (29,58 Eur/MWh) yra įtraukta į Sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulę ir įskaičiuota į Sutarties nutraukimo mokestį, kurį sudaro 1 143 973,38 Eur.

13.       Ieškovės reikalavimas atsakovei iš esmės atitinka netesybų sampratą. Ieškovė savo reikalavimo atsakovei sumas grindžia skaičiavimais, nustatytais Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų, kurios yra neatsiejama Sutarties dalis, 5.1 punktu, t. y. ieškovė prašo atsakovės sumokėti netesybas pagal Sutartį, ir nepateikia įrodymų, pagrindžiančių faktiškai patirtų nuostolių dydį.

14.       Ieškovė nebuvo rūpestinga ir sąžininga santykiuose su atsakove ir visiškai nesistengė bendradarbiauti. 2023 m. birželio 5 d. atsakovė prašė ieškovės pateikti netesybų apskaičiavimą pagrindžiančius dokumentus, tačiau ieškovė atsisakė pateikti šiuos dokumentus atsakovei, nurodydama, kad juos galėtų parodyti tik teisme. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė siūlė ieškovei išsaugoti sutartinius santykius, toliau pirkti elektros energiją biržos kainomis, tačiau ieškovė atsisakė. Taigi, atsakovė bendradarbiavo su ieškove, tačiau pati ieškovė prisidėjo prie patirtų nuostolių atsiradimo ir niekaip nesiekė jų sumažinti, todėl jai tenka nuostolių atsiradimo rizika, o atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

15.       Bylos šalis siejo tęstiniai sutartiniai teisiniai santykiai. Nauja Elektros energetikos įstatymo redakcija įsigaliojo šalims vykdant sutartį (2023 m. birželio 1 d.), todėl šios nuostatos taikytinos Sutarties vykdymo etapui, trukusiam nuo 2023 m. birželio 1 d. (nuo nuostatų įsigaliojimo momento). Tokia išvada neprieštarauja principui lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) ir teisės normoms, kuriose yra išreikštas šis principas, įskaitant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.157 straipsnio 2 dalį, nes pripažįstamas perspektyvus (nukreiptas į ateitį) teisinio reguliavimo galiojimas būtent tai sutartinių teisinių santykių stadijai, kuri trunka nuo reguliavimo įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-916/2018).

16.       Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, (toliau – ir Direktyva 2019/944) įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad už tiekėjo pakeitimą nebūtų nustatyti nepagrįsti mokesčiai. Valstybės narės savo aktyviais veiksmais turi užtikrinti, kad atitinkami nepagrįsti mokesčiai, t. y. mokesčiai vien už tiekėjo pakeitimą, nesusieti su konkrečiais tiekėjo nuostoliais, buitiniams vartotojams ir mažoms įmonėms nebūtų taikomi. Šioje byloje ieškovė neįrodė, kad jos prašomas priteisti Sutarties nutraukimo mokestis yra pagrįstas, susietas su konkrečiais ieškovės patirtais tiesioginiais nuostoliais.

17.       Teismas konstatavo, kad atsakovė sutartį su ieškove nutraukė teisėtai, ieškovė neįrodė patirtų nuostolių, o sutarties nutraukimo mokestis ir (ar) netesybos atsakovei negali būti taikomos, nes tai prieštarautų Elektros energetikos įstatymui (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.). 

18.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimą. 

19.       Kolegija nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 16 d. šalys sudarė fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, ši buvo nutraukta atsakovės iniciatyva nuo 2023 m. birželio 30 d. Sutarties Bendrųjų sąlygų, kurios galiojo nuo 2022 m. balandžio 1 d., 6.12 punkte nustatyta, kad, Sutarčiai pasibaigus jos 2.5 punkte arba 6.9 punkte nustatytais pagrindais arba jei pardavėjas nutraukia Sutartį dėl pirkėjo įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio. Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygose, kurios galiojo nuo 2022 m. birželio 20 d., buvo nustatyta, kad, sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis 5.1 punktu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindė būtent Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 papunkčiu ir ieškinio reikalavimo sumą apskaičiavo remdamasi Sąlygų 5.1 punkte nustatyta formule. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo mokestį.

20.       2019 m. birželio 5 d. buvo priimta Direktyva (ES) 2019/944, kurios 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tiekėjo pakeitimo mokestis Direktyvoje (ES) 2019/944 apibrėžiamas kaip mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams (Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17 punktas); o sutarties nutraukimo mokestis – mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą (Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punktas). Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 17 punkto ir 12 straipsnio nuostatos į nacionalines teisines sistemas turėjo būti perkeltos iki 2020 m. gruodžio 31 d. (Direktyvos (ES) 2019/944 71 straipsnio 1 dalis).

21.       Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 47 straipsnio 3 dalis buvo pakeista 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-483, jo nuostatos įsigaliojo 2021 m. liepos 15 d. Iš EEĮ pakeitimo parengiamųjų dokumentų matyti, kad 2021 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XIV-483 buvo priimtas būtent siekiant perkelti Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatas, t. y., siekiant tinkamai perkelti Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, buvo siūloma tikslinti EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, nurodant, kad buitiniai vartotojai ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju, įskaitant neatlygintiną nepriklausomo tiekėjo keitimą (Elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 461 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Aiškinamojo rašto 3 dalies 4 punktas). Taigi 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-483 tiesiogiai buvo siekiama Direktyvos (ES) 2019/944 tikslų įgyvendinimo.

22.       Europos Komisija 2023 m. liepos 14 d. pateikė pagrįstą nuomonę Lietuvai (INFR(2022)2036 C(2023)4183 final) dėl nepranešimo apie priemones, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva (ES) 2019/944 (toliau – ir EK nuomonė) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis), kurioje pažymėta, kad Lietuva dar nepriėmė visų nuostatų, būtinų tam, kad būtų užtikrinta atitiktis Direktyvai (ES) 2019/944. Tačiau šiame pranešime nebuvo keliamas klausimas, kad galimai yra netinkamai perkeltos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatos, dėl to pastabų Lietuvos institucijoms nebuvo pateikta. Todėl Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatos į Lietuvos teisinę sistemą buvo perkeltos tinkamai nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo ir reiškė, kad jau nuo 2021 m. liepos 15 d. buvo užtikrinta, jog namų ūkio vartotojai ir mažosios įmonės, nutraukdami sutartis vienašališkai, nemokės jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių, EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2021 m. liepos 15 d., pasirenkant lingvistinę formuluotę, kad tokia teisė ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms suteikiama neatlygintinai. EK nuomonėje nurodyta, jog Lietuva nebuvo perkėlusi Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16 ir 17 punktų, t. y. „sutarties nutraukimo mokesčio“ ir „tiekėjo pakeitimo mokesčio“ apibrėžčių. Tačiau, tinkamai perkėlus Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatas, nagrinėjamos civilinės bylos kontekste apibrėžtys gali būti aiškinamos sistemiškai taikant Direktyvos (ES) 2019/944 ir EEĮ straipsnių nuostatas. Tai savaime nelemia kitokio Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio, kuris į nacionalinę teisinę sistemą buvo perkeltas tinkamai, taikymo ir aiškinimo. Nors 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 pakeitimu nebuvo expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą, tačiau, šiuo įstatymu įtvirtinus nuostatą, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, buvo perkeltos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatos ir siekiama tų pačių tikslų, o būtent – sudaryti sąlygas nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių nuostolių (baudų, mokesčių).

23.       Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, kurioje buvo nustatyta teisė valstybėms narėms leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, į nacionalinius aktus nebuvo perkelta, t. y. nacionalinės teisės aktų leidėjas nenustatė jokių išimčių iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų; 12 straipsnio 2 dalis buvo įgyvendinta visa apimtimi jau nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo (Direktyvos (ES) 2019/944 ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Atitikties lentelė, šio projekto priedas).

24.       Jeigu elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos po 2021 m. liepos 15 d., nutraukimo mokestis ir buvo nustatytas šalių sudarytoje sutartyje, jis, remiantis sisteminiu Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17, 16 punktų, 12 straipsnio 2 dalies ir EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimu, negalėjo būti taikomas nutraukiant sutartį. Dėl to nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovei 1 143 973,38 Eur sumą, kildinamą iš Sutarties nutraukimo.

25.       Ieškovė 2024 m. kovo 25 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Ieškovė prašo pateikti prejudicinius klausimus, ar: 1) terminas „bauda“, įtvirtintas Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16 dalyje, apima ir iš anksto šalių sutartyje nustatytus minimalius nuostolius (netesybas), skirtus nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtiems nuostoliams dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo kompensuoti, ar tik baudines netesybas, kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius; 2) Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį turi būti aiškinama taip, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo.

26.       Kolegija nurodė, kad Direktyvos (ES) 2019/944 tekste terminas „baudinės netesybos“ nėra vartojamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad draudimas vartotojams skirti baudas, sistemiškai vertinant Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte įtvirtintas nuostatas, galėtų apimti tik baudines netesybas. Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16 dalies nuostatos draudžia taikyti ne tik baudas, bet ir bet kokius mokesčius (rinkliavas), taip dar labiau išplečiant 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto nuostatų taikymą. Iš teisinio reguliavimo yra aišku, jog Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte kalbama apie bet kokias netesybas.

27.       Į nacionalinius aktus nebuvo perkelta Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė nustatyti išimtis iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, t. y. Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalis buvo įgyvendinta visa apimtimi jau nuo 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 priėmimo. Tai yra aiškiai nustatyta EEĮ pakeitimo įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT, prašant priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo nagrinėjamu atveju.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

28.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo:

28.1.                      panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovės 1 143 973,38 Eur 2022 m. rugpjūčio 16 d. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. EL2022081644142LT nutraukimo mokestį, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

28.2.                      kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: 1) ar terminai „sutarties nutraukimo mokestis“ bei „tiekėjo pakeitimo mokestis“, įtvirtinti 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, 2 straipsnio 16, 17 dalyse, apima ir iš anksto šalių sutartyje nustatytus realiai elektros energijos tiekėjo patirtus minimalius nuostolius, skirtus nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtiems nuostoliams dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo kompensuoti, ar tik baudines netesybas, kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius arba iš viso nėra pagrįstos jokiais tiekėjo patirtais finansiniais nuostoliais? 2) ar Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį turi būti aiškinama taip, kad šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikoje – EEĮ 47 straipsnis, CK 6.71, 6.245 straipsniai). 

28.3.                      priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.

29.       Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      2021 m. liepos 15 d. įsigaliojo naujos redakcijos EEĮ, pagal kurį vartotojo teisė vienašaliu sprendimu inicijuoti sutarties su elektros energijos tiekėju nutraukimą ir ją nutraukti neatlygintinai nebuvo absoliuti, nes vartotojas buvo saistomas tam tikrų pareigų tiekėjui: 1) nutraukdamas sutartį su elektros energijos tiekėju, vartotojas privalėjo visiškai atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas; 2) remiantis CK 6.156 straipsnyje įtvirtintu sutarties laisvės principu, vartotojas privalėjo įvykdyti kitas sutarties sąlygas, jei jos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Tuo metu galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnis nenustatė draudimo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse sulygti dėl nuostolių tiekėjui atlyginimo nutraukus sutartį prieš terminą, įskaitant netesybas ir (ar) kitos formos šalių atsakomybę už sutarties tinkamą įvykdymą (CK 6.258 straipsnis). Direktyva (ES) 2019/944 nenustato jokių išlygų iš vartotojo pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ir (ar) gautas paslaugas, neatleidžia jo nuo atsakomybės, taikomos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalis Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje įgyvendinta 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-483 nauja redakcija išdėsčius EEĮ 47 straipsnio 3 dalį (Pakeitimas 1). Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą, nenustatė jokio esmingai naujo teisinio reguliavimo, lyginant su galiojusiu nuo 2012 m. vasario 7 d., – buvo išplėstas EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės taikymas mažoms ir labai mažoms įmonėms. Atitinkami pakeitimai buvo atlikti ir Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, (toliau – ir Taisyklės) 28 punkte. Nei naujos redakcijos EEĮ, nei Taisyklės nenustatė draudimo su buitiniais vartotojais ar mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse šalims sulygti dėl netesybų taikymo ir (ar) kitos formos šalių atsakomybės už sutarties tinkamą vykdymą pagal CK 6.71–6.75, 6.258 straipsnius. Be to, 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 16 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims, sudarytoms po 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 įsigaliojimo, t. y. nuo 2021 m. liepos 15 d. imtinai. Toks Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies pagrindu įtvirtintas buitinių vartotojų ir mažų įmonių teisės nutraukti sutartį su elektros energijos tiekėju reglamentavimas Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusių EEĮ pakeitimų.

29.2.                      Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis iš to paties straipsnio 2 dalies, leidžianti tiekėjams terminuotose fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse su mažomis ir labai mažomis įmonėmis nustatyti tiekėjo tiesioginiais ekonominiais nuostoliais grindžiamą sutarties pirmalaikio nutraukimo mokestį. Lietuvos teisėje ši išimtis nors ir neperkelta tiesiogiai, bet buvo įgyvendinta. EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtina, inter alia (be kita ko), mažų ir labai mažų įmonių pareigą, nutraukus elektros energijos pirkimo pardavimo sutartį, „visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas“. CK 6.71–6.75 ir 6.258 straipsnių nuostatos įtvirtina bendrą sutartinių teisinių dalyvių diskreciją susitarti dėl netesybų taikymo. Konjunktyvus šių EEĮ ir CK nuostatų aiškinimas atskleidžia įtvirtintą įstatymų leidėjo valią įpareigoti vartotoją atsiskaityti su tiekėju už suvartotą elektros energiją ir gautas paslaugas ir, jei taip yra nustatyta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje, kompensuoti sulygtas netesybas. Iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusių EEĮ pakeitimų sudarytose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse tiekėjas ir vartotojas, nepriklausomai nuo vartotojo įmonės dydžio, turėjo neabejotiną teisę sulygti dėl privalomų netesybų (pvz., sumokant šalių iš anksto sulygtą sutarties nutraukimo mokestį), taikomų vartotojui vienašališkai nutraukiant ilgalaikę fiksuotos kainos sutartį. Tai patvirtina Pakeitimą 1 rengusi Energetikos ministerija. ESTT yra suformavęs nuoseklią Europos Sąjungos teisės taikymo praktiką, kad pažodinis direktyvos nuostatų perkėlimas į valstybės narės nacionalinę teisę nėra būtinas (ESTT 1987 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, C-363/85). Ilgalaikių fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarčių specifika, kylanti iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies, pasižymi tuo, jog tokioms sutartims tinkamai įvykdyti tiekėjas patiria papildomas sąnaudas. Įstatymų leidėjas, įvertinęs, kad į iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusią EEĮ 47 straipsnio 3 dalį nebuvo iki galo perkeltos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, nuo 2023 m. birželio 1 d. papildė EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, nustatydamas išimtis, kai nėra taikomos CK nuostatos.

29.3.                      2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo EEĮ pakeitimo įstatymas Nr. XIV-1914 (Pakeitimas 2), kuriuo EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas naujas draudimas taikyti netesybas sutarties nutraukimo atveju, nustatyta, kad ši EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija taikoma tik toms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims, kurios sudaromos po 2023 m. birželio 1 d. Taigi, tik nuo 2023 m. birželio 1 d. sudarytoms sutartims yra taikomas specialusis draudimas taikyti tokį kaip ginčo Sutartyje sulygtą sutarties nutraukimo mokestį. Šalių sutartis buvo sudaryta iki nurodytų EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimų, todėl ginčo atveju jie netaikytini.

29.4.                      Ieškovės patirti nuostoliai, Sutartyje apibrėžti kaip sutarties nutraukimo mokestis, yra pagrįsti būtent realiomis ir de facto (faktinis) ieškovės patirtomis išlaidomis. Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis Sutarties nutraukimo mokestis yra skaičiuojamas fiksuotą elektros energijos kainą (207,58 Eur/MWh = 178 Eur/MWh ateities sandorio kaina plius 29,58 Eur/MWh ieškovės taikoma marža) padauginus iš Sutartyje nustatyto privalomo nupirkti, bet atsakovės nenupirkto elektros energijos kiekio (9185 MWh) ir pritaikius 0,6 koeficientą. Ieškovės tiesioginius nuostolius sudaro 1 143 973,38 Eur Sutarties nutraukimo mokestis. Sutarties nutraukimo mokestis siejamas išimtinai su ieškovės realių ir minimalių nuostolių padengimu. Sutartimi bylos šalių sulygtas mokestis nėra fiktyvus ir susijęs vien su siekiu pasipelnyti atsakovės (mažos įmonės) sąskaita, jis atitinka Europos Sąjungos įstatymų leidėjo Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įvardytas „susietųjų investicijų ar paslaugų“ išlaidas, kurias atsakovė privalo kompensuoti ieškovei. Ieškiniu yra siekiama prisiteisti lėšas, kurių priteisimo nedraudė nei Direktyva (ES) 2019/944, nei iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalis. Be to, tiek anksčiau galiojusio reglamentavimo, tiek Direktyvos (ES) 2019/944 tikslas buvo apriboti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų baudinius, fiktyvius mokesčius elektros energijos vartotojams.

29.5.                      Atsakovė neprašė pripažinti Sutarties nuostatų negaliojančiomis, nereiškė byloje priešieškinio, tačiau teismai de jure (teisiškai) pripažino Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 punktai bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktas, kuriuose įtvirtintas sutarties nutraukimo mokestis ir jo apskaičiavimo tvarka, prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, tačiau nepripažino jų negaliojančiais. Teismai nepripažino, kad EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvios, todėl šalys sutartyje negalėjo nustatyti joms prieštaraujančių nuostatų. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartis šalims turi įstatymo galią, tačiau teismai paneigė Sutarties šalių valią, peržengė byloje pareikštus reikalavimus (CPK 265 straipsnio 2 dalis), pažeidė CPK 263 straipsnio 1 dalyje nustatytų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimus.

29.6.                      Pagal ESTT jurisprudenciją, tam, kad išvengtų Bendrijos teisės asmenims suteikiamų teisių pažeidimų, teismas, kurio sprendimai pagal vidaus teisę negali būti toliau skundžiami, privalo kreiptis į ESTT (ESTT 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimas byloje Kobler prieš Austrija, C-224/01). Nacionalinis teismas gali nuspręsti, kad nebūtina kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, jei: 1) ES teisės taikymo klausimas nėra aktualus bylos teisingam išnagrinėjimui ir sprendimo priėmimui; 2) ši teisės norma jau anksčiau buvo išaiškinta ESTT panašiomis aplinkybėmis (pateikiamas identiškas paklausimas, dėl kurio ESTT jau priėmė prejudicinį sprendimą) ir papildomas aiškinimas nereikalingas sprendimui priimti; 3) jei ES teisės taikymo klausimas toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių ir situacija yra „lygiai tokia pat akivaizdi ir kitų ES valstybių narių teismams bei ESTT“ (ESTT 2008 m. birželio 12 d. sprendimas Skatteverket prieš Gourmet Classic, C-458/06). Kasaciniame skunde pateikti klausimai yra išskirtinai susiję su ES teisės aktų nuostatų aiškinimu ir nagrinėjama byla, klausimai nėra hipotetiniai, ES teisės aiškinimo klausimai nėra akivaizdūs, kadangi tokio išaiškinimo iki šiol nėra pateikęs ESTT, taip pat kasacinis teismas, o valstybės institucijos laikosi prieštaringos pozicijos. Tuo atveju, jeigu kasacinis teismas kreiptųsi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ir ESTT atsakytų į kasaciniame skunde užduotus klausimus, tai būtų patvirtintas kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties neteisėtumas, t. y. kad Direktyva (ES) 2019/944 nedraudžia sutartimi sulygti dėl sutarties nutraukimo mokesčio ir pareigos jį sumokėti; iki 2023 m. birželio 1 d. Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo įgyvendintos taikant CK 6.71–6.75, 6.258 straipsnius.

30.       Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės prašymą kreiptis į ESTT ir kasacinį skundą ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, priteisti atsakovei kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1.                      Direktyvos (ES) 2019/944 tekste terminas „baudinės netesybos“ nėra vartojamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad draudimas vartotojams skirti baudas, sistemiškai vertinant Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, galėtų apimti tik baudines netesybas. Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16 dalies nuostatos draudžia taikyti ne tik baudas, bet ir visus mokesčius (rinkliavas), taip dar labiau išplečiant 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto taikymą. Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte reglamentuojamos bet kokios netesybos. Tai, kad sąvoka „mokestis“ apima ir tiekėjo realiai patirtus nuostolius, yra aišku iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies, pagal kurią leista valstybėms narėms nukrypti nuo draudimo taikyti bet kokius mokesčius ir nustatyti mokesčius, lygius tiesioginiams ekonominiams nuostoliams nutraukus terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis, tačiau Lietuva Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe nustatyti šią išimtį nepasinaudojo. 

30.2.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės prašoma priteisti skola yra jos negautos pajamos. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad ji realiai patyrė nuostolių dėl to, jog atsakovė nutraukė Sutartį. Šis teismų nustatytas faktas negali būti ginčijamas kasaciniame teisme, kuris nagrinėja tik teisės taikymo klausimus. Dėl to ieškovės prašymas kreiptis į ESTT dėl aiškinimo, ar pagal Direktyvą (ES) 2019/944 turi būti atlyginti realūs elektros tiekėjo patirti nuostoliai, šiai bylai neaktualus, nes teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatyta, kad ieškovė jokių realių nuostolių nepatyrė. 

30.3.                       Į nacionalinius aktus nebuvo perkelta Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė nustatyti išimtis iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, t. y. Direktyvos 12 straipsnio 2 dalis buvo įgyvendinta visa apimtimi priėmus 2021 m. birželio 30 d. įstatymą Nr. XIV-483. Tai nurodyta EEĮ pakeitimo įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose (Direktyvos (ES) 2019/944 ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Atitikties lentelė, šio projekto priedas). Dėl to nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT, prašant išaiškinti, ar ir kaip Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis buvo perkelta į Lietuvos nacionalinę teisę. Be to, klausimas, ar Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis yra perkelta į nacionalinę teisę, yra ne ES teisės, o nacionalinės teisės aiškinimo klausimas, todėl nepriklauso ESTT kompetencijai.

30.4.                      EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2023 m. birželio 1 d., tiek ankstesnė šios teisės normos redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo metu, t. y. 2022 m. rugpjūčio 16 d., yra iš esmės analogiškos ir suteikia teisę mažoms įmonėms nutraukti elektros energijos fiksuota kaina pirkimo–pardavimo sutartį. EEĮ redakcija, galiojusi iki 2023 m. gegužės 31 d., nustatė teisę vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartį, o nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusi EEĮ redakcija tik patikslino iki tol galiojusią įstatymo nuostatą, į kurią jau buvo perkeltos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, t. y. patikslinant šios normos konstrukciją ir įtvirtinant draudimą sutartyse nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas. Taigi, kasaciniam teismui pareigos kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nekyla, nes Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatų taikymas yra aiškus ir akivaizdus bei šiai bylai neaktualus (pirmu kasaciniame skunde nurodytu Direktyvos (ES) 2019/944 taikymo klausimu).

30.5.                      Atsakovė atitinka mažos įmonės, kaip ji apibrėžta SVVPĮ 3 straipsnio 2 dalyje, sąvoką. Dėl to atsakovė EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pagrindu turėjo teisę vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti Sutartį be jokio sutarties nutraukimo mokesčio ir (ar) netesybų ir šia teise pasinaudojo, taigi jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

30.6.                      Įstatymų leidėjas, pakeisdamas EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatą ir joje patikslindamas netesybų draudimą sutartyse, neįtvirtino, jog teisė neatlygintinai nutraukti sutartis taikoma tik po įstatymo pakeitimo įsigaliojimo, t. y. nuo 2023 m. birželio 1 d. sudarytoms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims, ir netaikoma šiame straipsnyje nurodytiems anksčiau sudariusiems sutartis subjektams. Šios nuostatos pakeitimo aiškinimas negali būti aiškinamas atsietai, t. y. turi būti taikomas tiek sisteminis, tiek įstatymų leidėjo ketinimų, tiek loginis metodai. Priešingu atveju atsirastų diskriminacija, būtų pažeistas lygiateisiškumo principas.

30.7.                      EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimo turinys ir prasmė turi būti aiškinami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus bei šiuos įstatymo pakeitimus paskatinusias priežastis. Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetas pateikė dėl šio įstatymo pakeitimo išvadą Nr. 108-P-11, pagal kurią civilinės atsakomybės taikymo draudimas nutraukiant sutartis jau buvo įtvirtintas įstatyme ir jau seniai pripažįstamas teismų praktikoje.

30.8.                      EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nauja redakcija taikoma Sutarčiai, nes bylos šalis siejo tęstiniai sutartiniai teisiniai santykiai. Nauja EEĮ redakcija įsigaliojo šalims vykdant sutartį, todėl šios nuostatos taikytinos Sutarties vykdymo etapui, trukusiam nuo 2023 m. birželio 1 d. (nuo įsigaliojimo momento). Sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant, o ne sudarant sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-686/2017 46 punktą). Tokia išvada neprieštarauja principui lex retro non agit ir teisės normoms, kuriose yra išreikštas šis principas, įskaitant CK 6.157 straipsnio 2 dalį, nes pripažįstamas perspektyvus (nukreiptas į ateitį) teisinio reguliavimo galiojimas būtent tai sutartinių teisinių santykių stadijai, kuri trunka nuo reguliavimo įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27- 916/2018).

30.9.                      Nepriklausomai nuo to, ar atsakovė buvo pareiškusi prašymą pripažinti Sutarties nuostatas, įtvirtinančias sutarties nutraukimo mokestį ir atsakovės pareigą jį sumokėti, negaliojančiomis, vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis pagal įstatymus negalioja, nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (pagal pareigas). Kadangi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvios, teismai aktualias Sutarties nuostatas pagrįstai pripažino negaliojančiomis, tai išplaukia iš teismų sprendimų turinio.

30.10.                      Nors 2021 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-483 pakeitimu nebuvo expressis verbis nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, tačiau, šiuo įstatymu įtvirtinus nuostatą, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, buvo perkeltos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatos ir siekiama tų pačių tikslų, o būtent – sudaryti sąlygas nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių nuostolių (baudų, mokesčių).

30.11.                      Europos Komisija pateikė 2023 m. liepos 14 d. pagrįstą nuomonę Lietuvai (INFR(2022)2036 C(2023)4183 final) dėl nepranešimo apie priemones, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva (ES) 2019/944 (CPK 179 straipsnio 3 dalis). EK nuomonėje pažymėta, kad Lietuva nebuvo perkėlusi Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16 ir 17 punktų, t. y. sutarties nutraukimo mokesčio ir tiekėjo pakeitimo mokesčio apibrėžčių. Tačiau, tinkamai perkėlus Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatas, nagrinėjamos civilinės bylos kontekste apibrėžtys gali būti aiškinamos sistemiškai taikant Direktyvos (ES) 2019/944 ir EEĮ straipsnių nuostatas. Tai savaime nelemia kitokio Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio, kuris į nacionalinę teisinę sistemą buvo perkeltas tinkamai, taikymo ir aiškinimo.

30.12.                      Ieškovė neįrodė padarytos žalos, tai yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Sutarties Bendrųjų sąlygų 4.4 punkte nustatyta, kad šalis atlygina kitos šalies patirtus tiesioginius nuostolius, kuriuos sukėlė šalies Sutartyje įtvirtintų įsipareigojimų pažeidimas; šalies negautos pajamos jokiais atvejais nėra atlyginamos. Taigi, net jeigu ir būtų pripažinta, kad atsakovė neteisėtai nutraukė Sutartį, jai nekyla pareiga sumokėti ieškovei 1 143 973,38 Eur, nes iš Sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulės, įtvirtintos Sąlygų, kurios yra neatsiejama Sutarties dalis ir kuria remiantis yra apskaičiuota 1 143 973,38 Eur suma, 5.1 punkte, aišku, kad tai yra ieškovės negautos pajamos, kurių ji neuždirbo nepardavusi atsakovei elektros energijos, ir bauda. Ieškovės elektros kainos draudimo neva patirtos išlaidos, kurios sudarė 85 proc. elektros energijos kainos, net jeigu jos būtų įrodytos, nėra tiesioginiai nuostoliai, nes nebuvo būtinos. Taigi, jeigu elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos po 2021 m. liepos 15 d., nutraukimo mokestis ir buvo nustatytas šalių sudarytoje Sutartyje, jis, remiantis Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17, 16 punktų, 12 straipsnio 2 dalies ir EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatomis, negalėjo būti taikomas nutraukiant Sutartį. Ieškovės reikalavimas atitinka netesybų sampratą, nors ir ji pati pripažįsta, kad nustatyti netesybas Sutartyje jos sudarymo metu draudė tiek Direktyva (ES) 2019/944, tiek EEĮ.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl mažos ir labai mažos įmonės prievolės mokėti sutarties nutraukimo mokestį (netesybas) už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą

31.       2019 m. birželio 5 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES. Direktyvos (ES) 2019/944 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, energijos kaupimo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant sukurti iš tiesų integruotas, konkurencingas, į vartotojus orientuotas, lanksčias, sąžiningas ir skaidrias elektros energijos rinkas Sąjungoje. Šia direktyva siekiama, išnaudojant integruotos rinkos privalumus, užtikrinti vartotojams įperkamas, skaidrias energijos kainas ir išlaidas, aukštą tiekimo saugumo lygį ir sklandų perėjimą prie tvarios mažo anglies dioksido kiekio energetikos sistemos. Ja nustatomos pagrindinės taisyklės, reglamentuojančios Sąjungos elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, visų pirma taisyklės, reglamentuojančios galių vartotojams suteikimą ir apsaugą, atvirą patekimą į integruotą rinką, trečiųjų šalių prieigą prie perdavimo ir skirstymo infrastruktūros, atskyrimo reikalavimus, taip pat energetikos reguliavimo institucijų nepriklausomumui taikomas taisykles (2 dalis).

32.       Įgyvendinant nurodytus Direktyvos (ES) 2019/944 tikslus nagrinėjamai bylai aktualioje Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, jog bent namų ūkio vartotojams ir mažosioms įmonėms nereikėtų mokėti jokių tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvoka yra įtvirtinta Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17 punkte – nustatyta, kad tai mokestis arba sankcija už tiekėjo arba telkimu užsiimančio rinkos dalyvio pakeitimą, įskaitant sutarties nutraukimo mokestį, kuriuos tiekėjai, telkimu užsiimantys rinkos dalyviai arba sistemos operatoriai tiesiogiai ar netiesiogiai nustato vartotojams. Sutarties nutraukimo mokesčio sąvoka įtvirtinta Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkte – tai mokestis arba sankcija, kuriuos tiekėjai arba telkimu užsiimantys rinkos dalyviai nustato vartotojams už elektros energijos tiekimo arba paslaugų sutarties nutraukimą. Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 16 punkto, 17 punkto ir 12 straipsnio nuostatos į nacionalines teisines sistemas turėjo būti perkeltos iki 2020 m. gruodžio 31 d. (Direktyvos (ES) 2019/944 71 straipsnio 1 dalis).

33.       Perkeliant Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatas į nacionalinę teisę 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymas, jis įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, privalo apie elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą raštu įspėti nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas.

34.       Energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 28 punkte (2021 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 1-175 pakeistas; pakeitimas įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 27 d.) buvo nustatyta, kad buitinis vartotojas, labai maža įmonė ir maža įmonė, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai, o nebuitinis vartotojas, išskyrus labai mažą įmonę ir mažą įmonę, vienašališkai nutraukti sutartį su operatoriumi ir (ar) tiekėju sutartyje ir (ar) kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis.

35.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai nutraukusios elektros gavėjos (atsakovės) pareigos sumokėti elektros energijos tiekėjai (ieškovei) sutarties nutraukimo mokestį, nustatytą šalių sudarytoje sutartyje. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2022 m. rugpjūčio 16 d. šalys sudarė fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 punkte buvo nustatyta, kad sutarčiai pasibaigus sutarties 2.5 punkte arba 6.9 punkte nustatytais pagrindais arba jei pardavėjas nutraukia sutartį dėl pirkėjo įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio. Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte buvo nustatyta, kad, sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis 4.1 papunkčiu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 papunkčiu, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjui ar pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginamas iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6. Ieškovė ieškinio reikalavimo 1 143 973,38 Eur sumą apskaičiavo remdamasi Fiksuotos ir biržos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nustatyta formule.

36.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulės akivaizdu, kad tai yra ieškovės negautos pajamos, tačiau, remiantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 4.4 punktu, šalies negautos pajamos jokiais atvejais nėra atlyginamos. Teismas konstatavo, kad 1 143 973,38 Eur suma gali būti vertinama ir kaip netesybos, tačiau duomenų, kad ieškovė su įmone „Eesti Energia AS“ patyrė kokių nors nuostolių dėl to, jog atsakovė nutraukė 2022 m. rugpjūčio 16 d. fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovė nepateikė. Teismas nusprendė, kad nei sutarties nutraukimo mokestis, nei netesybos atsakovei negali būti taikomi, nes tai prieštarautų EEĮ (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokestį, kuris, remiantis sisteminiu Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 1 dalies 17, 16 punktų, 12 straipsnio 2 dalies ir nuo 2021 m. liepos 15 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimu, negalėjo būti taikomas atsakovei nutraukiant sutartį.

37.       Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad nei naujos redakcijos nuo 2021 m. liepos 15 d. įsigaliojęs Elektros energijos įstatymas, nei energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės nenustatė draudimo elektros tiekėjams su mažomis įmonėmis sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse sulygti dėl netesybų taikymo pagal CK 6.71–6.75, 6.258 straipsnius, todėl sutartį vienašališkai nutraukusi atsakovė turi sumokėti ieškovei sutarties nutraukimo mokestį, t. y. sutartyje nustatytas netesybas – atlyginti minimalius realiai ieškovės patirtus nuostolius dėl sutarties nutraukimo.

38.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis galiojo nuo 2022 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. birželio 30 d., kai atsakovė vienašališkai nutraukė šią sutartį. Šalių sutarties galiojimo laikotarpiu (nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d.) galiojo EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, pagal kurią, minėta, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turėjo teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, nagrinėjamoje byloje aktualu nustatyti, kokią reikšmę įstatymų leidėjas suteikė vienašališko elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo neatlygintinumui.

39.       Remiantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Aiškinamojo rašto 3 dalies 4 punktu, įstatymo projektu buvo siekiama tinkamai perkelti Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 1, 2 dalis, siūloma tikslinti EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, nurodant, kad ne tik buitiniai vartotojai, bet ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju, įskaitant neatlygintiną nepriklausomo tiekėjo keitimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė neatlygintinai nutraukti sutartį su nepriklausomu tiekėju buvo įtvirtinta ir iki 2021 m. liepos 15 d. įsigaliojusio EEĮ 47 straipsnio 3 dalies pakeitimo, tačiau tik buitiniam vartotojui. Nuo 2021 m. liepos 15 d. įstatymų leidėjas tokią galimybę nustatė ir mažoms bei labai mažoms įmonėms, taip pat nustatė šiems subjektams teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-483 tiesiogiai buvo siekiama Direktyvos (ES) 2019/944 tikslų įgyvendinimo. Įstatymų leidėjas žodį „neatlygintinai“ susiejo su Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies formuluote – nemokant tiekėjo pakeitimo mokesčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas laikė, kad žodis „neatlygintinai“ yra pakankamas tam, kad buitiniai vartotojai, mažos ir labai mažos įmonės būtų apsaugoti nuo elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir tiekėjo pakeitimo mokesčių. Tą patvirtina Direktyvos (ES) 2019/944 ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Atitikties lentelė, kurioje nurodyta, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalis įgyvendinta visa apimtimi.

40.       Europos Komisija 2023 m. liepos 14 d. pateikė pagrįstą nuomonę Lietuvai (INFR(2022)2036 C(2023)4183 final) dėl nepranešimo apie priemones, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva (ES) 2019/944. Remdamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnio pirmąja pastraipa, EK konstatavo, kad Lietuva, nepriėmusi įstatymų, kitų teisės aktų ir administracinių nuostatų, būtinų, kad būtų laikomasi 2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (OL L 158, 2019 6 14, p. 125–199), arba bet kuriuo atveju apie tokias nuostatas nepranešusi Komisijai ir pakankamai aiškiai bei tiksliai nenurodžiusi nacionalinių priemonių, kuriomis įvairius direktyva nustatytus įpareigojimus Lietuva laiko perkeltais į nacionalinę teisę, neįvykdė savo pareigos pagal Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16, 17, 21 ir 24 punktus, 10 straipsnio 11 dalį, 11 straipsnio 3 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnio 5 dalies a, b ir d punktus, 18 straipsnio 5 dalį, 19 straipsnio 6 dalį, 20 straipsnio f punktą, 24 straipsnio 3 dalį, 31 straipsnio 5–8 dalis, 59 straipsnio 1 dalies v punktą ir II priedo 3 punktą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad EK nelaikė, jog Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio nuostatos nėra perkeltos, tačiau buvo pripažinta, kad Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16, 17 punktuose įtvirtintos tiekėjo pakeitimo ir sutarties nutraukimo mokesčio sąvokos nebuvo aiškiai reglamentuotos nacionalinėje teisėje.

41.       Pagal Lietuvos Respublikos Seimo duomenų bazėje esančius duomenis, 2023 m. buvo teikiamas EEĮ 51 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas. Šio projekto svarstymo metu buvo pateikti papildomi siūlymai, tarp jų ir pakeisti EEĮ 47 straipsnio 3 dalį. LRS Ekonomikos komiteto Pagrindinio komiteto 2023 m. balandžio 21 d. išvados „Dėl Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 51 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-2616“ Nr. 108-P-11 pasiūlymuose nurodyta, kad analizuojant teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką civilinė atsakomybė buitiniam vartotojui už elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą neturėtų būti taikoma. Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į teismų praktikoje kylančius ginčus dėl EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir sutartinės atsakomybės taikymo (ne)galimumo, buvo parengtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas, pagal kurį EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje buvo nuspręsta įtvirtinti reikalavimus šių subjektų sudaromoms sutartims, būtent – draudimą sutartyse nustatyti civilinę atsakomybę už elektros energijos pirkimo–pardavimo (ir persiuntimo paslaugos teikimo) sutarties vienašališką nutraukimą, t. y. nustatyti Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16, 17 punktuose įtvirtintus ir pagal šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalį negalimus tiekėjo pakeitimo ir sutarties nutraukimo mokesčius pačioje sutartyje. Tačiau 2021 m. liepos 15 d. redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta galimybė tokias sutartis sudariusiems buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms neatlygintinai vienašališkai nutraukti sutartis. Tai iš esmės reiškė, kad net ir tuo atveju, jeigu kokie nors mokesčiai, sankcijos, netesybos ar kiti mokėjimai buvo tokiems subjektams nustatyti sudarytose sutartyse, elektros energijos tiekėjai neturėjo (neturės) teisės jų reikalauti iš sutartį vienašališkai nutraukusios (nutraukiančios) šalies.

42.       2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIV-1914 (įsigaliojo nuo 2023 m. birželio 1 d.) 2 straipsniu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę pakeisti nepriklausomą tiekėją, apie tai raštu įspėdami nepriklausomą tiekėją ne vėliau kaip prieš 2 savaites ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo 51 straipsnio 7 dalyje nurodytos galutinės (uždarymo) sąskaitos gavimo dienos visiškai atsiskaitydami su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.

43.       Nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojančios redakcijos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 281 punkte nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis ir mažomis įmonėmis, draudžiama nustatyti tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas (įskaitant vartotojui suteiktų nuolaidų ir (ar) kitų vartotojui suteiktų naudų, susijusių su elektros energijos tiekimo paslauga, grąžinimą), kurie būtų taikomi šiame punkte nurodytiems vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą.

44.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad 2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIV-1914 nustatyta, jog nauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija taikoma tik toms elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims, kurios sudaromos po 2023 m. birželio 1 d. Ieškovės teigimu, tai reiškia, kad tik nuo 2023 m. birželio 1 d. sudarytoms sutartims yra taikomas specialusis draudimas taikyti tokį kaip ginčo sutartyje sulygtą sutarties nutraukimo mokestį, t. y. ginčo atveju šis draudimas netaikytinas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

45.       Iš tiesų, 2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1914, įsigaliojusio 2023 m. birželio 1 d., 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje išdėstyta EEĮ 47 straipsnio 3 dalis taikoma elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartims arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartims, sudarytoms su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, po šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Taigi, EEĮ 47 straipsnio 3 dalis taikoma po 2023 m. birželio 1 d. sudarytoms sutartims. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši įstatymo nuostata reiškia, kad tik po šios datos sudaromose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi šioje dalyje nurodytiems subjektams už vienašališką sutarties nutraukimą. Nutraukiant tokias sutartis elektros energijos tiekėjas pagal sutartį neturės teisės reikalauti tokių mokesčių ar netesybų iš sutartį vienašališkai nutraukiančio buitinio vartotojo, labai mažos įmonės ar mažos įmonės.

46.       Teisėjų kolegija nurodo, kad jeigu elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartys arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartys su nurodytais subjektais buvo sudarytos iki 2023 m. birželio 1 d., kaip nagrinėjamoje byloje – 2022 m. rugpjūčio 16 d., galiojo 2021 m. liepos 15 d. redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalis, kurioje, minėta, buvo įtvirtinta galimybė tokias sutartis sudariusiems buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms neatlygintinai vienašališkai nutraukti sutartis.

47.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar jai įsigaliojus, sutartyse šalys negalėjo sulygti dėl sąlygos, kad nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos, nes tokia sąlyga prieštaravo iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse, taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taigi, abiem atvejais buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse.

48.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis iš to paties straipsnio 2 dalies, leidžianti tiekėjams sutartyse su mažomis ir labai mažomis įmonėmis nustatyti tiekėjo tiesioginiais ekonominiais nuostoliais grindžiamą sutarties nutraukimo mokestį. Ieškovės teigimu, Lietuvos teisėje ši išimtis nors ir neperkelta tiesiogiai, bet buvo įgyvendinta – EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas, o CK 6.71–6.75 ir 6.258 straipsniai nustato teisę susitarti dėl netesybų taikymo. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

49.       Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nukrypstant nuo 2 dalies, valstybės narės gali leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, kai tie vartotojai savanoriškai nutraukia terminuotas elektros energijos tiekimo fiksuota kaina sutartis dar nepasibaigus jų galiojimui, su sąlyga, kad tokie mokesčiai yra nustatyti sutartyje, kurią tas vartotojas savanoriškai sudarė, ir kad tokie mokesčiai aiškiai pranešami vartotojui prieš sudarant sutartį. Tokie mokesčiai turi būti proporcingi ir neturi viršyti tiesioginių ekonominių nuostolių, kuriuos dėl vartotojo sutarties nutraukimo patiria tiekėjas arba telkimu užsiimantis rinkos dalyvis, įskaitant bet kokių susietųjų investicijų ar paslaugų, kurios jau suteiktos vartotojui pagal sutartį, išlaidas.

50.       Teisėjų kolegija nurodo, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta valstybių teisė nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, ir leisti tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams. Tačiau perkeliant Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatas į nacionalinę teisę EEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekte, remiantis Direktyvos (ES) 2019/944 ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymo projekto Atitikties lentelės duomenimis, nebuvo nustatytos išimtys iš Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų, o 2 dalis, minėta, buvo įgyvendinta visa apimtimi. Tai reiškia, kad Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, t. y. Lietuva nepasinaudojo teise nacionalinėje teisėje nustatyti išimtį iš bendros taisyklės, įtvirtintos Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalyje, leidžiant tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius buitiniams vartotojams, labai mažomis įmonėms ir mažomis įmonėms.

51.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje netaikytinos ir CK 6.71–6.75 ir 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybas, nes šalių teisinius santykius reglamentuoja ne bendrosios teisės normos, o specialiosios, būtent – EEĮ 47 straipsnio 3 dalis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios teisės normos, skirtos konkrečiai santykių grupei reglamentuoti, taikomos prioritetiškai bendrųjų, taikomų platesniam santykių ratui, normų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

52.       Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atsakovė neprašė pripažinti Sutarties nuostatų negaliojančiomis, nereiškė byloje priešieškinio, tačiau teismai išėjo už bylos nagrinėjimo ribų ir de jure pripažino, jog Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 punktai bei Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktas, kuriuose įtvirtintas sutarties nutraukimo mokestis ir jo apskaičiavimo tvarka, prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, nors nepripažino jų negaliojančiomis. Teismai nepripažino, kad EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvios ir dėl to šalys sutartyje negalėjo nustatyti joms prieštaraujančių nuostatų. Teismai paneigė Sutarties šalių valią, peržengė byloje pareikštus reikalavimus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko tik iš dalies pagrįstais. 

53.       Minėta, kad nagrinėjamoje byloje šalys sudarė fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį 2022 m. rugpjūčio 16 d., taigi, galiojant 2021 m. liepos 15 d. redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokia sutartis atsakovės gali būti vienašališkai nutraukta neatlygintinai. Šalių sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 punkte nustatyta, kad pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio. Šalių sutartis buvo nutraukta atsakovės iniciatyva nuo 2023 m. birželio 30 d., t. y. jau nuo 2023 m. birželio 1 d. galiojant naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui sutarties nutraukimo ir tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyje. Minėta, šie reikalavimai sutarties turiniui taikomi naujai nuo 2023 m. birželio 1 d. sudaromoms sutartims, tačiau vienašališkai nutraukiant iki 2023 m. birželio 1 d. sudarytas sutartis, t. y. jau galiojant naujai EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijai, sutarties nuostatos, įtvirtinančios sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokestį ir (ar) netesybas, taip pat negali būti taikomos, nes prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai teisės normai, draudžiančiai sutartyse nustatyti tokius mokesčius ir (ar) netesybas ir atitinkamai tokių mokesčių ir (ar) netesybų reikalauti iš sutartį nutraukusios šalies. Kita vertus, teisė reikalauti mokesčių ar kitų mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už suteiktas paslaugas ir gautą elektros energiją, dėl sutarties nutraukimo buvo uždrausta ir pagal iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, nes, minėta, tokio pobūdžio vienašališkas sutarties nutraukimas buvo nustatytas kaip neatlygintinis.

54.       CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: pirma, kad teisės norma yra imperatyvi, ir, antra, kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas; kt.). Todėl teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečią imperatyviąją įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-823/2020 30 punktą). Teismas pripažįsta normą imperatyvia, kai tai akivaizdu iš tos normos gramatinės formuluotės, t. y. kai norma aiškiai įtvirtina tam tikro elgesio draudimą arba nurodo vienintelį teisėtą elgesio modelį. Taip pat teismas gali pripažinti normą imperatyvia ir nesant aptartos gramatinės formuluotės, jei sistemiškai aiškinant šią normą teisės normų hierarchijos kontekste tampa aišku, kad ji formuluoja konkretų draudimą ar paliepimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-1120/2024, 23 punktas).

55.       CK 1.78 straipsnio, reglamentuojančio niekinius ir nuginčijamus sandorius, 1 dalyje įtvirtinta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.

56.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar jis pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020 41 punktą). Tam, kad teismas galėtų savo iniciatyva sandorį pripažinti niekiniu, niekinio sandorio aplinkybės turi būti akivaizdžios. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015; 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-823/2019, 38 punktas; kt.).

57.       Nagrinėjamoje byloje teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokestį, kuris yra nustatytas šalių sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 punktuose, Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte, nors ir netaikė šių sutarties nuostatų, tačiau ex officio nepasisakė dėl šios sutarties nurodytų punktų galiojimo. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netenkino ieškinio reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovės sutarties nutraukimo mokestį pagal sudarytą sutartį, konstatuodami, kad tokio mokesčio atsakovė neturi mokėti pagal EEĮ 47 straipsnio 3 dalį. Taigi, teismai iš esmės pripažino, kad nurodyti Sutarties punktai prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, nors ir tiesiogiai nekonstatavo šios teisės normos imperatyvaus pobūdžio, taip pat Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 punktų, Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkto, t. y. šios sutarties dalies kaip niekinės, jos negaliojimo fakto, kaip to reikalaujama pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį, 1.80 straipsnio 1 dalį ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, formuojamą šiuo klausimu (šios nutarties 54, 56 punktai). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie nustatyti trūkumai neteikia pagrindo naikinti iš esmės teisėtų teismų procesinių sprendimų.

58.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostata, jog buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, buvo imperatyvi, nes nurodė vienintelį teisėtą elgesio modelį, paliepimą – buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams nereikalauti jokių su tuo susijusių mokesčių ir mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už sunaudotą elektros energiją ir suteiktas paslaugas. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje jau yra įtvirtintas aiškus draudimas tokio pobūdžio sutartyse nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokestį ir (ar) netesybas, tai lemia ir įstatymo leidėjo aiškiai išreikštą valią, kad šie mokesčiai ir (ar) netesybos nebūtų reikalaujami iš sutartį nutraukiančių buitinių vartotojų, labai mažų įmonių ir mažų įmonių. Kadangi šalių sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.12 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio, taip pat 6.9 punktas, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio mokėjimo tvarką, ir Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktas, nustatantis sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarką, prieštarauja imperatyvioms EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatoms, nepriklausomai nuo to, jog atsakovė nebuvo pareiškusi prašymo pripažinti šias Sutarties nuostatas negaliojančiomis, teisėjų kolegija ex officio konstatuoja, kad, vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 1 dalimi, tokios sutarties nuostatos yra niekinės ir negalioja. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 punktų, Fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkto nuostatos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą netaikytinos. Tai reiškia, kad ieškovė pagal 2022 m. rugpjūčio 16 d. Elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EL2022081644142LT neturi teisės reikalauti iš atsakovės sumokėti sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), todėl jos reikalavimas priteisti jį iš atsakovės šioje byloje atmestas pagrįstai.

59.       Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų), dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su sutarties nutraukimo mokesčio, kaip ieškovės realiai patirtų nuostolių, vertinimu, nepasisako, nes šie argumentai neturi teisinės reikšmės šios bylos galutiniam rezultatui.

        Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

60.       CPK 3 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, prejudiciniais sprendimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje nuostatoje taip pat reglamentuota, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą, o teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

61.       Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikcija priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo priklauso ESTT. Šiame straipsnyje taip pat išdėstytos iš esmės analogiškos, kaip ir pirmiau minėtose CPK nuostatose, taisyklės dėl to, kada nacionalinis teismas gali ir turi kreiptis į ESTT dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo.

62.       Nors pagal pirmiau nurodytas teisės normas galutinės instancijos teismas privalo prašyti prejudicinio sprendimo tuo atveju, jeigu taikant Europos Sąjungos teisės normas jam iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, ESTT praktikoje yra išaiškinta, kad tokio teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti. ESTT praktikoje yra nurodyta, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami, gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos Europos Sąjungos teisės nuostatos ESTT jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (pvz., ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Intermodal Transports BV prieš Staatssecretaris van Financin, C-495/03, 33 punktas). Tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir ESTT pateikiamų klausimų svarbą (pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 punktas). Nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanit., C-283/81, 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-421/2021, 58, 59 punktai).

63.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 58, 59 punktai; 2024 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-403/2024, 33 punktas).

64.       Ieškovė prašo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą tam, kad būtų išaiškinta: 1) ar pagal Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16, 17 dalis terminai „sutarties nutraukimo mokestis“ bei „tiekėjo pakeitimo mokestis“ apima ir iš anksto šalių sutartyje nustatytus realiai elektros energijos tiekėjo patirtus minimalius nuostolius, skirtus nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtiems nuostoliams dėl išankstinio (prieš terminą) terminuotos sutarties nutraukimo kompensuoti, ar tik baudines netesybas, kurios viršija realius nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patirtus nuostolius arba iš viso nėra pagrįstos jokiais tiekėjo patirtais finansiniais nuostoliais; 2) ar Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalis turi būti perkelta į nacionalinę teisę pažodžiui, nepriklausomai nuo valstybėje narėje jau galiojančio teisinio reglamentavimo (EEĮ 47 straipsnis, CK 6.71, 6.245 straipsniai).

65.       Šioje nutartyje teisėjų kolegija nustatė, kad įgyvendinant Direktyvos (ES) 2019/944 tikslus ir perkeliant jos nuostatas į nacionalinę teisę 2021 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9, 34, 43, 44, 45, 46, 461, 47, 49, 51, 52 ir 60 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 462 ir 521 straipsniais įstatymas, jis įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 15 d. Šiuo įstatymu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją; jiems nustatyta pareiga visiškai atsiskaityti su nepriklausomu tiekėju už suvartotą elektros energiją ir (ar) suteiktas paslaugas. Minėta, kad jokių kitų atsiskaitymų, sumokant tam tikrus mokesčius, kitus mokėjimus (sankcijas, netesybas ir pan.), įstatymo leidėjas nenustatė. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 46, 47 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1914 2 straipsniu buvo pakeista EEĮ 47 straipsnio 3 dalis – nustatyta, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartyse, sudarytose su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, draudžiama nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas už vienašališką tokios sutarties nutraukimą. Šioje nutartyje konstatuota, kad tiek iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos, tiek jai įsigaliojus buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčių ir (ar) netesybų, nepriklausomai nuo to, ar yra šie mokėjimai nustatyti sudarytose sutartyse, o tokios sutarčių nuostatos, kuriose nustatyti nurodyti mokėjimai, yra niekinės ir negalioja. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad Direktyvos (ES) 2019/944 2 straipsnio 16, 17 dalyse reglamentuotų sutarties nutraukimo mokesčio ir tiekėjo pakeitimo mokesčio sąvokų aiškinimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Nacionalinės teisės normos, į kurias buvo perkeltos šios Direktyvos (ES) 2019/944 nuostatos, aiškiai reglamentuoja bylos šalių teisinius santykius, atsižvelgiant į Direktyvoje (ES) 2019/944 nustatytus tikslus sudaryti sąlygas nurodytiems vartotojams nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis, nepatiriant jokių su sutarties nutraukimu susijusių mokėjimų (baudų, mokesčių ir kt.).

66.       Pasisakydama dėl Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies perkėlimo būdo teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Lietuvos įstatymų leidėjas yra nusprendęs nepasinaudoti Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtimi iš šio straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės. Įstatymų leidėjas neperkėlė Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostatų į nacionalinę teisę, būtent – į šalių ginčo teisinius santykius reglamentuojančią specialiąją teisės normą – EEĮ 47 straipsnio 3 dalį, turinčią pirmenybę prieš ieškovės kasaciniame skunde nurodomas bendrąsias teisės normas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos. Tai reiškia, kad leidimas tiekėjams arba telkimu užsiimantiems rinkos dalyviams taikyti sutarties nutraukimo mokesčius vartotojams, savanoriškai nutraukiantiems terminuotas elektros tiekimo fiksuota kaina sutartis, nesuteiktas. Kadangi Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo perkeltos į nacionalinę teisę, tai klausimų dėl jų taikymo nekyla.

67.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, siekiant išspręsti bylą, atitinkamai nekyla ir kasacinio teismo pareiga kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, todėl ieškovės prašymas dėl tokio kreipimosi atmestinas.

68.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

        Dėl ieškovės prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti rašytinius paaiškinimus

69.       CPK 353 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos: kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.

70.       CPK 350 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, kasacinio skundo papildyti ar pakeisti negalima; pagal civilinio proceso dalyvių lygiateisiškumo principą analogiška taisyklė yra įtvirtinta ir dėl kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsiliepimų į kasacinį skundą: pagal CPK 351 straipsnio 1 dalį, atsiliepimai į kasacinį skundą turi būti pateikiami per vieną mėnesį nuo skundo įrašymo į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą; atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims.

71.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kasaciniame procese nėra nustatyta byloje dalyvaujančių asmenų teisė pateikti rašytinius paaiškinimus. CPK 355 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tik žodinio proceso atvejais kasatorius arba jo atstovas turi teisę išdėstyti žodžiu kasacinio skundo motyvuotus pagrindus ir pareikšti samprotavimus dėl gauto atsiliepimo į kasacinį skundą; kita šalis, trečiasis asmuo ar jų atstovai turi teisę pareikšti savo argumentus dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-381/2024 24 punktą).

72.       2024 m. spalio 28 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, prašoma atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Ieškovė nurodo, kad jai tapo žinomos esminės aplinkybės, papildomai patvirtinančios kasaciniame skunde dėstomų argumentų pagrįstumą, jos turėtų būti kasacinio teismo ištirtos (CPK 256 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis). Ieškovės teigimu, sąvokos „sutarties nutraukimo mokestis“ bei „tiekėjo pakeitimo mokestis“, įtvirtintos Direktyvos 2019/944 2 straipsnio 16, 17 punktuose ir 12 straipsnio 2 dalyje, sietinos išimtinai su elektros energijos tiekėjų vartotojams taikomais mokesčiais dėl tiekėjo pakeitimo, bet ne su mokėjimais, kurie elektros energijos tiekimo sandorio šalių yra iš anksto aptariami ir įtvirtinami ilgalaikėje fiksuotos kainos elektros energijos tiekimo sutartyje tam, kad būtų teisingai ir sąžiningai atlyginami tiekėjo realiai patiriami ekonominiai nuostoliai, jei vartotojas vienašališkai atsisako vykdyti tokia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir sutartį nutraukia iki jos galiojimo termino pabaigos. Tokį Direktyvos 2019/944 nuostatų aiškinimą patvirtina 2024 m. birželio 13 d. priimtos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2024/1711, kuria dėl Sąjungos elektros energijos rinkos modelio tobulinimo iš dalies keičiamos direktyvos (ES) 2018/2001 ir (ES) 2019/944, 2 straipsnio 6 punktas, kuriuo Direktyva 2019/944 papildyta nauju 18a straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga per jos paskirtą nepriklausomą energetikos reguliavimo instituciją (Lietuvos Respublikoje – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba), atsižvelgiant į elektros energijos tiekėjo dydį ar rinkos struktūrą ir, jei aktualu, atlikus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, užtikrinti, kad tiekėjai: 1) būtų įdiegę ir įgyvendintų tinkamas apsidraudimo strategijas, skirtas rizikai, kurią didmeninio elektros energijos tiekimo pokyčiai kelia jų sutarčių su vartotojais ekonominiam gyvybingumui, apriboti, ir kartu būtų išlaikytas trumpojo laikotarpio rinkų likvidumas ir kainų signalai; 2) imtųsi visų pagrįstų priemonių tiekimo sutrikimo rizikai sumažinti.

73.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės pateikti rašytiniai paaiškinimai papildo kasacinio skundo argumentus dėl ginčo esmės, nurodomos naujos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos bylą nagrinėjusiuose teismuose, tačiau, minėta, teisė remtis naujomis aplinkybėmis ir pildyti pateiktą kasacinį skundą kasatoriui nenustatyta, kaip ir pati teisė teikti tokio pobūdžio procesinį dokumentą (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 350 straipsnio 8 dalis). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti ieškovės prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti jos pateiktus rašytinius paaiškinimus (CPK 256 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis). Pateiktas dokumentas grąžintinas ieškovei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

74.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

75.       Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, kasaciniame teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

76.       Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 3673 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Šių bylinėjimosi išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatytą maksimalų dydį, todėl teisėjų kolegija nusprendžia priteisti atsakovei iš ieškovės 3587,51 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

77.       Pažymėtina, kad kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Netenkinti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Nepriimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ rašytinių paaiškinimų ir grąžinti jai šį dokumentą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „FishNet“ (j. a. k. 304140344) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ (j. a. k. 300649187) 3587,51 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt septynis Eur 51 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Danguolė Bublienė

                                        Gražina Davidonienė

                                        Donatas Šernas