Baudžiamoji byla Nr. 1A-159-354/2012
Tesimo proceso Nr. 1-73-1-00884-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija
(S)
1.2.14.5.1., 2.1.7., 2.4.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 14 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,
sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,
dalyvaujant prokurorui Sauliui Kulikauskui,
gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
V. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė:
P. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. rugpjūčio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Mažeikių mieste prie (duomenys neskelbtini) namo, turėdamas tikslą savo naudai įgyti V. D. priklausantį turtą – 1000 Lt, pažadėjęs nupirkti statybines medžiagas ir prijungti židinį prie kamino V. D. priklausančiame sodo namelyje, esančiame Mažeikių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, sodų bendrijoje ,,(duomenys neskelbtini)", (duomenys neskelbtini), paprašė V. D. 1000 Lt avanso, aiškiai žinodamas, kad reikiamų statybinių medžiagų nepirks ir darbų neatliks, ir, gavęs pinigus, neatliko žadėtų statybos darbų bei nepirko reikiamų statybinių medžiagų, ir pinigų V. D. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijęs svetimą, V. D. priklausantį, turtą – 1000 Lt.
Apeliaciniu skundu Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė prašo panaikinti 2011 m. gruodžio 29 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo P. K. pripažinti kaltu pagal BK 182 str. 1 d. ir paskirti jam viešuosius darbus 6 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui. Taip pat prašo tenkinti civilinį ieškinį ir iš P. K. nukentėjusiajam V. D. priteisti 1000 Lt.
Prokurorė pažymi, kad P. K. buvo pristatytas nukentėjusiajam V. D. jo sūnaus V. D. bendradarbio A. S. kaip geras ir išmanus specialistas, o be to, ir pats P. K. save V. D. charakterizavo, kaip gerą specialistą ir gabų darbuotoją, kuo patikėjo nukentėjusysis. Prokurorės nuomone, visa tai pagrindžia, kad tarp nukentėjusiojo V. D. ir P. K. atsirado pasitikėjimu pagrįsti faktiniai santykiai, kurių pagrindu ir kilo asmeninis pasitikėjimas, dėl ko V. D. ir perdavė P. K. prašomus 1000 Lt, nes šis, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo pasitikėjimu, pažadėjo atlikti židinio kamino apšiltinimo montavimo darbus ir nupirkti reikiamas statybines medžiagas, tačiau žadėtų statybinių medžiagų nenupirko. Skunde nurodoma, kad V. D., perdavęs savo turtą (1000 Lt) P. K., tikėjosi, kad jis vykdys savo įsipareigojimus, tačiau P. K. net neketino vykdyti savo įsipareigojimų ir dėl jo padarytos apgaulės pažeistos teisės atstatymas objektyviai tapo problemiškas.
Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių P. K. teiginius, kad jis būtų pirkęs ar net užsakęs reikiamas statybines medžiagas židinio kamino montavimo darbams, nėra nustatytas ir asmuo, pas kurį, neva, P. K. užsakė reikiamas medžiagas. Atkreipiamas dėmesys į P. K. parodymus, kad buvo netinkamas kaminas, todėl montavimo darbų atlikimui buvo reikalingas ne vien židinio kaminas, o ir kitos medžiagos, kurias taip pat jis buvo pažadėjęs nupirkti, bet jų nenupirko, o apie galimai užsakytų šių medžiagų netikimą nieko nepasisakė, todėl daro išvadą, kad P. K. net neketino pirkti židinio kamino montavimo darbams reikiamų medžiagų.
Prokurorė teigia, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog nukentėjusysis V. D., po to, kai jo atžvilgiu buvo panaudota apgaulė – kai P. K. įtikino nukentėjusįjį V. D., kad jis gali nupirkti visas reikiamas statybines medžiagas pigiau, negu parduotuvėse, nukentėjusysis paklausė P. K. dėl pinigų medžiagų pirkimui, o P. K. nurodė konkrečią sumą – 1000 Lt, kas, apeliantės nuomone, taip pat patvirtina tai, kad P. K. iš pat pradžių suvokė, jog nevykdys nukentėjusiajam duotų įsipareigojimų. Tvirtina, kad toks melagingų duomenų pateikimas nukentėjusiajam ir byloje nustatyta įvykių seka rodo, kad P. K. siekė suklaidinti nukentėjusįjį bei piktnaudžiaudamas pasitikėjimu užvaldė V. D. pinigus.
Apeliaciniame skunde prokurorė taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo V. D. civilinio ieškinio reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo yra teisėti ir pagrįsti, todėl būtina nukentėjusiojo ieškinį tenkinti visiškai.
Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 str. 2 d., 293 str. 5 d., nukentėjusysis turi teisę pasakyti baigiamąją kalbą bei, kaip ir kiti nagrinėjimo teisme dalyviai, pasakyti atsikirtimus ir pastabas dėl to, kas pasakyta pirmiau baigiamosiose kalbose, tačiau bylą nagrinėjantis teismas suvaržė pastarąją nukentėjusiojo teisę, nesuteikdamas jam galimybės pasakyti atsikirtimus ir pastabas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, išteisintojo P. K. gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl to, kad P. K. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 182 str. 1 d., požymių. Su tokiu apylinkės teismo sprendimu nesutinka prokurorė, apeliaciniame skunde pateikdama savitą byloje surinktų įrodymų vertinimą, kuriam pritarti, kolegijos nuomone, nėra pagrindo.
Byloje yra nustatyta, kad P. K., žadėdamas nukentėjusiajam atlikti tam tikrus darbus ir nupirkti tam reikalui tinkamas medžiagas, iš nukentėjusiojo paėmė 1000 Lt, kurių neatidavė, medžiagų nenupirko ir sutartų darbų neatliko. Šių aplinkybių neginčija nei prokurorė. Apylinkės teismas, išteisindamas P. K., konstatavo, kad jo veikoje nėra būtino sukčiavimo sudėties požymio – veikimo tyčia (subjektyvinė pusė), tačiau prokurorė skunde teigia priešingai, tvirtindama, kad P. K. veikimą sąlygojo iš anksto susiformavęs jo apsisprendimas apgaulės būdu – piktnaudžiaujant pasitikėjimu, užvaldyti svetimą turtą.
Dėl to, kas paminėta, kolegija pažymi, kad svetimo turto užvaldymas įmanomas įvairiais teisėtais (pvz. sudarant sandorį; susitarus – šalims išreiškus savo tikrąją valią) ir neteisėtais būdais (pvz. pavagiant; atimant). Esminis požymis, skiriantis turto įgijimą sukčiavimo būdu nuo kitų būdų yra apgaulė. Baudžiamoji apgaulė pasireiškia tuo, kad kaltininkas iškreipia objektyviąją tiesą, dėl ko nukentėjusiojo sąmonėje susiformuoja klaidingas įspūdis apie objektyviuosius faktus ir tai paskatina nukentėjusį asmenį nenaudingai elgtis su savo turtu. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas, ir būtent iš to seka, kad turtas įgyjamas neteisėtai. Nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką jo apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Tokie požymiai šioje byloje nenustatyti.
Skunde prokurorė tvirtina, kad P. K. neketino vykdyti savo įsipareigojimų ir dėl jo padarytos apgaulės, pažeistos teisės atstatymas objektyviai tapo problemiškas. Jau savaime tokie skundo argumentai dviprasmiški. Iš vienos pusės nurodoma, kad P. K. net neketino vykdyti savo įsipareigojimų, o iš kitos pusės teigiama, kad nukentėjusiojo praradimų atstatymas tapo sunkiai įgyvendinamas dėl apgaulės, kas suponuoja išvadą, kad išteisintasis norėjo grąžinti pinigus nukentėjusiajam, tačiau to nepadarė. Iš tokių apeliantės teiginių tampa neaišku, kada, jos nuomone, susiformavo P. K. nusikalstamas sumanymas užvaldyti šveitimą turtą – tada, kai išteisintasis prisistatė geru specialistu ir nukentėjusysis padavė jam 1000 Lt, ar tada, kai P. K. savo reikmėms išleido svetimus pinigus ir, tiesiog, objektyviai nebegalėjo jų grąžinti.
Prokurorė iš esmės remdamasi tik savo subjektyviais išmastymais skunde teigia, kad P. K. net neketino pirkti sutartiems darbams atlikti reikalingų medžiagų ir priemonių. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje apklaustas P. K. nuosekliai tvirtino, kad ieškojo reikalingų medžiagų ir priemonių, skambino į Šiaulius pažįstamiems, informavo nukentėjusįjį, kad tiekėjai buvo atvežę kaminą, tačiau jis buvo netinkamas, todėl pastarąjį grąžino (119–120 b. l.). Nors tokių išteisintojo parodymus patvirtinančių daiktinių įrodymų byloje nėra (pvz. medžiagų užsakymo, pristatymo, gražinimo dokumentų), tačiau jais netikėti nėra pagrindo. Liudytojas A. Š. patvirtino, kad po to, kai P. K. sutarė su nukentėjusiuoju V. D. dėl darbų ir medžiagų pirkimo, tą pačią dieną jis su išteisintuoju važinėjo po parduotuves ir žiūrėjo, kokių medžiagų yra ir kokios jų kainos, be to, nurodė, kad P. K. dar kažkam skambino į Šiaulius ir teiravosi dėl medžiagų (122 b. l.). Ir pats nukentėjusysis minėjo, kad jam paskambinęs P. K. pranešė, kad užsakė medžiagas, o jis pamanęs, kad jau medžiagas nupirko, paprašė jas palaikyti pas save, nes pats buvo išvykęs. Po to, vėlgi, pasak V. D., P. K. pranešė, kad medžiagos buvo netinkamos ir pastarąsias jis grąžino atgal (120–121 b. l.). Aptartos aplinkybės rodo, kad P. K. atliko tam tikrą veikimą, logiškai sietiną su susitarimo įgyvendinimu. Šiuo atveju apeliantės kategoriškas tvirtinimas, kad išteisintasis nuo pat pradžių neketino pirkti jokių medžiagų, yra nepagrįstas.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad P. K. apgaulės turinį sudarė piktnaudžiavimas nukentėjusiojo pasitikėjimu, kai V. D. tikslingai buvo suformuotas klaidingas įspūdis apie išteisintąjį, kad pastarasis yra geras ir išmanus tos srities (židinių, kaminų montavimo) specialistas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad ir tokie prokurorės teiginiai grįsti tik jos subjektyvia nuomone, nes skunde nenurodyti jokie argumentai, kodėl, apeliantės nuomone, P. K. neišmano paminėto pobūdžio darbų.
Iš nukentėjusiojo V. D., jo sūnaus liudytojo V. D., liudytojo A. Š. ir išteisintojo P. K. parodymų (119–122 b. l.) yra aišku, kad nukentėjusysis tikslingai ieškojo meistro, kuris galėtų prijungti kaminą prie židinio, tačiau nerado. Tuomet V. D. per savo bendradarbį A. Š. surado P. K., kuris nukentėjusiajam pasirodė nekeliantis abejonių išmanus savo srities specialistas, žadėjo supirkti reikiamas medžiagas darbų atlikimui ir V. D. pats pasiūlė pinigus tų medžiagų pirkimui. Be to, būtina atkreipti dėmesį, kad P. K. nemėgino nuslėpti savo asmenybės ir davė nukentėjusiajam vizitinę kortelę su savo tikrais duomenimis – vardu, pavarde, telefono numeriu (20–23 b. l.). Iš atkurtos situacijos, paminėtų įrodymų akivaizdu, kad P. K. nemėgino iškraipyti objektyvios tiesos apie save, kas, konkrečiu atveju, yra itin svarbu, vertinant išteisintojo veiką. Maža to, pats nukentėjusysis, liudytojas A. Š. ir išteisintasis teisiamajame posėdyje vienodai patvirtino, kad P. K. nuo pat pradžių, savo reikmėms išleidęs V. D. pinigus, neneigė savo prievolės juos grąžinti, mėgino susitarti su nukentėjusiuoju, kad grąžins dalimis per 6 mėnesius, taupė pinigus, pasidėdamas juos pas A. Š., ir buvo sutaupęs 600-700 Lt, kuriuos siūlė pasiimti nukentėjusiajam, tačiau ir vėl – pats juos išleido. Tokius parodymus patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys – išteisintojo 2010-11-14 nukentėjusiajam siųsta trumpoji SMS žinutė, kuria P. K. pripažįsta, kad pinigus išleido savo reikmėms ir prašo nukentėjusiojo laiko juos grąžinti (20–23 b. l.).
Visuma aptartų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad P. K. svetimų, nukentėjusiajam V. D. priklausančių, pinigų (1000 Lt) užvaldymas, medžiagų nenupirkimas, pinigų negrąžinimas yra tik paprastas pažado nukentėjusiajam netesėjimas. Nustatytos aplinkybės ir atkurta įvykių raida nepatvirtina to, kad P. K. būtų suklaidinęs nukentėjusįjį dėl ketinimų nupirkti reikiamas medžiagas. Išteisintojo veikimo turinys nebuvo susijęs su apgaulės elementais, kurie būtų apsunkinę jo asmens identifikavimą ar paties susitarimo fakto įrodinėjimą. Taigi, nenustačius P. K. veikoje apgaulės požymių, nėra pagrindo išvadai, kad jis įvykdė sukčiavimą pagal BK 182 str. 1 d.
Kolegija, remdamasi tuo, kas aptarta, konstatuoja, kad naikinti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pripažinti P. K. kaltu dėl sukčiavimo, kaip skundu prašo prokurorė, nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo keisti nuosprendį ir civilinio ieškinio klausimo išsprendimo dalyje, tačiau tai neužkerta kelio nukentėjusiajam ginti savo interesus civilinio proceso tvarka.
Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas suvaržė nukentėjusiojo teises, numatytas BPK 28 str. 2 d., 293 str. 5 d., nesuteikdamas jam galimybės pasakyti atsikirtimus ir pastabas. Šis apeliantės teiginys yra visiškai nepagrįstas, kadangi, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (129–130 b. l.), po baigiamųjų kalbų, kuriose pasisakė ir nukentėjusysis, atsikirtimus ir pastabas (protokole tai įvardinta replikomis) pasakė prokurorė ir advokatas, o po to nurodyta, kad „Daugiau replikos teise nepasinaudota“. Taip protokole užfiksuota teismo posėdžio eiga neduoda jokio pagrindo daryti išvadą, kad nukentėjusiajam nebuvo suteikta galimybė pasakyti atsikirtimus ir pastabas. Be to, paties nukentėjusiojo skundo dėl jo procesinių teisių suvaržymo byloje nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,
n u t a r i a:
Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė Nijolė Matuzevičienė
Teisėjos Irena Ivanovienė
Virginija Žindulienė