Baudžiamoji byla Nr. 1A-664-300/2014

Teisminio proceso Nr. 1-96-1-00784-2013-2

              Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.8.1.;

(S)

              2.4.7.

     ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

                                    N U T A R T I S

                                    LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                    2014 m. spalio 1 d.

                                                               Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Zigmo Kavaliausko,

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Budriui,

nukentėjusiajai A. B.,

gynėjui advokatui Vitalijui Metelicai,

nuteistajam A. P. B.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. 

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, neatlikta pagal Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007-03-14 nuosprendį, tai yra prie neatliktos pagal 2007-03-14 nuosprendį paskirtos bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir galutinė bausmė A. P. B. skirta – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose. 

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į atliktą bausmę A. P. B. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. rugsėjo 7 d. 2.40 val. iki 2013 m. rugsėjo 7 d. 15.40 val.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. P. B. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio,  smurtavo artimoje aplinkoje, o būtent, 2013 m. rugsėjo 7 d., apie 2 val. 20 min., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenamojo buto kambaryje, asmeninio konflikto su savo artima giminaite – seserimi A. B. – metu sudavė delnu vieną kartą nukentėjusiajai A. B. per veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai A. B. fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį ir priimti naują – jį išteisinti, o bylą nutraukti.

Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, be pagrindo atnaujino įrodymų tyrimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes padaryta veika, nuteistojo teigimu, nėra smurtas artimoje aplinkoje, veika padaryta ne tyčia, todėl negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Taip pat nurodo, kad, išskyrus prieštaringus nukentėjusiosios parodymus, byloje daugiau nėra jokių tiesioginių įrodymų, tik specialisto išvados dėl nukentėjusiosios A. B. sužalojimų, todėl įrodymai, pasak apelianto, turėjo būti vertinami kaltinamojo naudai. Be to, nurodo ir tai, kad jis nėra šeimos narys, kaip buvo pirmajame kaltinime, todėl minėtas nuosprendis kaip neteisėtas turi būti panaikintas. Teigia, kad teismas buvo suinteresuotas bylos baigtimi ir buvo šališkas, atnaujino įrodymų tyrimą, ir sudarė galimybę patikslinti įtarimą, kadangi pagal pirmąjį įtarimą jis nebuvo šeimos nariu ir nebuvo galima patraukti jį baudžiamojon atsakomybės už smurtą artimoje aplinkoje. Mano, kad teismas sudarė galimybę prokuratūrai patikslinti įtarimą, šeimos naryste, artima giminaite, ir taip sudarė sąlygas šališkam nuosprendžiui priimti. Apelianto teigimu, nuketėjusioji parodė, kad jis galėjo suduoti netyčia, todėl teigia, kad remtis tokias prieštaringais jos parodymais teismas negalėjo. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo teiginiais, kuriais teismas liudytojų P. B., D. P. ir A. S. parodymus laikė prieštaringais, nenuosekliais, kadangi nuteistajam sunku suprasti, kaip girtaujantys asmenys, nuolat keisdamiesi vietomis, bendraudami, gali atsiminti kambario išdėstymą bei esant konfliktinei situacijai įvardyti jų kambaryje konflikto metu buvimo vietas. Be to, nurodo ir tai, kad šioje byloje nėra specialisto išvados, kuri nustatytų nukentėjusiajai A. B. sužalojimų sunkumą ir skausmo sukėlimą, o visi įrodymai, kad buvo sukeltas skausmas, remiasi tik pareigūnų parodymais, bet ne nukentėjusiosios paaiškinimais. Nurodo, kad BK 140 straipsnio 2 dalis reikalauja tyčios. Šioje byloje, pasak apelianto, tyčia nebuvo nustatyta nei iš nukentėjusiosios parodymų, nei iš pareigūnų liudytojų parodymų, kurie teismo posėdžio metu negalėjo pasakyti, ar jis sudavė tyčia ar neatsargiai, tačiau parodė, kad jis tai padarė sėdėdamas ant žemės, mosikuodamas rankomis. Mano, kad jo veiksmai – sėdėjimas ant žemės, mosikavimas rankomis ir nukentėjusiosios A. B. veiksmai – jo tampymas, striukės sudraskymas, rodo abipusį konfliktą ir dėl to pagrindžia jo netyčinius veiksmus. Mano, kad veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti nebuvo galima, o baudžiamasis persekiojimas galimas tik privataus kaltinimo tvarka. Taip pat nurodo, kad jis gyvena atskirai, yra sukūręs šeimą, todėl, pasak nuteistojo, jį teisti už tai, kad smurtavo artimoje aplinkoje, negalima, nes artima aplinka yra tokiu atveju, kai nuolat yra kartu gyvenama, bendraujama, ir neturi reikšmės, ar tai yra šeimos narys, ar artimas giminaitis. Pažymi, kad byloje yra ištirtos ir išsiaiškintos ne visos aplinkybės – byloje esantys medicininiai dokumentai, iš kurių matosi, jog A. P. B. nuo 2013 m. rugsėjo 6 d. 21 val. 52 min iki 2013 m. rugsėjo 7 d. 00 val. 40 min gydėsi Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės skubios pagalbos priėmimo skyriuje ir buvo sunkios būsenos dėl apsinuodijimo alkoholiu. Tai, pasak nuteistojo, rodo, kad jis dėl savo sveikatos būsenos galėjo nesuprasti savo veiksmų ir tinkamai jų valdyti, todėl būtinas teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimas, išsiaiškinti jo veiksmų supratimą ir valdymą. Apibendrindamas tai, kas paminėta, nurodo, kad paminėtos aplinkybės ir motyvai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesurinko pakankamai įrodymų kaltei pagrįsti, todėl jis turėjo būti išteisintas, ir dėl to 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendis, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, turi būti panaikintas.

Teismo posėdžio metu nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tvirtina, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nesivadovavo ir atmetė liudytojų P. B., D. P. ir A. S. parodymus, taip pat nepagrįstai vadovavosi prieštaringais nukentėjusios parodymais, neįvertino to, kad nebuvo jo tyčios sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai.

Taigi nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės keliamas išimtinai įrodymų pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ir jų vertinimo šiuo aspektu klausimai.

Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios reikalavimus įvykdė.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Šiaulių apylinkės teismo išvados dėl A. P. B. kaltės bei jo veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė kaltinamojo A. P. B., nukentėjusiosios A. B., liudytojų P. B., D. P., A. S., E. T., A. N., J. M., L. L. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, išklausė garso įraše užfiksuotą pranešimą apie įvykį, bei, vadovaudamasis šių įrodymų visuma, konstatavo, kad A. P. B., smurtaudamas savo artimojo giminaičio – sesers atžvilgiu – suduodamas jai vieną kartą delnu per veidą, sukėlė jai fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Tai, kad A. P. B. asmeninio konflikto metu su savo artima giminaite – seserimi A. B. sudavė delnu vieną kartą nukentėjusiajai A. B. per veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai A. B. fizinį skausmą, patvirtina: liudytojo E. T. parodymai, duoti apylinkės teismo posėdžio metu, kai jis parodė, kad pagal budėtojo pranešimą, kad brolis sumušė seserį, vyko į įvykio vietą (duomenys neskelbtini). Nuvykęs su kolega rado nukentėjusiąją su mėlyne po akimi, ji pasakė, kad ją sumušė brolis, dėl to, jog ji nenorėjo jo įsileisti į butą. Įtariamasis įvykio vietoje kaltės neneigė, sakė, kad seseriai sudavė už tai, kad ji nenorėjo jo įsileisti (134–135 b. l.); liudytojo A. N. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kai jis paaiškino, kad įvykio vietoje mergina nurodė, kad ją sumušė brolis (135 b. l.); liudytojos J. M. parodymai, duoti apylinkės teismo posėdžio metu, kai ji parodė, kad kaltinamojo A. P. B. byloje atliko ikiteisminį tyrimą ir jį apklausinėjo areštinėje. Apklausos metu jis kaltę pripažino ir paaiškino, jog seseriai sudavė dėl to, kad ji nenorėjo jo įsileisti (135–136 b. l.); ikiteisminio tyrimo metu duoti ir apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu pagarsinti nukentėjusiosios A. B. parodymai, kai ji parodė, kad jai bandant įkalbėti brolį eiti namo, jis trenkė jai vieną kartą rankos plaštaka per kairiąją akį, jai labai skaudėjo, o vėliau atsirado mėlynė paakyje. Dėl suduoto smūgio jai buvo sukeltas fizinis skausmas (8–9 b. l.); 2013 m. rugsėjo 7 d. tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, iš kurio turinio matyti, kad 2013 m. rugsėjo 7 d., apie 2.31 val., policijos pareigūnai gavo pranešimą, jog brolis sumušė seserį. Nuvykę į įvykio vietą policijos pareigūnai nustatė, kad policiją kvietė A. B., kuri įvykio vietoje paaiškino, kad 2013 m. rugsėjo 7 d., apie 2.20 val., į namus atėjo girtas jos brolis A. P. B., ir už tai, kad ji nenorėjo jo įsileisti, trenkė jai kumščiu į kairę akį. Taip pat šiame tarnybiniame pranešime nurodyti ir smurtą rodantys požymiai – mėlynė po kaire akimi (6–7 b. l.); policijos pareigūno E. T. 2013 m. rugsėjo 7 d. tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti, kad buvo gautas pranešimas, jog A. P. B. dėl to, kad sesuo A. B. nenorėjo jo įsileisti, trenkė jai iš rankos į kairę akį. Taip pat nurodyta, kad po kairia akimi matosi didelė mėlynė (2 b. l.).

Taigi, priešingai apelianto skunde nurodytiems teiginiams, kad jis neatliko jokių veiksmų nukentėjusiosios A. B. atžvilgiu, kad ji susižalojo pati, griūdama, o, jei jis ir trenkė jai, tai netyčia, anksčiau išdėstyti ir išanalizuoti duomenys tvirtina, kad A. P. B., asmeninio konflikto metu su savo artima giminaite – seserimi A. B., sudavė delnu vieną kartą jai per veidą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai A. B. fizinį skausmą.

Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad nukentėjusiosios                         A. B. parodymai dėl nuteistojo naudoto smurto artimoje aplinkoje, yra prieštaringi, nenuoseklūs, kadangi jos parodymai, apie tai, kad ji susižalojo pati, griūdama, duoti apylinkės teisiamojo posėdžio metu prieštarauja jos pačios ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kai ji nurodė, kad brolis jai sudavė plaštaka į veidą, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji jau teigė, kad brolis jai trenkė netyčia, tada, kai ji norėjo jį pakelti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, remiasi jos pirminiais, ikiteisminio tyrimo metu duotais ir apylinkės teismo posėdžio metu pagarsintais parodymais, kai ji nurodė, jog brolis, jau būdamas pasikėlęs nuo grindų, vis mosikavosi rankomis ir tu metu sudavė jai plaštaka į veidą, kadangi šie parodymai atitinka ne tik teisiamojo posėdžio metu duotus liudytojų – E. T. ir A. N. parodymus (134–135 b. l.), kai jie nurodė, kad įvykio vietoje mergina jiems sakė, kad ją sumušė brolis, o apeliantas įvykio vietoje kaltės neneigė, sakė, kad seseriai sudavė už tai, kad ji nenorėjo jo įsileisti, bet ir liudytojos J. M. parodymus, kai ji parodė, kad A. P. B. ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino ir paaiškino, jog seseriai sudavė dėl to, kad ji nenorėjo jo įsileisti (135–136 b. l.), bei liudytojos L. L., kuri ikiteisminio tyrimo metu apklausė nukentėjusiąją, parodymus, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios apklausos protokolas surašytas iš jos pačios žodžių, nukentėjusioji jį perskaitė ir pasirašė, o keisti parodymus ir atsiimti pareiškimą nukentėjusioji norėjo atliekant supažindinimą su bylos medžiaga, jai paaiškinus nukentėjusiajai, kad už melagingų parodymų davimą gresia baudžiamoji atsakomybė, nukentėjusioji atsakė, kad geriau ji bus nuteista, negu brolis (136 b. l.).

Taigi ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiosios parodymai, kurie atitinka anksčiau nurodytus duomenis bei kitus rašytinius įrodymus – 2013 m. rugsėjo 7 d. tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje fakto (6–7 b. l.), policijos pareigūno E. T. 2013 m. rugsėjo 7 d. tarnybinį pranešimą (2 b. l.), ir kurie esminėmis detalėmis sutampa, tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, papildo vieni kitus, patvirtina A. P. B. kaltę atlikus tyčinius smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, ir todėl jais pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisėtai ir pagrįstai.

Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl A. P. B. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis A. P. B. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jos veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir baudžiamąją bylą A. P. B. atžvilgiu nutraukti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Apeliantas skunde nurodo nesutinkantis, kad liudytojų P. B., D. P. ir A. S. parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu nuteistojo nurodytų liudytojų parodymų vertinimu nesutinka. Pirmiausia pažymima tai, kad liudytojas P. B. yra nuteistojo brolis, liudytojai D. P. ir A. S. – nuteistojo pažįstami (121–123 b. l.). Antra, kaip teisingai nurodė ir apylinkės teismas, šių liudytojų parodymai prieštaringi, nenuoseklūs, teisme jie negalėjo nurodyti nei kambario išdėstymo, nei kiekvieno jų buvimo kambaryje vietos konflikto metu. Trečia, nė vienas iš šių liudytojų nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Ir galiausiai, visų šių liudytojų parodymai, kaip ir teismo posėdžio metu duoti nukentėjusiosios parodymai, prieštarauja ne tik nukentėjusiosios parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu, bet ir liudytojų E. T., A. N., J. M., L. L. parodymams, pranešimui dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, policijos pareigūno E. T. 2013 m. rugsėjo 7 d. tarnybiniam pranešimui. Todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, sprendžia, kad teisiamojo posėdžio metu duoti nukentėjusiosios A. B., liudytojų P. B., D. P. ir A. S. parodymai neatitinka tikrovės, ir jais, priimant skundžiamą sprendimą, nesiremta teisėtai ir pagrįstai.  

Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad teismas be pagrindo atnaujino įrodymų tyrimą, ir taip sudarė galimybę patikslinti kaltinimą. BPK 300 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų tyrimo teisme atnaujinimą, 1 dalyje numatyta, kad teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, gali atnaujinti įrodymų tyrimą šio kodekso 295 straipsnyje nustatyta tvarka. Byloje esanti 2014 m. kovo 28 d. nutartis tvirtina, kad būtent tokia situacija šioje byloje ir susiklostė, dėl to apylinkės teismas ir atnaujino įrodymų tyrimą, bei nutarė papildomai apklausti kaltinamąjį ir nukentėjusiąją (149 b. l.). Taigi, teismo sprendimas, atnaujinti įrodymų tyrimą teisme, BPK nuostatų reikalavimų nepažeidė. O tai, kad atnaujinus įrodymų tyrimą, prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, kaip tai numato BPK 256 straipsnis, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad teismas buvo suinteresuotas bylos baigtimi ir buvo šališkas. Šioje situacijoje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantas skunde nenurodė, tokių aplinkybių buvimo nepatvirtina ir bylos medžiaga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumo neįžvelgė ir pats nuteistasis rašydamas apeliacinį skundą, nes jame neprašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą apeliantas įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus nuteistojo skunde nurodytus pažeidimus.

Taip pat nesutiktina su nuteistojo skunde nurodytais teiginiais, kad jo veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti nebuvo galima, nes baudžiamasis persekiojimas galimas tik privataus kaltinimo tvarka, kadangi jis gyvena atskirai, yra sukūręs šeimą, todėl jį teisti už tai, kad smurtavo artimoje aplinkoje, negalima. Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminis nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nustačius faktą, kad brolis galimai smurtavo sesers atžvilgiu, esant aiškiai matomoms sumušimo žymėms (2 b. l.). Taigi ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, kuris priimtas 2011 m. gegužės 26 d., o įsigaliojo 2011 m. gruodžio 15 d. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatas juo siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, be to, šis įstatymas dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, kuriuo siekiama greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą. Pažymėtina, kad šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto artimoje aplinkoje įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį ir, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pradeda ikiteisminį tyrimą, informuoja prokurorą, jeigu ikiteisminiam tyrimui pradėti būtinas prokuroro reikalavimas, taip pat 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, sužinojus apie smurtą artimojoje aplinkoje, pradedamas ikiteisminis tyrimas, o smurtą patyręs asmuo skundo neteikia. Tai reiškia, kad nustačius smurto artimoje aplinkoje faktą, asmens, patyrusio smurtą, skundas nėra reikalingas. Vadinasi, sutikti su apelianto teiginiu, kad jo baudžiamasis persekiojimas galimas tik privataus kaltinimo tvarka, nėra teisinio pagrindo. Taip pat negalima sutikti ir su tuo, kad jis nesmurtavo artimoje aplinkoje, remiantis vien tomis aplinkybėmis, kad jis gyvena atskirai, yra sukūręs šeimą. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad artima aplinka – tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Nuteistasis A. P. B. – nukentėjusiosios A. B. brolis. BK 248 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Iš esmės analogiškai nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.135 straipsnio 1 dalyje, kad artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Vadinasi, sesers nepripažinti artima giminaite, kaip ir to, kad ji nėra nuteistojo artimos aplinkos dalis, taip nėra teisinio pagrindo.

Nepagrįstai nuteistasis skunde nurodo ir tai, kad jis dėl savo sveikatos būsenos galėjo nesuprasti savo veiksmų ir tinkamai jų valdyti, nes nuo 2013 m. rugsėjo 6 d. 21 val. 52 min iki 2013 m. rugsėjo 7 d. 00 val. 40 min gydėsi Respublikinės (duomenys neskelbtini) ligoninės skubios pagalbos priėmimo skyriuje ir buvo sunkios būsenos dėl apsinuodijimo alkoholiu. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad savanoriškas fiziologinis asmens apsvaigimas nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų nusikaltimo padarymo metu nėra aplinkybė, pašalinanti asmens pakaltinamumą ir kaltę. Ši nuostata reiškia, jog fiziologinis girtumas nepašalina kaltininko baudžiamosios atsakomybės už apsvaigimo būsenoje padarytą veiką, nepriklausomai nuo girtumo laipsnio. Baudžiamoji atsakomybė tokiu atveju grindžiama tuo, kad asmuo, suprasdamas, jog dėl alkoholio vartojimo gali stipriai apgirsti, prarasti kontrolę savo veiksmams ir dėl to padaryti nusikalstamą veiką, savo noru vartoja alkoholinius gėrimus ir priveda save prie tokios būsenos, kai jo psichika ima iškreiptai atspindėti tai, kas vyksta aplink, ir jis praranda savo veiksmų kontrolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-538/2001; 2K-666/2003).

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo              veiką pirmosios instancijos teismas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo – įrodyta, todėl apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, nuosprendį naikinti ir nuteistąjį išteisinti, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas – atmestinas. 

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a:

            Nuteistojo A. P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                         Vidmantas Mylė

Teisėjai                                                                                       Raimundas Jurgaitis

                                                                                      Zigmas Kavaliauskas