Administracinė byla Nr. eA-321-525/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03877-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 29.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Auto Idea“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2020 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. V-416 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ (toliau – ir Įsakymas); 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 14 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 dalies 2, 3 punktų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė įsteigta 2011 m. rugsėjo 12 d. ir verčiasi ūkine komercine veikla, t. y. paprastuoju pastatų valymu, kita pastatų ir pramoninio valymo veikla, statybos ir baigiamaisiais bei apdailos darbais. Bendrovei 2016 m. gruodžio 1 d. suteiktas socialinės įmonės statusas. Nurodė, kad Tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ sustabdytas visos valstybės pagalbos mokėjimas nuo šio įsakymo priėmimo dienos dėl to, jog Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas yra pradėjęs ikiteisminį tyrimą baudžiamosiose bylose dėl UAB „Auto Idea“ ir jos vadovo T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 29 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl minėto įsakymo panaikinimo, tačiau teismas atmetė jo skundą, todėl pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą ir galutinis sprendimas dar nėra priimtas.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad šioje byloje skundžiamu Įsakymu Tarnyba nutraukė visą valstybės pagalbos mokėjimą nuo šio sprendimo priėmimo dienos, atsižvelgiant į tai, jog Bendrovė ilgiau kaip 6 mėnesius nuo Tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 sustabdytos valstybės pagalbos mokėjimo dienos netenkina Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo (toliau – ir Įstatymas, SĮĮ) 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti, kadangi 2012 m. kovo 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 18-1-00654-12, prie kurio prijungti dar du ikiteisminiai tyrimai bylose Nr. 12-1-03159-13 ir Nr. 02-2-00707-15, dėl įmonės direktoriaus T. L. galimai padarytų sunkių nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio (sukčiavimas) 1 ir 2 dalyse.
4. Pareiškėjas akcentavo, kad iki 2020 m. sausio 1 d. reikalavimas, jog valstybės pagalbos mokėjimų siekiančiai gauti socialinei įmonei, jos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui negali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, nebuvo numatytas galiojančiuose teisės aktuose ir nebuvo taikomas veikiančioms socialinėms įmonėms, gaunančioms valstybės pagalbą, įskaitant pareiškėją. Todėl, pareiškėjo nuomone, valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimas pareiškėjui už tai, jog iki Įstatymo įsigaliojimo Bendrovei ir jos vadovui buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, yra neadekvatūs, neproporcingi, per griežti padariniai, pažeidžiantys teisėtus lūkesčius, teisėtumo, teisinės valstybės principus, asmens nekaltumo prezumpciją ir kitus konstitucinius principus.
5. Pareiškėjo teigimu, Įsakymo priėmimo dieną Bendrovėje dirbo 32 darbuotojai, iš kurių 30 priklausė tikslinėms grupėms, t. y. neįgalieji, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumo lygis (9 darbuotojai); neįgalieji, kuriems nustatytas 45–55 proc. darbingumo lygis (16 darbuotojų); neįgalieji, kuriems nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis (1 darbuotojas); neįgalieji, kuriems nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis (3 darbuotojai); neįgalieji, kuriems nustatytas nedidelių specialiųjų poreikių lygis (1 darbuotojas). Bendrovė aptarnauja verslo subjektus, teikdama jiems patalpų valymo, apsaugos paslaugas, o gaudama valstybės pagalbą darbo užmokesčio bei valstybinio socialinio draudimo mokesčio daliniam kompensavimui galėjo lygiomis sąlygomis konkuruoti su kitais valymo paslaugų rinkos dalyviais, pas kuriuos nedirba neįgalūs asmenys ir kurie dėl to yra našesni, konkurencingesni šių paslaugų rinkoje.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad ikiteisminiai tyrimai pareiškėjui ir jo vadovui pradėti dar 2012–2013 metais, t. y. iki pareiškėjui įgyjant socialinės įmonės statusą, jie buvo ne kartą nutraukti ir vėl atnaujinti. Nusikalstamos veikos, kurių padarymu įtariamas pareiškėjas ir jo vadovas, niekaip nesusijusios su vykdoma socialinės įmonės veikla. Akcentavo, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. pareiškėjui ir jo vadovui nebuvo pradėti jokie ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų. Teigė, kad nors Įsakymu nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas, tačiau Bendrovei nepanaikintas socialinės įmonės statusas, todėl išliko pareiga vykdyti prisiimtus socialinės įmonės įsipareigojimus.
7. Pareiškėjas nurodė, kad tai, jog Įstatymas neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų, nurodė ir Seimo kanceliarijos Teisės departamentas Lietuvos Respublikos Seimo Ekonomikos komitetui pateiktose 2018 m. sausio 9 d. pastabose sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-1530. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadoms pritarė ir Lietuvos verslo konfederacija, Socialinių įmonių asociacija, Lietuvos socialinių įmonių asociacija, VšĮ „Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjunga“ teiktuose pasiūlymuose, kuriuose nurodė, kad pagal Įstatymo projektą tam tikros įmonės neteks socialinių įmonių statuso dėl to, jog įstatymų leidėjas nustatys naujus kriterijus, būtinus šiam statusui turėti ir valstybės pagalbai gauti. Pareiškėjo manymu, situacija, kai valstybė, priimdama Įstatymą, nustatė, jog jis toliau nuo 2020 m. sausio 1 d. nesilaiko įstatyme įtvirtintų terminuoto pobūdžio įsipareigojimų, tačiau palieka įpareigojimus socialinėms įmonėms, įskaitant ir pareiškėją, laikytis joms iš įstatymo kylančių pareigų, akivaizdžiai neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų.
8. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovės atžvilgiu atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 18-1-00654-12 teisiškai vertinamas veiklos laikotarpis nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. gegužės 9 d. ir jos vadovo T. L. galimi nusikalstami veiksmai laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki 2015 m. birželio 9 d. Pareiškėjui socialinės įmonės statusas buvo suteiktas praėjus beveik pusantrų metų nuo paskutinės vadovo T. L. galimai padarytos nusikalstamos veikos ir tuo metu jis atitiko visus socialinių įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo vertinimu, šioje byloje kvestionuojamos Įstatymo nuostatos yra taikomos praeityje įvykusiems teisiniams įvykiams, t. y. atgal, pažeidžiant vieną pagrindinių teisės principų – lex retro non agit, nes nagrinėjamu atveju Įstatymu nustatytos naujos sąlygos teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms reiškia reikalavimą, kad šios įmonės, jos vadovo ar jo įgalioto asmens atžvilgiu nebūtų pradedama naujų, taip pat nebūtų anksčiau pradėtų ir iki 2020 m. sausio 1 d. neužbaigtų ikiteisminių tyrimų.
9. Pareiškėjas savo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 14 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 dalies 2, 3 punktų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai grindė tuo, jog, visų pirma, valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymas ir nutraukimas tais atvejais, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas įmonei ar jos vadovui, yra neproporcingos priemonės socialinei įmonei. Taip pat tai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją. Be to, tai galimai pažeidžia ir lex retro non agit principą, t. y. įstatymo galiojimo ir taikymo atgal. Teigė, kad konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus. Manė, kad šiuo atveju priemonės yra pernelyg griežtos ir neproporcingos.
10. Atsakovas Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
11. Atsakovas nurodė, kad vykdydamas Įstatymo 26 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatas ir atsižvelgdamas į tai, jog tebevyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamosiose bylose dėl Bendrovės ir jos direktoriaus T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų, taip pat į aplinkybę, jog nuo Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. V-98 priėmimo dienos praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai, skundžiamu Įsakymu Bendrovei nutrauktas visos valstybės pagalbos mokėjimas.
12. Tarnyba paaiškino, kad Bendrovei valstybės pagalba sustabdyta, o vėliau nutraukta būtent tuo pagrindu, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau ne dėl bet kokios Bendrovės ir jos direktoriaus galimai nusikalstamos veikos, o būtent dėl galimai padaryto sunkaus nusikaltimo. Kadangi BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato, jog už šio nusikaltimo padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų, todėl pareiškėjo ir direktoriaus T. L. galimai padaryta nusikalstama veika atitinka BK 11 straipsnio 5 dalyje pateikto sunkaus nusikaltimo apibrėžimą. T. L. 2018 m. rugsėjo 25 d. ir 2019 m. spalio 30 d. pripažintas įtariamuoju (kaltinamuoju) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas) ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu).
13. Atsakovas teigė, kad socialinė įmonė, siekianti gauti valstybės pagalbą, turi atitikti galiojančio Įstatymo reikalavimus. Šiuo atveju Bendrovės teiginys, kad jai nėra panaikintas socialinės įmonės statusas, todėl išlieka pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, neatitinka tikrovės. Tarnyba su pareiškėju 2017 m. rugsėjo 18 d. pasirašė sutartį Nr. SI-0-34/17 „Dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos“, kurios 1.1.3 papunktyje nustatyta, jog pareiškėjas turi pareigą 36 mėnesius išlaikyti darbo vietas, įsteigtas pasinaudojant valstybės pagalba. Bendrovės sutartiniai įsipareigojimai baigėsi 2020 m. lapkričio 21 d. ir ji laikoma įvykdžiusia visus minėtoje sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Tad jokių sutartinių įsipareigojimų Tarnybai Bendrovė nebeturi. Nors pareiškėjas teigė, kad Įstatymas neatitinka teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių principų, atsakovas atkreipė dėmesį, jog sprendžiant klausimą dėl Įstatymo pakeitimo projekto nebuvo atsižvelgta į Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadas, kadangi Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas neįžvelgė minėtų principų pažeidimo.
14. Taip pat atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad ikiteisminiai tyrimai Bendrovės ir jos vadovo atžvilgiu pradėti dar 2012–2013 metais ir nesusiję su socialinės įmonės veikla, kuri buvo pradėta vykdyti 2016 m. gruodžio 1 d. Atsakovas pabrėžė, kad prieš suteikiant Bendrovei socialinės įmonės statusą VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenimis nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. ji vykdė veiklą, nepasikeitė jos pavadinimas ar juridinio asmens kodas Juridinių asmenų registre, todėl nuo socialinės įmonės statuso suteikimo dienos Bendrovė tebetęsia savo veiklą.
15. Tarnyba nesutiko ir su tuo, jog Bendrovė iki 2020 m. sausio 1 d. atitiko tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos reikalavimus valstybės pagalbai gauti, todėl Įsakymas priimtas neteisėtai. Atsakovas pažymėjo, kad tokiu atveju įmonės, kurioms socialinės įmonės statusas buvo suteiktas po naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo, atsidurtų blogesnėje padėtyje negu pareiškėjas. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas aptarė visas situacijas ir numatė išimtis, kurios turi būti taikomos atitinkamiems atvejams, 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui. Kadangi Socialinių įmonių įstatymas įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., todėl visoms socialinėms įmonėms jis turi būti taikomas nuo įsigaliojimo dienos.
16. Atsakovas manė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Bendrovei ir jos vadovui 2012–2013 metais pradėti ikiteisminiai tyrimai, o 2018–2019 metais pareikšti kaltinimai dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, pareiškėjui nebuvo pagrindo turėti nepagrįstų lūkesčių, jog valstybės pagalbos skyrimo sąlygos išliks nepakitusios. Atsakovas pabrėžė, kad jis neturi pasirinkimo laisvės vykdyti ar nevykdyti Socialinių įmonių įstatymo nuostatų, nes jame imperatyviai nurodyta, jog valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei nutraukiamas, kai netenkinama bent viena iš sąlygų, nurodytų Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nėra paskelbęs sprendimo, kuriuo pripažintų, jog Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 14 straipsnio 2 dalies 1 punktas 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 26 straipsnio 8 dalies 2 ir 3 punktai prieštarauja Konstitucijai, todėl šios Įstatymo nuostatos yra teisėtos, galiojančios ir privalo būti taikomos.
II.
17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
18. Teismas nustatė, kad:
18.1. Pareiškėjas įsteigtas 2011 m. rugsėjo 12 d. ir verčiasi ūkine komercine veikla – paprastuoju pastatų valymu (EVRK2 81.21), kita pastatų ir pramoninio valymo veikla (EVRK2 81.22), kita valymo veikla (EVRK2 81.29), kiti statybos ir baigiamieji, ir apdailos darbai (EVRK2 43.39).
18.2. Pareiškėjui 2016 m. gruodžio 1 d. suteiktas socialinės įmonės statusas.
18.3. Pareiškėjas, atstovaujamas direktoriaus T. L., 2017 m. rugsėjo 18 d. su Tarnyba pasirašė sutartį Nr. SI-0-34/17 „Dėl subsidijos išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos“, kurios pagrindu Tarnyba įsipareigojo išmokėti Bendrovei subsidiją 10 neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti, o pareiškėjas įsipareigojo 36 mėnesius išlaikyti darbo vietas, įsteigtas pasinaudojant valstybės pagalba. Bendrovės sutartiniai įsipareigojimai baigėsi 2020 m. lapkričio 21 d.
18.4. Tarnyba 2020 m. kovo 6 d. gavo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) raštą Nr. 9R-A-4919, kuriame nurodyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – ir AVPK) 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12, 2013 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus AVPK pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-03159-13 dėl UAB „Auto Idea“ galimai padarytų nusikalstamų veikų, taip pat 2012 m. kovo 31 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 18-1-00654-12, Nr. 02-2-00707-15 ir Nr. 12-1-03159-13 dėl UAB „Auto Idea“ direktoriaus T. L. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 „Dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ sustabdė visos valstybės pagalbos mokėjimą Bendrovei nuo šio įsakymo priėmimo dienos.
18.5. Bendrovė apskundė minėtą įsakymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris jos skundą atmetė. Pareiškėjas apeliacine tvarka apskundė minėtą teismo sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymėta, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos buvo matyti, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartimi paliktas nepakeistas.
18.6. Tarnyba 2020 m. spalio 23 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nutraukė Bendrovei visą valstybės pagalbos mokėjimą nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Įsakymas priimtas vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 26 straipsnio 8 dalies 3 punktu ir, atsižvelgiant į tai, jog UAB „Auto Idea“ ilgiau nei 6 mėnesius nuo Tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 sustabdytos valstybės pagalbos mokėjimo dienos netenkina Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų valstybės pagalbai gauti. Pažymėta, kad šių sąlygų įmonė neatitinka, kadangi 2012–2013 metais Vilniaus AVPK pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 18-1-00654-12, prie kurio prijungti dar du ikiteisminiai tyrimai bylose Nr. 12-1-03159-13 ir Nr. 02-2-00707-15, dėl UAB „Auto Idea“ direktoriaus T. L. galimai padarytų daugiaepizodinių sunkių nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio (sukčiavimas) 1 ir 2 dalyse.
19. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja SĮĮ (teisės akto redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu nuo 2020 m. birželio 30 d.).
20. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Tarnyba, priimdama Įsakymą, 2020 m. rugsėjo 18 d. gavo Departamento pateiktus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, iš kurių buvo matyti, jog ikiteisminiai tyrimai dėl UAB „Auto Idea“ vadovo galimai padarytų nusikalstamų veikų, už kurias jis pripažintas įtariamuoju pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nėra nutraukti. Kaip buvo matyti, Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi T. L. nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. spalio 4 d. buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuris pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. T. L. 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. spalio 30 d. pripažintas įtariamuoju pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Pažymėta, kad nurodyti ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą Nr. 18-1-00654-12 ir 2019 m. lapkričio 5 d. dalis ikiteisminio tyrimo Nr. 18-1-00654-12 dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų nutraukta. Vis dėlto duomenų, jog nurodytuose ikiteisminiuose tyrimuose (baudžiamosiose bylose) būtų priimtas galutinis procesinis sprendimas, byloje nėra. Be to, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas ar Bendrovės vadovas.
21. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punktą valstybės pagalba socialinei įmonei skiriama ir mokama, kai socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo. Šiuo atveju, nėra svarbu, ar ikiteisminis tyrimas trunka ilgai, bei tai, ar priimamas išteisinamas, ar apkaltinamasis nuosprendis. Nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės ir aplinkybė, ar ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas iki naujosios redakcijos SĮĮ įsigaliojimo, ar po jo. Be to, Įstatymo nuostatos, kuriomis Įsakyme rėmėsi Tarnyba, taikomos visoms socialinėms įmonėms, nepriklausomai nuo to kada įmonės neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju naujos redakcijos Įstatymo normos nėra taikomos retrospektyviai, o yra nukreiptos į ateitį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021). Todėl, nesant duomenų, kad ikiteisminiuose tyrimuose būtų priimtas galutinis procesinis sprendimas, teismas laikė, kad Tarnyba turėjo pagrindą nutraukti mokėjimus.
22. Teismas pareiškėjo teiginius, kad nutraukus valstybės pagalbos mokėjimą tai padarys neigiamą įtaką neįgaliems jos darbuotojams, atmetė kaip nepagrįstus, kadangi šių argumentų Bendrovė niekaip nepagrindė ir nedetalizavo. Be to, teismas pažymėjo, kad Įstatymas imperatyviai nustato subsidijos mokėjimo, sustabdymo ir nutraukimo pagrindus, todėl sutiko su atsakovo teiginiais, kad jis neturi diskrecijos teisės rinktis, ar nutraukti valstybės pagalbos mokėjimą, ar ne.
23. Teismas pažymėjo, kad taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog jam išlieka pareiga toliau vykdyti prisiimtus socialinės įmonės įsipareigojimus, kadangi, kaip jau buvo minėta, 2017 m. rugsėjo 18 d. sutartimi Nr. SI-0-34/17 sudaryti sutartiniai įsipareigojimai baigėsi 2020 m. lapkričio 21 d.
24. Teismas konstatavo, kad Tarnyba, įvertinusi tai, jog situacija dėl ikiteisminių tyrimų nepasikeitė, Bendrovės vadovui nėra galutinai panaikinti įtarimai ar nutraukti ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu, tinkamai vertino faktines aplinkybes, todėl darė išvadą, kad pagrįstai priėmė Įsakymą, nutraukdama valstybės pagalbos mokėjimą Bendrovei.
25. Teismas, pasisakydamas dėl Bendrovės prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjo kvestionuojamas teisinis reguliavimas teismui nekelia abejonių, t. y. nekyla pagrįstų abejonių dėl SĮĮ 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 14 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 8 dalies 2, 3 punktų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Bendrovės teiginiai iš esmės sietini ne su Įstatymo normų prieštaravimu Konstitucijai, bet su individualiu situacijos įvertinimu, tačiau teismas pabrėžė, kad nesutikimas su padarytomis išvadomis, Įstatymo aiškinimu bei taikymu savaime nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl vienų ar kitų Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Šiuo atveju esminę reikšmę turi nustatyti fakto klausimai, nulėmę ginčo teisinio reguliavimo taikymą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas.
26. Teismas apibendrindamas tai, kas išdėstyta, atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog Bendrovė atitiktų Įstatyme įtvirtintus reikalavimus valstybės pagalbai gauti, darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto skundžiamo Įsakymo, priimto vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Todėl skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
III.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas
28. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
28.1. Ankstesnę bylą dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad skundžiamu 2020 m. kovo 24 d. įsakymu taikyta neproporcinga priemonė, nurodydamas, kad buvo taikytas valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymas, o ne jos nutraukimas. Tuo tarpu šioje byloje ginčijamas Įsakymas, kurio dalykas yra valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimas. Dėl to turi būti laikoma, kad skiriasi abiejų bylų ratio decidendi, todėl pareiškėjas prašo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021.
28.2. Įsakyme minimi ikiteisminiai tyrimai pareiškėjo ir jo vadovo atžvilgiu buvo pradėti 2012–2013 metais, t. y. dar iki pareiškėjui įgyjant socialinės įmonės statusą ir iki Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2427 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) priėmimo, šie ikiteisminiai tyrimai buvo ne kartą nutraukti ir vėl atnaujinti. Pareiškėjui socialinės įmonės statusas buvo suteiktas tik 2016 n, gruodžio 1 d., t. y. praėjus beveik pusantrų metų nuo paskutinės UAB „Auto Idea“ vadovo T. L. atžvilgiu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Dėl to laikytina, kad nusikalstamos veikos, kurių padarymu įtariamas pareiškėjas ir jo direktorius T. L., niekaip nesusijusios su pareiškėjo vykdyta socialinės įmonės veikla. Pareiškėjas atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teisme, kad šiuo atveju, nėra svarbu, ar ikiteisminis tyrimas trunka ilgai, bei tai, ar priimamas išteisinamas, ar apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tame neįžvelgė Įstatymo nuostatų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, su kuo pareiškėjas nesutinka, nes toks neatitikimas yra akivaizdus.
28.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas dar nereiškia, jog asmuo (nagrinėjamu atveju socialinė įmonė ir jos vadovas) yra kaltas dėl nusikalstamų veikų, kurių padarymu yra įtariamas, atlikimo, kad ikiteisminio tyrimo pasėkoje asmens atžvilgiu bus tikrai priimtas galutinis apkaltinamasis teismo nuosprendis, iki kurio priėmimo gali praeiti nemažas laiko tarpas, o valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą ir vėliau socialinės įmonės statuso panaikinimas yra akivaizdžiai neproporcinga, per griežta priemonė tiems tikslams, kurių valstybė siekia suteikdama socialinės įmonės statusą juridiniams asmenims ir teikdama valstybės pagalbą socialinėms įmonėms. Taip pat Įstatyme (ir kituose įstatymuose) nenustatyta, jog socialinėms įmonėms, jų vadovams ir įgaliotiems atstovams būtinas maksimalus, ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas, lojalumas Lietuvos valstybei, jokio įtarimo šešėlio nebuvimas, kurį paneigia ne tik nustatytas kaltumas padarius nusikalstamą veiką, bet ir tam tikros reikšmingos faktinės aplinkybės, taip pat ir susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika, net nesprendžiant asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo. Įstatymo nuostatos pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomos praeityje įvykusiems teisiniams įvykiams.
28.4. Pareiškėjo teigimu, valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimas yra nepagrįsta, neadekvati, neproporcinga ir neprotinga priemonė, pažeidusi tiek pareiškėjo įmonėje dirbusių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, tiek pačio pareiškėjo teisėtus interesus bei tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus, priimant naują Įstatymą. Nagrinėjamu atveju valstybės pagalbos sustabdymas, vėliau jos nutraukimas pareiškėjo įmonei virto bausme už jo ir jo vadovo nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie yra tik įtariami ar kaltinami, kas rezultate lėmė ir socialinės įmonės veiklos nutraukimą bei įmonės veiklos sustabdymą apskritai. Dėl to akivaizdu, kad Įstatymo nuostatos pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsprendė bylai reikšmingų klausimų ir visapusiškai neįvertino nei ginčijamo Įsakymo, nei Įstatymo, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas Įsakymas, teisėtumo.
28.5. Dėl Įstatymo galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo argumentai, motyvai ir išvados 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime koreliuoja su Įstatymo nustatytu teisiniu reguliavimu. Todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą papildomas naujais argumentais, kildinamais iš minėto Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. Pareiškėjo nuomone, nors apeliaciniame skunde negali būti reiškiami nauji reikalavimai, tačiau prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą papildymas naujais motyvais nepažeidžia minėto reikalavimo. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, netinkamai įvertino Įstatymu naujai nustatytą reguliavimą, dėl ko buvo priimtas neteisingas ir neteisėtas sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo teigimu, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nėra duomenų, jog ikiteisminiuose tyrimuose (baudžiamosiose bylose) būtų priimtas galutinis procesinis sprendimas, tačiau į šias byloje nustatytas aplinkybes tinkamai neatsižvelgė ir nevertino bei neteisėtai atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo galimo neatitikimo asmens nekaltumo prezumpcijai. Taip pat pirmosios instancijos teismas, visiškai netyrė ir nevertino, kad vien jau valstybės pagalbos mokėjimo socialinei įmonei, kuriai, kaip juridiniam asmeniui, ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo, sustabdymas socialinei įmonei yra laikytinas sankcijos padariniu. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą dėl valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimo, o vėliau ir nutraukdamas valstybės pagalbos mokėjimą pareiškėjui dėl to, kad socialinės įmonės ir jos vadovo atžvilgiu nuo 2012 metų yra atliekami ikiteisminiai tyrimai, galėjo Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas taikyti retrospektyviai. Taigi, Įvertinus visumą bylos duomenų, atsižvelgiant į teismo nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, tik formaliai nagrinėjo pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, ko pasėkoje neištyrus ir neįvertinus visų bylos teisingam išnagrinėjimui svarbių faktinių aplinkybių nusprendė netenkinti šio pareiškėjo prašymo. Todėl, pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo (įsigaliojusio nuo 2020 m. sausio 1 d.) ir Įstatymo (įsigaliojusio nuo 2020 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 26 straipsnio 8 dalies 2 ir 3 punktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių, proporcingumo, įstatymų negaliojimo atgal principams, asmens nekaltumo prezumpcijai.
29. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
30. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
30.1. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas aptarė visas situacijas ir numatė išimtis, kurios turi būti taikomos atitinkamiems atvejams, 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui. Tačiau Pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nėra numatyta išimčių dėl Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto ar 26 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatų taikymo. Pagal minėto straipsnio 1 dalies nuostatas, Įstatymas įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. ir visoms socialinėms įmonėms turi būti taikomas nuo jo įsigaliojimo dienos, išskyrus Pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje numatytas išimtis. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, beje, su tuo sutinka ir pats pareiškėjas, jog Įstatymas imperatyviai nustato subsidijos mokėjimo, sustabdymo ir nutraukimo pagrindus, todėl atsakovas neturi diskrecijos teisės rinktis nutraukti valstybės pagalbos mokėjimą ar jo nenutraukti. Užimtumo tarnyba, sustabdydama pareiškėjui valstybės pagalbos mokėjimą, vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata. Teismas pabrėžė, kad vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktu valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama su ta sąlyga, jei socialinei įmonei ar jos vadovui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo.
30.2. Pareiškėjas yra verslo subjektas, kuriam yra taikomi padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjas pats pasirinko tokį veiklos būdą ir niekas netrukdo jam toliau verstis šia veikla, taigi, jo konstitucinė teisė laisvai pasirinkti verslą, atsakovo nuomone, nebuvo pažeista.
30.3. Atsakovo vertinimu, šioje byloje nagrinėjamo atvejo negalima sieti su Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytu atveju jau vien dėl to, jog yra visiškai skirtingos teisinės situacijos ir skirtingi susiklostę teisiniai santykiai bei subjektai. Pareiškėjui, kuris nėra fizinis asmuo, o yra verslo subjektas, nebuvo ir nėra uždrausta pasirinkti verslą ir jį vykdyti; kaip matyti iš byloje esančių duomenų, UAB „Auto Idea“ nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. pradėjo vykdyti savo veiklą, 2012–2013 metais buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamosiose bylose tiek įmonei, tiek ir jos vadovui dėl galimai nusikalstamų veikų, tačiau tai nesutrukdė UAB „Auto Idea“ 2016 m. gruodžio 1 d., pagal tuo metu galiojusią Įstatymo redakciją, gauti socialinės įmonės statusą ir gauti valstybės paramą. Be to, teisės aktai pasižymi tam tikra dinamika, jie keičiami, todėl pareiškėjas, teikdamas Užimtumo tarnybai prašymą dėl socialinės įmonės statuso suteikimo, galėjo ir turėjo protingai numatyti, jog valstybės pagalbos skyrimo sąlygos gali pasikeisti.
30.4. Teismas, darydamas išvadą dėl Įstatymo nuostatų taikymo, kad „<...> naujos redakcijos Įstatymo normos nėra taikomos retrospektyviai, o yra nukreiptos į ateitį“, pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartimi ir Užimtumo tarnyba visiškai su tuo sutinka, nes valstybės pagalba nebuvo nutraukta už laikotarpį iki Įstatymo įsigaliojimo, ji buvo nutraukta įsigaliojus Įstatymo ir Pakeitimo įstatymo nuostatoms, taikant jas realiu laiku.
30.5. Visapusiškai ir objektyviai išanalizavęs bei įvertinęs visas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodymų, jog UAB „Auto Idea“ atitiktų Įstatyme įtvirtintus reikalavimus valstybės pagalbai gauti, todėl padarė tinkamą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto Įsakymo, priimto vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Taigi, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
31. Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos Įsakymo, kuriuo socialinei įmonei UAB „Auto Idea“ buvo nutrauktas valstybės pagalbos mokėjimas nuo Įsakymo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.
32. Pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos Įsakymą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto skundžiamo Įsakymo, priimto vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.
33. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neišsprendė bylai reikšmingų klausimų ir visapusiškai neįvertino nei ginčijamo Įsakymo, nei Įstatymo, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas Įsakymas, teisėtumo. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021. Pareiškėjas nurodo, kad valstybės pagalbos mokėjimo nutraukimas yra nepagrįsta, neadekvati, neproporcinga ir neprotinga priemonė, pažeidusi tiek pareiškėjo įmonėje dirbusių tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų, tiek pačio pareiškėjo teisėtus interesus bei tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus, priimant naują Įstatymą. Pareiškėjo teigimu, nusikalstamos veikos, kurių padarymu įtariamas pareiškėjas ir jo direktorius, niekaip nesusijusios su pareiškėjo vykdyta socialinės įmonės veikla, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė Įstatymo nuostatų galimo neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą papildo naujais argumentais, kildinamais iš Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo.
34. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
35. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
36. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).
37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamą Įsakymą.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
39. Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 sustabdė visos valstybės pagalbos mokėjimą pareiškėjui nuo šio įsakymo priėmimo dienos, kadangi buvo gauta informacija apie Bendrovės ir jos vadovo galimai padarytas nusikalstamas veikas ir jų atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus. Bendrovė apskundė minėtą įsakymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris jos skundą 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu atmetė. Pareiškėjas apeliacine tvarka apskundė minėtą teismo sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021 paliktas nepakeistas.
40. Ginčijamas Įsakymas, kuriuo nutrauktas Bendrovei visas valstybės pagalbos mokėjimas, priimtas vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 26 straipsnio 8 dalies 3 punktu ir, atsižvelgiant į tai, jog UAB „Auto Idea“ ilgiau nei 6 mėnesius nuo Tarnybos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. V-98 sustabdytos valstybės pagalbos mokėjimo dienos netenkina Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytos sąlygos valstybės pagalbai gauti.
41. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Tarnyba, priimdama Įsakymą, 2020 m. rugsėjo 18 d. gavo Departamento pateiktus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, iš kurių matyti, jog ikiteisminiai tyrimai dėl UAB „Auto Idea“ vadovo galimai padarytų nusikalstamų veikų, už kurias jis pripažintas įtariamuoju pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nėra nutraukti. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi T. L. nuo 2018 m. rugsėjo 25 d. iki 2018 m. spalio 4 d. buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuris pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. T. L. 2018 m. rugsėjo 26 d. iki 2018 m. spalio 30 d. pripažintas įtariamuoju pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį. Pažymėta, kad nurodyti ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną ikiteisminį tyrimą Nr. 18-1-00654-12 ir 2019 m. lapkričio 5 d. dalis ikiteisminio tyrimo Nr. 18-1-00654-12 dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų nutraukta. Vis dėlto duomenų, jog nurodytuose ikiteisminiuose tyrimuose (baudžiamosiose bylose) būtų priimtas galutinis procesinis sprendimas, byloje nėra. Be to, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas ar Bendrovės vadovas.
42. Įstatymas (2004 m. birželio 1 d. Nr. IX-2251 redakcija) nustato juridinių asmenų, kuriems suteiktas socialinės įmonės statusas, su šiuo statusu susijusias teises ir pareigas, šio statuso įgijimo ir netekimo pagrindus ir tvarką, apibrėžia socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslines grupes, nustato darbo santykių šiose įmonėse ypatumus, reglamentuoja valstybės pagalbą socialinėms įmonėms (1 str. 1 p.). 2019 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymas Nr. XIII-2427.
43. Nagrinėjamam ginčui yra aktuali Įstatymo redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu, t. y. nuo 2020 m. birželio 30 d.
44. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad, įgyvendindama šį įstatymą, socialinės įmonės statusą suteikianti Vyriausybės įgaliota institucija priima ir svarsto socialinių įmonių paraiškas gauti valstybės pagalbą ir priima sprendimus dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo ir jos dydžio, jos teikimo sustabdymo, atnaujinimo, nutraukimo, reikalavimo ją grąžinti ir negrąžintos valstybės pagalbos išieškojimo, sudaro su socialinėmis įmonėmis sutartis dėl subsidijų išmokėjimo ir panaudojimo tvarkos. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei yra sustabdomas, kai netenkinama bent viena iš sąlygų, nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2–8 punktuose. Įstatymo 26 straipsnio 8 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad valstybės pagalbos mokėjimas socialinei įmonei nutraukiamas, kai ilgiau kaip 6 mėnesius nuo sprendimo sustabdyti valstybės pagalbą priėmimo dienos netenkinama bent viena šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose nurodyta sąlyga arba neatsiranda šio straipsnio 7 dalyje nurodytas pagrindas išmokėti sustabdytą subsidiją darbo užmokesčiui ir valstybinio socialinio draudimo įmokoms.
45. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad Valstybės pagalba socialinei įmonei yra skiriama ir mokama, kai socialinei įmonei ar jos vadovui, ar jo įgaliotam asmeniui nepradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo, baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo.
46. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad jo atžvilgiu Įstatymo nuostatos buvo taikomos praeityje įvykusiems teisiniams įvykiams nes nagrinėjamu atveju Pakeitimo įstatymu ir Įstatymu kai nuo 2020 m. sausio 1 d. buvo nustatytos naujos sąlygos teikti valstybės pagalbą socialinėms įmonėms reiškia reikalavimą, kad nebūtų pradedama naujų, taip pat nebūtų anksčiau pradėtų ir neužbaigtų ikiteisminių tyrimų, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo Nr. IX-2251 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį ir šio įstatymo 3 dalį, įsigalioja 2020 m. sausio 1 d., o 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad prašymai suteikti socialinės įmonės statusą, paraiškos gauti valstybės pagalbą ir mokėjimo prašymai gauti valstybės pagalbą, pateikti iki 2019 m. gruodžio 31 d., baigiami nagrinėti ir sprendimai dėl socialinės įmonės statuso suteikimo ar nesuteikimo bei sprendimai dėl valstybės pagalbos skyrimo ar neskyrimo ir mokėjimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto Socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Socialinių įmonių įstatymo nuostatomis. Mokėjimo prašymai, pateikti 2020 m. sausio 1 d. ir vėliau, kai sprendimas dėl valstybės pagalbos skyrimo buvo priimtas vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto Socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Socialinių įmonių įstatymo nuostatomis, baigiami nagrinėti bei sprendimai dėl mokėjimo priimami vadovaujantis iki šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje išdėstyto Socialinių įmonių įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Socialinių įmonių įstatymo nuostatomis.
47. Taigi, įstatymų leidėjas Pakeitimo įstatyme aptarė situacijas ir numatė išimtis, kurios turi būti taikomos atitinkamiems atvejams, 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui. Tačiau Pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nėra numatyta išimčių dėl Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto ar 26 straipsnio 8 dalies 3 punkto nuostatų taikymo. Pagal minėto straipsnio 1 dalies nuostatas, Įstatymas įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. ir visoms socialinėms įmonėms turi būti taikomas nuo jo įsigaliojimo dienos, išskyrus Pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje numatytas išimtis.
48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde neginčija tai, kad UAB „Auto Idea“ valstybės pagalba buvo sustabdyta, o vėliau ir nutraukta esant aiškiam teisiniam pagrindui, įtvirtintam Įstatyme. Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui priėmus 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021 jau yra išspręstas UAB „Auto Idea“ valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo teisėtumas.
49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021. Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį į tai, kad tiek priimant įsakymą dėl valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo, tiek ir įsakymą nutraukti valstybės pagalbos mokėjimą, nagrinėjamu atveju, Tarnyba vertino tas pačias faktines aplinkybes susijusias su ikiteisminiu tyrimo dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo ir nustatinėjo ar yra Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta sąlyga. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartyje atliktas įrodymų vertinimas ir pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir šioje byloje.
50. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 20 d. nutartyje jau yra pasisakęs tiek dėl ikiteisminio tyrimo trukmės, pradžios, tiek ir dėl jo sąsajumo su naujosios redakcijos Įstatymo įsigaliojimu. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nėra svarbu, ar ikiteisminis tyrimas trunka ilgai, bei tai, ar priimamas išteisinamas, ar apkaltinamasis nuosprendis. Nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės ir aplinkybė, ar ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas iki naujosios redakcijos Įstatymo įsigaliojimo, ar po jo. Be to, Įstatymo nuostatos, kuriomis Įsakyme rėmėsi Tarnyba, taikomos visoms socialinėms įmonėms, nepriklausomai nuo kada įmonės neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju naujos redakcijos Įstatymo normos nėra taikomos retrospektyviai, o yra nukreiptos į ateitį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021). Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nesant duomenų, jog ikiteisminiuose tyrimuose būtų priimtas galutinis procesinis sprendimas, laikytina, kad Tarnyba turėjo pagrindą nutraukti mokėjimus.
51. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog Bendrovė atitiktų Įstatyme įtvirtintus reikalavimus valstybės pagalbai gauti, nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto skundžiamo Įsakymo, priimto vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis.
52. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime, arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
53. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo (įsigaliojusio nuo 2020 m. sausio 1 d.) ir Įstatymo (įsigaliojusio nuo 2020 m. liepos 1 d.) 14 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 26 straipsnio 8 dalies 2 ir 3 punktų galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių, proporcingumo, įstatymų negaliojimo atgal principams, asmens nekaltumo prezumpcijai.
54. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimųsi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad toks pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (esant konkrečiai situacijai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662–2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–2184/2013; 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2110-502/2021 ir kt.).
55. Pareiškėjas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą papildomai savo argumentus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. KT201-A-N15/2021. Šioje, pagal pareiškėjo prašymą, konstitucinės justicijos byloje buvo tiriama, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas.
56. Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės pagalba, teikiama socialinei įmonei, priskirtina prie valstybės socialinės paramos rūšių. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi teisinės pozicijos, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus), taip pat, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nurodytosios, pensijos ir socialinė parama (žr., pvz., 2003 m. liepos 4 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus). Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą; įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis; tais atvejais, kai asmuo pagal įstatymus atitinka reikalavimus, kad gautų kelių rūšių socialinę paramą, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas inter alia į socialinės paramos paskirtį, valstybės ir visuomenės finansines galimybes, gali nustatyti sąlygas, kuriomis ta parama bus teikiama (žr., pvz., 2013 m. vasario 7 d. nutarimą). Konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus (žr., pvz., 1998 m. gegužės 6 d., 2013 m. vasario 7 d. nutarimus). Taigi, valstybė, skirdama valstybės pagalbą ar paramą, turi teisę apibrėžti ir griežtinti reikalavimus subjektams, siekiantiems ją gauti. Įstatymų leidėjo tikslas, nustatant Įstatymo reikalavimus, yra išimtinai susijęs su subjektams, naudojantiems valstybės biudžeto lėšas, keliamais aukštais standartais. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju Įstatyme nustatytu reguliavimu galėtų būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.
57. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl Įstatymo nuostatų konstitucingumo. Pareiškėjo teiginiai sietini ne su Įstatymo normų prieštaravimu Konstitucijai, bet su jo individualiu situacijos įvertinimu, be to, šių teiginių nepaneigia ir naujai nurodyti argumentai siejami su Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu. Todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.
58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Auto Idea“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė