Administracinė byla Nr. eA-2002-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00708-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. C. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2017 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 68-20 (toliau – Sprendimas Nr. 68-20) dalį ir sumažinti A. C. apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM) iki 2 085,26 Eur, o GPM baudą iki 208,53 Eur, taip pat sumažinti GPM delspinigius, apskaičiuojamus nuo 2 085,26 Eur sumos.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1.                      Įsiteisėję teismų įsakymai patvirtina, jog tarp pareiškėjo ir kreditorių A. T. ir T. S. susiklostė realūs prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu kreditoriai įgyvendino reikalavimo teisę. Kreditorių kreipimasis į teismą dėl negrąžintos paskolos priteisimo ir teismų įsakymai, kuriais skolos yra priteistos iš pareiškėjo bei laikinųjų apsaugos priemonių – arešto – pritaikymas pareiškėjo turtui patvirtina, jog tarp šalių buvo sudarytos realios paskolos sutartys, kurios pareiškėjui sukūrė teisines pasekmes, taip pat kad piniginės lėšos pareiškėjui buvo perduotos. Priešingu atveju, pareiškėjas neturėtų pareigos jas grąžinti, o gavęs teismo pranešimus apie priimtus įsakymus būtų reiškęs prieštaravimus. Šiuo atveju abu Kauno apylinkės teismo įsakymai yra įsiteisėję ir vykdytini.

2.2.                      Atsakovas iš esmės nenagrinėjo pareiškėjo su S. R., I. V., S. M., O. S. bei P. S. sudarytų paskolų sutarčių, nepaneigė nei dovanojusių asmenų finansinio mokumo, nei paaiškinimų dėl beprocentinių paskolų suteikimo. Atsakovas patvirtino, jog visi skolininkai, išskyrus O. S. ir P. S. galėjo disponuoti laisvomis piniginėmis lėšomis, o išvada, jog pareiškėjas su fiziniais asmenimis paskolos sutartis sudarinėjo formaliai, yra grindžiama prielaidomis, spėjimais bei subjektyvia atsakovo nuomone. 

2.3.                      Pareiškėjo sudarytos paskolos sutartys buvo realiai vykdomos, o tai paneigia atsakovo teiginį dėl formalių paskolos teisinių santykių. S. M. 2011 m. liepos 2 d. paskolos rašte yra 2015 m. rugsėjo 1 d. įrašas, kad pareiškėjas grąžino dalį paskolos (585 Eur), o likusiai 11 000 Eur sumai išduoti paprastieji vekseliai. Kauno apylinkės teismo įsakymais pagal paskolų sutartis iš pareiškėjo priteistos skolos A. T. ir T. S., areštuotas pareiškėjo nekilnojamasis ir / ar kilnojamasis turtas, uždraudžiant jam šį turtą perleisti kitiems asmenims, o nesant pakankamai materialaus turto, trūkstamai sumai areštuoti pareiškėjo pinigines lėšas ar turtines teises, uždraudžiant areštuotu turtu ir piniginėmis lėšomis disponuoti. Iš elektroninio susirašinėjimo su A. T. matyti, kad ji teiraujasi apie paskolintų pinigų grąžinimą. Iš šių atsakovo nevertintų aplinkybių matyti, jog paskolos davėjai reikalavo paskolos grąžinimo, vekselių pasirašymo, dalis paskolų buvo grąžinamos, dalis – priteista teismine tvarka areštuojant pareiškėjo turtą. Be to, visi paskolų davėjai nurodė, kad skolino pinigus pareiškėjui. Nė viena iš sutarčių šalių neneigė pinigų perdavimo pareiškėjui fakto.

2.4.                      Sutartyse šalių valia yra patvirtinta paskolos davėjo ir gavėjo parašais, kurie nėra ir nebuvo paneigti mokestiniame tyrime, tarp sutarties šalių nėra kilęs joks ginčas dėl paskolos realumo ar fiktyvumo, sandoriai nebuvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, nėra nė vieno teismo sprendimo, pripažįstančio vieną ar kitą paskolos sutartį negaliojančia. Tai, kad sutartyse nebuvo nustatytos palūkanos ir jos nebuvo užtikrintos turtu, nedaro paskolos sutarčių negaliojančiomis, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jei šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, jos mokamos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu. Šiuo atveju, visi sandoriai buvo sudaryti su ypač artimais žmonėmis ir keliais draugais. Be to, teismo įsakymais yra priteista ne tik skola, bet ir 5 proc. metinės palūkanos.

2.5.                      Tarp pareiškėjo ir sutuoktinės A. G. 2014 m. vasario 4 d. buvo sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, pagal kurį A. G. asmeninėmis pinginėmis lėšomis (gautomis dovanojimo ir paskolų sutartimis) iš pareiškėjo įsigijo 2/5 gyvenamojo namo ir 47/100 žemės sklypo. Atsakovas ignoruoja pirkimo–pardavimo sandorį ir dėl nesuprantamų priežasčių teigia, kad šis sandoris yra paskolos pareiškėjui suteikimas, nors minėta pirkimo–pardavimo sutartis nėra nuginčyta, nėra nuginčytas ir įrašas Nekilnojamojo turto registre. Vieno sutuoktinio gautos pajamos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) prasme nebūtinai turi būti laikomos kito sutuoktinio pajamų dalimi ar abiejų sutuoktinių pajamomis lygiomis dalimis, o aplinkybė, kad atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ prasme. Todėl atsakovo teiginys, jog nekilnojamojo turto įsigijimui panaudos lėšos vertintinos kaip pareiškėjui paskolintos lėšos, panaudotos įsigyjant nekilnojamąjį turtą, taip užsitikrinant paskolos susigrąžinimą ateityje, yra teisiškai ydingas ir nepagrįstas.

2.6.                      Mokesčių administratorius, atlikęs kontrolės procedūras, nustatė, jog R. E. G. turėjo finansines galimybes padovanoti pareiškėjo nurodytas lėšas. Atsakovas neteisingai vertino dovanojimo sutarčių turinį, o įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Dovanojimo sutartyje (raštelyje) nėra reikalaujama nurodyti dovanos paskirtį, o analogiškas sutarčių turinys nedaro jų negaliojančiomis. Pasirašius pirmąją dovanojimo sutartį, vėliau atsiradus naujiems dovanojimo teisiniams santykiams, natūralu, kad šalys sudarinėjo analogiško turinio naujas dovanojimo sutartis. Atsakovas konstatavo, jog A. G. tėvas R. E. G. turėjo galimybę sukaupti ir padovanoti dukrai per savo gyvenimą sukauptą tam tikrą pinigų sumą, kurią laikė grynaisiais pinigais, todėl jo dovana grynaisiais pinigais negalėjo būti užfiksuota kitaip (pvz., mokėjimo pavedimu ar pan.), nei paprasta rašytine dovanojimo sutartimi, o pinigų perdavimas negalėjo įvykti kitaip, kaip perduodant dovaną dukrai grynaisiais pinigais. Dovanos suteikimo faktą patvirtino sandorio šalys savo paaiškinimais, o tarp artimųjų sudaromi sandoriai apskritai retai būna sudaromi raštu, išlaikant tinkamą formą. Pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymą deklaruoto turto įsigijimo šaltiniai gali būti pagrindžiami ir trečiųjų asmenų rašytiniais patvirtinimais. Nors 2012 m. spalio 18 d. dovanojimo sutartimi A. G. gautų 55 000 Lt atsakovas taip pat nepripažino ir nurodė, jog tokia sutartis CK 6.469 straipsnio 2 dalies, 1.93 straipsnio 3 dalies prasme laikytina negaliojančia, tačiau tokiam sandoriui taikytinos formos reikalavimų nesilaikymas neeliminuota paties dovanojimo ir dovanos priėmimo fakto. Šalims tokia sutartis yra galiojanti.

2.7.                      Aplinkybė, kad pareiškėjo sutuoktinė gautų pinigų nedeklaravo nei pagal Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą, nei pagal Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymą, nepaneigia to, kad jis ar jo sutuoktinė turėjo pinigų, kurie buvo gauti pagal dovanojimo sutartis. Gavusi patikrinimo aktą ir perskaičius jame nurodytus administratoriaus vertinimus, A. G. patikslino 2010–2012 metų GPM deklaracijas, deklaruodama gautas dovanas, užpildė formą PRC907, tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė 2016 m. birželio 30 d. pateikė Mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto įsigijimo šaltinius (formą PRC911).

2.8.                      Fiziniams asmenims (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai šie asmenys vykdo ūkinę veiklą) įstatymai nenustato reikalavimų tvarkyti buhalterinę apskaitą. Reikalavimas, kad įrodinėjimo našta apie gautų pajamų realumą priklausytų pajamas deklaruojančiam mokesčių mokėtojui, reikštų neįmanomas įrodyti aplinkybes, kadangi neprivalėdamas vesti buhalterinės apskaitos, kaupti dokumentus, fiksuoti piniginių srautų judėjimo, mokesčių mokėtojas turėtų itin ribotas galimybes įrodyti šias aplinkybes. Pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimą turėtų tiek šias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas, tiek jas siekiantis paneigti mokesčių administratorius. Šiuo atveju tiek paskolos, tiek dovanos gavimo faktai buvo įrodyti rašytiniais sandoriais, sandorių šalių paaiškinimais, dokumentais, patvirtinančiais, kad gautos paskolos yra gražinamos, bei paties atsakovo nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjas galėjo gauti pinigines lėšas iš jas suteikusių asmenų. Nesant pagrįstų duomenų, kad sandoriai buvo apsimestiniai ar fiktyvūs, esant tik hipotetiniams vietos mokesčių administratoriaus tvirtinimams, visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai, o mokestinė prievolė mokėti GPM negalėjo būti konstatuota.

3.       Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas pinigines lėšas skolinosi iš giminaičių ir pažįstamų asmenų grynaisiais pinigais, fiziniai asmenys paskolas suteikė sau nenaudingomis sąlygomis, t. y. be palūkanų, nesitariant dėl turto įkeitimo, ilgam arba nenustatytam laikotarpiui. Bendra paskolų vertė – 271 540 Lt, atskirai kiekvienos paskolos suma nežymi (iki 50 000 Lt), sudarant regimybę, kad tokios paskolos buvo realios. Paskolų suteikimo faktai nėra fiksuoti kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose, todėl pareiškėjas, įformindamas paskolų sutartis, prisiėmė riziką dėl jam tenkančios pajamų gavimo grynaisiais pinigais įrodinėjimo naštos. Inspekcijai nebuvo pateikta neginčijamų įrodymų, kad pagal pateiktus rašytinius dokumentus skolintojai pinigines lėšas realiai perleido. Surinkti duomenys rodo, kad pareiškėjo gautų paskolų mastas sudaro reikšmingą pajamų, kuriomis grindžiamos jo patirtos nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos, dalį. Pareiškėjas nekilnojamajam turtui įsigyti naudojo tariamai skolintas pinigines lėšas, nors pats banke terminuoto indėlio sąskaitoje turėjo nuosavų piniginių lėšų. Inspekcija, išanalizavusi surinktus duomenis apie skolintojus, jų finansinius šaltinius, nors ir nenustatė, kad skolintojai (išskyrus O. S. ir P. S.) negalėjo disponuoti laisvomis piniginėmis lėšomis, nustatė kitas aplinkybes, keliančias abejonių, ar realiai paskolos buvo suteiktos. Kai kurie skolintojai patys naudojosi banko kreditais, t. y. ėmė paskolas būstui, nekilnojamajam turtui, investicijoms (S. R., A. T.), mokėjo palūkanas, tačiau patys skolino be atlygio. S. R. 2005 metais tariamai suteikta paskola panaudota tik 2010 metais pareiškėjui įsigyjant turtą. Pareiškėjas paskolos sutartis su fiziniais asmenimis sudarinėjo formaliai, ne siekdamas sukurti paskolinius teisinius santykius, o tam, kad būtų formalus pagrindas turėti mokestinę naudą – nemokėti GPM nuo gautų pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui nežinomi. Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo su S. R., I. V., T. S., A. T., S. M., O. S. ir P. S. pasirašytas pinigų skolinimo sutartis vertino kaip formalias ir, vertindama pareiškėjo 2010–2012 metų pajamas ir išlaidas, į jas neatsižvelgė. Inspekcija taip pat nevertino R. E. G. 2010–2012 metais A. G. dovanotų 55 027,80 Eur (190 000 Lt) piniginių lėšų, nes pateikti dovanojimo rašteliai yra vienodo turinio, juose nenurodyta dovanojimo paskirtis. Be raštelių ir šalių paaiškinimų, A. G. realaus piniginių lėšų gavimo fakto nepagrindė objektyviais ir leistinais įrodymais. Be to, viename raštelyje nurodyta suma yra didesnė nei 14 481 Eur (50 000 Lt), todėl jam buvo privaloma notarinė forma. Gautos pajamos nedeklaruotos metinėse pajamų deklaracijose, gyventoja nėra pateikusi pranešimo apie 2012 metais sudarytus sandorius. Pateikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. ir 2016 m. rugsėjo 27 d. įsakymai mokestine teisine prasme nepaneigia išvados, kad šioje mokestinėje byloje tiriamos pareiškėjo gautos piniginės lėšos priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjo santuoka su A. G. įregistruota 2014 m. vasario 22 d., pareiškėjas su A. G. tikrinamuoju laikotarpiu vedė bendrą ūkį, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Kauno AVMI) įvertino A. G. pinigines lėšas, kuriomis ji galėjo prisidėti prie pareiškėjo vardu įsigyto nekilnojamojo turto. 

II.

4.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Inspekcijos Sprendimą Nr. 68-20 ir grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

5.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Kauno AVMI 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktu Nr. (13.2)FR0680-684 pareiškėjui papildomai apskaičiavo 17 122 Eur GPM; Kauno AVMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir pareiškėjo pateiktas pastabas, 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-760 nurodė pareiškėjui sumokėti 17 122 Eur GPM, 6 297 Eur GPM delspinigių, 1 712 Eur GPM baudą; Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. 68-89 patvirtino minėtą Kauno AVMI sprendimą; nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK), kuri 2016 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. S-151(7-95/2016) patvirtino Inspekcijos 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 68-89; pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašė panaikinti MGK 2016 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. S-151(7-95/2016), Inspekcijos 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. 68-89 ir Kauno AVMI 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-FR0682-760 dalis, sumažinti apskaičiuotą GPM iki 2 085,26 Eur sumos, GPM baudą iki 208,53 Eur sumos, taip pat sumažinti GPM delspinigius; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-8712-463/2016 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino MGK 2016 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. S-151(7-95/2016) ir Inspekcijos 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 68-89 bei grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo; Inspekcija 2017 m. vasario 15 d. priėmė Sprendimą Nr. 68-20, kuriuo patvirtino 2015 m. gruodžio 9 d. Kauno AVMI sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-760.

6.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo pajamų šaltinius, iš kurių įsigijo nekilnojamąjį turtą, grindė iš giminių ir pažįstamų (S. R., I. V., S. M., O. S. ir P. S.) pasiskolintomis 271 540 Lt piniginėmis lėšomis, taip pat iš A. G. gautomis piniginėmis dovanomis ir paskolomis (249 000 Lt). Pareiškėjas pinigines lėšas skolinosi grynaisiais pinigais, fiziniai asmenys paskolas jam suteikė sau nenaudingomis sąlygomis, t. y. be palūkanų, nesitariant dėl turto įkeitimo. Bendra paskolų vertė – 271 540 Lt, atskirai kiekvienos paskolos suma nedidelė (iki 50 000 Lt), sudarant regimybę, kad tokios paskolos buvo realios. Paskolų suteikimo faktai nėra fiksuoti kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose, todėl atsakovas pagrįstai teigia, kad pareiškėjas, įformindamas paskolų sutartis, prisiėmė riziką dėl jam tenkančios pajamų gavimo grynaisiais pinigais įrodinėjimo naštos. Pareiškėjo gautų paskolų mastas sudaro reikšmingą pajamų, kuriomis grindžiamos pareiškėjo patirtos nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos, dalį. Pareiškėjas nekilnojamajam turtui įsigyti naudojo tariamai skolintas pinigines lėšas, nors pats banke turėjo nuosavų piniginių lėšų, kurias laikė terminuoto indėlio sąskaitoje. Inspekcija, išanalizavusi surinktus duomenis apie skolintojus, jų finansinius šaltinius, nors ir nenustatė, kad skolintojai (išskyrus O. S. ir P. S.) negalėjo disponuoti laisvomis piniginėmis lėšomis, nustatė kitas keliančias abejonių dėl paskolos sutarčių realumo aplinkybes, t. y. kad kai kurie skolintojai patys naudojosi banko kreditais, mokėjo palūkanas, tačiau patys skolino be atlygio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas paskolos sutartis su minėtais fiziniais asmenimis sudarinėjo formaliai, ne siekdamas sukurti paskolinius teisinius santykius, o tam, kad būtų formalus pagrindas turėti mokestinę naudą – nemokėti GPM nuo gautų pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui nežinomi. Teismas darė išvadą, kad Inspekcija pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo paskolos sutartis su S. R., I. V., S. M., O. S. ir P. S. vertino kaip formalias ir, vertindama pareiškėjo 2010–2012 metų pajamas ir išlaidas, į minėtas paskolų sutartis neatsižvelgė. 

7.       Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad įsiteisėję teismų įsakymai patvirtina, jog tarp pareiškėjo ir kreditorių A. T. ir T. S. susiklostė realūs prievoliniai teisiniai santykiai ir dėl to kreditoriai įgyvendino jų pagrindu atsiradusią reikalavimo teisę. Kreditorių elgesys po paskolos sandorių sudarymo, t. y. jų kreipimasis į teismą dėl negrąžintos paskolos priteisimo, ir teismų įsakymai, kuriais skolos yra priteistos iš pareiškėjo, patvirtina, jog tarp šalių buvo sudarytos realios paskolos sutartys, kurios pareiškėjui sukūrė teisines pasekmes, taip pat tai, kad piniginės lėšos pareiškėjui buvo perduotos. Kauno apylinkės teismo įsakymai yra įsiteisėję ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 584, 587 ir 588 straipsnius yra vykdytini, paneigiantys, jog pagal šias paskolos sutartis gautos lėšos buvo skolintos tariamai. Todėl teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius netinkamai įvertino tarp pareiškėjo ir A. T. bei T. S. susiklosčiusius realius prievolinius teisinius santykius ir paskolos sutartis nepagrįstai vertino formaliai.

8.       Vertindamas atsakovo argumentus dėl R. E. G. dovanojimo sutarčių, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad dovanojimo sutartyje (raštelyje) nėra reikalaujama nurodyti dovanos paskirtį. Nepagrįstu laikė argumentą dėl sutarčių turinio vienodumo, nes teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog analogiškas sutarčių turinys daro tokias sutartis negaliojančiomis, taip pat argumentą, jog dovanojimo rašteliai ir šalių paaiškinimai neatspindi realaus dovanojimo fakto. Teismas pažymėjo, kad pats atsakovas konstatavo, jog R. E. G. turėjo galimybę sukaupti ir padovanoti dukrai sukauptą tam tikrą pinigų sumą, kurią laikė grynaisiais pinigais, todėl ir jo dovana grynaisiais pinigais galėjo būti užfiksuota paprasta rašytine dovanojimo sutartimi (išskyrus 2012 m. spalio 18 d. dovanojimo raštelio, nes didesnei kaip 50 000 litų sumai sutartis privalo būti notarinės formos), juo labiau kad dovanos suteikimo faktą savo paaiškinimais patvirtino ir sandorio šalys. Atsakovo teiginys, jog pareiškėjo sutuoktinė gautų pinigų nedeklaravo, nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas ar jo sutuoktinė turėjo pinigų, kurie buvo gauti pagal dovanojimo sutartis. A. G. patikslino 2010–2012 metų GPM deklaracijas, deklaruodama gautas dovanas, užpildė formą PRC907, tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė 2016 m. birželio 30 d. pateikė mokesčių mokėtojo pranešimą apie gautų pajamų ir įsigyto turto įsigijimo šaltinius.

9.       Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nesant pagrįstų įrodymų, kad dovanojimo sandoriai buvo sudaryti fiktyviai, visos abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, todėl mokestinė prievolė mokėti GPM negali būti tokia, kokia patvirtinta skundžiamuose sprendimuose.

III.

10.       Pareiškėjas A. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.

11.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu privalėjo ginčą išspręsti iš esmės ir tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Tiek paraiškėjęs, tiek atsakovas teismui buvo pateikę visus reikšmingus įrodymus, teismo posėdžiuose buvo apklausti liudytojai ir išklausytos proceso šalys. Teismas įvykdė pareigas nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalyje, tačiau dėl nesuprantamų ir nepagrįstų priežasčių nusprendė grąžinti bylą nagrinėti atsakovui. Toks teismo sprendimas nėra logiškas ir neatitinka ABTĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų. Tikėtina, kad atsakovas vėl priims analogiško pobūdžio sprendimą, kurį priėmė 2017 m. vasario 15 d., todėl teismas trečią kartą nagrinėtų ginčą dėl to paties dalyko. Aiškūs ir nedviprasmiški teismo motyvai, išdėstyti skundžiamame sprendime, neabejotinai rodo, kad pirmosios instancijos teismas galėjo ir turėjo priimti galutinį sprendimą byloje sumažindamas pareiškėjui nepagrįstai priskaičiuotą GPM, baudas ir delspinigius. Nors teismas ir citavo suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, kad įrodinėjimo našta, apskaičiuojant mokesčio sumą mokesčio mokėtojo patikrinimo metu, tenka mokesčių administratoriui, o visi kilę neaiškumai ir abejonės turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai, tačiau priimdamas rezoliuciją ja nesivadovavo ir nuo jos nukrypo.

11.2.                      Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad Inspekcija pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo paskolos sutartis su S. R., I. V., S. M., O. S. ir P. S. vertino kaip formalias ir į jas neatsižvelgė. Nei atsakovas, nei teismas neįrodė ir nepaneigė paskolas suteikusių asmenų finansinio mokumo, jų pateiktų paaiškinimų dėl pareiškėjui teiktų beprocentinių paskolų. Atsakovas patvirtino, jog visi skolininkai, išskyrus O. S. ir P. S. galėjo disponuoti laisvomis piniginėmis lėšomis, o išvada, jog pareiškėjas su fiziniais asmenimis paskolos sutartis sudarinėjo formaliai, yra grindžiama tik atsakovo prielaidomis, spėjimais bei subjektyvia nuomone. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8712-463/2016. Pareiškėjas turėjo piniginių lėšų terminuoto indėlio sąskaitoje, už kurias kaupė palūkanas, todėl skolindamasis iš artimųjų ir giminaičių be palūkanų jis neprarado pajamų, gaunamų iš terminuotojo indelio. Terminuoto indėlio panaudojimas nepasibaigus jo terminui, būtų panaikinęs iki tol sukauptas palūkanas. Paskolos sutartys buvo rašytinės, realiai vykdomos, o tai paneigia atsakovo ir teismo teiginius dėl formalių paskolinių teisinių santykių.

12.       Atsakovas Inspekcija apeliaciniame skunde dėsto argumentus, analogiškus nurodytiems pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Papildomai nurodo, kad apskaičiuodama pareiškėjo GPM bazę Inspekcija rėmėsi surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo gautas pajamas ir patirtas išlaidas, Inspekcijos informacinės duomenų bazės duomenimis (gautas pajamas, turimą valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ informaciją apie pareiškėjo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones). Nagrinėjamu atveju ginčo pajamų šaltiniai yra grindžiami pačiais paskolų ir dovanojimo rašteliais, subjektyviais susijusių ir galbūt suinteresuotų padėti pareiškėjui išvengti mokestinės prievolės asmenų paaiškinimais, taip pat jau po patikrinimo rezultatų įforminimo, t. y. žinant visas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl pareiškėjo apmokestinimo, papildomai teikiamais įrodymais. Byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmišką išvadą apie paskolų suteikimą ir piniginių lėšų dovanojimą, t. y. 2010–2012 metais realiai egzistavusius pareiškėjo pajamų šaltinius.

13.       Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

14.       Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Inspekcijos Sprendimo Nr. 68-20, kuriuo patvirtintas Kauno AVMI 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR682-760 pareiškėjui apskaičiuotas 17 122 Eur GPM, taip pat 6 297 Eur GPM delspinigių ir 1 712 Eur GPM bauda, dalies teisėtumas ir pagrįstumas.

15.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: nustatęs, kad pareiškėjas paskolos sutartis su fiziniais asmenimis sudarinėjo formaliai, siekdamas mokestinės naudos (t. y. nemokėti GPM nuo gautų pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui nežinomi), sprendė, jog Inspekcija pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo paskolos sutartis su S. R., I. V., S. M., O. S. ir P. S.; tačiau vertindamas su R. E. G. dovanojimo sutarčių sudarymu susijusias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. E. G. turėjo galimybę sukaupti ir padovanoti dukrai sukauptą tam tikrą pinigų sumą, kurią laikė grynaisiais pinigais, todėl ir jo dovana grynaisiais pinigais galėjo būti užfiksuota paprasta rašytine dovanojimo sutartimi (išskyrus 2012 m. spalio 18 d. dovanojimo raštelio, nes didesnei kaip 50 000 litų sumai sutartis privalo būti notarinės formos), be to, A. G. patikslino 2010–2012 metų GPM deklaracijas, deklaruodama gautas dovanas; teismas taip pat darė išvadą, kad įsiteisėję teismų įsakymai patvirtina, jog tarp pareiškėjo ir kreditorių A. T. ir T. S. susiklostė realūs prievoliniai teisiniai santykiai ir dėl to kreditoriai įgyvendino jų pagrindu atsiradusią reikalavimo teisę.  

16.       Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes, jo manymu, teismas tinkamai neįvertino byloje pateiktų įrodymų – su S. R., I. V., S. M., O. S. ir P. S. sudarytų paskolos sutarčių aplinkybių bei šių sutarčių šalių paaiškinimų, iš kurių matyti, jog paskolos sutartys buvo realios ir vykdomos. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų sprendimui iš esmės priimti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Atsakovas Inspekcija priešingai, teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo apskritai netenkinti pareiškėjo skundo, kadangi byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmišką išvadą apie paskolų suteikimą ir piniginių lėšų dovanojimą, t. y. 2010–2012 metais realiai egzistavusius pareiškėjo pajamų šaltinius. 

17.       Mokesčių administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių, reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

18.       Aiškindamas šią teisės normą LVAT laikosi pozicijos, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (žr., pvz., LVAT 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2008 ir kt.).

19.       Aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat pažymėtina, kad šia teisės norma yra detalizuojamas turinio viršenybės prieš formą principas, kurio veikimas pasireiškia tuo, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.). 

20.       Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai sandoris, t. y. jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisines pasekmes, atitinka MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu. Vis dėlto šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamas nuo įrodinėjimo taisyklių taikymo (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-438/2018).

21.       Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl faktinių aplinkybių vertinimo, t. y. ar ginčo pinigų sumos pareiškėjui realiai buvo ar nebuvo perduotos (gautos ar negautos pajamos). LVAT praktikoje pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

22.       Kaip minėta, pareiškėjas ginčo lėšų gavimą grindė su A. T., T. S., S. R., I. V., S. M., O. S. ir P. S. sudarytomis paskolos sutartimis, taip pat R. E. G. dukrai A. G. dovanotomis lėšomis. Įvertinus šių paskolos ir dovanojimo sutarčių turinį, matyti, kad visos jos buvo sudarytos rašytine forma ir vykdomos grynaisiais pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl gautų paskolų realumo, pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui, nes mokesčio mokėtojas, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013 ir kt.).

23.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių konkrečių ir įtikinamų įrodymų, patvirtinančių realų ginčo paskolos ir dovanojimo sutarčių vykdymą bei lėšų pagal jas perdavimą, nepateikė. Įvertinus, kad paskolos suteiktos kreditoriams nenaudingomis sąlygomis, t. y. paskolų ir dovanojimo sutartys notaro nepatvirtintos, nenustatytos pagal paskolos sutartis atsiradusių prievolių užtikrinimo priemonės, nenustatytas dalies paskolų grąžinimo terminas, pareiškėjas nėra jų grąžinęs, O. S. ir P. S. apskritai neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolą pareiškėjui, kai kurie kreditoriai patys turėjo kreditorinių įsipareigojimų bankams, o pareiškėjas skolindamasis pinigines lėšas pats turėjo piniginių lėšų banko sąskaitoje, darytina išvada, kad aptariamos paskolų ir dovanojimo sutartys bei šių sutarčių šalių paaiškinimai nepagrindžia jose nurodytų piniginių lėšų gavimo fakto. Abejonių dėl lėšų perdavimo pareiškėjui nepanaikina ir jo argumentai, jog aptariamos sutartys buvo sudaromos tarp itin artimų asmenų, grindžiamos pasitikėjimu, todėl nebuvo imtasi jokių papildomų garantijų. Pažymėtina, kad vien tik aplinkybė, jog sutartys buvo sudaromos tarp artimų asmenų, savaime nepašalina mokesčių mokėtojo pareigos pagrįsti gautas pajamas, t. y. imtis pakankamų priemonių, leisiančių ateityje pagrįsti piniginių lėšų perleidimo / gavimo faktą, ypač atsižvelgiant į jau minėtą aplinkybę, kad grynųjų pinigų gavimo įrodinėjimo pareiga ir su tuo susijusi rizika vėliau tenka pačiam mokesčių mokėtojui.

24.       Aplinkybė, kad A. G. po atlikto pareiškėjo mokestinio patikrinimo patikslino 2010–2012 metų GPM deklaracijas, deklaruodama iš tėvo gautas dovanas, taip pat neįrodo piniginių lėšų pagal dovanojimo sutartis perdavimo. Byloje nustatyta, kad A. G. GPM deklaracijų teikimo laikotarpiu tokias deklaracijas teikė, t. y. apie galimybę ir pareigą deklaruoti gautas lėšas žinojo, tačiau pateiktose GPM deklaracijose iš tėvo gautų piniginių lėšų nustatytu laiku sąmoningai nedeklaravo. Akcentuotina, kad teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, teisingumo bei protingumo principais, įrodymus vertina kaip patvirtinančius ar paneigiančius tam tikras aplinkybes tik kitų įrodymų kontekste (ABTĮ 56 str. 6 d.). Nagrinėjamu atveju po atlikto mokestinio patikrinimo ir pasibaigus 2010–2012 metų GPM deklaracijų teikimo laikotarpiui, t. y. ex post facto (po fakto), teikiami pavieniai dokumentai, byloje nesant kitų juos patvirtinančių įrodymų, ypač – sudarytų pagal teisės aktų reikalavimus, vertintini kritiškai – kaip negalintys patvirtinti pareiškėjo nurodomos versijos apie A. G. iš tėvo gautas dovanas.

25.       Dėl pareiškėjo argumentų, kad ginčo paskolos ir dovanojimo sutartys nėra nuginčytos teisės aktų nustatyta tvarka, pažymėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius, prieš nustatydamas mokesčio bazę, neprivalo nuginčyti sandorius civiline tvarka (žr., pvz., LAVT 2004 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10?686/2004). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17?301/2007, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575?1853/2010). Todėl šie pareiškėjo teiginiai, vertinant Inspekcijos Sprendimu Nr. 68-20 patvirtintas GPM, delspinigių bei baudų sumas, yra teisiškai nereikšmingi.  

26.       Taip pat pareiškėjas teismui pateikė Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-23168-924/2016, kuriuo nutarta iš pareiškėjo A. T. naudai išieškoti 14 191,38 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą ir 80 Eur bylinėjimosi išlaidų, bei 2016 m. rugsėjo 27 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-24872-615/2016, kuriuo nutarta iš pareiškėjo T. S. naudai išieškoti 9 669,56 Eur bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo pateiktus įrodymus, pabrėžia, kad teismo įsakymas yra tik tam tikra civilinio teisinio pobūdžio pasekmė ir mokestine teisine prasme nepagrindžia mokestinėje byloje tiriamo pajamų gavimo (žr., pvz. LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-111/2011).

27.       Byloje nustatytų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinosios sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir / arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010, 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1335-438/2016, eA-1399-438/2018 ir kt.). 

28.       Šioje byloje anksčiau aptarti pareiškėjo veiksmai – bandymas nuslėpti gautas pajamas, jų kilmės šaltinio nepagrindimas, pajamų nedeklaravimas ir pan., yra tos aplinkybės, kurios atitiko MAĮ 70 straipsnio 1 dalies sąlygas. Todėl darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktais duomenimis apie paskolų ir dovanojimo sutarčių sudarymą, kaip neįrodančiais realaus piniginių lėšų pagal šias sutartis gavimo fakto. Savo ruožtu, realus lėšų negavimo faktas yra ta faktinė aplinkybė, kuri patvirtina, jog mokesčių administratoriui egzistavo teisinės prielaidos ginčo paskolos ir dovanojimo sandoriams taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies bei 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir į šiuos sandorius, vertinant pareiškėjo 2010–2012 metais gautų pajamų dydį, neatsižvelgti.

29.       Apibendrinant nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, t. y. panaikintas Inspekcijos Sprendimas Nr. 68-20 ir mokestinis ginčas grąžintas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, o kita pareiškėjo skundo dalis atmesta, keistinas, pareiškėjo skundą dėl Inspekcijos Sprendimo Nr. 68-20 dalies panaikinimo atmetant visa apimtimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Pareiškėjo A. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo A. C. skundas tenkintas iš dalies ir panaikintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. 68-20, o mokestinis ginčas grąžintas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

                                        Rytis Krasauskas

Milda Vainienė