VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,
sekretoriaujant Ernestai Perednienei,
dalyvaujant ieškovo atstovams vadovui Mariui Minkevičiui, advokatui Gyčiui Kuncevičiui, atsakovo atstovei advokatei Sigitai Stukaitei, trečiajam asmeniui M. M.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Furnitūra“ ieškinį atsakovui AB „SEB bankas“ dėl atleidimo nuo prievolės dalies įvykdymo, tretieji asmenys M. M., G. L. M.,
n u s t a t ė :
Ieškovas ieškinyje bei patikslintame nurodo, kad ieškovas atsakovo atžvilgiu turi nepadengtą 1 028 418,87 Eur dydžio pagrindinį įsiskolinimą, susidariusį pagal sudarytas sutartis. Įsiskolinimas susidarė atsakovo, kaip licencijuojamos profesionalios kredito įstaigos, ieškovui suteiktos finansinės paslaugos – tame tarpe ir tikslinio finansavimo lėšų, suteiktų kreditavimo sutarčių 2,5 ha ploto žemės sklypo pirkimui, forma. Didesnė dalis šių lėšų atsakovui žinant, sutinkant ir pritariant, buvo panaudota komercinės paskirties žemės sklypų įsigijimui. Ieškovui negalint vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, atsakovas nutraukė sutartis, kuriomis buvo suteiktas finansavimas ir pareikalavo grąžinti visą finansavimo sumą bei priskaičiuotas palūkanas. 2011 m. sausio 11 d. ieškovas, atsakovas bei laiduotojai G. L. M. ir M. M. sudarė taikos sutartį, o 2015 m. liepos 3 d. atsakovas su ieškovu sudarė papildomą susitarimą dėl taikos sutarties vykdymo. Taikos sutartyje ir papildomame susitarime šalys abipusiu susitarimu yra užfiksavusios ieškovo skolos atsakovui dydį. Taikos sutarties 1 p. šalys aiškiai išreiškė savo valią dėl ketinimų, kurių vedinos jos apskritai sudarė taikos sutartį: „Taikos sutartimi šalys siekia užbaigti teisminius ginčus ir sureguliuoti santykius“, kylančius iš minėtų kreditavimo sutarčių. Tačiau, kaip parodė jau beveik 10 metų vykstantis taikos sutarties vykdymas ir tarp šalių sistemingai kylantys vis nauji ginčai dėl įkeisto turto realizavimo, stipresniajai teisinio santykio šaliai elgiantis nesąžiningai, piktnaudžiaujant savo teisėmis ir dominuojančia padėtimi, realus taikos sutarties vykdymas ir jo rezultatas yra akivaizdžiai iškreipęs šalių abipusių prievolių balansą. Vykdant taikos sutartį ir papildomą susitarimą buvo sukurti tokie faktiniai padariniai, kad šio ieškinio pateikimo dienai ieškovo finansinė prievolė yra neproporcingai padidėjusi ir iškreipusi pačią prievolinio teisinio santykio esmę – vien pagal taikos sutartį priskaičiuotos procesinės palūkanos sudaro 455 826,48 EUR, t. y. artėja prie 50 procentų principinės skolos, dėl kurios dydžio dėl šalių ginčas nekeliamas nei šioje, nei kitose bylose, dydžio. Kaip matyti iš pridėto atsakovo atstovo pranešimo, vien už 2020 metus apskaičiuota 52 234,87 EUR procesinių palūkanų. Paaiškina teismui, kad procesinės palūkanos iki šiol skaičiuojamos dėl tos priežasties, jog, ieškovui negalint atsiskaityti su atsakovu iš veikloje sugeneruojamų lėšų ir siekiant padengti ar bent sumažinti skolą realizuojant už tikslinių paskolų lėšas su atsakovo pritarimu įsigytą turtą, atsakovas piktybiškai vengia bendradarbiauti parduodant jo naudai įkeistą ieškovo turtą, taip pat atsisako perimti jo naudai įkeistą turtą ir taip padengti skolą ar jos dalį, o taip pat provokuoja dėl to teisminius ginčus, siekdamas kuo ilgiau išlaikyti vien jam pačiam palankią status quo. Tik tai sukuria atsakovui galimybę toliau vykdyti taikos sutartį vien tik jam palankiu bei priimtinu būdu ir taip nepagrįstai praturtėti užsidirbant iš ieškovo tokias sumas, kurių jis, sudarydamas kreditavimo sutartis, negalėjo pagrįstai tikėtis jokiomis aplinkybėmis. Itin svarbus aspektas yra tas, kad pagal taikos sutartį skaičiuojamos 5% procesinės palūkanos yra ženkliai didesnės, nei rinkoje kredito įstaigų taikomos paskolų palūkanos. Dėl to atsakovas nėra suinteresuotas, kad ieškovas padengtų skolą ar bent reikšmingą jos dalį, kadangi tokia padėtis jam leidžia užsidirbti ženkliai daugiau, nei jis užsidirbtų suteikęs analogiškos sumos kreditą bet kuriam ūkio subjektui. Atsižvelgiant į išdėstytą ir vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, ieškovas teigia, kad yra pagrindas dėl atsakovo (kreditoriaus) kaltės ir nebendradarbiavimo atleisti ji (skolininką) nuo tos dalies prievolės, kuri gaunama atėmus atsakovo skaičiuojamą ir pagrįstai tikėtiną palūkanų dydį, kuris būtų apskaičiuojamas atmetus neparduodamo turto vertę, o būtent: 52654,34 – 13 399,39 = 39 254,95 Eur. Daro šias išvadas, kad ieškovo prievolė, kurios jis negali įvykdyti kreditoriui, neproporcingai padidėjo dėl atsakovo kaltės, šiam nepagrįstai atsisakant perimti įkeistą turtą už teisingą kainą, vykdyti išieškojimą iš kito įkeisto turto ir toliau skaičiuojant už paskolų rinkos kainą ženkliai didesnes procesines palūkanas. Tokie atsakovo veiksmai kvalifikuotini piktnaudžiavimu teise ir akivaizdžiai prieštarauja CK įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Ieškovo skola ne tik nemažėja, bet ir reikšmingai didėja dėl atsakovo, kaip kreditoriaus, kaltės 8 metus net nesvarstant perimti tikslinio finansavimo lėšomis įsigyto turto, kurio įsigijimui pritarė pats atsakovas, vienašališkai mažinant šio įkeisto turto vertę (apimtį), o taip pat tiek pat laiko nevykdant išieškojimo iš kito jam įkeisto turto. Tai sudaro faktinį pagrindą atleisti sąžiningą ieškovą nuo prievolės sumokėti dalį priskaičiuotų procesinių palūkanų, o toks ieškovo teisių apgynimo būdas leistų atstatyti pažeistą šalių prievolių pusiausvyrą ir panaikintų nesąžiningo atsakovo suinteresuotumą toliau piktnaudžiauti savo teise išieškant skolą ir palūkanas iš įkeisto turto. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovas prašo atleisti ieškovą UAB „Furnitūra marketingas“ nuo prievolės sumokėti atsakovui AB „SEB bankas“ procesinių palūkanų pagal 2011 m. sausio 18 d. taikos sutartį ir 2015 m. liepos 3 d. papildomą susitarimą dalį už 2020 metus, sudarančią 39 254,95 EUR bei iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad ieškinys bei patikslintas ieškinys yra nepagrįsti. Nurodė, kad ginčas byloje kilo iš esmės dėl to, ar bankas, kaip kreditorius, turėjo pareigą perimti ieškovui priklausantį ir bankui įkeistą turtą, jei skolininkas nevykdo sutarties sąlygų. Banko nesinaudojimas šia teise negali būti laikomas nesąžiningu ar piktnaudžiaujančiu elgesiu. Pažymi, kad įsiskolinimas atsakovui susidarė pagal keturias skirtingas sutartis, o ne pagal sutartį dėl žemės sklypo įsigijimo, kaip nurodo ieškovas. Pažymėjo, kad ieškovas nevykdė taikos sutarties ir papildomo susitarimo sąlygų, todėl įsiskolinimas didėja, o ne mažėja. Procesinių palūkanų tikslas ir yra skatinti skolininką greičiau atsiskaityti su kreditoriumi. Be to, papildomu susitarimu būtent ieškovas įsipareigojo dėti visas pastangas, kad banko naudai įkeisti žemės sklypai būtų ne vėliau kaip per vienerius metus parduoti, o ieškovas siekė ne parduoti sklypus, o įpareigoti banką juos perimti savo nuosavybėn. Pažymi, kad taikos sutartimi suderėtos mažesnės 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, o ne 6 proc., kaip leistų įstatymas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad bankas skatino ieškovą pirkti nekilnojamąjį turtą. Dar daugiau, jokie dokumentai nepatvirtina, kad bankas turėjo žinoti, kad kreditas bei palūkanos negalės būti dengiami iš ieškovo veiklos pajamų. Dar daugiau, ieškovas bando išplėsti bylos nagrinėjimo ribas dėl kredito suteikimo aplinkybių, tačiau iš tiesų šalys ginčą dėl skolos baigė taikos sutartimi, o šiuo reikalavimu prašoma sumažinti apskaičiuotas procesines palūkanas. Be to, iš vykdomosios bylos matyti, kad jos vykdymui trukdo būtent ieškovas, skųsdamas antstolio veiksmus ir vilkindamas išieškojimą.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai prašė patikslintą ieškinį tenkinti ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.
Ieškinys atmestinas visiškai.
Iš ieškovo atstovų, atsakovo atstovų paaiškinimų bei bylos medžiagos matyti, kad ieškovas prašo sumažinti sutartas palūkanas. Ieškovo teigimu, atsakovas turi pareigą perimti įkeistą turtą. 2011 m. sausio 11 d. ieškovas, atsakovas bei laiduotojai (nagrinėjamoje byloje – tretieji asmenys) G. L. M. ir M. M. sudarė taikos sutartį, o 2015 m. liepos 3 d. atsakovas su ieškovu sudarė papildomą susitarimą dėl taikos sutarties vykdymo
CK 6.59 straipsnyje nustatyta, kad draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus.
Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartimi vienas ar keli asmenys susitaria sukurti, pakeisti, ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pripažįstama, kad civilinių teisinių santykių šalys, sudarydamos sutartis yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas. Sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti CK numatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).
Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Netinkamas sutartinių prievolių vykdymas yra teisinis pagrindas sutartinei atsakomybei kilti – neteisėtai veikianti šalis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Taigi sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai, tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė – įstatymo ar sutarties, šalių atsakomybė laikytina sutartine.
Vis dėlto, šiai bylai svarbu pažymėti, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis). Įstatymo leidėjas CK 6.985 straipsnyje nustatė, kad teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią, kitaip tariant, tokia sutartis tampa privaloma vykdyti bei nebegali būti revizuojama kokių nors institucijų.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, jog sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
CPK 18 straipsnyje įtvirtinta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Išimtinis įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo būdas – proceso atnaujinimo institutas, reguliuojamas CPK III dalies XVIII skyriaus nuostatomis.
Nors ieškovas savo ieškinyje nurodo neginčijantis taikos sutarties sąlygų, tačiau iš ieškinio ir patikslinto ieškinio dėstymo aplinkybių matyti, kad šios bylos nagrinėjimo ribas bandoma išplėsti ir teismą įpareigoti nagrinėti aplinkybes, susijusias su kredito sutarties sudarymu bei vykdymu. Kadangi ginčas dėl skolos yra baigtas šalių sudaryta teismo patvirtinta taikos sutartimi, teismas sprendimu neanalizuoja aplinkybių iki taikos sutarties sudarymo, t.y. ieškovo dėstomų teiginių apie banko primygtinį siūlymą sudaryti sutartis, apie banko rizikos prisiėmimą ir pan.
Dėl kitų aplinkybių, kurios yra dėl taikos sutarties (bei vėliau sudarymo papildomo susitarimo) vykdymo teismas pasisako sprendime toliau.
Ieškovo teigimu, bankas, kaip sąžiningas kreditorius, turėtų perimti įkeistą turtą, taip sumažindamas ieškovo skolą.
Atsakovas su šia pozicija nesutinka motyvuodamas, kad bankas nėra nekilnojamojo turto pardavimu užsiimanti įstaiga ir pati sprendžia ar įkeistą turtą perimti ar jį palikti parduoti CPK nustatyta išieškojimo tvarka.
CPK 723 straipsnis numato, kad jeigu išieškotojas atsisako paimti šio kodekso 722 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka jam perduodamą turtą arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, turtas grąžinamas skolininkui.
Taigi vien iš šios straipsnio dalis akivaizdu, kad visu vykdomosios bylos vykdymo laikotarpiu išieškotojas turi tik teisę, bet ne pareigą perimti skolininko turtą.
Ieškovo pageidavimas atsakovui perduoti turtą ir taip sumažinti skolą nei įstatymuose, nei poįstatyminiuose teisės aktuose (pavyzdžiui, sprendimų vykdymo instrukcijoje) neįtvirtinta kaip išieškotojo pareiga skolininko turtą perimti arba pačiam imtis turto realizavimo veiksmų.
Nors teismui ieškovas nurodė, kaip esantis sąžiningu asmeniu, visais būdais siekiančiu sumažinti įsiskolinimą ir tik dėl kreditoriaus neva nesąžiningų veiksmų ir pareigų nevykdymo negalintis to padaryti.
Teismas pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).
Nagrinėjamu atveju matyti priešingai, ieškovo skundais vykdomojoje byloje uždelsiamas operatyvus išieškojimas bei turto pardavimas realizavimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).
Šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad pats siekė per papildomo susitarimo su atsakovu nustatytą 1 metų terminą aktyviais veiksmais siekti turtą parduoti.
Grįžtant prie vykdymo proceso normų aiškinimo pravartu pažymėti, kad CPK 640 straipsnis įtvirtina išieškotojo pareigas: 1) bendradarbiauti su antstoliu vykdymo proceso metu; 2) aktyviai domėtis vykdymo eiga; 3) nesudaryti kliūčių antstoliui vykdyti sprendimą; 4) pranešti apie duomenų pasikeitimą.
Šiame straipsnyje nėra įtvirtintos kitos išieškotojo pareigos. Nors šių pareigų sąrašas nėra baigtinis, tačiau kituose straipsniuose niekur nenumatyta išieškotojo pareiga padėti skolininko turtą realizuoti ar jį perimti, kaip to norėtų ieškovas.
Hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (Civilinio kodekso 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas tinkamai įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Pagal teisinį reglamentavimą hipotekos objektu gali būti tiek visas daiktas, tiek jo dalis (Civilinio kodekso 4.171 straipsnio 1, 2 dalys); tiek pačiam skolininkui, tiek ir tretiesiems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantis daiktas (Civilinio kodekso 4.170 straipsnio 2 dalis, 4.181 straipsnio 1 dalis). Hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (Civilinio kodekso 4.170 straipsnio 3 dalis).
Taigi akivaizdu, kad pagal jokias normas atsakovas neturi nei teisinės nei moralinės pareigos perimti ieškovo įkeisto turto ir pats stengtis jį realizuoti. Atsakovas turi teisę pagal aptartas CPK normas tikėtis, kad turtas bus parduotas iš varžytinių ir taip dalis skolos bei palūkanų bus padengta. Dėl šios priežasties ieškovo argumentai dėl nesąžiningo atsakovo kaip išieškotojo veiksmų atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas papildomai pasisako ir dėl ieškovo reikalavimo dėl procesinių palūkanų nesąžiningo dydžio bei sumažinimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui.
Civiliniame kodekse nustatyta tik netesybų mažinimo teisė (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), o teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatymines palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis).
Iš bylos ir ieškinio dalyko matyti, kad ieškovas prašo sumažinti (atleisti nuo dalies palūkanų mokėjimo) įstatymines palūkanas, o ši teisė teismui nesuteikiama nei pagal CK, nei pagal teismų praktiką. Dar daugiau, ieškovas yra juridinis asmuo, t.y. neprilyginamas silpnesniajai vartotojų klasei, kas teismui leistų ex officio taikyti palankesnes normas, nei įtvirtinta įstatymuose.
Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į tai, kad taikos sutartimi buvo sutartos netgi mažesnės procesinės palūkanos, nei leistos įstatymų (vietoje 6 proc. nustatant 5 proc.), laikytina, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės dėl procesinių palūkanų sumažinimo, kadangi būtų paneigtas pačių palūkanų tikslas – siekis greičiau atsiskaityti su kreditoriumi. O ta aplinkybė, kad vykdymo procesas tęsiasi aštuntus metus, nenustačius jokių atsakovo vykdymo proceso normų pažeidimų ir nepagrįstai vykdymo proceso užvilkinimo, laikytina paties ieškovo netinkamu pareigos dėl greitos taikos sutarties vykdymo, realizavimu.
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta teismas daro išvadą, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, neįrodytas, todėl visiškai atmestinas.
Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Ieškovo ieškinys atmestinas visiškai, todėl ieškovui nėra priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos: žyminis mokestis bei teisinės pagalbos išlaidos.
Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidų dydį ir prašymo jas atlyginti, todėl pastarosios iš ieškovo jam nėra priteisiamos (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).
CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos, kadangi viršija 5 Eur dydžio sumą ir sudaro 67,65 Eur (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškovo UAB „Furnitūra marketingas“ ieškinį atsakovui AB „SEB bankas“ atmesti visiškai.
Priteisti iš ieškovo UAB „Furnitūra marketingas“, juridinio asmens kodas 123026667, 67,65 Eur (šešiasdešimt septynių eurų 65 ct) bylinėjimosi išlaidas valstybei. Išaiškinti, kad nurodytas išlaidas ieškovas turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Gintaras Seikalis