Civilinė byla Nr. 2-135/2012

Procesinio sprendimo kategorija 119.9

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo SIA „Vičiūnai-LAT“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, civilinėje byloje Nr. 2-2917-390/2011 pagal ieškovo SIA „Vičiūnai-LAT“ ieškinį atsakovui G. P. dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės ir žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas SIA „Vičiūnai-LAT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui G. P. dėl juridinio asmens vadovo atsakomybės ir žalos atlyginimo ir prašė: priteisti iš atsakovo 202 638,14 Lt nuostolių atlyginimo; pripažinti 2009 m. rugsėjo 1 d. panaudos sutartį dėl asmeninio automobilio naudojimo darbo reikmėm negaliojančia, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo 2 337,61 Lt kuro išlaidų bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas ieškinį grindė nurodydamas, kad atsakovas būdamas ieškovo bendrovės valdybos nariu ir faktiniu įmonės vadovu ir veikdamas pagal ieškovo išduotą 2009 m. vasario 16 d. įgaliojimo sutartį padarė ieškovui didelę turtinę žalą. Teigia, kad atsakovas įmonės produkciją parduodavo už gerokai mažesnę kainą, nei buvo jos savikaina ir tokiu būdu padarė įmonei akivaizdžių nuostolių. Ieškovo tvirtinimu, atsakovas atlikdamas pareigas padarė ieškovui nuostolius grąžinus prekes bei naudodamas automobilį panaudos sutarties pagrindu.

Atsakovas G. P. pateiktu atsiliepimu nurodė, kad tarp šalių ginčo santykis turi tarptautinį (užsienio) elementą, nes ieškovas yra užsienio bendrovė. Taip pat nurodė, kad ieškovas atsakovo civilinę atsakomybę kildina iš 2009 m. vasario 16 d. įgaliojimo sutarties, o šios sutarties 8.4 punktu šalys numatė, jog visi su šia sutartimi susiję ginčai sprendžiami derybų būdu. Nesutarus, ginčai, nesutarimai ar reikalavimai, kylantys iš šios sutarties, susiję su ja, jos pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu, bus išspręsti Tarptautiniame komersantų trečiųjų teisme, Rygoje (teismo sudėtis vienas trečiųjų teismo teisėjas, pagal trečiųjų teismo reglamentą ir galiojančius įstatymus). Atsakovo manymu, šalys įtraukdamos į sutartį paminėtą nuostatą susitarė ne tik dėl sutarties pagrindu kylančių ginčų, nesutarimų ar reikalavimų nagrinėjimo užsienio valstybės Latvijos Respublikos teismuose, bet ir susitarė dėl teismo, turinčio nagrinėti jau paminėtos sutarties pagrindu kylančius ginčus pagal Latvijoje galiojančius jurisdikcijos (teismingumo) klausimus reguliuojančius teisės aktus. Todėl atsakovas prašė ieškinį palikti nenagrinėtą.

              II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 19 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, priteisė iš ieškovo atsakovui išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju akivaizdu, kad ieškovas savo ieškinio reikalavimus grindžia tarp šalių sudaryta 2009 m. vasario 16 d. įgaliojimo sutartimi. Bylos šalių įgaliojimo sutarties 8.4. punkte nurodoma, kad ginčai tarp įgaliotojo ir įgaliotinio reguliuojami šalių tarpusavio susitarimu, bet jeigu tai neįmanoma, tada bet kuris ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios sutarties, susijęs su ja, jos pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu, bus galutinai išspręstas Tarptautiniame komersantų trečiųjų teisme, Rygoje, teismo sudėtis vienas trečiųjų teismo teisėjas, pagal trečiųjų teismo reglamentą ir galiojančius įstatymus. Teismas sprendė, kad ši nuostata ir išreiškia šalių susitarimą dėl bylos teismingumo, todėl ši byla teisminga Latvijos Respublikos Tarptautiniam komersantų trečiųjų teismui, esančiam Rygoje. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą kyla iš delikto ir gali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose pagal atsakovo gyvenamąją vietą, nes pagal Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių“ sutarties (toliau – Sutartis) 39 straipsnio 1 dalį, kuris reglamentuoja žalos atlyginimą kylantį iš delikto yra nurodyta, jog prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, įstatymus, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Kaip jau minėta ir nustatyta, kad tarp šalių ginčas atlyginti žalą (nuostolius) kyla iš sutarties, todėl Sutarties 39 straipsnio nuostatos tarp šalių ginčui nagrinėti negali būti taikomos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas SIA „Vičiūnai-LAT“ prašo panaikinti šią teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti atsakovo prašymo ieškinį palikti nenagrinėtu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2009m. vasario 16 d. SIA ,,Vičiūnai-LAT“ ir G. P. sudaryta Įgaliojimo sutartis ir jos 8.4 punktas netaikytini sprendžiant dėl tarp šalių kilusio ginčo teismingumo, nes atsakovo, kaip buvusio vienasmenio valdymo organo - vadovo, atsakomybė SIA ,,Vičiūnai- LAT“ atžvilgiu yra ne sutartinė, o deliktinė. Veika, kurios pasekoje SIA ,,Vičiūnai-LAT“ buvo padaryta reikalaujama priteisti žala, buvo neteisėta ir nepatenkanti į 2009m. vasario 16 d. Įgaliojimo sutarties ribas. 2009m. vasario 16d. Įgaliojimo sutarties 8.4 punktu šalys susitarė tik dėl to, kas kyla iš tos sutarties, susiję su ja, jos pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu. Jos nesusitarė dėl ginčų, kylančių ar galinčių kilti iš deliktinių teisinių santykių. Deliktinei vadovo G. P. atsakomybei kylant iš generalinio delikto, t. y. iš įstatymuose įtvirtintų imperatyvų pažeidimo, o ne sutarties, ginčo dėl tokiu būdu padarytos žalos atlyginimo teismingumas aptariamu atveju nebuvo ir nėra sutartinis dalykas.
2. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001, kuris apskritai netaikomas arbitražui (1 str. 2 d.), 2 straipsnio l dalyje įtvirtinta nuostata, valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Pagal reglamento 5 straipsnio 3 dalies numatytą specialiąją jurisdikciją, nukentėjusysis bylą dėl delikto arba kvazidelikto turi teisę inicijuoti ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme. Tačiau, tai yra tik nukentėjusiojo teisė, nepasinaudojimas kuria neturi įtakos bendrosios taisyklės taikymui.
3. Pagal Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties 20 straipsnio 2 dalis yra lex generalis specialiojo 39 straipsnio atžvilgiu. Sutarties 39 straipsnio 3 dalis nustato besąlyginę nukentėjusiojo teisę - nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą, tuo tarpu Sutarties 20 straipsnio 2 dalyje susitariančiosios šalys susitarė, kad jų teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, t. y. ne civilines ir šeimos bylas, tačiau tik esant raštiškam šalių susitarimui. Akivaizdu, jog SIA ,,Vičiūnai-LAT“ ir G. P. 2009 m. vasario 16 d. Įgaliojimo sutarties 8.4 punktu nesitarė dėl Lietuvos Respublikos ir/ar Latvijos Respublikos teismų kompetencijos nagrinėti ne tik civilines ir šeimos bylas išplėtimo.
4. Teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškiniu reiškiamas ir dar vienas savarankiškas reikalavimas dėl 2009m. rugsėjo l d. ,,Panaudos sutarties dėl darbuotojo asmeninio automobilio naudojimo darbo reikmėms“ pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo. Šios sutarties 2.10 punktu šalys susitarė dėl taikytinos teisės, tačiau nebuvo susitarta dėl teismingumo. Todėl, taikytina bendroji jurisdikcijos pagal atsakovo gyvenamąją vietą taisyklė (2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 str. l d., CPK 29 str.). CPK 24 str. l d. nustato, kad jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.
5. Remiantis 1958 metų Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnio l dalies c punktu, Latvijos Respublikos arbitražo sprendimą dėl SIA ,,Vičiūnai-LAT“ reikalavimų apskritai gali būti atsisakyta pripažinti ar vykdyti atsakovo G. P. gyvenamojoje ir turto buvimo vietoje, t. y. Lietuvos Respublikoje, kadangi jis būtų padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas G. P. prašo jį atmesti. Nurodo tokius nesutikimo su atskiruoju skundu argumentus:

1. Įgaliojimo sutarties 8.4 punkte šalių susitarta, jog bet kuris ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš Įgaliojimo sutarties, susijęs su ja, jos pažeidimu, nuraukimu ar negaliojimu, bus išspręstas Tarptautiniame komersantų trečiųjų teisme, Rygoje. Ieškovas klaidingai įvertino ir aiškino Įgaliojimo sutarties 8.4 punkto nuostatą, nurodydamas, jog Tarptautinis komersantų trečiųjų teismas Rygoje yra arbitražinė, o ne teisminė institucija. Taigi, darytina išvada, jog ieškovas laikė, jog Įgaliojimo sutarties 8.4 punktu šalys sudarė arbitražinį susitarimą (sudarytą arbitražinės išlygos forma), o ne susitarė dėl ginčo teritorinio teismingumo (CPK 788 str. 1 d. prasme). 1958 metų Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnio 1 dalies c punkto nuostata taikomos užsienio arbitražiniams sprendimams, o ne užsienio teismų sprendimams (šios Konvencijos 1 straipsnio 1 dalis).
2. Nors ieškovas nurodo, jog įmonės vadovo, atsakomybė ieškovo atžvilgiu yra ne sutartinė, o deliktinė, tačiau atskirajame skunde taip pat nurodo, jog 2009 m. vasario 3 d. vienintelio SIA „VIČIŪNAI-LAT“ dalyvio Sprendimas Nr. 03 ir Įgaliojimo sutartis tapo specifinių G. P. fiduciarinių santykių, kurie grindžiami pasitikėjimu ir lojalumu, pagrindu. Atsakovo įsitikinimu, tokiu būdu ieškovas prieštarauja savo išdėstytiems teiginiams. Be to, atsakovas niekada nėra buvęs ieškovo įmonės vadovu ir tai patvirtina byloje pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo pažyma Nr. 41A-3311. O sprendžiant bendrovės vadovo atsakomybės klausimą, pirmiausiai bendrovę ir vadovą turi sieti darbo santykiai, tačiau nagrinėjamu atveju siejo tik Įgaliojimo sutartis. Įgaliojimo sutarties 3.1 ir 3.1.3, 3.1.8 punktai nustatė, kad įgaliotiniui nustatoma tokia galiojimo ir pareigų apimtis: įgaliotojo vardu sudaryti nuomos, ūkines, darbo ir kitas sutartis; prireikus atlikti vairuotojo, prekybos atstovo- agento, pardavėjo pareigas, atstovauti bendrovei mažmeninės prekybos ir didmeninės prekybos sandėriuose, taip pat prisiimti kitas pareigas, jeigu tai tarnauja įgaliotojo interesams. Paminėtina, jog ieškovas reiškia reikalavimus, susijusius su atsakovo neva tai neteisėtais veiksmais parduodant ieškovo produkciją ir/ar sudarant ieškovui neva tai nuostolingas produkcijos pirkimo-pardavimo sutartis. Akivaizdu, jog atsakovas veikė būtent Įgaliojimo sutarties, ir jose esančių nuostatų pagrindu.
3. Trišalės sutarties 20 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad susitariančiųjų šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Kai yra toks susitarimas, teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės. Atsakovas teismui pateikė pareiškimą teismui dėl raštiško šalių susitarimo buvimo iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės.
4. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001, 23 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. Savo ruožtu Įgaliojimo sutartimi šalys susitarė, jog būtent Latvijos Respublikos teismas turi jurisdikciją spręsti ginčus, kylančius iš Įgaliojimo sutarties.  Tarybos Reglamento 39 straipsnio 3 dalis nustato nukentėjusiojo teisę pareikšti ieškinį teisme, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą tik tuo atveju, jeigu žalos atlyginimas kyla iš delikto, o ne iš sutarties.
5. Atsižvelgiant į Panaudos sutarties dalyką apibrėžiančias nuostatas (sutarties 1 punktas) ir į ieškovo pateiktus dokumentus, kuriais ieškovas grindžia atsakovui kompensuotą sumą už darbo reikmėms suvartotą kurą, darytina išvada, jog ginčas yra kilęs dėl automobilio panaudos teisinių santykių. Vadovaujantis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos nuostatą, apibrėžiančia prievolės vykdymo vietą, jeigu šalys nesutaria kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta teikiant paslaugas yra valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį. Nagrinėjamu atveju iš ginčo šalių sudarytos Panaudos sutarties 1 punkto matyti, jog šalys susitarė, kad paslaugų teikimo faktinė vieta bus Latvijoje, t. y. atsakovas perdavė ieškovui (kurio buveinė ir registracijos vieta yra Latvijoje) naudotis automobilį, naudojant jį darbo reikmėms. Todėl ieškovas ieškinį privalėjo pareikšti atitinkamam Latvijos Respublikos teismui. Dėl nurodytų priežasčių ir šios grupės atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
6. Ieškovas nepagrįstai remiasi CPK 24 straipsnio nuostatomis, kadangi šios nuostatos nustato teismų kompetenciją nagrinėti ginčus teisme, nepriklausomai nuo to, jog byloje keliami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui. Paminėtina, jog visi ieškinyje keliami reikalavimai yra priskirtini teismų kompetencijai, todėl ši 24 straipsnio nuostatos šio ginčo atveju nėra taikomos.

4. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Ginčas kilo dėl teismo jurisdikcijos nagrinėti Lietuvos ir kitos valstybės subjektų ginčą bei dėl teismo ir arbitražo jurisdikcijos santykio.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Ši nuostata yra taikoma ir tuomet, kai nustatoma, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams.

Pagal CPK 782 straipsnio nuostatą, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas. Taigi, faktas, kad byla yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, t.y. Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos spręsti konkrečią bylą, pagal minėtas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų nuostatas, yra kliūtis tokią bylą nagrinėti Lietuvos Respublikos teisme ir pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, o jeigu jis yra priimtas - ieškinį palikti nenagrinėtą.

Pagal CPK 32 straipsnio 1 dalies nuostatą, šalys gali rašytiniu susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą. Išimtinis ir rūšinis teismingumas šalių susitarimu negali būti keičiamas (CPK 32 str. 2 d.). Ši taisyklė taikoma ir byloms su tarptautiniu (užsienio elementu).

Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo“ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas, šalims leidžiama susitarti dėl teismingumo ir ginčą tarp šalių turi nagrinėti minėtas teismas turintis jurisdikciją - tokiu atveju, susitarimas dėl teismingumo šalims yra privalomas. Nagrinėjamos bylos atveju, akivaizdu, kad ieškovas savo ieškinio reikalavimus grindžia tarp šalių sudaryta 2009 m. vasario 16 d. įgaliojimo sutartimi (1 t., 41-44 b. l.). Bylos šalių įgaliojimo sutarties 8.4. punkte nurodoma, kad ginčai tarp Įgaliotojo ir Įgaliotinio reguliuojami Šalių tarpusavio susitarimu, bet jeigu tai neįmanoma, tada bet kuris ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šios sutarties, susijęs su ja, jos pažeidimu, nutraukimu ar negaliojimu, bus galutinai išspręstas Tarptautiniame komersantų trečiųjų teisme, Rygoje, teismo sudėtis vienas trečiųjų teismo teisėjas, pagal trečiųjų teismo reglamentą ir galiojančius įstatymus. Ši nuostata išreiškia šalių susitarimą dėl reikalavimo, susijusio su žalos kilimo teismingumo, todėl šis reikalavimas teismingas Latvijos Respublikos Tarptautiniam komersantų trečiųjų teismui, esančiam Rygoje, ir nėra pagrindo sutikti su ieškovo nuomone, jog žala kyla ne iš įgaliojimo sutarties, o iš delikto, nes atsakovas nagrinėjamu atveju veikė kaip ieškovo direktorius ir/ar valdybos narys iš esmės tik įgaliojimo sutarties pagrindu. Taigi, ši šalių sudarytos sutarties nuostata, nustačiusi ginčų sutartinio teismingumo taisyklę, visų šių ginčų, kylančių iš įgaliojimo sutarties nagrinėjimą priskyrė arbitražo jurisdikcijai (nors atsakovas teigė, jog įgaliojimo sutarties 8.4 punkte nurodytas Tarptautinis komersantų trečiųjų teismas – ne arbitražas, tačiau tokių savo teiginių nepagrindė) (CPK 178 str.).

Kita vertus, nagrinėjamu atveju pareikšti ieškinio reikalavimai yra susiję ne tik su įgaliojimo sutartimi, t. y. tame pačiame ieškinyje taip pat reiškiamas reikalavimas pripažinti 2009 m. rugsėjo 1 d. panaudos sutartį dėl asmeninio automobilio naudojimo darbo reikmėm negaliojančia, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo 2 337,61 Lt kuro išlaidų. Nors šioje panaudos sutartyje šalys 2.10 punktu susitarė, kad bus taikoma Latvijos Respublikos teisė (2 t., 7 b. l.), tačiau tiesiogiai nesusitarė dėl jurisdikcijos, be to, iš ieškinio turinio akivaizdu, jog ieškovas prašo pripažinti šią sutartį negaliojančia, todėl, ginčijant pačią sutartį, kyla pagrįstų abejonių dėl galėjimo remtis atskiromis šios sutarties nuostatomis. Visgi, net nepasisakant dėl taikytinos teisės, teisėjų kolegija pažymi, jog ginčas dėl panaudos sutarties galiojimo teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad tokiu atveju taikytina bendroji jurisdikcijos pagal atsakovo gyvenamąją vietą taisyklė (2000m. gruodžio 22d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 str. l d., CPK 29 str.).

CPK 24 straipsnyje yra įtvirtintas bylos priskyrimo teismui prioritetas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, šia nuostata vadovautinasi ir nagrinėjamoje byloje, kadangi ieškovas ieškiniu pareiškė du reikalavimus, iš kurių vienas nesusijęs su arbitražiniu susitarimu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai                                                                                       Audronė Jarackaitė

                                                                                        Vytas Milius

                                                                                       Nijolė Piškinaitė