Civilinė byla Nr. e2A-2092-614/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25017-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.20.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Urmilos Valiukienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aedilis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-346-960/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aedilis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Delamode Baltics“, tretiesiems asmenims Lonham Group Limited, mažajai bendrijai „Vitonas“ dėl žalos atlyginimo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Aedilis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Delamode Baltics“ 29 575,54 Eur žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tuo, jog ieškovė atlikusi kliento Suomijos bendrovės „Siemens Osakeyhtio“ užsakymą – surinkusi elektros paskirstymo ir valdymo spintą pasamdė atsakovę pervežti šią prekę. Krovinys buvo pakrautas 2018 m. rugpjūčio 13 d. į transporto priemonę su numeriais (duomenys neskelbiami). Gavėjui – ieškovės klientui krovinys buvo pristatytas 2018 m. rugpjūčio 22 d. su transporto priemonę, kurios numeriais (duomenys neskelbiami). Krovinio priėmimo metu nebuvo užfiksuota jokių pakuotės pažeidimų. 2018 m. rugpjūčio 23 d. ieškovės klientas išpakavo iš pakuotės krovinį ir patikrino. Atidaręs geležinę spintą pastebėjo vidinius krovinio pažeidimus – sugadinta paskirstymo ir valdymo spintoje sumontuota brangi ir sukrėtimams jautri elektroninė įranga. Tą pačią dieną ieškovės klientas surašė krovinio pažeidimo aktą ir apie tai informavo ieškovę. 2018 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė informavo atsakovę apie gautą pretenziją. 2018 m. rugpjūčio 30 d. ieškovė gavo kliento pretenziją dėl žalos atlyginimo. 2018 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė pateikė pretenziją dėl žalos atlyginimo atsakovei. 2019 m. vasario 25 d. ieškovė pateikė atsakovei patikslintą pretenziją dėl žalos atlyginimo. Ieškovė atlygino jos klientui padarytą žalą, todėl įgijo atgręžtinio reikalavo teisę į atsakovę dėl žalos atlyginimo. Gabenamo krovinio specifika buvo, jog jo pažeidimus negalima buvo nustatyti krovinio priėmimo metu. Pakuotė nebuvo pažeista, todėl nebuvo pagrindo įtarimams, jog krovinys sugadintas. CMR Konvencijos 30 straipsnio 1 dalis leidžia pretenzijas pareikšti per 7 dienas nuo krovinio priėmimo. Ieškovė turi pagrindą manyti, jog krovinys buvo apgadintas jo perkrovimo metu, nes jis buvo atvežtas su kita transporto priemone nei buvo pakrautas. Po apgadinimo paskirstymo spinta pagal ieškovės kliento pateiktas išvadas turėjo būti remontuojama – sugadinti jos komponentai turėjo būti pakeisti naujais. Dalį būtinų įgyti komponentų ieškovę įgijo pati, o kitą dalį pateikė ieškovės klientas. Ieškovė taip pat patyrė krovinio parsiuntimo atgal į Lietuvą, remonto ir nusiuntimo atgal į Suomiją išlaidas. Viso žalą sudaro: 1) krovinio siuntimas į Lietuvą – 170,00 Eur; 2) krovinio siuntimas atgal į Suomiją – 290,00 Eur; 3) pakeistų detalių kaina – 27 105,94 Eur; 4) montavimo darbai – 809,60 Eur; 5) derinimo darbai – 1 600,00 Eur. Viso – 29 975,54 Eur.
2. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, jog ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl krovinio, kurio 18 vienetų pervežimo iš Lietuvos į Suomiją. 2018 m. rugpjūčio 7 d. šalys susitarė dėl krovinio vežimo už 1 220,00 Eur kainą. Jokių papildomų sąlygų ieškovė nenurodė. Krovinio vežimui iš Lentvario iki Vilniaus atsakovė pasitelkė vežėją UAB „Fiskar“, kuris 2018 m. rugpjūčio 17 d. krovinį pristatė į atsakovės sandėlį. Krovinio pervežimui į Suomiją ieškovė pasitelkė UAB „Feldona“, kuri 2018 m. rugpjūčio 22 d. krovinį pristatė gavėjui Suomijoje. Gavėjas priimdamas krovinį nepareiškė jokių pretenzijų. 2018 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė gavo ieškovės preliminarią pretenziją. 2018 m. rugsėjo 20 d. ieškovė elektroniniu laišku kreipėsi į atsakovę dėl sugadinto krovinio. Krovinys į Lietuvą ieškovei atgal buvo pristatytas 2018 m. spalio 1 d. pasitelkus vežėją MB „Vitonas“. 2018 m. spalio 9 d. UAB „Klaipėdos netas“ apžiūrėjo grąžintą krovinį. 2019 m. vasario mėn. atsakovė gavo ieškovės raštą, kuriame buvo reikalaujama sumokėti ieškovei 3 514,79 Eur, o krovinio gavėjui – 30 990,75 Eur. Nurodė, kad krovinio gavėjui pasirašius CMR važtaraštį, vežėjo atsakomybė pasibaigia. Byloje pateiktas CMR važtaraštis pagrindžia, jog krovinys gavėjo buvo priimtas be jokių pastabų, todėl kol neįrodyta priešingai, krovinys gautas tokios būklės, kokia nurodyta važtaraštyje, t. y. tinkamos būklės. Atsakovė pripažino, jog krovinio sugadinimai buvo nustatyti tik išpakavus krovinį ir buvo nustatyta, jog ši vienintelė spinta iš 18 gabentų buvo supakuota kitaip nei kitos spintos. Atsakovė negali būti atsakinga už krovinio sugadinimus, kurie atsirado pakuotės viduje, nes nebuvo žinoma ir matoma koks krovinys yra viduje. Ieškovė nenurodė jokių specialių instrukcijų dėl krovinio gabenimo. Ieškovės pateiktose sąskaitose dalis detalių buvo įgyta dar iki krovinio vežimo, nėra pateikti sąskaitų apmokėjimo dokumentų. Neaišku už ką ieškovė sumokėjo „Siemens Osakeyhtio“ 26 460,75 Eur. Ieškovė neįrodė žalos dydžio. Atlyginant žalą pagal CMR Konvencijos 23 straipsnį, jis negali viršyti 8,33 SDR už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Ieškovė byloje turi įrodyti kiek kainavo krovinys ir kiek kainuoja apgadintas krovinys, nes tokiu atveju galima nustatyti krovinio nuvertėjimą. Sugadintos spintos remonto išlaidos, kurias įrodinėja ieškovė nėra krovinio nuvertėjimu pagal CRM konvenciją. Pagal CMR Konvenciją atsakovė neturi pareigos atlyginti ieškovės neįrodytų darbų kainos išlaidų.
3. Trečiasis asmuo Lonham Group Ltd. teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, jog nesutinka su ieškiniu. Prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, jog pagal CMR konvenciją krovinio sugadinimo atveju turi būti sumokėta suma lygi krovinio nuvertėjimui, bet ji negali būti didesnė už sumą mokėtiną visiškai praradus krovinį ir sumą, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį. Vežėjo atsakomybė apsiriboja ir negali būti didesnė kaip 8,33 SDR už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Byloje kilo ginčas dėl krovinio sugadinimo, todėl jeigu būtų įrodyta atsakovės atsakomybė dėl krovinio sugadinimo, maksimali mokėtina kompensaciją galėtų būti skaičiuojama už 700 kg sugadinto krovinio, kas atitinkamai sudarytų nedaugiau kaip 7 107,69 Eur (700 x 8,33 x 1,218950 Eur). Trečiojo asmens išduotame draudimo liudijime yra numatyta besąlyginė išskaita 7 500,00 Eur, todėl maksimali atsakovo mokėtina suma neviršija šios išskaitos ir trečiajam asmeniui negali kilti prievolė išmokėti draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu nusprendė ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies: priteisti iš atsakovės UAB „Delamode Baltics“ 7 268,80 Eur žalą ieškovės UAB „Aedilis“ naudai; priteisti iš atsakovės UAB „Delamode Baltics“ 1 370,54 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės UAB „Aedilis“ naudai; priteisti iš ieškovės UAB „Aedilis“ 1 668,34 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovės UAB „Delamode Baltics“ naudai; priteisti iš ieškovės UAB „Aedilis“ 3 350,50 Eur bylinėjimosi išlaidas trečiojo asmens Lonham Group Ltd. naudai.
5. Teismas nustatė, kad tarp proceso dalyvių nekilo ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad krovinys atsakovės buvo priimtas ir pristatytas gavėjui jokiam vežimo santykio dalyviui nenurodant jokių pastabų ar pretenzijų šio vežimo proceso metu; CMR važtaraštyje krovinys buvo paimtas ir pristatytas be jokių pastabų; krovinio pakuotė pristatymo metu gavėjui nebuvo pažeista. Nors bylos nagrinėjimo pradinėje stadijoje atsakovė neigė krovinio sugadinimo faktą, tačiau vėlesnėje bylos stadijoje ji pripažino, jog viena Krovinio paletė jo perkrovimo metu buvo nukritusi, bet toliau nepripažino, jog šis kritimas sukėlė ieškovės nurodytus apgadinimus ir žalą. Iš byloje esančio 2019 m. kovo 16 d. raporto teismas nustatė, jog šį dokumentą parengę asmenys, kurie atliko vienos iš krovinio paletėje esančios spintos apžiūrą ir nežinoję jos apgadinimo atsiradimo priežasčių padarė išvadas, jog pagal pažeidimo pobūdį jie atsirado nuvirtus spintai. Įvertinęs šį rašytinį įrodymą, byloje esančias nuotraukas, vaizdo įrašą, teismas padarė išvadą, jog kroviniui esant atsakovės žinioje, atliekant jo perkrovimą į kitą transporto priemonę, viena iš krovinio palečių, kurioje buvo elektros spinta, nukrito nuo kroviko ir buvo apgadinta, todėl atsakovei kilo pareiga atlyginti padarytą žalą.
6. Pasisakydamas dėl civilinės atsakomybės ir dėl žalos dydžio teismas pažymėjo, kad ieškovė patirtą žalą dėl atsakovės sugadinto krovinio įrodinėjo patirtomis išlaidomis, kurios buvo reikalingos įgyjant būtinus pakeisti sugadintos spintos elementus, darbus, spintos gabenimo išlaidas iš gavėjo ieškovei ir atgal gavėjui. Teismas nurodė, kad pateikti įrodymai pagrindžia, jog atsakovės sugadintos krovinio paletės svoris (bruto) buvo 730 kg, todėl remiantis CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi šioje byloje priteistas nuostolių dydis dėl spintos sugadinimo, atsiskaitymo vienetą, skaičiuojant pagal bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje dienos (2021 m. balandžio 14 d.) dydį (CMR Konvencijos 23 straipsnio 7 dalis), negali viršyti 7 268,80 Eur sumos (730 kg x 8,33 x 1,19535). Ieškovė nepateikė įrodymų apie spintos vertę po jos sugadinimo, bet pateikė kitus įrodymus apie po sugadinimo pakeistų spintoje esančių detalių vertes, tarp kurių esminę vertę sudaro dvi relės, kurių kaina 26 460,75 Eur. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, jog spintos, kurios naujos vertė yra 35 187,90 Eur, ir kurioje po jos nukritimo buvo mažiausiai sugadintos dvi relės, kurių kaina yra 24 460,75 Eur, nuvertėjimas yra akivaizdžiai didesnis nei anksčiau teismo nurodytas ribotos civilinės atsakomybės 7 268,80 Eur dydis, todėl teismas plačiau ir detaliau nenustatinėjo koks tiksliai žalos dydis buvo padarytas, nes visa žala negalės būti priteista iš atsakovės. Atsakovė pateikė įrodymus, jog gavėjas pareiškė 2018 m. rugpjūčio 30 d. reikalavimą ieškovei dėl 26 460,75 Eur patirtų išlaidų už pažeistą spintą atlyginimo, o ieškovė 2019 m. liepos 29 d. atlygino gavėjui 26 460,75 Eur nuostolius dėl apgadinto krovinio. Esant šioms teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms išvados, teismas sprendė, jog atsakovei vežimo metu apgadinus krovinio dalį, t. y. vieną spintą, jai kilo ribota civilinė atsakomybė atlyginti ieškovei 7 268,80 Eur žalą, kurią teismas priteisė iš atsakovės, o likusioje dalyje ieškinio netenkino.
7. Proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės pirmosios instancijos teismas priteisė 1 370,54 Eur (5 576,51 Eur / 29 575,54 Eur x 7 268,80 Eur) bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės atsakovei pirmosios instancijos teismas priteisė 1 668,34 Eur (2 211,98 Eur / 29 575,54 Eur x 22 306,74 Eur) bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės atsakovės pusėje esančiam trečiajam asmeniui pirmosios instancijos teismas priteisė 3 350,50 Eur (4 442,28 Eur / 29 575,54 Eur x 22 306,74 Eur) bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Ieškovė UAB „Aedilis“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti pilna apimtimi ir priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
8.1. pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines civilinės bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė nacionalinės ir tarptautinės teisės normas neatskleidė civilinės bylos esmės, teismo išvados tiek dėl žalos dydžio, tiek dėl civilinės atsakomybės apimties, tiek dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijų yra nepagrįstos, todėl sprendimas yra naikintinas;
8.2. negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šioje byloje žala turi būti nustatomą pagal krovinio nuvertėjimą, t. y. iš krovinio vertės iki jo apgadinimo atėmus krovinio vertę po apgadinimo, o byloje nėra pateikta įrodymų kokia jo vertė buvo po sugadinimo tam, kad būtų galima remiantis CMR Konvencijos reikalavimais apskaičiuoti žalos dydį;
8.3. žalos dydžio nustatymas pagal remonto kainas (daikto atkūrimo kaštus) yra labai dažnai naudojamas ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje pripažįstamas metodas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-219/2017), kuris pagal tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimtį bei padarytos žalos pobūdį yra taikytinas nagrinėjamoje situacijoje. Teismai, nagrinėdami panašaus pobūdžio civilines bylas yra ne kartą pažymėję, jog sprendžiant klausimą dėl kompensacijos už krovinio sugadinimą nustatymo, negalima apsiriboti pažodiniu CMR Konvencijos 25 straipsnio 1 punkto aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-262- 969/2019; 2013 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013). Teismų praktikoje nurodoma, kad atstatymo išlaidos turto vertinimo prasme gali būti laikomos atitinkančiomis turto nusidėvėjimo sumą, t. y. žalos dydis gali būti nustatomas pagal remonto kainas (daikto atkūrimo kaštus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-219/2017; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1662-565/2019; Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-55-264/2018, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-734-934/2021);
8.4. ieškovė į civilinę bylą yra pateikusi labai aiškius ir konkrečius dokumentus, pagrindžiančius elektros paskirstymo ir valdymo spintos (angl. Protection and control cabinet) (toliau — Krovinys) (i) vertę pasikrovimo metu ir pasikrovimo vietoje, kuri sudarė 35 187,90 Eur; (ii) Krovinio atstatymo į pradinę padėtį kainą, kuri sudarė 29 575,54 Eur;
8.5. ieškovės patirtus nuostolius pagrindžia pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir atsiskaitymo dokumentai, taip pat Krovinio gamybai ir remontui sunaudotų detalių sąrašai ir remonto darbų kalkuliacija. Civilinėje byloje nėra įrodymų, pagal kuriuos pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs daryti išvadą, jog apskaičiuota nuostolių suma yra nepagrįsta, neteisinga ar prieštarauja CMR Konvencijos 23 straipsnio reikalavimams, teismas nenurodė, kokia nuostolių suma būtų teisinga;
8.6. pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino nuvertėjimo, kaip jis suprantamas Lietuvos Respublikos teismų praktikoje, sampratą. Sugadinto krovinio suremontavimas nebūtinai reiškia, jog yra atstatoma jo pradinė vertė, kadangi remontu yra atstatoma sugadinto daikto techninė būklė, bet ne vertė. Pagal CMR Konvencijos 25 straipsnį vežėjas yra atsakingas ir už remontą, ir už nuvertėjimą, kadangi konvencijoje vartojama sąvoka „nuvertėjimas“ apima ne tik daikto techninės būklės atstatymą, bet ir prarastą vertę. Priešingu atveju, nuostolius patyręs asmuo netektų galimybės iš atsakingo asmens susigrąžinti tiek nuostolių, kiek iš tikrųjų buvo patirta. Toks aiškinimas prieštarautų civilinėje teisėje taikomam visiško nuostolių atlyginimo principui. Nagrinėjamu atveju ieškovė neprašė atlyginti prarastos krovinio vertės (t. y. gaminio kainos dalies sumažėjimo net jį pilnai suremontavus), tačiau prašė atlyginti tik gaminio atstatymo į pradinę padėtį išlaidas;
8.7. krovinys nebuvo masinės gamybos objektas ir buvo pagamintas pagal individualų kliento Siemens Osakeyhtio užsakymą. Dėl Krovinio specifiškumo, jis privalėjo atitikti tam tikrus technologinius reikalavimus, kurių išpildymas yra užtikrinamas Siemens Osakeyhtio vykdomų bandymų ir testų pagalba, kurių rezultatai taip pat yra pateikti į civilinę bylą. Dėl šios priežasties krovinio remontas atstatant jį į pradinę padėtį buvo vienintelis būdas ieškovei siekiant atlyginti klientui Siemens Osakeyhtio padarytą 29 575,54 Eur dydžio žalą;
8.8. nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog nustačius aplinkybes, kad atsakovė apie krovinio nukritimą jo perkrovimo metu žinojo ir šią aplinkybę bandė nuslėpti nuo ieškovės, nėra pagrindo pripažinti, kad žala buvo padaryta tyčia ar sąmoningai CMR Konvencijos 29 straipsnio prasme, todėl neva nėra pagrindo taikyti CMR 29 straipsnį ir netaikyti atsakovės ribotos civilinės atsakomybės. Apeliantės teigimu, tokie ypatingai nesąžiningi ir tyčiai prilygintini atsakovės veiksmai būtent ir galėjo nulemti tokio dydžio krovinio sugadinimo mastą, koks yra nustatytas civilinėje byloje. Tarp atsakovės nesąžiningų veiksmų ir krovinio sugadinimo masto yra tiesioginis priežastinis ryšys;
8.9. teismo posėdžio metu liudytojos A. M. (ankstesnė pavardė K.) paaiškinimai, o taip pat į civilinę bylą pateikta vaizdinė medžiaga patvirtina, jog atsakovės sandėlyje perkraunant krovinį dėl darbuotojų aplaidumo vairuojant šakinį keltuvą (vaizdo įraše matosi staigūs keltuvo judesiai posūkyje), krovinys nuo keltuvo nukrito ant žemės. Apie šį įvykį liudytoja savo iniciatyva (krovinį jau pristačius ieškovės klientui) telefonu informavo ieškovę. Atsakovė liudytojai darė spaudimą, prašė meluoti, kad nereikėtų atlyginti žalos;
8.10. pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kuriu šis, laikydamasis bent minimaliu atsargumo ir rūpestingumo reikalavimu, nebūtų padaręs, arba neveikimas — neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje tyloje Nr. 3K-3-334/2011). Plėtodamas CMR Konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi — sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamu padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).
8.11. vertinant atsakovės elgesį pervežimo metu būtina atsižvelgti į gabento krovinio specifiką. Vežimo metu sugadinta elektros spinta yra skirta veikti elektros tinkluose, todėl turi veikti ir atitikti visus reikalavimus, turėti visas gamintojų garantijas kaip naujam įrenginiui. Elektros įrenginiai ir prietaisai yra jautrūs smūgiams ir sukrėtimams, nuo jų gali pasikeisti jų veikimo efektyvumas bei dėl netinkamo veikimo gali būti padaryta dar didesnė žala. Sugadintam gaminiui be kita ko privalo būti atliekami gamyklos priėmimo testai — procesas, kurio metu yra vertinama įranga surinkimo metu ir po jo, patikrinant, ar ji pastatyta ir veikia pagal projekto specifikacijas. FAT (angl. factory acceptance tesi) užtikrina, kad komponentai ir valdikliai veikia tinkamai, atsižvelgiant į pačios įrangos funkcionalumą;
8.12. iš į civilinę bylą pateiktos įvykį patvirtinančios vaizdo medžiagos nustatyta, kad krovinys perkrovimo metu buvo numestas ant grindinio. Krovinio svoris — 750,00 kg. Civilinėje byloje nėra duomenų, kokiu būdu krovinys buvo atkeltas ir iš naujo pakrautas į transporto priemone. Atsižvelgiant į krovinio svorį konstatuotina, jog žmogaus ar dviejų žmonių jėgos (tiek darbuotojų matosi vaizdo įraše) atkelti kroviniui nepakanka, todėl tam privalėjo būti panaudota technika, apie kurią ieškovė informuota nebuvo;
8.13. ieškovė apie įvykį informuota nebuvo, proga sertifikuotiems specialistams atvykti į įvykio vieta ir apžiūrėti krovinį po nukritimo suteikta taip pat nebuvo. Ieškovės vertinimu, tokie atsakovės veiksmai tiek iš karto po įvykio (krovinio nukritimo), tiek civilinės bylos nagrinėjimo metu užkirto ir užkerta kelią nustatyti tikslų krovinio sugadinimo mastą po krovinio nukritimo, kuris yra užfiksuotas vaizdo įraše;
8.14. kadangi krovinio specifiškumas lėmė, jog krovinys buvo jautrus sukrėtimams, ieškovei privalėjo būti sudaryta galimybė atvykti į įvykio vietą, apžiūrėti ir įvertinti krovinį įvykio vietoje bei įvertinti jam padarytą žalą. Tokią galimybę iš ieškovės atėmus, šios bylos nagrinėjimo metu yra prarasta galimybė neginčijamai patvirtinti, jog krovinio sugadinimas pilnu mastu įvyko būtent krovinio nukritimo metu, kuris užfiksuotas vaizdo įraše. Civilinėje byloje nėra duomenų, galinčių paneigti versiją, jog krovinio sugadinimo mastas išaugo tiek netinkamai jį atkėlus, tiek transportuojant sukrėstą krovinį, atlaisvėjus (sulūžus) gaminio komponentus laikantiesiems įtaisams gaminio viduje ar dėl kitų tiesioginių atsakovės veiksmų (neveikimo). Iš vaizdinės medžiagos matyti, jog krovinys į kitą transporto priemonę buvo perkraunamas dar 2018 m. rugpjūčio 17 d. (į pirminę transporto priemonę pakrautas buvo 2018 m. rugpjūčio 13 d.), tačiau gavėjui į Helsinkį pristatytas buvo tik 2018 m. rugpjūčio 22 d. Kas, nukritus kroviniui, su juo buvo daroma 5 (penkias) dienas iki pristatymo (krovinių gabenimas iš Lietuvos į Suomiją, Helsinkį, dėl sąlyginai trumpo atstumo 5 dienų netrunka), ieškovei nežinoma ir nesuprantama. Ieškovės teigimu, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti subjektyvųjį sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį — veikimą ar neveikimą žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių. Atsakovė savo neteisėtais veiksmais užkirto kelią ieškovei įsitikinti, jog krovinio nukritimas atsakovės teritorijoje buvo vienintelis veiksnys, sąlygojęs žalos kroviniui atsiradimą;
8.15. jei atsakovė būtų laiku pranešusi ieškovei apie įvykį, ir ieškovei būtų suteikta galimybė atvykti, apžiūrėti ir įvertinti krovinio būklę po įvykio, kroviniui padaryta žala galbūt galėjo būti mažesnė. Ieškovė galėjo instruktuoti atsakovę, kokiu būdu nekeliant papildomos žalos įrenginiams krovinys turėtų būti atkeltas, įvertinus krovinio būklę po nukritimo, krovinio pristatymas galbūt turėjo būti visiškai sustabdytas idant gabenimo metu jam besikratant transporto priemonėje nebūtų padaryta dar didesnė žala;
8.16. dėl atsakovės sąmoningų neteisėtų veiksmų siekiant nuslėpti krovinio nukritimo faktą, šių aplinkybių išsiaiškinti ieškovė neteko galimybės, todėl tokie atsakovės veiksmai yra prilygintini tyčiai, kaip ji suprantama Lietuvos Respublikos teismų praktikoje, dėl ko atsakovė neturi teisės remtis CMR Konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintu vežėjo atsakomybės ribojimu. Atsakovė dėl tokių savo veiksmų, kuomet iki pat bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdyje momento slėpė ir melavo apie krovinio sugadinimo aplinkybes, turi prisiimti maksimaliai neigiamas visas iš to kylančias pasekmes ir visos abejonės turėtų būti vertinamos atsakovės nenaudai;
8.17. nesutinka dėl trečiajam asmeniui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio. Trečiasis asmuo nei savo procesiniuose dokumentuose, nei žodinių pasisakymų civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesugebėjo suformuluoti nuoseklios pozicijos ir atsakyti į ieškovės užduodamą esminį klausimą — ar byloje nagrinėjamas įvykis patenka po trečiojo asmens atsakovei išduoto draudimo poliso suteikiama apsauga, t. y. ar trečiasis asmuo yra apdraudęs riziką, kuomet kroviniai sugadinami (i) transportuojant pasitelkiant trečiuosius asmenis, (ii) įskaitant perkrovimą sandėlyje, kuris atsakovei (trečiojo asmens draudėjai) nepriklauso ir kurį valdo tretieji asmenys. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog trečiojo asmens dalyvavimas civiliniame procese yra reikalingas, ginčijamame sprendime niekaip nepasisakė dėl trečiojo asmens pareigų žalos atlyginimo kontekste. Ieškovės vertinimu, susidariusi situacija, kuomet trečiasis asmuo viso proceso metu vengė atskleisti savo statusą ir poziciją byloje lemia, jog net ir tuo atveju, jei teismas nutartų, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl atsakovės atsakomybės apimties yra pagrįstas, trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos civilinėje byloje turėtų būti mažinamos ir pateikta bylinėjimosi išlaidų suma negali būti pripažįstama kaip pagrįsta.
9. Atsakovė UAB „Delamode Baltics“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
9.1. pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CMR konvencijos 25 straipsnį, 23 straipsnio 4 dalį ir pagrįstai sprendė, kad krovinio sugadinimo atveju žala turi būti nustatomą pagal jo nuvertėjimą, t. y. iš krovinio vertės iki jo apgadinimo atėmus krovinio vertę po apgadinimo. Taip pat pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jokių kitų nuostolių formų ir žalos apskaičiavimo būdų imperatyvios CMR konvencijos normos neleidžia (CMR Konvencijos 41 straipsnis). CMR konvencijos 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas. Tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip: a) suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys; b) suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio (CMR konvencijos 25 straipsnio 2 punktas). CMR konvencijos 23 straipsnio, reglamentuojančio vežėjo atsakomybės dydį, 3 punkte nustatyta, kad kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ne kartą yra išaiškinęs, kad šia CMR konvencijos nuostata ribojama vežėjo civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1333/2002; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009 ir kt.). Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2002 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ ir kiti v. UAB „Transekspedicija“ Nr. 3K-3-1333/2002, vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama ne tik tiesioginiais nuostoliais, kurie yra susiję su krovinio verte, bet ir CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkto nuostata, kad kompensacija už prarastą krovinį negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė dėl papildomos krovinio vertės, numatė dėl to užmokesčio už vežimą priedą ir padarė apie tai žymą važtaraštyje;
9.2. ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad, pirmos instancijos teismas klaidingai aiškino krovinio nuvertėjimo sampratą, tačiau neneigia, kad nereikalavo teismo atlyginti prarastos krovinio vertės, o prašė iš atsakovės priteisti spintos remonto išlaidas, nes, ieškovės nuomone, krovinio nuvertėjimas apima daikto techninės būklės atstatymą (apeliacinio skundo 14 p.). Atsakovės nuomone, remiantis aukštesnės instancijos teismų bei kasacinio teismo praktika, nėra pagrindo sutikti su tokiais ieškovės reikalavimais ir teisine pozicija. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. nagrinėtoje civilinėje byloje dėl nuostolių atlyginimo vežėjui sugadinus krovinį (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d, nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-801-340/2011) pažymėjo, kad atkūrimo kaštų apskaičiavimas negali būti vertinamas, kaip krovinio nuvertėjimas CMR prasme. Toje pačioje byloje teismas taip pat pažymėjo, kad krovinio nuvertėjimas turėjo būti apskaičiuojamas iš krovinio kainos toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti, atimant apgadinto krovinio likutinę vertę. Analogiškai CMR konvencijos nuostatos dėl krovinio nuvertėjimo apskaičiavimo aiškinamos ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-650-345/2013, kurioje ieškovė nuvertėjimą apskaičiavo pagal sąskaitą faktūrą, kurioje paskaičiuota apgadinto krovinio remonto kaina. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas dar kartą konstatavo, kad pagal ieškovo pateiktas sąskaitas žala buvo apskaičiuota pagal tai, kiek kainuotų atkurti apgadintą krovinį į pirminę padėtį buvusią iki apgadinimo, tačiau atkūrimo kaštų apskaičiavimas negali būti vertinamas, kaip krovinio nuvertėjimas CMR prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl kompensacijos už sugadintą krovinį dydžio, taikytina CMR konvencijos 25 straipsnio 2 punkto a) papunkčio nuostata, atsižvelgiant į CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatytą ribojimą. Kitaip tariant, CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkto nuostata neeliminuoja CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte nustatyto kompensacijos ribojimo, kai, sprendžiant dėl kompensacijos dydžio krovinio sugadinimo atveju, taikoma CMR konvencijos 25 straipsnio 2 punkto a papunkčio nuostata (t. y. kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019);
9.3. Ieškovė taip pat nurodo, kad tariamai ginčo krovinys – spinta buvo specifiškas, ne masinės gamybos objektas, jautrus sukrėtimams. Atsakovė pažymėjo, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė iš ieškovės nebuvo gavusi jokių konkrečių instrukcijų dėl krovinio vežimo būdo ir (ar) sąlygų, kaip ir nebuvo gavusi jokių instrukcijų, kurios draustų perkrauti krovinį ir (ar) pasitelkti kitus vežėjus krovinio pervežimui. Tokiu atveju atsakovė turėjo teisę savo nuožiūra pasirinkti optimaliausią krovinio transportavimo būdą ir maršrutą. Kita vertus, įstatymų leidėjas CMR konvencijoje yra numatęs galimybę krovinio siuntėjui ar asmeniui, sudarančiam sutartį su vežėju, iš anksto užsitikrinti didesnės kompensacijos iš vežėjo pareikalavimą, jei krovinio gabenimo metu krovinys būtų sugadintas ar prarastas. Tokia įstatymo numatyta galimybė turėjo būti ypač aktuali ieškovei, pačiai gaminusiai krovinį, ir turėjusiai galimybę įsivertinti krovinio specifiškumą. Nurodo, jog CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalis numato, kad didesnės kompensacijos iš vežėjo gali būti pareikalauta tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė, kaip nurodyta 24 ir 26 straipsniuose. Atitinkamai CMR konvencijos 24 straipsnis numato, kad siuntėjas, jeigu apmokėtas sutartas užmokesčio už vežimą priedas, važtaraštyje gali nurodyti krovinio vertę, viršijančią ribą, nurodytą 23 straipsnio 3 punkte, ir šiuo atveju deklaruojama suma keičia šią ribą. CMR konvencijos 26 straipsnio 1 dalis numato, kad siuntėjas, įrašęs atitinkamas instrukcijas važtaraštyje su sąlyga, kad bus apmokėtas suderintas užmokesčio už vežimą priedas, gali nustatyti papildomą krovinio vertę tam atvejui, jeigu krovinys būtų prarastas, sugadintas arba sutartu laiku nebūtų pristatytas į paskirties vietą. Taigi, krovinio vežėjas gali prisiimti didesnę atsakomybę už vežamą krovinį, tačiau tokiu atveju vežėjui turi būti atskleista didesnė krovinio vertė sutarties sudarymo metu ir šalys bendru susitarimu turi būti išsprendusios papildomo atlyginimo už vežimą klausimą. Šioje byloje nėra ginčo, kad ieškovės išrašytame ir vežėjui pateiktame 2018 m. rugpjūčio 17 d. Krovinio važtaraštyje nenurodyta jokių instrukcijų vežėjui, nenurodyta didesnė krovinio vertė, nenurodyta jokių lydinčių dokumentų. Byloje nėra ir įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl didesnės krovinio vertės, nėra duomenų, jog šalys būtų susitarusios dėl atitinkamo vežimo priedo, byloje nėra duomenų, kad toks priedas, kurio pagrindu galėtų būti nukrypstama nuo CMR konvencijos nustatytos 8,33 SDR ribos, būtų sumokėtas. Todėl vien tai, kad ieškovė nurodo ginčo krovinio – spintos pardavimo kainą – 35 187,90 Eur ir pateikia sąskaitas, kurios neva įrodo jos patirtus kaštus spintos remontui, nesuteikia pagrindo teismui nesivadovauti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi bei kasacinio teismo praktika ir priteisti didesnę kompensaciją nei 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio, kas nagrinėjamu atveju sudaro 7 268,80 Eur;
9.4. atkreipė teismo dėmesį, kad atsakovė yra į bylą pateikusi įrodymus - ieškovės draudiko If P&C Insurance AS atstovo UAB „Smart Claims“, administravusio ieškovės žalos bylą, pateiktą 2018 m. spalio 8 d. Sugadinto, sunaikinto turto apžiūrėjimo aktą ir jo priedą – Surinkimo specifikaciją, kurioje užfiksuota sugadinto krovinio – elektros spintos apžiūra 2018 m. spalio 8 d., dalyvaujant ieškovės ir draudiko If P&C Insurance AS atstovams. Šie įrodymai akivaizdžiai paneigia ieškovės dėstomas aplinkybes apie žalos dydį ir sugadintas detales. Rašytinio įrodymo - Surinkimo specifikacijos 974 punktas aiškiai leidžia konstatuoti, kad priešingai nei įrodinėja ieškovė, 2 vienetai apsaugos rėlių 7SA6122-5AB92-0CN4+L0S nebuvo pažeistos. Todėl ieškovės reikalavimas 26 460,75 Eur žalos atlyginimo už nesugadintas krovinio detales – apsaugines rėles yra visiškai nepagrįstas ir neįrodytas;
9.5. iš video įrašo aiškiai matyti, kad krovinio nuvirtimo nesąlygojo jokie tyčiniai ar ypač neatsargūs atsakovės pasitelkto subkontraktoriaus trečiojo asmens MB „Vitonas“ darbuotojų veiksmai. Video įraše užfiksuoti asmenys, atlikę pakrovimo darbus, atliko tokiems darbams įprastus veiksmus – vairavo keltuvą, koregavo keltuvo judėjimo kryptį ir pan. Ieškovė šioje byloje nėra pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių, kad keltuvą vairavęs asmuo ar kiti darbuotojai būtų pažeidę kokias nors krovinių krovos darbams taikomas taisykles ar standartus. Kaip ir nėra pateikusi jokių įrodymų, kad video įraše fiksuoti pakrovimo darbai turėjo būti atlikti kitaip ir/ar kitomis priemonėmis. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų leidžiančių teismui daryti išvadą, jog asmenys, kurie krovė spintą, ją numetė tyčia ar sąmoningai;
9.6. sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo argumentu, kad tyčiniai ar sąmoningi vežėjo veiksmai CRM konvencijos 29 straipsnio prasme turi būti nustatomi krovinio sugadinimo metu, t. y. būtent tokie veiksmai turi nulemti krovinio sugadinimą. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-219/2017) vien ta aplinkybė, jog krovinys buvo perkrautas, negali būti pagrindas konstatuoti, jog vežėjas savo veiksmais pažeidė bendrąją vežėjo rūpestingumo pareigą, t. y. kad vežėjo elgesys galėtų būti vertinamas kaip žinojimas, jog dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių, ir jo sąmoningas veikimas prie tokių padarinių atsiradimo prisidėjo;
9.7. negali būti laikomi pagrįstais ieškovės argumentai, kad vien tai, jog atsakovė iš karto po ginčo krovinio nuvirtimo ieškovei neatskleidė informacijos, kad krovinys nuvirto, laikytina tyčiniais atsakovės veiksmais CMR konvencijos 29 straipsnio prasme. Kaip patvirtina į bylą pateiktas rašytinis įrodymas – trečiojo asmens MB „Vitonas“ darbuotojo P. F. rašytinis paaiškinimas, apie krovinio nuvirtimą jis neinformavo savo vadovo, todėl apie tai nebuvo pranešta ir atsakovei. Todėl ieškovės apeliaciniame skunde keliamos hipotezės apie galimai netinkamą nuvirtusio krovinio pakėlimą ir tokiu būdu didesnės žalos padarymą ginčo kroviniui vertintinos kaip deklaratyvūs, jokiais byloje surinktais rašytiniais įrodymais neparemti argumentai. Šių aplinkybių ieškovė neįrodinėjo ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme;
9.8. kritiškai turėtų būti vertinami ieškovės argumentai apie liudytojos A. M. teiktus paaiškinimus, nes ši liudytoja yra ištekėjusi už ieškovės pardavimų vadovo G. M., dalyvavusio visose ginčo stadijose aiškinantis ginčo krovinio sugadinimo aplinkybes bei krovinį apžiūrint visiems kviestiems žalų sureguliavo ekspertams ir ne kartą kitiems asmenims nurodžiusio, kad jis asmeniškai suinteresuotas ginčo išsprendimu darbdavio UAB „Aedilis“ naudai;
9.9. kaip deklaratyvūs ir byloje surinktiems rašytiniams įrodymams prieštaraujantys yra ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad jai nežinoma ir nesuprantama, kodėl krovinys pakrautas 2018 m. rugpjūčio 13 d., buvo pristatytas tik 2018 m. rugpjūčio 22 d. Atsakovė į bylą pateikė rašytinį įrodymą – šalių susirašinėjimą el. paštu 2018 m. rugpjūčio 7 d. Iš el. laiškų matyti, kad ieškovės projektų vadovas G. M. 2018 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į tuometinę atsakovės darbuotoją A. K. dėl krovinio siuntimo į Suomiją ir nurodė, kad krovinį paimti reikės iš Lentvario, ir pristatyti 2018 m. rugpjūčio 21 dieną. Vėliau A. K. nurodo, kad pasikrovimas 16 d., pristatymas 21 d., o ieškovės projektų vadovas tą pačią 2018 m. rugpjūčio 7 d. nurodo, kad „Gerai. Tvirtinu užsakymą“. Ieškovės į bylą pateiktas įrodymas – Krovinio važtaraštis patvirtina, kad krovinys vežėjui buvo perduotas 2018 m. rugpjūčio 17 d., t. y. diena vėliau nei buvo nurodoma užsakyme, todėl logiška, kad ir pristatymo data pasislinko iš 2018 m. rugpjūčio 21 d. į 2018 m. rugpjūčio 22 d. Taigi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad krovinio pasikrovimo ir iškrovimo terminus suplanavo pati ieškovė ir nurodė atsakovei, o atsakovė vykdydama tokį užsakymą krovinį pasikrovė ir pristatė užsakyme nurodytais terminais;
9.10. pirmos instancijos teismas pagrįstai iš ieškovės trečiojo asmens Lonham Group Ltd. naudai priteisė šio byloje patirtas ir dokumentais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo Lonham Group Ltd. per teismo nustatytą procesinį terminą pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį ir jame išdėstė savo poziciją, vykdydamas teismo nurodymą, teikė į bylą rašytinius įrodymus, kuriuos turėjo versti į lietuvių kalbą. Atmestini kaip nepagrįsti ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad trečiasis asmuo tik tariamai buvo apdraudęs atsakovės civilinę atsakomybę, nes jie prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, t. y. į bylą atsakovė yra pateikusi Lonham Group Ltd. draudimo poliso kopiją su vertimu į lietuvių kalbą. Šis dokumentas ieškovės nėra nuginčytas.
10. Trečiasis asmuo pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:
10.1. kadangi teismui išsamius argumentus dėl ieškovės žalos dydžio yra pateikusi atsakovė, o trečiasis asmuo tokius argumentus palaiko, šiame atsiliepime dėl žalos dydžio plačiau nepasisako ir prašo apeliacinės instancijos teismo vadovautis atsakovės argumentais šiuo klausimu;
10.2. iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, jog krovinys buvo sugadintas jo perkrovimo metu, jam nuvirtus nuo keltuvo. Ieškovė nepateikė jokių nurodymų, jog krovinį draudžiama perkrauti, taip pat nepateikė jokių nurodymų dėl krovinio perkrovimui taikomų kokių nors specialių reikalavimų, todėl atsakovė turėjo teisę perkrauti krovinį. Krovinio perkrovimas jo gabenimo metu nėra neįprasta praktika. Priešingai, vežėjas, siekdamas optimalaus krovinių gabenimo (pavyzdžiui, kad transporto priemonė nevažiuotų pustuštė), pakankamai dažnai gali taikyti krovinių perkrovimo praktiką. Tokia praktika yra naudinga ir krovinių siuntėjams, nes tai atpigina krovinių gabenimą. Perkraunant krovinius, kaip ir bet kurioje kitoje veikloje, kurioje dalyvauja žmogus, gali įvykti įvykiai, kurie sukelia vienokias ar kitokias pasekmes, tačiau tai nereiškia, jog žalą visais atvejais nulemia tyčia ar didelis neatsargumas. Krovinio nuvirtimas jo perkrovimo metu nėra neįprastas reiškinys, kadangi visiškai eliminuoti tokių įvykių yra neįmanoma. Todėl vien krovinio nuvirtimo faktas pats savaime neįrodo vežėjo tyčios ar didelio neatsargumo. Iš byloje esančio vaizdo įrašo, ginčo krovinys į transporto priemonę buvo gabenamas keltuvu. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė buvo užsakiusi pervežti daugiau nei vieną krovinį – atsakovei buvo perduota iš viso 18 vnt. krovinių. Vaizdo įraše taip pat matyti, jog gabenant keltuvu ginčo krovinį dalis krovinių jau buvo pakrauta į transporto priemonę, kas rodo, jog krovimo darbus atlikę asmenys turi žinių ir įgūdžių, susijusių su krovinių pakrovimu. Todėl krovinio nuvirtimas, nesant jokių įrodymų apie krovimo darbus atlikusių asmenų tyčią ar didelį neatsargumą, negali pats savaime nulemti vežėjo neribotos atsakomybės taikymo. Pažymėjo, kad būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti sąlygas, kurioms esant gali būti taikoma neribota atsakovės civilinė atsakomybė, tačiau ieškovė šios įrodinėjimo pareigos neįvykdė;
10.3. ieškovė šioje byloje siekia neribotos atsakovės atsakomybės taikymo, kas reiškia, jog ieškovei tenka įrodinėjimo pareiga, jog būtent atsakovės tyčiniai ir sąmoningi ar jiems prilyginami veiksmai nulėmė krovinio sugadinimą. Kitaip tariant, ieškovės pareiga yra įrodyti, kokie konkretūs veiksmai, kada ir kaip nulėmė krovinio sugadinimą. Ieškovės apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra grindžiami iš esmės prielaidomis, todėl negali sudaryti pagrindo taikyti neribotą atsakovės atsakomybę. Pirma, ieškovė neįrodė darbuotojų aplaidumo. Pažymėtina, kad darbuotojas su keltuvu neatliko jokio staigaus posūkio – iš vaizdo įrašo matyti, jog darbuotojas su keltuvu tik šiek tiek koregavo judėjimo kryptį, siekdamas krovinį privežti tiksliai į jam skirtą vietą (dėl riboto puspriekabės pločio atlikti staigaus posūkio su keltuvu apskritai neįmanoma). Ieškovė neįrodė ir net neįrodinėjo, kad darbuotojai būtų pažeidę kokius nors privalomus krovimo darbų standartus ar taisykles. Taip pat ieškovė neįrodė ir darbuotojų sąmoningos tyčios. Antra, krovinio specifika negali lemti neribotos atsakovės atsakomybės taikymo. Byloje nėra jokių įrodymų ir ieškovė net neįrodinėjo, jog ji atsakovei pateikė informaciją apie krovinio specifiką, jog būtų davusi atsakovei kokius nors nurodymus, susijusius su gabenamu kroviniu. Todėl atsakovė negalėjo ir neturėjo žinoti, jog ji turi imtis kokių nors ypatingų ir papildomų atsargumo priemonių, siekdama apsaugoti krovinį. Pažymėjo, kad šiuo atveju atsakomybė tenka pačiai ieškovei. Ieškovė, suvokdama, jog perduoda pervežimui itin jautrų krovinį, atsakovės apie tai neinformavo ir jokių nurodymų nedavė, taip siekdama sumažinti gabenimo išlaidas (akivaizdu, kad bet kuris vežėjas, veždamas itin didelio jautrumo krovinius, pareikalautų didesnio užmokesčio už pervežimą arba gal net apskritai atsisakytų sudaryti pervežimo sutartį). Trečia, liudytojos A. M. parodymai vertintini kritiškai. Kaip teismo posėdžio metu nurodė pati liudytoja, ji yra ištekėjusi už ieškovės darbuotojo G. M., kuris tiesiogiai dalyvavo tiek užsakant krovinio pervežimą, tiek vėliau bendraujant dėl sugadinto krovinio (ką patvirtina byloje esantys el. laiškai). Ši liudytoja yra suinteresuota duoti ieškovei palankius parodymus, todėl jie vertintini kritiškai. Ketvirta, ieškovė apeliacinį skundą grindžia prielaidomis. Tyčiniai ar sąmoningi veiksmai turi būti nustatomi krovinio sugadinimo metu, t. y. tokie veiksmai turi nulemti krovinio sugadinimą. Tuo tarpu ieškovės neinformavimas apie krovinio nuvirtimą yra veiksmas (neveikimas) po krovinio sugadinimo. Pažymėjo, kad vežėjas ne visais atvejais turi galimybę informuoti krovinio siuntėją apie krovinio nuvirtimą (pavyzdžiui, darbuotojas pats pakelia nuvirtusį krovinį ir apie tai neinformuoja vadovybės). Taigi ta aplinkybė, jog ieškovė nebuvo informuota apie krovinio nuvirtimą, niekaip neįrodo atsakovės tyčios ar didelio neatsargumo. Tuo tarpu ieškovės teiginiai, jog krovinio sugadinimai galėjo padidėti krovinio gabenimo metu, yra grindžiami išimtinai prielaidomis, kas aiškiai matyti iš ieškovės teiginių „galbūt galėjo būti mažesnė“, „Krovinio pristatymas galbūt turėjo būti visiškai sustabdytas“ ir pan. Krovinio pakuotė krovinio pristatymo metu gavėjui nebuvo pažeista. Tokiu atveju, remiantis CMR Konvencijos 30 straipsnio 1 dalimi, laikoma, jog gavėjas gavo tinkamos kokybės krovinį, kol nebus įrodyta priešingai, t. y. nagrinėjamoje byloje krovinio sugadinimą privalo įrodyti ieškovė. Ieškovė neteikė į bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog krovinys buvo sugadintas ar sugadinimai padidėjo jau po krovinio nuvirtimo jo gabenimo metu, neprašė šioms aplinkybėms nustatyti skirti ekspertizės ir pan., todėl ieškovė savo reikalavimo pagrindo neįrodė;
10.4. ieškovė ginčija sprendimo dalį dėl trečiajam asmeniui priteistų bylinėjimosi išlaidų tuo pagrindu, jog neva trečiasis asmuo negalėjo suformuluoti savo pozicijos byloje, taip pat tuo pagrindu, jog teismas sprendime niekaip nepasisakė dėl trečiojo asmens pareigų žalos atlyginimo kontekste. Su tokiais ieškovės argumentais trečiasis asmuo kategoriškai nesutinka. Savo poziciją trečiasis asmuo išdėstė atsiliepime į ieškinį, ją nuosekliai palaikė ir bylos nagrinėjimo metu. Ta aplinkybė, jog trečiojo asmens atstovas į ieškovės atstovo klausimus atsakydavo ne taip, kaip pageidavo ieškovės atstovas, nesudaro pagrindo teigti, jog trečiasis asmuo byloje nepateikė savo pozicijos. Kita vertus, tokios ieškovės nurodomos aplinkybės pagal CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, neturi teisinės reikšmės. Taip pat sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų neturi jokios teisinės reikšmės ir ta aplinkybė, jog teismas sprendime niekaip nepasisakė dėl trečiojo asmens pareigų žalos atlyginimo kontekste. Taip pat pažymėtina, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos bei trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos savo dydžiu iš esmės nesiskiria, todėl nėra jokio pagrindo ir išvadai, kad trečiojo asmens išlaidos yra nepagrįsto dydžio.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
13. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo, kuriuo ieškovės UAB „Aedilis“ ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo patenkintas iš dalies ir iš atsakovės UAB „Delamode Baltics“ ieškovės naudai priteista 7 268,80 Eur už patirtą žalą, atitinkamai proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteista 1 370,54 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš ieškovės atsakovei - 1 668,34 Eur, iš ieškovės atsakovės pusėje esančiam trečiajam asmeniui - 3 350,50 Eur. Tarp šalių kilo ginčas dėl žalos dydžio, ribotos civilinės atsakomybės taikymo.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
14. Byloje nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. tarp ieškovės UAB „Aedilis“ ir atsakovės UAB „Delamode Baltics“ buvo sudarytas susitarimas, kuriuo atsakovė įsipareigojo už 1 220,00 Eur kainą pristatyti krovinį - 18 palečių (toliau - Krovinys) iš Lentvario, Lietuvos Respublikos, gavėjui „Siemens Osakeyhtio“ (toliau – Gavėjas) į Suomiją. 2018 m. rugpjūčio 13 d. Krovinys buvo pakrautas į transporto priemonę Nr. (duomenys neskelbiami), o 2018 m. rugpjūčio 22 d. su transporto priemonę (duomenys neskelbiami) pristatytas Gavėjui. Priimdamas krovinį Gavėjas jokių matomų Krovinio pakuočių pažeidimų neužfiksavo ir CMR važtaraštyje Nr. 747076 jokių pastabų nenurodė. Išpakavus Krovinį vienoje iš 18 palečių buvo nustatyti joje supakuotos spintos „RK06/Kaupilla“ (toliau - spinta) apgadinimai, dėl ko 2018 m. rugpjūčio 23 d. krovinio Gavėjas parengė ir pateikė pretenziją ieškovei. 2018 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė informavo atsakovę apie gautą Gavėjo pretenziją dėl Krovinio sugadinimo. 2018 m. rugpjūčio 30 d. ieškovė gavo kliento pretenziją dėl žalos atlyginimo. 2018 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl žalos atlyginimo. 2019 m. vasario 25 d. ieškovė pateikė atsakovei patikslintą pretenziją dėl žalos atlyginimo. Ieškovė 2019 m. liepos 29 d. atlygino Gavėjui 26 460,75 Eur nuostolius dėl apgadinto krovinio. Atsakovei atsisakius atlyginti nuostolius, ieškovė ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamą priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų padarytą žalą.
15. Atsakovės atstovės paaiškinimais teismo posėdžio metu ir byloje pateiktais įrodymais buvo nustatyta, jog po Krovinio priėmimo iš ieškovės, Krovinys buvo perkrautas į kitą transporto priemonę, o perkrovimo metu viena Krovinio pakuotė nukrito ant grindinio.
16. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, atsakovės atlygintinos ieškovei padarytos žalos sumą sumažindamas iki 7 268,80 Eur, atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
17. Ieškovė, ginčydama teismo sprendimą, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados tiek dėl žalos dydžio, tiek dėl civilinės atsakomybės apimties, tiek dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcijų yra nepagrįstos, todėl sprendimas turi būti panaikintas, o ieškinys patenkintas.
18. Apeliantė ginčija pirmos instancijos teismo sprendimo argumentus, jog ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kokia spintos vertė buvo po jos sugadinimo tam, kad būtų galima apskaičiuoti žalos dydį taip, kaip tai nustato CMR konvencija. Apeliantės teigimu, pirmos instancijos teismas klaidingai aiškino krovinio nuvertėjimo sampratą. Ieškovės nuomone, krovinio nuvertėjimas apima daikto techninės būklės atstatymą, todėl žalos dydis gali būti nustatomas pagal remonto kainas (daikto atkūrimo kaštus).
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje šalių ginčas yra kilęs iš tarptautinių pervežimų kelių transporto priemonėmis santykių, todėl jo išsprendimui taikytinos tarptautinio teisės akto – Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) – nuostatos.
20. CMR konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, inter alia (be kita ko), vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR konvencijos nuostatomis. Tokie šios konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).
21. Pagal kasacinio teismo praktiką, krovinio sugadinimas – tai krovinio savybių pablogėjimas, nulemiantis jo vertės sumažėjimą, arba tai, kad jis tampa nebetinkamas naudoti. Krovinio visiško sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertę pagal CMR konvencijos 23 straipsnį. Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012).
22. CMR konvencijos 25 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, apskaičiuotai pagal 23 straipsnio 1, 2, 4 punktų nuostatas. CMR konvencijos 25 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad kompensacija negali būti didesnė kaip: a) suma, kurią reikėtų sumokėti visiškai praradus krovinį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinamas visas krovinys; b) suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą ribos CMR konvencijos 25 straipsnio 2 punkto prasme yra prilygintos vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą riboms (materialinės išraiškos forma), kurios yra apibrėžtos CMR konvencijos 23 straipsnio 3 punkte. Šio punkto nuostata, sistemiškai aiškinama su CMR konvencijos 25 straipsnio nuostatomis, taikytina ir nustatant kompensaciją už krovinio sugadinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019).
23. CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompensacijos suma dėl dalies ar viso krovinio praradimo apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti. Krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę, tačiau kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 2, 3 dalys). Be to, turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami (CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalis). Didesnės kompensacijos iš vežėjo gali būti pareikalauta tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota krovinio vertė arba papildoma krovinio vertė, kaip nurodyta 24 ir 26 straipsniuose (CMR konvencijos 23 straipsnio 6 dalis).
24. CMR konvencijos 24 straipsnyje nustatyta, kad siuntėjas, jeigu apmokėtas sutartas užmokesčio už vežimą priedas, važtaraštyje gali nurodyti krovinio vertę, viršijančią ribą, nurodytą 23 straipsnio 3 punkte, ir šiuo atveju deklaruojama suma keičia šią ribą. Pagal CMR konvencijos 26 straipsnio 1 dalį siuntėjas, įrašęs atitinkamas instrukcijas važtaraštyje su sąlyga, kad bus apmokėtas suderintas užmokesčio už vežimą priedas, gali nustatyti papildomą krovinio vertę tam atvejui, jeigu krovinys būtų prarastas, sugadintas arba sutartu laiku nebūtų pristatytas į paskirties vietą.
25. Ieškovė apeliaciniame skunde nors ir nurodo, kad ginčo krovinys (spinta) buvo specifiškas, ne masinės gamybos objektas, jautrus sukrėtimams, tačiau byloje nėra jokių įrodymų ir ieškovė to neginčija, kad nebuvo atsakovei davusi jokių konkrečių instrukcijų dėl krovinio vežimo būdo ir (ar) sąlygų. Ieškovės išrašytame ir vežėjui pateiktame 2018 m. rugpjūčio 17 d. Krovinio važtaraštyje taip pat nenurodyta jokių instrukcijų vežėjui, nenurodyta didesnė krovinio vertė, nenurodyta jokių lydinčių dokumentų. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog šalys būtų susitarusios dėl atitinkamo vežimo priedo ir kad toks priedas, kurio pagrindu galėtų būti nukrypstama nuo CMR konvencijos nustatytos 8,33 SDR ribos, būtų sumokėtas.
26. Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei nepasinaudojus CMR konvencijoje nurodytomis galimybėmis iš anksto užsitikrinti didesnės kompensacijos iš vežėjo pareikalavimą, jei krovinio gabenimo metu krovinys būtų sugadintas ar prarastas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi bei kasacinio teismo praktika ir priteisti didesnę kompensaciją nei 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.
27. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismui konstatavus, jog tas faktas, kad atsakovė žinojo apie krovinio nukritimą? jo perkrovimo metu ir apie tai neinformavo ieškovės, yra pagrindas spręsti, kad žala kroviniu buvo padaryta tyčia ar sąmoningai.
28. CMR konvencijos 29 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje, pasisakydamas dėl šios CMR konvencijos nuostatos aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus gali būti prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas tyčia, bet teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; kt.). Pagal nacionalinę teismų praktiką tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; kt.).
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su Krovinio perkrovimu ir lėmusias dalies krovinio sugadinimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti CMR 29 straipsnį ir netaikyti atsakovei ribotos civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų leidžiančių teismui daryti išvadą, jog asmenys, kurie krovė spintą, ją numetė tyčia ar sąmoningai. Ieškovė šioje byloje nėra pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių, kad keltuvą vairavęs asmuo ar kiti darbuotojai būtų pažeidę kokias nors krovinių krovos darbams taikomas taisykles ar standartus, kad video įraše fiksuoti pakrovimo darbai turėjo būti atlikti kitaip ir (ar) kitomis priemonėmis. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra jokių įrodymų ir ieškovė to neginčija, kad nebuvo atsakovei davusi jokių konkrečių instrukcijų dėl krovinio vežimo būdo ir (ar) sąlygų, todėl atsakovė negalėjo ir neturėjo žinoti, jog turi imtis kokių nors ypatingų ir papildomų atsargumo priemonių, siekdama apsaugoti krovinį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovės veiksmai, siekiant nulėpti žalos atsiradimo aplinkybes, nors ir yra nesąžiningi, tačiau nesudaro pagrindo pripažinti, jog žala buvo padaryta tyčia ar sąmoningai CMR Konvencijos 29 straipsnio prasme, todėl nelaikyti veiksmais, kurie būtų pagrindu netaikyti ribotos atsakomybės.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės ieškinį, pagrįstai proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš ieškovės trečiojo asmens Lonham Group Ltd. naudai priteisė šio byloje patirtas ir dokumentais pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo Lonham Group Ltd. per teismo nustatytą procesinį terminą pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį ir jame išdėstė savo poziciją, taip pat teikė rašytinius įrodymus, kuriuos turėjo versti į lietuvių kalbą, be to, trečiojo asmens atstovas dalyvavo teismo posėdžiuose. Trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl teismas neturėjo pagrindo jas mažinti. Sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų neturi jokios teisinės reikšmės apeliantės nurodytos aplinkybės, kad teismas sprendime niekaip nepasisakė dėl trečiojo asmens pareigų žalos atlyginimo kontekste ar, kad trečiasis asmuo negalėjo suformuluoti savo pozicijos.
Dėl bylos procesinės baigties
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
33. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
34. Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 210,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios pagrįstos 2021 m. birželio 25 d. PVM sąskaita faktūra Serija KB Nr. 2021-40 ir 2021 m. birželio 25 d. mokėjimo nurodymu. Kadangi atstovavimo išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo šias išlaidas mažinti. Ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, atsakovei iš ieškovės priteistinos 1 210,00 Eur apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
35. Trečiasis asmuo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 523,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios pagrįstos PVM sąskaita faktūra Nr. 2021.0604 ir pinigų sumokėjimą patvirtinančiu sąskaitos išrašu. Kadangi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalaus dydžio, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, trečiajam asmeniui iš ieškovės priteistinos 1 523,00 Eur apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Ieškovės UAB „Aedilis“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB „Delamode Baltics“, juridinio asmens kodas 300614485, iš ieškovės UAB „Aedilis“, juridinio asmens kodas 300056767, 1 210,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti trečiajam asmeniui Lonham Group Ltd., juridinio asmens kodas 01679607, iš ieškovės UAB „Aedilis“, juridinio asmens kodas 300056767, 1 523,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Asta Jakutytė-Sungailienė
Eglė Surgailienė
Urmila Valiukienė