Civilinė byla Nr. e2A-1208-381/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00556-2018-3 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1.

                                                      (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romualdos Janovičienės ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sotėja“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2046-658/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sotėja“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo, išvadą duodanti institucija byloje – Viešųjų pirkimų tarnyba,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.                      Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sotėja“ kreipėsi į teismą su ieškiniais atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, prašydama: 1) pripažinti pirkimų sąlygų 11.1 punktų nuostatas, kad preliminariosios sutartys bus sudaromos tik su trimis tiekėjais, neteisėtomis ir įpareigoti perkančiąją organizaciją pirkimų sąlygose numatyti, jog laimėjusiais pasiūlymais bus laikomi arba visi, arba bent didžioji dalis tinkamus pasiūlymus pateikusių tiekėjų, 2) pripažinti preliminariųjų sutarčių 29 punktų nuostatas, leidžiančias neatnaujinti tiekėjų varžymosi, kai perkamos prieduose Nr. 3 nurodytos prekės, neteisėtomis ir pažeidžiančiomis Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 17 straipsnyje įtvirtintus skaidrumo, nediskriminavimo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, neužtikrinančiomis pakankamos tiekėjų konkurencijos ir neleidžiančiomis racionaliai panaudoti lėšų, taip pat įpareigoti perkančiąją organizaciją neatnaujintą tiekėjų varžymąsi numatyti tik kaip išimtinį pagrindinės sutarties sudarymo būdą, kai dėl objektyvių aplinkybių būtina nedelsiant įsigyti reikalingų produktų, 3) pripažinti, kad pirkimų sąlygos, nenumatančios minimalios pirkimo objekto apimties, yra neteisėtos, nepakankamai apibrėžtos, neaiškios, netikslios ir nepagrįstai visą sutarties vykdymo riziką perkeliančios tiekėjui, taip pat įpareigoti perkančiąją organizaciją tinkamai apibrėžti pirkimų objekto apimtį, nurodant konkrečią apatinę ribą (pvz., ne mažiau kaip 70 proc. maksimalios kainos vertės), 4) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.                      Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 5 d. nutartimi civilinę bylą Nr. e2-2045-601/2018 pagal ieškovės UAB „Sotėja“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų, priimtų viešajame pirkime Nr. 383771 „Maisto produktų (žuvies) pirkimas Kauno miesto savivaldybės švietimo ir ugdymo įstaigoms, kuriose mokiniai mokomi pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas“, panaikinimo ir civilinę bylą Nr. e2-2046-657/2018 pagal ieškovės UAB „Sotėja“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų, priimtų viešajame pirkime Nr. 383712 „Maisto produktų (bulvių) pirkimas Kauno miesto savivaldybės švietimo ir ugdymo įstaigoms, kuriose mokiniai mokomi pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas“, panaikinimo, atsižvelgdamas į tai, kad abejose civilinėse bylose dalyvauja tos pačios šalys, ieškiniai dėl atsakovės vykdomų analogiškų viešųjų pirkimų pareikšti su tapačiais reikalavimais, sujungė į vieną civilinę bylą, paliekant civilinės bylos Nr. e2-2046-657/2018.

3.                      Ieškovė nurodė, kad atsakovė vykdo viešuosius pirkimus Nr. 383771 „Maisto produktų (žuvies) pirkimas Kauno miesto savivaldybės švietimo ir ugdymo įstaigoms, kuriose mokiniai mokomi pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas“ ir Nr. 383712 „Maisto produktų (bulvių) pirkimas Kauno miesto savivaldybės švietimo ir ugdymo įstaigoms, kuriose mokiniai mokomi pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas“. Ieškovė pateikė pretenzijas, kuriose prašė pagal pretenzijose nurodytus reikalavimus ištaisyti pirkimų sąlygų trūkumus. Atsakovė ieškovės pretenzijas atmetė.

4.                      Ieškovė teigė, kad rinkoje esama daug tiekėjų, galinčių tiekti žuvies produktus ir bulves, o pirkimų sąlygų 11.1 punktų nuostatos, kad preliminariosios sutartys bus sudaromos tik su trimis tiekėjais, pažeidžia VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintus pagrindinius viešųjų pirkimų principus ir neužtikrina racionalaus lėšų naudojimo bei realios konkurencijos, kadangi faktiškai sudaro palankesnes sąlygas stambiesiems tiekėjams, kurie teikdami pradinius pasiūlymus itin dideliam kiekiui gali pasiūlyti didžiausias nuolaidas. Didesnis kiekis tiekėjų, su kuriais galėtų būti sudaromos preliminariosios sutartys, užtikrintų didesnę konkurenciją ir mažesnes pasiūlymų kainas. Ieškovė pažymėjo, kad pasiūlymuose nurodyti dideli preliminarūs kiekiai yra mažai susiję su realiu sutarčių vykdymu, kadangi preliminariųjų sutarčių pagrindu sudarytose pagrindinėse sutartyse numatyti kiekiai bus žymiai mažesni. Be to, preliminariųjų sutarčių 40.1.2 punktų nuostatos draudžia atnaujinant varžymąsi tiekėjui siūlyti didesnius įkainius, nei nurodyti preliminariosiose sutartyse, o 63 ir 64 punktai numato atsakomybę už atsisakymą dalyvauti atnaujinto varžymosi procedūrose ar netinkamų pasiūlymų pateikimą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovės siūlymas padidinti tiekėjų, su kuriais sudaromos preliminariosios sutartys skaičių, turės neigiamos įtakos racionaliam lėšų panaudojimui ir galutiniams produktų įkainiams. 

5.                      Ieškovė tvirtino, kad preliminariųjų sutarčių 29 punktuose įtvirtinta nuostata neatnaujinti tiekėjų varžymosi, kai perkamos prieduose Nr. 3 nurodytos prekės, pažeidžia VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintus viešųjų pirkimų principus, neužtikrina pakankamos konkurencijos ir neleidžia racionaliai panaudoti lėšų, kadangi tokiu atveju tiekėjus, su kuriais sudaromos pagrindinės sutartys, lemia tik pradiniuose pasiūlymuose nurodyta kaina. Tokiu būdu neatsižvelgiama į maisto produktų kainų svyravimus. Perkant maisto produktus, kuriems būdingi dideli kainų svyravimai, tikslinga neatnaujintą varžymąsi vykdyti tik išimtiniais atvejais, kai atnaujinto varžymosi procedūra yra negalima. Darželiai iki šiol maisto produktų pirkimus vykdė savarankiškai, didžioji dalis perkančiųjų organizacijų sėkmingai vykdo atnaujinto varžymosi procedūras per „CPO LT“ sistemą, taip pat perkančiosios organizacijos privalo pirkimus planuoti iš anksto, todėl nėra pagrindo manyti, kad atnaujintas varžymasis neleis pasiekti pirkimo tikslo – darželiams laiku įsigyti tinkamos kokybės prekių, ar sukels didelę administracinę naštą, paneigiančią padidėjusios konkurencijos suteikiamą naudą.

6.                      Ieškovės nuomone, neapibrėžus pirkimo objekto (nustatyta viršutinė prekių apimties riba, tačiau nenustatyta apatinė riba) sutarties vykdymo rizika perkeliama išimtinai tiekėjui. Maisto produktų kaina tiesiogiai priklauso nuo jų kiekio, dėl to perkančiajai organizacijai įsigyjant mažesnį kiekį produktų, nei tiekėjas galėjo pagrįstai tikėtis, tiekėjas patiria nuostolius, kadangi jis gali nespėti laiku realizuoti likusio produktų kiekio. Toks pirkimo objekto neapibrėžtumas ne tik sudaro nepalankias sąlygas tiekėjams, bet ir potencialiai didina pasiūlymų kainas. Kiekviena perkančioji organizacija privalo planuoti vykdomus pirkimus, todėl turėdama sudarytą valgiaraštį ir duomenis apie lankomumą skirtingais metų laikais, galėtų pakankamai tiksliai suplanuoti poreikius. Ieškovės nuomone, siūloma minimali riba, numatanti net 30 proc. paklaidą, yra pakankama užtikrinti tiek pirkimus vykdančios įstaigos, tiek tiekėjų interesus ir teisingai padalija sutarties vykdymo riziką tarp šalių. Be to, vien perkančiosios organizacijos baimė susilaukti baudų dėl iš tiekėjo neįsigyto minimalaus produktų kiekio negali pateisinti pareigos planuoti pirkimus pažeidimo bei nepagrįsto visos rizikos perkėlimo tiekėjui.

7.                      Teismui pateiktame dublike ieškovė papildomai nurodė, jog vien tai, kad šiuo metu UAB „Sotėja“ tiekia maisto produktus daliai įstaigų, nepaneigia ginčijamų pirkimų sąlygų neteisėtumo, atvirkščiai – tai tik įrodo ieškovės teisinį suinteresuotumą ginčyti jos galimybes dalyvauti pirkimuose nepagrįstai ribojančių sąlygų teisėtumą. Ieškovė teikė ieškinius dėl to, kad pirkimuose galėtų dalyvauti vienodomis sąlygomis su kitais tiekėjais bei turėtų realią galimybę varžytis dėl pagrindinių sutarčių pasirašymo. Šiuo metu paskelbtos sąlygos tokios galimybės nesuteikia, kadangi sudaro išskirtines sąlygas ilgalaikes ir didelės vertės sutartis sudaryti stambiosioms įmonėms.

8.                      Pirkimų sąlygos, proteguojančios stambias įmones, neprisidės prie konkurencijos šiame rinkos segmente didinimo, priešingai – tai tik dar labiau prisidės prie maisto produktų rinkos monopolizavimo. Produktų įkainių racionalumą galima nustatyti palyginus sutartyse nurodytą produktų kainą su mažmenine rinkos kaina, kuri yra nesunkiai nustatoma iš viešų maisto produktus tiekiančių įmonių duomenų. Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – ir VPT) būtent tokiu būdu yra nustačiusi maisto produktų tiekimo sutarčių neracionalumą. Be to, ginčo atveju aktualios VPT parengtos „Maisto produktų pirkimo gairės“, kuriose, siekiant užtikrinti smulkių įmonių ir gamintojų dalyvavimą, siūloma leisti tiekėjui siūlyti ne visą pirkimo dalyje nurodytą prekių kiekį. Ieškovės nuomone, atsakovės nurodytos priežastys nepagrindžia siekiamo tikslo, t. y. kad tinkamos kokybės maisto produktų galima įsigyti mažiau varžančiomis tiekėjų konkurenciją priemonėmis. Vien tai, kad išaugs sudaromų sutarčių skaičius, kurias faktiškai vykdys ne atsakovė, o įstaigos (pagal preliminariąsias sutartis sudarydamos ir vykdydamos pagrindines sutartis), negali būti laikomas neproporcingai dideliu administracinės naštos padidėjimu. Standartiniu atveju atnaujintas varžymasis praktiškai apimtų tik šabloninės formos, kurioje nurodomas perkamas produktas bei jo kiekiai, išsiuntimą visiems preliminariąsias sutartis sudariusiems tiekėjams ir ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo (mažiausios kainos) nustatymą, todėl ši papildoma nesudėtinga procedūra taip pat negali būti laikoma sukeliančia didelę administracinę naštą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamos pirkimų sąlygos kaip pagrindinį pagrindinių sutarčių sudarymo būdą numato neatnaujintą varžymąsi, sudaryti pagrindines sutartis ne maksimaliam terminui nėra jokio racionalaus pagrindo, kadangi neatnaujinant varžymosi sudaryti sutartį visada pirmiausia bus kviečiamas tas pats tiekėjas. Net tuo atveju, jei smulkios įmonės nelaimėtų atnaujinto varžymosi, vien jų dalyvavimas priverstų stambiuosius tiekėjus, siekiant sudaryti pagrindines sutartis, siūlyti mažesnes kainas. Ieškovės nuomone, perkančiosios organizacijos siekis užtikrinti kuo mažesnes pradines kainas yra nepagrįstas, nes net tiekėjui pasiūlius pradinę kainą „su rezervu“, dėl didelės tiekėjų konkurencijos atnaujintame varžymesi bet kokiu atveju bus pasiūlyta realiai rinkoje esanti mažiausia kaina.

9.                      Ieškovė nurodė, kad nors iš dalies ji sutinka, jog tikslaus reikiamo maisto produktų kiekio nustatyti neįmanoma, tačiau ieškinyje siūloma 30 proc. paklaida yra pakankama. Be to, esant ekstremaliai situacijai, kurios iš tiesų nebuvo įmanoma numatyti, VPĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato galimybę atlikti atskirą pakeitimą net iki 50 proc. sutarties vertės.

10.                      Ieškovės teigimu, ieškinyje nenurodomi konkretūs reikalavimai, kokiu būdu perkančioji organizacija turėtų koreguoti pirkimų sąlygas, t. y. perkančiosios organizacijos diskrecijos teisė nėra pažeidžiama ir reikalavimų formuluotė neapriboja atsakovės galimybių trūkumus pašalinti alternatyviais būdais.

11.                      Teismui pareikštuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė papildomai nurodė, jog VPT išvadoje išdėstyta nuomonė dėl perkančiosios organizacijos pasirinkto pagrindinių sutarčių sudarymo būdo prieštarauja pačios VPT patvirtinto teisės akto nuostatoms – Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1S-139 patvirtintų Smulkiojo ir vidutinio verslo subjektų skatinimo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose rekomendacijoms. Be to, atsakovės nustatytas tiekėjų skaičius, su kuriais sudaromos sutartys ir atnaujinto varžymosi vykdymas tik išimtiniais atvejais, suponuoja tai, jog ginčo pirkimus laimės stambūs tiekėjai. Vien formalus VPĮ nuostatų aiškinimas negali pateisinti faktinio VPĮ įtvirtintų principų pažeidimo bei nepagrįsto konkurencijos ribojimo. Be to, net laikantis pozicijos, jog minimalios pagrindinės sutarties vertės nenustatymas yra leidžiamas pagal Kainodaros taisyklių nustatymo metodikos, patvirtintos VPT direktoriaus 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1S-95 (toliau – Kainodaros metodika), nuostatas, tai nereiškia, jog tokios sąlygos negali būti pripažintos neteisėtomis.

12.                      Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė ieškinius atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13.                      Atsakovė nurodė, kad ginčijamos pirkimų sąlygos atitinka VPĮ įtvirtintus viešųjų pirkimų principus, tikslą ir reikalavimus. Ieškinys yra reiškiamas ne siekiant apginti tariamai pažeistą ieškovės subjektinę teisę, bet siekiant kaip įmanoma labiau atidėti naujų pirkimų vykdymą. Ieškovė turi visas galimybes dalyvauti ginčo pirkimuose ir sąžiningai konkuruoti dėl preliminarių, o vėliau – pagrindinių sutarčių sudarymo. Pirkimų sąlygos skatina konkurenciją, sudaro sąlygas pateikti pasiūlymus visiems galimiems tiekėjams – ne tik perpardavėjams, bet ir gamintojams.

14.                      Atsakovės vertinimu, pirkimų sąlygų 11.1 punktų nuostatos atitinka viešųjų pirkimų bei preliminariųjų sutarčių sudarymo tikslus ir esmę. VPĮ nenustatyti preliminariųjų sutarčių skaičiaus apribojimai. Preliminariųjų sutarčių skaičius buvo pasirinktas atsižvelgiant į šių sutarčių pobūdį, viešųjų pirkimų principus ir atsakovės veiklos specifiką. Preliminariųjų sutarčių sudarymas su dauguma ar su visais tiekėjais lemtų neproporcingai didelę administracinę naštą ir papildomas išlaidas. Preliminariųjų sutarčių sudarymas su 3 tiekėjais užtikrina optimalius pagrindinių sutarčių sudarymo finansinius kaštus, leidžia operatyviai ir efektyviai sudaryti pagrindines sutartis su mažiausią kainą pasiūliusiais tiekėjais. Sudarant preliminariąsias sutartis su dauguma ar visais pasiūlymus pateikusiais tiekėjais, pagrindinių sutarčių sudarymas užtruktų nepateisinamai ilgą laiko periodą. Dėl to pagrindinės sutartys būtų sudaromos maksimaliai leidžiamam sutarties terminui, atnaujinti varžymaisi vyktų rečiau. Perkančioji organizacija pasižymi kitokia veiklos specifika nei „CPO LT“, t. y. atsakovė disponuoja mažesniais resursais ir turi mažesnes galimybes, todėl „CPO LT“ pirkimo procedūrų vykdymo būdas yra netinkamas ir neužtikrintų atsakovės poreikių tenkinimo. Atsakovės nuomone, pirkimų sąlygų 11.1 punktų nuostatos leidžia atsakovei užtikrinti sąžiningą konkurenciją, suteikia lygias galimybes pirkimuose dalyvauti įvairaus dydžio įmonėms. Techninėje specifikacijoje nėra nurodyta jokių išskirtinai retų, sezoniškų, prabangių maisto produktų rūšių, kurias dėl didelės kainos ir išskirtinumo pasiūlyti galėtų tik stambios įmonės. Galimi prekių kiekio skirtumai tarp preliminariųjų sutarčių pagrindu sudarytose pagrindinėse sutartyse ir nurodytų pasiūlyme niekaip negali lemti būtinybės didinti tiekėjų skaičių ir neturi jokios reikšmės užtikrinant didesnę konkurenciją ir nulemiant racionalesnes kainas.

15.                      Galimybė pirkimų sąlygose numatytais atvejais vykdyti neatnaujinto tiekėjų varžymosi procedūrą yra teisėta ir atitinka viešųjų pirkimų reglamentavimą. Neatnaujinto varžymosi procedūros nustatymas pirkimuose neturi įtakos siekiui perkančiosios organizacijos poreikius patenkinti už mažiausią kainą. Mažos pradinės kainos užfiksavimas leidžia atsakovei apsisaugoti nuo kainų pokyčių. Perkančioji organizacija turi galimybes stebėti rinkos kainų pokyčius ir atsižvelgiant į tai organizuoti pagrindinių sutarčių sudarymą vienu iš preliminariosiose sutartyse numatytų būdų. Todėl esant galimybei sudaryti pagrindines sutartis mažesniais įkainiais, atsakovė gali vykdyti atnaujintą varžymąsi. Atsakovė pažymi, kad dėl visų ar didžiosios dalies tiekėjų teisės sudaryti preliminariąsias sutartis tiekėjai nebus suinteresuoti teikti konkurencingus pradinius pasiūlymus, o jiems žinant, kad visais atvejais bus atnaujintas varžymasis, kyla pagrįsta rizika dėl rinkos pasidalinimo ir neteisėtų susitarimų. Paliekant atsakovei teisę reaguojant į rinkos pokyčius vykdyti pirkimus pasirinktinai atnaujinto arba neatnaujinto varžymosi būdu yra užtikrinamas racionalus biudžeto lėšų naudojimas ir sąžininga konkurencija nuo pirkimų pradžios.

16.                      Pirkimuose nustatyta tik maksimali prekių apimčių vertė nenurodant minimalios jos ribos, nepažeidžia VPĮ ir Kainodaros metodikos nuostatų bei išlaiko pagrįstą sutarčių vykdymo rizikos balansą. Pirkimų sąlygos yra apspręstos pirkimų objektų ir jų poreikio specifikos. Įstaigos maisto produktus užsakinėja ne pagal savo norus ar nuožiūrą, o pagal poreikį, kuris, be vaikų lankomumo, yra nulemtas pagal iš anksto suderinto valgiaraščio pozicijas bei turi atitikti griežtus maisto kokybės, įvairovės ir kiekio reikalavimus. Įstaigoms nustačius reikalavimą išsipirkti prekes ne pagal poreikį, o dirbtinai nustatytą kiekį, įstaigos susidurs su nereikalingais nuostoliais įsigyjant prekių, kurių joms nereikia, bei su problema kaip jas utilizuoti. Pirkimų objektai yra sąlyginai greitai gendantys maisto produktai, jiems laikyti yra būtinos atitinkamos sąlygos, kurių įstaigos tiesiog neturi.

17.                      Atsakovės nuomone, ieškovės ieškinių reikalavimai yra ydingi, kadangi ieškovė reikalauja įpareigoti atsakovę koreguoti pirkimų sąlygas, nustatyti konkrečius ieškovės nurodomus parametrus, nors tokie reikalavimai negali būti tenkinami.

18.                      Teismui pateiktame triplike atsakovė papildomai nurodė, jog ieškovė nepateikia jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog pirkimų sąlygos yra suformuluotos taip, kad ribojama konkrečiai jos galimybė dalyvauti pirkimuose, pateikti mažiausios kainos pasiūlymą ir sąžiningai varžytis su kitais tiekėjais.

19.                      Įstatymų leidėjas nėra nustatęs įpareigojimo ar tikslo perkančiosioms organizacijoms užtikrinti tiekėjų varžymąsi vien dėl galimybės varžytis. Pagrindinis įstatyme įtvirtintas viešųjų pirkimų tikslas – užtikrinti racionalų perkančiosios organizacijos lėšų naudojimą. Atitinkamai perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę spręsti, kaip racionaliausiai užtikrinti savo poreikį. Ši perkančiosios organizacijos teisė ribojama tik jos pareiga užtikrinti viešųjų pirkimų principų ir reikalavimų laikymąsi, o konkrečiai tiekėjų konkurencijos atžvilgiu – draudimu dirbtinai riboti konkurenciją. Įstatymų leidėjas būtent draudžia dirbtinį konkurencijos ribojimą ir neįpareigoja perkančiųjų organizacijų užtikrinti maksimalią tiekėjų konkurenciją kiekybiniu pagrindu. Pirkimo sutarčių kiekio ir atnaujintų varžymosi būdo ir kiekio nustatymas negali reikšti tiekėjų lygiateisiškumo ar sąžiningos konkurencijos pažeidimo, jeigu nėra nustatomas dirbtinis konkurencijos ribojimas, t. y. palankesnių sąlygų sudarymas. Atnaujinti varžymaisi iš perkančiosios organizacijos pusės suponuoja prisiėmimą dalį rizikos dėl kainos pasikeitimo, taip pat didesnius administracinius ir sutarčių vykdymo priežiūros kaštus. Vien tai, kad ieškovė negali pasiūlyti mažiausios kainos, išimtinai dėl nuo jos pačios priklausančių priežasčių (profesionalumo, galimybių susitarti su gamintojais, ūkininkais, rizikos apimties), negali būti prilyginama dirbtiniam konkurencijos ribojimui. Ieškovė niekaip nepagrindžia, kokias teisės normas pažeidžia įstatyme numatytos procedūros vykdymas arba kaip konkrečiai ribojama sąžininga konkurencija. Be to, ieškovės ginčijamos pirkimų sąlygos taip pat atitinka Maisto produktų pirkimo gaires, kuriomis remiasi ir pati ieškovė.

20.                      Tiekėjui perkeliamos rizikos yra pagrįstos ir proporcingos. Pirkimų atveju minimali planuojama lėšų suma negali būti nustatyta dėl specifinių pirkimų objektų. Ieškovė netinkamai vertina Kainodaros metodikos reikšmę nustatant sutarties vertę. VPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiesiogiai įpareigoja vadovautis būtent Kainodaros metodika nustatant kainodaros taisykles pirkimuose. Objektyviai negalėdama nustatyti minimalaus sutarties vertės dydžio, atsakovė pasirinko pirkimuose įtvirtinti tik maksimalią pirkimams planuojamų lėšų vertę.

21.                      Be to, ieškovės ieškinio reikalavimai yra ydingi, nes ne tik viršija teismų kompetencijos ribas, bet juos patenkinus sąlygotų ginčus dėl teismo sprendimo įvykdymo.

22.                      Teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė papildomai nurodė, jog pirkimų preliminariųjų sutarčių priedai Nr. 3 nėra atskiri ir iš anksto parengti dokumentai, nes jie bus parengti preliminarių sutarčių sudarymo metu pagal pirkimų sąlygas ir pasiūlymų duomenis. Prekių techninės specifikacijos bus nurodomos pagal pirkimų dokumentų duomenis, o preliminariųjų sutarčių įkainiai bus įtraukti iš gautų pasiūlymų. Tuo tarpu preliminarūs metiniai kiekiai bus pildomi pagal preliminariųjų sutarčių prieduose Nr. 2 esančius duomenis, kuriuose numatyti maisto produktų metiniai kiekiai kiekvienai iš Kauno mieste veikiančių savivaldybės švietimo ir ugdymo įstaigų. Pagal pirkimų preliminariąsias sutartis neatnaujinto varžymosi procedūra bus vykdoma tik siekiant įsigyti aiškiai ir tiksliai nurodytas prekes, įtrauktas į visų įstaigų planuojamų įsigyti maisto produktų preliminarius metinius kiekius. Tuo tarpu atnaujinto varžymosi procedūra bus taikoma visais kitais atvejais, kurių atsakovė iki šios dienos numatyti ir įvertinti neturi galimybių.

23.                      Viešųjų pirkimų tarnyba išvadoje nurodė, kad atsakovė, pirkimų dokumentuose nustatydama tiekėjų, su kuriais bus sudaromos preliminarios sutartys, skaičių, neviršijo jai VPĮ suteiktos diskrecijos teisės. Pirkimų sąlygomis sudaromos vienodos sąlygos visiems tiekėjams siekti, kad būtent su jais būtų sudarytos preliminariosios sutartys. Pagal sudarytas preliminariąsias sutartis maisto produktus pirks ne pati perkančioji organizacija, bet 86 ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ir švietimo įstaigos, todėl vienoda ir standartizuota procedūra yra svarbi užtikrinant sklandų pirkimų objektų nupirkimą galutiniam vartotojui. VPT nuomone, preliminariųjų sutarčių sudarymas su perkančiosios organizacijos pirkimo dokumentuose nustatytu tiekėjų skaičiumi yra racionalus, nes net vieno produkto (žuvies) pirkimo atveju, gali būti sudaroma nuo vienos iki dešimties pagrindinių sutarčių. Be to, tarnybos nuomone, „CPO LT“ taikomas preliminarių sutarčių sudarymo modelis netinka nagrinėjamu atveju, kadangi „CPO LT“ pirkimo sistema yra organizuota elektroninės sistemos forma, o analizuojamų pirkimų atveju kiekviena iš 86 įstaigų turėtų pačios savarankiškai siųsti kvietimus kiekvienam preliminariosios sutarties dalyviui ir sulaukusi iš jų pasiūlymų atrinkti tą, su kuriuo bus sudaromos pagrindinės sutartys.

24.                      Vien neatnaujinto varžymosi procedūros pasirinkimas pats savaime negali būti pripažintas neteisėtu, jei šios procedūros aprašymas pirkimų dokumentuose ir preliminariosiose sutartyse neprieštarauja VPĮ nuostatoms. Vis dėlto, kadangi nei šalių pateiktuose procesiniuose dokumentuose nei Centriniame viešųjų pirkimų portale nėra pateikti preliminariųjų sutarčių 29 punktuose nurodyti preliminariųjų sutarčių priedai Nr. 3, todėl tarnyba, neturėdama duomenų, kuo šiuose prieduose nurodytos prekės skiriasi nuo pirkimų dokumentų techninėse specifikacijose pateiktų prekių, negali pasisakyti dėl preliminariųjų sutarčių 29 punktais nustatomų taisyklių teisėtumo ir pagrįstumo.

25.                      Pirkimuose nustačius tik maksimalią prekių apimčių vertę bei nenurodžius minimalios jos ribos, nepažeistos VPĮ ir Kainodaros metodikos nuostatos, nes esamos pirkimų sąlygos yra apspręstos pirkimų objektų ir perkančiosios organizacijos poreikių specifikos.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

26.                      Kauno apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinius atmetė.

Dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo ginčyti pirkimų sąlygas

27.                      Teismo vertinimu ieškovė, ginčydama pirkimų sąlygas, gynė savo teisėtus interesus, nes siekė, kad būtų panaikintos pirkimų sąlygos, kurios jos nuomone, užkerta jai kelią veiksmingai dalyvauti ginčijamuose pirkimuose. Ieškovė yra pakankamai aktyvus maisto produktų rinkos dalyvis, dėl to ieškovei šiuo atveju pripažįstamas teisinis suinteresuotumas, nes ginčo pirkimų nuostatas ji kvestionavo dėl savo teisių pažeidimo, apribojant galimybę dalyvauti pirkime.

Dėl tiekėjų skaičiaus, su kuriais bus sudaromos preliminariosios sutartys

28.                      Pirkimų sąlygų 11.1 punktų nuostatos, jog preliminariosios sutartys bus sudaromos tik su trimis tiekėjais, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad yra dirbtinai ribojama tiekėjų konkurencija. Nė vienam tiekėjui, koks jis bebūtų (stambusis ar smulkusis), pirkimų sąlygomis nėra užkirstas kelias dalyvauti atsakovės viešuosiuose pirkimuose. Ginčo pirkimais nėra perkama išskirtinai retų, sezoniškų, prabangių maisto produktų rūšių, kurias dėl didelės kainos ir išskirtinumo pasiūlyti galėtų tik stambios įmonės. Taigi, nė vienam tiekėjui nėra sudaromos išimtinės sąlygos, todėl visi norintys ir atitinkamas prekes galintys tiekti tiekėjai gali teikti pasiūlymus ir siūlyti konkurencingas kainas, pagal kurias gali patekti tarp trijų tiekėjų, su kuriais bus sudaromos preliminariosios sutartys. Teismas sutiko su atsakove, kad vien tai, jog ieškovė galimai negali pasiūlyti mažiausios kainos išimtinai dėl nuo jos pačios priklausančių priežasčių (pvz., galimybių susitarti su gamintojais, ūkininkais), negali būti prilyginama dirbtiniam konkurencijos ribojimui. Šiuo atveju ieškovė teiginius dėl galimo konkurencijos ribojimo grindė tik savo samprotavimais, tačiau kaip būtent tai pasireiškia niekaip nepagrindė. Teismo vertinimu, ieškovės argumentas, kad didesnis tiekėjų skaičius, su kuriais galėtų būti sudaromos preliminariosios sutartys, užtikrintų didesnę konkurenciją ir mažesnes pasiūlymų kainas, yra nepagrįstas. Vien tai, kad preliminariosios sutartys būtų sudaromos su visais ar didžiąja dalimi tiekėjų, neleidžia teigti, kad būtent dėl šios aplinkybės tiekėjai siūlys mažesnes kainas.

29.                      Nagrinėjamu atveju yra perkamos greitai gendančios prekės, skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams, o tai susiję su atitinkama jų kokybe ir operatyviu pristatymu. Ginčo pirkime atsakovė atlieka centrinės perkančiosios organizacijos funkcijas, t. y. pagal atsakovės sudarytas preliminariąsias sutartis prekes pirks 86 įstaigos (vaikų darželiai), todėl itin svarbu užtikrinti sklandų tolimesnių pirkimo procedūrų vykdymą. Todėl teismas sutiko su atsakove, kad preliminariųjų sutarčių sudarymas su dauguma ar visais tiekėjais lemtų įstaigoms neproporcingai didelę administracinę naštą ir papildomas išlaidas. „CPO LT“ pirkimus organizuoja per elektroninę sistemą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju kiekviena iš 86 įstaigų turėtų pačios savarankiškai siųsti kvietimus kiekvienam preliminariosios sutarties dalyviui ir iš jų pasiūlymų atrinkti tą, su kuriuo bus sudaroma pagrindinė sutartis. Vaikų darželiai neturi tokių galimybių (lėšų ir žmogiškųjų išteklių) kaip „CPO LT“, jog kiekvienu atveju prireikus tam tikrų prekių galėtų dėl jų įsigijimo kreiptis į visus tiekėjus. Dėl to nustatyta tvarka, kai preliminariosios sutartys sudaromos su trimis tiekėjais, užtikrina, kad pagrindinės sutartys bus sudaromos racionaliai naudojant pirkimui skirtas lėšas, tai leis operatyviau ir efektyviau sudaryti pagrindines sutartis su mažiausią kainą pasiūliusiu tiekėju.

30.                      Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, turėdama diskrecijos teisę nuspręsti, su kiek tiekėjų bus sudaromos preliminariosios sutartys ir nustačiusi, kad preliminariosios sutartys bus sudaromos su trimis tiekėjais, neapribojo tiekėjų konkurencijos, nepažeidė viešųjų pirkimų principų ir reikalavimo racionaliai naudoti lėšas, kadangi nė vienam tiekėjui nėra užkertamas kelias dalyvauti ginčo pirkimuose ir būti pripažintam laimėtoju. Taip pat, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo spręsti, kad yra sudaromos išskirtinės sąlygos konkretiems tiekėjams. Be to, trijų tiekėjų nurodymas taip pat užtikrina pakankamą konkurenciją.

Dėl būtinybės vykdyti atnaujinto tiekėjų varžymosi procedūrą

31.                      Teismas, palyginęs atsakovės pateiktus preliminariųjų sutarčių priedus Nr. 3 su pirkimo dokumentų technine specifikacija, nustatė, kad abiejuose dokumentuose nurodytos prekės, reikalavimai joms ir jų preliminarūs kiekiai tarpusavyje niekuo nesiskiria.

32.                      Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovės pasirinkti ir preliminariosiose sutartyse aprašyti preliminariųjų sutarčių vykdymo būdai leis užtikrinti, kad maisto prekėms įsigyti skirtos lėšos būtų panaudotos racionaliai bei užtikrina tiekėjų konkurenciją. Teismas laikė nepagrįstais ieškovės teiginius, kad net tuo atveju, jei smulkios įmonės nelaimėtų atnaujinto varžymosi, vien jų dalyvavimas priverstų stambiuosius tiekėjus, siekiant sudaryti pagrindinę sutartį, siūlyti mažesnes kainas. Visi tiekėjai, tarp jų ir smulkios įmonės, turi visas galimybes teikti pasiūlymus su konkurencingomis ir mažomis kainomis, net pirkimus vykdant neatnaujinto varžymosi būdu. Be to, net preliminariosiose sutartyse užfiksavus pradinius prekių įkainius, atsakovė pagal preliminariųjų sutarčių 30 punktų nuostatas, įvertinusi rinkos kainas, turės galimybę vykdyti atnaujintą tiekėjų varžymąsi ir sudaryti pagrindines sutartis dar mažesniais įkainiais. Teismas taip pat pažymėjo, kad remiantis preliminariųjų sutarčių 40.1.2 punktų nuostatomis, atsakovei vykdant atnaujintą tiekėjų varžymąsi, tiekėjų siūlomi prekių įkainiai negali būti didesni, nei nurodyti preliminariųjų sutarčių prieduose. Taigi, net maisto produktų rinkoje esant kainų svyravimams, perkančioji organizacija neatnaujinusi tiekėjų varžymosi prekes pirks už ne didesnius, nei užfiksuoti preliminariosiose sutartyse įkainius, bei turės galimybes atnaujinus tiekėjų varžymąsi prekes nusipirkti ir už mažesnius įkainius. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju perkančiajai organizacijai paliekant diskrecijos teisę vykdyti pirkimus pasirinktinai atnaujinto arba neatnaujinto varžymosi būdu yra užtikrinamas racionalus biudžeto lėšų naudojimas bei sąžininga konkurencija. Dėl to, teismo vertinimu, atsakovė nustatė aiškias sąlygas, kada preliminariosios sutartys bus vykdomos neatnaujinant tiekėjų varžymosi, o kada – atnaujinant. Ieškovė nagrinėjamu atveju neįrodė, kad tokios pirkimo dokumentų sąlygos dirbtinai riboja tiekėjų konkurenciją, sudaro palankesnes sąlygas tam tikriems tiekėjams ar pažeidžia viešųjų pirkimų principus.

Dėl minimalios pagrindinės sutarties vertės

33.                      Teismas sutiko su atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais ir VPT nuomone, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neturi galimybės nurodyti minimalią lėšų sumą, kurią galėtų skirti perkamų prekių įsigijimui, todėl pagrįstai pirkimo dokumentuose buvo nustatyta tik maksimali sutarties vertė. Ginčijamuose pirkimuose siekiama įsigyti maisto produktus, skirtus vaikų darželiams. Kadangi maisto produktai bus skirti vaikams, todėl nustatant jų kiekio poreikį yra svarbu atsižvelgti į vaikų darželiuose formuojamus valgiaraščius ir vaikų lankomumą. Nors valgiaraščius galima formuoti iš anksto, tačiau teismas pabrėžė, kad nėra galimybės iš anksto nustatyti, kiek vaikų kurią dieną valgys. Kadangi vaikams ruošiamų maisto porcijų kiekis priklauso būtent nuo tą dieną darželyje esančių vaikų skaičiaus, todėl nėra galimybės nustatyti, koks maisto produktų kiekis bus reikalingas. Tokiais atvejais, kai į darželius susirenka ne visi vaikai, lieka nepanaudotas tam tikras kiekis maisto produktų, kurie turi būti laikomi atitinkamomis sąlygomis. Nustačius minimalius prekių kiekius, kuriuos privaloma išpirkti, darželiai susidurtų su problemomis, kur laikyti perteklinius maisto produktus. Tokiu būdu kaip tik būtų neracionaliai naudojamos pirkimams skirtos lėšos, kadangi įstaigos turėtų įsigyti ne tik joms nereikalingų prekių, bet taip pat papildomai skirti lėšų tokių prekių sandėliavimui ar utilizavimui.

34.                      Teismas pažymėjo, kad darželiai pagal sutartis su tiekėjais susitars, kokia bus prekių pristatymo tvarka (Pagrindinių sutarčių VI skyriai). Tokiu būdu laikytinas nepagrįstu ieškovės teiginys, kad tiekėjai dėl neišpirktų prekių patirs didelių nuostolių. Pagal susitartą prekių tiekimo tvarką tiekėjai kaip tik galės planuoti savo veiklą, nes iš anksto žinos apytikslius įstaigoms ketinamų pristatyti produktų kiekius. Be to, darželiams nusprendus įsigyti mažesnį nei suplanuotas produktų kiekis, tiekėjai neturėtų patirti itin didelių nuostolių, kadangi prekės pristatymo grafikai bus sudaromi savaitėms, mėnesiams, o apie jų koregavimą įstaigos turės pranešti tiekėjams prieš 5 darbo dienas (Pagrindinių sutarčių 18.1 punktai), todėl tiekėjai turės pakankamai laiko realizuoti likusius darželiams nereikalingus produktų kiekius.

35.                      Ieškovė procesiniuose dokumentuose teigė, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-378/2017 nurodyta nuostata, jog tais atvejais, kai perkančioji organizacija nustato, kad pirkimo objekto apimtis (kiekiai) yra tokio orientacinio pobūdžio, kad gali būti nepasiekta viršutinė jos riba arba ji gali būti viršijama trečdaliu, tokia situacija de jure tampa labai artima tam, kai pirkimo objektas visai neapibrėžtas. Teismo vertinimu, ši ieškovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostata išimta iš bendro nutarties konteksto ir turėtų būti vertinama kartu su nurodytoje nutartyje vertintomis bylos aplinkybėmis.

36.                      Nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose nustatė fiksuoto įkainio su peržiūra kainodarą, o ne fiksuotos kainos, kaip yra nurodyta ieškovės cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje. Šiuo atveju perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose nustatė aiškias sąlygas šalių teisiniams santykiams, įvykus iš anksto nenumatytoms, tačiau tikėtinoms aplinkybėms, t. y. pasikeitus įstaigų poreikiui pirkti tam tikrus maisto produktų kiekius (Pagrindinių sutarčių VI skyriai). Tai, kad pirkimo dokumentuose yra nurodyti tik preliminarūs siekiamų įsigyti prekių kiekiai ir nėra nurodyti minimalūs, netrukdo tiekėjams tinkamai parengti pasiūlymų, o perkančiajai organizacijai jų įvertinti, nes pirkimo dokumentuose įtvirtinta, kad tiekėjai turi nurodyti prekių įkainius, kurių suma atsižvelgiant į preliminarius perkamų prekių kiekius neturi viršyti pirkimo dokumentuose nustatytos maksimalios sumos (Pirkimų sąlygų 7 skyriai, Preliminarių sutarčių V skyriai). Šioje byloje, priešingai nei ieškovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje, atsakovė aiškiai suformulavo pirkimų sąlygas, todėl nėra pagrindo spręsti apie VPĮ principų ir tikslo bei tiekėjų teisių pažeidimą, kadangi tiekėjai turi galimybes tiksliai apskaičiuoti pasiūlymo kainą bei nėra pagrindo remtis nurodytoje nutartyje suformuluota teisės aiškinimo taisykle.

37.                      Numatomos viešojo pirkimo ir pirkimo vertės skaičiavimo metodikoje (patvirtintoje VPT direktoriaus 2017 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 1S-94) nustatyta, kad preliminariosios sutarties, taip pat dinaminės pirkimo sistemos taikymo atvejais pirkimo vertė nustatoma atsižvelgiant į didžiausią numatomą visų per visą preliminariosios sutarties arba dinaminės pirkimo sistemos trukmę numatytų sudaryti pirkimo sutarčių vertę (22 punktas). Be to, centrinė perkančioji organizacija, skaičiuodama pirkimo vertę centralizuotai vykdomam pirkimui, atsižvelgia į didžiausią galimą preliminariosios sutarties ar dinaminės pirkimų sistemos pagrindu sudaromų pirkimo vykdytojų pirkimo sutarčių vertę (34 punktas). Remdamasis šios metodikos nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad perkančioji organizacija turėtų nustatyti didžiausią sutarties vertę, tačiau neprivalo nustatyti minimalios sutarties vertės.

38.                      Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pirkimo objektas yra apibrėžtas perkančiajai organizacijai nustačius maksimalią pagrindinės sutarties vertę ir preliminarius prekių kiekius. Minimalios pagrindinės sutarties vertės ir minimalių prekių kiekių nenustatymas, atsižvelgiant į VPĮ ir VPT metodikų nuostatas, bei pirkimų objektų ir perkančiosios organizacijos poreikių specifiką, šiuo atveju yra galimas ir nepagrįstai neperkelia sutarties vykdymo rizikos tiekėjui.

Dėl ieškinių reikalavimų ydingumo

39.                      Teismas sutiko su atsakove, kad ieškovės reikalavimai perkančiajai organizacijai pirkimų sąlygose numatyti, jog laimėjusiais pasiūlymais bus laikomi arba visi, arba bent didžioji dalis tinkamus pasiūlymus pateikusių tiekėjų, taip pat neatnaujintą tiekėjų varžymąsi numatyti tik kaip išimtinį pagrindinės sutarties sudarymo būdą, kai dėl objektyvių aplinkybių būtina nedelsiant įsigyti reikalingų produktų, bei tinkamai apibrėžti pirkimų objekto apimtį, nurodant konkrečią apatinę ribą (pvz., ne mažiau kaip 70 proc. maksimalios kainos vertės), yra teisiškai ydingi, kadangi teismas negali įpareigoti perkančiąją organizaciją atlikti tam tikrus veiksmus ar nustatyti tam tikras pirkimo sąlygas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-396-798/2017; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1227-302/2017). Atsakovė negali būti įpareigojama tikslinti viešųjų pirkimų sąlygas, nes pirkimų sąlygų nustatymas yra perkančiosios organizacijos prerogatyva. Tai savo ruožtu teismas vertino dar kaip vieną savarankišką pagrindą ieškiniams atmesti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

40.                      Ieškovė UAB „Sotėja“ (naujas pavadinimas UAB „Verslo“) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinius tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl tiekėjų skaičiaus, su kuriais bus sudaromos preliminariosios sutartys

40.1.       Vadovaujantis tiek viešųjų pirkimų teisės, tiek konkurencijos teisės principais, didesnis dalyvių skaičius lemia veiksmingesnę konkurenciją, kuri savo ruožtu gali užtikrinti mažesnes kainas ir (ar) geresnę prekių ar paslaugų kokybę. Ginčijamų pirkimo sąlygų reikalavimuose įtvirtintos tvarkos neigiamą poveikį konkurencijai puikiai iliustruoja tai, kad, pavyzdžiui, jei žuvies produktų pirkimą vykdytų kiekvienas iš 86 darželių atskirai, potencialiai galėtų būti sudaromos sutartys net su 86 skirtingais laimėtojais, tačiau pagal šiuo metu nustatytas sąlygas bus apsiribota tik maksimaliai trimis skirtingais tiekėjais visam itin dideliam numatomam įsigyti produktų kiekiui. Nors nė vienam tiekėjui, koks jis bebūtų (stambusis ar smulkusis), pirkimų sąlygomis nėra užkirstas kelias dalyvauti atsakovės viešuosiuose pirkimuose, tačiau akivaizdu, kad sudarius preliminariąsias sutartis su trimis tiekėjais 36 mėn., tik trys tiekėjai teiks prekes dideliam skaičiui Kauno miesto savivaldybės švietimo ir ugdymo įstaigų, nors maisto produktų tiekimo rinka plati, elastinga, pasižyminti išvystyta konkurencija.

40.2.       Atsižvelgiant į tai, kad didesnio skaičiaus preliminariųjų sutarčių sudarymas bei papildomų procedūrų vykdymas atnaujinant varžymąsi, administracinės naštos ir žmogiškųjų resursų prasme sukelia labai panašias pasekmes kaip ir pirkimo objekto skaidymas į dalis (papildomos procedūros ir didesnis sudaromų sutarčių skaičius), šiuo atveju iš esmės taikytina kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad perkančiosios organizacijos finansinių ir žmoniškųjų išteklių administravimo tikslais negalima pateisinti tiekėjų konkurencijos ribojimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2010). Padidinus tiekėjų skaičių, su kuriais bus sudaromos preliminariosios sutartys, įstaigoms niekaip nepadidės administracinė našta, lyginant su esančia dabartine situacija, kadangi, pavyzdžiui, darželiai iki šiol maisto produktų pirkimus vykdė savarankiškai, kurių procedūros yra ženkliai sudėtingesnės nei vykdyti atnaujinto varžymosi procedūras – įstaigos kvietimus siųs naudodamosi CVP IS priemonėmis ir standartiniu atveju iš tiekėjų reikalaus tik nurodyti įkainį už tam tikrą apimtį konkrečių produktų bei pateikti patvirtinimą, jog Europos bendrajame viešųjų pirkimų dokumente (toliau – EBVPD) nurodyta informacija nepakito, gavusios pasiūlymus, turės tik įvertinti, ar įkainis neviršija nurodyto preliminariojoje sutartyje ir ar tiekėjas pateikė patvirtinimą dėl EBVPD bei iš pateiktų pasiūlymų išrinkti mažiausios kainos pasiūlymą, su kuriuo ir bus sudaroma sutartis.

Dėl būtinybės vykdyti atnaujinto tiekėjų varžymosi procedūrą

40.3.       Preliminariosios sutarties 29 punkte įtvirtinta nuostata neatnaujinti tiekėjų varžymosi, kai perkamos 3 priede nurodytos prekės, pažeidžia VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintus skaidrumo, nediskriminavimo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, neužtikrina pakankamos konkurencijos ir neleidžia racionaliai panaudoti lėšų, kadangi tokiu atveju tiekėją, su kuriuo sudaroma pagrindinė sutartis, lemia tik pradiniame pasiūlyme nurodyta kaina. Be to, tokiu būdu niekaip neatsižvelgiama į maisto produktų specifiką – dažnus kainų svyravimus. Perkant maisto produktus, kuriems būdingi dideli kainų svyravimai, yra tikslinga neatnaujintą varžymąsi vykdyti tik išimtiniais atvejais, kai atnaujinto varžymosi procedūra yra negalima, pavyzdžiui, jei būtina nedelsiant įsigyti atitinkamų prekių. Perkančiosios organizacijos siekis užtikrinti kuo mažesnes pradines kainas yra nepagrįstas, kadangi net ir tiekėjui pasiūlius pradinę kainą „su rezervu“, kaip pagrįsta aukščiau, dėl didelės tiekėjų konkurencijos atnaujintame varžymesi bet kokiu atveju bus pasiūlyta realiai rinkoje esanti mažiausia kaina. Kita vertus, pagal šiuo metu galiojančią ginčijamų pirkimų tvarką, mažiausią pradinį pasiūlymą pateikęs tiekėjas praktiškai bus garantuotas sudaryti pagrindines sutartis su visomis 86 įstaigomis per visą preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpį, taigi tai jokiu būdu neskatins siūlyti mažesnes kainas, jei rinkoje atsirastų tokia galimybė. Šiuo metu nustatyta pagrindinių sutarčių sudarymo tvarka lems tai, jog absoliuti dauguma pagrindinių sutarčių bus sudaryta neatnaujinant varžymosi, konkretaus produkto atžvilgiu faktiškai visoms įstaigoms prekes tieks tik vienas tiekėjas, taip pat produktų kainų sumažėjimas niekaip neatsispindės pagrindinėse sutartyse – jos bus sudaromos išimtinai pagal preliminariojoje sutartyje nurodytus įkainius.

Dėl minimalios pagrindinės sutarties vertės

40.4.       Pirkimo objekto neapibrėžtumas ne tik sudaro nepalankias sąlygas tiekėjams, bet ir potencialiai didina pasiūlymų kainas, t. y. mažina naudą ir perkančiajai organizacijai. Kauno apygardos teismas visiškai nevertino ieškovės argumentų, kad vaikų maitinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymas Nr. V-964 „Dėl maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio pagrindu ir yra sudaromi valgiaraščiai. Kadangi nuo vaikų skaičiaus ir jų lankomumo priklauso įstaigų finansavimas, akivaizdu, jog jos privalo rinkti šiuos duomenis, o gero administravimo principas įpareigoja kiekvieną įstaigą planuoti savo veiksmus ir išlaidas (sudarant valgiaraščius) ir registruojant vaikų lankomumą. Įstaigos, turinčios ilgametę šios veiklos vykdymo patirtį, turi užtektinai gebėjimų pakankamai tiksliai susiplanuoti apimtis, įvertindamos galimą 30 proc. paklaidą.

40.5.       Pirkimo sąlygos, nenumatančios minimalios pirkimo objekto apimties, yra neteisėtos, nepakankamai apibrėžtos, neaiškios, netikslios ir nepagrįstai visą sutarties vykdymo riziką perkeliančios tiekėjui. Todėl perkančiosios organizacijos nustatyta pirkimo apimtis yra neapibrėžta, pažeidžianti VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintus skaidrumo ir proporcingumo principus, neužtikrinanti racionalaus lėšų panaudojimo ir nepagrįstai sutarties vykdymo riziką perkelianti tiekėjui, o pirkimo sąlygos šiuo aspektu neatitinka VPĮ 35 straipsnio 4 dalies nuostatų, jog pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija – nupirkti tai, ko reikia. Kauno apygardos teismas nepagrįstai nukrypo nuo teismų praktikos ir atitinkamai priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

41.                      Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3d. sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

41.1.       Apeliantė kelia konkurencijos pažeidimo problemą sudarant preliminariąsias sutartis su trimis tiekėjais, tačiau nenurodo, kaip konkrečiai šiuo atveju pasireiškia konkurencijos ribojimas, kaip tiekėjai yra varžomi dalyvauti pirkimuose ir pasiūlyti konkurencingas kainas.

41.2.       Apeliantė patogiai pamiršta, kad pagal senąją sistemą, kai perkama viešai neskelbiamų pirkimų būdu, būtent ji, o ne 86 skirtingi laimėtojai, užima daugiau nei 50 proc. maisto produktų tiekimo įstaigoms rinkos. Likusią rinkos dalį dalijasi keli kiti tiekėjai, t.y. UAB „Sanitex“ ir UAB „Maistulis“. Todėl vien pirkimo organizavimo būdas negali ir neužtikrina konkurencijos dydžio ir atitinkamai konkurentų skaičiaus: konkurenciją ir dalyvių skaičių nulemia rinkos dydis, struktūra bei skaidrumas. Jeigu rinkoje nėra 86 suinteresuotų maisto produktų tiekėjų, tai nepriklausomai nuo ketinamų sudaryti sutarčių skaičiaus ir pirkimų vykdymo būdo, akivaizdu, kad tie patys keli tiekėjai konkuruos dėl tų pačių 86 sutarčių sudarymo ir naujų konkurentų neatsiras.

41.3.       Apeliantė visiškai neteisingai pasirinktą preliminariųjų sutarčių skaičių sieja tik su finansinių ir žmogiškųjų išteklių administravimo tikslais. Maisto produkto pirkimo reformos atsakovė ėmėsi ne tik finansinių ir žmogiškųjų išteklių taupymo tikslais. Pagrindinė priežastis buvo išskaidrinti maisto produktų pirkimus ir suvienodinti pirkimo sąlygas. Perkančiosios organizacijos, pasirinkdamos konkretų pirkimų organizavimo būdą, privalo atsižvelgti į jų turimus bei atitinkamai procedūrai įvykdyti reikalingus finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Atsakovė tai padarė pasirinkdama centralizuotai organizuoti pirkimus ir preliminariąsias sutartis sudaryti būtent su trimis, o ne dauguma ar visais teikėjais. Tai leidžia išvengti perteklinių administracinių ir žmogiškųjų kaštų bei kartu racionaliai naudoti viešąsias lėšas. Atsakovė pristato ne tik paprastesnio administravimo tikslus, tačiau ir pagrindinį tikslą – tinkamai ir laikantis viešųjų pirkimų reguliavimo patenkinti įstaigų poreikį išskaidrinant pirkimus ir pasinaudojant masto ekonomijos galimybėmis. Todėl sprendimas sudaryti tris preliminariąsias sutartis yra nulemtas visumos susijusių aplinkybių.

41.4.       Apeliantė nepateikia jokių maisto produkto kainų svyravimo įrodymų. Net jeigu maisto produktų kainų svyravimai egzistuotų, tai nepaneigtų atsakovės teisės siekti fiksuotos kainos ir atitinkamai vykdyti fiksuotos kainos pirkimą. Būtent fiksuota maisto produktų kaina suteikia (o ne atima) galimybę įstaigoms išlaikyti fiksuotus konkrečių maisto produktų įkainius ir tokiu būdu išvengti neigiamų maisto produktų kainų svyravimo padarinių. Tiek kainų augimo, tiek ir kritimo atveju įstaigos maisto produktus įsigyja už tuos pačius fiksuotus įkainius. Pastaruoju laikotarpiu tendencingai augant maisto produktų kainoms, įstaigoms yra labai svarbu užfiksuoti konkrečius ir nekintančius įkainius. Tuo tarpu esant kainų kritimo situacijai, įstaigos turi teisę vykdyti atnaujinto varžymosi procedūrą ir gauti mažesnių įkainių pasiūlymus. Todėl pasirinkta pagrindinių sutarčių sudarymo procedūra yra visiškai pagrįsta ir leidžia atsakovei racionaliai naudoti lėšas bei išvengti kainų pokyčių rinkoje padarinių. Net jeigu tokiu atveju dėl tiekėjų prisiimamos kainų svyravimo rizikos ir nustatomi šiek tiek aukštesni fiksuoti įkainiai, apskritai tai turi pozityvų efektą.

41.5.       Apeliantė nepagrįstai galimybę iš anksto nustatyti vaikų lankomumą sieja su įstaigų pareiga registruoti vaikų lankomumą ir rinkti šiuos duomenis, nurodydama, kad šių duomenų pagrindu nustatomas įstaigų finansavimas. Šie duomenys nėra tinkami minimaliai sutarties vertei nustatyti: jie netikslūs, netendencingi ir kintantys. Juo labiau, kad finansavimas įstaigoms yra nustatomas atsižvelgiant į ilgojo laikotarpio atgalinius duomenis. Tuo tarpu maisto produktų poreikis turi būti tenkinamas atsižvelgiant į konkrečius trumpojo esamojo laikotarpio duomenis. Maitinimas yra teikiamas kiekvieną dieną atsižvelgiant į tą dieną esančių vaikų skaičių, todėl ir nustatyti maisto produktų kiekį yra reikalinga būtent pagal šiuos kriterijus. Dėl šių priežasčių atsakovė pagrįstai pasirinko nenumatyti minimalios sutarties ir neprisiimti neigiamų padarinių jos nepasiekus. Vien tai nereiškia, jog pirkimų objektas yra neapibrėžtas.

41.6.       Pirkimų objektas, o kartu ir pirkimų kainodara, yra apibūdinti laikantis Kainodaros nustatymo taisyklių metodikos. Jis yra pakankamai apibrėžtas ir suteikia galimybę tiekėjams įvertinti dalyvavimo pirkimuose riziką. Priešingai nei nurodo apeliantė, tiekėjų pirkimuose prisiimama rizika yra proporcinga bei leidžia įstaigoms užtikrinti tinkamą savo funkcijų vykdymą. Jeigu, siekiant užtikrinti kokybišką ir reikalavimus atitinkantį ikimokyklinio amžiaus vaikų maitinimą įstaigose, yra reikalinga tam tikrą riziką perkelti tiekėjui, tai yra visiškai normalu ir pagrįsta. Pirkimų dokumentai yra parengti išimtinai siekiant tinkamai patenkinti įstaigų turimą poreikį, kuris pasižymi specifiniais požymiais ir reikalavimais. Todėl vertinant apeliantės ginčijamas pirkimų preliminariųjų sutarčių nuostatas ir konkrečiai minimalios sutarties vertės nenustatymą, yra būtina atsižvelgti į šiuos aspektus: maisto produktai ir iš jų gaminamas maistas turi atitikti griežtus maisto kokybės, įvairovės ir kiekio reikalavimus ir kiekvieno iš pirkimų atveju taikomi konkretūs teisės aktai, išvardyti pirkimų techninėse specifikacijose; maisto produktai yra užsakomi nuolatos trumpam periodui ir nėra sandėliuojami, tokią praktiką iš esmės lemia atitinkami maisto produktų kokybės ir šviežumo reikalavimai; įstaigų poreikis ir maisto produktų užsakymai tiesiogiai priklauso nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų lankomumo.

41.7.       Pirkimų dokumentuose tikslingai bei atsižvelgiant į gerojo administravimo principą nuspręsta nustatyti tik maksimalią sutarties vertę. Nustačius minimalią ribą, įstaigos būtų priverstos įsigyti maisto produktus nepriklausomai nuo jų poreikio ir konkrečiu laikotarpiu esamo vaikų skaičiaus. Tai ne tik neužtikrintų racionalaus lėšų naudojimo, tačiau lemtų akivaizdžiai neatsakingą jų naudojimą, o kartu ir gerojo administravimo principo nesilaikymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

42.                      Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

43.                      Kauno miesto savivaldybės administracija 2018 m. gegužės 30 d. Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbė apie tarptautinio atviro konkurso būdu vykdomus viešuosius pirkimus „Maisto produktų (žuvies) pirkimas Kauno miesto savivaldybės švietimo ir ugdymo įstaigoms, kuriose mokiniai mokomi pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas“ (pirkimo Nr. 383771) ir „Maisto produktų (bulvių) pirkimas Kauno miesto savivaldybės švietimo ir ugdymo įstaigoms, kuriose mokiniai mokomi pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas“ (pirkimo Nr. 383712). UAB „Sotėja“ 2018 m. birželio 8 d. abejuose tarptautinio atviro konkurso būdu vykdomuose viešuosiuose pirkimuose pateikė atsakovei pretenzijas, kuriose išdėstė analogiškus reikalavimus: pakoreguoti pirkimų sąlygų 11.1 punktų nuostatas, įtvirtinančias, kad preliminariosios sutartys bus sudaromos tik su trimis tiekėjais, numatant, jog laimėjusiais pasiūlymais bus laikomi arba visi, arba bent didžioji dalis tinkamus pasiūlymus pateikusių tiekėjų, kadangi tik taip įmanoma užtikrinti iš tiesų racionalų lėšų panaudojimą; neatnaujintą tiekėjų varžymąsi (preliminariųjų sutarčių 29 punktas) numatyti tik kaip išimtinį pagrindinių sutarčių sudarymo būdą, kai iš tiesų būtina nedelsiant įsigyti reikalingų produktų, tinkamai apibrėžti pirkimų objekto apimtį; nurodyti konkrečią apatinę ribą (ne mažiau kaip 70 proc. maksimalios kainos vertės), kad tiekėjas, sudarydamas pagrindinę sutartį, būtų užtikrintas bent dėl minimalaus tiekiamų prekių kiekio. Kauno miesto savivaldybės administracija 2018 m. birželio 12 d. atmetė ieškovės pretenzijas kaip nepagrįstas. 

44.                      UAB „Sotėja“, nesutikdama su tokiais Kauno miesto savivaldybės administracijos sprendimais, kreipėsi į teismą su ieškiniais, kuriuose išdėstė analogiškus reikalavimus: 1) pripažinti pirkimų sąlygų 11.1 punktų nuostatas, kad preliminariosios sutartys bus sudaroma tik su trimis tiekėjais, neteisėtomis ir įpareigoti perkančiąją organizaciją pirkimų sąlygose numatyti, jog laimėjusiais pasiūlymais bus laikomi arba visi, arba bent didžioji dalis tinkamus pasiūlymus pateikusių tiekėjų, 2) pripažinti preliminariųjų sutarčių 29 punktų nuostatas, leidžiančias neatnaujinti tiekėjų varžymosi, kai perkamos prieduose Nr. 3 nurodytos prekės, neteisėtomis ir pažeidžiančiomis VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintus skaidrumo, nediskriminavimo, lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, neužtikrinančiomis pakankamos tiekėjų konkurencijos ir neleidžiančiomis racionaliai panaudoti lėšų, taip pat įpareigoti perkančiąją organizaciją neatnaujintą tiekėjų varžymąsi numatyti tik kaip išimtinį pagrindinės sutarties sudarymo būdą, kai dėl objektyvių aplinkybių būtina nedelsiant įsigyti reikalingų produktų, 3) pripažinti, kad pirkimų sąlygos, nenumatančios minimalios pirkimo objekto apimties, yra neteisėtos, nepakankamai apibrėžtos, neaiškios, netikslios ir nepagrįstai visą sutarties vykdymo riziką perkeliančios tiekėjui, taip pat įpareigoti perkančiąją organizaciją tinkamai apibrėžti pirkimų objekto apimtį, nurodant konkrečią apatinę ribą (pvz., ne mažiau kaip 70 proc. maksimalios kainos vertės). Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartyje nuspręsta abu UAB „Sotėja“ ieškinius nagrinėti vienoje civilinėje byloje Nr. e2-2046-657/2018. Pirmosios instancijos teismas ieškinius atmetė.

45.                      Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad pirkimų sąlygų 11.1 punktų nuostata, kad preliminariosios sutartys bus sudaroma tik su trimis tiekėjais, kurie teiks prekes dideliam skaičiui Kauno miesto savivaldybės švietimo ir ugdymo įstaigų, apriboja konkurenciją. Didesnio skaičiaus preliminariųjų sutarčių sudarymas bei papildomų procedūrų vykdymas atnaujinant varžymąsi, niekaip nepadidins administracinės naštos. Ginčydama preliminariųjų sutarčių 29 punktuose įvirtintą nuostatą neatnaujinti tiekėjų varžymosi, kai perkamos priede Nr. 3 nurodytos prekės, apeliantė nurodė, kad tokia nuostata pažeidžia VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintus principus, neužtikrina konkurencijos ir neleidžia racionaliai panaudoti lėšų, kadangi tokiu atveju tiekėją, su kuriuo sudaroma pagrindinė sutartis, lemia pradiniame pasiūlyme nurodyta kaina ir tokiu būdu neatsižvelgiama į maisto produktų specifiką – dažnus kainų svyravimus. Taip pat apeliantė teigia, kad ginčų viešųjų pirkimų sąlygos, kuriose nenumatyta minimali pirkimo objekto apimtis pažeidžia VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintus principus, neužtikrina racionalaus lėšų panaudojimo, nepagrįstai sutarties vykdymo riziką perkelia tiekėjui bei neatitinka VPĮ 35 straipsnio 4 dalies nuostatų.

46.                      Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacijos ribas sudaro klausimai: ar pirkimo sąlygų nuostatos, kuriose nustatytas tiekėjų, su kuriais bus sudaromos preliminariosios sutartys, skaičius, taip pat tiekėjų varžymosi procedūros neatnaujinimas, perkant konkrečias (pirkimo sąlygų prieduose nurodytas) prekes nepažeidžia VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytų principų, viešųjų pirkimų tikslo bei užtikrina konkurenciją, taip pat ar pirkimo sąlygos, kuriose nenustatyta minimali pagrindinės sutarties vertė yra teisėta, aiški bei nepagrįstai sutarties vykdymo riziką neperkelianti tiekėjui.

Dėl viešųjų pirkimų principų užtikrinimo, perkančiajai organizacijai sudarant pirkimo dokumentus

47.                      Vadovaujantis VPĮ 17 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu perkančiajai organizacijai nustatyta imperatyvioji pareiga užtikrinti, kad, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų bei kitų įstatymo reikalavimų įgyvendinant pirkimų tikslą – sudaryti viešojo pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai panaudojant lėšas. Vien viešųjų pirkimų principų pažeidimo konstatavimas, nesiremiant jokia konkrečia elgesio taisykle nustatančia teisės normą, yra pakankamas pagrindas reikalauti teismo pripažinti neteisėtais perkančiosios organizacijos veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Viešųjų pirkimų principais privalu vadovautis taikant ir aiškinant visų VPĮ nuostatų turinį, šių principų taikymas apima visas viešojo pirkimo procedūras nuo pradžios iki pabaigos, t. y. nuo pirkimo paskelbimo iki laimėtojo nustatymo ar viešojo pirkimo sutarties sudarymo arba viešojo pirkimo pasibaigimo kitu įstatyme nustatytu pagrindu (VPĮ 29 straipsnio 3 dalis). Viešųjų pirkimų principų tinkamas taikymas yra viešųjų pirkimų tikslų pasiekimo garantas.

48.                      Kasacinio teismo nurodyta, kad viešųjų pirkimų principų pažeidimas yra prilyginamas imperatyviųjų nuostatų pažeidimui būtent dėl to, kad šie, kaip ir kitos VPĮ imperatyviosios nuostatos, susiję su viešojo intereso apsauga; viešųjų pirkimų principų pažeidimai yra objektyvaus ir absoliutaus pobūdžio; viešųjų pirkimų principų pažeidimo objektyvumas reiškiasi tuo, kad jo pripažinimui konstatuoti nesvarbios jokios kitos šalutinės aplinkybės, tokios kaip perkančiosios organizacijos atstovų nepatyrimas, jų kaltės laipsnis, žalos dydis ir pan.; viešųjų pirkimų principų pažeidimų absoliutumas reiškia, kad kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas lemia perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, t. y. kiekvienas viešųjų pirkimų principų pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, ir toks pažeidimo nustatymas suponuoja teismų pareigą pripažinti tokius perkančiosios organizacijos veiksmus neteisėtais ir spręsti dėl padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-23-248/2017 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

49.                      Dėl pirkimo sąlygų ir pasiūlymų atitikties joms vertinimo teisėtumo sprendžiama pagal atitinkamas VPĮ normas, taip pat viešųjų pirkimų principus. Siekdamos nepažeisti iš VPĮ išplaukiančių imperatyvų, perkančiosios organizacijos, laikydamosi VPĮ ir kitų teisės aktų nuostatų, privalo nustatyti pirkimo sąlygas taip, kad šiomis nebūtų peržengtos perkančiosioms organizacijoms įstatymo suteiktos diskrecijos ribos, nepagrįstai nebūtų suvaržytos tiekėjų, iš tiesų galinčių tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, teisės, ūkio subjektų konkurencija. Tik taip veikdamos, perkančiosios organizacijos turi teisę nustatyti atitinkamas pirkimo sąlygas. Pirkimo sąlygose jos taip pat turėtų vengti abstrakčių, dviprasmiškai suprantamų ar deklaratyvių formuluočių, nes tokios sąlygos sunkina tiekėjų dalyvavimą pirkime, dėl to gali kilti tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų ginčų. Kita vertus, perkančiosios organizacijos taip pat neturėtų nustatyti perteklinių (nors ir teisėtų) pirkimo sąlygų tiekėjams, net siekdamos papildomos apsaugos. Perkančiosios organizacijos turi įvertinti, ar formuojamos pirkimo sąlygos reikalingos ir tikslingos, pernelyg nesuvaržys tiekėjų ar jų nesuklaidins, nelems ginčų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl tiekėjų skaičiaus, su kuriais bus sudaromos preliminarios sutartys

50.                      VPĮ 2 straipsnio 27 punkte nurodyta, kad preliminarioji viešojo pirkimo-pardavimo sutartis – vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų ir vieno ar kelių tiekėjų sudaryta sutartis, kurios tikslas – nustatyti sąlygas, įskaitant kainą ir, kur to reikia, numatomą kiekį, taikomas viešojo pirkimo-pardavimo sutartims, kurios bus sudarytos per tam tikrą nurodytą laikotarpį. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad preliminari sutartis viešuosiuose pirkimuose – tai ne pirkimo būdas, o atskira pirkimo procedūra, organizacinis instrumentas, leidžiantis sumažinti perkančiųjų organizacijų administracinę naštą (laiko ir finansinius kaštus), atsižvelgti į atitinkamo pirkimo specifiškumą. Tiekėjų išrinkimas pagal preliminariąsias sutartis tolesniam varžymuisi supaprastina konkrečių perkančiųjų organizacijų įsigijimus, šioms nereikia vertinti tiekėjų kvalifikacijos, pasiūlymų siaurąja prasme <...>. (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2014). 

51.                      Kadangi preliminarioji sutartis, kaip ji suprantama VPĮ ir kasacinio teismo praktikoje, nėra atskiras pirkimo būdas, o tik organizacinė priemonė, sudaranti prielaidas perkančiajai organizacijai sumažinti vykdomų pirkimų vykdymo administracinę naštą, preliminariosios sutarties sudarymas sukelia kitokias pasekmes ir suteikia jos šalims (tiekėjams) kitokius teisėtus lūkesčius nei viešojo pirkimo sutarties sudarymas arba pagrindinės sutarties preliminariosios sutarties pagrindu sudarymas. Skirtumas pasireiškia tuo, kad tiekėjas, kuris yra viešojo pirkimo sutarties ar preliminarios sutarties pagrindu sudarytos pagrindinės viešojo pirkimo sutarties šalis, sudarydamas viešojo pirkimo sutartį ar pagrindinę viešojo pirkimo sutartį preliminariosios pagrindu, įgyja pareigą perkančiajai organizacijai teikti sutartyje numatytas paslaugas ar prekes bei pagrįstą lūkestį (ekonominį interesą) šią sutartį vykdyti joje numatyta prekių ar paslaugų apimtimi ir kaina. Tuo tarpu tiekėjas, kuris yra preliminarios viešojo pirkimo sutarties šalis, ją sudarydamas įgyja tik teisę konkuruoti dėl teisės ir pareigos vykdyti perkančiosios organizacijos pateiktą užsakymą pagal preliminarią sutartį paskelbus atnaujintą tiekėjų varžymąsi. Preliminarios sutartys būdingos pirkimuose, kuriuose perkančioji organizacija neturi galimybės iš anksto tiksliai įvertinti numatomų užsakymų apimties, tačiau racionaliai naudodama administracinius ir žmogiškųjų išteklių resursus, siekia ne kiekvieną kartą prireikus vykdyti atskirą pirkimą kiekvienam užsakymui (jų skaičius iš anksto nebūna žinomas), o preliminarios sutarties pagalba, kai jos šalimis yra perkančiosios organizacijos jau atrinkti potencialūs tiekėjai, operatyviau ir racionaliau administracinių išteklių aspektu įsigyti paslaugų (nereikia iš naujo vertinti tiekėjų atitikimo minimaliems kvalifikaciniams reikalavimams ir pasiūlymo atitikimo pirkimo sąlygoms) <...>. Darytina išvada, kad preliminarios sutarties viešuosiuose pirkimuose nauda tiekėjui yra galimybė varžytis dėl pagrindinės sutarties, <...>, tačiau nesuteikia išimtinių teisių į preliminarios sutarties galiojimo metu perkančiosios organizacijos teikiamų užsakymų vykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-452-236/2016).

52.                      Preliminarioji sutartis ir jos sudarymas bei jos pagrindu pagrindinių sutarčių sudarymas yra reglamentuoti VPĮ 78 straipsnyje. Pagal šios nutarties 50 punkte pateiktą preliminariosios sutarties apibrėžimą bei VPĮ 78 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas akivaizdu, kad perkančioji organizacija gali sudaryti preliminariąsias sutartis tiek su vienu, tiek su keliais tiekėjais, t. y., kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, VPĮ nėra nustatytas tiekėjų skaičius, su kuriais perkančioji organizacija privalo sudaryti preliminariąsias sutartis. VPĮ nenustatyta ir draudimų perkančiajai organizacijai apriboti preliminariųjų sutarčių skaičių. Nagrinėjamu atveju apeliantės įsitikinimu, būtent tai, kad pagal pirkimo sąlygas perkančioji organizacija siekia sudaryti preliminariąsias sutartis tik su trimis tiekėjais, t. y. tris preliminariąsias sutartis, diskriminuoja tiekėjus ir neužtikrina konkurencijos ginčo viešuosiuose pirkimuose.

53.                      VPĮ 17 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad planuojant pirkimus ir jiems rengiantis negali būti siekiama išvengti VPĮ nustatytos tvarkos taikymo ar dirbtinai sumažinti konkurenciją. Laikoma, kad konkurencija yra dirbtinai sumažinta, kai pirkimu nepagrįstai sudaromos palankesnės ar nepalankesnės sąlygos tam tikriems tiekėjams. Kaip minėta, siekdamos nepažeisti iš VPĮ išplaukiančių imperatyvų, tarp jų ir skaidrumo principo, perkančiosios organizacijos, laikydamosi VPĮ ir kitų teisės aktų nuostatų, privalo nustatyti pirkimo sąlygas taip, kad šiomis nebūtų peržengtos joms įstatymo suteiktos diskrecijos ribos, nepagrįstai nebūtų suvaržytos tiekėjų, galinčių tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, teisės, ūkio subjektų konkurencija; perkančiosios organizacijos turi įvertinti, ar formuojamos pirkimo sąlygos reikalingos ir tikslingos, pernelyg nesuvaržys tiekėjų ar jų nesuklaidins, nelems ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014). Konkurenciją riboja pernelyg aukšti arba itin specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms, tikslams reikalavimai, kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams. Pagal teismų praktiką, perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas. Tai gali būti grindžiama ypatinga perkamo objekto svarba ar sutarties, kuria siekiama įsigyti šį objektą, specifine paskirtimi, arba tuo, kad aukštą ar labai tikslų reikalavimą pateisina viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011, 2017 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-690/2017).

54.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas aplinkybes bei kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirkimų sąlygų 11.1 punktų nuostatos, jog preliminariosios sutartys bus sudaromos tik su trimis tiekėjais, pažeidžia VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintus pagrindinius viešųjų pirkimų principus ir neužtikrina racionalaus lėšų naudojimo bei realios konkurencijos. Neabejotina, jog didesnis dalyvių skaičius lemia veiksmingesnę konkurenciją, kuri savo ruožtu gali užtikrinti mažesnes kainas ir (ar) geresnę prekių ir paslaugų kokybę. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantė nepagrįstai sutapatina tiekėjų, pateikiančių pasiūlymus ginčo pirkimuose, skaičių, su skaičiumi tiekėjų, su kuriais bus pasirašomos preliminariosios sutartys. Kaip teisingai byloje esančioje išvadoje nurodė VPT, nustatymas pirkimo sąlygose, kad perkančioji organizacija sudarys preliminarią sutartį su vienu ar keliais viešąjį pirkimą laimėjusiais tiekėjais negali būti vertinamas kaip konkurencijos ribojimas, jei visiems tiekėjams sudaromos vienodos sąlygos dalyvauti, varžytis ir laimėti pirkime. Šiuo atveju pirkimo sąlygomis sudaromos vienodos galimybės visiems tiekėjams siekti, kad būtent su jais būtų sudaryta preliminarioji sutartis, t. y. patekti tarp trijų geriausias sąlygas perkančiajai organizacijai pasiūliusių tiekėjų. Pabrėžtina, kad šią aplinkybę, jog ginčo pirkimų sąlygomis nėra užkirstas kelias dalyvauti atsakovės viešuosiuose pirkimuose, apeliaciniame skunde nurodė ir pati ieškovė. Tuo tarpu apeliantės akcentuojama išvada, jog, sudarius preliminariąsias sutartis su trimis tiekėjais, tik trys tiekėjai teiks prekes dideliam skaičiui įstaigų, nors maisto produktų tiekimo rinka plati, nepatvirtina, kad ginčijama pirkimų sąlygų 11.1 punkto nuostata apriboja konkurenciją. Minėta, kad nei vienas iš ginčo pirkimuose norinčių dalyvauti tiekėjų nėra diskriminuojamas teikti savo pasiūlymus, tuo tarpu tiekėjų išrinkimas pagal preliminariąsias sutartis tolimesnėms pirkimo procedūroms atlikti skirtas supaprastinti perkančiųjų organizacijų įsigijimus, o ne suvaržyti ar apriboti potencialių tiekėjų galimybes dalyvauti ginčo viešuosiuose pirkimuose. Nurodytos aplinkybės pagrįstai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pirkimo sąlygų 11.1 punkto nuostata, numatanti, kad preliminariosios sutartys bus sudaromos su trimis tiekėjais, o ne su visais ar dauguma tinkamus pasiūlymus pateikusių tiekėjų, neapriboja konkurencijos, kadangi nė vienam tiekėjui nėra užkertamas kelias dalyvautu ginčo pirkimuose ir būti pripažintam laimėtoju.

55.                      Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad didesnio skaičiaus preliminariųjų sutarčių sudarymas neturės įtakos administracinės naštos ir žmogiškųjų išteklių poreikio padidėjimui. Teisėjų kolegija sutinka, jog iki šiol 86 ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ir švietimo įstaigos (toliau – ir Įstaigos) maisto produktų pirkimus vykdė savarankiškai. Nurodyta aplinkybė, apeliantės vertinimu, yra pakankamas pagrindas spręsti, jog, padidinus tiekėjų skaičių, su kuriais bus sudaromos preliminariosios sutartys, Įstaigoms niekaip nepadidės administracinė našta, lyginant su esančia dabartine situacija. Vienok, svarbu pažymėti, kad siekiant sisteminių pokyčių, mažesnių kainų ir didesnio skaidrumo, atsakovė nusprendė Įstaigoms reikalingų maisto produktų įsigijimą organizuoti centralizuotu būdu įsigyjant atskiras maisto prekių kategorijas. Šiuo tikslu Kauno miesto savivaldybės taryba 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-693 „Dėl teisės atklikti centrinės perkančiosios organizacijos funkcijas suteikimo Kauno miesto savivaldybės administracijai“ atsakovei suteikė teisę atlikti centrinės perkančiosios organizacijos funkcijas vykdant viešuosius pirkimus Įstaigoms įsigyjant konkrečius maisto produktus. Taigi, pagal sudarytas preliminariąsias sutartis šiuo atveju maisto produktus pirks ne pati perkančioji organizacija, bet 86 ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ir švietimo įstaigos. Minėta, kad preliminarios sutartys būdingos pirkimuose, kuriuose perkančioji organizacija neturi galimybės iš anksto tiksliai įvertinti numatomų užsakymų apimties, tačiau racionaliai naudodama administracinius ir žmogiškųjų išteklių resursus, siekia ne kiekvieną kartą prireikus vykdyti atskirą pirkimą kiekvienam užsakymui (jų skaičius iš anksto nebūna žinomas), o preliminarios sutarties pagalba, kai jos šalimis yra perkančiosios organizacijos jau atrinkti potencialūs tiekėjai, operatyviau ir racionaliau įsigyti paslaugų, siekiant sumažinti administracinių išteklių poreikį, kai nereikia iš naujo vertinti tiekėjų atitikimo minimaliems kvalifikaciniams reikalavimams, pasiūlymo atitikimo pirkimo sąlygoms ir pan. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, jei kiekvieno maisto produkto pirkimo pagal sudarytas preliminariąsias sutartis atveju įstaigos darbuotojai privalėtų kreiptis į visus pirkime dalyvavusius tiekėjus, kurių pasiūlymai atitiko pirkimo sąlygas ir su kuriais pasirašytos preliminariosios sutartys, tai ne tik padidintų administracinę naštą ir lemtų žmogiškųjų resursų poreikio padidėjimą, bet kartu ir maisto produktų pirkimo centralizavimas prarastų prasmę. Tokiu būdu vienoda ir standartizuota procedūra neužtikrintų sklandaus pirkimo objekto įsigijimo, o galiausiai iš esmės procedūra būtų kartojama Įstaigai siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo sutartį su tiekėjais. Todėl centralizuotų pirkimų atveju būtiną administracinę naštą bei žmogiškųjų resursų poreikį nėra pagrindo lyginti su šiuo metu Įstaigų patiriama prekių įsigijimo administracine našta, nes centralizuotų pirkimų tikslas būtent ir yra Įstaigų administracinės naštos bei žmogiškųjų resursų poreikio sumažinimas.

56.                      Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes pritaria skundžiamo teismo sprendimo išvadai, jog perkančioji organizacija, turėdama diskrecijos teisę nuspręsti, su kiek tiekėjų bus sudaromos preliminariosios sutartys ir nustačiusi, kad preliminariosios sutartys bus sudaromos su trimis tiekėjais, neapribojo tiekėjų konkurencijos, nepažeidė viešųjų pirkimų principų ir reikalavimo racionaliai naudoti lėšas, kadangi nė vienam tiekėjui nėra užkertamas kelias dalyvauti ginčo pirkimuose ir būti pripažintam laimėtoju.

Dėl būtinybės vykdyti atnaujinto tiekėjų varžymosi procedūrą

57.                      VPĮ 78 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kai preliminarioji sutartis sudaroma su keliais tiekėjais, ji vykdoma vienu iš būdų: 1) neatnaujinant tiekėjų varžymosi remiantis preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis. Tokiu atveju pirkimo dokumentuose iš anksto turi būti nurodyta tvarka, pagal kurią bus nustatoma, kuris preliminariąją sutartį sudaręs tiekėjas tieks prekes, teiks paslaugas ar vykdys darbus ir kokiomis sąlygomis jis tai atliks; 2) atnaujinant tiekėjų varžymąsi, kai preliminariojoje sutartyje nustatytos ne visos prekių tiekimo, paslaugų teikimo ar darbų vykdymo sąlygos; atnaujinto tiekėjų varžymosi procedūrose dalyvauja preliminariąją sutartį sudarę tiekėjai; 3) iš dalies atnaujinant tiekėjų varžymąsi, kai derinamos šios dalies 1 ir 2 punktuose aprašytos procedūros. Jeigu pirkimo objektas buvo išskaidytas į dalis, kurioms sudaromos atskiros preliminariosios sutartys, perkančioji organizacija iš dalies atnaujintą tiekėjų varžymąsi gali taikyti tik tam tikrose pasirinktose preliminariosiose sutartyse. Taikant iš dalies atnaujintą tiekėjų varžymąsi, pirkimo dokumentuose iš anksto turi būti numatyta: a) iš dalies atnaujinto tiekėjų varžymosi galimybė; b) objektyvūs kriterijai, taikomi nustatant, kurie darbai, prekės ar paslaugos bus perkami atnaujinant tiekėjų varžymąsi, o kurie – neatnaujinant tiekėjų varžymosi tiesiogiai pritaikius preliminariojoje sutartyje nustatytas darbų vykdymo, prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sąlygas; c) dėl kurių sąlygų vyks atnaujintas tiekėjų varžymasis.

58.                      Preliminariųjų sutarčių 29 punkte įtvirtinta, kad neatnaujinto tiekėjų varžymosi būdu pagrindinė sutartis sudaroma, kai ketinama įsigyti preliminariosios sutarties 3 priede nurodytas prekes (29.1. punktas) ir ketinama įsigyti preliminariosios sutarties 3 priede nenurodytų prekių, kai tokių prekių įkainiai yra skelbiami visų preliminariąją sutartį sudariusių ir ją vykdančių tiekėjų prekybos vietose, kataloguose, interneto svetainėse ar kitu viešai prieinamu būdu (29.2. punktas).

59.                      Pagal preliminariųjų sutarčių 30 punktą atnaujinto tiekėjų varžymosi būdu pagrindinė sutartis sudaroma, kai ketinama įsigyti preliminariosios sutarties priede nenurodytų prekių, kai tokių prekių įkainiai nėra skelbiami visų preliminariąją sutartį sudariusių ir vykdančių tiekėjų prekybos vietose, kataloguose, interneto svetainėse ar kitu viešai prieinamu būdu (30.1. punktas); ketinama įsigyti preliminariosios sutarties 3 priede nurodytas prekes, tačiau įstaiga yra nustačiusi, kad perkamų prekių rinkos įkainiai yra žymiai mažesni, nei nurodyti preliminariosios sutarties 3 priede, ir tikėtina, kad dalyvaudami atnaujinto tiekėjų varžymosi procedūroje tiekėjai pateiks ekonomiškai naudingesnius (mažesnių įkainių) pasiūlymus (30.2. punktas); siekiama sudaryti pagrindinę sutartį, kurios įkainiai būtų mažesni nei preliminariosios sutarties 3 priede nurodyti prekių įkainiai ar mažesni nei prekių įkainiai tiekėjų prekybos vietose, kataloguose ar interneto svetainėse, jei ketinama įsigyti preliminariosios sutarties 3 priede nenurodytų prekių. Esant šiai sąlygai įstaiga bet kokiu atveju turi teisę vykdyti atnaujintą tiekėjų varžymąsi.

60.                      Apeliantės tvirtinimu, perkant maisto produktus, kuriems būdingi dideli kainų svyravimai yra tikslinga neatnaujintą tiekėjų varžymąsi vykdyti tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai būtina nedelsiant įsigyti atitinkamų prekių. Šiuo atveju, UAB „Sotėja“ vertinimu, nustatyta pagrindinių sutarčių sudarymo tvarka lems tai, jog absoliuti dauguma pagrindinių sutarčių bus sudaryta neatnaujinant varžymosi, konkretaus produkto atžvilgiu faktiškai visoms įstaigoms prekes tieks tik vienas tiekėjas, taip pat produktų kainų sumažėjimas niekaip neatsispindės pagrindinėse sutartyse – jos bus sudaromos išimtinai pagal preliminariojoje sutartyje nurodytus įkainius.

61.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti apeliacinio skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Kaip teisingai savo išvadoje nurodė VPT, vien neatnaujintos varžymosi procedūros nustatymas pirkimuose pats savaime negali būti pripažintas neteisėtu, jei šios procedūros aprašymas pirkimo dokumentuose ir preliminarioje sutartyje neprieštarauja aukščiau aptartoms VPĮ nuostatoms. Pažymėtina, kad VPĮ perkančiajai organizacijai, atsižvelgiant į pirkimo objekto specifiką ir jos poreikius, suteikė diskrecijos teisę preliminariąsias sutartis sudaryti atnaujinant tiekėjų varžymąsi (kai tiekėjai varžosi dėl pagrindinės sutarties sudarymo) arba jo neatnaujinant (kai pagrindinės sutartys tiesiog sudaromos su vienu ar visais tiekėjais (priklausomai nuo to, su keliais tiekėjais – vienu ar keliais – buvo sudaryta preliminarioji sutartis )). Kaip matyti iš šios nutarties 58 ir 59 punktų, nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija aiškiai bei nedviprasmiškai nurodė, kokiais atvejais ir dėl kokių prekių preliminariosios sutartys bus sudaromos neatnaujinto ir atnaujinto varžymosi būdu. Nors apeliantė tvirtina, kad šiuo atveju neatnaujinto varžymosi procedūra perkant prekes, nurodytas preliminariosios sutarties priede Nr. 3, riboja konkurenciją ir tai neva lems, kad produktų kainų sumažėjimas niekaip neatsispindės pagrindinėse sutartyse – jos bus sudaromos išimtinai pagal preliminariojoje sutartyje nurodytus įkainius, su tuo nėra pagrindo sutikti.

62.                      Pirma, ginčo viešuosiuose pirkimuose atsakovė yra pasirinkusi iš dalies atnaujinto tiekėjų varžymosi procedūrą, t. y. perkančioji organizacija preliminariosios sutarties 29 punkte nurodydama, kad neatnaujinto tiekėjų varžymosi būdu pagrindinė sutartis sudaroma, kai ketinama įsigyti preliminariosios sutarties 3 priede nurodytas prekes, tuo pačiu preliminariosios sutarties 30 punkte įtvirtino atvejus, kuriems esant bus taikoma atnaujinto varžymosi dėl pagrindinės sutarties sudarymo procedūra įsigyjant taip pat ir preliminariosios sutarties 3 priede nurodytas prekes. Taigi pirkimo sąlygose perkančioji organizacija įtvirtino atvejus, kai, derinant neatnaujinto ir atnaujinto tiekėjų varžymosi būdus, įsigyjamos prekės, tiek nurodytos preliminariosios sutarties 3 priede, tiek ir jame nenurodytos. 30.2 papunktyje įtvirtinta, kad ketinant įsigyti preliminariosios sutarties 3 priede nurodytas prekes, tačiau Įstaigai nustačius, kad perkamų prekių rinkos įkainiai yra žymiai mažesni, nei nurodyti preliminariosios sutarties 3 priede, ir tikėtina, kad dalyvauti atnaujinto tiekėjų varžymosi procedūroje tiekėjai pateiks ekonomiškai naudingesnius (mažesnių įkainių) pasiūlymus, bus vykdoma atnaujinto varžymosi procedūra. Būtent ši pirkimo sąlygų nuostata suteikia galimybę perkančiajai organizacijai reaguoti į apeliantės nurodytus kainų svyravimo atvejus. Perkančiajai organizacijai nustačius, kad preliminariosios sutarties 3 priede nurodytų prekių rinkoje įkainiai yra žymiai mažesni, pagrindinė sutartis bus sudaroma atnaujinto tiekėjų varžymosi būdu. Antra, svarbu pabrėžti, kad prekių įkainių svyravimas galimas tiek mažėjimo, tiek didėjimo prasme. Tuo tarpu preliminariųjų sutarčių 40.1.2. punktuose nustatyta, kad, atsakovei vykdant atnaujintą tiekėjų varžymąsi, tiekėjų siūlomi prekių įkainiai negali būti didesni, nei nurodyti preliminariųjų sutarčių prieduose. Todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, net maisto produktų rinkoje esant kainų svyravimams, perkančioji organizacija, neatnaujinusi tiekėjų varžymosi, prekes pirks už ne didesnius, nei užfiksuoti preliminariosiose sutartyse, įkainius, kurie galimai bus mažesni nei tuo metu rinkoje esantys, o kitu atveju, kaip minėta, turės galimybę, atnaujinus tiekėjų varžymąsi, prekes nusipirkti ir už mažesnius įkainius. Trečia, pritartina atsakovei, kad būtent fiksuota maisto produktų kaina suteikia (o ne atima) galimybę Įstaigoms išlaikyti fiksuotus konkrečių maisto produktų įkainius ir tokiu būdu išvengti neigiamų maisto produktų kainų svyravimo padarinių.

63.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad tokios pirkimo dokumentų sąlygos ne tik nepažeidžia VPĮ principų, dirbtinai neriboja tiekėjų konkurencijos, bet derinant neatnaujinto ir atnaujinto varžymosi būdus yra užtikrinamas racionalus biudžeto lėšų naudojimas bei sąžininga konkurencija.

Dėl minimalios pagrindinės sutarties vertės

64.                      Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat teigia, kad pirkimo sąlygos, nenumatančios minimalios pirkimo objekto apimties, yra neteisėtos, nepakankamai apibrėžtos, neaiškios, netikslios ir nepagrįstai visą sutarties vykdymo riziką perkelia tiekėjui. 

65.                      VPĮ 35 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių, kad tiekėjai galėtų pateikti pasiūlymus, o perkančioji organizacija – nupirkti tai, ko reikia. Perkančiajai organizacijai paliekama teisė nuspręsti, kokius reikalavimus nustatyti pirkimo dokumentuose, tačiau tai ji turi daryti nepažeisdama VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. Pirkimo sąlygų aiškumas, inter alia, apima ir pirkimo objekto kiekio (apimties) nurodymą (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013). VPĮ įtvirtinta, kad pirkimo dokumentuose turi būti prekių, paslaugų ar darbų pavadinimas, kiekis (apimtis), su prekėmis teiktinų paslaugų pobūdis, prekių tiekimo, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo terminai (VPĮ 35 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Jei tam tikri duomenys pirkimo sąlygų ir pasiūlymų rengimo metu perkančiajai organizacijai ir tiekėjams nepaaiškėja ir po pasiūlymų vertinimo, o jie svarbūs tiekėjams rengiant pasiūlymus (pavyzdžiui, apsibrėžiant pirkimo objektą ar jo apimtį) ir perkančiajai organizacijai, kai ši juos vertina, tokiu atveju perkančioji organizacija gali pažeisti skaidrumo principą; jei dėl iš anksto nežinomų bei pirkimo sąlygose neapibūdintų (neapibrėžtų) duomenų tiekėjai negalėjo tinkamai pateikti pasiūlymų, šių vertinimas tampa neobjektyvus, o sutarties vykdymas rizikingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 8 d. Nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013). 

66.                      VPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog rašytinėje pirkimo sutartyje turi būti nustatyta kaina arba kainodaros taisyklės, nustatytos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką. Kainodaros metodikos nuostatų taikymas pagal šią VPĮ normą privalomas, įskaitant ir vieno iš kelių kompleksinio objekto sudėtinių dalių įkainojimą; joje įtvirtinta, kad, esant būtinybei, vienoje sutartyje gali būti taikomi keli kainos apskaičiavimo būdai (pavyzdžiui, sutartyje numatomų atskirų pirkimo objekto dalių kainos gali būti apskaičiuojamos taikant skirtingus būdus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 8 d. Nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2013).

67.                      Nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybės administracija pirkimo sąlygų 7.1. punkte nustatė fiksuoto įkainio su peržiūra būdą bei preliminariųjų sutarčių 20 punktuose nurodė maksimalią lėšų sumą, už kurią ketina pirkti maisto produktus (žuvį ir bulves). Perkamų prekių kiekio bei Įstaigų poreikio sąrašuose nurodyti preliminarūs siekiamų įsigyti prekių kiekiai. Tačiau, kaip teisingai nurodo apeliantė, pirkimo dokumentuose nėra nurodyta minimali prekių apimčių vertė. Pagal Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2017 m. birželio 28 d. įsakymu „Dėl kainodaros taisyklių nustatymo metodikos patvirtinimo“ Nr. 1S-95 patvirtintų Kainodaros taisyklių nustatymo metodikos 10.2.2. punktą pirkimo dokumentuose ar sutartyje nustačius fiksuotą įkainį, pirkimo dokumentuose ir sutartyje pirkimo vykdytojas nurodo įsigyjamų prekių ir (ar) paslaugų sąrašą bei minimalią ir maksimalią lėšų sumą, kurią planuojama skirti šiame sąraše nurodytų prekių ir (ar) paslaugų įsigijimui, <...> jeigu neįmanoma nurodyti minimalios planuojamos lėšų sumos - nurodoma maksimali. Pirkimo vykdytojas gali nurodyti preliminarius prekių kiekius, kurie šiuo atveju nebus laikomi maksimaliais. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo viešuosiuose pirkimuose perkančioji organizacija nustatė fiksuoto įkainio su peržiūra būdą (pirkimų sąlygų 7.1. punktas), akivaizdu, kad ji, laikydamasi Kainodaros metodikos 10.2.2. punkto nuostatų, bei atsižvelgdama į pirkimo objekto ir jo poreikio – maisto produktų (žuvies bei bulvių) švietimo ir ugdymo įstaigoms, kuriose mokiniai mokomi pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo – specifiką, pirkimo dokumentuose nurodė tik maksimalią lėšų sumą, kurią planuoja skirti šiame sąraše nurodytų prekių įsigijimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad tokiu būdu ginčo viešųjų pirkimų objektas nėra apibrėžtas.

68.                      Apeliantės įsitikinimu, šiuo atveju pirkimo sąlygose ne tik turėjo būti nurodyta minimali pirkimo objekto apimtis (vertė), bet kartu nėra jokių objektyvių priežasčių, kodėl perkančioji organizacija negalėjo tokios nustatyti. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad siekiami įsigyti maisto produktai yra skirti vaikų darželiams, nurodė, kad nustatant jų kiekio poreikį yra svarbu atsižvelgti į vaikų darželiuose formuojamus valgiaraščius ir vaikų lankomumą, sprendė, jog nors valgiaraščius galima formuoti iš anksto, tačiau nėra galimybės nustatyti vaikų, atitinkamą dieną atvestų į darželį, skaičiaus. Todėl nėra galimybės iš anksto nustatyti, koks maisto produktų kiekis bus reikalingas, taigi iš esmės nėra galimybės nustatyti minimalios pirkimo objekto apimties. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

69.                      Iš į bylą pateiktų Įstaigų poreikio sąrašų matyti, kad siekiami įsigyti maisto produktai bus skirti 86 Kauno miesto savivaldybės teritorijoje esantiems vaikų darželiams. Maisto produktų kiekis ir valgiaraščio formavimas tokiose įstaigose išimtinai priklauso nuo vaikų lankomumo, t. y. į vaikų darželį atitinkamą dieną atvykusių vaikų skaičiaus. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog vaikų maitinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymas „Dėl maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. V-964, kurio pagrindu yra sudaromi valgiaraščiai. Kadangi nuo vaikų skaičiaus ir jų lankomumo priklauso įstaigų finansavimas, ieškovės tvirtinimu, akivaizdu, jog jos privalo rinkti šiuos duomenis, o gero administravimo principas įpareigoja kiekvieną įstaigą planuoti savo veiksmus ir išlaidas (sudarant valgiaraščius) ir registruojant vaikų lankomumą.

70.                      Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymu „Dėl maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. V-964 patvirtinto Maitinimo organizavimo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 1 punkte nurodyta, kad šis Tvarkos aprašas nustato vaikų maitinimo, vykdomo ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokyklose ir vaikų socialinės globos įstaigose, reikalavimus. Šio Tvarkos aprašo tikslas – sudaryti sąlygas sveikatai palankiai vaikų mitybai, užtikrinti geriausią maisto saugą ir kokybę, patenkinti vaikų maisto medžiagų fiziologinius poreikius, ugdyti sveikos mitybos įgūdžius (Tvarkos aprašo 3 punktas). Tvarkos aprašo 43 punkte nustatyta, kad ikimokyklinio ugdymo mokyklų bei vaikų socialinės globos įstaigų, išskyrus vaikų globos įstaigų šeimynas ir vaikų su negalia dienos socialinės globos centrus, maistą gaminančius atskirose virtuvėse, valgiaraščiuose nurodomi pusryčiams, pietums, pavakariams (priešpiečiams), vakarienei patiekiami patiekalai, patiekalų kiekiai (g), maistinė (baltymai, riebalai, angliavandeniai (g)) ir energinė vertė (kcal), taip pat kiekvienos dienos vidutinė maistinė (baltymai, riebalai, angliavandeniai (g) ir energinė vertė (kcal) 1–3, 4–7 (4–6 – vaikų socialinės globos įstaigose), 7–14 ir 15–18 metų amžiaus vaikams. Valgiaraščiuose nurodytų patiekalų receptūros ir gamybos technologiniuose aprašymuose turi būti nurodyti naudojami maisto produktai, jų sudėtis, bruto ir neto kiekiai (g), gamybos būdas (virimas vandenyje ar garuose, kepimas ir pan.) Tvarkos aprašo 44 punkte nurodyta, kad vaikų nuo 1 iki 18 metų amžiaus maitinimo valgiaraščiai sudaromi (pasirinktinai): pagal patiekalų receptūrų pavyzdžius, pateiktus interneto svetainėje (www.smlpc.lt/lt/mityba_ir_fizinis _aktyvumas/mityba); pagal juridinių ar fizinių asmenų parengtus ir su Sveikatos apsaugos ministerija suderintus patiekalų receptūrų rinkinius ar jų ir šio Tvarkos aprašo 44.1 punkte pateiktų receptūrų kombinacijas; savarankiškai maitinimo paslaugos teikėjo, vadovaujantis šio Tvarkos aprašo reikalavimais pagal gydytojo raštiškas rekomendacijas (pritaikyto maitinimo) (Tvarkos aprašo 41.1-41.4 punktai). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nurodytas teisės aktas, priešingai nei siekia įrodyti apeliantė, nėra skirtas vaikų lankomumo registravimo reglamentavimui. Paminėti Tvarkos aprašo punktai akivaizdžiai patvirtina, kad šis teisės aktas skirtas sudaryti sąlygas sveikatai palankiai vaikų mitybai bei maisto saugumo ir kokybės užtikrinimui, t. y. skirtas įtvirtinti griežtus maisto kokybės, įvairovės ir kiekio reikalavimus, o ne vaikų lankomumui Įstaigose nustatyti.

71.                      Pritartina apeliantei, kad nuo vaikų skaičiaus ir jų lankomumo priklauso įstaigų finansavimas, o gero administravimo principas įpareigoja kiekvieną įstaigą planuoti savo veiksmus ir išlaidas. Vienok, kaip teisingai nurodo atsakovė, apeliantė nepagrįstai galimybę iš anksto nustatyti vaikų lankomumą sieja su įstaigų pareiga registruoti vaikų lankomumą, galiausiai jį susiejant su įstaigų finansavimu. Maitinimas yra teikiamas kiekvieną dieną atsižvelgiant į tą dieną esančių vaikų skaičių, todėl ir nustatyti maisto produktų kiekį yra reikalinga būtent pagal šiuos kriterijus. Tuo tarpu iš bylą pateiktų preliminarių perkamų prekių kiekio bei Įstaigų poreikio sąrašų matyti, kad juose nurodyti preliminarūs siekiamų įsigyti prekių kiekiai bei pirkimų sąlygose nustatyta maksimali pagrindinių sutarčių vertė iš esmės orientuoja pasiūlymus teikiančius tiekėjus. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog, nustačius minimalius prekių kiekius, kuriuos privaloma išpirkti, darželiai susidurtų su problemomis, kur laikyti perteklinius maisto produktus. Kaip tik tokiu atveju būtų neracionaliai naudojamos pirkimams skirtos lėšos, nes įstaigos būtų priverstos įsigyti maisto produktus nepriklausomai nuo jų poreikio ir konkrečiu laikotarpiu esamo vaikų skaičiaus.

72.                      Be to, pagal pagrindinių sutarčių VI skyriuje nustatytą prekių tiekimo tvarką (18.1 punktas) matyti, kad Įstaiga ir tiekėjas raštu suderins konkrečių prekių pristatymo grafikus, kuriuose nurodomos savaitės/mėnesio dienos, valandų intervalas, kada turi būti pristatomos prekės į įstaigą. Prekių pristatymo grafikas pagal įstaigos poreikį gali būti koreguojamas, apie tai tiekėjui pranešus ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad konkrečių maisto produktų tiekimas įstaigai nėra chaotiškas, priešingai, įstaiga, vadovaudamasi esamojo laikotarpio duomenimis, iš anksto nurodys teikėjui apytikslius reikalingų produktų kiekius, o situacijai darželyje pakitus, t. y. atsiradus būtinybei koreguoti poreikį, tiekėja apie tai bus informuota iš anksto.

73.                      Nurodytos aplinkybės iš esmės patvirtina, kad, priešingai apeliantės nuomonei, pirmosios instancijos teismo išvada, jog minimalios pagrindinės sutarties vertės ir minimalių prekių kiekių nenustatymas, atsižvelgiant į VPĮ ir VPT metodikų nuostatas, bei pirkimų objektų ir perkančiosios organizacijos poreikių specifiką, šiuo atveju yra galimas ir nepagrįstai neperkelia sutarties vykdymo rizikos tiekėjui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

74.                      Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Iš atsakovės į bylą pateiktų išlaidas patvirtinančių dokumentų (PVM sąskaitos faktūros, suteiktų teisinių paslaugų išklotinės ir kredito įstaigos AB „Luminor Bank“ sąskaitos išrašo) nustatyta, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė
1 506,99 Eur bylinėjimosi išlaidų.

75.                      CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija nurodytose rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių ir yra priteistinos iš apeliantės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai (j. a. k. 188764867) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sotėja“ (j. a. k. 302536843) 1 506,99 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešis eurus ir devyniasdešimt devynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                Artūras Driukas

                                                                        Romualda Janovičienė

                                                                        Gintaras Pečiulis