ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės – Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Girtrans“, trečiajam asmeniui V. V., dėl išmokėtos draudimo išmokos, kompensacinių palūkanų, procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

Ieškovas ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Girtrans“ 13 324,38 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 556,70 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonių – vilkiko „Volvo FH 42T“, (duomenys neskelbtini)  puspriekabės (duomenys neskelbtini), junginys kliudė stovintį vilkiką „Scania(duomenys neskelbtini), ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Dėl eismo įvykio kilimo buvo atsakingas transporto priemonės „Volvo FH 42T(duomenys neskelbtini) vairuotojas. Ieškovas eismo įvykio metu buvo apdraudęs transporto priemonės „Volvo FH 42T“ valdytojų civilinę atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis įvyko dėl šios transporto priemonės vairuotojo kaltės, ieškovui draudimo sutarties pagrindu atsirado pareiga atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą. Ieškovas, gavęs pranešimą iš korespondento, administravusio (duomenys neskelbtini) įvykio žalos bylą, apie patį eismo įvykį bei žalos dydį patvirtinančius dokumentus, išmokėjo 13 324,38 Eur draudimo išmoką.

Ieškovas ieškinį reiškia dviem pagrindais, t. y. dėl to, jog atsakovas nepranešė apie eismo įvykį, bei dėl to, jog transporto priemonės „Volvo FH 42T“ valdytojas, sukėlęs eismo įvykį, iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Draudimo sutartis, kurios pagrindu buvo apdrausta transporto priemonės „Volvo FH 42T“, (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė, buvo sudaryta (duomenys neskelbtini) tarp ieškovo ir atsakovės UAB „Girtrans“. Atsakovė nepranešė ieškovui apie eismo įvykį, be to, UAB „Girtrans“ darbuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl atsakovei tenka pareiga atlyginti ieškovo išmokėtą draudimo išmoką. Jei atsakovė būtų laiku pateikusi informaciją apie įvykį bei jame dalyvavusias transporto priemones, ieškovas būtų galėjęs nedelsiant pradėti tirti avarijos aplinkybes. Atsakovė nepranešė apie eismo įvykį, nesuteikė informacijos apie jį, delsė atsakyti į ieškovo prašymus, todėl bylos administravimas užtruko. Šių aplinkybių visuma lėmė, jog ieškovas negalėjo operatyviai administruoti žalos bylos ir draudimo išmoką, atlyginant nukentėjusiam asmeniui eismo įvykio metu padarytą žalą, išmokėjo tik (duomenys neskelbtini), taigi, dėl atsakovės veiksmų užtrukus žalos administravimui buvo pakenkta ir žalą patyrusio asmens interesams, ir ieškovo interesams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 22 straipsniu ir Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 (toliau – Taisyklių) 60.3 punktu, atsakovė turi pareigą ieškovui atlyginti 20 procentų, t. y. 2 664,88 Eur, išmokėtos draudimo išmokos. Be to, transporto priemonės „Volvo FH 42T”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas, sukėlęs eismo įvykį, iš eismo įvykio vietos pasišalino, t. y. nepasiliko eismo įvykio vietoje ir neužpildė eismo įvykio deklaracijos, neiškvietė policijos pareigūnų, todėl vadovaujantis TPVCAPDĮ 12 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Taisyklių 59.4 punkto pagrindu, atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovui 100,00 proc., t .y. 13 324,38 Eur, išmokėtos draudimo išmokos. Ieškovas be reikalavimo atsakovei dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo, kuris grindžiamas dviem pagrindais, prašė teismo priteisti 556,70 Eur (13 324,38 Eur [skola] x 0,06 [palūkanų dydis] /365 [dienų skaičius metuose] x 305 [pradelstų dienų skaičius]) kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę iki ieškinio pareiškimo teismui dienos ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė UAB „Girtrans“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su pateiktu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovas neįrodė atsakovę sąmoningai pasišalinus iš eismo įvykio vietos. Vadovaujantis teismų praktika vairuotojo kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nustatoma ne tiesiog konstatavus faktą, jog vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, o visapusiškai ištyrus, ar vairuotojas pajuto, suvokė, kad jo vairuojama transporto priemonė sukėlė eismo įvykį (susidūrė su kita transporto priemone ir šią apgadino, galėjo pajusti transporto priemonių susidūrimą, kontaktą ir pan.), suvokė padarytą žalą. Ieškovo pateiktoje nuotraukoje nukentėjusiosios transporto priemonės apgadinimai yra sunkiai įžiūrimi, lygiai taip pat ir atsakovės transporto priemonė buvo apgadinta labai nežymiai, kas leidžia teigti susidūrimą buvus labai nežymų. Iš pateiktos policijos pažymos, nukentėjusioji transporto priemonė stovėjo neleistinoje vietoje, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, atsakovės vairuotojas vairavo didžiulių gabaritų transporto priemonę, su nukentėjusiojo transporto priemone susidūrė ne atsakovo vilkikas, o priekaba, kas dar labiau sumažino vairuotojo galimybę išgirsti apie susidūrimą, be to, atsakovės vairuotojas nuvažiavo iš eismo įvykio vietos net nesustojęs, kas leidžia teigti, kad atsakovės vairuotojas nepastebėjo sukėlęs eismo įvykį, nes refleksinė kiekvieno žmogaus reakcija atsitikus eismo įvykiui yra bent jau trumpam sustoti. Taip pat iš policijos pažymos matyti, kad policija nusprendė nesant pagrindo apie incidentą informuoti teismą, kas patvirtina, kad policija nematė administracinio teisės pažeidimo; šitą aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad nei atsakovė, nei, atsakovės žiniomis, atsakovės vairuotojas Italijoje nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos.

Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė padarė prašomos priteisti žalos dydį. Ieškovo pateiktoje nuotraukoje nukentėjusiosios transporto priemonės apgadinimai yra sunkiai įžiūrimi (o galinio vaizdo veidrodėlio ir priekinio stiklo šioje nuotraukoje apskritai nesimato), todėl yra pagrindas teigti, kad ieškovas paprasčiausiai neįvykdė pareigos įrodyti padarytos žalos faktą. Taip pat pažymėjo, jog atsakovė ne kartą prašė ieškovą pateikti nukentėjusios transporto priemonės nuotraukas, ne kartą pabrėžė ieškovo pareigą bendradarbiauti ir prioritetą teikti neteisminiam ginčo sprendimui, visgi, ieškovas į atsakovės raginimus bendradarbiauti niekaip neatsiliepė. Ieškovo pateiktoje policijos pažymoje nukentėjusiojo asmens deklaruoti pažeidimai negali būti laikomi objektyviais žalą įrodančiais įrodymais, nes tik matant pačius pažeidimus galima įvertinti, ar tikrai jie buvo nulemti eismo įvykio, taip pat, ar jie negalėjo būti pašalinti taisant apgadintas detales, o ne jas keičiant naujomis.

Trečiasis asmuo atsakovės pusėje V. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog prašo teismo netenkinti ieškovo ieškinio ir priteisti V. V. naudai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Papildomai nurodė, jog ieškovas, kaltindamas atsakovę pažeidusi TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą pareigą pateikti informaciją, netiksliai cituoja šią nuostatą, kadangi minėto straipsnio 5 punktas neįpareigoja teikti informacijos apie eismo įvykį, kai pranešti apie eismo įvykį transporto priemonės valdytojas negali dėl svarbių priežasčių. Atitinkamai, reikalauti iš atsakovės informacijos, kurios ji nežinojo, yra neprotinga ir neteisėta. Trečiajam asmeniui nežinant apie eismo įvykį, informavimas ar neinformavimas apie jį apskritai nėra susiję su šia byla, kadangi, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246-6.249 straipsniais, civilinės atsakomybės pagrindus sudaro kaltė, neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšis, kurių ieškovas neįrodė. Kaip matyti iš ieškovo pateiktos informacijos apie eismo įvykį, susidūrimas nebuvo intensyvus, įvyko parkavimo aikštelėje, tai yra važiuojant lėtu greičiu, o kliudymas įvyko šonu. Tai reiškia, kad pats ieškovas pripažįsta, kad su trečiojo asmens valdomu vilkiku staigaus ir tiesaus kontakto nebuvo – priešingai, tik iš šono buvo paliesta trečiojo asmens valdomo vilkiko puspriekabė. Todėl, atsižvelgiant į eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių gabaritus ir masę, akivaizdu, jog pastebėti šį mažai juntamą arba apskritai nejuntamą kontaktą buvo ypač sunku. Tai, kad trečiasis asmuo galėjo nepajusti eismo įvykį sukėlusį susidūrimą, taip pat patvirtina ieškovo bei atsakovės pateiktos transporto priemonių nuotraukos, kuriose nesimato aiškių įlenkimų, įbrėžimų ar kitų susidūrimo požymių, kas taip pat patvirtina vertinimą, jog trečiasis asmuo galėjo nepajusti susidūrimo, dėl ko negali būti pripažįstama, jog jis pasišalino iš eismo įvykio vietos supratęs, jog sukėlė eismo įvykį. Be to, atkreipė dėmesį, jog susidūrimas įvyko tamsiu paros metu, kas taip pat yra papildomas veiksnys, apribojantis trečiojo asmens galimybes stebėti ir pastebėti aplink vykstančias aplinkybes. Faktą, jog jis neturi būti vertinamas pasišalinusiu iš eismo įvykio, patvirtinta ir tai, kad jis už tai nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. liepos 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės UAB „Girtrans“ ieškovui ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, 486,29 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 24,38 Eur kompensacinių palūkanų, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 510,67 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 22,46 Eur (dvidešimt dviejų eurų 46 centų) bylinėjimosi išlaidas, likusią ieškinio dalį atmetė, priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui V. V. 963,30 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktą advokato teisinę pagalbą.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl trečiojo asmens pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nurodė, kad fakto, jog atsakovės vilkikas su puspriekabe dalyvavo (duomenys neskelbtini) Italijoje, Bolonijos provincijoje, įvykusiame eismo įvykyje, nepakanka konstatuoti, jog atsakovės vilkiko vairuotojas iš eismo įvykio vietos pasišalino ir kyla civilinė atsakomybė – svarbu nustatyti aplinkybes, ar atsakovės vilkiko vairuotojas galėjo pajausti susidūrimą su aikštelėje neleistinoje vietoje stovėjusiu vilkiku.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į trečiojo asmens V. V. rašytinius paaiškinimus, kad jis nepajuto ir nežinojo, jog jam vairuojant vilkiką dėl jo kaltės buvo įvykęs eismo įvykis ir buvo apgadinta kita transporto priemonė, atsižvelgė, kad byloje nėra pateikti įrodymai, kurie pagrįstų ar būtų išsamiai išanalizuotos aplinkybės, susijusios su transporto priemonės pasišalinimu iš įvykio vietos, atsižvelgė į tai, kad Italijos policijos surinktoje medžiagoje pažymėta, jog vilkiko su priekaba vairuotojas, važiuodamas tarp M. C. vairuojamos transporto priemonės ir visų kitų stovinčių transporto priemonių, tinkamai neapskaičiavo atstumų ir atsitrenkė į M. C. vairuojamą vilkiką ir iškart po to nesustodamas nuvažiavo toliau ir sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina faktą, jog atsakovės darbuotojas – vairuotojas nesuvokė, jog padarė eismo įvykį. Teismas nurodė, kad vairuotojas po susidūrimo nesustojo ir net nestabtelėjo, neišlipo iš transporto priemonės, neatėjo prie kliudytos transporto priemonės pažiūrėti ar iš tiesų kliudė ją, ar ją apgadino ir pan., todėl nei tyčiniais veiksmais nei dėl neatsargumo jis iš eismo įvykio nepasišalino.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus – pasišalinimą iš eismo įvykio vietos – teko ieškovui, bet ieškovas jokių naujų atsakovės kaltę galinčių patvirtinti aplinkybių, nei jos buvo nustatytos Italijos policijos surinktoje medžiagoje ir jų draudimo partnerių pateiktoje medžiagoje, nenurodė, taip pat nepateikė naujų rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovės kaltę.

Teismas sprendė, kad kitu pagrindu, tai yra dėl atsakovės pareigos pranešti ieškovui apie eismo įvykį per tris darbo dienas nevykdymo, ieškovo reikalavimas yra pagrįstas. Teismas nurodė, kad nors atsakovė apie įvykusį eismo įvykį Italijoje sužinojo iš ieškovo, tačiau byloje nustatyta, jog atsakovė turėjo duomenų apie savo transporto priemonės apgadinimus, t. y. iš reiso užsienyje grįžus transporto priemonei, atsakovė pastebėjo ir turėjo duomenų, kad buvo apdraskyta grįžusios iš reiso transporto priemonės puspriekabė. Atsakovės UAB „Girtrans“ atstovas teismo posėdžio metu pripažino, jog pažeidimus pamatė anksčiau, nei iš teismo gavo ieškinį. Paaiškino, jog jų transporto priemonėms grįžus iš reiso, transporto priemonės yra fotografuojamos ir užfiksuojami visi transporto priemonių atsiradę pažeidimai ir pan. Taigi, atsakovė, kaip ir kiekvienas transporto priemonių draudėjas, įvykus draudžiamajam eismo įvykiui (atsakovei turint duomenų, jog apdrausta transporto priemonė grįžo iš reiso su apgadinimais) turėjo elgtis taip, kad būtų užtikrintas įstatymų, įstatymų vykdymą nustatančių teisės aktų ir sutarčių tinkamas vykdymas. Nagrinėtinu atveju, akivaizdu, jog atsakovei neturint duomenų apie jo darbuotojo konkrečiai Italijoje padarytą eismo įvykį, per tris darbo dienas nuo eismo įvykio atsakovė ir nepranešė draudikui (ieškovui) apie eismo įvykį, tačiau atsakovė sužinojusi ir nustačiusi savo transporto priemonės pažeidimus, privalėjo imtis visų įmanomų priemonių ir privalėjo pranešti draudikui (ieškovui) apie galimai padarytą eismo įvykį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog atsakovė neįvykdė pareigos informuoti apie įvykusį eismo įvykį ir nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį, Tvarkoje nustatytą 20 procentų dydžio grąžintiną išmokos dalį teismas vertintino kaip proporcingą padarytiems pažeidimams.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai nepagrindžia, jog ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis tretiesiems asmenims yra adekvatus ir pagrįstas, nes vien lėšų sumokėjimo fakto nepakanka, turi būti įrodyta nuostolių kilmė, sudėtis ir dydis. Teismas vertindamas ieškovo tretiesiems asmenims atlygintinos žalos dydį, atmetė ieškovo argumentus, kad buvo būtina keisti detales, kurios nebuvo tiesiogiai pažeistos ir nurodė, kad šie ieškovo teiginiai jokiais įrodymais nepagrįsti. Teismas nurodė jog šalinant krovinio automobilio padarytus pažeidimus, realiai patirtos ir būtinosios atlygintinos išlaidos už sugadintas detales iš viso sudaro 1 385,76 Eur (priekinis stiklas, galinio vaizdo veidrodėlis, priekinės grotelės, sandarintuvas) ir tai sudaro 18,09 proc. visų 2018 m. gegužės 8 d. sąskaitoje nurodytų detalių kainos, atitinkama suma teismas sumažino ir atliktų darbų kainą. Teismas remiantis savo skaičiavimais nustatė, jog realiai pagrįstų ir tikėtinai pakeistų detalių ir atliktų darbų išlaidos sudaro viso 2 543,52 Eur.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad iš į bylą pateiktos sąskaitos/sąmatos matyti, jog išlaidos už atsargines detales siekia 7 656,44 Eur (suma be PVM) ir išlaidos už darbą – 6400,00 Eur (suma be PVM), viso tai sudaro 14 056,44 Eur (suma be PVM). Tuo tarpu ieškovui 2018 m. spalio 3 d. (duomenys neskelbtini) išrašytoje sąskaitoje nurodyta visa nedetalizuota žalos suma (suma be PVM) yra nurodyta 11 250,00 Eur, o tai sudaro 80,03 proc. sąskaitoje/sąmatoje užfiksuotos visos patirtos žalos sumos. Todėl, nustačius realiai pagrįstų ir tikėtinų keistų detalių ir atliktų darbų išlaidas pagal pateiktas sąskaitas/sąmatas 2 543,52 Eur (suma be PVM) bei nustačius, jog ieškovui (duomenys neskelbtini) išrašytoje sąskaitoje nurodyta visa nedetalizuota žalos suma (suma be PVM) sudaro 80,03 proc. sąskaitose/sąmatose užfiksuotos visos patirtos žalos sumos, teismas sprendė, jog atlygintina žalos suma sudaro 2 035,57 Eur (suma be PVM) (2 543,52 Eur x 80,03 proc. / 100 proc.). 395,88 Eur išlaidas nurodytas (duomenys neskelbtini) sąskaitoje, t. y. išlaidas patirtas už valstybės tarnautojo G. C. bei tyrėjos N. E. suteiktas paslaugas teismas laikė pagrįstomis ir jų nemažino.

Remiantis nustatytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į pripažintiną 20 procentų dydžio grąžintinos išmokos dalį, teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos tenkintinas iš dalies, ir ieškovui iš atsakovo priteisė 486,29 Eur ((2 035,57 Eur + 395,88 Eur) x 20 proc.) žalos atlyginimo dalį. Teismas atitinkamai sumažino ieškovo reikalautų kompensacinių palūkanų dydį ir jas skaičiavo nuo 486,29 Eur sumos, todėl sprendė iš atsakovo ieškovo naudai priteisti 24,38 Eur (486,29 Eur x 6 proc. / 365 dienų skaičius per metus x 305 praleistų dienų skaičius) kompensacinės palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliantas ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą apeliaciniu skundu prašė prijungti prie bylos iš Bolonijos teismo gautą eismo įvykio medžiagą, kuri gauta jau po teismo sprendimo priėmimo, todėl pirmosios instancijos nebuvo tirta, nors turi esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą ieškovo ieškinį tenkinant pilna apimtimi arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.                      Atsakovės bei trečiojo asmens pasisakymai, jog negali būti taikomas atgręžtinis reikalavimas, nes vairuotojas nenubaustas administracine tvarka, neturi jokio teisinio pagrindo. Civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai, negu administracinėje teisenoje. Taikant civilinę atsakomybę skolininko kaltė preziumuojama. Pažymėtina, jog aplinkybės, kad nėra atsakovės kaltės dėl pasišalinimo, įrodinėjimo pareiga tenka skolininkui. Sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo, nebūtina konstatuoti esant pažeistą konkrečią teisės normą, pvz., kelių eismo taisykles. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatas civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Juridinę reikšmę tokiu atveju turi tokio asmens faktinio elgesio ir tam tikro reikalaujamo elgesio standarto santykis, t. y. ar asmuo buvo pakankamai atidus, rūpestingas ir atsargus (bonus pater familias) konkrečioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-696-916/2015).

2.                      TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nėra pasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Kasacinis teismas nurodė, kad sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą dėl pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis Civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015). Dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies  4 punkto normos aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė 2014 m. sausio 2 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014: „Teismas pagrįstai, pažymėjęs, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys), vertino kasatoriaus veiksmus per atidaus, rūpestingo žmogaus elgesio matą. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 d. laikoma, jog asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina“.

3.                      Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovės darbuotojas pravažiuodamas manevravo tarp daugelio stovėjusių automobilių ir elementariai suvokiama, jog iš manevrą atliekančio vairuotojo atidaus ir rūpestingo asmens elgsenos standartas reikalauja jį atlikti kuo saugiau, o atlikus – įsitikinti ar manevras atliktas saugiai. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad atsakovės darbuotojo (kuris bylos nagrinėjimo metu net nepasisakė, nebuvo apklaustas) veiksmai atitiko atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartą, nors pareigą tai įrodyti tenka atsakovei.

4.                      Taip pat teismų praktikoje nurodoma, jog draudikui, nedalyvavusiam eismo įvykyje, objektyviai įrodyti ar kaltininkas suprato, kad įvyko eismo įvykis, yra praktiškai neįmanoma, tačiau kiekvienam transporto priemonės valdytojui privalo būti žinoma, jog jis kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, vairuodamas automobilį turi būti atsargus ir atidus – važiuoti taip, kad nebūtų daroma žala kitų asmenų turtui, kitaip tariant, transporto valdytojais visais atvejais privalo elgtis atsakingai (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-462- 603/2019).

5.                      Ieškovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, jog nustatytomis aplinkybėmis atsakovės darbuotojas – vairuotojas turėjo techninę galimybę (galėjo) išvengti eismo įvykio, kadangi eismo įvykyje dalyvavo tik vienas padidinto pavojaus šaltinis, manevravimą atliko tik trečiasis asmuo, kuris ir turėjo pareigą įvertinti ar yra techninė galimybė atlikti manevrą.

6.                      Ieškovas nesutinka, jog byloje pateikti įrodymai nepagrindžia, kad ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis tretiesiems asmenims yra adekvatus ir pagrįstas ir kad kai kurios detalių ir darbų pozicijos niekaip nėra susijusios su apgadintų transporto priemonės dalių keitimu. Atsižvelgiant į naujausią teismų praktiką, teismas nepagrįstai ėmėsi specialių ekspertinių žinių reikalaujančio ieškovo pateiktų įrodymų interpretavimo, todėl visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiajai transporto priemonei (duomenys neskelbtini)  eismo įvykio metu padaryta žala sudaro tik 80,03 proc. sąskaitose/sąmatose užfiksuotos visos patirtos žalos sumos. Kitos proceso šalys – atsakovė bei trečiasis asmuo – nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių jau byloje surinktus įrodymus. Suinteresuotų bylos šalių atstovų (ne specialistų) teiginiai, paaiškinimai, interpretavimai, nepaneigia ir negali paneigti šios srities specialistų sudarytų dokumentų.

7.                      Pirmosios instancijos teismas ėmėsi bylos išsprendimo nesulaukęs ypatingai svarbių bylos duomenų, nors teismas ir tenkino ieškovo prašymą dėl teisinės pagalbos kreipimosi. Jau po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo, byloje iš Bolonijos teismo gauta eismo įvykio medžiaga (su filmuota medžiaga), kuri neabejotinai turi esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas nesulaukė šios bylos medžiagos, nesusipažino ir neįvertino gautų bylai svarbių duomenų, o tai lėmė neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Girtrans“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo ERGO Insurance SE apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.                      Ieškovo teiginys, kad draudimo regreso bylose vairuotojo kaltė dėl pasišalinimo yra preziumuojama, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi c. b. Nr. e3K-3-111-1075/2019 pažymėjo, kad „siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką”.

9.                      Atsakovas ir trečiasis asmuo, nepaisant to, kad įrodinėjimo pareiga buvo ieškovo pusėje, nurodė aplinkybes, kurios rodė, kad vairuotojo kaltės dėl pasišalinimo nebuvo. Atsakovė nurodė, kad transporto priemonės apgadinimai buvo nežymūs, nukentėjusioji transporto priemonė stovėjo neleistinoje vietoje, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, atsakovės vairuotojas vairavo labai sunkią, didelių gabaritų ir didelį triukšmą skleidžiančią transporto priemonę, su nukentėjusiojo transporto priemone susidūrė ne vilkikas, o puspriekabė, konkrečiai galinė jos dalis, susidūrimas įvyko vairuotojui atliekant posūkio manevrą, t. y. tuo metu, kai vairuotojas šoninio vaizdo veidrodėlyje nematė puspriekabės galinės dalies, ir be kita ko, vairuotojas Italijoje nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Be to, atsakovė neteigė ir pirmosios instancijos sprendime nenustatė, kad vairuotojo nepatraukimo administracinėn atsakomybėn faktas yra vienintelė ar netgi svarbiausia vairuotojo kaltę paneigianti aplinkybė. Tai yra tik viena iš daugelio nurodytų ir pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių.

10.                      Nesutiktina su ieškovo argumentais dėl žalos dydžio. Ieškovas nepateikė į bylą nei įrodymų, kuriuose būtų tinkamai užfiksuoti nukentėjusiosios transporto priemonės pažeidimai, nei kažkokių argumentuotų žalos paskaičiavimų, bet tiesiog pateikė sąskaitą už remonto darbus ir neaiškiu būdu paskaičiuotą žalos sumą, kuri nėra pakankamas įrodymas žalai įrodyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartimi c. b. Nr. 3K-3-78/2010 pažymėjo, kad „teismas privalėjo patikrinti, ar civilinės atsakomybės draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką trečiajam asmeniui (nukentėjusio asmens turto draudikui), tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, ar pareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų. Kitaip tariant, teismas turėjo patikrinti, ar ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis trečiajam asmeniui (draudėjui) yra pagrįstas. Nustačius, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia ar patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Draudikui tenka įrodinėjimo našta, kad jis dėjo visas pastangas ir bendradarbiaudamas su savo draudėju siekė ekonomiškai įvykdyti jo žalos atlyginimo prievolę“.

11.                      Akcentuodamas tą faktą, kad pirmosios instancijos teismas nesulaukė dokumentų/informacijos iš Italijos teismo, ieškovas nutyli, kad gautuose dokumentuose/informacijoje nėra užfiksuotos jokios aplinkybės, kurios paneigtų byloje nustatytas aplinkybės. Atskirai galima paminėti, kad iš Italijos teismo gauti dokumentai tai yra iš esmės tie patys dokumentai, kuriuos pats ieškovas jau buvo pateikęs į bylą. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad iš Italijos teismo gauti dokumentai galėjo kažkaip pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, o atitinkamai šių dokumentų neįvertinimas pirmosios instancijos teismo nesudaro pagrindo abejoti sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. V. prašo netenkinti ieškovo apeliacinio skundo ir priteisti V. V. naudai iš ieškovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.                      Apeliantas nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, jog trečiasis asmuo suvokė ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis.

13.                      Eismo įvykį sukėlęs trečiojo asmens manevravimas, kurio niekas neginčijo ir kuris buvo nustatytas skundžiamu sprendimu, tėra objektyvios tikrovės reiškinys. Šioje byloje apeliantas turi įrodyti subjektyvųjį elementą, tai yra trečiojo asmens suvokimą ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galimybę bei pareigą suvokti, kad įvyko eismo įvykis. Akivaizdu, kad eismo įvykį sukėlęs trečiojo asmens manevravimas pats savaime neįrodo, kad trečiasis asmuo suvokė ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis.

14.                      Dėl teismo nustatytos žalos dydžio pažymėtina, kad apeliantas privalėjo pateikti žalos dydį pagrindžiančius dokumentus. Atitinkamai, skundžiamas sprendimas dalyje dėl žalos dydžio buvo priimtas būtent toks išimtinai dėl to, kad apeliantas šios savo pareigos neįvykdė. Esant situacijai, kai šalis nepateikia įrodymus, kuriuos privalo pateikti, teismas neprivalo turėti kokių nors specialių žinių ar ieškoti šiai šaliai nepalankių įrodymų. Apelianto minima sąskaita žalos dydžio įrodymu savaime nelaikytina, kadangi sąskaitos išrašymo faktas nereiškia jos pagrįstumo. Be to, abejones dėl sąskaitos adekvatumo patvirtino ir pats apeliantas, kurio atstovė teismo posėdžio metu prisipažino, kad į sąskaitą buvo įtrauktos ne tik sugadintos detalės, bet ir nesugadintos detalės. Pažymėtina, kad nei teismo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde atitinkamų paaiškinimų apeliantas nenurodė, o sau palankių įrodymų – nepateikė.

15.                      Apelianto bandymai pagrįsti įrodinėjimo pareigos nesilaikymą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020 yra visiškai nepagrįsti. Sutiktina, kad LAT išaiškino, jog atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovei, kuri teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo, tačiau situacijos minėta nutartimi išnagrinėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje yra visiškai skirtingos: minėta nutartimi išnagrinėtoje byloje žalos dydis buvo įrodytas, o nagrinėjamoje byloje apeliantas nepateikė jokių žalos dydį pagrindžiančių dokumentų. Minėtos nutarties išaiškinimas, jog įrodinėjimo pareiga nėra beribė, apeliantui taip pat nėra taikytina, kadangi iš apelianto tikimasi tik tai, ką jis turi ar privalo turėti: argumentus, paaiškinančius, kaip buvo paskaičiuotas žalos dydis, bei šiuos argumentus pagrindžiančius dokumentus. Manytina, kad jeigu apeliantas būtų turėjęs tuos dokumentus, jis būtų juos pateikęs.

16.                      Apeliantas apmokėjo sąskaitą net nesigilindamas į jos pagrįstumą ir adekvatumą, tokiu būdu pasielgęs nerūpestingai, neapdairiai ir pažeidęs CK 6.38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdant prievoles bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis).

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar transporto priemonės vairuotojas galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, o taip pat ir dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto įrodytos žalos dydžio. Apeliacinėje instancijoje nėra ginčijamas eismo įvykio faktas ar priežastinio ryšio tarp vairuotojo atliktų veiksmų ir atsiradusios žalos buvimas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

Dėl trečiojo asmens suvokimo apie pasišalinimą iš eismo įvykio vietos

Kaip byloje pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, civilinė atsakomybė už žalą, padarytą draudikui padidinto pavojaus šaltinio valdytojo – draudėjo – yra civilinės teisės institutas ir tai lemia, kad, sprendžiant dėl draudėjo civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ, jo veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui pagal administracinę teisę. Civilinę bylą dėl atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudikui pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nagrinėjantis teismas vertina atsakingo už žalą asmens veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl šiuo atveju aplinkybė, ar atsakovės darbuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, nustatoma vertinant įrodymus pagal civilinio proceso taisykles. Vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas, o civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai.

Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

Remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą. Taikant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nėra būtina konstatuoti tyčinio vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos faktą – pakanka nustatyti, kad vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, t. y. kaltė dėl pasišalinimo iš įvykio vietos gali pasireikšti ir neatsargumu. Be to, kasacinis teismas nurodė, kad vien žalos atlyginimo trečiajam asmeniui faktas nėra pakankamas pagrindas pareikšti regresinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo nurodytu argumentu, kad teismų praktikoje nurodoma, jog draudikui, nedalyvavusiam eismo įvykyje, objektyviai įrodyti ar kaltininkas suprato, kad įvyko eismo įvykis, yra praktiškai neįmanoma, tačiau kiekvienam transporto priemonės valdytojui privalo būti žinoma, jog jis, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, vairuodamas automobilį turi būti atsargus ir atidus – važiuoti taip, kad nebūtų daroma žala kitų asmenų turtui, kitaip tariant, transporto valdytojais visais atvejais privalo elgtis atsakingai (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-462- 603/2019). Vis dėlto, kasacinio teismo praktikoje dėl atidumo ir rūpestingumo standarto taikymo sprendžiant klausimą dėl apdraustos transporto priemonės valdytojo atsakomybės pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nurodoma, kad siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą transporto priemonės vairuotojo elgesys neturi būti vertinamas pagal aukštesnį atidumo ir rūpestingumo standartą ir jam neturi būti taikomas maksimaliai apdairaus ir atidaus asmens standartas. Maksimaliai apdairaus ir atidaus transporto priemonės vairuotojo standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais reikštų, kad visais atvejais, kai transporto priemonės vairuotojas, išgirdęs bent menkiausią garsą, nesustoja ir nepatikrina, ar kas nors neatsitiko, yra pagrindas spręsti, kad vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Toks apdairaus ir atidaus asmens standarto taikymas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais neatitiktų šios teisės normos išimtinio pobūdžio. Kasacinio teismo vertinimu TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo tikslais užtenka pakankamai apdairaus ir rūpestingo, protingo žmogaus standarto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis pakankamai protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Pirmosios instancijos teismas iš Italijos policijos surinktos medžiagos, susijusios su įvykusiu eismo įvykiu nustatė, kad (duomenys neskelbtini) Bolonijos provincijoje, Italijoje, autostrados Milanas-Roma-Neapolis, poilsio aikštelėje „C. E.“, Šiaurės kryptimi, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini). Kitos eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valstybinis numeris – (duomenys neskelbtini) Nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) M. C., vairuojantis vilkiką su priekaba, kurio (duomenys neskelbtini)  įvažiavo į poilsio aikštelę „C. E.“, esančią Saulės autostrados A1 198+900 kilometre, ir sustojo prie restorano (duomenys neskelbtini), netoli kitų sunkiasvorių transporto priemonių; toje vietoje sunkiasvorėms transporto priemonėms neleidžiama sustoti ir stovėti. M. C. išlipo iš savo transporto priemonės ir nuėjo. Tam tikru momentu atvažiavo vilkikas su priekaba, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (Lietuvos) ir kurio vairuotojas, važiuodamas tarp M. C. vairuojamos transporto priemonės ir visų kitų stovinčių transporto priemonių, tinkamai neapskaičiavo atstumo ir atsitrenkė į M. C. vairuojamą vilkiką. Smūgis įvyko tarp Lietuvoje registruotos puspriekabės kairiojo šono ir M. C. vairuojamo vilkiko dešiniojo šono priekinės dalies. Iškart po to Lietuvoje registruotas vilkikas nesustodamas nuvažiavo toliau. Įvykyje dalyvavusios transporto priemonės ir puspriekabės nurodyti numeriai sutampa su atsakovui UAB ,,Girtrans“ priklausančios ieškovo privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės numeriu.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens suvokimo apie pasišalinimą iš eismo įvykio vietos neturėjo galimybės tiesiogiai ištirti poilsio aikštelėje įrengtų stebėjimo kamerų vaizdo įrašus, kadangi, Bolonijos kompetentingos institucijos nereagavo į du kartus išsiųstą prašymą dėl įrodymų išreikalavimo. Jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, buvo gauti poilsio aikštelėje įrengtų stebėjimo kamerų vaizdo įrašai. Apeliacinės instancijos teismas 2020 m. gruodžio 28 d. nutartimi pripažino naujai gautų įrodymų svarbą ir juos priėmė, pasiūlė dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti dėl jų savo paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teisme esant galimybei tiesiogiai ištirti poilsio aikštelėje įrengtų stebėjimo kamerų vaizdo įrašus, kuriuose yra užfiksuotas ginčo eismo įvykis, didesnė reikšmė teikiama būtent šiam įrodymui, o Italijos policijos surinkta medžiaga vertintina tiek, kiek ji papildo poilsio aikštelėje įrengtų stebėjimo kamerų vaizdo įrašuose tiesiogiai nustatytas aplinkybes.

Atsakovė 2021 m. sausio 20 d. pateikė rašytinius paaiškinimus dėl naujo įrodymo – eismo įvykio įrašo. Atsakovės vertinimu, eismo įvykio įrašas nepaneigia atsakovės ir trečiojo asmens bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodytų aplinkybių, be to, iš eismo įvykio įrašo matyti, kad nukentėjusiojo transporto priemonė buvo kliudyta priekaba (kas sumažino vairuotojo galimybes išgirsti susidūrimą), kad vairuotojas eismo įvykio vietoje manevravo (dėl ko ne visą laiką galėjo matyti nukentėjusiojo transporto priemonę per šoninio vaizdo veidrodėlius) bei kad po eismo įvykio vairuotojas nesustojo ir iš vilkiko apžiūrėti eismo įvykio vietos neišlipo (kas irgi rodo, kad vairuotojas eismo įvykio nepastebėjo). 

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs poilsio aikštelėje įrengtų stebėjimo kamerų vaizdo įrašus nustatė, kad eismo įvykio metu buvo tamsus paros metas, iš vaizdo įrašo galima matyti, kad aikštelė, kurioje įvyko eismo įvykis, buvo apšviesta. Iš vaizdo įrašo apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad asmuo, vairavęs transporto priemonę, kuria padarytas eismo įvykis, manevravo tarp dviejų aikštelėje stovėjusių transporto priemonių – krovininio automobilio su priekaba kairėje pusėje ir keleivinio autobuso dešinėje pusėje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarpas, kuriuo asmuo bandė pravažiuoti, palyginus su vairuojamos transporto priemonės gabaritais, buvo itin nedidelis, dėl to atliekamas manevras buvo sudėtingas. Asmuo, vairavęs transporto priemonę, kuria padarytas eismo įvykis, atlikdamas manevrą, judėjo lėtu greičiu, prieš atlikdamas manevrą du kartus visiškai sustojo, iš to galima spręsti, kad asmuo vertino galimybes atlikti manevrą ir suvokė, kad atliekamas manevras yra sudėtingas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakankamai apdairaus, rūpestingo ir protingo asmens standartas tokioje situacijoje, kuomet transporto priemone yra atliekamas sudėtingas manevras, reikalauja prieš atliekant sudėtingą manevrą įvertinti galimybes jį atlikti, o atlikus jį – įsitikinti, kad sudėtingas manevras buvo atliktas saugiai. Iš aukščiau nustatytų aplinkybių teismas sprendžia, kad asmuo, vairavęs transporto priemonę, prieš atlikdamas sudėtingą manevrą, sukėlusį eismo įvykį, stengėsi įvertinti galimybes jį atlikti. Vis dėlto, netinkamai įvertinęs galimybes saugiai atlikti manevrą, vairuotojas neįsitikino, kad jį atliko saugiai ir nesustojęs išvažiavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, jog vairuotojas po manevro atlikimo nuvažiavo nesustojęs pagrindžia tai, kad jis nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, o ne tai, kad jis nesuvokė padaręs eismo įvykį. Apeliacinės instancijos teismas iš aukščiau nurodytų aplinkybių sprendžia, kad nors byloje nėra neabejotinai nustatyta, kad vairuotojas suvokė apie jo padarytą eismo įvykį, tačiau remiantis pakankamai protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, vairuotojas galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, todėl vairuotojas yra kaltas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Vairuotojo kaltė pasireiškė neatsargumu, todėl ieškovas turi teisę reikalauti susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš už žalos padarymą atsakingos atsakovės.

Dėl ieškovo išmokėtos trečiajam asmeniui žalos atlyginimo bei kitų patirtų išlaidų dydžio

Apeliaciniu skundu ieškovas nurodo, jog byloje pateikti įrodymai pagrindžia, kad ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis tretiesiems asmenims yra adekvatus ir pagrįstas, o teismas, atsižvelgiant į naujausią teismų praktiką, nepagrįstai ėmėsi specialių ekspertinių žinių reikalaujančio ieškovo pateiktų įrodymų interpretavimo, todėl visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiajai transporto priemonei (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu padaryta žala sudaro tik 80,03 proc. sąskaitose/sąmatose užfiksuotos visos patirtos žalos sumos.

Pagal kasacinio teismo praktiką atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Žala nėra preziumuojama ir aplinkybė, kad draudikas atlygino eismo įvykio vietos draudiko eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą (žr. panašią praktiką bylose dėl Lietuvos draudikų biuro atgręžtinio reikalavimo, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017). Todėl išmokėtos draudimo išmokos dydžiui nustatyti nepakanka aplinkybės, kad draudikas išmokėjo atitinkamo dydžio draudimo išmoką, turi būti nustatyta, ar tokia išmoka išmokėta pagrįstai ir ar ji atitinka realų nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydį.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą kasacinio teismo praktiką, visiškai atmestinas ieškovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės vertinti ieškovo išmokėtos ir prašomos priteisti iš atsakovo žalos dydį.

Be to, ieškovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad byloje pateikti įrodymai pagrindžia, jog ieškovo išmokėtas žalos atlyginimo dydis tretiesiems asmenims yra adekvatus ir pagrįstas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas atsižvelgė ir vertino visas reikšmingas aplinkybes – atsižvelgė į byloje pateiktas apgadintos transporto priemonės fotonuotraukas, kurios nebuvo kokybiškos, taip pat į Italijos policijos pareigūnų surinktą medžiagą, įvertino transporto priemonės apgadinimų mastą, nustatė, kad šiuose įrodymuose nėra užfiksuoti plika akimi gerai pastebimi plataus kampo veidrodėlio, dešiniųjų durų, žibinto, lempos, priekinio žibinto ir pan. pažeidimai, todėl išlaidas dėl šių dalių keitimo nepriteisė. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutiko, tačiau naujų argumentų ir motyvų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo vertinti tas pačias aplinkybes kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nukentėjusiajai transporto priemonei (duomenys neskelbtini)eismo įvykio metu padaryta žala sudaro 80,03 proc. sąskaitose/sąmatose užfiksuotos visos patirtos žalos sumos, t. y. 2 035,57 Eur, o taip pat pagrįstos ir priteistinos yra 395,88 Eur išlaidos už valstybės tarnautojo G. C. bei tyrėjos N. E. suteiktas paslaugas.

Byloje nustačius, kad atsakovo darbuotojas – vairuotojas – pasišalino iš eismo įvykio vietos,  o ieškovas turi teisę reikalauti susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš už žalos padarymą atsakingos atsakovės, ieškovui priteistina iš atsakovės 2 431,45 Eur. Pakeitus priteistinos žalos dydį, atitinkamai pakeistinas ir kompensacinių palūkanų dydis, padidinant jas iki 121,91 Eur (2 431,45 Eur x 6 proc. / 365 dienų skaičius per metus x 305 praleistų dienų skaičius).

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus argumentus ir išaiškinimus bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė eismo įvykio metu nukentėjusiai transporto priemonei padarytą žalą, tačiau byloje priėmus naujus įrodymus yra pagrindas spręsti, kad atsakovės darbuotojas – vairuotojas, sukėlęs eismo įvykio,  pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl ieškovas turi teisę reikalauti susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš už žalos padarymą atsakingos atsakovės. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas, ieškovo reikalavimą tenkinant iš dalies ir priteisiant iš atsakovės 2 431,45 Eur ieškovo sumokėtos draudimo išmokos sumos ir 121,91 Eur kompensacinių palūkanų (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Ieškovas byloje pateikė įrodymus, jog už ieškinio pateikimą sumokėjo 312,00 Eur žyminį mokestį bei patyrė 300,00 Eur išlaidas už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas. Teismui tenkinus ieškinį 18,25 procentų, ieškovui iš atsakovės priteistina 56,94 Eur žyminio mokesčio dalis bei 54,75 Eur išlaidos už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Trečiasis asmuo atsakovo pusėje V. V. patyrė 1 000,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į ieškinį surašymą ir atstovavimą teisme, todėl jam proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai iš ieškovo priteistinas 817,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 47 straipsnio 2 dalis, CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinės instancijos teisme buvo patenkinta 15,15 procentų ieškovo apeliacinio skundo reikalavimų. Ieškovas pateikė įrodymus, kad sumokėjo 301,00 Eur žyminio mokesčio, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 45,60 Eur žyminio mokesčio.

Trečiasis asmuo atsakovo pusėje V. V. pateikė prašymą priteisti jo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad už advokato paslaugas sumokėjo 250,00 Eur, todėl trečiajam asmeniui iš ieškovo priteistina 212,13 Eur (84,85 proc.) jo patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

            Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. liepos 20 d. sprendimą ir jį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės UAB „Girtrans“ (juridinio asmens kodas 304549405) ieškovui ERGO Insurance SE (juridinio asmens kodas 10017013), Lietuvoje veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 302912288) 2 431,45 Eur (du tūkstančius keturis šimtus trisdešimt vieną eurą 45 ct) išmokėtos draudimo išmokos, 121,91 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą 91 ct) kompensacinių palūkanų, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą  2553,36 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 111,69 Eur (vienas šimtas vienuolika eurų 69 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovo ERGO Insurance SE (juridinio asmens kodas 10017013), Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (juridinio asmens kodas 302912288), trečiajam asmeniui V. V. (duomenys neskelbtini) 817,50 Eur (aštuoni šimtai septyniolika eurų 50 ct) atstovavimo išlaidų.“

  Priteisti iš atsakovo UAB „Girtrans“ ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą naudai 45,60 Eur (keturiasdešimt penkis eurus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Priteisti iš ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, trečiojo asmens V. V. naudai 212,13 Eur (du šimtus dvylika eurų 13 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjos                              Jurga Kramanauskaitė – Butkuvienė

                      Lina Muchtarovienė

                      Irena Stasiūnienė