Administracinė byla Nr. A-2389-556/2016

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02095-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų    Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. E. (I. E.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas I. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 7–15), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Viešojo saugumo tarnyba, ir VST), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2005 metų iki 2006 metų buvo dažnai konvojuojamas traukiniu, tai užtrukdavo ilgą laiką. Traukinio kameros būdavo perpildytos ir prirūkytos, tai pareiškėjui sukeldavo kančias. Nuo 2006 metų buvo konvojuojamas ,,Mercedes Benz“ modelio  automobiliu, kuriame buvo talpinama iki 10 asmenų. Sėdėti turėjo ant lentos, o kartais ir stovėti. Kelis kartus konvojavimo metu vėmė. Dėl tokių nežmoniškų konvojavimo sąlygų patyrė kančias, dvasinius skausmus. Minėtas konvojavimo sąlygas vertino kaip žmogaus kankinimą pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į skundą (b. l. 37–39) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog konvojavimas yra atliekamas specialiomis transporto priemonėmis – specialiais automobiliais, autobusais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Specialieji vagonai nenaudojami nuo 2006 m. sausio 1 d. Atsakovas pabrėžė, kad specialus transportas, skirtas konvojavimui, buvo naudojamas remiantis teisiniais dokumentais – registracijos liudijimais, kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis. Asmenų konvojavimas buvo vykdomas vadovaujantis taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl Konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Atsakovas pažymėjo, kad Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrindavo, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Apie tai buvo daromi įrašai konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo psichinei ir fizinei sveikatai, konvojaus metu galėjo pateikti skundus žodžiu ir raštu konvojaus viršininkui, tačiau skundų iš pareiškėjo nebuvo gauta. Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pareiškėjo konvojavimą vykdė tinkamai pagal Konvojavimo taisyklių nuostatas, todėl nebuvo būtinų sąlygų atsirasti valstybės deliktinei atsakomybei. Atsakovas nurodė, kad pagal Viešojo saugumo tarnybos 2015 metų dokumentacijos planą Nr. 47D-2 (toliau – ir dokumentacijos planas Nr. 47D-2), Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado patvirtintą, konvojuojamųjų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus, todėl duomenų apie pareiškėjo konvojavimus iki 2012 metų pateikti negali, nes jų neturi. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 71–75) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais VST veiksmais. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė aplinkybėmis, kad jis ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas VST automobiliais orumą žeminančiomis sąlygomis.

Teismas akcentavo, kad atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį dėl atsakovo veiksmų. Pažymėjo, kad duomenų apie pareiškėjo konvojavimus iki 2012 metų neturi, kadangi pagal Viešojo saugumo tarnybos dokumentacijos planus tokia informacija saugoma tik tris metus.

Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi ir rėmėsi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Teismas nurodė, jog pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš jo konvojavimo sąlygų 2005 metais. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas konvojavimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų jau pirmojo jo konvojavimo (2005 metais) metu, nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į VST pareigūnus, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Viešojo saugumo tarnybos ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtino, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti pirmojo konvojavimo metu, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 7 d.

Teismas pažymėjo, kad CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė kančias, dvasinius skausmus. Tokiu atveju jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2005 metų iki 2012 m. balandžio 6 d., todėl taikė trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą šia apimtimi atmetė (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nebuvo vertinamos.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, CK 6.271 straipsniu ir rėmėsi teismų praktika (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje                   Nr. A63-1343/2012).

Teismas pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus ir jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip: elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir t. t. Spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Taigi, nagrinėjamoje byloje teismas vertino, ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, anot pareiškėjo, jis buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis, t. y. automobiliuose trūko vietos, turėjo sėdėti ant lentų, o kartais stovėti, dėl to patyrė nepatogumus ir kančias.

Teismas nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų, o 142 punkte – bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu buvo konvojuotas du kartus: 2012 m. spalio 31 d. maršrutu Kaunas – Pravieniškės – Vilnius – Pravieniškės – Kaunas ir 2012 m. lapkričio 7 d. maršrutu Kaunas – Pravieniškės – Vilnius – Pravieniškės – Kaunas.           Pareiškėjo konvojavimas buvo vykdomas automobiliais ,,VW Crafter“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (13 sėdimų vietų), ir ,,Mercedes Benz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (suolai). Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtino, kad ginčo laikotarpiu konvojuojant pareiškėją automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustatė konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga. Nenustačius, kad automobiliuose buvo pervežama daugiau asmenų, nei juose įrengta sėdimų vietų, pareiškėjo argumentai dėl vietos trūkumo buvo laikomi nepagrįstais.

Teismas akcentavo, kad Konvojavimo taisyklių 137 punktas nustatė, jog konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį, kartu su savo tarnybiniu pranešimu, turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas asmuo, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Minėta nuostata suteikė teisę konvojuojamajam, turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, taip pat nebuvo atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų. Į bylą buvo pateiktos UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ išduotos konvojaus automobilių Techninės apžiūros rezultatų kortelės bei valstybinės įmonės „REGITRA“ transporto priemonėms išduoti registracijos pažymėjimai, kurie patvirtino, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, visiškai atitiko techninius reikalavimus.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai, jo nuomone, konvojavimo sąlygos neatitiko teisės aktų  reikalavimų bei kokie įrodymai tai galėtų pagrįsti. Viešojo saugumo tarnybos pateikti įrodymai patvirtino konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Teismas pažymėjo, jog į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytą žalą ir kurie galėtų būti laikomi tiesiogine netinkamų konvojavimo sąlygų priežastimi bei suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Teismas nusprendė, jog pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas pareiškėjo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo konkrečiais atvejais. Nenustačius byloje duomenų apie tai, jog specialus konvojavimo transportas būtų eksploatuojamas techniškai netvarkingas, ar, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis atsakovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, nenustačius aplinkybių, kad kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, ar, kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus etapavimo metu, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl jo konvojavimo netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis, laikė nepagrįstais.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 78–81) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti jo skundą – priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo nuo 2005 metų iki 2012 m. balandžio 6 d. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas taikė senaties terminą, tačiau terminas buvo praleistas dėl pateisinamos priežasties. Pareiškėjas yra turkas, nemokantis lietuvių kalbos ir kitos kalbos, neskaitant turkų. Su teisės aktais jis galėjo susipažinti tik juos verčiant į turkų kalbą, tačiau tokios galimybės jis neturėjo, todėl nežinojo (pagal teisinį reglamentavimą), kokios jo teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas prašo atnaujinti senaties terminą, nes jis nemokėjo kalbų (išskyrus turkų) ir neturėjo galimybės sužinoti apie galiojančius teisės aktus, kurie reglamentuoja konvojavimo tvarką, todėl savo teisių negynė.

2. Pareiškėjas teismui negalėjo pateikti išsamios informacijos apie vykdytų konvojavimų laikus, vietas ir kitą, nes atsakovas pareiškėjui nepateikė visos prašomos informacijos, o pareiškėjo galimybės rinkti informaciją yra ribotos.

3. Atsakovui pareiškėjas žodžiu buvo išsakęs skundus, tačiau skundai nebuvo niekur užfiksuoti ir raštu jų niekas neužrašė. Pareiškėjo skundų negalėjo niekas suprasti, nes jis kalbėjo turkų kalba, o raštu nesikreipė, nes nežinojo kam ir ką rašyti. Nebuvo atlikti konvojavimo vaizdo įrašai, kurie privalėjo būti ir juose būtų užfiksuota, kad pareiškėjui konvojavimo metu buvo bloga. 

4. Teismas rėmėsi Tarnybos dokumentacijos planu Nr. 47D-2, kuriame nurodoma, kad įstaigoje dokumentai saugomi tik 3 metus ir, kad ankstesnio laikotarpio dokumentų nėra. Todėl VST negali ir neturi įrodymų, kuriais paneigtų pareiškėjo išdėstytus argumentus. Atsakovas nepateikė informacijos, kiek yra sėdimų vietų automobilyje ,,Mercedes Benz“ (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)). Teismo teiginys, kad konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo didesnis, nei nustatyta sėdimų vietų, nėra pagrįstas jokiais faktais. Pareiškėjas buvo gabenamas sėdint ant lentos, nenaudojant saugos diržų, automobilyje nebuvo ventiliacijos, todėl pareiškėjas patyrė fizines ir dvasines kančias, papildomus nepatogumus, diskomfortą, asmens pažeminimą, ir tai pakenkė jo psichinei sveikatai, sutriko miegas, atsirado pyktis ir baimė, priešiškumas aplinkai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 117–118) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad asmenys, manantys, jog jų teisės yra pažeistos, negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo būti apdairūs ir nedelsdami pateikti skundą, inicijuoti pažeistų teisių gynimą. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, nuo 2005 metų galėjo domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais konvojavimą ir kreiptis į pareigūnus, įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 metais. Įstatyme nustatytais skundų padavimo terminais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl konvojavimo sąlygų, materialinių bei procesinių normų nepažeidė ir todėl nėra pagrindo pirmosios instancijos sprendimo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos teisės aktų reikalavimus atitinkančių konvojavimo sąlygų neužtikrinimu.

Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą, padarytą, kaip teigiama, iki 2012 m. balandžio 6 d. Likusiu laikotarpiu, teismo vertinimu, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, todėl pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo jo skundą tenkinti, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo nuo 2005 metų iki 2012 m. balandžio 6 d.

CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. 

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas pagrįstai sprendė tik dėl pareiškėjo reikalavimo dalies už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 7 d.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi nemokėjo nei lietuvių, nei kitų užsienio kalbų, todėl nesuprasdavo ką jam sako ir negalėjo suprasti jokių Lietuvos bei tarptautinių teisės aktų, nesugebėjo į konvojų kreiptis dėl kokios nors pagalbos, nesuprato, kokias jis turi teises ir galimybes, į ką turėtų kreiptis, norėdamas kažko paprašyti, ką nors sužinoti ar gauti, o šnekamąją lietuvių kalbą išmoko tik per daugelį metų ir dabar dar sunkiai gali susikalbėti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 116 straipsnyje nustatyta, kad nuteistieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais. Šio kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta nuteistųjų teisė gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises ir pareigas; šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba ar nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią jis supranta. Pareiškėjas nenurodė atvejų, kad jis būtų rašęs prašymus arba skundus dėl netinkamo konvojavimo ir, kad jam buvo atsisakyta minėtą informaciją suteikti gimtąją kalba ar kita kalba, kurią pareiškėjas supranta. Taigi darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam nebuvo įmanoma sužinoti apie savo teises ir konvojavimo sąlygas gimtąja kalba, laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjas dėl lietuvių kalbos nemokėjimo galėjo susidurti su tam tikrais sunkumais, tačiau, kaip apeliaciniame skunde nurodė jis pats, jis išmoko šnekamąją lietuvių kalbą. Be to, dėl kalbos įgūdžių trūkumo atsiradę sunkumai negali būti laikomi pateisinančiais tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 9 metams nuo galimo jo teisių pažeidimo. Įvertinusi šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad EŽTT praktika bylose dėl kalinimo sąlygų, kuriose aiškinamas Konvencijos 3 straipsnio taikymas, iš kurio pažeidimo pareiškėjas nagrinėjamu atveju kildina prašomą priteisti neturtinę žalą, viešai skelbiama ne tik pareiškėjo nurodytomis, tačiau ir kitomis kalbomis, įskaitant ir turkų, o byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu ar vėliau iki kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo konvojavimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia (be kita ko) vertėjo ir (ar) kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas jau daugiau nei 10 metų gyvena Lietuvoje. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos, būdamas apdairus ir rūpestingas, negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 metų iki 2012 m. balandžio 6 d. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir, ar objektyviai ją įvykdė (LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo prieštarauti pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl konvojavimo automobilių tinkamumo bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų (perpildymo atvejai nenustatyti). Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, iš esmės nepateikė. Tikrinamoje administracinėje byloje atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų naudotų automobilių tinkamumą konvojavimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams (b. l. 43–52, 56–57). Atsakovas pateikė paaiškinimus, dėl konvojuojamų asmenų skaičiaus ,,Mercedes Benz“ automobiliu (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)), maksimalaus leistino pervežti transporto priemone žmonių skaičiaus, kuris nurodytas transporto priemonės registracijos liudijimo S punkte, įvardinant kelių vietų yra transporto priemonė, o šiuo atveju – 36 vietų (b. l. 52). Pateikti ir kiti duomenys konvojavimo automobilių, kuriais konvojuotas apeliantas bei, koks konkretus kiekis įkalintų asmenų vežtas atitinkamu metu (b. l. 53–55), kuris neviršijo leistino maksimalus kiekio. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais. Pareiškėjas (apeliantas) priešingų duomenų nepateikė. Be kita ko, pastebėtina ir tai, jog, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų nei raštu, nei žodžiu skundų neteikė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokios konkrečios bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino surinktų įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, jog priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai ginčui reikšmingu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

Remiantis tuo, kas nustatyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. E. (I. E.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                         Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius