Administracinė byla Nr. A-1441-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03105-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rinkos aikštė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rinkos aikštė“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai (Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisių perėmėjui), trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M. dėl komisijos sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Rinkos aikštė“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. EKS-2/15 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus publikacijoje „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ („Rinkos aikštė“, 2014-09-06, Nr. 101/2760) (toliau – ir Publikacija) ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad išnagrinėjusi skundą komisija pripažino, jog Publikacijoje buvo pažeistos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 4 ir 22 straipsnių nuostatos, įpareigojančios žurnalistus aiškiai atskirti žinias ir nuomones bei suteikti kritikuojančiam asmeniui atsakymo teisę, t. y. galimybę pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją. Priimtas sprendimas yra prieštaringas, nelogiškas, prieštaraujantis įstatymo nuostatoms ir teismų praktikai. Pareiškėjo teigimu, Komisija, vertindama jo veiksmų atitiktį Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatoms, o ne Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatoms, kaip numatyta Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 3 punkte, peržengė kompetencijos ribas. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog dar iki priimant sprendimą žurnalistų etikos inspektorius 2015 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą, be kita ko, ir dėl publikacijos „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“, kuriuo trečiojo suinteresuoto asmens skundą dėl publikacijose paskelbtos informacijos nuspręsta pripažinti nepagrįstu. Sprendimas nebuvo apskųstas ir yra įsigaliojęs, jis buvo pateiktas Komisijai, tačiau ji ignoravo inspektoriaus nustatytas faktines aplinkybes ir jų teisinį vertinimą. Pareiškėjas pažymėjo, jog šioje byloje, be kita ko, būtina vadovautis žurnalistų etikos inspektoriaus, kaip valstybės įgaliotos institucijos, tiriančios galimus Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus žiniasklaidoje, sprendimu. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nusprendė, jog pareiškėjas, paskelbęs teiginį „Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“, pažeidė Kodekso 4 straipsnį, kadangi iš pateiktos pažymos matyti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi nuosavybės teise registruotų nekilnojamųjų daiktų. Komisija sprendime plačiau nedetalizavo (neatskleidė) savo motyvų, kuriais grindė Kodekso 4 straipsnio pažeidimo faktą, tačiau ginčo teiginį Komisija vertino klaidingai, izoliuotai nuo viso konteksto. Žurnalistų etikos inspektorius konstatavo, jog šiuo ginčo teiginiu paskelbta informacija apie nuolatinius V. M. nesutarimus su kaimynais yra vertinamojo pobūdžio, kuriai tiesos kriterijus nėra taikomas, ir konstatuojamoji informacija apie V. M. užtvertą tvorą. Išanalizavęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, žurnalistų etikos inspektorius konstatavo, jog yra aišku, kad tarp V. M. šeimos ir kitų asmenų, kaip sklypo savininkų, buvo nesutarimų, kuriuose betarpiškai dalyvavo ir V. M.. Pareiškėjo teigimu, žurnalistų etikos inspektorius taip pat pagrįstai konstatavo, jog V. M. skundžiama informacija, kad jis užsitvėrė tvora nuo aplinkkelių, yra pagrįsta objektyviais duomenimis (Kėdainių rajono policijos komisariato pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 66-1-01139-09 metu nustatyta, kad V. M. šeimai priklausančiame žemės sklype buvo pastatyta tvora ir vartai). Pareiškėjo manymu, Komisija, nusprendusi, kad ginčo teiginyje suformuluota žinia apie V. M. nuosavybės teise įregistruotus nekilnojamus daiktus neatitinka tikrovės, todėl žinios skelbimas neatitinka Kodekso 4 straipsnio, suklydo tiek vertindama informacijos turinį, tiek jos atitiktį Kodekso 4 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, Komisija nepagrįstai konstatavo, jog teiginys „V. M. pakeitė šešias partijas...“ pažeidė Kodekso 4 straipsnio nuostatas, pagal žurnalistų etikos inspektorių, tokia informacija yra aktuali ir svarbi skaitytojams, kaip galimiems V. M. rinkėjams, ir iš esmės nėra žeminanti, o informacijos netikslumas dėl partijų skaičiaus yra neesminis. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kodekso 22 straipsnyje įtvirtintas atsakymo teisės nuostatas būtina vertinti kartu su Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis atsakymo teisės įgyvendinimą. Pareiškėjas nurodė, kad asmuo gali pasinaudoti atsakymo teise tada, kai paskelbta tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija apie jį žemina asmens garbę ir orumą. Pareiškėjo manymu, informacija apie nuosavybę ir politinių partijų, kurioms priklausė V. M., skaičių nėra žeminanti jo garbę ir orumą.

Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas nėra patvirtintas, todėl tam, kad Komisija galėtų kuo greičiau pradėti vykdyti savo funkcijas, 2015 m. kovo 23 d. posėdyje Komisija priėmė sprendimą laikinai, kol nebus patvirtintas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, savo veikloje vadovautis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu. Atsakovas nurodė, kad nekvestionuoja žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimo, tačiau tai, kad žurnalistų etikos inspektorius Publikacijoje nenustatė viešojo asmens garbės ir orumo pažeidimo fakto, atsakovo manymu, nebūtinai reiškia, jog rengiant ir (ar) skelbiant šias publikacijas nebuvo padaryti profesinės žurnalistų etikos ir (ar) Kodekso nuostatų pažeidimai. Atsakovas pabrėžė, kad Publikacijoje buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys ir iškraipyti faktai apie V. M. ir jam priklausančią nuosavybę, todėl Komisija pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 4 straipsnio nuostatas. Atsakovas nurodė, kad Komisijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos skirtingos. Komisija publikacijas vertino ne dėl galimo asmens ir orumo pažeidimo, o dėl jų atitikimo aukštiems žurnalistų profesinės etikos standartams, įtvirtintiems Kodekse. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais dėl teisės atsakyti ir pažymėjo, kad pagal Kodekso 22 straipsnio 2 dalį kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė. Jei tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, būtina apie tai pranešti visuomenei. Atsakovas pabrėžė, kad ši Kodekso nuostata yra besąlyginė, taikytina tiek privatiems, tiek ir viešiems asmenims, nepriklausomai nuo to, žemina ji kritikuojamo asmens garbę ir orumą, ar ne. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Kodekso 22 straipsnį asmens teisė atsakyti suponuoja ne tik viešosios informacijos rengėjo pareigą paskelbti paneigimą, bet, visų pirma, jo pareigą publikacijoje pateikti kritikuojamo asmens nuomonę. Šiuo atveju pareiškėjas ne tik nesuteikė V. M. galimybės paaiškinti, pakomentuoti Publikacijoje aprašomus faktus ir reiškiamas nuomones, bet ir atsisakė ištaisyti (paneigti) jo paskelbtas tikrovės neatitinkančias žinias.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. M. atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti ir palikti galioti Komisijos 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. EKS-2/15.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais, kadangi jie neatitinka realios faktinės situacijos, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Atsakovo sprendimas, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 4 ir 22 straipsnių nuostatas, yra teisėtas ir teisingas, pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, jo naikinti nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Atsakovo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu patvirtintame Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamente įtvirtinta, kad atsakovas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, sprendimą atsakovas priėmė neviršydamas savo kompetencijos, sprendimas ir jame padarytos išvados atitinka atsakovo veiklai keliamus uždavinius ir tikslus. Pagrindinis atsakovui keliamas jo veiklos tikslas – rūpintis viešosios informacijos rengėjų bei skleidėjų profesinės etikos ugdymu, užtikrinti, kad būtų laikomasi jiems keliamų profesinės etikos reikalavimų. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjo paskelbtus teiginius „žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių, neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“, ir „V. M. pakeitė šešias partijas...“ yra pateikti kaip neginčijami faktai. Teiginius su trečiojo suinteresuoto asmens priklausymu įvairioms partijoms galima patikrinti, tai yra objektyvūs duomenys. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su skundo teiginiu, jog dėl to, kad jis yra viešas asmuo, pareiškėjas nepažeidė Kodekso 4 straipsnio. Pareiškėjas Publikacijoje išdėstė savo teiginius, tačiau nei prieš jos paskelbimą, nei po to nesudarė trečiajam suinteresuotam asmeniui galimybių išreikšti savo nuomonę ir pasinaudoti atsakymo teise. Trečiasis suinteresuotas asmuo darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 22 straipsnio 2 dalies reikalavimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 2 punktu, pažymėjo, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo šio įstatymo pakeitimai, pagal kuriuos buvo įsteigta Visuomenės informavimo etikos asociacija (toliau – ir Asociacija), savo veikla siekianti užtikrinti Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija (Įstatymo 46 str. 1 d. redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.). Įstatymas buvo papildytas 461 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, kad Asociacijos sprendimus pagal šio straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priima jos kolegialus organas – Visuomenės informavimo etikos komisija. Komisijos kompetencijai, be kita ko, priskirta nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę, taip pat skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas (Įstatymo 461 str. 3 d. 2 ir 3 p.).

Teismas nurodė, kad 2015 m. vasario 10 d. buvo įsteigta Visuomenės informavimo etikos asociacija, o trečiojo suinteresuoto asmens skundą išnagrinėjo ir ginčijamą sprendimą priėmė atsakovo kolegialus organas – Visuomenės informavimo etikos komisija. Nors įstatymų leidėjas nagrinėjamu atveju nenustatė konkretaus teisių perėmimo mechanizmo, tačiau Visuomenės informavimo įstatymo 43, 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo 461 straipsniu įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Komisija būtų pertvarkyta į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, <...>. Tokiu būdu būtų užtikrintas Komisijos teisinis statusas bei jos veiklos teisiniai pagrindai“. Be to, užtikrindamas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklos tęstinumą 2014 m. lapkričio 25 d. įstatyme Nr. XII-1357 įstatymų leidėjas nurodė, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija veikia tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus įsteigta ir pradės veikti Visuomenės informavimo etikos asociacija. Aiškinamajame rašte nurodoma, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra pertvarkoma į Visuomenės informavimo etikos asociaciją, kas leidžia spręsti apie teisių perėmimą pagal Civilinio kodekso 2.104 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, kad iš aptartų Visuomenės informavimo įstatymo pataisų matyti, jog Visuomenės informavimo etikos asociacija perėmė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos funkcijas nagrinėjant profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę (Visuomenės informavimo įstatymo 461 str. 1 d. ir 3 d. 2 p.).

Teismas rėmėsi Publikacijos išspausdinimo metu galiojusio Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalimis, 43 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad, nors Komisijos sprendimo priėmimo metu galiojusiame Visuomenės informavimo įstatyme nurodomas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, tačiau, tirdama trečiojo suinteresuoto asmens skundą, Komisija pagrįstai vertino Publikacijos atitikimą jos paskelbimo metu galiojusioms profesinės etikos normoms, įtvirtintoms Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Teismas darė išvadą, kad Komisija, išnagrinėjusi 2014 m. lapkričio 5 d. trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir priimdama ginčijamą sprendimą dėl 2014 m. rugsėjo 6 d. ir 2014 m. spalio 11 d. publikacijų, neviršijo savo kompetencijos, ginčijamas sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pareiškėjo argumentus, jog Komisija peržengė savo kompetencijos ribas, teismas laikė nepagrįstais.

Teismas nurodė, kad visuotiniame žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime 2005 m. balandžio 15 d. buvo patvirtintas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad šio kodekso patvirtinimas reiškia viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų įsipareigojimą laikytis tam tikrų moralinių bei profesinės etikos principų. Nors šiame kodekse įtvirtintų etikos normų privalo laikytis visi viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, tačiau Kodeksas neturi teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo visuomeninio santykio dalyviams. Teismas nurodė, kad teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog Komisija nelaikytina viešojo administravimo subjektu, nes, nagrinėdama ginčus dėl Kodekso nuostatų pažeidimų, neatlieka jokių funkcijų, susijusių su viešuoju administravimu, jos sprendimams nėra tiesiogiai taikomos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos. Teismas pažymėjo, kad Komisijos sprendime yra glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, nurodyta jo apskundimo tvarka. Teismo nuomone, skundžiamas sprendimas iš esmės atitinka sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentą, kad ginčijamas Komisijos sprendimas yra nepakankamai argumentuotas ir prieštaringas, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Kodekso 1, 3, 4 straipsniais, 22 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui rengiant Publikaciją, su trečiuoju asmeniu V. M. nebuvo susisiekta. Teismas nustatė, jog 2014 m. rugsėjo 9 d. V. M. kreipėsi į pareiškėją dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos paneigimo, tačiau pareiškėjas atsisakė tai padaryti. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Kodekso 22 straipsnyje įtvirtintas atsakymo teisės nuostatas būtina vertinti kartu su Visuomenės informavimo įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, o atsakymo teise asmuo gali pasinaudoti tik tada, kai paskelbta tikrovės neatitinkanti, netiksli ar šališka informacija apie jį žemina asmens garbę ir orumą. Teismas nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad šiuo atveju informacija apie nuosavybę ir politinių partijų skaičių nėra žeminanti V. M. garbę ir orumą. Teismas pažymėjo, jog atsakovas vertino Publikacijos atitikimą profesinės etikos normų, t. y. Kodekso nuostatoms, kurio 22 straipsnio 2 dalis numato, jog kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė. Jei tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, būtina apie tai pranešti visuomenei.

Teismas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymas asmens kritiką apibūdina kaip asmens ar jo veiklos nagrinėjimą ir vertinimą, neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str.). Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad žodis „kritika“ suprantamas, kaip nagrinėjimas, vertinimas, aptarimas ir ypač trūkumų iškėlimas. Teismas pažymėjo, kad iš Publikacijos akivaizdu, jog joje pateikta informacija apie trečiojo suinteresuoto asmens konfliktus su kaimynais, tvoros užtvėrimą, partijų, kurioms priklausė trečiasis suinteresuotas asmuo skaičių, naujame leidinyje publikuojamus V. M. tekstus ir jų turinį, prieš rinkimus darbo metu dalijamus laikraščius, yra kritika V. M. atžvilgiu. Su tuo sutinka ir pareiškėjas, nurodydamas, jog Publikacijoje jis neperžengė viešojo asmens kritikos ribų, siekė informuoti visuomenę apie trečiojo suinteresuoto asmens kaip viešo asmens politinės veiklos epizodus. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Kodekso 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis, privalėjo sudaryti V. M. galimybę pasinaudoti atsakymo teise.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog kritikuojamas asmuo atsakymo teisę turi tik tuomet, kai yra pažeidžiama jo garbė ir orumas. Teismas pažymėjo, kad Kodekso 22 straipsnio nuostata dėl teisės atsakyti nėra siejama su garbės ir orumo pažeidimu ir yra taikytina tiek privatiems, tiek ir viešiems asmenims. Minėta nuostata siejama su viešosios informacijos rengėjo pareiga publikacijoje pateikti kritikuojamo asmens nuomonę. Teismas pažymėjo, jog taip ši Kodekso nuostata aiškinama ir teismų praktikoje.

Teismas nurodė, kad pagal Kodekso 22 straipsnį žurnalistui ir viešosios informacijos rengėjui tenka pareiga kritikuojamam asmeniui sudaryti galimybę pasinaudoti atsakymo teise. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesikreipė į V. M. ir nesuteikė jam teisės paaiškinti dėl Publikacijoje pateikiamos informacijos apie konfliktus su kaimynais, tvoros užtvėrimą, partijų kaitą ir kt., nors tokią pareigą turėjo pagal profesinės etikos normas.

Teismas pabrėžė, kad Kodekso 4 straipsnyje nustatyta, jog žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad, nors skunde pareiškėjas nurodo, jog Publikacijoje paskelbtuose teiginiuose „žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių, neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“, taip pat teiginiuose apie V. M. partijų kaitą buvo pateikta nuomonė, kuri atitinka tikrovę ir nestokoja faktinio pagrindo, tačiau iš Publikacijos teiginių turinio galima spręsti, kad šiuo atveju buvo skleidžiama tiek nuomonė, tiek žinia. Informacija vertintina kaip žinia, kadangi kalbama apie konkrečius faktus, kuriuos galima patikrinti. Teiginius dėl trečiojo suinteresuoto asmens priklausymo įvairioms partijoms galima patikrinti, nes tai yra objektyvūs duomenys. Teismas pažymėjo, jog žurnalistų etikos inspektorius 2015 m. vasario 5 d. sprendime informaciją apie V. M. užtvertą tvorą taip pat laikė žinia. Būtent dėl tos priežasties, kad pareiškėjas Publikacijoje neatskyrė, kur pateikiama nuomonė, o kur žinia, o skaitytojas pareiškėjo nuomonę galėjo priimti kaip neginčijamus faktus, atsakovas ir pripažino buvus Kodekso 4 straipsnio pažeidimą. Teismas darė išvadą, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog Publikacija buvo pažeistas Kodekso 4 straipsnis.

Pareiškėjo skundo argumentą, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimui dėl tos pačios Publikacijos teiginių, teismas nelaikė reikšmingu, kadangi jame buvo tiriama, ar Publikacijoje paskelbta informacija neprieštarauja Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms. Žurnalistų etikos inspektorius dėl Kodekso 4 straipsnio ir 22 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo nepasisakė ir netyrė Publikacijos atitikimo profesinės etikos normoms.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytų aplinkybių visumą, darė išvadą, kad ginčijamu Komisijos sprendimu pagrįstai pripažinta, jog Publikacijoje nebuvo aiškiai atskirtos žinia ir nuomonė, kritikuojamam asmeniui nebuvo suteikta atsakymo teisė. Teismas nenustatė skundžiamo akto panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas UAB „Rinkos aikštė“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Komisijos 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. EKS-2/15 panaikinti kaip nepagrįstą ir priteisti jam iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo teigimu, teiginiai, dėl kurių publikavimo buvo pripažintas Kodekso 22 straipsnio pažeidimas, negali būti laikomi kritika, nes jie yra tikrovę atitinkančios žinios ir ši aplinkybė yra patvirtinta žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. SPR-10. Pareiškėjas pažymi, kad, nors žurnalistų etikos inspektorius ir Komisija viešosios informacijos rengėjo / skleidėjo veiksmus vertina skirtingais pagrindais, tačiau, atsižvelgiant į Civilinio proceso kodekso 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, tiek Komisija, tiek teismas turėjo vadovautis žurnalistų etikos inspektoriaus, kaip valstybės įgaliotos institucijos, nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimu nustatyta, jog duomenys apie V. M. priklausymą įvairioms partijoms, apie V. M. (jo šeimos narių) užtvertą tvorą ir apie V. M. konfliktus su kaimynais yra žinia, nes šiuos duomenis galima patikrinti. Pareiškėjas pažymi, kad žurnalistų etikos inspektorius šiuos duomenis patikrino ir nustatė, jog jie atitinka tikrovę. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad iš žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimu nustatytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas apie V. M. paskelbė ne vertinimus, ne kritinę nuomonę, o tikrovę atitinkančias žinias, kurios negali būti laikomos kritika, nes tai yra objektyvi realybė. Atsakymo teisė, tiek vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymu, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siejama su kritine nuomone, tikrovės neatitinkančiomis, asmens teises pažeidžiančiomis žiniomis, bet ne su faktų publikavimu. Kadangi Bendrovė, publikuodama ginčo teiginius, apie V. M. paskelbė tikrovę atitinkančias žinias, šiuo atveju jai negalėjo būti taikoma pareiga suteikti V. M. atsakymo teisę. Pareiškėjas nesutinka, kad atsakymo teisės nuostatos, įtvirtintos Kodekso 22 straipsnyje, yra besąlyginės. V. M. nesikreipė į Bendrovę ir neprašė leisti įgyvendinti jam Kodekso 22 straipsnyje numatytą atsakymo teisę. Pareiškėjas pažymi, kad V. M. raštu pareikalavo paneigti Bendrovės paskelbtus teiginius, tačiau pareiškėjas to padaryti negalėjo, nes teiginiai atitinka tikrovę. Pareiškėjas nurodo, kad teismas paskelbtos informacijos paneigimą nepagrįstai sutapatino su atsakymo teise. Pareiškėjas paaiškina, kad atsakymo teisė yra asmens, apie kurį paskelbta kritinė nuomonė, teisė sureaguoti į nepalankią jam nuomonę, o paneigdama savo paskelbtą informaciją visuomenės informavimo priemonė „atsiima savo žodžius“. Tokia pareiga, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio nuostatomis, visuomenės informavimo priemonei atsiranda išimtinai tik tuomet, kai per visuomenės informavimo priemonę buvo paskelbti tikrovės neatitinkantys duomenys, žeminantys asmens garbę ir orumą. Kadangi Bendrovė ginčo teiginiais apie V. M. paskelbė objektyvius, tikrovę atitinkančius duomenis – žinias, jai negali būti taikoma nei pareiga suteikti asmeniui, apie kurį duomenys paskleisti, atsakymo teisę, nei pareiga šiuos duomenis paneigti. Pareiškėjas pažymi, kad, vadovaujantis Komisijos darbo reglamento 19, 19.3 punktų nuostatomis, Komisijai teikiamame skunde turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ar neveikimas, dėl kurių skundžiamasi. V. M. 2014 m. lapkričio 5 d. skunde Komisijai nenurodė, kad jam dėl Bendrovės publikuotų ginčo teiginių nebuvo suteikta atsakymo teisė, t. y. nenurodė, jog skundas teikiamas dėl Kodekso 22 straipsnio pažeidimo, šį pažeidimą Komisija nustatė peržengdama V. M. skundo ribas, pažeidė ginčo šalių rungimosi principą, apribojo pareiškėjo teisę į gynybą bei teisę būti išklausytam. Kadangi visa ginčo teiginiais paskleista informacija yra žinios, teismo pozicija, jog Bendrovė neatskyrė žinios nuo nuomonės, todėl pažeidė Kodekso 4 straipsnį, yra nepagrįsta ir neatitinkanti faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjas nurodė, kad tiek Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 3 punkte, tiek Asociacijos įstatuose yra aiškiai ir be išlygų nustatyta, kad Asociacijos kolegialus organas – Komisija – nagrinėja skundus dėl Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimų, tačiau nagrinėjamu atveju Komisija priėmė sprendimą dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų pažeidimo. Pareiškėjo manymu, kol nebuvo patvirtintas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, veiklą turėjo tęsti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, nes tik ji gali priimti sprendimus dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų pažeidimo. Pareiškėjas daro išvadą, kad Komisija, vertindama pareiškėjo veiksmų atitiktį Kodekso nuostatoms, nesivadovavo tuo dokumentu, kuriuo vadovautis Komisijai imperatyviai nurodė įstatymas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad iš Komisijos sprendimo rezoliucinės dalies nėra aišku, kokiais konkrečiais pareiškėjo veiksmais buvo pažeistos Kodekso 4 ir 22 straipsnių nuostatos.

Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi ir pažymi, kad asmens kritika nėra siejama tik su nuomonės skleidimu (bet ne žinios) ar būtinu asmens garbės ir orumo sumenkinimu, pažeidimu, nes asmens kritika yra asmens ar jo veiklos nagrinėjimas, vertinimas, neįžeidžiant asmens garbės ir orumo. Atsakovas nurodo, kad bylos faktinės aplinkybės ir publikacijos turinys neleidžia abejoti, jog ginčo publikacijoje yra nagrinėjama ir vertinama V. M. veikla, kuri nagrinėjama neigiamu aspektu, siekiama iškelti veiklos (gyvenimo epizodų) trūkumus. Atsakovo vertinimu, apelianto pozicija, jog paskleistas teiginys negali būti asmens kritika ir tai nustatyta žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu, yra prieštaringa, neatitinkanti tikrovės. Atsakovas daro išvadą, kad Publikacijoje buvo pateikta asmens kritika, todėl pagal Kodekso 22 straipsnio 2 dalį pareiškėjui teko pareiga kritikuojamam asmeniui suteikti atsakymo teisę, o nesant tokios galimybės ar asmeniui atsisakius pasinaudoti atsisakymo teise, būtina apie tai pranešti visuomenei. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Kodekso 22 straipsnio 2 dalis nepagrįstai aiškinama kaip reikalaujanti pateikti pasiteisinimą, paaiškinimą ar paneigimą toje pačioje publikacijoje, kadangi tai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, neatitinka Kodekso 22 straipsnio 2 dalies teisinio reguliavimo logikos. Atsakovas pabrėžia, kad šia Kodekso norma siekiama, jog visuomenei būtų pateikta ir kritikuojamo asmens pozicija konkrečios apie jį išdėstytos informacijos kontekste, o kritikuojamo asmens pozicija atskirai nuo konteksto praranda prasmę. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju pareiškėjas nesuteikė galimybės pasiaiškinti kritikuojamam asmeniui ir po Publikacijos pasirodymo, apie tai neinformavo visuomenės. Atsakovas pabrėžia, kad žurnalistų etikos inspektoriaus ir Komisijos kompetencijos yra skirtingos. Atsakovo manymu, žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas patvirtina skundžiamą Komisijos sprendimą, nes jame konstatuota, kad Publikacijoje paskleista V. M. kritika, taip pat konstatuota, kad Publikacijoje buvo paskleista tiek nuomonės, tiek žinios. Atsakovas nurodo, kad Kodeksas, kaip savitvarkos dokumentas, gali nustatyti papildomas profesinės etikos normas, papildomus standartus, taisykles, kurių turi laikytis etiškai norintys elgtis viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai. Atsakovas pažymi, kad, jeigu asmuo nepažeidė įstatymų reikalavimų, nereiškia, kad jis elgėsi pagal profesinės etikos normas. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes šios normos taikymo sąlyga – pirminio informacijos šaltinio nurodymas Publikacijoje, o šiuo atveju tai nebuvo padaryta, Publikacijoje nėra nuorodų į konkrečius pirminius informacijos šaltinius. Be to šios normos tikslas – redakcinės atsakomybės netaikymas už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą, o nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl profesinės etikos pažeidimų, padarytų nesuteikiant kritikuojamam asmeniui galimybės pasiaiškinti. Atsakovas pabrėžia, kad ginčo dalyko nesudarė klausimas, jog pareiškėjui būtų taikoma redakcinė atsakomybė už tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimą. Atsakovas pažymi, kad Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas nebuvo keltas Komisijai priimant sprendimą. Atsakovas nurodo, kad teisės aktai nesiejo Asociacijos veiklos pradžios su naujo Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso priėmimu. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Publikacija buvo paskelbta 2014 m. rugsėjo 6 d., kai dar nebuvo priimti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai, todėl naujasis Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas tuo metu negalėjo būti priimtas. Atsakovas pabrėžia, kad Publikacijai turi būti taikomi teisės aktų ir profesinės etikos normų reikalavimai, galioję Publikacijos paskleidimo metu. Atsakovo teigimu, Komisijos sprendimo turinys ir priėmimo motyvai yra aiškūs, o rezoliucinei daliai nėra keliami formalizuoti reikalavimai. Atsakovas pažymi, kad konkrečių Kodekso straipsnių nurodymas skunde yra V. M. pasirinkimas ir neriboja Komisijos teisės skunde išdėstytų aplinkybių įvertinti ir pagal kitus Kodekso straipsnius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rinkos aikštė“ apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 dienos. Atitinkamai, išskyrus atskirai nurodytus atvejus, šiame baigiamajame teismo akte remiamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo Nr. EKS-2/15 (I t., b. l. 7-8), kuriuo pripažinta, kad publikacijoje „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ („Rinkos aikštė“, 2014-09-06 Nr. 101/2760) buvo pažeistos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 ir 22 straipsnių nuostatos, įpareigojančios žurnalistus aiškiai atskirti žinias ir nuomones bei suteikti kritikuojamam asmeniui atsakymo teisę, t. y. galimybę pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai ginčijamu Komisijos sprendimu buvo pripažintas pažeidusiu Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 ir 22 straipsnius.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija skundžiamame sprendime konstatavo, jog V. M. yra viešas asmuo, kurio privataus gyvenimo ribos įstatymų yra saugomos mažiau, o vieša jo asmens kritika ir (ar) šaržavimas yra toleruotini labiau nei privačių asmenų. Tačiau kritikuojamam asmeniui visuomet turi būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją. Komisija neturėjo informacijos ir galimybės patikrinti, ar visi pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, tačiau nustatė, kad V. M. Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, be to, jis niekada nebuvo šešių politinių partijų nariu. Todėl Komisija darė išvadą, kad Publikacijoje paskelbiant teiginius „Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“ bei „Ir visa tai po to, kai V. M. pakeitė net šešias partijas...“, buvo pažeistos Kodekso 4 straipsnio nuostatos, įpareigojančios žurnalistus aiškiai atskirti žinias ir nuomones, o nesuteikus pareiškėjui galimybės atsakyti į kritiką, kaip ir atsisakius paneigti nurodytus teiginius, buvo pažeistos Kodekso 22 straipsnio nuostatos, įpareigojančios žurnalistus kritikuojamam asmeniui suteikti atsakymo teisę.

Publikacijos paskelbimo metu Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Visuomenės informavimo įstatymo redakcijos 43 straipsnyje buvo nustatyta, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato, be kita ko, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas.

Skundžiamo Komisijos sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Visuomenės informavimo įstatyme Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas pakeistas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksu. Šio įstatymo 461 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Visuomenės informavimo etikos komisija yra kolegialus Asociacijos sprendimus pagal šio straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priimantis organas. Viena iš Visuomenės informavimo įstatymo 461 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų Komisijos funkcijų yra asmenų skundų dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatas, nagrinėjimas (3 p.). Pažymėtina, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Visuomenės informavimo etikos asociacija perėmė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos funkcijas nagrinėjant profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę.

Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas buvo priimtas 2016 m. vasario 29 d. viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkime. Taigi Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas nei Publikacijos paskelbimo metu, nei Komisijos sprendimo priėmimo metu dar nebuvo priimtas, o Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso galiojimas nebuvo panaikintas. Komisija 2015 m. kovo 23 d. posėdyje nusprendė, kad kol bus patvirtintas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas, savo veikloje vadovautis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas 2005 m. balandžio 15 d. buvo patvirtintas Visuotiniame žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime. Tai rodo viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir žurnalistų įsipareigojimą laikytis Kodekse įtvirtintų moralinių bei profesinės etikos principų. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, 2014 m. lapkričio 5 d. gavęs trečiojo suinteresuoto asmens skundą, pagrįstai vertino Publikacijos atitiktį Kodekse įtvirtintoms nuostatoms. Apeliantas nepateikė pakankamų argumentų, kodėl šiuo atveju atsakovas, nagrinėdamas trečiojo suinteresuoto asmens skundą ir priimdamas dėl jo sprendimą, negalėjo vadovautis Kodekse įtvirtintomis nuostatomis.

Kodekso 4 straipsnyje nustatyta, kad žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalį, nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 84 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, jog tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (pvz., 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1349/2002, 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2007 ir kt.).

Nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo kritika, nuomonė ar vertinimas negali būti skleidžiami. Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Diena et Ozoliņš prieš Latviją, Nr. 16657/03).

Komisija konstatavo Kodekso 4 straipsnio pažeidimą, nustačiusi, kad Registrų centro 2014 m. spalio 30 d. pažyma Nr. (3.11.4.)KATS-8802 rodo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikoje neturi nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų, o iš viešai prieinamos informacijos internete yra žinoma, kad V. M. niekuomet nebuvo šešių politinių partijų nariu. Teisėjų kolegija įvertinusi Publikacijos teiginių pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju buvo skleidžiama tiek nuomonė, tiek žinia, t. y. Publikacijoje nebuvo atskirtas nuomonės pateikimas nuo žinios pateikimo, kaip reikalaujama Kodekso 4 straipsnyje, pareikšta nuomonė supinta su konkrečių faktų, kuriuos galima patikrinti, išdėstymu, todėl skaitytojas neturėjo galimybės atskirti, kur yra pareikšta žurnalisto nuomonė, o kur yra faktai, – žinios, kurių atitikimą tikrovei yra galimybė patikrinti.

Kodekso 22 straipsnyje reglamentuota, kad Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas privalo vadovautis taisykle, kad privataus asmens kritikos ribos yra daug siauresnės nei viešojo asmens, todėl informuojant apie privatų asmenį pirmenybė turi būti teikiama privataus gyvenimo apsaugai, o apie viešą asmenį – visuomenės (viešajam) interesui. Be to, kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti ar paneigti klaidingą informaciją. Jeigu tokios galimybės nėra arba asmuo atsisako pasinaudoti atsakymo teise, būtina pranešti apie tai visuomenei. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas asmens kritikos apibrėžimas, nurodant, kad tai yra asmens ar jo veiklos nagrinėjimas ir vertinimas neįžeidžiant asmens garbės ir orumo, nepažeidžiant jo privataus gyvenimo, nesumenkinant dalykinės reputacijos.

Faktinę aplinkybę, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo suteikta atsakymo teisė, Komisija vertino kaip Kodekso 22 straipsnio pažeidimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi Publikacijos turinį, sutinka su atsakovo pozicija, kad Publikacijoje trečiojo suinteresuoto asmens veikla buvo nagrinėjama neigiamu aspektu, siekiant iškelti jo veiklos trūkumus. Pastebėtina, kad tai, jog Publikacijoje trečiasis suinteresuotas asmuo yra kritikuojamas, pažymėta ir žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendime Nr. SPR-10. Byloje nėra ginčo, be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui pareiškėjas nesuteikė galimybės pasinaudoti atsakymo teise. Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto pozicija, kad nagrinėjamu atveju informacijos paneigimas nepagrįstai buvo sutapatintas su atsakymo teise. Priešingai, nagrinėjamu atveju buvo teisingai konstatuotas Kodekso 22 straipsnio, nustatančio, kad kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti ar paneigti klaidingą informaciją, pažeidimas. Komisija nagrinėjamu atveju nekonstatavo Kodekso 20 straipsnio, nustatančio, jog paaiškėjus, kad visuomenės informavimo priemonėje pateikta informacija yra klaidinga, būtina nedelsiant toje pačioje visuomenės informavimo priemonėje adekvačioje vietoje, tokio pat dydžio šriftu, tokia pat forma ir be viešosios informacijos rengėjo komentarų patikslinti arba paneigti klaidingą ar netikslią informaciją, pažeidimo.

Apelianto argumentas, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimui dėl tos pačios Publikacijos turinio, šiuo atveju nėra reikšmingas, kadangi žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. SPR-10 buvo priimtas tiriant Publikacijoje paskelbtos informacijos atitiktį Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms. Pastebėtina, kad žurnalistų etikos inspektorius minėtame sprendime dėl Kodekso 4 ir 22 straipsnio nuostatų pažeidimo / nepažeidimo nepasisakė. Pabrėžtina, kad Komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų vidinė institucija, skirta kontroliuoti profesinės etikos laikymąsi, be kita ko, nagrinėjanti galimus Kodekso pažeidimus bei priskirianti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-792-438/2016). Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Komisijos kompetencijos yra skirtingos, todėl žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas dėl Publikacijos atitikties Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimams savaime nereiškia Publikacijos tapačios atitikties ir Kodekso nuostatoms.

Pareiškėjas tvirtina, kad Komisija peržengė savo kompetencijos ribas skundžiamame sprendime konstatuodama Kodekso 22 straipsnio pažeidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors trečiasis suinteresuotas asmuo skunde Komisijai tiesiogiai neįvardijo Kodekso 22 straipsnio, tačiau nurodė, kad raštu kreipėsi dėl kiekvieno teiginio paneigimo, bet gavo neigiamus Bendrovės atsakymus. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nebuvo suteikta galimybė išreikšti savo nuomonę ir apginti savo poziciją, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo žurnalistų etikos normų, t. y. Kodekso 22 straipsnio, pažeidimą.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo, kadangi skundžiamu atsakovo sprendimu pareiškėjui nebuvo taikoma redakcinė atsakomybė, be to, nagrinėjamu atveju Publikacijoje nebuvo nurodytas pirminis informacijos šaltinis, kas yra privaloma minėtos įstatymo nuostatos sąlyga.

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingas teisės normas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus rašytinius ir žodinius įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti patirtas teismo išlaidas. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, jis neturi teisės gauti iš kitos šalies patirtų išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Rinkos aikštė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.