Civilinė byla Nr. e2A-1590-260/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12083-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos : 2.6.39.1;  

2.6.39.2.6.1; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Arvydo Žibo,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-654-947/2020 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Petva“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo atsakovės pusėje G. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2019 m. liepos 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Petva“ kuriame prašė priteisti jai iš atsakovės 5 719,96 Eur draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2018 m. vasario 23 d. (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini). Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini), vairuotojo kaltės, kuris pasišalino iš įvykio vietos. Transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ pagal sutartį draudėja – UAB „Petva“. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu ieškovė atlygino transporto priemonės valdytojo padarytą žalą – išmokėjo 5 719,96 Eur draudimo išmoką. Draudimo išmokos dydis buvo apskaičiuotas pagal užsienio žalų reguliavimo partnerio pateiktus pranešimus. Draudėjas apie eismo įvykį nepranešė draudikui. Apie šį įvykį ieškovė sužinojo 2018 m. balandžio 26 d., gavusi informaciją iš užsienio žalų reguliavimo partnerio. Ieškovė, laiku negavusi informacijos apie draudiminį įvykį, neturėjo galimybių tirti įvykio aplinkybes, objektyviai nustatyti žalos dydį. Dėl pavėluoto pranešimo draudikas privalėjo išmokėti draudimo išmoką, remdamasis tik nukentėjusiojo asmens pateiktais dokumentais, neturėjo galimybės po įvykio apžiūrėti sugadintos transporto priemonės ar kreiptis į nepriklausomus ekspertus.

3.       Atsakovė UAB „Petva“ 2019 m. rugpjūčio 27 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Ji atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2018 m. vasario 6 d. ji ir ieškovė, tarpininkaujant draudimo brokeriui UADBB „Balto link“, sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2019 m. liepos 9 d. gavo ieškovės 2018 m. liepos 17 d. pranešimą dėl išmokos išieškojimo. Šiuo pranešimu buvo prašoma atlyginti 20 proc. dydžio draudimo išmoką – 1 144 Eur.  Iki šio pranešimo gavimo, t. y. iki 2019 m. liepos 9 d., atsakovė nežinojo apie eismo įvykį, įvykusį Vokietijoje. Iki to laiko atsakovė nebuvo gavusi jokių pranešimų iš AB „Lietuvos draudimas“. Ieškovė teigė, kad dar 2018 m. balandžio 4 d. atsakovei buvo siųstas pranešimas, tačiau atsakovės atstovui pareikalavus siuntimą įrodančių dokumentų, ieškovė pripažino, kad pranešimas dėl išmokos išieškojimo atsakovei 2018 m. balandžio 4 d. nebuvo išsiųstas dėl sisteminės klaidos. Atsakovės turimais duomenimis, atsakovės transporto priemonė panašiu laiku buvo teritorijoje, kurioje įvyko ieškovės minimas eismo įvykis, tačiau nei atsakovei, nei atsakovės transporto priemonės vairuotojui nebuvo žinomas eismo įvykio padarymo (ar dalyvavimo jame) faktas. Atsakovės paaiškinimu, transporto priemonės vairuotojas G. G. nepastebėjo jokių eismo įvykio aplinkybių, transporto priemonė nebuvo apgadinta. Vairuotojas, pasak atsakovės, negirdėjo jokių kito automobilio kliudymo garsų, iš ko galėjo suvokti, jog įvyko eismo įvykis. Todėl atsakovė negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad minėta transporto priemonė dalyvavo (duomenys neskelbtini) įvykusiame eismo įvykyje. Atsakovė prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, kad transporto priemonės vairuotojas vairavo atitinkamo svorio vilkiką su priekaba, kurių bendra masė, lyginant su lengvuoju automobiliu, yra ženkliai didesnė, t. y. priekabai neženkliai kliudžius lengvąjį automobilį kabinoje esantis vairuotojas galėjo ir nepajusti smūgio. Atsakovė nurodė, kad 2019 m. liepos 17 d. ieškovė atsiuntė atsakovei Vokietijos policijos dokumentą, išverstą į lietuvių kalbą, kuriame nurodyta, jog nukentėjęs asmuo lenkė atsakovės transporto priemonę ir, įpusėjus manevrui, pastaroji išvažiavo į priešingo eismo juostą, nes norėjo aplenkti priekyje važiuojantį kitą vilkiką. Tokiu būdu buvo kliudyta nukentėjusio asmens transporto priemonė (keleivio pusėje). Nukentėjęs asmuo laiku sugebėjo pristabdyti, kad nebūtų nustumtas į griovį. Tačiau ieškovės teismui pateiktame to paties dokumento vertime faktinės eismo įvykio aplinkybės nurodomos jau kitaip. Jame rašoma, kad nukentėjęs asmuo pradėjo stabdyti ir atsidūrė griovyje. Atsakovės vertinimu, faktinės eismo įvykio aplinkybės aprašomos skirtingai. Atsakovės vairuotojo nepasišalinimą iš eismo įvykio vietos patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. (duomenys neskelbtini) policijos dokumentuose yra nurodyta informacija, jog 2018 m. gegužės 23 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) prokuratūros raštas, kad tyrimas baigtas, nes manoma, kad eismo įvykį padaręs transporto priemonės vairuotojas eismo įvykio nepastebėjo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad policijos tyrimo išvados apie tai, jog greičiausiai vilkiko vairuotojas nepastebėjo eismo įvykio, būtų neteisingos. Taigi, nežinodama, kad toks eismo įvykis buvo, atsakovė nurodė negalėjusi ieškovės informuoti apie įvykusį draudiminį įvykį (duomenys neskelbtini). Ieškinyje tik deklaratyviai nurodoma, jog nepranešimas apie eismo įvykį turėjo neigiamos įtakos draudžiamojo įvykio tyrimui. Ieškovė neįvardija nė vienos draudžiamojo įvykio tyrimui aktualios aplinkybės, kuri būtų nustatinėjama anksčiau sužinojus apie eismo įvykį. Byloje esantys rašytiniai įrodymai byloja, kad ieškovė (jos partneris užsienyje), tirdama ginčo draudžiamąjį įvykį, atliko veiksmus (surinko įrodymus), kurie įprastai atliekami šios kategorijos žalos administravimo bylose. Ieškovė iš kompetentingos ikiteisminio tyrimo įstaigos ((duomenys neskelbtini) policijos komisariato) gavo informaciją apie eismo įvykio aplinkybes ir jo kaltininką, buvo apklaustas nukentėjęs asmuo, atliktas apgadintos transporto priemonės žalos ekspertinis vertinimas ir pan. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad būtų atlikusi ir kitus veiksmus toms pačioms aplinkybėms ar kitoms aplinkybėms nustatyti. Be to nurodė, kad ieškovės pozicija dėl draudimo išmokos atlyginimo buvo nenuosekli. Ieškovė teismui buvo pateikusi pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 1 144 Eur (20 proc. draudimo išmokos). Derantis dėl taikos sutarties sudarymo galimybių ir sąlygų, reikalaujama grąžinti suma buvo padidinta iki 2 859,98 Eur, t. y. 50 proc. sumos. Taikos sutarties projekte reikalaujama grąžinti suma vėl keitėsi, t. y. buvo padidinta iki 4 003,97 Eur (70 proc. draudimo išmokos). Dar vėliau ieškovė pateikė teismui ieškinį su reikalavimu atlyginti 100 proc. draudimo išmoką dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir 20 proc. dėl nepranešimo apie eismo įvykį. Todėl laikė, jog ieškovė yra nesąžininga. Atsakovė taip pat prašė ieškinį atmesti ir dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Nurodė, kad ieškovė mokėjimą atliko (duomenys neskelbtini) esančiam savo korespondentui 2018 m. liepos 13 d., todėl būtent šią dieną (kai ieškovė pilna apimtimi įvykdė prievolę išmokėti draudimo išmoką) prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Ieškinio senaties terminas baigėsi 2019 m. liepos 13 d. Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2019 m. liepos 16 d., jau praleidusi ieškinio senaties terminą.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. birželio 29 d. sprendimu ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei UAB „Petva“ atmetė, iš ieškovės priteisė atsakovei 2 299 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5.       Pasisakydamas dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ ieškinio senaties termino nepraleido. Teismas nustatė, kad draudimo išmoka buvo išmokėta 2018 m. liepos 13 d. Vienerių metų terminas kreiptis į teismą baigėsi 2019 m. liepos 13 d. 2019 m. liepos 13 d. ir 14 d. buvo ne darbo dienos, o ieškinys el. parašu buvo pasirašytas 2019 m. liepos 15 d. (pirmąją po nedarbo dienų ėjusią darbo dieną). Teisme ieškinio registracija įvyko kitą darbo dieną – 2019 m. liepos 16 d.

6.       Spręsdamas dėl ieškinio teisinio pagrindo ir bylos nagrinėjimo ribų teismas nustatė, kad ieškovė turtinius reikalavimus dėl draudimo išmokos priteisimo grindžia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto (kai eismo įvykį sukėlęs asmuo pasišalino iš įvykio vietos) pagrindu, kartu akcentuodama, kad pareiga grąžinti draudikui iki 20 proc. draudimo išmokos atsakovei kyla ir dėl nepranešimo draudikui apie draudiminį įvykį (TPVCAPD įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 22 straipsnio 2 dalis).

7.       Teismas nustatė, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl draudimo išmokos 4 010,98 Eur dydžio, taip pat dėl to, jog ieškovė išmokėjo savo užsienio partneriui Inter E. G. 5 719,96 Eur, šią sumą sudaro: 289,02 Eur transporto priemonės remonto išlaidos, 4 010,98 Eur bendras nuostolis transporto priemonei, 25 Eur tiesioginės išlaidos, 738,80 Eur transporto priemonių inžinieriaus mokestis, 20 Eur policijos ataskaita, 28,50 Eur policijos ataskaita, 607,66 Eur mokestis (12 proc. nuo 5 063,80 Eur sumos) (ieškovės procesinio dokumento Reg. Nr. (duomenys neskelbtini): išsamūs duomenys apie kompensaciją ir išlaidas, 2018 m. liepos 13 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat teismas pripažino, jog atsakovė UAB „Petva“ neneigė, kad transporto priemonė, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galėjo būti įvykio metu ir įvykio vietoje, tačiau taip pat pabrėžė, kad pagal GPS duomenis egzistuoja tik tokia tikimybė.

8.       Spręsdamas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos ir dėl nepranešimo apie eismo įvykį (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 5 punktas) teismas pripažino nustatytu, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu buvo apdraudusi atsakovės civilinę atsakomybę dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini), tai patvirtina 2018 m. vasario 6 d. Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kad ieškovė, kaip civilinės atsakomybės draudikas, tarpininkaujant Vokietijoje veikiantiems partneriams, išmokėjo apgadintos transporto priemonės savininkui draudimo išmoką, taip pat turėjo su žalos administravimu susijusių išlaidų.

9.       Ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad ginčo atveju neegzistuoja TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintos reikalavimo atlyginti draudiko išlaidas sąlygos, ieškovė neįvykdė pareigos įrodyti nepagrįstą nepranešimą apie draudiminį įvykį. Transporto priemonės vairuotojas nepatvirtino, kad būtų pastebėjęs išskirtinę situaciją, susijusią su 2018 m. vasario 23 d. eismo įvykiu. Duodamas paaiškinimus teisme jis nurodė, jog apskritai eismo įvykio net nepastebėjo, todėl negali paaiškinti, ar ką nors galėjo pamatyti, pajausti ar išgirsti. Akcentavo, jog apie eismo įvykį, kuriame galėjo dalyvauti jo vairuota transporto priemonė, sužinojo tik iš savo darbdavio. Todėl teismas pagrįstais laikė atsakovės UAB „Petva“ ir trečiojo asmens G. G. paaiškinimus, kad vairuotojas galėjo net nepastebėti eismo įvykio, nes įvykis galimai įvyko ne tarp dviejų lengvųjų automobilių, kurių susidūrimo atveju sujudėjimas ar garsas paprastai yra aiškiai juntami, tačiau tarp lengvojo automobilio ir vilkiko su priekaba. Teismas sutiko su atsakovės atstovo pozicija, kad didelių gabaritų transporto priemonė nėra tokia jautri kontaktams, manevravimo metu tokia priemonė gali skleisti pašalinius garsus, susvyruoti gali ir priekaboje vežamas krovinys, todėl spręsti, kad bet koks kontaktas vilkiko vairuotojui turėjo būti akivaizdus neturėjo pagrindo. Teismas nurodė ir tai, kad byloje ieškovė neteikė ir nereikalavo išreikalauti įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovės transporto priemonė po 2018 m. vasario 23 d. būtų buvusi apgadinta ar remontuota. Todėl teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie atsakovei priklausančios transporto priemonės apgadinimus, o atsakovės į bylą pateiktos 2019 m. rugpjūčio mėn. darytos transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuotraukos patvirtina, kad nėra fiksuoti priekabos apgadinimai (atsakovės procesinio dokumento Reg. Nr. (duomenys neskelbtini) priedai: 5 nuotraukos).

10.       Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog vilkiko vairuotojas galėjo turėti motyvą pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Transporto priemonės valdytojo atsakomybė buvo apdrausta civilinės atsakomybės draudimu, o įrodymų, kad transporto priemonė būtų apgadinta, nėra. Teismas pabrėžė ir tai, kad pasišalinimo iš eismo įvykio vietos pasekmės yra itin reikšmingos (tiek administracinės, tiek ir civilinės atsakomybės prasme), todėl profesionalus vairuotojas įprastomis sąlygomis negali turėti intereso pasišalinti iš įvykio vietos, o duomenų, kad sąlygos nebuvo įprastos byloje nebuvo pateikta.

11.       Iš byloje ieškovės pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad dalį ieškiniu reikalaujamos sumos sudarė administravimo išlaidos, kurias atsakovė prašė nepripažinti draudimo išmoka pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalies reglamentavimą. Atsakovė argumentavo, kad 1 419,96 Eur išmoka (25 Eur tiesioginės išlaidos, 738,80 Eur transporto priemonių inžinieriaus mokestis, 20 Eur policijos ataskaita, 28,50 Eur policijos ataskaita, 607,66 Eur mokestis) negali būti reikalaujama regreso tvarka. Nustatęs, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis apskritai neįrodė, jog transporto priemonės vairuotojas suprato ar turėjo suprasti sukėlęs eismo įvykį ir kad iš eismo įvykio vietos neteisėtai pasišalino, teismas sprendė, jog atmestini visi ieškinio reikalavimai, tame tarpe ir reikalavimas dėl minėtų sumų priteisimo.

12.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad atsakovės transporto priemonės vairuotojas suprato ar turėjo suprasti sukėlęs eismo įvykį, kad iš eismo įvykio vietos neteisėtai pasišalino ir kad atsakovė neįvykdė pareigos pranešti draudikui apie draudiminį įvykį. Šiuos teiginius ieškovė byloje grindė ne į bylą surinktų įrodymų visuma, bet prielaida, nepagrįstai orientuota į maksimalaus transporto priemonės vairuotojo atidumo ir rūpestingumo standartą. Teismas pripažino, kad byloje ištirti įrodymai leidžia teismui spręsti, jog pagrįsti atsakovės argumentai, kuriais nuginčijamos atsakomybės taikymui reikšmingos faktinės eismo įvykio aplinkybės.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13.       Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisę ieškovei reikalauti iš atsakovės išmokėtos draudimo išmokos, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Ieškovė į bylą pateikė dokumentus, kurie patvirtina ne tik paties eismo įvykio buvimą, bet ir nukentėjusiai transporto priemonei padarytą žalą (dokumento registracijos Nr. (duomenys neskelbtini)). Policijos pareigūnai fiksavo, kad transporto priemonei (duomenys neskelbtini), buvo apgadinta dešinė pusė – transporto priemonė subraižyta, sulankstyta, iš nuotraukų matyti, kad buvo nulaužtas šios transporto priemonės veidrodėlis. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovės darbuotojo vairuojama transporto priemonė, su kuria ir buvo sukeltas eismo įvykis, turėjo tiesioginį pakankamai stiprų kontaktą su transporto priemone (duomenys neskelbtini). Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad vairuotojas G. G., būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo suvokti kliudęs kitą transporto priemonę, kadangi tokiu atveju turėjo pasigirsti ne tik atitinkamas garsas, susidūrus dviem transporto priemonėms, tačiau jis turėjo pajusti ir patį kontakto su kitu objektu buvimą. Teismas šių aplinkybių, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nevertino. Sprendime nepagrįstai akcentuojama, kad G. G. neturėjo motyvo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kadangi nei teisės aktai, nei teismų praktika neįpareigoja ieškovo, reiškiančio reikalavimą regreso teise priteisti draudimo išmoką tuo pagrindu, kad draudėjas ar transporto priemonės valdytojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, įrodyti pasišalinimo motyvų buvimą ar nebuvimą. Šiuo atveju pasišalinimo motyvas nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, kadangi nei ieškovei, nei teismui nėra žinomos aplinkybės, susijusios su darbo sutarties, sudarytos tarp UAB „Petva“ ir G. G., vykdymu. Spręsdamas dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, teismas nepagrįstai akcentavosi tik į paties vairuotojo parodymus. Šis asmuo yra suinteresuotas duoti atsakovei naudingus parodymus, kadangi juos ir bylos nagrinėjimo metu vis dar siejo darbo teisiniai santykiai, be to, jo parodymai nebuvo informatyvūs. Šio asmens parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, tačiau to padaryta nebuvo, jiems netgi suteikiant didesnę reikšmę nei (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų surinktai medžiagai. Ieškovė į bylą pateikė (duomenys neskelbtini) policijos komisariato eismo įvykio aprašymą, kuriame aiškiai yra nurodyta, kad eismo įvykis įvyko, kai dvi transporto priemonės atsitrenkė važiuodamos ta pačia kryptimi. Policijos pareigūnai apklausė ir užfiksavo liudytojo (duomenys neskelbtini) parodymus, iš kurių aiškiai matyti ir eismo įvykio mechanizmas. Liudytojas nurodė, kad „šalia vietovės (duomenys neskelbtini) (vilkikas su priekaba). Kai (duomenys neskelbtini) (Pagal policijos pažymą (duomenys neskelbtini)). Šis asmuo taipogi nufotografavo vilkiką. Taigi, šie įrodymai patvirtina, kad eismo įvykio metu kontaktas tarp transporto priemonių buvo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė tik akcentavo, kad byloje esančiuose dokumentuose yra prieštaravimų, ar transporto priemonė (duomenys neskelbtini) nuvažiavo į griovį ar sustojo kelkraštyje, tačiau tai nėra esminė aplinkybė.

1.2.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į kitą reikšmingą eismo įvykio aplinkybę – kai G. G. pradėjo kito vilkiko lenkimo manevrą, transporto priemonė (duomenys neskelbtini) jau buvo aplenkusi pusę vilkiko sąstato. Tai reiškia, kad G. G., pradėdamas lenkimo manevrą, net neįsitikino, ar tai daryti yra saugu, nesidomėjo, ar jo atliekamas arba jau atliktas manevras nesukliudė kitiems eismo dalyviams ar nepadarė jiems žalos. Pakankamai apdairus ir rūpestingas vairuotojas, vairuodamas vilkiką ir lenkdamas kitą vilkiką, turėjo stebėti kitus eismo dalyvius per šoninius ir galinio vaizdo veidrodėlius, turėjo matyti transporto priemonę (duomenys neskelbtini) bei patį eismo įvykį ir turėjo suvokti, kad sukėlė eismo įvykį. G. G. elgesys neatitinka rūpestingo ir atidaus asmens, dalyvaujančio eisme, standarto. Šių aplinkybių teismas, priimdamas sprendimą, taip pat visiškai nevertino.

1.3.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija analogiško pobūdžio bylose, tačiau civilinė byla Nr. e3K-3-111-1075/2019 savo faktinėmis aplinkybėmis nėra analogiška. Pastarojoje byloje žala buvo padaryta nuo srutovežio atitrūkus metaliniam skirstytuvui ir šiai atitrūkusiai detalei kliudžius pravažiuojančią transporto priemonę, be to, eismo įvykis buvo padarytas tamsiu paros metu. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčo eismo įvykis buvo padarytas dienos metu, t. y. apie 15.05 val., kai atsakovės darbuotojas turėjo galimybę matyti ir įvertinti visus aplinkos veiksnius, kontaktas įvyko tarp tiesiogiai dviejų judančių transporto priemonių. Todėl minėtų bylų aplinkybės nėra analogiškos, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kaip analogiška. Netinkamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymas lėmė tai, kad teismas netinkamai nustatė įrodinėtinas ir bylai svarbias aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas.

14.       Atsakovė UAB „Petva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus ir tinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas. Dėl to nėra teisinio pagrindo sprendimo naikinti ar keisti.

2.2.                      Apeliantė neįrodė, kad atsakovės vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą. Vairuojamas vilkikas neturėjo tiesioginio kontakto su nukentėjusio vairuojamu automobiliu. Vairuojamo vilkiko tempiama puspriekabė neturėjo rimto susidūrimo su nukentėjusio vairuojamu automobiliu. Apie tai galima spręsti iš policijos nustatytos eismo įvykio eigos ir nukentėjusiojo paaiškinimų, nes pagal juos lengvasis automobilis dėl susidūrimo nebuvo nublokštas žymiai sunkesnės puspriekabės. Be to, transporto priemonių nuotraukose nėra smarkiems susidūrimams būdingų sugadinimų. Po eismo įvykio darytose puspriekabės nuotraukose nėra matyti jokių susidūrimo pasekmių. Ieškovė neteikė ir nereikalavo išreikalauti įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovės transporto priemonė po 2018 m. vasario 23 d. būtų buvusi apgadinta ar remontuota. Byloje nėra jokių kitų duomenų apie atsakovei priklausančios transporto priemonės apgadinimus. Didelių gabaritų transporto priemonė nėra tokia jautri kontaktams, manevravimo metu tokia priemonė gali skleisti pašalinius garsus, susvyruoti gali ir priekaboje vežamas krovinys. Standartinės puspriekabės ilgis 13,6 m., o keliamoji galia 24 t., todėl vilkike sėdintis vairuotojas negali pajausti nežymaus susidūrimo, todėl spręsti, kad bet koks kontaktas vilkiko vairuotojui turėjo būti akivaizdus nėra pagrindo. Eismo įvykio metu vilkikas su tempiama puspriekabe atliko lenkimo manevrą, kurio metu padidinamas greitis. Spaudžiant akseleratoriaus pedalą variklis dirba dideliais sūkiais ir skleidžia daug garso, todėl vilkike sėdintis vairuotojas negali girdėti, kas dedasi puspriekabės gale už daugiau nei 13,6 m. Apeliantė neįrodė, jog atsakovės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis. Tuo tarpu, apeliantės teiginiai, kad bet koks kontaktas vilkiko vairuotojui turėjo būti akivaizdus, turi būti atmestini kaip nepagrįsti.

2.3.                      Byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog vilkiko vairuotojas galėjo turėti motyvą pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad apeliantė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu buvo apdraudusi atsakovės civilinę atsakomybę dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini). Byloje nėra įrodymų, kad transporto priemonė būtų apgadinta. Byloje nėra duomenų, kad vairuotojas buvo neblaivus ar neturėtų teisės vairuoti transporto priemonę. Byloje nėra duomenų, kad vairuojama transporto priemonė buvo netvarkinga. Pasišalinimo iš eismo įvykio vietos pasekmės vairuotojui yra itin reikšmingos, todėl profesionalus vairuotojas įprastomis sąlygomis negali turėti intereso pasišalinti iš įvykio vietos. Atsakovės nuomone, pasišalinimo iš įvykio vietos motyvai turi būti racionalūs. Nagrinėjamoje byloje vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos motyvų nenustatyta apskritai. Kaip teisingai skundžiamame sprendime yra nurodęs pirmos instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčo santykiui aktualaus teisinio reglamentavimo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas yra garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis). Apeliantės teiginius, kad transporto priemonės vairuotojas suprato ar turėjo suprasti sukėlęs eismo įvykį ir kad iš eismo įvykio vietos neteisėtai pasišalino grindė ne į bylą surinktų įrodymų visuma, bet prielaida, nepagrįstai orientuota į maksimalaus transporto priemonės vairuotojo atidumo ir rūpestingumo standartą. Vadovaujantis šiomis apeliantės prielaidomis susidarytų tokia situacija, kai draudikas įvykus eismo įvykiui a priori galėtų kaltinti transporto priemonės valdytojus draudimo sutarties sąlygų pažeidimu. Tokiu atveju, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas prarastų savo prasmę.

2.4.                      Vokietijos policijos pateikta medžiaga neprieštarauja vairuotojo G. G. teismo posėdžio metu duotiems parodymams. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, remdamasis byloje pateiktų įrodymų visuma, įskaitant ir pateiktus duomenis iš (duomenys neskelbtini) policijos, todėl apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, suteikė didesnę reikšmę vieniems ar kitiems įrodymams, neturi jokio pagrindo.

2.5.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija analogiško pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019 ir šioje byloje analizuojama situacija iš esmės analogiška, todėl minėta byla turi precedento galią šioje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019 detalės nuo srutovežio nebuvo “atitrūkusios”, kaip kad bando teigti apeliantė. Apeliantė sąmoningai nutyli, kad cituojamoje byloje smūgis tarp transporto priemonių buvo toks stiprus, jog buvo nuplėštas automobilio stogas, o vairuotojas žuvo. Galima sutikti su apeliantės teiginiu, kad bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos ta dalimi, kad cituojamoje byloje eismo įvykis buvo nepalyginamai didesnis nei nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).  

16.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ 2019 m. liepos 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Petva“ 5 719,96 Eur draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ji nurodė, kad 2018 m. vasario 23 d. (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė (duomenys neskelbtini), šis autoįvykis įvyko dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini), vairuotojo kaltės, kuris pasišalino iš įvykio vietos. Transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, pagal sutartį draudėja – UAB „Petva“. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu ieškovė atlygino transporto priemonės valdytojo padarytą žalą – išmokėjo 5 719,96 Eur draudimo išmoką. Draudimo išmokos dydis buvo apskaičiuotas pagal užsienio žalų reguliavimo partnerio pateiktus pranešimus. Atsakovė UAB „Petva“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad 2018 m. vasario 6 d. atsakovė ir ieškovė, tarpininkaujant draudimo brokeriui UADBB „Balto link“, sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2019 m. liepos 9 d. gavo 2018 m. liepos 17 d. ieškovės pranešimą dėl išmokos išieškojimo, kuriuo buvo prašoma atlyginti 20 proc. dydžio draudimo išmoką – 1 144,00 Eur. Iki šio pranešimo gavimo atsakovė nežinojo apie eismo įvykį, įvykusį 2018 m. vasario 23 d. (duomenys neskelbtini). Iki to laiko atsakovė nebuvo gavusi jokių pranešimų iš AB „Lietuvos draudimas“. Atsakovės turimais duomenimis, jos transporto priemonė panašiu laiku buvo teritorijoje, kurioje įvyko ieškovės minimas eismo įvykis, tačiau nei atsakovei, nei atsakovės transporto priemonės vairuotojui nebuvo žinomas eismo įvykio padarymo (ar dalyvavimo jame) faktas. Atsakovės transporto priemonės vairuotojas G. G. nepastebėjo jokių eismo įvykio aplinkybių, transporto priemonė nebuvo apgadinta. Vairuotojas negirdėjo jokių kito automobilio kliudymo garsų, iš ko žmogus galėtų suvokti, jog įvyko eismo įvykis. Todėl ji negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad minėta transporto priemonė dalyvavo (duomenys neskelbtini) įvykusiame eismo įvykyje. (duomenys neskelbtini) policijos dokumentuose yra nurodyta informacija, jog 2018 m. gegužės 23 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) prokuratūros raštas, kad tyrimas baigtas, nes manoma, kad eismo įvykį padaręs transporto priemonės vairuotojas eismo įvykio nepastebėjo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad policijos tyrimo išvados apie tai, jog greičiausiai vilkiko vairuotojas nepastebėjo eismo įvykio, būtų neteisingos. Todėl atsakovė nurodė, jog nežinodama, kad toks eismo įvykis buvo, ji negalėjo ieškovės informuoti apie įvykusį draudiminį įvykį (duomenys neskelbtini). Bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo G. G. nurodė, kad jis anksčiau vairavo puspriekabę, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. vasario 22 d. išvažiavo iš (duomenys neskelbtini), tačiau į jokį eismo įvykį nepateko, transporto priemonė nebuvo sugadinta. Jam apie 2018 m. vasario 23 d. eismo įvykį pranešė darbdavys. Kauno apylinkės teismas 2020 m. birželio 29 d. sprendimu ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei UAB „Petva“ atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad atsakovės transporto priemonės vairuotojas suprato ar turėjo suprasti sukėlęs eismo įvykį, kad iš eismo įvykio vietos neteisėtai pasišalino, kad atsakovė neįvykdė pareigos pranešti draudikui apie draudiminį įvykį. Šiuos teiginius ieškovė grindė ne į bylą surinktų įrodymų visuma, bet prielaida, nepagrįstai orientuota į maksimalaus transporto priemonės vairuotojo atidumo ir rūpestingumo standartą. Su šiais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais nesutiko ieškovė, kuri pateikė apeliacinį skundą.

17.       Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ginčas iš esmės tarp šalių kilo dėl teisinio situacijos kvalifikavimo, ar esant tokioms aplinkybėms, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, transporto priemonės vairuotojas galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis.

18.       Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis).

19.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir, atmesdamas ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jų nekartoja  ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

20.       Pagal nuosekliai plėtojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje, ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis. Teismai kiekvienu atveju privalo detaliai išnagrinėti bylos aplinkybes ir jų pagrindu spręsti, ar šios išimtys gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

21.       Remiantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl transporto priemonės vairuotojo pasišalinimo iš įvykio vietos, jo veiksmai turi būti vertinami pagal rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-650-686/2015).

22.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovas, t. y. draudikas, išmokėjęs nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

23.       Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, nes minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra analogiškos. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą.

24.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma; pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011). Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė dėl TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo ir aiškinimo. Todėl vertintina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo priimta sprendžiant analogišką klausimą kaip ir šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atmestinas kaip nepagrįstas.

25.       Reikalaujant grąžinti draudimo išmoką vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, esminis aspektas yra ne pats žalos atsiradimo faktas, tačiau transporto priemonę vairavusio asmens suvokimas remiantis teismų praktikoje suformuotu protingo, atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standartu, kad įvyko eismo įvykis. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog atsakovės vairuotojas G. G., būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo suvokti kliudęs kitą transporto priemonę, kadangi tokiu atveju turėjo pasigirsti ne tik atitinkamas garsas, susidūrus dviem transporto priemonėms, tačiau jis turėjo pajusti ir patį kontakto su kitu objektu buvimą. Trečiasis asmuo G. G. bylos nagrinėjimo metu duodamas paaiškinimus nurodė, kad jis anksčiau vairavo puspriekabę, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. vasario 22 d. išvažiavo iš (duomenys neskelbtini), tačiau į jokį eismo įvykį nepateko, transporto priemonė nebuvo sugadinta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės argumentai yra paremti prielaidomis, kaip teisingai skundžiamame sprendime konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodė, kad atsakovės vairuotojas suvokė, jog įvyko eismo įvykis. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės vilkikas turėjo tiesioginį kontaktą su nukentėjusio vairuojamu automobiliu.

26.       Ieškovė apeliacine skunde nurodo, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovės vairuotojas teigia nepajutęs eismo įvykio, nedaro pagrindo išvadai, kad jis neturėjo ir negalėjo, būdamas pakankamai rūpestingu ir atidžiu, suvokti eismo įvykio kilimo, o teismas atitinkamų aplinkybių net nevertino. Teisėjų kolegija, atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą, mano, jog, kaip jau minėta, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ieškovei kyla pareiga įrodyti, kad atsakovas suprato, jog įvyko eismo įvykis. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinys akivaizdžiai rodo, kad teismas tyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus ir iš jų visumos padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos žinodamas, kad sukėlė eismo įvykį. Tokia išvada motyvuota remiantis faktiniais bylos duomenimis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė, kokios aplinkybės ir surinktų įrodymų visuma įrodytų priešingai, t. y. kad atsakovės vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos žinodamas, kad sukėlė eismo įvykį.

27.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą kaip neteisėtą ir neįrodytą.

28.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Šį sprendimą keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

29.       Atsižvelgiant į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, atsakovė UAB „Petva“ turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

30.       Atsakovė UAB „Petva“ pateikė prašymą priteisti 859,10 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas sumokant 726 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 133,10 Eur už dokumentų vertimą.

31.       Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, priteisia iš apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ atsakovei UAB „Petva“ 859,10 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, įmonės kodas 110051834, priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Petva“, įmonės kodas 165193644, bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas – 859,10 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis eurus ir 10 centų).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Dalė Burdulienė 

Raimondas Buzelis

Arvydas Žibas