Administracinė byla Nr. A-1567-624/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02467-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2–4).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2016 m. birželio mėn. buvo kalinamas Alytaus PN bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu gyveno 3 ir 6 būriuose, kur buvo 12–16 nuteistųjų, šių patalpų plotas buvo apie 30 kv. m; kamerų plotas buvo apie 10 kv. m, jose kalėjo nuo 2 iki 8 nuteistųjų, todėl buvo pažeista reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Bendrabučio ir kamerų tipo patalpų sienų ir lubų danga buvo apsilupusi. Elektros instaliacija netvarkinga. Kietasis inventorius (lovos, spintelės) buvo techniškai netvarkingas, baldai neremontuojami, todėl daiktus teko laikyti ant grindų krepšiuose, lovos buvo surūdijusios, aštriomis briaunomis, spintelės, stalas sulūžę. Tvirtino, jog šiose patalpose buvo netinkamas apšvietimas, tai pakenkė jo regėjimui. Kamerų tipo patalpose langas buvo be stiklo paketo, ant jo buvo grotos, todėl išvėdinti patalpą buvo neįmanoma. Bendrabučio tipo patalpose nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos. Išduotas minkštasis inventorius buvo pasenęs, suplyšęs, dėmėtas, dvokiantis, antisanitarinės būklės. Kamerose įrengto sanitarinio mazgo plotas buvo per mažas, unitazai ir praustuvės buvo techniškai netvarkingi. Kamerų tipo patalpoje nebuvo suteikta erdvė skalbti ir džiovinti rūbus. Uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suoliuko, stalo skersinio, pareigūnų iškvietimo mygtuko. Teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų raštu kreipėsi į atsakovo atstovą, tačiau į jo raštus nebuvo reaguojama. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, patyrė išgyvenimų, sukrėtimų, depresiją, orumo pažeminimą ir pan.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti (b. l. 10–16, 107).
4. Nurodė, jog aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo patalpose. Pastebėjo, kad pareiškėjas dalį bausmės atlikimo laiko kalėjo bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo vaikščioti įstaigos teritorijoje. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas nesikreipė. Alytaus PN ginčo laikotarpiu tikrino Alytaus visuomenės sveikatos centro specialistai, pažeidimų nebuvo nustatyta. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvietimas atitiko higienos normų reikalavimus. Alytaus pataisos namuose atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, visą parą nepertraukiamai palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normų reikalavimus visuose pataisos namuose. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Kamerų tipo patalpose ant langų įrengtos grotos, tačiau jos netrukdo atidaryti langą 15 cm į vidinę grotų pusę. Ginčo patalpų sanitariniai mazgai tvarkingi, juose yra unitazai, praustuvės, įrengta veikianti ištraukiamoji ventiliacija, jų plotai atitinka keliamus reikalavimus. Pažymėjo, kad baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpose 2009–2010 metais buvo atliktas remontas. Remonto metu pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Baudos izoliatoriaus kamerose ir bendrabučio tipo miegamuosiuose esantys baldai ir kitas kietas inventorius yra geros būklės, nesulūžę, kamerose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Nuteistiesiems sudarytos sąlygos išsiskalbti asmeninius viršutinius darbužius naudojimosi dušu metu, tam Alytaus PN įsigiję dubenis drabužių skalbimui ir pastatomas džiovyklas drabužių džiovinimui. Alytaus PN įrengti 7 pasivaikščiojimo kiemeliai. Teisės aktuose nėra įtvirtina reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti stalą, suolelį, ar skersinį. Pareiškėjas turėjo asmeninę patalynę, tačiau naudojosi pataisos namų minkštuoju inventoriumi, kuris buvo geros kokybės, nepasenęs. Atsakovo manymu, pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN veiksmų ir dėl jų atsiradusios neturtinės žalos. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 138–144).
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Alytaus PN atvyko 2013 m. vasario 26 d., išvyko – 2016 m. kovo 29 d.
7. Dėl atsakovo atstovo prašymo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, į teismą kreipėsi tik 2018 m. spalio 19 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios, nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintas ir daliai skundo reikalavimų taikytas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. spalio 18 d. šiuo pagrindu atmesta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2016 m. kovo 29 d.
8. Teismas nustatė, kad skunde pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš jo kalinimo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. birželio mėn. Alytaus PN 6 ir 3 būrio higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Atsakovo atstovo pateikti oficialūs duomenys patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. lapkričio 3 d. buvo paskirtas į 15 būrio 4 miegamąjį, nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. vasario 5 d. ir nuo 2016 m. kovo 17 d. iki 2016 m. kovo 23 d. – į 10 būrio 4 miegamąjį ir nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. kovo 17 d. – į 11 būrio 5 miegamąjį, taigi pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis pareiškėjas ginčo laikotarpiu 6 ir 3 būriuose negyveno, todėl jo teisės negalėjo būti pažeistos. Gavęs atsiliepimą, pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo gyvenamąsias vietas vertinamuoju laikotarpiu neginčijo. Pareiškėjas nereiškė reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo dėl netinkamų sąlygų 15, 10 ir 11 būriuose skunde nurodytu laikotarpiu. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų 6 ir 3 būriuose atmetė kaip nepagrįstus, o kalinimo sąlygų atsiliepime į skundą nurodytuose būriuose (10, 15 ir 11 būriai) nevertino, nes pareiškėjas pretenzijų dėl jų skunde nereiškė. Todėl teismas byloje vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas kamerų tipo patalpose laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2016 m. kovo 29 d.
9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.2 punktu. Pažymėjo, jog Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus.
10. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 9 d., nuo 2016 m. vasario 17 d. iki 2016 m. vasario 23 d. kalėjo 3 baudos izoliatoriaus kameroje, kurios plotas 28,77 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl, esant visoms joms užimtoms, vienam asmeniui teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto. Nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. vasario 17 d. ir nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. kovo 29 d. pareiškėjas kalėjo 1 kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 28,77 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl, esant visoms joms užimtoms, vienam asmeniui teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau byloje esantys paties atsakovo atstovo pateikti faktiniai duomenys patvirtino, kad Alytaus PN 3 kamerų tipo patalpos gyvenamasis plotas yra 29,36 kv. m, joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl, esant visoms joms užimtoms, vienam asmeniui teko 3,67 kv. m gyvenamojo ploto. Bylos duomenys taip pat patvirtino, kad 2016 m. vasario 15 d. Alytaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 2-58 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 1 baudos izoliatoriaus kameros 8 lovą, tai prieštaravo Alytaus PN pateiktiems Kompiuterinės programos „Įskaita“ duomenims. Paprašius atsakovo atstovo paaiškinti susiklosčiusią situaciją, teismui buvo pateiktas atsakymas, kad įsakymuose duomenys nėra tikslūs dėl spausdinimo klaidų. Teismo nuomone, esant prieštaringiems duomenims apie gyvenamųjų vietų skaičių 1 baudos izoliatoriaus kameroje, visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai ir tikėtina, kad šioje kameroje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl esant visoms joms užimtoms, vienam asmeniui šioje kameroje teko 3,596 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. konstatuotas reglamentuotas gyvenamojo ploto normos pažeidimas.
11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir HN 76:2010) 6, 39, 62 punktais, bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir HN 134:2015) 12 punktu.
12. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas pateikė teismui Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento patikrinimo aktus, priimtus 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d., patikrinus visas Alytaus PN patalpas. Šiuose patikrinimo aktuose konstatuota, jog patalpos ir jose esantys įrenginiai buvo techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Kamerų tipo patalpų grindų, vidaus apdailai naudotos medžiagos yra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, ant sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nepastebėta, tačiau minėti patikrinimai atlikti ne ginčui aktualiu metu, todėl nagrinėjamu aspektu (dėl patalpų ir inventoriaus būklės) neturi įrodomosios reikšmės byloje.
13. Iš byloje esančių 3 kamerų tipo patalpos nuotraukų teismas sprendė, kad šios kameros bei joje esančių baldų, langų techninė būklė yra gera. Duomenų apie šios kameros sanitarinių įrenginių būklę bei 1 kamerų tipo patalpos sienų, lubų, baldų ir sanitarinių įrenginių būklę į bylą nepateikta.
14. Teismas vadovavosi HN 76:2010 24, 22, 26 punktais, HN 134:2015 14, 16 ir 17 punktais. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Alytaus PN užtikrinama higienos normų reikalavimus atitinkanti gyvenamųjų patalpų temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis bei dirbtinė apšvieta, tačiau jokių objektyvių duomenų (patikrinimo aktų, patalpų fizikinių parametrų matavimo protokolų ir pan.), patvirtinančių, kad ginčo gyvenamosiose patalpose vertinamuoju laikotarpiu buvo užtikrinta higienos normų reikalavimus atitinkanti apšvieta, oro judėjimo greitis, nepateikė.
15. Alytaus PN nepateikus teismui duomenų apie 3 kameros sanitarinių įrenginių būklę bei 1 kamerų tipo patalpos sienų, lubų, baldų ir sanitarinių įrenginių būklę, šių kamerų apšvietos bei oro judėjimo greičio atitiktį galiojančiam teisiniam reglamentavimui, teismo nuomone, iš esmės galimas atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje kameroje ir kada buvo netinkama apšvieta, trūko oro, kurioje iš kamerų, kada ir koks konkretus inventorius buvo techniškai netvarkingas, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negalėjo būti konstatuoti neteisėti Alytaus PN veiksmai.
16. Dėl pareiškėjo teiginių, jog sanitarinis mazgas buvo per mažas, jame trūko vietos judėti, teismas vadovavosi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5. punktu. Į bylą pateiktos ginčo kamerų schemos patvirtino, kad 3 kamerų tipo patalpos sanitarinio mazgo plotas yra 1,96 kv. m, 1 kamerų tipo patalpos – 1,99 kv. m, teismas sprendė, jog tai atitinka teisinį reglamentavimą.
17. Dėl pareiškėjo pretenzijų, jog kamerose nebuvo erdvės drabužiams išsiskalbti ir jiems pasidžiauti, pažymėta, kad pagal galiojantį kamerų tipo patalpų įrengimą nustatantį teisinį reglamentavimą, reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti vietą (erdvę) drabužių skalbimui ir jų džiovimui nėra nustatyta, todėl pareiškėjo argumentai iš esmės atmesti. Tačiau byloje nustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimą, ši aplinkybė laikyta sudėtine gyvenamojo ploto normos 1 kamerų tipo patalpoje pažeidimo dalimi.
18. Teismas nurodė, jog pagal teisinį reglamentavimą pataisos įstaigai nėra privaloma įrengti sporto įrangą ar sporto inventorių pasivaikščiojimo kiemeliuose. Be to, reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti stalą, suolelį ir pareigūnų iškvietimo sistemą nėra, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl skersinio, stalo, suolelio ir pareigūnų iškvietimo sistemos nebuvimo atmestos kaip nepagrįstos.
19. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN 1 kamerų tipo patalpoje laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. vasario 17 d. ir nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. kovo 29 d. pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą.
20. Byloje nebuvo jokių įrodymų apie byloje nustatyto gyvenamojo ploto normos pažeidimo poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
21. Nagrinėjamoje byloje minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 10 parų, pažeidimas nebuvo tęstinis, pažeidimas buvo itin nežymus – pareiškėjui trūko tik 0,04 kv. m ploto. Kitų pažeidimų byloje nenustatyta. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
III.
22. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei netaikyti ieškinio senaties (b. l. 148–150).
23. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjo teigimu, Alytaus PN pripažįsta, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės, tačiau jo patirta žala nebuvo atlyginta pinigais. Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes dėl, jo teigimu, netinkamų laikymo sąlygų Alytaus PN, ir teigia, jog dėl jų patyrė išgyvenimų, sukrėtimų, depresiją, orumo pažeminimą, bendravimo sumažėjimą.
24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 155–157).
25. Atsakovas pažymi, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta žala.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2016 m. birželio mėn., atlyginimo.
27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, nusprendė: reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atliginimo už laikotarpį iki 2015 m. spalio 18 d. atmesti taikant ieškinio senatį; dėl reikalavimo atlyginti žalą, patirtą likusiu laikotarpiu, konstatavo, kad pareiškėjas buvo kalinamas Alytaus PN 1 kamerų tipo patalpoje laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. vasario 17 d. ir nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. kovo 29 d. (10 parų) pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą (trūko 0,04 kv. m ploto). Kadangi kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, nagrinėjamu atveju pats pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
28. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas dar kartą pakartoja visas aplinkybes, nurodytas jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, tačiau jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis motyvų apeliaciniame skunde nenurodo.
29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo netaikyti ieškinio senaties daliai jo skundo reikalavimų, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
33. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
34. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Alytaus PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senatį, kadangi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2015 m. sausio mėn., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. spalio 19 d., t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą daliai savo reikalavimų pareikšti (b. l. 19).
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo abstrakčiais argumentais ginčija sprendimą nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.
36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. teismas pagrįstai konstatavo, kad 10 parų buvo pažeista gyvenamojo ploto norma, ir atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl sienų, lubų, baldų ir inventoriaus būklės, patalpų temperatūros, oro judėjimo bei apšvietos, sanitarinio mazgo ploto, galimybės išsiskalbti ir džiovinti drabužius, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą.
37. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.
38. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija, pirmiausiai, pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
39. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
40. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018; kt.).
41. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018). Pavyzdžiui, EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto skaičiavimo metodikos, be kita ko, atsižvelgęs į savo praktiką, nurodė ir tai, jog paprastai tik trumpas, atsitiktinis ir nedidelis (nežymus) reikalaujamos minimalios asmeninės erdvės sumažinimas gali paneigti griežtą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Pavyzdžiui, 2012 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fetisov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08) (134-138 p.), kai kalinys buvo laikomas maždaug 2 kv. m plote 19 dienų (žr. toliau 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 4265/06), 52-53 p.) arba 2013 m. spalio 17 d. sprendime byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06) (33–36 p.), kai kalinys buvo laikomas 2,95 kv. m plote 10 dienų, o vėliau ne iš eilės 2,65 kv. m plote 2 dienas ir 2,97 kv. m plote 26 dienas, taip pat 2013 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Kurkowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 36228/06) (66-67 p.), kai pareiškėjas buvo laikomas maždaug 2,1 kv. m plote 4 dienas ir vėliau 2,6 kv. m plote dar 4 dienas EŽTT nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
42. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad ginčo laikotarpiu iš viso 10 parų buvo pažeista gyvenamojo ploto norma, kai vienam asmeniui teko 3,596 kv. m, t. y. trūko 0,04 kv. m. Kitų pažeidimų, susijusių su konkrečiomis pareiškėjo kalinimo Alytaus PN sąlygomis, nenustatyta. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Alytaus PN byloje taip pat nenustatyti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
43. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
44. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė