Administracinė byla Nr. I-785-561/2014

                                                                         Proceso Nr. 3-61-3-02799-2013-6                                                                                         

               Procesinio sprendimo kategorija 12.3.3;12.4; 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Povilui Juzikiui, atsakovo atstovams Antanui Tumelioniui ir Justei Valančiauskienei, trečiojo suinteresuoto asmens Turto vertinimo priežiūros tarnybos atstovei Dianai Bogdanovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litectus“ skundą atsakovui Valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Resolution valuations“, Turto vertinimo priežiūros tarnyba ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

   nustatė:

Pareiškėja UAB „Litectus“ (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, prašydama panaikinti Valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras, VĮRC) Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų prašymų nagrinėjimo komisijos 2013-06-12 sprendimą Nr. 37 (toliau – ir Sprendimas).

Skunde nurodė, kad VĮRC 2013-06-12 sprendimu Nr. 37 nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl prekybos paskirties pastato – parduotuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) g. 1, Kaune (toliau – ir Pastatas) mokestinės vertės patikslinimo atitinkamai pagal turto vertintojo V. L. UAB „Resolution valuations“ vardu parengtą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. LT-13-03-12-6292.

Paaiškino, kad pareiškėjai 2012-03-01 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. RJ-723 pagrindu nuosavybės teise priklauso pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) g. 1, Kaune. Pareiškėjos užsakymu turto vertintojas V. L. UAB „Resolution valuations“ vardu parengė Pastato turto vertinimo ataskaitą Nr. LT-13-03-12-6292 (toliau – ir Ataskaita), kurioje nustatė Pastato rinkos vertę 2013-03-12 – 1 530 000 Lt. Pastato individualaus vertinimo atlikimo tikslas – jo mokestinės vertės patikslinimas pagal Ataskaitoje nustatytas vertę. Pažymėjo, kad gavusi Ataskaitą ir įsitikinusi, kad masiniu vertinimu nustatyta (patvirtinta) šio pastato mokestinė vertė nuo individualaus vertinimo skiriasi daugiau nei 20 procentų, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 str. 2 dalimi ir 10 str. 2 dalimi, pareiškėja 2013-03-27 pateikė VĮRC prašymą dėl Pastato mokestinės vertės patikslinimo pagal Ataskaitoje nurodytą rinkos vertę. Atsakovas, įgyvendinamas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo jam pavestas funkcijas, 2013-04-02 raštu kreipėsi į Turto vertinimo priežiūros tarnybą (toliau – ir TVPT, Tarnyba) su prašymu  pateikti išvadą dėl Ataskaitos atitikties Turto vertinimo įstatymo 22 straipsnio ir Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) reikalavimams. Tarnyba, remdamasi turimais duomenimis ir paaiškinimais, pateiktais turto vertintojo V. L. 2013-04-19 atsakyme Nr. LT-13-04-19-VL-05, 2013-05-22 parengė procedūrinio pobūdžio išimtinai Turto arba verslo vertintojų garbės teismui (toliau – ir Garbės teismas) adresuotą išvadą Nr. GT-46(13)-I dėl Ataskaitos, kurioje nurodyta, kad ją rengiant nesilaikyta Turto vertinimo įstatymo ir Metodikos reikalavimų. Ši išvada kartu su 2013-05-22 teikimu dėl drausmės bylos iškėlimo Nr. GT-36(13)-S pateikta Garbės teismui, siekiant turto vertintojui V. L. iškelti drausmės bylą.

Nurodė, kad Garbės teismas, išnagrinėjęs drausmės bylą V. L. atžvilgiu, 2013-05-30 posėdyje priėmė tos pačios dienos sprendimą Nr. GT-36(13)-S, kuriuo nustatė, kad turto vertintojas Ataskaitą parengė nesilaikydamas Turto vertinimo įstatymo 22 str. 4 d. 13 punkto reikalavimų ir Metodikos 62.4 bei 83.5 punktų reikalavimų, todėl jam paskyrė drausminę nuobaudą – pastabą. Tarnyba šio Garbės teismo sprendimo pagrindu priėmė administracine tvarka skundžiamą individualų administracinį aktą: 2013-05-31 išvadą Nr. RC-34(13) (toliau – ir Išvada), kuria, išnagrinėjus VĮRC prašymą dėl Ataskaitos atitikties Turto vertinimo įstatymo ir Metodikos reikalavimams, nuspręsta, kad Ataskaita neatitinka Turto vertinimo įstatymo bei Metodikos reikalavimų.

Pareiškėjos teigimu, VĮRC, priimdamas ginčijamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. 1 dalies nuostatą, pagal kurią turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga tol, kol Tarnyba nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Pareiškėja nurodė, kad turto vertinimo ataskaitos neteisingumui nustatyti vien Tarnybos išvados nepakanka, nes ataskaita turi būti nuginčyta ir teisme, arba tik teisme, jeigu Tarnybos išvada iš viso nėra priimta.

Kitu argumentu, kuriuo, pareiškėjos teigimu, atsakovo priimtas sprendimas yra neteisėtas, nurodė tai, kad Tarnybos Išvada surašyta Garbės teismo 2013-05-30 sprendimo „Dėl drausminės nuobaudos V. L. skyrimo“ Nr. GT-36(13)-S, priimto jam viršijant kompetenciją, pagrindu. Pareiškėjos teigimu, Garbės teismas neskundžiamos Tarnybos 2013-05-22 išvados Nr. GT-46(13)-I pagrindu nustatė Ataskaitos neteisingumą, užkirsdamas kelią turto vertintojui ginčyti tokioje išvadoje nustatytus pažeidimus, o tokiu neteisėtu ir nepagrįstu Garbės teismo sprendimo pagrindu buvo priimta Tarnybos išvada dėl Ataskaitos atitikties.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti visą.

Atsakovas VĮRC atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad tiek atsakovas, tiek Tarnyba, tiek Garbės teismas teisėtai vykdo teisės aktuose jiems pavestas funkcijas ir nustatytas pareigas. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NTMĮ) 8 str. 2 dalis nustato, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą. Be tame straipsnyje nustatytų reikalavimų individualaus vertinimo ataskaitai, ji tai pat turi atitikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Pažymėjo ir tai, kad NTMĮ 8 str. 2 dalis vienareikšmiškai nustato, jog „<...> jeigu prašymas tenkinamas, nekilnojamojo turto individualaus vertinimo metu nustatyta vertė šio nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma nuo to mokestinio laikotarpio, kurį pateiktas prašymas, pradžios tol, kol turto vertintojas šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustato (patvirtina) naują šio turto mokestinę vertę, o šio įstatymo 9 str. 2 d. 3 ir 4 punktuose nurodyto turto atvejais – ne ilgiau negu šio įstatymo 9 str. 3 dalyje nurodytą laikotarpį.

Nurodė, kad pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, nors NTMĮ 10 str. 2 dalies nuostata suteikia galimybę nekilnojamojo  turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, laikoma, jog pagal minėtą nuostatą suteikiama galimybė vadovautis nekilnojamojo turto mokestine verte, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, tačiau tai nėra įstatymų leidėjo įtvirtintas besąlyginis paliepimas (LVAT 2007-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-610/2007). Galimybė turto vertintojui nekilnojamojo turto mokestį skaičiuoti pagal individualaus turto vertintojo nustatytą nekilnojamojo turto vertę realizuotina tik tuo atveju, kai individualus vertinimas atitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą bei jį lydinčius poįstatyminius teisės aktus.

Paaiškino, kad Turto vertinimo aktas arba ataskaita yra specialių žinių pagrindu sudarytas dokumentas, kuris konstatuoja tam tikrą faktinę aplinkybę. Pažymėjo, kad būtų įgyvendinta įstatyminė nuostata, pareiškėja turi įgyvendinti pagrindines sąlygas: (1) turi būti pateiktas prašymas su individualaus vertinimo ataskaita ir (2) ataskaita turi būti parengta laikantis visų nekilnojamojo turto vertinimą ir mokestinės vertės tikslinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pabrėžė, jog ataskaitos pateikimas savaime nepreziumuoja išvados, jog ji parengta teisingai ir laikantis visų nekilnojamojo turto vertinimą ir mokestinės vertės tikslinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Taip pat svarbiu faktu laikė tai, jog naujais mokestiniais metais (t. y. kitais kalendoriniais metais) pareiškėja turi teisę teikti naują individualaus vertinimo ataskaitą, o ne 2016 m., kaip galima būtų suprasti iš pareiškėjos teiginių.

Nurodė, kad Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-09-29 nutarimu Nr. 1049 (toliau – ir Taisyklės) VI skyriuje „Nekilnojamojo turto individualaus vertinimo, kuris gali būti naudojamas mokestinei vertei tikslinti, reikalavimai“ išdėstyti reikalavimai, kuriuos atitinkant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nustatyta tvarka gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. VĮRC teigimu, ataskaita parengta ir vertinimas atliktas nesilaikant Taisyklių 45.5. ir 45.6. punktų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja nenurodė argumentų, kurie paneigtų šiuos atsakovo nustatytus ataskaitos trūkumus. Atsakovo nuomone, net ir tuo atveju, jei būtų panaikinta 2013-05-31 Tarnybos išvada Nr. RC-34(13), tai nereikštų, jog atsakovo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir negaliojantis, nes pareiškėjo ataskaita pateikta nesilaikant Taisyklių 45.5. ir 45.6. punktų reikalavimų.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Resolution valuations“ sutiko su pareiškėjos skundo argumentais ir prašė pareiškėjos skundą tenkinti.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Resolution valuations“ atstovas nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Tarnyba nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad turto vertinimo ataskaitos neteisingumui nustatyti vien Tarnybos išvados nepakanka, nes ataskaita turi būti nuginčyta ir teisme, arba tik teisme, jeigu Tarnybos išvada iš viso nėra priimta. Tvirtino, kad atsakovas teisingai aiškino ir taikė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. 1 dalies nuostatas. Atkreipė dėmesį, kad minėtoje nuostatoje naudojami du jungtukai „ir“, „arba“, kurie, lingvistiškai aiškinant teisės normą, reiškia, kad turto vertinimo ataskaitos teisingumo klausimas gali būti sprendžiamas tiek atskirai pačioje Tarnyboje, tiek teisme (jungtukas „arba“), tiek abiejuose subjektuose (jungtukas „ir“). Pažymėjo, jog įstatyme nenumatyta, kad Tarnybai priėmus išvadą dėl turto vertinimo ataskaitos atitikties įstatymo reikalavimams ir jos teisingumo, tokią išvadą turėtų patvirtinti teismas, teisės aktai suteikia tik teisę skųsti tokį Tarnybos sprendimą teismui.

Dėl Garbės teismo kompetencijos ribų nurodė, kad vadovaujantis šiuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Tarnyba, turėdama informacijos apie turto vertintojo padarytus teisės aktų pažeidimus, parengia Garbės teismui teikimą dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 str. 2 dalis). Prie Tarnybos teikimo Garbės teismui pridedama Tarnybos Išvada dėl vertintojo veiksmų, kurioje koncentruotai išdėstoma Tarnybos turima informacija dėl atlikto vertinimo. Ši Išvada dėl vertintojo veiksmų yra skirta išimtinai Garbės teismui. Pažymėjo, kad sprendimą dėl turto vertintojo padarytų pažeidimų priima Garbės teismas. Siekdamas objektyviai ir visapusiškai ištirti Tarnybos pateiktą informaciją apie nustatytus pažeidimus ir jų padarymo aplinkybes, Garbės teismas analizuoja visą jam pateiktą medžiagą, t. y. pareiškėjo prašymą įvertinti turto vertinimo ataskaitą, Tarnybos paklausimus turto vertintojui, turto vertintojo paaiškinimus, Tarnybos išvadą dėl turto vertintojo veiksmų rengiant turto vertinimo ataskaitą, turto vertintojo parengtą turto vertinimo ataskaitą bei išklauso žodinius turto vertintojo paaiškinimus drausmės bylos nagrinėjimo posėdyje metu. Išanalizavęs visą su drausmės byla susijusią medžiagą, Garbės teismas gali sutikti su TVPT išvadoje dėl vertintojo veiksmų nustatytais turto vertintojo padarytais teisės aktų pažeidimais arba tokiai išvadai nepritarti, be to, nagrinėjant drausmės bylą gali paaiškėti, kad buvo padaryti ir kiti teisės aktų pažeidimai, negu nustatyti Tarnybos, arba atvirkščiai, kad tam tikri pažeidimai tokiais nelaikytini. Atsižvelgiant į tai, kad galutinį sprendimą dėl turto vertintojo padarytų pažeidimų atliekant turto vertinimą priima Garbės teismas, laiko nepagrįstu pareiškėjos argumentą, jog Garbės teismas, priimdamas sprendimą dėl drausminės nuobaudos už padarytus pažeidimus, viršijo savo kompetenciją.

Pažymėjo, kad Garbės teismas sprendime nesprendė Ataskaitos teisingumo klausimo. Garbės teismo motyvuojamojoje dalyje konstatuota, kad nagrinėtas ataskaitas vertintojas parengė nesilaikydamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 str. 4 d. 13 punkto bei Turto ir verslo vertinimo metodikos 62.4, 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų. Tvirtino, kad Garbės teismo sprendime buvo konstatuoti vertintojo padaryti teisės aktų pažeidimai, bet ne Ataskaitos neatitiktis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio bei Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimams. Ataskaitos neatitiktis buvo konstatuota Tarnybos 2013-05-31 išvadoje Nr. RC-34(13), tuo tarpu Garbės teismas dėl Ataskaitos teisingumo nepasisakė.

Tarnyba taip pat pabrėžė, kad priimdama Išvadą dėl Ataskaitos atitikties vadovavosi teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis ir laikėsi visų juose numatytų procedūrų.

Teismo posėdžio metu Tarnybos atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Byloje nustatyta, kad VĮRC 2013-03-27 gavo pareiškėjos atstovo prašymą „Dėl individualiu vertinimu nustatytos prekybos paskirties pastato vertės laikymo mokestine verte“ (b. l. 10). Minėtu prašymu buvo prašoma pastato – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) g. 1, Kaune, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), mokestinės vertės patikslinimo. Kartu su prašymu buvo pateikta turto vertinimo ataskaita Nr. LT-13-03-12-6992, kurią parengė UAB „Resolution valuations“ (b. l. 42–46).

Atsakovas 2013-04-02 raštu Nr. (1.12.3.)s-1406 kreipėsi į Tarnybą su prašymu pateikti išvadą dėl ataskaitos atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje bei Turto ir verslo vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159, nustatytiems reikalavimams (b. l. 47).

VĮRC 2013-06-06 gavo Tarnybos 2013-05-31 išvadą Nr. RC-34(13), kurioje nustatyta, kad Ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 str. 4 d. 13 punkto bei Metodikos 62.4, 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų (b. l. 49–50).

Atsakovo Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų prašymų nagrinėjimo komisija, patvirtinta 2013-01-14 Registrų centro direktoriaus įsakymu Nr. v-15, išnagrinėjusi faktines ir teisines aplinkybes, 2013-06-12 priėmė sprendimą Nr. 37 netenkinti pareiškėjos prašymo ir nekeisti nekilnojamojo turto, pastato – parduotuvės, esančios Kauno m. sav. Kauno m. (duomenys neskelbtini) g. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), mokestinės vertės pagal pateiktą ataskaitą (b. l. 37–38).

Byloje ginčas kilęs dėl VĮRC 2013-06-12 sprendimo Nr. 37 teisėtumo bei pagrįstumo.

Pastato mokestinė vertė, nustatyta 2011-01-01 atliktu masiniu vertinimu, yra 2 588 000 Lt. Pagal individualų Pastato vertinimą, kurį atliko UAB „Resolution valuations“ vardu vertintojas V. L., taikydamas lyginamąjį metodą, 2013-03-12 Pastato rinkos vertė – 1 530 000 Lt (b. l. 41, 42).

Pareiškėja VĮRC sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą motyvuoja tuo, kad jis priimtas remiantis neteisėta ir nepagrįsta Tarnybos 2013-05-31 išvada Nr. RC-34(13) „Dėl UAB „Resolution valuations” turto vertinimo ataskaitos Nr. LT-13-03-12-6292 atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje ir Turto ir verslo vertinimo metodikoje nustatytiems reikalavimams“.

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 str. 2 dalyje nustatyta (ginčui aktualiu laikotarpiu), kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jeigu šis individualus vertinimas buvo atliktas taikant šio įstatymo 9 str. 2 dalyje nurodytus nekilnojamojo turto vertės nustatymo metodus, turto vertintojo nustatyta (patvirtinta) nekilnojamojo turto mokestinė vertė daugiau kaip 20 procentų skiriasi nuo šio nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atlikus individualų vertinimą, ir nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Mokesčio mokėtojo (šio įstatymo 3 str. 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininko) prašymas nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, kartu su šio nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita (toliau – prašymas) pateikiamas turto vertintojui ir nagrinėjamas šio įstatymo 10 str. 2 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu prašymas tenkinamas, nekilnojamojo turto individualaus vertinimo metu nustatyta vertė šio nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma nuo to mokestinio laikotarpio, kurį pateiktas prašymas, pradžios tol, kol turto vertintojas šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustato (patvirtina) naują šio turto mokestinę vertę, o šio įstatymo 9 str. 2 d. 3 ir 4 punktuose nurodyto turto atvejais – ne ilgiau negu šio įstatymo 9 str. 3 dalyje nurodytą laikotarpį.

Nekilnojamojo turto vertinimą atlieka turto vertintojas – turtą vertinanti įmonė, tvarkanti Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą (NTMĮ 2 str. 12 dalis, 9 str. 1 dalis).

Pažymėtina, kad turto ar verslo vertinimo ataskaitų atitiktis įstatyme numatytiems reikalavimams prisideda prie tinkamo ir skaidraus rinkų veikimo, mažina galimybes išvengti informacijos trūkumo ar netikslumo, galinčių lemti su įvairaus pobūdžio turtu ar verslu susijusių rinkos sutrikimų, nepagrįsto mokestinių prievolių nustatymo ir surinkimo.

Teismas pažymi, kad masinio vertinimo būdu ir individualaus vertinimo būdu nustatyta mokestinė turto vertė ženkliai skiriasi, t. y. masinio vertinimo būdu pastatas buvo įvertintas 2 5855 000 Lt, o individualiu vertinimu – 1 530 000 Lt, todėl vertinant mokestinės vertės nustatymo individualaus vertinimo būdu teisingumą ypač svarbus tokios vertės nustatymo pagrindimas.

Tarnyba 2013-05-31 išvadoje Nr. RC-34(13) konstatavo, kad Ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 str. 4 d. 13 punkto bei Metodikos 62.4, 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų. Tarnyba nurodė, kad nors Ataskaitoje yra pateiktos taikytos formulės, skaičiavimo rezultatai, aprašyta vertinimo procedūra, tačiau tiek taikant lyginamąjį metodą, tiek taikant pajamų metodą, nėra aiškūs turto sandorių pataisų koeficientų skaičiavimai. Taip pat išvadoje pažymėjo, kad pateikiant turto vertės nustatymo pagrindimą ataskaitoje parodyti skaičiavimai neatspindi visų atliktų matematinių veiksmų, todėl nėra galimybės patikrinti, ar atlikti skaičiavimai yra teisingi.

LVAT, siekdamas suformuoti vienodą administracinių teismų praktiką administracinėse bylose dėl Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvados, kurioje konstatuota, kad tam tikro turto vertintojo parengta ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, galimumo būti ginčo administraciniame teisme objektu, sudarė išplėstinę penkių teisėjų kolegiją. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014-05-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-602-162/2014 konstatavo, kad Tarnybos išvada dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos nepaneigia šios ataskaitos, o tik išreiškia Tarnybos nuomonę dėl ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsniui. Tarnybos išvada dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams yra įrodomąją reikšmę turintis dokumentas, kuris padėtų ginče dėl tam tikro turto arba verslo vertinimo nustatyti tikrąją tam tikro turto arba verslo vertę. Tarnybos išvada dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos yra viena iš nuomonių, kurios gali turėti įtaką, nustatant su turto arba verslo vertinimo ataskaita susijusių asmenų teisinę padėtį. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad Įstatymo 23 str. 1 dalis aiškintina sistemiškai ir suprantama kaip nuostata, apibrėžianti prielaidas atvejams, kai įstatymo galią turinčiame akte numatoma pareiga vadovautis išvada kaip ataskaitos paneigimą konstatuojančiu aktu. Nuo tokio įtvirtinimo galėtų keistis ir Tarnybos išvados dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos statusas jos sukeliamų teisinių pasekmių aspektu. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnybos išvados statusas turi būti aiškiai įtvirtintas įstatymo galią turinčiame akte, o išvada be tokio įtvirtinimo reiškia Tarnybos nuomonę dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Tarnybos išvada nėra laikytina ginčijamo sprendimo pagrindu, o yra vienu iš įrodymų sprendžiant klausimą dėl individualaus vertinimo būdu nustatytos mokestinės vertės pagrįstumo. Kaip matyti, be Tarnybos išvadoje nurodytų Ataskaitos neatitikimų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 str. 4 d. 13 punkto bei Metodikos 62.4 ir 83.5 punktų reikalavimams, atsakovo Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų prašymų nagrinėjimo komisija ginčijamame sprendime taip pat konstatavo, kad Ataskaita parengta ir vertinimas atliktas nesilaikant Taisyklių 45.5. ir 45.6. punktų reikalavimų.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 str. 4 d. 13 punkte nustatyta, kad ataskaitoje turi būti nurodyti turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus. Šis ataskaitos turinio reikalavimas detalizuotas Metodikos 62.4 punkte, kuriame nurodyta, kad turto vertinimo ataskaitoje privaloma pateikti taikytas formules ir atliktų skaičiavimų sekas bei atliktų skaičiavimų rezultatus. Taikant pajamų metodą, turto vertintojas ataskaitoje privalo nurodyti taikytas formules ir atliktų skaičiavimų sekas bei rezultatus (Metodikos 83.5 punktas).

Aplinkybės, kad Ataskaitoje nebuvo pateikti visi skaičiavimai, jų sekos, kurie leistų patikrinti, kad Pastato mokestinė vertė apskaičiuota teisingai, iš esmės nustatytos įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-10-14 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-4347-244/2013, kurioje buvo ginčijamas Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013-05-30 sprendimas Nr. GT-36(13)-S dėl drausminės nuobaudos turto vertintojui V. L. paskyrimo už teisės aktų pažeidimus, padarytus rengiant turto vertinimo ataskaitą Nr. LT-13-03-12-6292.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 dalies nuostatas šios aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos. Teismo 2013-10-14 sprendime konstatuota, kad nors Ataskaitoje pateikta gana detali skaičiavimų seka ir taikytos formulės, tačiau dėl kai kurie skaičiavimai yra be papildomų paaiškinimų, iš kurių būtų galima spręsti apie jose įrašytų pataisų koeficientų dydžių pagrįstumą, teisingumą ir objektyvumą; pataisų dydžiai nėra pagrįsti skaičiavimais, todėl nėra galimybių patikrinti jų pagrįstumo. Skaičiavimai turi būti tikslūs ir aiškūs, kad siekiant nustatyti, ar teisingai buvo apskaičiuotas pataisos koeficientas, galima būtų patikrinti duomenis, kurių pagrindu skaičiavimai atlikti. Tinkamai nepagrindus taikytų pataisos koeficientų apskaičiavimų, pripažintina, kad vertė yra apskaičiuota neteisingai. Teismas pažymėjo, kad skaičiuojant vertinamo objekto vertę lyginamuoju metodu, Ataskaitoje nurodomi skirtingi duomenys apie lyginamąjį objektą Nr. 2. Ataskaitos 22 punkte nurodoma, kad šio objekto pardavimo kaina yra 1 450 000 Lt, o Ataskaitos 25 punkte esančioje lentelėje pateikta kita suma – 1 652 893 Lt, atitinkamai neteisingai apskaičiuota 1 kv. m pardavimo kaina, t. y. nurodyta 762,95 Lt už kv. m, nors, remiantis VĮRC duomenimis, šio objekto 1 kv. m pardavimo kaina yra 669 Lt, tokia neteisingai nustatyta lyginamojo objekto Nr. 2 kaina turėjo įtakos galutinei vertei. Ataskaitos 25 punkte esančioje lentelėje pateikiamos 1 kv. m kainos korekcijos apskaičiuotos netiksliai. Galutinė koreguota 1 kv. m vertė nurodyta 1 055,48 Lt, nors turėjo būti 1 018,39 Lt, atitinkamai viso objekto vertė ne 1 530 000 Lt, o  1 470 000 Lt. Nors apskaičiuotos 1 kv. m kainos korekcijos neturėjo esminės reikšmės galutiniam rezultatui, tačiau skaičiavimams panaudota neteisinga lyginamojo objekto Nr. 2 pardavimo kaina, t. y. ne 669 Lt už kv. m, o 762,95 Lt už kv. m, lėmė galutinės vertės neteisingą nustatymą (skirtumas 54 000 Lt). Skirtingi duomenys pateikiami apie nagrinėtus nuomos sandorius: 29 punkte nurodyta, kad lyginamojo objekto Nr. 3 nuomos kaina buvo 14 Lt per mėn. už kv. m, nors Ataskaitos 27 punkte nurodyta 12 Lt per mėn. už kv. m. Remiantis VĮRC duomenimis, minėto lyginamojo objekto nuomos kaina buvo 14 Lt per mėn. už kv. m. Skaičiavimuose buvo panaudota teisinga nuomos kaina (14 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos Ataskaitos 24, 25, 28 ir 29 punktuose taikyti pataisos koeficientai nėra pagrįsti skaičiavimais, taikant lyginamąjį metodą atlikti koreguotos kainos skaičiavimai buvo netikslūs arba jiems panaudoti neteisingi duomenys, teismas padarė išvadą, kad Ataskaita parengta nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

Taisyklių 45 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto vertė gali būti nustatoma pagal individualų vertinimą, jei nekilnojamojo turto individualaus vertinimo ataskaita atitinka tokius reikalavimus: <...> individualus vertinimas atliktas ir ataskaita parengta nurodant sąlygas, aplinkybes ir veiksnius, turinčius įtakos vertinamo turto vertei, jie pagrindžiami rinkos duomenimis bei skaičiavimais (45.5. punktas); vertinimo metu darant prielaidas, remiamasi analogų palyginimais, statistikos duomenimis, ankstesnės veiklos rezultatais, jos pagrindžiamos skaičiavimais (45.6. punktas) <..>.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus (b. l. 17–18, 19–20, 42–43, Administracinės bylos Nr. I-282-764, t. 1, b. l. 19–51) bei aplinkybių visumą, patvirtina, kad Ataskaitoje pateikiamas turto vertės pagrindimas nėra pakankamai išsamus ir Ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 str. 4 d. 13 punkto ir Metodikos 62.4 ir 83.5 punktuose nustatytų reikalavimų.

Pažymėtina, kad pareiškėja iš esmės jokių įrodymų, paneigiančių VĮRC sprendimo argumentus, teismui nepateikė. Esminiu argumentu, kurio pagrindu ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas, nurodė tai, kad Ataskaita yra galiojanti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. 1 dalies prasme, nes yra nenuginčyta. Teismas su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka ir tvirtina, kad Ataskaitos neatitikimas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimams yra neginčytinai įrodytas. Atkreiptinas dėmesys, kad pati pareiškėja iš esmės neneigia aplinkybės, kad Ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimų. Teismas pabrėžia, kad Ataskaitos pateikimas savaime nepreziumuoja išvados, jog ji parengta teisingai ir laikantis visų nekilnojamojo turto vertinimą ir mokestinės vertės tikslinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. LVAT yra išaiškinęs, kad nors Mokesčio įstatymo 10 str. 2 dalies nuostata suteikia galimybę nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, laikytina, jog pagal minėtą nuostatą suteikiama galimybė vadovautis nekilnojamojo turto mokestine verte, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualu vertinimą, tačiau tai nėra įstatymų leidėjo įtvirtintas besąlyginis paliepimas (LVAT 2007-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-610/2007). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju konstatuotas ne tik Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio reikalavimų, bet ir Taisyklių 45.5. ir 45.6. reikalavimų pažeidimas, todėl Ataskaita negali būti pripažinta tinkama pagrindžiant individualiu vertinimu nustatytą mokestinę vertę.

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad VĮRC sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos pateiktas prašymas dėl mokestinės turto vertės pakeitimo pagal individualų vertinimą negali būti tenkinamas, nes pateikta Ataskaita Nr. LT-13-03-12-6292 negali būti laikoma teisinga ir teisėta, todėl pareiškėjos skundas atmestinas, o VĮRC Nekilnojamo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos 2013-06-12 sprendimas „Dėl mokestinės vertės“ Nr. 37 paliktinas nepakeistas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 44–45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ė :

Pareiškėjos UAB „Litectus“  skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                        Arūnas Kaminskas

                                                                      Margarita Stambrauskaitė

                                                                      Halina Zaikauskaitė