Administracinė byla Nr. I-1635-422/2016
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01359-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.; 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 29 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,
sekretoriaujant Sabinai Cilišauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjui V. K. , pareiškėjo atstovui advokatui R. L. , atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus pataisos namų atstovui M. K. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (t. I., b.l. 4,5), skundo papildyme ( t. I., b.l.26) bei teismo posėdžių metu nurodė, kad jis nuo 2011 m. birželio 21 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN). Laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 28 d. iki 2012 m. birželio 8 d., nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. sausio 15 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. gyveno Alytaus PN 16 būrio 2 sekcijoje, kurioje iki 2012 m. gruodžio 10 d. buvo 20-22 nuteistieji, vėliau - 16 nuteistųjų, todėl nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Be to, gyvenamosios patalpos buvo apstatytos baldais, dėl kurių gyvenamasis plotas buvo dar mažesnis. Gyvenamosiose patalpose langai uždaryti, kitos ventiliacijos nebuvo, todėl trūko oro. Gyvenamosiose patalpose nebuvo spintelių. Nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. birželio 4 d. buvo perkeltas gyventi į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 25, joje gyveno su dar trimis nuteistaisiais, todėl nepakako gyvenamojo ploto, kameros ventiliacija buvo nepakankama, trūko oro, kameros sienos buvo apipeliję. Nurodė, kad 2013 m. birželio 4 d. buvo paskirtas į kamerą Nr. 42, tačiau joje negyveno. 2013 m. birželio mėnesį metė rūkyti ir apie tai 2013 m. birželio 5 d. raštu informavęs pareigūnus (paaiškinime atsisakant eiti į kamerą Nr. 42) buvo perkeltas į kamerą Nr. 30 su nerūkančiais asmenimis. Nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. buvo perkeltas prieš jo valią į kamerą Nr. 29 su rūkančiais asmenimis, kurioje nebuvo tinkamos ventiliacijos, kameros nuteistieji surūkydavo per dieną po 10-15 cigarečių, todėl buvo priverstas kvėpuoti dūmais, kenkiant jo sveikatai.
Pareiškėjo atstovas pažymėjo, jog nutarimuose, kuriais pareiškėjui buvo skiriamos nuobaudos, jis nurodė, kad nesutinka būti kamerose su rūkančiais. Pareiškėjas pripažino, kad pirkdavo tabaką, tačiau ne sau, o kitiems kartu su juo kamerose gyvenusiems nuteistiesiems, kurie neturėjo teisės apsipirkti parduotuvėje. Tvirtino, jog 2014 m. gruodžio 18 d. buvo pervestas į 18 būrį, tačiau eiti į jį gyventi atsisakė, baimindamasis dėl savo saugumo, nes šiame būryje kalintys nuteistieji toleruoja nuteistųjų subkultūrą. Dėl atsisakymo eiti gyventi į 18 –tą būrį buvo paskirtas į kamerą Nr. 5, tačiau joje gyventi atsisakė, nes šioje kameroje kalėjo rūkantys asmenys. Atsisakius kalėti kameroje Nr. 5, nuo 2014 m. gruodžio 18 d. 14 val. iki 2014 m. gruodžio 19 d. 17 val. buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurioje buvo laikomas su dar dviem nuteistaisiais, kameros plotas buvo apie 3 kv.m., šioje kameroje turėjo miegoti ant grindų, nes joje nebuvo lovos ar suoliuko. Dėl to rašė skundą, tačiau į jo užduotus klausimus nebuvo atsakyta.
Tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. neturėjo nuosavos patalynės, naudojosi valdiška patalyne, kuri buvo skalbimui surenkama ir grąžinama tik po savaitės, todėl kas antrą savaitę miegodavo nepaklotoje lovoje. Nurodė, kad vietoje dviejų parų pasimatymų su artimaisiais jam buvo suteikiami tik vienos paros pasimatymai, todėl artimieji atsisakydavo atvykti su juo pasimatyti, dėl to susilpnėjo socialiniai ryšiai. Paaiškino, kad nuo 2014 m. gruodžio mėn. pareiškėjo sąskaita areštuota, todėl negalėjo įsigyti būtinų reikmenų, o atsakovo atstovo išduodamo 100 g. muilo ir prastos kokybės 1 rulono tualetinio popieriaus nepakako, 30 g. muilo, kuris išduodamas einant praustis, nėra gavęs. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė emocinę depresiją, fizinius ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, ne kartą lankėsi pas psichologus, sumažėjo bendravimas su aplinkiniais, tapo irzlus, pradėjo abejoti savimi, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 10 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo. Pažymėjo, kad anksčiau paduoti teismui skundo neturėjo galimybės, nes nežinojo savo teisių, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nebuvo išversta į lietuvių kalbą.
Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą ( I t., b.l.35-39) ir atstovas teismo posėdžių metu nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, buvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. spalio 15 pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 42, duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 29, neturi. Vadovaujantis Alytaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1-323 nuteistųjų gyvenamosiose vietose ir bendro naudojimo patalpose rūkyti galima tik rūkymui skirtose vietose, lauke yra įrengtos rūkymo vietos. Nuteistieji, atliekantys bausmę rūkančių kameroje, privalo rūkyti tik sanitariniuose mazguose, kuriuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija bei pasivaikščiojimų kieme metu. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl laikymo baudos izoliatoriuje su rūkančiais asmenimis į Alytaus PN administraciją nesikreipė. Nutarimuose dėl nubaudimų pareiškėjas keitė savo poziciją dėl laikymo su rūkančiais asmenimis, t.y. sutiko, nesutiko arba iš vis jos neišreiškė. Ginčo laikotarpiu jis pirko tabako gaminių, o tai verčia abejoti jo teiginiais dėl nerūkymo. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą yra tikrinęs Alytaus PN, patikrinimų metu higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą vienam nuteistajam per mėnesį išduodama 100 g. tualetinio muilo, 200 g. skalbiamo muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus, nuteistųjų rūbai ir patalynė yra skalbiama ir džiovinama vieną kartą per savaitę. Patvirtino, kad dėl nuteistųjų skaičiaus kartais patalynės išdavimas užtrunka. Ilgalaikiai pasimatymai nuteistiesiems skiriami iki dviejų parų atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių Alytaus PN, taigi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą gali būti skiriami ir trumpesni 1 paros ilgalaikiai pasimatymai. Atsisakydamas eiti gyventi į 18-tą būrį pareiškėjas jokių atsisakymo priežasčių nenurodė, buvo atliktas šio įvykio tarnybinis tyrimas, kurio pagrindu pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda. Alytaus PN nežemino nuteistųjų, tame tarpe ir pareiškėjo, asmens orumo, nesielgė su jais nežmoniškai, pareiškėjui nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems, bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas. Prašo pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2012 m. liepos 15 d. taikyti sutrumpintos ieškinio senaties institutą.
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2015 m. liepos 16 d. (skundo padavimo teismui dienos), jį kalinant perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose bei pažeidžiant jo teisę būti laikomam su nerūkančiais asmenimis, nepakankamai aprūpinant asmens higienos priemonėmis, suteikiant per trumpus pasimatymus, perkeliant į būrį, kuriame buvo grėsmė pareiškėjo saugumui.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2015 m. liepos 16 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Kaip jau minėta, kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios. Skunde pareiškėjas nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė emocinę depresiją, fizinius ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, ne kartą lankėsi pas psichologus, sumažėjo bendravimas su aplinkiniais, tapo irzlus, pradėjo abejoti savimi. Teismo nuomone, jausdamas tokias pasekmes, pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos.
Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, kamerų perpildymo, netinkamo pareigūnų elgesio į Alytaus PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Alytaus PN administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2015 m. liepos 16 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2015 m. liepos 16 d. (I t., b.l. 22), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2012 m. liepos 15 d. pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų, tokių duomenų nenustatė ir teismas, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nebuvo išversta į lietuvių kalbą ir jis nežinojo kokios jo teisės yra pažeidžiamos vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, ir savaime negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015).
Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 21 d. iki 2012 m. liepos 15 d., atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2015 m. liepos 16 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Dėl gyvenamųjų patalpų plotų, antisanitarinių, nehigieniškų kalinimo sąlygų, netinkamo buitinio aprūpinimo
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpose 16 būrio 2 miegamajame, kamerų tipo patalpų kamerose Nr. 25, Nr. 29 ir laikino izoliavimo kameroje. Nurodė, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. sausio 15 d., nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. ir kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 25 laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. birželio 4 d. nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma. Gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, trūko oro, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nebuvo spintelių daiktams susidėti, trūko higienos priemonių, kas antrą savaitę miegojo be patalynės.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui.
Į bylą atsakovo atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. kovo 12 d., nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. gegužės 14 d. buvo perkeltas gyventi į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 25 (I t., b.l. 7,41, II t., b.l. 6,7). Šių duomenų pareiškėjas neginčija, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 25 aukščiau nurodytais laikotarpiais, laikoma nustatyta.
Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad 16 būrio 2 miegamajame pareiškėjas gyveno laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. sausio 15 d., nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2014 m. sausio 28 d. nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. balandžio 8 d., nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gegužės 6 d., nuo 2014 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. birželio 3 d., nuo 2014 m. birželio 10 d. iki 2014 m. birželio 23 d., nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 23 d., nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. (b.l.7, 41, II t., b.l. 2).
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 42 buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. spalio 15 d. Vėliau teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerų tipo patalpų kamerą Nr. 42, nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 30 (II t., b.l. 25-26,40,41).
Pareiškėjas nesutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie jo kalinimo vietas ir laikotarpius, nurodydamas, kad 2013 m. birželio 4 d. buvo paskirtas gyventi į kamerą Nr. 42, tačiau joje negyveno, nes 2013 m. birželio 5 d. parašius prašymą gyventi su nerūkančiais asmenimis, buvo paskirtas į kamerą Nr. 30. Nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. jis kalėjo kameroje Nr. 29.
Byloje esantys pareiškėjo prašymai leisti pirkti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis patvirtina, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 12 d., 2013 m. birželio 19 d., 2013 m. liepos 17 d., 2013 m. liepos 31 d., 2013 m. rugpjūčio 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 30 (I t., b.l. 123-125, 133, 138), 2013 m. rugsėjo 4 d., 2013 m. spalio 16 d., 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. spalio 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 29 (I t., b.l. 136,137,140,142). Šie įrodymai neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas nurodytomis dienomis buvo laikomas kamerose Nr. 29 ir 30, o tai paneigia atsakovo atstovo tvirtinimą, jog pareiškėjas minėtose kamerose ginčo laikotarpiu negyveno.
Liudytoju byloje apklaustas nuteistasis R. I. patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėn. pradžios iki 2013 m. lapkričio mėnesio pareiškėjas kartu su juo ir dar dviem nuteistaisiais kalėjo kameroje Nr. 29.
Atsižvelgiant į tai, kad Alytaus PN pateikti įrodymai apie pareiškėjo gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. skiriasi, vieni kitiems prieštarauja, esant įrodymų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno kamerose Nr. 29 ir Nr. 30, darytina išvada, kad atsakovo atstovas nagrinėjamoje byloje nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybė, jog ginčo laikotarpiu jis gyveno kamerose Nr. 30 ir Nr. 29, todėl tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. jis gyveno kamerose Nr. 29 ir Nr. 30.
Atitinkamai spręstina, kad 16 būrio 2 miegamajame pareiškėjas gyveno laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. sausio 28 d.
Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad 16 būrio 2 miegamasis yra 45,15 kv.m. ploto, jame įrengta 16 miegamųjų vietų (I t., b.l.46-51152-153), šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas, nurodydamas, kad šioje gyvenamojoje patalpoje nuo 2012 m. gruodžio 10 d. buvo įrengta 16 miegamųjų vietų. Atlikus aritmetinius skaičiavimus matyti, kad vienam nuteistajam 16 būrio 2 miegamajame, esant maksimaliai užpildytoms gyvenamosioms vietoms, teko po 2,8 kv.m. Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. spalio 7 d., 2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. lapkričio 7 d. (I t., b.l. 47-51) 16 būrio 2 miegamojo patalpos nebuvo pilnai užpildytos, taip užtikrinant jose gyvenusiems asmenims tenkantį minimalių gyvenamąjį plotą, tačiau nurodytos datos neapima viso ginčijamo laikotarpio ( nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. sausio 15 d., nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d.), todėl byloje nepaneigta, kad nurodytu laikotarpiu (išskyrus 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. spalio 7 d., 2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. lapkričio 7 d.) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma.
Į bylą Alytaus PN pateikė kompiuterinės sistemos „ ĮSKAITA Alytaus pataisos namai“ 2015 m. rugpjūčio 27 d. išrašą, kuriame nurodyta, jog kameros Nr. 25 plotas yra 12,84 kv.m., joje įrengtos 3 miegamosios vietos (b.l. 45). Pareiškėjas su atsakovo pateiktais duomenimis nesutiko, tvirtindamas, kad buvimo šioje kameroje metu joje buvo įrengtos keturios gyvenamosios vietos. Šį pareiškėjo teiginį patvirtino liudytoju apklaustas nuteistasis A. G. . Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalinimo šioje kameroje metu ( nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. kovo 12 d., nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. gegužės 14 d. ) joje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos bei miegamųjų vietų skaičius per visą ginčui aktualų laikotarpį nekito, liudytojo A. G. parodymai nuoseklūs, konkrečiai įvardintos kartu kalėjusių asmenų pavardes, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl kameroje įrengtų gyvenamųjų vietų skaičiaus ginčo laikotarpiu. Atlikus skaičiavimus, matyti, kad tuo metu vienam nuteistajam teko 3,21 kv.m. gyvenamojo ploto.
Remiantis aukščiau nurodytais argumentais, teismas sprendžia, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas jam kalint 16 būrio 2 miegamajame laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. sausio 15 d., nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 18 d. (išskyrus 2014 m. birželio 10 d., 2014 m. liepos 8 d., 2014 m. spalio 7 d., 2014 m. gegužės 6 d., 2014 m. lapkričio 7 d.) ir kameroje Nr. 25 laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. kovo 12 d., nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., taigi Alytaus PN minėtais laikotarpiais pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 11 1 2 punktų reikalavimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 16 būrio 2 miegamojo ir kameros Nr. 25 ventiliacija buvo nepakankama, jose trūkdavo oro. Teismo nuomone, šiuos nepatogumus (ventiliacijos, oro trūkumą) pareiškėjas sieja su gyvenamųjų patalpų ploto trūkumu (perpildymu), todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės nevertinamos kaip atskiri žalos padarymo pagrindai ir vertintini kaip gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 16 būrio 2 miegamajame nebuvo spintelių asmeniniams daiktams susidėti.
Pažymėtina, kad pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintas Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, pataisos namų bendrabučio tipo patalpoje kiekvienam nuteistajam turi būti skirta viena spintelė. Atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie spintelių skaičių minėtoje gyvenamoje patalpoje pareiškėjo buvimo joje metu, todėl tikėtina pareiškėjo tvirtinimu dėl spintelių nebuvimo 16 būrio 2 miegamajame jo kalinimo šioje gyvenamojoje patalpoje metu.
Aprūpinimo normose, be kita ko, numatyta, jog tualetinio popieriaus 1 rulonas išduodamas 1 mėnesiui. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui, reikalavimų tualetinio popieriaus kokybei galiojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, todėl neteisėti atsakovo veiksmai ir pats neturtinės žalos egzistavimo faktas dėl per mažo kiekio ir nekokybiško tualetinio popieriaus išdavimo nenustatyti.
Aprūpinimo normos numato, jog per mėnesį vienam nuteistajam turi būti skiriama 100 g. tualetinio muilo, 200 g. skalbiamojo muilo, kiekvienam nuteistajam (nuteistajai), einančiam (einančiai) praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Pareiškėjas tvirtino, kad einant praustis jam nei kartą nebuvo neišduota 30 g muilo prausimuisi. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl asmens higienos priemonių trūkumo, be to, pareiškėjas teismui nenurodė konkrečių su šiomis aplinkybėmis susijusių pažeidimų, todėl darytina išvada, jog šios pretenzijos yra deklaratyvaus pobūdžio, objektyviais duomenimis neįrodytos.
Atsakovo atstovas neginčija pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl neoperatyvaus skalbimui paimtos patalynės grąžinimo, šią aplinkybę patvirtina ir Alytaus PN 2015 m. liepos 8 d. raštas Nr. 8-10606, kuriame nurodyta, kad 2 –ojo lokalinio sektoriaus nuteistųjų patalynė skalbimui surenkama kiekvieną savaitę trečiadieniais ir grąžinama išskalbta antradieniais (I t., b.l. 10-11), todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad iki 2014 m. rugsėjo mėnesio kas antrą savaitę jis miegodavo nepaklotoje lovoje, pripažintina įrodyta. Šiais veiksmais atsakovo atstovas pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 63 punkto nuostatas, įpareigojančias kalinimo įstaigas aprūpinti nuteistuosius aprūpinti švariais lovos skalbiniais.
Pagal BVK 94 straipsnio 1 d. nuostatas ilgalaikiai pasimatymai skiriami iki 2 parų, todėl skiriant pareiškėjui 1 paros ilgalaikius pasimatymus šio akto nuostatos nebuvo pažeistos. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet jis buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu, jam skiriant trumpesnius ilgalaikius pasimatymus (t.y. nenurodė konkrečių datų, kitų nuteistųjų, kuriems tuo pat metu buvo skirti ilgesni pasimatymai, pavardžių), taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad dėl tokios galimos diskriminacijos jis kreipėsi į atsakovą, todėl nekonkretūs ir deklaratyvūs pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminacijos suteikiant trumpesnius nei kitiems nuteistiesiems ilgalaikius pasimatymus, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl laikymo su rūkančiais
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą taip pat kildina iš atsakovo atstovo veiksmų, jį, kaip nerūkantį asmenį, 2013 m. liepos 20 d. patalpinant į kamerą Nr. 29 kartu su rūkančiais asmenimis ir laikant joje beveik keturis mėnesius iki 2013 m. lapkričio 15 d.
Nors pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 30 jis gyveno nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2013 m. liepos 19 d., o nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. jis kalėjo kameroje Nr. 29, tačiau jo 2013 m. rugpjūčio 14 d. ir 2013 m. rugsėjo 4 d. prašymai leisti pirkti maisto produktus patvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 30, o 2013 m. rugsėjo 4 d. – kameroje Nr. 29 (I t., b.l. 138-141). Kadangi byloje jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kameroje Nr. 29 kalėjo iki 2013 m. rugsėjo 4 d. nėra, todėl teismas sprendžia, kad kameroje Nr. 29 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d.
Pareiškėjas tvirtino, kad nuo 2013 m. birželio mėnesio nerūko. 2013 m. birželio 5 d. atsisakydamas eiti gyventi į 42 kamerą raštu nurodė, kad nepageidauja būti laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis.
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Higienos normos HN 76:2010 14 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Liudytoju apklaustas nuteistasis R. I. teigė, kad būnant su pareiškėju kameroje Nr. 29, V. K. nerūkė.
Atsakovo atstovo teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad 2013 m. birželio 5 d. Alytaus PN direktoriaus nutarimo Nr. 49-1784 II-oje pusėje pareiškėjas yra nurodęs (pabraukęs), jog sutinka būti laikomas kameroje su nerūkančiais asmenimis (I t., b.l. 161). Nors atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas sutiko būti kameroje su rūkančiais asmenimis ir tai, jo nuomone, įrodo 2013 m. rugpjūčio 4 d. Nuteistojo asmens kratos protokolas Nr. 7207 (II t., b.l. 22), tačiau Alytaus PN direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 4 d. nutarime Nr. 531 (I t., b.l. 150-151, II t., b.l. 20,21) ir 2013 m. rugpjūčio 5 nutarime Nr. 49-2527 (I t., b.l. 162) pareiškėjas nurodęs, kad sutinka būti kamerose su nerūkančiais asmenimis (sakinyje „sutinku/nesutinku būti rūkančiųjų kameroje“ išbraukęs žodį „nesutinku“), todėl įvertinus visumą duomenų, darytina išvada, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas iš esmės buvo išreiškęs valią būti laikomas kamerose su nerūkančiais asmenimis.
Atsakovas neginčija aplinkybės, kad kameroje Nr. 29 pareiškėjo kalinimo metu buvo laikomi rūkantys asmenys, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas R. I. .
Nors iš byloje esančių pareiškėjo prašymų leisti pirkti maisto produktus ir būtinuosius reikmenis (I t., b.l. 123-143) matyti, kad pareiškėjas pirko tabako gaminius, tačiau tabako gaminių pirkimas pats savaime neįrodo jų vartojimo fakto, be to, liudytojas R. I. nurodė, kad pareiškėjas tabako gaminius pirko jam ir kitiems kameroje gyvenusiems nuteistiesiems, nes jie neturėjo teisės apsipirkti. Šios aplinkybės kitais įrodymais nepaneigtos. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu rūkė, t.y. rūkymo faktą patvirtinančių tarnybinių pranešimų, protokolų ir pan.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 29, pažeidžiant jo teisę būti sveikatai nekenksmingose, neužterštose tabako dūmais patalpose, nesilaikant Tabako kontrolės 19 str. 1 d. 3 p. ir Higienos normos HN 76:2010 14 p. reikalavimų.
Dėl pareiškėjo buvimo laikino izoliavimo kameroje
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 18 d. 14 val. iki 2014 m. gruodžio 19 d. 17 val. buvo patalpintas į laikino izoliavimo kamerą, kurioje kalėjo su dar dviem nuteistaisiais, joje buvo labai mažai vietos, miegojo ant grindų.
Alytaus PN teismui pateikė duomenis, pagal kuriuos laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 18-19 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 5 (I t., b.l. 34,41, 120,121 ), tačiau vėliau teismui pateikė patikslintus duomenis, patvirtinančius, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 18-19 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 16 (II t.,b.l. 38). Esant šiai situacijai, teismas sprendžia, kad atsakovo atstovo pateikti vieni kitiems prieštaraujantys rašytiniai duomenys negali būti laikomi patikimais įrodymais byloje. Teismo nuomone, atsakovas nepateikė teismui objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl jo kalinimo laikino izoliavimo kameroje nurodytu laikotarpiu, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nuo 2014 m. gruodžio 18 d. 14 val. iki 2014 m. gruodžio 19 d. 17 val. jis buvo laikomas laikino izoliavimo kameroje pripažintina įrodyta.
Pagal Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnio 5 d. nuostatas, kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui ir būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, izoliuoti, jis gali būti laikinai uždarytas į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį. Toks nuteistojo laikinas izoliavimas galimas tik iki pataisos įstaigos direktoriaus atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms ir nelaikomas nuobauda.
Į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo uždarymo į laikino izoliavimo kamerą pagrindą, t.y. įrodymų, kad, nesant Alytaus PN direktoriaus, jis buvo patalpintas į laikino izoliavimo kamerą siekiant užkirsti kelią galimam jo šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 18 d. 14 val. iki 2014 m. gruodžio 19 d. 17 val. į laikino izoliavimo kamerą buvo patalpintas neteisėtai.
Dėl skirtos nuobaudos pareiškėjui atsisakius gyventi 18- me būryje
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį (I t., b.l. 160).
Pareiškėjo atsisakymą atlikti bausmę jam paskirtame būryje patvirtina ir Alytaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo I. N. 2014 m. gruodžio 18 d. pranešimas Nr. 8122 Alytaus PN direktoriui (II t., b.l 28).
Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniojo inspektoriaus A. B. 2014 m. gruodžio 18 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 16-528 „Dėl nuteistojo V. K. atsisakymo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus“ (II t., b.l. 27) nurodyta, kad apklaustas nuteistasis V. K. atsisakė nurodyti priežastis, dėl kurių atsisakė eiti į paskirtą būrį. Apklausti 18-to būrio nuteistieji paaiškino, kad nežino, dėl kokių priežasčių V. K. atsisakė po pervedimo eiti į paskirtą būrį bei negirdėjo, kad kas nors jo atžvilgiu ketintų naudoti fizinį ar psichinį smurtą. Tyrimo metu nustatyti kitų aplinkybių dėl kurių nuteistasis V. K. negalėtų būti paskirtame būryje nepavyko, tuo pačiu nenustatyta, kad nuteistasis paskirtame būryje galėtų su kuo nors iš nuteistųjų konfliktuoti. Atsižvelgiant į tai, nuteistajam A. K. buvo nurodyta eiti į administracijos paskirtą būrį, tačiau jis šio nurodymo nevykdė. V. K. , nevykdydamas pareigūnų reikalavimo eiti į jam paskirtą 18-tą būrį, tuo pačiu nevykdė BVK 110 str. 1 d. 2 p. nustatytos pareigos, tuo pažeidė bausmės atlikimo rėžimo reikalavimus, taip pat siūloma V. K. netaikyti BVK 70 str. 6 d. nuostatų ir neperkelti jo į kamerų tipo patalpas.
Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog Alytaus PN pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriuje buvo atliktas išsamus tyrimas dėl pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 18-me būryje, jo metu aplinkybių, dėl kurių nuteistasis V. K. negalėtų būti paskirtame būryje, nebuvo nustatyta.
Aukščiau nurodyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui atsisakius eiti gyventi į 18 -tą būrį, jis buvo išklausytas, jam suteikta galimybė pasiaiškinti ir atsakingiems Alytaus PN pareigūnams nurodyti konkrečias priežastis, tačiau nurodyti šias priežastis pareiškėjas atsisakė (II t., b.l. 31). Galimoms priežastims nustatyti buvo apklausti 18 – ojo būrio nuteistieji (II t., b.l. 29-30).
Akivaizdu, kad pareiškėjas nenurodė ir neįvardijo konkrečių atsisakymo eiti gyventi į 18- tą būrį priežasčių, be to, teismo posėdžio metu pareiškėjas nors ir nurodė, kad atsisakė eiti gyventi į 18-tą būrį dėl grėsmės jo saugumui, tačiau šių argumentų nekonkretizavo bei nepagrindė objektyviais įrodymais.
Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje, pareigos šio kodekso 12 straipsnyje. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja atitinkami Bausmių vykdymo kodekso skyriai. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Šio kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja nuteistąjį vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, ginčo atveju atlikti bausmę pataisos namų administracijos paskirtame būryje.
Taigi, įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje nebuvo pagrįstas realiomis ir objektyviomis priežastimis, pareiškėjas nepagrįstai atsisakė vykdyti administracijos nurodymus atlikti bausmę 18-me būryje, tuo pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 2 p. reikalavimus, todėl Alytaus PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 49-4245 jam pagrįstai ir teisėtai buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų.
Pareiškėjas nenurodė jokių kitų skirtos nuobaudos neteisėtumo pagrindų, todėl konstatuotina, kad BVK 142 straipsnyje nurodytų nuobaudų skyrimo reikalavimų bei BVK 143 straipsnyje numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų nebuvo nustatyta.
Įvertinus nustatytų įrodymų visumą, darytina išvada, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų, priimant skundžiamą nutarimą nebuvo nustatyta, todėl Alytaus PN viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (I t., b.l. 66-97) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl dešinės kojos nubrozdinimo, sinusito, peršalimo, slogos, gerklės, dantų, riešo, peties ir ausies skausmų, tačiau šių sveikatos sutrikimų su netinkamomis kalinimo sąlygomis pareiškėjas nesiejo, be to minėti sveikatos sutrikimai niekuo nesiskiria nuo patiriamų laisvėje esančių asmenų sveikatų sutrikimų, todėl negalimas konstatavimas, kad nurodyti sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė emocinę depresiją, lankėsi pas psichologus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, kalėdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, pareiškėjas 2014 m. balandžio 11 d. prašė psichoterapeuto konsultacijos, kuri jam buvo suteikta 2014 m. balandžio 13 d. Nustatytas psichikos elgesio sutrikimas dėl opioidų vartojimo (I t., b.l. 91-92). Duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į Alytaus PN psichinės sveikatos specialistus nėra, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. V. K. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Byloje nustačius, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą kamerų tipo patalpose buvo laikomas 83 paras (iki normos trūko 0,39 kv.m.), pakankamai ilgą laiką ( apie 2,5 metų) gyvenant bendrabučio tipo patalpose jam teko (2,8 kv.m.), t.y. mažas gyvenamasis plotas, kuris realiai buvo dar mažesnis dėl gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų, kartu su rūkančiais asmenimis pareiškėjas kalėjo kameroje 3 mėnesius, įvertinus atsakovo neteisėtus veiksmus, uždarant pareiškėją į laikino izoliavimo kamerą, šių veiksmų pareiškėjui sukeltus nepatogumus (turėjo miegoti ant žemės), nepaneigus neoperatyvaus patalynės išskalbimo fakto, konstatuotina, jog tokie pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.
Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog byloje nustačius aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo Alytaus PN, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, yra teisinis pagrindas neturtinės žalos, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, atlyginimo priteisimui.
Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, įtaką pareiškėjo sveikatai, nustačius, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ne kartą yra kreipęsis į atsakovo atstovą, tačiau nesant duomenų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 2000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas remiantis aukščiau išdėstytais argumentais.
Pagal ABTĮ 44 str.1 p., proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str.2, 6 d.).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė teismui patikslintą 2016 m. kovo 7 d. pažymą Nr. NTP-7-2594 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, kuria prašo priteisti valstybei 81,99 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (II t., b.l. 46).
Alytaus pataisos namai atsiliepime į skundą taip pat prašo teismą priteisti nagrinėjamoje byloje patirtas teismo išlaidas (I t., b.l. 39).
Tuo atveju, kai teismo sprendimu patenkinami ne visi skundo reikalavimai, teismo išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų /atmestų skundo reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).
Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje (I t., b.l. 102-103). Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas (ABTĮ 44, 45, 451 str.) ( žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-02 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009).
Pareiškėjas V. K. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-T-2477-3277 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (išskyrus LR CPK 88 str. 1 d. 6 ir 9 p. nurodytas bylinėjimosi išlaidas), su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų mokėjimo (I t., b.l. 102-103), todėl atsakovo atstovo prašymas priteisti iš pareiškėjo turėtas išlaidas negali būti patenkintas (ABTĮ 44 str., 45 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 44, 45 ir 451 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 2000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus ir Alytaus pataisos namų prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Janina Vitunskienė