Civilinė byla Nr. 3K-3-160/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2; 44.2.4.1; 44.2.4.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. V. ir R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 25 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. V. ir R. V. ieškinį atsakovui K. K. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai, remdamiesi 1964 m. CK 493 straipsniu ir CK 6.250 straipsniu, prašė priteisti iš atsakovo 29 230 Lt turtinės ir kiekvienam po 50 000 Lt – neturtinės žalos. Jie nurodė, kad 1999 m. sausio 10 d. eismo įvykio metu atsakovo vairuojamas automobilis partrenkė ir mirtinai sužalojo jų dukterį. Atsakovas 2003 m. gegužės 5 d. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo nuosprendžiu išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl nurodyto eismo įvykio turėtą turtinę ir neturtinę žalą, ieškovų teigimu, turi atlyginti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. atsakovas, nes šis neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiosios tyčios.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo kiekvienam ieškovui po 4879 Lt turtinės žalos atlyginimo ir po 250 Lt išlaidų už advokato pagalbą; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas pripažino 3080 Lt turtinę žalą; įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat teismų praktiką šios kategorijos bylose, pagal kurią atlyginamos tik būtinos ir vidutinio dydžio laidojimui bei kapo sutvarkymui skirtos išlaidos, teismas pripažino pagrįstu ieškinio reikalavimą atlyginti 8758 Lt su laidojimu susijusių išlaidų; teismas sumažino gedulingiems pietums, taip pat antkapinei tvorelei skirtas išlaidas; kitą ieškinio dalį pripažino neįrodyta (CPK 12, 178 straipsniai); teismo vertinimu, ieškovai neįrodė dėl salės nuomos turėtų išlaidų, taip pat laikė, kad antkapiniam paminklui skirtų išlaidų šie dar neturėjo, dėl to žalos nepatyrė; ieškovai tik užsisakė 9816 Lt vertės antkapinį paminklą, bet jis dar nėra pastatytas; pagal 1964 m. CK 510 straipsnį (CK 6.291 straipsnį) laidojimo išlaidos atlyginamos jas padariusiam asmeniui; teismas šio reikalavimo netenkino, nesant įrodymų apie padarytas išlaidas, nurodė, kad neužkertamas kelias dėl šios dalies pareikšti reikalavimą ateityje. Prie laidojimo išlaidų teismas taip pat nepriskyrė mirties keturių savaičių, metinių minėjimo išlaidų. Teismas taip pat sprendė, kad nepagrįstas ieškovų reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes 1964 m. CK normos nenustatė šios žalos atlyginimo; pagal 2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864 Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį 2000 m. CK nuostatos dėl neturtinės žalos atlyginimo netaikytinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 25 d. sprendimą pakeitė, iš atsakovo ieškovams priteistą turtinę žalą padidino kiekvienam iki 7379 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ginčą reglamentuojančias materialinės teisės normas; Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnyje, reglamentuojančiame 2000 m. CK XXII skyriaus normų civilinės atsakomybės klausimais taikymą, nustatyta, kad normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos tada, kai žala padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui; tuo atveju, kai žala padaryta iki kodekso įsigaliojimo, jo normos gali būti taikomos tik tuomet, jei žala atsiranda ir jei nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo jau įsigaliojus šiam kodeksui. Kadangi ieškovai nagrinėjamoje byloje teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo įgyvendino iki 2000 m. CK, paduodami civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį ginčą nagrinėjo pagal 1964 m. CK normas (2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 42 straipsnio 2 dalis); kartu nurodė, kad pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnį, reglamentuojantį CK 2.24 straipsnio ir taisyklių, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, taikymą, šiame kodekse nustatytos taisyklės dėl neturtinės žalos atlyginimo taikomos tiems civiliniams teisiniams santykiams, kurių faktinis pagrindas atsiranda įsigaliojus naujajam CK; jeigu veiksmai, sukėlę neturtinę žalą, padaryti iki įsigaliojant 2000 m. CK, šio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis netaikoma. Kolegija nurodė, kad nagrinėjant šį ginčą taikytinos 1964 m. CK normos nenustatė, jog gyvybės atėmimo atveju atsakingas už žalą asmuo turėtų atlyginti ne tik turtinę, bet ir neturtinę (moralinę) žalą; kolegija taip pat laikė, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neturėjo pagrindo taikyti įstatymo analogiją. 2000 m. CK normų taikymas šiuo klausimu siejamas su veiksmų, kuriais padaryta ši žala, atlikimo, bet ne su procesinių veiksmų teismo procese atlikimo, momentu. Kolegija taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus pagal CPK 176–185 straipsniuose nustatytas taisykles, pagrįstai ne visas prašomas priteisti išlaidas laikė būtinomis pagal 1964 m. CK 510 straipsnį; kolegijos vertinimu, taip nebuvo pažeistas visiško nuostolių atlyginimo principas (1964 m. CK 483 straipsnis). Kolegija nurodė, kad tokią praktiką šiuo klausimu suformavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, teisingai nustatė, kad antkapiui pastatyti skirtos ieškovų išlaidos atitinka 1964 m. CK 510 straipsnyje reglamentuotas išlaidas, jos yra atlygintinos, tačiau kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą kaip neįrodytą atmetė nepagrįstai; byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojo V. L. paaiškinimai, aplinkybė, kad ieškovai neturi lėšų antkapiui pagaminti, kolegijos vertinimu, yra pagrindas reikalavimą tenkinti iš dalies. Kolegija priteisė iš atsakovo 5000 Lt ieškovams antkapiui pastatyti, pirmosios instancijos teismo priteistą turtinės žalos dydį padidino kiekvienam ieškovui iki 7379 Lt.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 25 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartį pakeisti, priteistą iš atsakovo kiekvienam ieškovui sumą padidinti iki 64 365,50 Lt, priteisti teismo išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:
1. Teismai neteisingai aiškino neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių materialinės teisės normų taikymo klausimą; padarė nepagrįstą išvadą, kad 1964 m. CK normos, kurios reglamentuoja žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, nenustatė neturtinės žalos atlyginimo tokiais atvejais, ir kad pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnį netaikytinos šio kodekso nuostatos, nes veiksmai, sukėlę neturtinę žalą, padaryti iki įsigaliojant 2000 m. CK. Neturtinė žala yra dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, dvasinis sukrėtimas, teismo įvertinti pinigais; žuvus dukteriai ir vėliau ieškovai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, kurie nebuvo vienkartiniai, bet tęsėsi beveik šešerius metus. Tik 2004 metais, baigus nagrinėti baudžiamąją bylą, atsirado galimybė pareikšti civilinį ieškinį, todėl pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalį neturtinė žala turi būti atlyginama pagal 2000 m. CK normas.
2. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovai savo teisę kreiptis į teismą įgyvendino iki 2000 m. CK įsigaliojimo, nes padavė ieškinį baudžiamojoje byloje. Ši neteisinga teismo išvada turėjo įtakos sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Ieškinys baudžiamojoje byloje nebuvo išnagrinėtas, bet paliktas spręsti CPK nustatyta tvarka; ieškovai galėjo kreiptis į teismą, paduodami ieškinį civilinio proceso nustatyta tvarka. Be to, ieškinį baudžiamojoje byloje buvo pareiškęs tik ieškovas A. V., jis neprašė neturtinės žalos atlyginimo, taigi ieškiniu baudžiamojoje byloje savo teisės į žalos atlyginimą pagal 1964 m. CK 493 straipsnyje įtvirtintas nuostatas ieškovai neįgyvendino.
3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, taip pat netinkamai taikė CK 1.5 straipsnyje nustatytą įpareigojimą veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, nes nepagrįstai sumažino ieškinio reikalavimus dėl išlaidų gedulingiems pietums ir kapo sutvarkymui. Teismo argumentai, kad gedulingi pietūs kainavo 3200 Lt, bet jų išlaidos mažintinos iki 2000 Lt, vertintini kaip prieštaraujantys paprotinei teisei ir nurodytiems protingumo ir teisingumo principams. Teismas netinkamai vertino įrodymus dėl išlaidų antkapinei tvorelei, nes laikė pagrįstomis ne 4136 Lt, bet 2000 Lt išlaidas, be to, dėl netinkamo 1964 m. CK 510 straipsnio aiškinimo ir taikymo padarė nepagrįstą išvadą, kad mirties keturių savaičių ir metinių minėjimui skirtos išlaidos nelaikytinos laidojimo išlaidomis. 1964 m. CK 496 straipsnyje buvo nustatyta, kad žalą sudaro ne tik laidojimo, bet ir kitos išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino ieškinį dėl išlaidų antkapiniam paminklui pastatyti, bet priteisė mažesnę sumą, negu jo vertė, dėl to išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, priėmė blogesnį sprendimą, taip pažeidė CPK 313 straipsnio ir 320 straipsnio 2 dalies nuostatas; vadovavosi pasenusia teismų praktika.
4. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu ieškovų reikalavimą priteisti jų turėtas atstovavimo išlaidas baudžiamojoje byloje, priteisė 1000 Lt; atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, šias ieškovų turėtas išlaidas priteisė taip pat tik iš dalies – kiekvienam ieškovui po 250 Lt. Toks teismo sprendimas prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip paneigiamas suteiktos teisinės pagalbos didelis mastas; be to, ši teismo išvada neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 ir 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 469 patvirtintų advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžio ir mokėjimo taisyklių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2006 m. sausio 6 d. nutartimi atsakovo atsiliepimo į ieškovų kasacinį skundą nepriėmė ir grąžino jį pateikusiam atsakovui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
1999 m. sausio 10 d. eismo įvykio metu žuvo ieškovų duktė. Ieškovai dėl dukters laidojimo turėjo išlaidų (firmos „Aterna“ laidojimo paslaugos, gėlės, vainikai, nuotraukos, duobės iškasimas, gedulingi pietūs, autobusų nuoma, kapo tvarkymas, keturių savaičių ir metinių minėjimas, antkapinė tvorelė ir kt.), taip pat išlaidų advokato pagalbai baudžiamojoje byloje apmokėti. Atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio (automobilio) valdytojas; 2003 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu atsakovas išteisintas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Bylą nagrinėję teismai ieškinį dėl turtinės žalos (nuostolių) tenkino iš dalies, dėl neturtinės žalos – atmetė.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnis). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytus kasacijos pagrindus bylą nagrinėjant kasacinio proceso tvarka teisės klausimais pripažįstami ir tiriami tokie argumentai, kuriuose nurodomi materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai, turintys esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šie pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui; kasacijos pagrindas taip pat yra nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Ieškovų duktė žuvo eismo įvykyje 1999 m. sausio 10 d. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai motyvavo, kad tuo metu galiojęs 1964 m. CK ir kiti įstatymai nenustatė neturtinės žalos atlyginimo tokiais atvejais. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujasis CK nustatė neturtinės žalos atlyginimą, kai žala padaryta dėl asmens gyvybės atėmimo, tačiau jame įtvirtintas principas, kad žala, padaryta iki įsigaliojant 2000 m. CK, atlyginama remiantis iki to galiojusiais teisės aktais, išskyrus Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatytas šias išimtis: CK normos taikomos, jeigu žala padaryta iki jam įsigaliojant, tačiau žala atsirado ir nukentėjusysis kreipėsi dėl žalos atlyginimo galiojant naujajam CK. Ieškovams neturtinė žala – dvasiniai sukrėtimai ir išgyvenimai – atsirado dukters žūties dieną. Akivaizdu, kad tėvų išgyvenimai tęsiasi, tačiau nėra teisingas kasacinio skundo argumentas, kad šis konstatavimas leidžia taikyti naujojo CK normas dėl neturtinės žalos atlyginimo; įstatymas tokią galimybę sieja su žalos, kokia ji bebūtų – turtinė ar neturtinė, atsiradimo momentu. Teisinėje valstybėje įtvirtinta universali įstatymo negaliojimo atgaline tvarka taisyklė (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame skunde dėstomas požiūris į neturtinės žalos, padarytos ir atsiradusios iki įsigaliojant naujajam CK, atlyginimą pagal šio kodekso normas suponuoja naujojo CK normų dėl neturtinės žalos atlyginimo taikymą iš esmės visais atvejais, nepriklausomai nuo jos atsiradimo laiko, tačiau tokio, retroaktyvaus, CK normų taikymo įstatymas nenustatė. Teismas negali plečiamai aiškinti Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį dėl naujojo CK normų taikymo iki jam įsigaliojant padarytai žalai atlyginti. Nustačius, kad žala atsirado iki įsigaliojant naujajam CK, neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kada nukentėję asmenys kreipėsi į teismą dėl jos atlyginimo. Bylą nagrinėję teismai, esant nurodytam įstatymų reglamentavimui, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl turtinės žalos atlyginimo
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami turtinės žalos atlyginimo klausimus, pagrįstai taikė 1964 m. CK normas. Atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio (automobilio) valdytojas, privalo atlyginti dėl eismo įvykio atsiradusią turtinę žalą (1964 m. CK 493 straipsnis); laidojimo išlaidų atlyginimą nustatė 1964 m. CK 510 straipsnis. Ieškovai dėl dukters mirties turėjo tiesioginių (realių) nuostolių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarime Nr. 2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ išaiškinta, kad atlyginamos tik tos laidojimo išlaidos, kurios yra būtinos ir kurias patvirtina ieškovų pateikti įrodymai; teismas, spręsdamas laidojimo išlaidų atlyginimo klausimą, turi vadovautis teisingumo ir protingumo principais, įvertinti konkrečias bylos aplinkybes (26 punktas). Pažymėtina, kad nuostata, jog atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos, šiuo metu tiesiogiai įtvirtinta CK 6.291 straipsnyje. Teismų praktikoje laidojimo išlaidomis laikomos karsto įgijimo, gėlių, drabužių, transporto, kitų ritualinių paslaugų, gedulingų pietų, kapo tvarkymo išlaidos. Pirmosios instancijos teismas išlaidoms gedulingiems pietums atlyginti priteisė 2000 Lt; motyvavo, kad ieškovų prašoma 3200 Lt suma nėra adekvati šių pietų paskirčiai; apeliacinės instancijos teismas vertino, kad suma atitinka protingumo kriterijų, ir apeliantų prašymo dėl visiško šių išlaidų atlyginimo netenkino; ar tam tikro pobūdžio išlaidos atitinka protingumo kriterijų, yra fakto klausimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nustatydami šį faktą, nepažeidė materialinės ir procesinės teisės normų.
Nuostata, kad atlygintinos kapavietės sutvarkymo išlaidos nustatomos vadovaujantis protingumo kriterijumi, reiškia, kad atlyginamos įprastos, vidutinės, bet ne prašmatnaus paminklo, tvorelės pastatymo išlaidos. Pirmosios instancijos teismas priteisė 250 Lt kapo sutvarkymo išlaidų; ieškovų prašymą priteisti 4136 Lt išleistų antkapinei tvorelei įrengti teismai tenkino iš dalies, apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino, kad priteista 2000 Lt suma atitinka protingumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas priteisė dar 5000 Lt antkapiniam paminklui pastatyti. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovavosi pasenusia teismų praktika, tačiau kasaciniame skunde nenurodyta tokį teiginį patvirtinančių teisinių argumentų. Teisėjų kolegija pažymi, kad į vidutinio brangumo paminklo įgijimo ir pastatymo išlaidų atlyginimą orientavo nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo išaiškinimas dėl 1964 m. CK 510 straipsnio taikymo, analogiškos pozicijos laikomasi aiškinant ir taikant naujojo CK 6.291 straipsnį; ta išlaidų dalis, kuri viršija įprastas išlaidas, nėra atlyginama.
Pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas 5000 Lt paminklui pastatyti, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, priėmė blogesnį sprendimą (CPK 320, 313 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovų reikalavimo priteisti 9816 Lt paminklui su bareljefiniu mirusiosios atvaizdu. Ieškovai apeliaciniame skunde prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti visą prašomą nuostolių sumą, vadinasi, apeliantai prašė svarstyti ir ieškinio reikalavimą priteisti 9816 Lt paminklui pastatyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad, išnagrinėjęs šį prašymą, teismas peržengė apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnis). Vertinant, ar sprendimas blogesnis, turi būti lyginamas su skundžiamuoju sprendimu, o ne su hipotetiniu sprendimu ar nutartimi, kurie apeliacinės instancijos teismo gali būti priimti pagal apeliacinio skundo motyvus. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad brangesnis negu vidutinis antkapio paminklas kainuoja 4000 Lt; apeliacinės instancijos teismas priteisė 5000 Lt; toks teismo sprendimas atitinka teismų praktiką taikant 1964 m. CK 510 straipsnį, nevisiškas apeliacinio skundo tenkinimas nereiškia blogesnio sprendimo priėmimo.
CK 1.4 straipsnyje nustatyta, kad įstatymų ar sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai reglamentuojami pagal papročius; papročiai netaikomi, jeigu jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms arba sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. Materialinių nuostolių, atsiradusių dėl nukentėjusiojo asmens mirties, atlyginimą reglamentuoja įstatymų normos (1964 m. CK 510 straipsnis ir kt.); aiškinant ir taikant įstatymo normą dėl laidojimo išlaidų atlyginimo, prie jų nepriskiriamos išlaidos metinėms, kitiems paminėjimams. Kasaciniame skunde nenurodyta jokia įstatymo norma, kuri šiuo atveju leistų taikyti paprotinę teisę; kasacinio skundo argumentas dėl CK 1.4 straipsnio taikymo atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai motyvavo, kodėl negalimas visiškas išlaidų, ieškovų turėtų advokato pagalbai baudžiamojoje byloje apmokėti, atlyginimas. Kasacinio skundo teiginys, kad priteista 1000 Lt suma neatitinka teisingumo ir protingumo principų, nepagrįstas teisiniais argumentais.
Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir visiškai tenkinti ieškinio reikalavimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 25 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora Staugaitienė
Janina Januškienė
Antanas Simniškis