Civilinė byla Nr. 3K-3-100/2011
Procesinio
sprendimo kategorijos:
24.2; 38;
44.5.1; 45.1; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (pranešėjas),
Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės „Baltijos autocentras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Maritina“ ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos autocentras“, dalyvaujant
tretiesiems asmenims uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“,
uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos altas“, uždarajai akcinei bendrovei
„Krasta auto“, dėl žalos atlyginimo ir trečiojo asmens, pareiškusio
savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Ergo
Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos autocentras“,
dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“,
dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Maritina“ pagal 2004
m. sausio 21 d. lizingo sutartį su UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu – UAB
„Swedbank lizingas“) įsigijo iš atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ naują
automobilį BMW 530. Pardavėjas suteikė automobiliui dvejų metų be ridos
apribojimų kokybės garantiją, skaičiuojamą nuo turto priėmimo–perdavimo dienos.
2004 m. sausio 21 d. automobilis buvo apdraustas kasko draudimu UADB „Ergo
Lietuva“. Draudiko reikalavimu atsakovas UAB „Baltijos autocentras“ užsakė sumontuoti
automobilyje apsaugos signalizaciją. Byloje taip pat nustatyta, kad 2004 m.
sausio 28 d. ieškovo įsigytas automobilis buvo pavogtas, 2004 m. vasario 1 d.
– surastas su sulaužytomis užvedimo ir kairės pusės priekinių durelių
spynelėmis. 2004 m. rugsėjo 10 d. automobilis sudegė Jūrmalos mieste, Latvijos
Respublikoje, ir po gaisro tapo nebetinkamas naudoti. Ieškinyje nurodyta, kad tiek
Latvijos, tiek Lietuvos specialistų (ekspertų) išvadose gaisro, dėl kurio
sudegė ieškovo automobilis, kilimo priežastimi įvardytas automobilio elektros
laidų instaliacijos avarinis darbo režimas. 2005 m. kovo 4 d. UADB „Ergo
Lietuva“ išmokėjo tuometės UAB „Hansa lizingas“ naudai 137 741,47 Lt draudimo išmoką. Liko neatlyginta 17 558,53 Lt už apdraustos transporto priemonės instaliaciją, 1810,16 Lt už neserijinės komplektacijos apsaugos sistemos
„Black Bug Plus“ remontą, 8216,20 Lt sumažinta draudimo įmokos ir 600 Lt franšizės
suma. Šiuos nuostolius privalo atlyginti atsakovas, nes pardavė netinkamos
kokybės daiktą. Dėl trūkumų, lėmusių gaisro priežastį (elektros laidų
instaliacijos avarinį darbo režimą), automobilis sudegė atsakovo suteikto dvejų
metų garantinio termino laikotarpiu.
Trečiasis asmuo su savarankiškais
reikalavimais UADB „Ergo Lietuva“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB
„Baltijos autocentras“ 137 741,47 Lt tiesioginės žalos atlyginimo, 736,04 Lt
gaisro ekspertizės ir 177 Lt žalos įvertinimo išlaidoms atlyginti, taip pat 6
proc. dydžio procesines palūkanas. Jis nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 10 d. buvo
gautas ieškovo pranešimas, jog apdraustas automobilis sudegė. Atsakovas pardavė
ieškovui automobilį, neatitinkantį tokio pobūdžio daiktui keliamų reikalavimų –
automobilis užsidegė, gaisro metu buvo sunaikintas (žuvo), juo nebegalima
naudotis pagal paskirtį. Specialistų tyrimų duomenimis, gaisras automobilyje
įvyko ne dėl nenugalimos jėgos, trečiųjų asmenų veiksmų bei pirkėjo kaltės.
Taigi atsakovas privalo vykdyti pirkimo–pardavimo sutartyje prisiimtus įsipareigojimus
ir atlyginti dėl automobilio sudegimo atsiradusią žalą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio
22 d. sprendimu ieškovo UAB „Maritina“ ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas jam
iš atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ 80 999,77 Lt žalos atlyginimo
ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo 2006 m. lapkričio 8 d. iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; kitą UAB „Maritina“ ieškinio dalį
atmetė; trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, UADB „Ergo
Lietuva“ ieškinį tenkino visiškai, priteisdamas jam iš atsakovo
138 654,51 Lt žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už
šią sumą nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
dienos.
Remdamasis CK 6.573
straipsniu, teismas nurodė, kad ieškovas, būdamas lizingo gavėjas, turi teisę
pareikšti lizingo dalyko pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsirandančius
reikalavimus tiesiogiai pardavėjui. Spręsdamas dėl šių pagrįstumo, teismas pažymėjo,
kad Latvijos Respublikos VRM valstybinės policijos Kriminalistikos valdybos
eksperto 2004 m. rugsėjo 20 d. išvadoje Nr. 15614 nurodyta, jog ant
ekspertui perduotų daugiagyslių varinių laidų fragmentų nenustatyta trumpojo elektros
jungimo požymių; nustatyti gaisro židinio vietą, taip pat gaisro kilimo
priežastį neįmanoma. Latvijos Respublikos valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo
tarnybos Mokslinio tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvadoje Nr. 116-2 nustatyta, kad būdingi pažeidimai bei pėdsakai tarp variklio ir
radiatoriaus nurodo galimą gaisro židinio rajoną priekinėje automobilio dalyje,
taip pat padaryta išvada, jog labiausiai tikėtina gaisro priežastimi galima pripažinti
pažeidimą arba trumpąjį elektros jungimą automobilio elektros sistemoje. Jūrmalos
miesto Policijos valdybos viršininkas, padaręs išvadą, kad labiausiai tikėtina
automobilio užsidegimo priežastis yra elektros sistemos gedimas ar trumpasis sujungimas,
kartu pažymėjęs, jog, tiriant įvykį, nebuvo gauta jokios informacijos ar
įrodymų, kad automobilis sudegintas tyčia, 2004 m. spalio 10 d. nutarimu atsisakė
kelti baudžiamąją bylą. Trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ prašymu
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų
centro 2005 m. sausio 17 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 01 EA konstatuota,
kad gaisro židinio zona yra variklio skyriaus kairėje pusėje; gaisras kilo dėl
elektros laidų instaliacijos avarinio darbo režimo. Teismo pavedimu Lietuvos
teismo ekspertizės centro 2009 m. gegužės 15 d. atliktos ekspertizės akte Nr. 11-843
(07);11-965 (09) konstatuota, kad dėl duomenų stokos negalima nei patvirtinti,
nei paneigti ankstesnių ekspertizių ir specialistų išvadų dėl gaisro
tiesioginės priežasties bei židinio vietos.
Teismas nurodė, kad ieškovas
šioje byloje įrodinėja, jog atsakovas pardavė jam automobilį su paslėptais
trūkumais (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), dėl kurių jis sudegė. Atsakovas
tvirtina, kad pardavė tinkamos kokybės automobilį, savo atsikirtimus dėl gaisro
židinio vietos ir priežasties iš esmės grįsdamas Latvijos Respublikos VRM
valstybinės policijos Kriminalistikos valdybos eksperto 2004 m. rugsėjo 20
d. išvadomis bei Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto 2009 m. gegužės 15 d. išvadomis. Dėl pirmosios išvados teismas nurodė, kad ekspertas tyrė tik
jam perduotų laidų fragmentus, tuo tarpu Gaisrinių tyrimų centro ekspertas A. R.
teismo posėdžio metu paaiškino, kad jei koks automobilio laidas dirba avariniu
režimu, tai perkaitimo pėdsakai lieka jame, o ne visuose laiduose. Dėl Lietuvos
teismo ekspertizės centro 2009 m. gegužės 15 d. ekspertizės teismas pažymėjo, kad ši buvo atlikta praėjus penkeriems metams po įvykio; vien iš dokumentų
darytos ekspertizės akte konstatuota, kad konkrečioms išvadoms nėra pakankamai
duomenų, taigi akte niekas nei paneigta, nei patvirtinta. Teismo vertinimu,
faktą, kad gaisro židinys buvo automobilio priekinėje dalyje, variklio
skyriuje, o labiausiai tikėtina gaisro priežastis yra automobilio elektros
laidų instaliacijos gedimas, patvirtina Latvijos Respublikos valstybinės priešgaisrinės
gelbėjimo tarnybos Mokslinio tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvados, Jūrmalos miesto Policijos valdybos viršininko 2004 m. spalio 10 d. nutarimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą motyvai, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo
departamento prie Lietuvos Respublikos VRM Gaisrinių tyrimų centro ekspertizės
išvados, taip pat gaisrą gesinusių ir įvykio vietą apžiūrėjusių pareigūnų bei liudytojų
paaiškinimai, tuo tarpu atsakovas tik neigia byloje surinktus įrodymus,
remdamasis atskiromis detalėmis kelia hipotetines versijas, tačiau jas
patvirtinančių įrodymų nepateikia (CPK 178 straipsnis). Dėl atsakovo
tvirtinimo, kad automobilis padegtas tyčia, ir šiam pagrįsti išvardytų
aplinkybių (ant asfalto mėtėsi stiklo šukės, aplink automobilį buvo išsiliejęs
skystis, ore tvyrojo benzino kvapas, tačiau automobilio bakas nesprogęs,
neišsilydžiusios valstybinių numerių lentelės rastos automobilio viduje ir kt.)
teismas nurodė, jog nėra pagrindo manyti, kad šių aplinkybių nepastebėjo
Latvijos policija, kuri, atsisakydama kelti dėl įvykio baudžiamąją bylą,
konstatavo, jog nėra įrodymų, kad automobilis sudegintas, be to, nurodytą
atsakovo tvirtinimą paneigia kiti bylos duomenys (gaisrą gesinusio
priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūno paaiškinimai, įvykio liudytojo
A. P. parodymai). Dėl atsakovo argumentų, kad automobilio gedimai galėjo
atsirasti dėl trečiųjų asmenų kaltės automobilio vagystės metu ar montuojant
apsaugos signalizaciją, teismas sprendė, jog šios aplinkybės neįrodytos, be to,
nešalina atsakovo atsakomybės, nes jis rūpinosi tiek automobilio signalizacijos
įrengimu, tiek automobilio remontu po vagystės, taigi yra atsakingas už savo
pasirinktų asmenų darbus ir šiuo atveju negali remtis trečiųjų asmenų kalte (CK
6.257 straipsnis, 6.333 straipsnio 3 dalis).
Teismas pripažino bylos duomenis
pakankamais konstatuoti, kad gaisras įvyko automobilio priekinėje dalyje,
variklio skyriuje, dėl elektros instaliacijos gedimų, t. y. paslėptų
automobilio trūkumų, o atsakovą – neįrodžiusiu CK 6.333 straipsnio 3 dalyje
nurodytų pardavėjo, garantavusio daikto kokybę, atsakomybę šalinančių
aplinkybių. Tai konstatavęs, teismas sprendė, kad atsakovui taikytina civilinė
atsakomybė dėl netinkamo sutarties vykdymo, nes jis pardavė ieškovui netinkamos
kokybės automobilį, dėl to šis patyrė žalos, kurią atsakovas privalo atlyginti.
Teismo nuomone, CK 6.334 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip
šalinanti atsakovo atsakomybę už bet kokią ieškovo patirtą žalą. Dėl to teismas
nurodė, kad atsakovas nepagrįstai remiasi nurodyta CK norma, neigdamas savo pareigą
atlyginti ieškovui nuostolius, jo patirtus dėl kartu su automobiliu sugedusios
signalizacijos ir sudegusio automobilio transportavimo iš Latvijos į Lietuvą.
Tačiau teismas pripažino nepagrįstu ieškovo reikalavimą priteisti iš jam
atsakovo 16 432,40 Lt draudikui UADB „Ergo Lietuva“ sumokėtos draudimo įmokos. Teismas pažymėjo, kad šios išlaidos priežastiniu ryšiu nesusijusios
su faktu, jog atsakovas netinkamai vykdė sutartines prievoles: ieškovas,
vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, bet kokiu atveju privalėjo mokėti
draudimo įmokas, be to, būtent draudimo sutarties pagrindu ieškovas gavo
draudimo išmoką. Nurodydamas, kad CK 6.254 straipsnio 2 dalyje neribojama žalą
patyrusio asmens teisė reikalauti žalos atlyginimo tiesiogiai iš ją padariusio
asmens (CK 6.256 straipsnio 2 dalis), teismas nesutiko su atsakovo argumentu,
jog ieškovas dėl žalos atlyginimo turi kreiptis į draudiką. Pažymėjęs, kad
byloje nėra ginčo dėl ieškovo sumokėtų sumų (64 010 Lt pirminės
lizingo įmokos už automobilį, 28 835,66 Lt lizingo įmokų, 1950 Lt signalizacijos įrengimo kainos, ieškovo patirtų 863,20 Lt automobilio transportavimo išlaidų), teismas, remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais, tenkino dalį
ieškinio, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl 16 432,40 Lt išlaidų, turėtų
automobilio draudimo įmokoms sumokėti, priteisimo.
Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo prašymą taikyti trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ ieškinio
reikalavimams senaties terminą. Pažymėjęs, kad draudimo išmokos išmokėjimas
pripažįstamas pagrindinės prievolės įvykdymo momentu, nuo kurio prasideda iš
regresinės prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas (CK
1.127 straipsnio 4 dalis), teismas sprendė, jog UADB „Ergo Lietuva“, 2005 m.
kovo 4 d. išmokėjusi naudos gavėjui draudimo išmoką, nuo šio momento įgijo
reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymo atsakovą. Atsižvelgdamas į tai,
teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo, 2007 m. lapkričio 28 d. pateikdamas
teismui ieškinį, nepraleido sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino (CK
1.125 straipsnio 8 dalis). Trečiasis asmuo UADB „Ergo
Lietuva“, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų iš
atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis), be to, teismo
nuomone, draudikas pagrįstai reikalauja atlyginti kitus su šiuo įvykiu susijusius
nuostolius (CK 6.249 straipsnio 1, 4 dalys). Pažymėdamas, kad reikalavimo
teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo
(naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio
2 dalis), teismas sprendė, kad, konstatavus ieškovo pareikšto ieškinio
pagrįstumą, nėra pagrindo netenkinti draudiko ieškinio. Atsižvelgdamas į tai,
kad dėl draudiko patirtos žalos fakto ir dydžio byloje nėra ginčo, teismas
tenkino trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „Baltijos
autocentras“ apeliacinį skundą, 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi Klaipėdos
apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegijos
vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl įrodinėjamos ieškovui
perduoto automobilio užsidegimo priežasties, išsamiai analizavo ir vertino
duomenis, kuriuos atskleidė specialių techninių žinių turintys ir automobilio
gaisro aplinkybes tyrę specialistai, kompleksiškai lygino šiuos duomenis su
kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, byloje dalyvaujančių asmenų ir
ekspertų (specialistų) paaiškinimais. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sutiko
su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų visumos lyginamuoju įvertinimu,
kurio pagrindu susiformavo teismo įsitikinimas, kad labiausiai tikėtina automobilio
užsidegimą nulėmusia technine priežastimi pripažintinas gaisro kilimas
priekinėje automobilio dalyje, variklio skyriuje, dėl elektros laidų
instaliacijos avarinio darbo režimo. Ištyrusi ir įvertinusi Latvijos
Respublikos VRM Valstybinės policijos kriminalistikos valdybos eksperto 2004 m.
rugsėjo 20 d. išvadoje, Latvijos Respublikos Valstybinės priešgaisrinės
gelbėjimo tarnybos Mokslinio tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvadoje Nr.
116-2 išdėstytus duomenis, Jūrmalos miesto VPGT Jūrmalos brigados būrio
viršininko pavaduotojo D. P. 2004 m. rugsėjo 10 d. duotus
paaiškinimus, Jūrmalos miesto policijos valdybos viršininko patvirtintame 2004
m. spalio 10 d. nutarime atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą padarytas išvadas
dėl informacijos ir įrodymų, kad automobilis buvo sudegintas tyčia, nebuvimo, Priešgaisrinės
apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro specialisto
A. R. 2005 m. sausio 17 d. ekspertizės akto išvadas, taip pat teismo
paskirtą ekspertizę 2009 m. balandžio 3 d.–gegužės 13 d. atlikusio Lietuvos
teismo ekspertizės centro eksperto S. K. poziciją, kartu atkreipusi dėmesį į
tai, jog po automobilio vagystės jame buvo atliekamas laidų remontas, įvairių
įtaisų išėmimas ir įdėjimas, šios operacijos buvo vykdomos UAB „Baltijos
autocentras“, taip pat į tai, kad jokioje gaisro aplinkybių tyrimo medžiagoje neišdėstyta
objektyvaus turinio prielaidų, jog gaisro kilimas galėjo būti susijęs su
automobilyje trečiojo asmens UAB „Klaipėdos altas“ įrengtos signalizacijos
veikimu, jos techninės būklės ar montavimo darbų kokybe arba kad gaisrą galėjo
sukelti automobilio vagystės laikotarpiu padaryti jo pažeidimai, teisėjų
kolegija ieškovo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais pateiktus
įrodymus dėl automobilio užsidegimo priežasties vertino kaip labiau patikimus.
Įvertinusi byloje esančius įrodymus jų pakankamumo, leistinumo, patikimumo,
ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis aspektais, teisėjų kolegija sutiko su
pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje esančių duomenų pakanka išvadai,
jog labiausiai tikėtina, kad automobilio užsidegimą sukėlė elektros
instaliacijos laidų avarinis darbo režimas – techninio pobūdžio gedimas
automobilio elektros įrangoje. Teisėjų kolegijos nuomone, tokio pobūdžio
gedimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas atsakovo parduoto
daikto paslėptais trūkumais.
Atmesdama atsakovo apeliacinio
skundo teiginį, kad pirmosios instancijos teismas suteikė didesnę įrodomąją
galią Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių
tyrimų centro specialisto padarytoms išvadoms ir paaiškinimams dėl galimų
automobilio gaisro priežasčių, teisėjų kolegija nurodė, jos teismas šio
specialisto išvadas lygino ir vertino kartu su Latvijos Respublikos gaisrų
tyrimo specialistų ir policijos pareigūnų išvadomis, gaisrą gesinusių asmenų
parodymais, taip pat Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės
išvadomis bei teisme apklaustų ekspertų paaiškinimais ir, remdamasis labiausiai
tikėtino visų ištirtų įrodymų grupių patikimumo principu, padarė pagrįstą išvadą
dėl galimos techninės gaisro kilimo priežasties, kurią lėmė automobilio (kaip
daikto) trūkumai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kurių
pagrindu galima būtų teigti, kad automobilio užsidegimas įvyko ar jam turėjo
įtakos kokie nors išoriniai veiksniai – trečiųjų asmenų veika ar nenugalimos
jėgos poveikis. Tokiomis aplinkybėmis labiausiai tikėtina pripažintina techninė
automobilio gaisro priežastis. Atsakovas neįrodė, kad automobilio gaisrą sukėlė
ar galėjo sukelti kitokia techninio pobūdžio priežastis ar kitokio pobūdžio
veiksnys, dėl kurio kokybės garantiją suteikęs daikto pardavėjas nebūtų
atsakingas dėl daikto kokybės trūkumų ir galėtų būti pripažįstamas pagal
sutartį tinkamai įvykdžiusiu pardavėjo pareigas. Faktas, kad Priešgaisrinės
apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centre automobilio
gaisro techninį tyrimą užsakė šio automobilio draudikas, aiškindamasis aplinkybes
dėl draudžiamojo įvykio, nesudaro pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio
skundo argumentu, jog šio centro specialisto išvados turėjo būti vertinamos
kritiškai ar net visiškai nevertinamos, esą tyrimas buvo užsakytas šios bylos
baigtimi suinteresuoto asmens. Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai,
kad sudegusio automobilio draudikas gaisro priežasčių tyrimą užsakė ir jo
išvadas gavo dar iki įstojimo į šią bylą ir savarankiškų reikalavimų joje
pateikimo. Atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios
instancijos teismas visiškai nevertino Lietuvos teismo ekspertizės centro (LTEC)
teismo pavedimu atliktos ekspertizės išvadų, teisėjų kolegija pažymėjo, jog šią
atilikęs ekspertas, konstatavęs, kad pagal pateiktą medžiagą jam trūksta
duomenų ekspertinėms išvadoms padaryti, nedavė atsakymo nei dėl gaisro židinio
zonos ar vietos, nei dėl galimos jo kilimo priežasties. Taigi pirmosios
instancijos teismui nebuvo galimybės vertinti LTEC atliktos ekspertizės akto
išvadų, nes jame jų nebuvo. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, LTEC ekspertizės
akto teiginiais nebuvo paneigtos ankstesnės išvados dėl gaisro židinio zonos
(vietos) bei labiausiai tikėtinos gaisro priežasties.
Atsakovo tvirtinimo, kad po
automobilio perdavimo ieškovas juo naudojosi net devynis mėnesius, per kuriuos
nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl daikto kokybės trūkumų, teisėjų kolegija
taip pat nepripažino sudarančiu pagrindą išvadai, jog ieškovui buvo perduotas
tinkamos kokybės ir pardavėjo garantinius įsipareigojimus atitinkantis daiktas.
Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte nurodyta, kad paprastai
problemos dėl automobilio elektros įrangos būklės atsiranda ir kaupiasi
palaipsniui, eksploatuojant automobilį. Šiuo konkrečiu atveju sutrikimas
automobilio elektros įrangoje, sukėlęs avarinį elektros instaliacijos laidų
darbo režimą, įvyko automobilio kokybės garantijos galiojimo laikotarpiu, todėl,
teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo argumentai dėl automobilio eksploatacijos
laiko trukmės nuo jo perdavimo ieškovui iki sudegimo nereikšmingi pardavėjo
atsakomybės už daikto trūkumus klausimams išspręsti.
Padariusi išvadą, kad byloje nėra
jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog automobilio gaisrui kilti
galėjo turėti įtakos papildomos automobilio apsaugos sistemos sumontavimas,
kurį atliko trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos altas“, teisėjų kolegija pripažino pirmosios
instancijos teismą teisingai sprendusiu, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovo
santykių su trečiuoju asmeniu UAB „Klaipėdos altas“ buvimas ar nebuvimas neturi
esminės reikšmės šalių ginčui išnagrinėti, nes byloje sprendžiama dėl atsakovo
prievolių pagal sudarytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymo
tinkamumo. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, negalima sutikti su atsakovo apeliaciniame
skunde nurodyta aplinkybe, kad atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Klaipėdos altas“
nesiejo jokie sutartiniai teisiniai santykiai, jokioje automobilio apsaugos
sistemų montavimo proceso stadijoje atsakovas nedalyvavo, nieko nesamdė,
nederino ir nekontroliavo, nes šias aplinkybes paneigia bylos rašytiniai
duomenys dėl automobilio apsaugos sistemos pakeitimo (remonto) darbų
organizavimo ir atsiskaitymo už juos remontuojant pas atsakovą automobilį po
šio vagystės. Bylai reikšmingomis faktinėmis aplinkybės teisėjų kolegija taip
pat pripažino faktus, kad pats pardavėjas (atsakovas) remontavo ieškovo
naudojamą automobilį po šio vagystės. Remonto darbai, be kita ko, apėmė ir
automobilio elektronikos, apsaugos bei kitų automobilio elektros sistemos ar su
ja susijusių sistemų dalių (mazgų) keitimo, remonto ir būklės tikrinimo darbus.
Bylos duomenimis, automobilio pardavėjas (atsakovas) į remonto darbų sąskaitą
įtraukė ir automatinės apsaugos sistemos Black Bug Plus remonto paslaugos
pardavimą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, įtraukdamas apsaugos sistemos
sumontavimo darbą į savo atliktų remonto darbų sąskaitą, nors ir teigdamas, kad
pats šios sistemos nemontavo, kartu prisiėmė ir galimą riziką dėl visų atliktų
remonto darbų kokybės atitikties atsakovo suteiktai automobilio kokybės
garantijai šios galiojimo laikotarpiu. Atsakovo teiginys, kad po automobilio
vagystės ieškovas savo iniciatyva sumontavo papildomą apsaugos sistemą,
nepagrįstas jokiais įrodymais.
Pasisakydama dėl parduodamo
daikto kokybės garantijos ir įrodinėjimo pareigos, pardavėjui pažeidus pareigą
perduoti kokybės garantiją atitinkantį daiktą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad
CK 6.333 straipsnyje įtvirtinta specialioji įrodinėjimo naštos paskirstymo
taisyklė ginčams dėl parduoto daikto kokybės spręsti. Teisėjų kolegija nustatė,
kad automobilio pardavėjas (atsakovas) 2004 m. sausio 21 d. pirkimo–pardavimo
sutarties 5.1, 5.3 punktuose garantavo, jog parduodamo daikto kokybė visiškai
atitinka tokiems gaminiams keliamus reikalavimus, gamintojo nustatytus
standartus ir suteikė šiam daiktui dvejų metų be ridos apribojimų kokybės
garantiją, skaičiuojamą nuo turto priėmimo–perdavimo dienos, o sutarties 5.2.4
punkte pareiškė, kad atlygins visus nuostolius, tiesiogiai kilsiančius dėl
šioje sutartyje pardavėjo pateiktų pareiškimų ir (ar) garantijų neatitikties
faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 6.333 straipsnio
3 dalį pirkėjui, pateikiančiam ieškinį, pakanka įrodyti nupirkto daikto trūkumų
atsiradimo faktą, o pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis neatsakingas už
pirkėjo nurodytus trūkumus, atsiradusius parduoto daikto kokybės garantijos laikotarpiu.
Pažymėjusi, kad byloje konstatuota, jog ieškovo naudotas automobilis užsidegė
dėl jo kokybės trūkumų, atsiradusių eksploatuojant automobilį garantiniu
laikotarpiu, šie kokybės reikalavimų neatitinkantys trūkumai priskirtini
paslėptiems, teisėjų kolegija nurodė, jog pardavėjo atsakomybės už paslėptus
trūkumus atveju ne pirkėjas turi pagrįsti tinkamai naudojęs ir eksploatavęs
daiktą, o šio pardavėjas privalo įrodyti pirkėjo padarytą daikto naudojimo ir
eksploatavimo taisyklių pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys
leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas
(pardavėjas) neįrodė, jog automobilio užsidegimą lėmę daikto trūkumai atsirado
dėl to, kad ieškovas (automobilio naudotojas) pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo
taisykles ar kad egzistavo kitos įstatyme nurodytos aplinkybės, kurioms esant
daikto kokybės garantiją suteikęs pardavėjas neatsakingas už daikto trūkumų
atsiradimą garantiniu laikotarpiu.
Nesutikdama su atsakovo
apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovas turėjo pareigą įrodyti automobilio
kokybės trūkumą, buvusį iki daikto perdavimo arba atsiradusį dėl priežasčių,
egzistavusių iki daikto perdavimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad kokybės
garantijos suteikimas konkrečiam daikto naudojimo (eksploatavimo) terminui ginčo
atveju reiškia, jog ieškovas turėjo pareigą įrodyti trūkumų atsiradimo faktą automobilio
kokybės garantijos laikotarpiu, bet ne faktą, kad tokie trūkumai egzistavo iki
daikto pirkėjui perdavimo arba atsirado dėl priežasčių, buvusių iki daikto
perdavimo. Byloje nustatyta, kad automobilis sudegė dėl priežasčių, susijusių
su paslėptais šio daikto trūkumais, atsiradusiais per daikto garantijos
galiojimo terminą. Taigi ieškovas įrodė automobilio paslėptų trūkumų atsiradimo
faktą, o atsakovas nepagrindė, kad jis nėra atsakingas už garantiniu
laikotarpiu atsiradusius tokius trūkumus, nes nenustatyta aplinkybių, kad šių
trūkumų atsiradimą (išaiškėjimą) po automobilio perdavimo lėmė pirkėjo elgesys
netinkamai eksploatuojant ar saugant automobilį, trečiųjų asmenų veiksmai arba
nenugalimos jėgos poveikis. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sprendė, kad
atsakovas pripažintinas pažeidusiu pardavėjo pareigas pagal sutartį.
Atsižvelgdama į tai, kad papildoma
automobilio apsaugos sistema į ginčo automobilį buvo montuojama atsakovui (pardavėjui)
žinant ir jam neprieštaraujant nei dėl sistemos montavimo, nei dėl jos modelio,
nei dėl ją montuojančio asmens, taip pat į tai, kad pardavėjas, suteikdamas automobiliui
kokybės garantiją, nenustatė jokių papildomų jos galiojimo sąlygų, taikymo
išlygų ar ribojimų, susijusių su dėl papildomos apsaugos sistemos automobilyje įrengimu,
teisėjų kolegija pripažino nereikšmingu atsakovo argumentą, jog šiuo atveju
ginčo automobiliui garantija netaikytina, nes į automobilį įmontuotos papildomos
apsaugos sistemos nėra gamintojo, nei gamintojas, nei atsakovas nėra įgalioję
trečiąjį asmenį UAB „Klaipėdos altas“ montuoti į BMW automobilius apsaugos
sistemų. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė dėl automobilyje įmontuotų
papildomų apsaugos sistemų galėtų būti reikšminga tik tuo atveju, jeigu būtų
sprendžiama dėl automobilio gamintojo teikiamos daikto kokybės
garantijos galiojimo arba negaliojimo, tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju
sprendžiami daikto pardavėjo suteiktos daikto kokybės garantijos
galiojimo ir šios garantijos suteikimo pagrindu galinčios kilti jo atsakomybės
už parduoto daikto trūkumus klausimai.
Remdamasi CK
6.327 straipsnio 3 dalies norma, kad pardavėjas pagal sutartį ir šį
kodeksą atsako už bet kokią neatitiktį, kuri buvo nuosavybės teisės perėjimo
pirkėjui momentu, net jeigu ta neatitiktis paaiškėja vėliau, teisėjų kolegija nurodė, jog pardavėjo žinojimas apie parduoto daikto trūkumus
nėra privaloma pardavėjo atsakomybės pagal CK 6.334 straipsnio 3 dalį už šio daikto
trūkumus sąlyga. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas nepagrįstai
teigia, kad ieškovas privalėjo įrodyti, jog daiktas žuvo dėl paslėpto jo
trūkumo ir, be to, pardavėjas apie jį žinojo arba turėjo žinoti.
Pasisakydama dėl ieškinio
senaties termino trečiojo asmens šioje byloje pareikštam reikalavimui taikymo,
teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą neteisingai
nurodžiusiu, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo draudimo išmokos išmokėjimo
momento. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta
senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė taikoma nustatant iš regresinių
prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties termino pradžią, tuo tarpu
šioje byloje trečiasis asmuo UADB „Ergo Lietuva“, pareikšdamas CK 6.1015 straipsnio
pagrindu reikalavimą už žalos padarymą atsakingam atsakovui, įgyvendino
subrogacinio reikalavimo teisę. Kadangi subrogacija nėra nauja regresinė
prievolė, o tik asmenų pasikeitimas toje pačioje žalos atlyginimo prievolėje, tai
ieškinio senaties skaičiavimas nesikeičia (CK 1.128 straipsnis) ir šio termino
eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo
sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teisėjų
kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens pareikštam reikalavimui
taikytina bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė –
faktinio sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą momentas.
Bylos duomenimis, ieškovo naudotas daiktas žuvo (automobilis sudegė) 2004 m.
rugsėjo 10 d. Teisėjų kolegijos nuomone, teisės į žalos atlyginimą dėl daikto
žuvimo atsiradimo momentas sietinas su daikto žuvimo (automobilio sudegimo)
priežasties nustatymo momentu. Latvijos Respublikos valstybinės priešgaisrinės
gelbėjimo tarnybos Mokslinio tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvadoje Nr.
116-2 įvardyta labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – pažeidimas arba
trumpasis elektros jungimas automobilio elektros sistemoje. Dar prieš šios
tikimybinės išvados pateikimą, 2004 m. spalio 1 d., automobilio draudikas UADB
„Ergo Lietuva“ kreipėsi į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento
prie VRM Gaisrinių tyrimų centrą, prašydamas ištirti gaisro kilimo priežastis. Specialisto
išvada šiuo klausimu UADB „Ergo Lietuva“ Draudimo įvykių administravimo
skyriuje gauta 2005 m. sausio 25 d. Specialisto išvada, kad gaisras kilo dėl
automobilio elektros instaliacijos laidų avarinio darbo režimo, buvo pagrindas
spręsti apie draudžiamojo įvykio buvimą ir draudiko pareigos išmokėti draudimo
išmoką atsiradimą. Kartu ši išvada įgalino spręsti apie draudimo objekto (automobilio)
žuvimą dėl šio daikto trūkumų, už kuriuos turėtų būti atsakingas automobilio
pardavėjas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad
nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino trečiojo asmens UADB „Ergo
Lietuva“ reikalavimui dėl išmokėtos draudimo išmokos iš už žalą atsakingo asmens
priteisimo pradžia skaičiuotina ne anksčiau kaip nuo išvadų apie automobilio
gaisro kilimo priežastį sužinojimo (gavimo) dienos, t. y. 2005 m.
sausio 25-osios. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sprendė, kad trečiasis
asmuo, pateikdamas teismui ieškinį 2007 m. lapkričio 28 d., nepraleido CK
1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino
reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
Teisėjų kolegija atmetė atsakovo
apeliacinio skundo argumentus, kad dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, jog
automobilio gaisras įvyko priekinėje automobilio dalyje (variklio skyriuje) dėl
elektros instaliacijos gedimo, t. y. dėl paslėptų automobilio trūkumų,
tiesiogiai atsirado į bylos nagrinėjimą neįtraukto asmens – ginčo automobilio
gamintojo BMW Group Petuelring 130 D-80788 München – pareigų. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad teismo sprendimu, kuriuo priteistas žalos atlyginimas
iš automobilio kokybės garantiją suteikusio, tačiau prievoles pagal pirkimo–pardavimo
sutartį pažeidusio pardavėjo, tiesiogiai nenuspręsta dėl automobilio gamintojo
teisinės padėties ar jo teisių ir pareigų apimties, taip pat nesukurta šiam
asmeniui įstatymo nustatytų teisinių padarinių. Teisėjų kolegijos nuomone, šio
konkretaus ginčo atveju atsakovas, garantuodamas automobilio atitiktį tokiems
daiktams keliamiems kokybės reikalavimams ir gamintojo standartams, prisiėmė
sau, kaip pardavėjui, didžiausią pareigos privalomumo lygį bei deklaravo
įsipareigojimą atlyginti visus nuostolius, kylančius iš jo sutartinių
pareiškimų ir garantijų. Įvertinusi bylos nagrinėjimo dalyką, teisėjų kolegija
sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime jokiu konkrečiu aspektu
nepasisakyta dėl automobilio gamintojo veiksmų, sukeliančių jam teisinių
padarinių, tik padaryta išvada dėl daikto pardavėjo sutartinių prievolių
netinkamo įvykdymo, todėl nėra pagrindo CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytam
absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui konstatuoti.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas UAB „Baltijos autocentras“ prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo
UAB „Maritina“ bei trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą, UADB
„Ergo Lietuva“ ieškinius atmesti. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Bylą nagrinėję
teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.333 straipsnio, reglamentuojančio
daiktų kokybę, nuostatas. Pagal CK 6.333 straipsnio 1 dalį ir CPK 178 straipsnį
būtent pirkėjas (ieškovas) turėjo pareigą įrodyti automobilio trūkumą, egzistavusį
iki daikto perdavimo arba atsiradusį dėl priežasčių, buvusių iki jo perdavimo,
tačiau, priešingai nei nurodoma teismų sprendime bei nutartyje, ieškovas nepateikė
jokių patikimų ir leistinų duomenų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad
automobilis (jo elektros instaliacija) turėjo kokį nors trūkumą. Kasatoriaus
teigimu, jokio konkretaus automobilio trūkumo net nebuvo įvardyta, todėl jis
neturėjo galimybės įrodinėti, jeigu tokio ir būta, jo atsiradimo priežasčių bei
pardavėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Ieškovo ir trečiojo asmens UADB
„Ergo Lietuva“ argumentai dėl netinkamos automobilio kokybės grindžiami tik
gaisro faktu, nenurodant jokių konkrečių automobilio trūkumų, nepateikiant
jokių duomenų apie netinkamą kokių nors jo detalių, mazgų, įtaisų kokybę ar
gedimus. Priešingai, ieškovo atstovas, automobilį įvykio dieną vairavęs O. K.,
paaiškino, kad automobilis, 2004 m. balandžio mėnesį atliktos apžiūros
duomenimis, buvo techniškai tvarkingas. Kasatoriaus vertinimu, bylos duomenys
bei nustatytos aplinkybės (stiklo šukės subyrėjo ne į automobilio dureles ar į
jo vidų, kaip kad būna savaiminio užsidegimo atveju, o buvo rastos šalia
automobilio ant asfalto; padangos nebuvo visiškai sudegusios; benzinas iš
degalų bako neišsiliejęs; benzino bakas nesprogęs; aplink automobilį išsiliejęs
kažkoks skystis; ore tvyrojo stiprus benzino kvapas), kurių bylą nagrinėję
teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, visapusiškai neištyrė ir
neįvertino, leidžia daryti labiausiai tikėtiną išvadą, kad automobilis buvo
padegtas tyčia. Be to, bylos duomenimis, po 2004 m. sausio 21 d.
pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos altas“
ieškovo užsakymu įmontavo ginčo automobilyje papildomą apsaugos sistemą (be
kita ko, ne gamintojo, kaip kad reikalavo draudikas), o po automobilio vagystės
2004 m. sausio 28 d., kai automobilis 2004 m. vasario 1 d. buvo surastas,
– dar vieną papildomą apsaugos sistemą, apie kurią duomenų ieškovas į bylą
nepateikė. Kasatorius teigia, kad papildomos apsaugos sistemos į ginčo
automobilį sumontavimas panaikino gamintojo jam suteiktą garantiją, ir ši
pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga ieškovui buvo žinoma. Kadangi byloje neįrodyta,
jog ginčo automobilis turėjo trūkumų ir dėl to žuvo, labiausiai tikėtina gaisro
kilimo priežastimi pripažintinas tyčinis padegimas, o, remiantis Lietuvos
teismo ekspertizės centro 2009 m. gegužės 15 d. ekspertizės akte
Nr. 11-843 (07);11-965 (09) išdėstytomis išvadomis,
versija, kad gaisras kilo dėl trumpojo sujungimo elektros instaliacijoje, apskritai
mažai tikėtina, tai, kasatoriaus nuomone, nebuvo nei faktinio, nei teisinio
pagrindo ieškovo ir trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ reikalavimams tenkinti.
2. Teismai
netinkamai aiškino ir taikė CK 6.334 straipsnį, reglamentuojantį pirkėjo, nusipirkusio
netinkamos kokybės daiktą, teises. Kasatoriaus teigimu, teismai, ieškovo ir
trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ reikalavimams, pareikštiems CK 6.334
straipsnio 3 dalies pagrindu, patenkinti privalėjo nustatyti, kad (1) daiktas
žuvo dėl jame buvusio paslėpto trūkumo ir (2) kad pardavėjas (kasatorius) žinojo
arba turėjo žinoti apie tokį jo trūkumą. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų
aplinkybei, kad automobilis turėjo paslėptų trūkumų, dėl kurių jis buvo
sunaikintas, pagrįsti, o pardavėjo žinojimo ar turėjimo žinoti apie paslėptus
automobilio trūkumus faktas byloje apskritai nebuvo įrodinėjamas ir
nustatinėjamas. Dėl to negalima pripažinti pagrįsta teismų išvados, kad kasatorius
privalo atlyginti ieškovui automobilio įsigijimo ir eksploatavimo išlaidas bei
dėl jo sudegimo patirtus nuostolius.
3. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai, netinkamai taikydami CK 6.1015 straipsnio 1,
2 dalių nuostatas ir nukrypdami nuo kasacinio teismo formuojamos
praktikos, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą subrogacijos
atveju, neteisingai sprendė dėl ieškinio senaties termino trečiojo asmens UADB
„Ergo Lietuva“ (draudiko) pareikštam subrogaciniam reikalavimui skaičiavimo ir
taikymo. Kasatoriaus teigimu, ieškinio senaties termino pradžia šio ginčo
atveju nustatytina ne pagal tai, kada draudikas išmokėjo (2005 m. kovo 4 d.), o
pagal tai, kada turėjo išmokėti (per penkiolika (Draudimo taisyklių 15.1.1
puntas) arba trisdešimt (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalis) dienų
nuo Latvijos Respublikos VRM valstybinės policijos Kriminalistikos valdybos
eksperto 2004 m. rugsėjo 20 d. išvados Nr. 15614 gavimo dienos)
nekentėjusiam asmeniui draudimo išmoką. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad
draudikas, pateikdamas teismui ieškinį 2007 m. lapkričio 28 d., praleido
terminą subrogaciniam reikalavimui pareikšti, dėl to prarado teisę ir į jo
patenkinimą (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 81, 82
straipsniai).
4. Bylą nagrinėję
teismai pažeidė CPK 176-185 straipsnių reikalavimus ir nukrypo nuo
kasacinio teismo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais formuojamos teismų
praktikos, nes, nustatydami esminę faktinę aplinkybę – gaisro, kurio metu
buvo padaryta žalos ginčo automobiliui, kilimo priežastį – išsamiai neištyrė ir
neįvertino visų bylos duomenų, kuriuos pateikė specialių žinių turintys ir
gaisro aplinkybes tyrę asmenys, kompleksiškai neanalizavo šių duomenų su kitais
bylos rašytiniais įrodymais, byloje dalyvaujančių asmenų bei specialistų
(ekspertų) duotais paaiškinimais. Kasatoriaus įsitikinimu, bylos duomenų visuma
neteikia pagrindo išvadai, kad ginčo automobilis užsidegė dėl elektros laidų
trumpojo sujungimo. Priešingai, ši prielaida mažiausiai tikėtina iš visų
galimų, nes ieškovas įsigijo naują automobilį, eksploatavo jį labai trumpą
laiką, per kurį nereiškė jokių pretenzijų dėl jo kokybės, be to, bylos
nagrinėjimo metu patvirtino, jog automobilis neturėjo jokių trūkumų, buvo
tinkamos kokybės (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Latvijos
Respublikos VRM valstybinės policijos Kriminalistikos valdyba, nedelsiant po
gaisro paėmusi iš gaisro zonos (židinio) laidų pynę ir atlikusi paimtų laidų
tyrimą, 2004 m. rugsėjo 20 d. išvadoje Nr. 15614 nurodė, kad laiduose
trumpojo sujungimo požymių nenustatyta. Kiti tiek Latvijos, tiek Lietuvos
specialistai automobilio laidų tyrimo neatliko. Iš esmės visos byloje esančios išvados
dėl gaisro kilimo priežasčių yra tikimybinio pobūdžio, tačiau tos, kurios
paneigia prielaidą, kad gaisras kilo dėl automobilio elektros laidų
instaliacijos avarinio darbo režimo, yra patvirtintos eksperto atliktu
automobilio laidų tyrimu bei kitais rašytiniais įrodymais. Bylą nagrinėję
teismai, pažeisdami CPK 218 straipsnio nuostatas ir nenurodydami jokių motyvų,
kodėl nesutinka su teismo pavedimu LTEC 2009 m. gegužės 15 d. atliktos
ekspertizės akte Nr. 11-843 (07);11-965 (09) pateiktomis išvadomis
(kad dėl duomenų stokos tiesioginės kilusio gaisro priežasties negalima
nustatyti; kad elektros instaliacijos saugiklio suveikimas ne padidina, bet
sumažina gaisro kilimo dėl avarinio darbo režimo atitinkamoje elektros
grandinėje tikimybę), prioritetą teikė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo
departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro 2005 m. sausio 17 d. (be kita ko,
ne teismo pavedimu, o trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ užsakymu) atliktos ekspertizės
akte Nr. 01 EA išdėstytai eksperto A. R., neatlikusio jokio tyrimo,
nuomonei. Nurodyti proceso teisės normų pažeidimai lėmė nepagrįstą, bylos
duomenims prieštaraujančią teismų išvadą, kad ginčo automobilio žuvimą lėmė paslėpti
daikto trūkumai (gedimai) jo elektros įrangoje.
5. Teismai
pažeidė CPK 266 straipsnį, nes, konstatuodami, kad gaisras įvyko priekinėje
automobilio dalyje, variklio skyriuje, dėl elektros instaliacijos gedimų,
t. y. paslėptų jo trūkumų, ir dėl to nuspręsdami, jog ginčo automobiliui
taikytina garantija, tiesiogiai nustatė pareigų neįtrauktam dalyvauti byloje
asmeniui – automobilio gamintojui BMW Group Petuelring 130 D-80788 München.
Kasatoriaus (atsakovo) teigimu, pagal esamą bylos procesinę baigtį jis turi
teisę reikalauti atlyginti nuostolius iš trečiojo asmens UAB „Krasta auto“, o
šis – iš ginčo automobilio gamintojo. Dėl to BMW Group Petuelring
130 D-80788 München turėjo būti įtraukta į bylos nagrinėjimą trečiuoju
asmeniu (CPK 47 straipsnis). Kadangi to nebuvo padaryta, o byloje priimtas
sprendimas tiesiogiai sukuria nurodytai bendrovei pareigų, tai, kasatoriaus
teigimu, egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329
straipsnio 2 dalies 2 punktas), dėl kurio jis negali būti paliktas galioti.
Atsiliepime į
kasacinį skundą trečiasis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, UADB
„Ergo Lietuva“ prašo kasacinį skundą atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su
kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasacinio skundo
argumentais iš esmės nekeliama klausimų dėl netinkamo teisės normų aiškinimo ar
taikymo, tik ginčijamos teismų nustatytos faktinės automobilio užsidegimo
aplinkybės.
2. Byloje nėra
jokių duomenų kasatoriaus nurodomoms gaisro kilimo priežasčių versijoms (kad
avarinį elektros instaliacijos darbo režimą galėjo lemti daugelis nenustatytų
priežasčių; kad automobilį galėjo padegti tretieji asmenys arba jo vairuotojas
O. K.) pagrįsti. Bylą nagrinėję teismai, nepažeisdami kasaciniame skunde
įvardytų proceso teisės normų dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
bei nenukrypdami nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, vadavosi
tikimybių pusiausvyros principu ir padarė pagrįstą išvadą, kad bylos duomenų
visuma teikia pagrindą pripažinti, jog labiausiai tikėtina automobilio sunaikinimą
lėmusio gaisro kilimo priežastis yra gedimas (paslėptas trūkumas) jo elektros
įrangoje, sukėlęs avarinį elektros laidų darbo režimą.
3. Bylą nagrinėjusių
teismų argumentai dėl CK 6.333 straipsnio 3 dalies ginčo atveju taikymo ir
įrodinėjimo naštos, taikant šią teisės normą, paskirstymo visiškai atitinka
kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką. Byloje konstatuota, kad
pirkėjas (ieškovas) įrodė automobilio paslėptų trukumų atsiradimo garantiniu
laikotarpiu faktą, o kasatorius (pardavėjas) nepagrindė CK 6.333 straipsnio 3
dalyje nurodytų jo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Taigi teismų procesiniuose
sprendimuose pagrįstai spręsta dėl kasatoriaus (pardavėjo) pareigos atlyginti
ieškovo (pirkėjo) dėl automobilio žuvimo patirtus nuostolius. Kasacinio skundo
argumentai, kuriais teigiama dėl netinkamo CK 6.333 straipsnio nuostatų
taikymo, atmestini.
4. Kasacinio skundo
argumentais dėl netinkamo ieškinio senaties termino, taikytino trečiojo asmens
UADB „Ergo Lietuva“ pareikštam subrogaciniam reikalavimui, pradžios nustatymo
neteisingai interpretuojamas apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys.
Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas ieškinio
senaties pradžią skaičiavo ne nuo draudimo išmokos išmokėjimo dienos, o nuo to
momento, kada ieškovas bei trečiasis asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą
(CK 1.127 straipsnio 1 dalis), ir tai visiškai atitinka kasacinio teismo
formuojamą praktiką, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą
subrogacijos atveju.
5. Byloje priimtais
teismų procesiniais sprendimais nenuspęsta dėl neįtraukto dalyvauti joje asmens
– automobilio gamintojo BMW Group Petuelring 130 D-80788 München – teisių
ir pareigų. Teismų išvados padarytos tik dėl kasatoriaus, kaip automobilio
pardavėjo, sutartinių prievolių netinkamo vykdymo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Byloje kilo ginčas
dėl parduoto automobilio kokybės ir nuostolių atlyginimo jam sudegus bei
draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką už
sudegusį automobilį, subrogacijos teisės įgyvendinimo.
Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių
taikymo
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi
viešojo intereso buvimo, neperžengia kasacinio skundo, kuriame keliami teisės
klausimai dėl sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo,
ribų. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo
(trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai
analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė
materialiosios teisės normas, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.
Pagal CPK 176
straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas
byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės,
susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima
pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai,
laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu
susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 178 straipsnyje
nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė,
kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis
privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Jeigu ieškovas pateikia
tvirtinimą, kuriuo atsikerta į atsakovo argumentus, tai ieškovas privalo
įrodinėti tvirtinamą aplinkybę.
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų,
reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne
kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia,
jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę
nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas
taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada,
kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali
daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų
visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo
nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v.
Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m.
spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos
apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008
m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v.
VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009;
kt.).
Šalys neginčija
aplinkybės, kad automobilis sudegė, t. y. žuvo. Ginčas yra tik dėl automobilio
užsidegimo priežasties. Teismai, įvertinę galimas automobilio užsidegimo
priežastis, konstatavo, kad nėra įrodymų, jog jis buvo padegtas tyčia. Žemesniosios
instancijų teismuose ir kasaciniame skunde atsakovas teigia būtent tokį
automobilio sunaikinimo būdą, tačiau šių savo teiginių neįrodė, nors įrodyti
aplinkybes, kuriomis remiasi, yra šalies pareiga (CPK 178 straipsnis). Taigi tyčinis
automobilio padegimas neįrodytas, todėl darytina išvada, kad buvo kita
užsidegimo priežastis. Teismai, remdamiesi kompetentingų pareigūnų atliktais
moksliniais techniniais tyrimais, ekspertize ir kitais byloje surinktais
įrodymais konstatavo, kad gaisro židinys buvo automobilio priekinėje dalyje
variklio skyriuje, o labiausiai tikėtina gaisro priežastis – automobilio
elektros laidų instaliacijos gedimas. Šios teismų išvados nepaneigtos ir
teismai pagrįstai atmetė atsakovo hipotetinę, įrodymais neparemtą, versiją apie
galimą tyčinį automobilio padegimą. Teismai išsamiai tyrė ir vertino įrodymus
dėl automobilio užsidegimo priežasčių. Kasaciniame skunde nekeliama naujos
įrodymų vertinimo problemos, dėl kurios turėtų pasisakyti kasacinis teismas,
todėl plačiau dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo nepasisakoma. Kasacinio skundo
motyvai apie tam tikrų įrodymų netinkamą įvertinimą, įrodymų tinkamumą, teismo
išvadų nepagrįstumą ir kt. priskirtini faktų, o ne teisės aiškinimo ir taikymo
klausimams. Kasacinis teismas daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas
tinkamai aiškino ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir
vertinimą. Tai, kad nebuvo priimtas atsakovui palankus sprendimas, nėra
pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, todėl
kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini.
Teismai taip pat
konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog
automobilio gaisrui kilti galėjo turėti įtaką papildomos automobilio apsaugos
sistemos sumontavimas, kurį atliko trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos altas“. Esant
teismų nustatytoms aplinkybėms, kasacinis teismas daro išvadą, kad teismai
nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, nes vertino abiejų šalių pateiktus
įrodymus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau dėl automobilio užsidegimo
priežasties nepasisako, nes atitinkamas išvadas padarė žemesniosios instancijos
teismai.
Dėl parduoto automobilio
kokybės
CK 6.573 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad lizingo gavėjas turi visas CK šeštojoje knygoje
nustatytas pirkėjo teises dėl daikto kokybės, komplektiškumo, perdavimo
terminų, o gavęs lizingo davėjo sutikimą, ir teisę nutraukti pirkimo-pardavimo
sutartį. Tai reiškia, kad lizingo gavėjas turi visas bendrąsias pirkėjo teises
pardavėjo atžvilgiu, tarp jų ir nustatytas CK 6.334 straipsnyje – kai nupirktas
daiktas neatitinka kokybės reikalavimų.
Pagal pirkimo-pardavimo
sutartį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka
pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų
reikalavimus. CK 6.333 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai pardavėjas
garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie
atsirado po daikto perdavimo pirkėjui, ir jis nėra atsakingas už trūkumų
atsiradimą. Pagal šią įstatymo normą pardavėjas garantiniu laikotarpiu yra
atsakingas už parduoto daikto kokybę, jeigu neįrodo, kad pirkėjo nurodyti
trūkumai atsirado po daikto perdavimo pirkėjui dėl šio, kitų asmenų veiksmų ar
nenugalimos jėgos poveikio. Taigi pagal CK 6.333 straipsnio 3 dalį
pirkėjui pateikiant ieškinį pakanka nurodyti nupirkto daikto trūkumą, o pardavėjui
tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo nurodytą trūkumą,
kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos terminą.
2004 m. sausio
24 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. LT004339/PPS 5.4 punkte
nustatyta, kad, jeigu pardavėjas pažeisdamas sutartį, perduoda pirkėjui mažesnį
negu nurodyta sutartyje turto kiekį, kitokio asortimento ar neatitinkantį
kokybės reikalavimų, pirkėjas turi teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso 6.330, 6.332, 6.334 ir kituose straipsniuose nurodytomis
teisėmis. Taigi net pagal šią šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį
pirkėjas, nusipirkęs automobilį, įgijo teises naudotis CK 6.334 straipsnyje
įtvirtintais teisių gynimo būdais. Pažymėtina, kad specialiu pirkėjo,
nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą, teisių gynimo būdu, įtvirtintu CK 6.334
straipsnyje, pirkėjas turi teisę naudotis savo pasirinkimu. Šie pirkėjo teisių
gynimo būdai gali būti derinami ir su nuostolių atlyginimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio
28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB NTA ,,Realus pasiūlymas“ v.
UAB ,,Mega Property“, bylos Nr. 3K-3-569/2010). Vienu iš ieškovo pasirinktu
įstatyme nustatytu būdu teismas apgynė pirkėjo teises.
Automobilis
sudegė esant nustatytam kokybės garantijos terminui. Kasatorius
(pardavėjas) neįrodė CK 6.333 straipsnio 3 dalyje nurodytų jo atsakomybę
šalinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai
pagrįstai ginčui spręsti taikė pirkimo-pardavimo sutartinius santykius
reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai pripažino, jog parduotas
automobilis turėjo kokybės trūkumų. Teismai pagrįstai sprendė, kad kasatorius
(pardavėjas) privalo atlyginti ieškovo (pirkėjo) patirtus dėl automobilio sudegimo
(žuvimo) nuostolius. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.333
straipsnio nuostatų taikymo atmestini.
Dėl ieškinio
senaties termino subrogacijos atveju
Apeliacinės
instancijos teismas teisingai rėmėsi tuo, kad subrogacijos atveju CK ieškinio
senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje
įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio
senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad draudikas, įgijęs
subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų,
kurie būtų taikomi draudėjo, šiuo atveju ieškovo UAB „Maritina“, reikalavimui
atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto.
Tarp trečiojo asmens,
pareiškusio savarankiškus reikalavimus, UADB „Ergo Lietuva“ ir atsakovo UAB
„Baltijos autocentras“ yra susiklostę ne draudimo, bet žalos atlyginimo
teisiniai santykiai, todėl šiuo atveju taikomas ne CK 1.125 straipsnio 7 dalyje
nustatytas vienerių metų, bet šio straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio
senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių
skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3k-7-73/2007; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario
10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v.
Viešosios policijos apsaugos tarnyba, UAB „BTA draudimas“, AB „Žiemys“,
bylos Nr. 3K-3-46/2009; kt.).
Minėta, kad
apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog senaties terminas skaičiuojamas
pagal CK 1.128 straipsnyje įtvirtintą taisyklę. Taigi trejų metų ieškinio
senaties termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo
sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1
dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad trečiojo
asmens UADB „Ergo Lietuva“ reikalavimui ieškinio senaties termino eigos pradžia
skaičiuotina ne anksčiau kaip nuo išvadų apie automobilio gaisro kilimo
priežastį sužinojimo (gavimo) dienos – 2005 m. sausio 25-osios. Ši aplinkybė,
kuri turi reikšmės nustatant trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ teisės į žalos
atlyginimo atsiradimo pradžią, yra žemesniosios instancijos teismo konstatuota,
todėl kasacinis teismas jos kitaip nevertina (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių CK
normų taikymo atmestini.
Dėl CPK 329 straipsnio
2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo
CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte
nustatyta, kad absoliučiu
sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios
instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir
pareigų. Šioje byloje yra išspręstas atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ teisių
ir pareigų klausimas. Pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl BMW
automobilio gamintojo (BMW Group Petuelring 130 D-80788 München) atsakomybės
ir jam nenustatė jokių pareigų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad
atsakovas UAB „Baltijos autocentras“, garantuodamas automobilio atitiktį tokiems
daiktams keliamiems kokybės reikalavimams ir gamintojo standartams, kaip
pardavėjas prisiėmė didžiausią pareigos privalomumo lygį ir deklaravo
įsipareigojimą atlyginti visus nuostolius, kylančius iš jo sutartinių
pareiškimų ir garantijų. Kasacinis teismas su tokia šio teismo išvada sutinka,
todėl atmeta kasacinio skundo argumentą, kad, neįtraukus automobilio gamintojo
dalyvauti byloje, išspręstas jo teisių ir pareigų klausimas.
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Kasacinės
instancijos teismas turėjo 157,71 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011
balandžio 5 d. pažyma. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės
biudžetą priteistinos iš kasatoriaus.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio
23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės
adresas: (duomenys neskelbtini)) į
valstybės biudžetą 157,71 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt septynis litus 71 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Algis Norkūnas
Juozas
Šerkšnas