Civilinė byla Nr. e2A-382-790/2022

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00084-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. P. ir uždarosios akcinės bendrovės „Bajorų vėjas“ ieškinį atsakovams J. J., I. J., uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovai R. P. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bajorų vėjas“ padavė teismui ieškinį, prašydami: 1) pripažinti negaliojančia 2019 m. gegužės 20 d. akcijų pasirašymo sutartį Nr. 3515, sudarytą tarp atsakovų J. J. ir UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – Akcijų pasirašymo sutartis), ir taikyti restituciją, grąžinant atsakovui J. J. šia sutartimi perleistą turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – lauko virtuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas 1); 2) pripažinti negaliojančia 2019 m. birželio 28 d. dovanojimo sutartį Nr. 4728, sudarytą tarp J. J. ir I. J. (toliau – Dovanojimo sutartis), ir taikyti restituciją, grąžinant atsakovui J. J. šia sutartimi perleistą turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), 81/245 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas 2).

2.       Ieškovai nurodė, kad 2017 m. balandžio 3 d. atsakovas J. J. ir ieškovė UAB „Bajorų vėjas“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią J. J. įsipareigojo parduoti, o UAB „Bajorų vėjas“ nupirkti biokuro gamybai skirtą medieną abiejų šalių susitarimu nustatytomis kainomis, sąlygomis ir terminais. Atsakovas neįvykdė savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų ieškovei ir nepristatė sutarto medienos kiekio, nors ieškovė avansu (atskirais mokėjimais dalimis) buvo sumokėjusi jam 7 882,35 Eur. Todėl atsakovas liko skolingas ieškovei 7 882,35 Eur kaip be teisėto pagrindo įgytą sumą. Atsakovas J. J. 2017 m. birželio 23 d iš ieškovo R. P. pasiskolino 2 730 Eur, kuriuos turėjo grąžinti iki 2017 m. rugpjūčio 23 d., tačiau atsakovas negrąžino skolos ieškovui. Minėtos aplinkybės patvirtintos Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimu, kuriuo teismas patenkino ieškovų UAB „Bajorų vėjas“ ir R. P. ieškinius dėl 7 882,35 Eur ir 2 730 Eur skolų bei susijusių sumų priteisimo iš atsakovo J. J..

3.       Ieškovai dėl Panevėžio apylinkės teismo priteistų sumų išieškojimo priverstiniu būdu pateikė antstolei vykdyti vykdomuosius raštus, tačiau antstolė informavo juos, kad atsakovas J. J. nebeturi turto, iš kurio būtų galima operatyviai išieškoti skolas. Patikrinus valstybės įmonės Registrų centro duomenis, nustatyta, kad J. J. nebeturi nekilnojamojo turto: Akcijų pasirašymo sutartimi jis perleido Turtą 1 atsakovei UAB (duomenys neskelbtini), kurios direktoriumi yra jis pats; Dovanojimo sutartimi jis padovanojo Turtą 2 savo motinai atsakovei I. J..

4.       Ginčijamų sandorių sudarymo metu, t. y. 2019 m. gegužės 20 d. ir 2019 m. birželio 28 d., ieškovė UAB „Bajorų vėjas“ turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovo J. J. atžvilgiu dėl 15 402,50 Eur sumos, o ieškovas R. P. – dėl 2 730 Eur sumos. J. J. ginčijamais turto perleidimo sandoriais tyčia ir sąmoningai siekė išvengti prievolių ieškovams vykdymo, nes jis perleido visą nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas neturi kito vertingo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą ir kurio pakaktų skoloms padengti. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė ieškovų, kaip kreditorių, teises ir interesus. Atsakovas perleido Turtą 1 ir Turtą 2 susijusiems asmenimis, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 1 ir 2 punktais, laikomas nesąžiningu.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Panevėžio apygardos teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino – pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento Akcijų pasirašymo sutartį, pritaikė restituciją ir grąžino atsakovui J. J. Akcijų pasirašymo sutartimi perleistą Turtą 1; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento Dovanojimo sutartį, pritaikė restituciją ir grąžino J. J. Dovanojimo sutartimi perleistą Turtą 2.  

6.       Teismas nustatė, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. kovo 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-235-620/2020 ieškovams R. P. ir UAB „Bajorų vėjas“ iš atsakovo J. J. priteista 10 612,35 Eur skola (7 882,35 Eur UAB „Bajorų vėjas“ ir 2 730 Eur R. P.), palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos. Pradėjus vykdyti priverstinį išieškojimą paaiškėjo, kad visas atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas ginčo sandoriais yra perleistas UAB (duomenys neskelbtini)  ir I. J.. Nors atsakovas nepripažino, kad yra skolingas ieškovams ir teigė, jog dėl UAB „Bajorų vėjas“ neteisėtų veiksmų (laiku neatsiimtos medienos) yra padaryta žala jam pačiam, tačiau jis nepateikė duomenų, kad ieškovai yra jam skolingi. Taigi, ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas turėjo kreditorių. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad šių sutarčių sudarymo metu ieškovai turėjo ir turi galiojantį reikalavimą atsakovui, o kito turto, į kurį būtų galima nukreipti skolos išieškojimą, neturi, jo sąskaitose nerasta lėšų, konstatavo, kad, sudarydamas ginčijamus sandorius, atsakovas pažeidė kreditorių interesus, nes tapo nemokus.  

7.       Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad jis privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius. Atsakovas teigė, kad 2014 m. gruodžio 30 d. jis ir I. J. sudarė tikslinę 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolos sutartį (paskolinti pinigai turėjo būti investuoti į žemės ūkio kūrimą ir nekilnojamojo turto pirkimą), todėl, artėjant paskolos grąžinimo terminui, paskolą nutarė grąžinti turtu. Tačiau atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą I. J. iki 2019 m. gruodžio 30 d., todėl sandorių sudarymo metu paskolos grąžinimo terminas nebuvo suėjęs; be to, paskolos sutartyje nebuvo nustatyta, kad paskola bus grąžinta nekilnojamuoju turtu. Akcijų pasirašymo sutartimi nekilnojamąjį turtą UAB (duomenys neskelbtini) perleido pats atsakovas, kuris yra jos vienintelis akcininkas ir vadovas, o ne I. J..

8.       Teismas pažymėjo, kad ginčijamus sandorius atsakovas J. J. sudarė su motina I. J. ir bendrove, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu yra jis, todėl, sudarydamas šiuos sandorius, buvo nesąžiningas – žinojo apie turimus įsipareigojimus kreditoriams ir neprivalėjo sudaryti sandorių. Atsakovas nepaneigė ieškovų teiginių, kad jų ginčai dėl skolų grąžinimo kilo dar 2018 metais. Apie sudarytus sandorius ieškovams tapo žinoma gavus antstolės 2020 m. gegužės 20 d. pranešimą apie perleistą turtą, todėl vienerių metų terminas paduoti ieškinį nėra praleistas. Taigi, egzistuoja visos CK 6.66 straipsnyje nustatytos actio Pauliana (Pauliana ieškinio) taikymo sąlygos pripažinti sandorius negaliojančiais ir taikyti restituciją grąžinant perleistą turtą atsakovui. Aplinkybė, kad bendra ginčijamo turto vertė yra didesnė, nei atsakovo skolos ieškovams, nesudaro pagrindo atmesti ieškinio reikalavimus.  

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9.       Apeliaciniame skunde atsakovas J. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o tokio reikalavimo netenkinus – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1.                      Teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų. Ieškovai kartu su ieškiniu pateikė žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išrašą, iš kurio matyti, kad šis daiktas yra suvaržytas hipoteka pagal 2019 m. kovo 12 d. Hipotekos registro pranešimą apie hipotekos įregistravimą Nr. 20120190089320. Todėl teismas turėjo ex officio (savo iniciatyva) nustatyti hipotekos kreditorių ir įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu. Nors hipoteka seka paskui daiktą ir, pasikeitus daikto savininkui, hipotekos kreditorius išlaiko savo teises į daiktą, skundžiamas sprendimas pakeitė hipoteka suvaržyto daikto savininką ir daikto teisinę padėtį, todėl juo buvo nuspręsta ir dėl hipotekos kreditoriaus teisių ir pareigų. Bylos nagrinėjimo metu buvo sudaryta ir daugiau hipotekos sandorių, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

9.2.                      Teismas pažeidė rungimosi principą ir įstatyme nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Skundžiamame sprendime konstatuota, kad atsakovai nepaneigė ieškovų nurodytos aplinkybės, jog ginčai dėl skolų grąžinimo kilo dar 2018 metais. Atsakovas nesutinka, kad jo ir UAB „Bajorų vėjas“ ginčas kilo 2018 metais, nes jis kilo 2019 m. rugsėjo 5 d., kai UAB „Bajorų vėjas“ pateikė atsakovui pranešimą dėl skolos grąžinimo per 30 dienų. Šis pranešimas – tai vienintelis byloje esantis rašytinis įrodymas, patvirtinantis, kad 2019 m. rugsėjo 5 d. UAB „Bajorų vėjas“ atsisakė sutarties ir pareikalavo grąžinti avansą. Jeigu ieškovai teigia, kad ginčas kilo 2018 metais, jie turi pagrįsti tai leistinais įrodymais, tačiau ieškovai į bylą nėra pateikę šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, ši aplinkybė nėra konstatuota ir Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-235-620/2020.

9.3.                      Teismas netinkamai taikė actio Pauliana institutą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas. Nors teismas vertino, kad atsakovas J. J. ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo skolingas ieškovui R. P. 2 730 Eur, tačiau nenagrinėjo aplinkybės, ar ginčijamų sandorių sudarymo metu J. J. buvo skolingas ieškovei UAB „Bajorų vėjas“. Teismas nevertino aplinkybės, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu J. J. buvo UAB „Bajorų vėjas“ skolininkas, o UAB „Bajorų vėjas“ – J. J. skolininkė. Pagal 2017 m. balandžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį J. J. buvo įsipareigojęs parduoti medieną, o UAB „Bajorų vėjas“ – ją nupirkti, tai buvo ne vienkartinio, o daugkartinio ir tęstinio medienos pirkimo–pardavimo sutartis. UAB „Bajorų vėjas“ pradėjo vengti bendradarbiauti, neteikė informacijos, kada planuoja atsiimti paruoštą medieną ir nuo 2018 metų neatsiėmė pateiktos medienos. UAB „Bajorų vėjas“, sumokėjusi avansą, turėjo reikalavimo teisę gauti medieną, o reikalavimo teisę į pinigus ji įgijo ne anksčiau nei 2019 m. rugsėjo 5 d., kai pareikalavo grąžinti skolą. Taigi, ginčijamų sandorių sudarymo metu J. J. turėjo tokią pat reikalavimo teisę UAB „Bajorų vėjas“, kokią turėjo UAB „Bajorų vėjas“, todėl UAB „Bajorų vėjas“ nelaikoma kreditore actio Pauliana taikymo prasme.

9.4.                      Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotos actio Pauliana taikymo taisyklės, pagal kurią kreditoriaus reikalavimo skolininkui dydis neturėtų neprotingai skirtis nuo ginčijamo sandorio vertės. Pagal nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą ginčijamomis sutartimis perleisto nekilnojamojo turto vertė yra 87 545 Eur, tuo tarpu atsakovas J. J. ieškovui R. P. yra skolingas 2 730 Eur, o ieškovei UAB „Bajorų vėjas“ – 7 882,35 Eur, taip pat palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; ieškovų reikalavimas yra apie 8 kartus mažesnis už turto vertę. Ginčijamų sandorių pripažinimas negaliojančiais pilna apimtimi neatitinka actio Pauliana reglamentuojančių teisės normų, šio instituto paskirties, kasacinio teismo praktikos, prieštarauja atsakovų interesams, protingumo principui, neatitinka atsakovų teisėtų lūkesčių. Šiuo atveju actio Pauliana pritaikytas ne siekiant pašalinti kreditoriaus teisių pažeidimą, o panaikinti visus sandorius, neatsižvelgiant į tokio veiksmo perteklinį pobūdį.

9.5.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tikslinės paskolos sutarties reikšmę nagrinėjamos bylos kontekste. Tarp J. J. ir jo motinos I. J. 2014 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta tikslinės paskolos sutartis, pagal kurią I. J. paskolino J. J. 50 000 Lt (14 481 Eur) investicijai į žemės ūkio kūrimą ir nekilnojamojo turto pirkimą. Paskolos suma, suteikta pagal tikslinės paskolos sutartį, negali būti panaudota kitu būdu, nei buvo nurodyta sutartyje, todėl ieškovų reikalavimų tenkinimas iš lėšų, gautų pagal paskolos sutartį, ir (arba) iš turto, įgyto pagal tikslinę paskolos sutartį, buvo objektyviai negalimas. Atsiskaitymas turtu pagal tikslinės paskolos sutartį nepadarė įtakos ieškovams, kaip kreditoriams, kadangi dėl to nepasikeitė J. J. turto balansas, (ne)mokumo apimtis. Teismas nevertino aplinkybės, kad I. J. yra diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga, ligos gydymui būtinos lėšos, kurias I. J. naudoja iš gauto prievolės įvykdymo (turto), kadangi savo nuožiūra ir esant poreikiui tokį turtą gali išnuomoti, realizuoti ar kitaip iš jo gauti pajamas. 

9.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, sudarydami ginčijamus sandorius, atsakovai buvo nesąžiningi. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Bajorų vėjas“ reikalavo grąžinti pinigus ginčijamų sandorių sudarymo metu, be to, net ir esami įsipareigojimai kreditoriams savaime neužkerta kelio prisiimti kitas prievoles. Net jeigu būtų laikomasi pozicijos, kad J. J. ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo prievolę grąžinti 2 730 Eur skolą ieškovui R. P., toks įsipareigojimas nelaikytinas reikšmingu, užkertančiu kelią sudaryti kitus civilinius sandorius. Skundžiamame sprendime nėra nurodyta, kuo remdamasis teismas sprendė, kad I. J. buvo žinoma apie J. J. sumokėtą avansą ir jo prisiimtas prievoles pagal sutartis. Ginčijamus sandorius sudaryti buvo numatyta dar 2018 metais.

9.7.                      Skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, kad J. J. dėl ginčijamų sandorių tapo nemokus. Nėra aišku kaip teismas nustatė atsakovo nemokumo faktą. Perleidus turtą pagal ginčijamus sandorius sumažėjo J. J. turimi įsipareigojimai. Be to, atsakovas dirba, gauna pajamas, iš jo pajamų yra daromos išskaitos antstolei, vykdančiai išieškojimą. Nuo 2020 m. gegužės mėn., kai buvo užvestos vykdomosios bylos, iki 2021 m. gegužės mėn. J. J. darbovietė UAB (duomenys neskelbtini) pervedė antstolei iš darbo užmokesčio išskaitytą 1 763,61 Eur sumą.

10.       Atsiliepime į atsakovo J. J. apeliacinį skundą ieškovai R. P. ir UAB „Bajorų vėjas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

10.1.                      Atsakovas J. J. 2017 m. birželio 23 d. surašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriame nurodė, kad iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. privalo sumokėti ieškovui R. P. 2 730 Eur, tačiau suėjus prievolės įvykdymo terminui atsakovas neįvykdė prievolės. 2017 m. balandžio 3 d. atsakovas J. J. ir ieškovė UAB „Bajorų vėjas“ pasirašė biokuro gamybai skirtos medienos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią bendra atsakovo skola ieškovei UAB „Bajorų vėjas“ sudaro 7 882,35 Eur. Nors atsakovas teigia, kad šalys turėjo priešpriešinius įsipareigojimus, jis nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius. Ieškovų reikalavimo teisė atsirado ne nuo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-235-620/2020 priėmimo, nes šiuo sprendimu tik buvo konstatuotas kreditorių teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės atsiradimo pagrindas. 

10.2.                      Turto perleidimo sandoriais J. J., siekdamas apsunkinti ar padaryti neįmanomu skolos išieškojimą iš šio turto, siekė išvengti skolos grąžinimo, nes kito turto jis neturi. Šie atsakovo veiksmai rodo išankstinį susitarimą su kitais atsakovais sumažinti galimybę kreditoriams išsiieškoti skolą. Ieškovų, kaip kreditorių, teisių pažeidimas pasireiškia tuo, kad ginčijamomis sutarties sąlygomis atsakovas, kaip skolininkas, neatlygintinai perleido savo turėtą turtą, tapo visiškai nemokus ir išvengė realaus atsiskaitymo su jais. Tuo metu, kai J. J. sudarė ginčijamus sandorius, neegzistavo nei įstatymo, nei kito imperatyvaus reikalavimo pagrindu nustatytos teisinės prievolės sudaryti šiuos sandorius. Pagal ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, nagrinėjamu atveju galioja CK 6.67 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, kurią atsakovas turėjo paneigti norėdamas įrodyti savo sąžiningumą.

10.3.                      Atsakovas, teigdamas, kad teismas, panaikindamas visus sandorius, taikė perteklinę priemonę, nepateikė jokių įrodymų apie realią ginčijamais sandoriais perleisto turto vertę. Todėl teismas pagrįstai panaikino ginčijamus sandorius visa apimtimi. Ieškovų vertinimu, atsakovas J. J. ginčijamais sandoriais tyčia, sąmoningai ir neteisėtai siekė išvengti prievolių jų atžvilgiu vykdymo ir pažeidė ieškovų, kaip kreditorių, teises, todėl abu ginčijami sandoriai yra neteisėti CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teismas negalėjo dalies turto perleidimo sandorio pripažinti neteisėtu ir kartu pripažinti, kad likusi sandorio dalis yra teisėta, todėl nėra pagrindo teigti, kad sandorių panaikinimas visa apimtimi buvo perteklinis.

10.4.                      Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Tokiems teiginiams pagrįsti atsakovas nepateikė įrodymų. Jis nesirėmė šiais argumentais pirmosios instancijos teisme (hipotekos sandoris sudarytas dar vykstant bylai pirmosios instancijos teisme), taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų kreipęsis į teismą dėl hipotekos kreditoriaus įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių šio asmens pakankamą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. 

10.5.                      Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teikia naujus įrodymus, skirtus triplike nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Atsakovas turėjo pareigą pasirūpinti, kad šie įrodymai būtų pateikti pirmosios instancijos teisme iki bylos išnagrinėjimo. Kadangi nauji įrodymai galėjo būti pateikti kartu su atsiliepimu ar vėlesniais jo teiktais procesiniais dokumentais, taip pat nėra nurodyta reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, kad nebuvo galimybės šių įrodymų pateikti anksčiau, nėra pagrindo vertinti, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po bylos išnagrinėjimo, todėl naujai teikiami įrodymai neturėtų būti priimami.

11.       Atsiliepimuose į atsakovo J. J. apeliacinį skundą atsakovės I. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)  prašo apeliacinį skundą patenkinti. Atsakovės nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra lakoniškas, formalus, priimtas neįvertinus dalies aplinkybių ir įrodymų, pažeidžiant rungimosi principą ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, o tai lėmė nepagrįstas išvadas dėl actio Pauliana sąlygų taikymo. Be to, teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Į bylą turėjo būti įtrauktas ne tik hipotekos kreditorius, tačiau ir ginčijamus sandorius patvirtinusi notarė, nes byloje yra keliami jos patvirtintų sandorių teisėtumo ir pripažinimo negaliojančiais klausimai. Jos neįtraukus, liko neįvertinta notarės pozicija dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). 

Dėl atsakovo naujai pateiktų įrodymų (ne)priėmimo

13.       Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent šioje proceso stadijoje turi būti įvertinti visi dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai ir nustatytos visos ginčui išnagrinėti reikšmingos aplinkybės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatyme yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021).

14.       Pažymėtina, kad draudimas apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra nurodyta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

15.       Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, kartu su juo pateikė apeliacinės instancijos teismui šiuos naujus įrodymus: 1) 2019 m. kovo 12 d., 2021 m. kovo 9 d. ir 2021 m. balandžio 7 d. hipotekos sandorius; 2) 2019 m. gegužės 2 d. nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą; 3) UAB (duomenys neskelbtini) 2021 m. gegužės 20 d. pažymą apie iš atsakovo darbo užmokesčio daromas išskaitas antstoliams. Iš atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų duomenų matyti, kad pirmiau minėtus hipotekos sandorius atsakovas teikia siekdamas pagrįsti jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog dalis ginčo objektu esančio turto yra įkeista, o nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitą jis teikia siekdamas pagrįsti dar triplike nurodytus teiginius apie perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertę. Atsakovo teigimu, šių įrodymų priėmimas neturėtų užvilkinti bylos nagrinėjimo, nes juose nėra nurodyta naujų, iki tol byloje nenurodytų aplinkybių ir nėra keliama naujų klausimų. Pažymą apie darbo užmokesčio išskaitas antstoliams atsakovas teikia siekdamas paneigti teismo sprendime padarytą išvadą, kad jis yra nemokus. Šio įrodymo pateikimo būtinybė, anot atsakovo, atsirado po to, kai teismas priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame jis netinkamai įvertino atsakovo anksčiau pateiktus dokumentus apie antstolei atliktus mokėjimus. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, visi atsakovo su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai yra teikiami pavėluotai ir neturi būti priimti į bylą.

16.       Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tiek atsakovo teikiami hipotekos sandoriai, tiek ir jo teikiama nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita buvo parengti anksčiau, nei ši byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir buvo priimtas atsakovo skundžiamas teismo sprendimas. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad atsakovui dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neabejotinai buvo žinoma, jog ginčas byloje yra kilęs dėl nekilnojamojo turto, kuris yra apsunkintas hipoteka, perleidimo, taip pat jam buvo žinoma, kad ieškovai siekia, jog, patenkinus jų reikalavimus, visas ieškinyje išvardytas turtas būtų grąžintas jam. Atsakovai, be kita ko, ir atsakovas J. J., teikdami tripliką, kvestionavo ieškovų reikalavimą taikyti restituciją dėl viso ginčijamų sandorių pagrindu perleisto turto ir rėmėsi nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodytais duomenimis apie ginčo turto vertę, tačiau šios ataskaitos pirmosios instancijos teismui nepateikė. Tuo atveju, jeigu, atsakovo vertinimu, jo teikiami hipotekos sandoriai ir nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita yra reikšmingi siekiant tinkamai išnagrinėti bylą, atsakovas turėjo galimybę pateikti juos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sukliudžiusių jam tinkamai ir laiku realizuoti savo procesines teises ir nepaaiškino, kodėl aptariami dokumentai nebuvo pateikti teismui anksčiau. Todėl teisėjų kolegija vertina, kad, teikdamas šioje proceso stadijoje pirmiau nurodytus dokumentus, atsakovas netinkamai naudojasi savo procesinėmis teisėmis.

17.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priimti atsakovo teikiamų įrodymų apie iš atlyginimo išieškomas sumas. Nors atsakovo teikiama šias aplinkybes pagrindžianti pažyma buvo parengta vėliau, nei buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas negalėjo anksčiau inicijuoti UAB (duomenys neskelbtini), kurios direktoriumi yra jis pats, pažymos apie antstoliams išmokėtas sumas parengimą ir pateikti gautus duomenis pirmosios instancijos teismui. Iš atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių matyti, kad, jo vertinimu, poreikis pateikti į bylą duomenis apie iš jo darbo užmokesčio vykdomus mokėjimus antstoliui atsirado tik po to, kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir teismas nepagrįstai nurodė, jog jis nėra mokus. Tačiau pažymėtina, kad aplinkybės dėl ginčijamų sandorių įtakos atsakovo turtinei padėčiai ir jo galimybei atsiskaityti su kreditoriais (ieškovais) sudarė šios bylos įrodinėjimo dalyką ir atsakovas, manydamas, kad šis jo teikiamas įrodymas yra reikšmingas, turėjo pateikti jį pirmosios instancijos teismui. Pažyma apie iš atsakovo darbo užmokesčio atliekamas išskaitas, kaip ir kiti su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai, taip pat yra teikiama pavėluotai, todėl teisėjų kolegija atsisako ją priimti. 

Dėl skundžiamo teismo sprendimo įtakos byloje nedalyvavusių asmenų teisėms ir absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (ne)buvimo

18.       CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. Pareiškime dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, turi būti nurodytas įstojimo į procesą pagrindas ir kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti (CPK 47 straipsnio 3 dalis). 

19.       Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog tam, kad asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, yra būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti pačių įvairiausių. Jei bylos ir trečiojo asmens materialiųjų teisių ir pareigų teisinis ryšys nepakankamas, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnį, turėtų atsisakyti priimti tokį asmenį dalyvauti byloje. Kiekvienu atveju klausimas dėl įtraukimo į bylą konkretaus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teismo turi būti sprendžiamas priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių, be kita ko, įvertinant to konkretaus asmens teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi (ne)buvimą, teismo sprendimo galimą įtaką to asmens teisėms ir pareigoms ateityje, jo santykių su kiekviena iš ginčo šalių arba ginčo objektu pobūdį, faktinį ieškinio pagrindą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2018). 

20.       Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, situacija, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą. Tačiau kasacinio teismo praktikoje dėl šios nuostatos taikymo yra išaiškinta, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos ir pan. jo materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas. Tai, kad teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-823/2022).

21.       Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliaciniame skunde įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, kadangi teismas išnagrinėjo bylą neįtraukęs į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, asmens, kuriam yra įkeisti kai kurie šioje byloje ginčijamais sandoriais perleisti nekilnojamojo turto objektai. Tačiau su tokiais atsakovo argumentais sutikti nėra pagrindo. Kaip teisingai nurodė pats atsakovas, hipoteka, kaip daiktinė teisė, pasižymi tuo, kad perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.170 straipsnio 6 dalis). Todėl hipotekos kreditoriaus teisės liks nepakitusios ir jis galės nukreipti išieškojimą į hipoteka apsunkintą daiktą nepriklausomai nuo šios bylos baigties ir to, kuriam iš atsakovų šis daiktas priklausys. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad teismui skundžiamu sprendimu pakeitus įkeistų nekilnojamojo turto objektų savininką ir daikto teisinę padėtį, buvo nuspręsta ir dėl byloje nedalyvavusio hipotekos kreditoriaus teisių ir pareigų, yra deklaratyvūs ir neįrodyti. Atsakovas nepaaiškino ir nepagrindė, kokiu būdu byloje priimtu teismo sprendimu buvo tiesiogiai paveiktos (nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos ir pan.) konkrečios hipotekos kreditoriaus materialiosios teisės, nors būtent tokios aplinkybės, kaip minėta ankstesniame šios nutarties punkte, leidžia pripažinti, kad egzistuoja aptariamas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

22.       Šiuo aspektu papildomai pažymėtina ir tai, kad nors atsakovas dar tuo metu, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, žinojo apie sudarytą hipotekos sandorį, kuriuo byloje nedalyvaujančiam asmeniui buvo įkeistas vienas iš ginčo objektu esančių žemės sklypų, jis nenurodė pirmosios instancijos teismui šios aplinkybės, nepateikė hipotekos sandorio ir neprašė įtraukti hipotekos kreditoriaus į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje. Atsakovas taip pat neinformavo teismo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kiti šio ginčo objektu esantys žemės sklypai, kurie Akcijų pasirašymo sutartimi buvo perleisti jo vadovaujamai atsakovei UAB (duomenys neskelbtini), taip pat buvo įkeisti byloje nedalyvaujančiam asmeniui ir nepateikė teismui šias aplinkybes pagrindžiančių hipotekos sandorių. Tiek duomenis, kad minėtas turtas yra įkeistas, tiek ir poziciją, kad šiuo atveju asmuo, kurio naudai buvo įkeistas ginčo turtas, turėtų dalyvauti byloje kaip trečiasis asmuo, atsakovas nurodė tik teikdamas apeliacinį skundą. Toks atsakovo elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti vertinamas kaip tinkamas ir sąžiningas naudojimasis savo procesinėmis teisėmis.

23.       Pagrindo pripažinti skundžiamą teismo sprendimą negaliojančiu dėl aptariamo absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro ir atsakovių I. J. bei UAB (duomenys neskelbtini)  atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė, kad byloje kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nedalyvavo ginčijamus sandorius patvirtinusi notarė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo atveju byloje nebuvo keliamas klausimas dėl ginčijamų sandorių teisėtumo, jų atitikties imperatyvioms teisės aktų normoms, notarės veiksmų tvirtinant šiuos sandorius teisėtumo ir pan. Sandoriai buvo ginčijami remiantis CK 6.66 straipsnyje nustatytu specialiu kreditoriaus teisių gynimo pagrindu (actio Pauliana), todėl teismas šiuo atveju vertino tik tai, ar egzistuoja specialios šio instituto taikymo sąlygos, pagrindžiančios aplinkybes, kad skolininkas, sudarydamas sandorius, nesąžiningai siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi. Teismo sprendimu nebuvo tiesiogiai sukurtos, panaikintos ar modifikuotos byloje nedalyvavusios sandorius patvirtinusios notarės teisės ir pareigos. 

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais vadovaujantis CK 6.66 straipsniu

24.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovas J. J., sudarydamas Akcijų pasirašymo sutartį ir Dovanojimo sutartį, kuriomis perleido atsakovėms I. J. ir UAB (duomenys neskelbtini)  visą jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, nepažeidė ieškovų teisių.

25.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovai R. P. ir UAB „Bajorų vėjas“ yra atsakovo J. J. kreditoriais. Šių kreditorių reikalavimai atsakovo atžvilgiu yra patvirtinti įsiteisėjusiu Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimu, kuriame nustatyta, kad: 1) 2017 m. balandžio 3 d. atsakovas J. J. ir ieškovė UAB „Bajorų vėjas“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas turėjo teikti ieškovei medieną. Vykdydama šią sutartį, ieškovė iš anksto mokėdavo ieškovui už jo turimą pristatyti medieną, tačiau atsakovas nepristatė viso apmokėto medienos kiekio ir liko jai skolingas 7 882,35 Eur; 2) atsakovas J. J. pasiskolino iš ieškovo R. P. 2 730 Eur ir 2017 m. birželio 23 d. surašė paprastą neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. sumokėti ieškovui R. P. pirmiau nurodytą sumą, tačiau savo prievolės neįvykdė. Panevėžio apylinkės teismas patenkino ieškovų reikalavimus ir priteisė ieškovui R. P. iš atsakovo J. J. 2 730 Eur skolą, 282,34 Eur palūkanų, taip pat 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, o ieškovei UAB „Bajorų vėjas“ – 7 882,35 Eur skolą, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

26.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas nėra įvykdęs pirmiau minėto įsiteisėjusio teismo sprendimo ir nėra atsiskaitęs su ieškovais. Iš byloje pateikto antstolės 2020 m. gegužės 20 d. pranešimo matyti, kad abu ieškovai yra inicijavę priverstinį teismo sprendimo vykdymą ir skolų išieškojimą iš atsakovo J. J.. Tačiau tikrindama atsakovo turtinę padėtį, antstolė nustatė, kad atsakovas sudarė Akcijų pasirašymo sutartį, kuria perleido Turtą 1 UAB (duomenys neskelbtini), ir Dovanojimo sutartį, kuria perleido Turtą 2 I. J., todėl jis nebeturi nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas pagal ieškovų pareikštus reikalavimus. Ieškovai vertina, kad ginčo sandoriai pažeidė jų, kaip atsakovo J. J. kreditorių, teises ir laikosi pozicijos, jog šie sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais taikant actio Pauliana institutą. Tokiai ieškovų pozicijai pritarė ir bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, kuris patenkino ieškovų byloje pareikštus reikalavimus ir pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais. Atsakovas J. J., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde įrodinėja, kad šiuo atveju nėra įrodytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, o ieškovų reikalavimai yra mažareikšmiai lyginant juos su ginčijamų sandorių verte. Todėl nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka turi būti įvertinta, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė actio Pauliana instituto sąlygas ir pagrįstai pripažino negaliojančiais visus atsakovų sudarytus sandorius.

27.       Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad actio Paulina institutas – tai specialus kreditoriaus teisių gynimo būdas, kuriuo kreditoriui yra suteikiama teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad šis institutas yra skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).

28.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą galima tik nustačius, kad egzistuoja šios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, kasacinio teismo praktikoje yra taip pat išskiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Kadangi actio Pauliana instituto taikymas yra susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). 

29.       Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui, patvirtina pirmiau minėtas įsiteisėjęs Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimas, kuriuo ieškovams buvo priteisti įsiskolinimai iš atsakovo. Kaip matyti iš apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, atsakovas iš esmės neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovas R. P. turėjo jo atžvilgiu reikalavimo teisę dėl Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimu priteistos 2 730 Eur sumos ir atsakovams sudarant ginčijamus sandorius. Tačiau atsakovas nesutinka su tuo, kad tokią teisę ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo UAB „Bajorų vėjas“. Atsakovo teigimu, ginčijamų sandorių sudarymo metu jis ir UAB „Bajorų vėjas“ turėjo tarpusavio priešpriešinius reikalavimus – UAB „Bajorų vėjas“, sumokėjusi avansą, turėjo teisę reikalauti, kad atsakovas pristatytų jai medieną, o atsakovas turėjo teisę reikalauti, kad UAB „Bajorų vėjas“ sumokėtų likusią pristatytos medienos kainos dalį. Atsakovas nurodo, kad UAB „Bajorų vėjas“ reikalavimo teisę į jos sumokėtus pinigus (avansą) įgijo ne anksčiau nei 2019 m. rugsėjo 5 d., kai raštu pareikalavo grąžinti skolą ir tokiu būdu parodė, kad atsisako sutarties bei neketina pirkti medienos. Todėl byloje, visų pirma, turi būti įvertinta, ar UAB „Bajorų vėjas“ ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu. 

30.       Kaip minėta anksčiau, ieškovė UAB „Bajorų vėjas“ ir atsakovas J. J. 2017 m. balandžio 3 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovei biokuro gamybai skirtą medieną. Šalys susitarė, kad ši sutartis – tai ilgalaikė bendradarbiavimo sutartis ir sudaro pagrindą daugkartiniam medienos pirkimui ir pardavimui (pirkimo–pardavimo sutarties 1.1 ir 1.2 papunkčiai). Pagal sutarties nuostatas, mediena turėjo būti tiekiama ir už ją turėjo būti atsiskaitoma tokia tvarka: už einamąjį mėnesį pasirašomas preliminarus medienos priėmimo–perdavimo aktas ir per 7 dienas po šio akto pasirašymo yra pervedamas 50 proc. medienos vertės avansinis mokėjimas pagal pardavėjo išrašytą išankstinę sąskaitą; pirkėjas privalo iki kitų metų balandžio 30 d. susmulkinti ir visiškai atsiskaityti už iki gruodžio 31 d. avansu apmokėtą medienos kiekį; kitas mokėjimas atliekamas susmulkinus visą medienos kiekį, per 21 dieną, pardavėjui išrašius sąskaitą (pirkimo–pardavimo sutarties 4.1–4.4 papunkčiai). Panevėžio apylinkės teismas, vertindamas šios sutarties pagrindu tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, 2020 m. kovo 27 d. sprendime nustatė, kad ieškovė UAB „Bajorų vėjas“, vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus, iš anksto mokėdavo atsakovui J. J. už jo turimą pristatyti medieną, o vėliau, kai atsakovas pristatydavo prekes, jis išrašydavo ieškovei sąskaitą ir tokiu būdu buvo užskaitomas sumokėtas avansas. Teismas nustatė, kad atsakovas yra skolingas ieškovei 7 882,35 Eur, nes, įvertinus ieškovės sumokėtas sumas ir atsakovo išrašytas sąskaitas už jo pristatytą medieną, matyti, jog ieškovės išankstinių mokėjimų suma yra 7 882,35 Eur didesnė už sąskaitose nurodytą medienos vertę. 

31.       Panevėžio apylinkės teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovė iš pradžių sumokėdavo atsakovui už jo turimą pristatyti medieną, o vėliau užskaitydavo šį mokėjimą priėmusi medieną ir gavusi atsakovo išrašytą sąskaitą, atsispindi ir pirmiau minėtoje byloje ieškovės pateiktame ieškinyje esančioje lentelėje, kurioje nurodyti ieškovės atlikti mokėjimai ir atsakovo išrašytų sąskaitų sumos. Iš ieškovės parengtoje lentelėje išdėstytų duomenų apie jos atliktus mokėjimus ir atsakovo pristatytą medieną matyti, kad paskutinį mokėjimą atsakovui ieškovė atliko dar 2019 m. kovo 30 d., taip pat kad ieškovės atsakovui sumokėtos sumos viršijo atsakovo pristatytų prekių vertę. Tai rodo, kad ieškovė įgijo reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu anksčiau, nei buvo sudaryti jos šioje byloje ginčijami sandoriai. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip savo teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme nustatytais pagrindais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019). Todėl ieškovės reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu nepaneigia tai, kad reikalavimą sumokėti jai permokėtą avanso dalį, už kurią atsakovas nepateikė medienos, ieškovė pareiškė jam tik 2019 m. rugsėjo 5 d. 

32.       Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo vertinti kaip pagrįstų atsakovo argumentų, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu jis ir ieškovė turėjo priešpriešinius reikalavimus vienas kito atžvilgiu. Atsakovas, grįsdamas tokią savo poziciją, teigia, kad jis buvo paruošęs ieškovei medieną, tačiau ieškovė iki sutartyje nustatytos datos, t. y. 2019 m. balandžio 30 d., jos neatvyko pasiimti ir nesumokėjo likusios kainos dalies. Vis dėlto pažymėtina, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepateikė byloje jokių įrodymų, kad ieškovė turėjo jam įsiskolinimą. Apeliaciniame skunde įrodinėdamas aplinkybes, kad jis pristatė ieškovei turimą pateikti medieną, o ieškovė jos neatsiėmė, atsakovas remiasi antstolio 2019 m. rugpjūčio 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame užfiksuoti duomenys apie atsakovo nurodytose vietose sandėliuojamą medieną. Tačiau, įvertinus šiame dokumente nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad jame užfiksuota mediena buvo pristatyta šalių sudarytoje sutartyje nurodytu terminu ir turėjo būti perduota atsakovui, taip pat kad sandėliuojamos medienos vertė atitiko ieškovės atsakovui sumokėto avanso vertę ir šalys turėjo tapačius priešpriešinius reikalavimus. Savo ruožtu iš šioje nutartyje jau minėtame Panevėžio apylinkės teismo sprendime išdėstytų aplinkybių matyti, kad atsakovas tinkamai nevykdė savo prievolės pristatyti medieną ieškovei – teismas, remdamasis liudytojų parodymais, be kita ko, pažymėjo, kad atsakovas ne kartą ieškovei paruoštą ir jos faktiškai jau nupirktą bei apmokėtą medieną perleisdavo kitiems asmenims. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas minėtoje byloje neįrodė turįs galimybę pateikti ieškovei daugiau medienos.

33.       Įvertinusi išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad laikotarpiu, kai buvo sudaromi šioje byloje ginčijami sandoriai, ieškovė UAB „Bajorų vėjas“ turėjo reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu. Tokią teisę, kaip matyti iš anksčiau šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių (žr. nutarties 25 punktą), turėjo ir ieškovas R. P., kuris iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. buvo paskolinęs atsakovui 2 730 Eur, tačiau šios sumos per nustatytą terminą neatgavo. Nors atsakovas nurodo, kad pastarasis įsipareigojimas yra nedidelis ir nereikšmingas, tai nepaneigia aplinkybės, kad R. P. turėjo reikalavimo teisę atsakovui ir, atsakovui nesumokėjus šios skolos nei per vekselyje nustatytą terminą, nei vėliau, įsiteisėjus Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimui, gali siekti apginti savo teises actio Pauliana pagrindu ginčydamas atsakovo sudarytus turto perleidimo sandorius. 

34.       Priešingai nei nurodo atsakovas, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas privalėjo sudaryti šioje byloje ginčijamus sandorius. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, savo pareigą sudaryti Akcijų pasirašymo sutartį ir Dovanojimo sutartį atsakovas kildina iš jį ir atsakovę I. J. siejusių teisinių santykių – atsakovas įrodinėja, kad atsakovė I. J. buvo suteikusi jam 50 000 Lt (14 481 Eur) tikslinę paskolą, nurodydama, kad paskolinti pinigai turi būti panaudoti ūkiui įkurti ir nekilnojamajam turtui įgyti, o atsakovas šią paskolą grąžino perleisdamas Turtą 2 paskolos davėjai ir Turtą 1 jos nurodytam juridiniam asmeniui. Tačiau iš atsakovo pateiktų dokumentų (atsakovų pasirašyto paskolos raštelio ir vekselio), kuriais jis siekė pagrįsti turėjęs įsiskolinimą I. J., matyti, kad šios prievolės įvykdymo terminas turėjo sueiti žymiai vėliau, nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai – atsakovas turėjo įvykdyti savo įsipareigojimus atsakovės I. J. atžvilgiu tik 2019 m. gruodžio 30 d., savo ruožtu ginčijami sandoriai buvo sudaryti anksčiau: Akcijų perleidimo sutartis buvo sudaryta 2019 m. gegužės 20 d., o Dovanojimo sutartis – 2019 m. birželio 28 d. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovo prievolė atsiskaityti su I. J. buvo atsiradusi anksčiau, nei buvo nurodyta jų pasirašytuose dokumentuose, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių paskolos šalių susitarimą įvykdyti prievolę perduodant turtą, o ne grąžinant paskolintą pinigų sumą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias atsakovo nurodytas aplinkybes vertino kritiškai ir nepripažino, kad atsakovas turėjo pareigą sudaryti ginčijamus sandorius.

35.       Teismo išvados, kad atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, nepaneigia atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai apie atsakovės I. J. ligą, jos gydymui reikalingas lėšas ir jo, kaip paskolos davėjos sūnaus, iš CK 3.205 straipsnio kylančią pareigą rūpintis savo motina. Tokie atsakovo argumentai yra deklaratyvūs, pagrįsti tik atsakovo samprotavimais ir prielaidomis, atsakovas nepaaiškino ir neįrodė, kaip su jo nurodytais teiginiais apie paskolos davėjos ligą ir jo, kaip sūnaus, pareigas, yra susiję ginčijami sandoriai, kokį ryšį su šiomis aplinkybėmis turi Akcijų pasirašymo sutartis, kuria Turtas 1 buvo perleistas ne I. J., o UAB (duomenys neskelbtini) ir pan. Atsakovo nurodytos aplinkybės neeliminuoja jo pareigos tinkamai vykdyti visas savo prievoles, elgtis sąžiningai su kreditoriais ir neapsunkinti jiems galimybės įvykdyti savo reikalavimus. Kitas atsakovo nurodytas argumentas, kad ginčo sandoriais perleistas turtas negalėjo būti panaudotas atsiskaitant su ieškovais, nes jis buvo įgytas už tikslinės paskolos pagrindu gautas lėšas, taip pat nepatvirtina būtinybės sudaryti ginčijamus sandorius, juo labiau kad atsakovas nepagrindė įrodymais savo teiginių, jog turtui įgyti buvo panaudotos būtent I. J. jam paskolintos lėšos.

36.       Kaip minėta, actio Pauliana instituto paskirtis yra ginti kreditorių interesus nuo nesąžiningų skolininkų veiksmų jiems siekiant išvengti pareigos atsiskaityti su savo kreditoriais, todėl viena būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo prielaidų yra sąlyga, kad sudarius ginčijamus sandorius buvo pažeistos kitų skolininko kreditorių teisės. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra išdėstytas pavyzdinis sąrašas atvejų, kuriems esant turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vadovaujantis šia nuostata, sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, apsunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės, būtina nustatyti, kad sumažėja reali galimybė (ar jos nelieka) skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017).

37.       Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime vertindamas, ar šiuo atveju egzistuoja kreditoriaus teisių pažeidimas, kaip privaloma actio Pauliana taikymo sąlyga, konstatavo, kad atsakovas J. J., perleidęs ginčijamais sandoriais jam priklausiusį turtą kitoms atsakovėms, pažeidė savo kreditorių interesus, nes tapo nemokus. Tokią išvadą teismas grindė byloje pateiktu antstolės pranešimu, kuriame nurodyta, kad atsakovas neturi jokio kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas ir kurio pakaktų siekiant įvykdyti ieškovų prievoles, o jo sąskaitose nėra rasta jokių lėšų. Atsakovas, nesutikdamas šia išvada, teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį nemokiu, kadangi jis dirba ir gauna pajamas, dalis iš kurių yra pervedama išieškojimą vykdančiai antstolei. Be to, atsakovas nurodo, kad, jam sudarius ginčijamus sandorius, jo turto ir įsipareigojimų santykis liko nepakitęs, nes atsakovas tokiu būdu įvykdė prievolę atsakovei I. J.. Vis dėlto tokie atsakovo argumentai, vertinant juos ankstesniame šios nutarties punkte aptartų išaiškinimų kontekste, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovo sudaryti sandoriai, kuriais buvo perleistas visas jam priklausantis nekilnojamas turtas, nepažeidė atsakovo kreditorių teisių. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų išaiškinimų, kreditoriaus teises pažeidžiančiais yra pripažįstami sandoriai, kurie įvairiais būdais apsunkina ir sumažina kreditoriams galimybę išieškoti skolą. Šiuo atveju atsakovas, sudaręs ginčijamus sandorius, perleido kitiems asmenims visą savo turimą nekilnojamąjį turtą ir faktiškai užkirto kelią ieškovams, turėjusiems jo atžvilgiu reikalavimus, nukreipti išieškojimą į šį turtą bei, jį realizavus, gauti prievolių įvykdymą. Tokiais savo veiksmais, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas neabejotinai pažeidė ieškovų teises.

38.       Kita privaloma actio Pauliana taikymo sąlyga – tai skolininko ir jo kontrahento nesąžiningumas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022). CK 6.67 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kai sandorį sudariusių asmenų nesąžiningumas yra preziumuojamas. Tokia prezumpcija yra taikoma, be kita ko, tais atvejais, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Nustačius, kad sandorio šalių veiksmai atitinka CK 6.67 straipsnyje nustatytas prezumpcijas, sandorio šalys yra pripažįstamos nesąžiningomis, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-403/2018). 

39.       Nagrinėjamu atveju atsakovas J. J. sudarė ginčijamą Akcijų pasirašymo sutartį su atsakove UAB (duomenys neskelbtini), kurios vieninteliu akcininku ir direktoriumi, kaip matyti iš byloje esančio Juridinių asmenų registro išrašo, yra jis pats ir šia sutartimi perleido Turtą 1. Byloje esantys duomenys sudaro pagrindą vertinti, jog atsakovas J. J., o kartu ir jo valdoma atsakovė UAB (duomenys neskelbtini), sudarydami ginčijamą sandorį, žinojo, kad J. J. turi kreditorių ir kad perleidus jo turtą UAB (duomenys neskelbtini), kitiems jo kreditoriams bus užkirstas kelias vykdyti išieškojimą iš šio turto. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į šios nutarties 25 punkte jau minėtas aplinkybės apie atsakovo turimą įsiskolinimą ieškovui R. P., taip pat šios nutarties 30–32 punktuose išdėstytas aplinkybes, susijusias su pastarojo atsakovo ir ieškovės UAB „Bajorų vėjas“ sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties vykdymu ir atsakovo įsipareigojimų šiai ieškovei atsiradimu. Todėl pastarųjų atsakovų nesąžiningumas sudarant aptariamą sandorį yra laikomas įrodytu, o atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti deklaratyvūs samprotavimai vertinami kaip nepagrįsti.

40.       Kitą ginčijamą sandorį – Dovanojimo sutartį, kuria buvo perleistas Turtas 2 – atsakovas J. J. sudarė su savo motina atsakove I. J., todėl pagal pirmiau minėtą CK 6.67 straipsnio 1 punkto nuostatą šiuo atveju yra preziumuojama, jog šio sandorio šalys yra nesąžiningos. Atsakovas apeliaciniame skunde šios prezumpcijos nepaneigė – atsakovo nurodyti argumentai, jo vertinimu, pagrindžiantys objektyvų poreikį sudaryti šią sutartį nėra pagrįsti (žr. šios nutarties 34–35 punktus), o jo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad atsakovė I. J. nežinojo apie atsakovo prievoles kitiems asmenims nėra pakankami siekiant paneigti šiuo atveju taikomą sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.

41.       Atsakovų sąžiningumo sudarant abu ginčijamus sandorius nepatvirtina ir atsakovo teiginiai, kad ginčijamus sandorius buvo planuojama sudaryti dar 2018 metais, todėl 2019 m. kovo 22 d. buvo parengta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurią gavus buvo inicijuoti ginčijami sandoriai. Visų pirma, pažymėtina, kad atsakovas tinkamai ir laiku nepateikė byloje tokias jo nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, be kita ko, ir nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, kuria jis remiasi įrodinėdamas savo poziciją. Antra, turto vertinimas pats savaime nesudaro pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovas J. J. jau anksčiau turėjo ketinimų sudaryti ginčijamus sandorius. Turto vertinimas galėjo būti atliktas kitais tikslais, pavyzdžiui, siekiant ateityje sudaryti hipotekos sandorius su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytu hipotekos kreditoriumi ir pan. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šie argumentai neįrodo, kad atsakovams nebuvo žinoma apie ieškovų turimus reikalavimus J. J. atžvilgiu.

42.       Be pirmiau aptartų aplinkybių, atsakovo vertinimu, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl actio Pauliana sąlygų buvimo, atsakovas rėmėsi ir aplinkybe, kad ieškovų turimi reikalavimai yra žymiai mažesni nei perleisto turto vertė. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu teiginiu, kad kreditorių interesus pažeidžiantys sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais nepriklausomai nuo jų vertės ir nurodo, kad teismas neatsižvelgė į actio Pauliana instituto tikslą ir šio instituto taikymo pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie atsakovo argumentai yra iš dalies pagrįsti. 

43.       Atsakovas pagrįstai nurodo, kad actio Pauliana institutas nėra skirtas pašalinti iš civilinės apyvartos teisei prieštaraujančius sandorius. Šioje nutartyje jau minėta, kad actio Pauliana institutas – tai specialus kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio funkcija yra kompensacinė – taikant šį institutą yra siekiama atkurti ankstesnę, iki kreditoriaus teises pažeidusių sandorių sudarymo buvusią skolininko turtinę padėtį ir sudaryti kreditoriui sąlygas patenkinti savo reikalavimus. Taigi, šio instituto tikslas – ne sandorio pripažinimas negaliojančiu, o kreditoriaus teisėtų interesų patenkinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-916/2019). Toks šio instituto taikymo tikslas lemia specifinius actio Pauliana taikymo padarinius. CK 6.66 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad pripažįstant sandorį negaliojančiu taikant actio Pauliana institutą, nėra reikšmingas kreditoriaus įsiskolinimo dydis ir ginčijamu sandoriu perleisto turto vertė, neatsižvelgė į minėtą įstatymo nuostatą ir actio Pauliana instituto tikslus.

44.       Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo atveju egzistuoja akivaizdi ginčijamais sandoriais perleisto turto vertės ir ieškovų turimų reikalavimų vertės disproporcija ir panaikinus ginčijamus sandorius nebuvo pasiekti actio Pauliana tikslai. Nors atsakovas nurodo, kad tikroji jo perleisto turto vertė sudaro net 87 545 Eur, atsakovas nepateikė pirmosios instancijos teismui tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Be to, pats atsakovas negarinėjamoje byloje įrodinėjo, kad ginčijamais sandoriais perleistą turtą jis įgijo už jam suteiktą 50 000 Lt (14 481 Eur) tikslinę paskolą ir kad šiuo turtu atsiskaitęs su paskolos davėja (dalį turto jai padovanodamas, o kitą dalį perleisdamas jos nurodytam juridiniam asmeniui), jis nepakeitė savo turto ir įsipareigojimų balanso. Taigi, atsakovo byloje išdėstyta pozicija dėl perleisto turto vertės yra nenuosekli, atsakovas tinkamai nepagrindė savo teiginių, kad turto vertė sudaro 87 545 Eur, todėl teismas neturi pagrindo remtis tokiais jo argumentais. Vadovaujantis byloje pateiktais duomenimis iš Nekilnojamojo turto registro, byloje buvo apskaičiuota, kad vidutinė perleisto turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, sudaro 53 009 Eur. Tačiau ši vertė taip pat nepagrindžia, jog ieškovų reikalavimai yra žymiai mažesni už perleisto turto vertę, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad dalis šio turto buvo įkeista nustatant hipoteką, kuri, neabejotinai lemia tam tikro masto daikto rinkos vertės sumažėjimą. Atsakovas, kvestionuodamas teismo sprendimą panaikinti sandorius visa apimtimi, nepagrindė ir neįrodė, kokia yra tikroji jo perleisto turto vertė ar kokio turto, jo vertinimu, pakaktų siekiant įvykdyti ieškovų reikalavimus.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

45.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kuriuo ieškovių reikalavimai buvo patenkinti, teisingai nustatė ir įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes ir iš esmės tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas. Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais taikant acio Pauliana institutą ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą dėl absoliutus jo sprendimo negaliojimo pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46.       Apeliacinės instancijos teismui netenkinus atsakovo pateikto apeliacinio skundo, ieškovai įgijo teisę į išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė UAB „Bajorų vėjas“ prašo apeliacinės instancijos teismo priteisti jai iš atsakovo J. J. 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Grįsdama šias išlaidas, ieškovė pateikė 2021 m. lapkričio 15 d. sąskaitą ir 2021 m. lapkričio 19 d. mokėjimo nurodymą, iš kurių matyti, kad ji sumokėjo savo atstovui 605 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Ieškovės prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, pagrindu apskaičiuotų didžiausių už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą priteistinų išlaidų sumų, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovo.

47.       Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 18 d. nutartimi atsakovui iki galutinio sprendimo šioje byloje priėmimo buvo atidėtas terminas sumokėti 1 020 Eur už apeliacinį skundą mokėtiną žyminį mokestį. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ši suma priteistina į valstybės biudžetą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Bajorų vėjas“ (juridinio asmens kodas 302516869) iš atsakovo J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 1 020 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt eurų) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.