Pranešėjas A. Žerlauskas              Civilinė byla Nr. 2A-917-265/2014

Teisėjas V. Jurjonas               (Proceso Nr. 2-43-3-01257-2013-3)

              Procesinio sprendimo kategorija

(S)

              121.14;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 31 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Jolantos Gailevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. J. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos, palūkanų priteisimo,

n  u  s  t  a  t  ė :

ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 20 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio  metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2008-04-22 atsakovo A. P. prašymu žodiniu susitarimu atsakovui pervedė 20 000 Lt. Pinigus paskolino iki pareikalavimo, apie porai savaičių, tačiau atsakovas pinigų negrąžino.

Šilutės rajono apylinkės teismas 2014-02-12 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra: 1) paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai. Šias abi aplinkybes įrodyti yra ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pirmas būtinas paskolos sutarties požymis – pinigų perdavimo faktas, nustatytas ir įrodytas. Tuo tarpu, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, dėl antrosios būtinos aplinkybės ieškovas nepateikė jokių įrodymų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas ketino grąžinti ar būtų dalį sumos grąžinęs. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, jog ieškovui 2007-12-19 paskolinus 32 750 JAV dolerių atsakovui pagal kreditavimo sutartį, 2008 m. balandžio mėn. ieškovui prireikė pinigų, todėl paprašė laikinai grąžinti 20 000 Lt. Atsakovas taip ir padaręs: 2008-03-27  7 000 JAV dolerių pravedė į V. J. sąskaitą bei likusią sumą litais perdavė grynais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šias aplinkybes patvirtina byloje esantis sąskaitos išrašas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikšminga yra ta aplinkybė, jog tarp šalių buvo itin tamprūs santykiai: jie buvo verslo partneriai, artimai bendravo šeimomis, todėl bendrai atlikinėjo daug įvairiausių veiksmų, tame tarpe finansinių.

Ieškovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo ieškinį tenkinti arba panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nenustatė bylai reikšmingų faktų ir dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą. Teismas išimtinai vadovavosi vien tik atsakovui palankiomis aplinkybėmis, o kitų aplinkybių netyrė ir nevertino. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovo argumentus dėl skolos negrąžinimo pagrįstais pastarajam neįrodžius, kad dalis pinigų ieškovui buvo grąžinta grynais. Be to, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovo nurodomas argumentas, jog neva ieškovui paprašius laikinai grąžinti 20 000 Lt atsakovas taip ir padarė, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Iš byloje esančios ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 94-2-00056-11 matyti, kad tyrėjui uždavus atsakovui klausimą, kokiam tikslui 2008-04-22 ieškovas iš savo asmeninės sąskaitos pervedė jam 20 000 Lt sumą, atsakovas nurodė, jog žemės išvados pirkimui, kurią šalys kartu pirko 04.23. Taip pat ieškovas nurodo, jog nelogiška pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuota, kad ieškovas turėjo įrodyti atsakovo ketinimą grąžinti jam pervestus pinigus. Apelianto vertinimu šių aplinkybių visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą ir neteisingai išsprendė bylą.

Atsakovas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes ir tinkamai taikė materialines teisės normas bei pagrįstai konstatavo, jog ieškovas 2008-04-22 pervedė atsakovui tas pačias pinigines lėšas, kurios ieškovo prašymu 2007-03-28 buvo laikinai grąžintos kaip 32 000 JAV dolerių paskolos dalis. Be to, atsakovui planuojant sudaryti sandorį su A. J., ieškovas laikinai grąžintą paskolos dalį mokėjimo pavedimu 2008-04-22 pervedė atgal (grąžino) atsakovui, o atsakovas, kaip matyti iš SEB banko sąskaitos išrašo, tą pačią dieną A. J. pervedė 38 000 Lt. Kaip nurodo atsakovas, ieškovas nuolat kenkia jam ir jo šeimai. Atsakovo vertinimu paskolos santykių nebuvimą įrodo aplinkybė, jog ieškovas ilgai skolos iš atsakovo nereikalavo, nors pagal kitus vykdomuosius raštus buvo aktyvus. Taip pat atsakovas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis prašo skirti ieškovui baudą.

              Apeliacinis skundas tenkintinas.

              Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgusi į apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį bei faktinius bylos duomenis pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines ir įrodymus reglamentuojančias teisės normas. Visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovas turėjo įrodyti atsakovo ketinimą grąžinti 20 000 Lt. Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Dėl to nagrinėjamu esminę reikšmę turi pinigų perdavimas. Šių pinigų priėmimas suponuoja pinigus gavusios šalies pareigą juos grąžinti. Tokiu atveju paskolos davėjui nekyla pareiga įrodinėti paskolos gavėjo įsipareigojimą pinigus grąžinti. Pažymėtina, jog paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta ir paskolos gavėjui nekils pareiga grąžinti pinigus tik tuo atveju, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste spręsdama, ar pavedimas gali patvirtinti buvus tarp šalių paskolinius santykius, pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013, kuria koreguota ir toliau plėtota iki tol buvusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės
aiškinimo ir taikymo praktika bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių, išaiškinta, jog
paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą faktinę bylos aplinkybę, teismas vertina pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178straipsniai). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Dėl to šiuo nagrinėjamu atveju atsakovas, teigdamas, kad ieškovui prireikė pinigų, todėl paprašė laikinai grąžinti 20 000 Lt, o jis taip ir padaręs: 2008-03-27 d. 7 000 JAV dolerių pervedė į V. J. sąskaitą bei likusią sumą litais perdavė grynais, o vėliau ieškovas tą pačią sumą vėl pervedė atsakovui, turėjo šias aplinkybes įrodyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių aplinkybių atsakovas neįrodė. Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šių aplinkybių neįrodo ir sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad atsakovas sumokėjo ieškovui 7 000 JAV dolerių, ir atsakovo teiginiai, jog likusią sumą sumokėjo ieškovui grynais. Logiška būtų manyti, jeigu ieškovas būtų prašęs atsakovo laikinai grąžinti jam 20 000 Lt, tai atsakovas šią sumą būtų pervedęs litais, o ne JAV doleriais. Be to, atsakovo pervestų 7 000 JAV dolerių į ieškovą sąskaitą ekvivalentinė išraiška nesiekia 20 000 Lt. Kaip matyti iš sąskaitos išrašo, tai sudaro 15 494,50 Lt. Atsakovo teiginiai, jog likusią sumą jis ieškovui sumokėjo grynais, nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Kaip matyti iš sąskaitos išrašo, tą pačią dieną, kai atsakovas ieškovui sumokėjo 7 000 JAV dolerių, į savo sąskaitą jis įnešė 7 500 JAV dolerių. Dėl to logiškai nepaaiškinama aplinkybė, kodėl atsakovas dalį neva tai sumokėjo ieškovui grynais, o ne įnešęs į sąskaitą tokios sumos, kuri pagal ekvivalentinę reikšmę sudarytų 20 000 Lt. Įvertinus tai, jog šalys 2007-12-18 buvo sudariusios kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 32 000 JAV dolerių, darytina išvada, kad atsakovo sąskaitos išrašas, kuriame atsakovas sumoka ieškovui 7 000 JAV dolerių ir prie mokėjimo paskirties parašo „dalinis paskolos grąžinimas“, patvirtina tai, jog atsakovas grąžino ieškovui dalį skolos pagal minėtą kreditavimo sutartį, o ne laikinai pervedė pinigus ieškovui paprašius. Tuo tarpu aplinkybė, jog ieškovas 2008-04-22 pervedė atsakovui 20 000 Lt tam, kad jis sudarytų sandorį su trečiuoju asmeniu, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi paskolos gavėjas gautus pinigus gali naudoti savo reikmėms. Ši išvada tik patvirtiną aplinkybę, jog atsakovas skolinosi iš ieškovo pinigus tam, jog galėtų sumokėti trečiajam asmeniui pagal sandorį. Dėl to laikytina, kad atsakovui buvo suteikta 20 000 Lt paskola, kurią atsakovas privalo grąžinti (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Atsakovo teiginiai, jog ieškovas negalėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis skolino atsakovui 20 000 Lt ir kada atsakovas įsipareigojo juos grąžinti, neturi teisinės reikšmės. Esminę reikšmę turi pinigų perdavimo faktas, kuris suponuoja atsakovo pareigą pinigus grąžinti arba įrodyti, jog pinigus gavo kitu pagrindu, kuris nesuponuoja pareigos jam jų grąžinti. Aplinkybė, jog šalis siejo verslo teisiniai santykiai, taip pat neturi teisinės reikšmės. Vien tik šių santykių buvimas neeliminuoja pareigos grąžinti gautų pinigų.

Esant nurodytų aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir netinkamai aiškino CK 6.870 straipsnio 1 dalį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują - ieškovo ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir priteisti iš atsakovo 20 000 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 20 000 Lt sumą nuo civilinės bylos iškėlimo (2013-07-19) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose – 1 200 Lt (žyminis mokestis) (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taip pat priteistinos iš atsakovo 29 Lt pašto išlaidos valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

              Įvertinus aplinkybes, kad ieškovo apeliacinis skundas pagrįstas, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašymas ieškovui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu grįstas ne faktais, o emocijomis. Dėl to, įvertinus visas byloje esančias aplinkybės, nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovą piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis.

              Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-07-19 nutartimi, paliktinos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  s  p  r  e  n d  ž  i  a :

              Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškovo V. J. ieškinį tenkinti visiškai. Iš atsakovo A. P. ieškovui V. J. priteisti 20 000 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 20 000 Lt sumą nuo civilinės bylos iškėlimo (2013-07-19) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

              Priteisti iš atsakovo A. P. 29 Lt pašto išlaidas valstybei.

              Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-07-19 nutartimi, palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kolegijos pirmininkas                                                                       Alvydas Žerlauskas

Kolegijos teisėjai                                                                                Irma Čuchraj

                                                                                                            Jolanta Gailevičienė