Civilinė byla Nr. 2A-1261/2012

Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.1; 44.5.2.17; 110.6

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 20 d.

 Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. D. ir atsakovo J. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-566-450/2011 pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovui J. M. dėl nuostolių atlyginimo. Tretieji asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, B. M. .

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas E. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui J. M. ir prašė priteisti iš atsakovo 192 352 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Namo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso virš butų esanti pastogė (palėpė). Siekiant įregistruoti nuosavybės teises į šią palėpę 2002 m. sausio 24 d. buvo atlikti jos kadastriniai matavimai, atliktas neįrengtos pastogės idealiųjų dalių paskaičiavimas pagal išmatuotą 103,93 kv. m. palėpės plotą ir nustatytos bendrasavininkų dalys: ieškovo idealioji dalis palėpėje -3350/10000 (34,82 kv. m.), atsakovo - 2294/10000 (23,84 kv. m.), Vilniaus miesto savivaldybės - 1767/10000 (18,36 kv. m.) ir Z. M. - 2589/10000 (26,91 kv. m.). Ieškovas, Z. M. ir Vilniaus miesto savivaldybė 2002 m. spalio 28 d. pasirašė susitarimą dėl palėpės patalpos dalių įregistravimo pagal atliktus kadastrinius palėpės matavimus ir atliko neįrengtos palėpės idealiųjų dalių paskaičiavimą. Šio susitarimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos patalpų savininkų idealiosios dalys. 2003 m. vasario 7 d. ieškovas ir Z. M. sudarė dalies neįrengtos pastogės patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš Z. M. įsigijo 2589/10000 (26,91 kv. m.). Analogišką sutartį ieškovas 2008 m. sausio 22 d. sudarė su Vilniaus miesto savivaldybe, iš kurios įsigijo dar 1767/10000 (22,1 kv. m.) dalis palėpės. Iš viso ieškovui nuosavybės teise palėpėje priklauso 7706/10000 dalys, 80,09 kv. m.

Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise name priklauso butas (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2001 m. sausio - kovo mėn. gavo tuomečių namo bendraturčių sutikimus įsirengti patalpas virš jam nuosavybės teise priklausančio buto ir atlikti šių patalpų teisinę registraciją. Vilniaus miesto Žvėryno seniūnas 2001 m. kovo 22 d. leidimu atsakovui suteikė teisę įsirengti palėpės patalpas ir atlikti šių patalpų teisinę registraciją su sąlyga, kad palėpė bus rekonstruojama pagal suderintą projektą ir tik gavus atitinkamus leidimus palėpės rekonstrukcijai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsakovui išdavė 2001 m. liepos 30 d. leidimą buto rekonstrukcijai, kuriuo leista palėpėje įsirengti gyvenamąsias patalpas pagal parengtą palėpės rekonstrukcijos projektą. 2003 m. rugsėjo 4 d. ieškovui išduotas statybos leidimas rekonstrukcijai atlikti. 2003 m. balandžio 8 d. atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, reikalaudamas panaikinti ieškovui priklausančių palėpės patalpų registraciją ir nustatyti teisę Nekilnojamojo turto registre registruoti nuosavybės teises į jam neva priklausančią 15,5 kv. m palėpės dalį, kurią atsakovas įsirengė iš nenaudingo palėpės ploto. Šiuo ieškiniu atsakovas J. M. taip pat ginčijo sandorius, pagal kuriuos ieškovas E. D. įgijo palėpės dalį, taip pat prašė teismo pripažinti jam teisę netrukdomai atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui priklausančią palėpės dalį ir joje įrengti gyvenamąsias patalpas.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2980-22/2003, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, areštavo E. D. nuosavybės teise priklausančią palėpės dalį, uždraudė vykdyti areštuotose patalpose rekonstrukcijos darbus. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad E. D. nukrypo nuo patvirtinto jo palėpės dalies rekonstrukcijos projekto, stogo konfigūracijos pakeitimas turėjo įtakos palėpės įrengtų patalpų plotui, tačiau bendras palėpės plotas nepasikeitė ir negalėjo pasikeisti. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. vasario 7 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovo nuomone, nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2007 m. vasario 7 d. dėl pareikšto ieškinio ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jam buvo padaryta didelė materialinė žala dėl iš esmės išaugusių rekonstrukcijos darbų kainų. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas J. M. iki šiol faktiškai naudojasi 3410/10000 (35,44 kv. m) palėpės dalimi, priklausančia jam, todėl jis iki šiol negali naudotis savo turtu. 2003 m. rugsėjo 8 d. ieškovas buvo sudaręs statybos rangos sutartį, kuria su rangovu UAB „Ištaka“ buvo susitarta dėl konkrečių rekonstrukcijai reikalingų darbų atlikimo bei darbų ir statybos darbams atlikti būtinų priemonių įkainių. Pagal šią sutartį rekonstrukcijos darbai nepradėti. Pasibaigus bylinėjimuisi 2008 m. kovo 21 d. ieškovas sudarė naują statybų rangos sutartį su rangovu UAB „Prolainas“. Pagal šią sutartį statybos darbai turėjo būti atliekami pagal tą patį iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengtą projektą, susitarta dėl tokios pačios darbų apimties ir pobūdžio, kaip ir 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartyje. Tačiau naujai sudarytoje statybos rangos sutartyje statybos darbų kaina padidėjo 192 352 Lt dėl pabrangusių statybinių medžiagų ir darbo jėgos. Darbai pagal nurodytą statybos rangos sutartį nepradėti dėl to, kad atsakovas iki šiol nėra įvykdęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime nustatyto įpareigojimo pertvarkyti palėpę, perkeliant joje savavališkai įrengtą pertvarą pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą palėpės įrengimo projektą.

Ieškovas nurodė, jog jis kreipėsi į nepriklausomą ekspertę R. L. dėl lyginamojo statybos (rekonstrukcijos) darbų ir priemonių, reikalingų statybos darbams atlikti, kainų, buvusių 2003 m. rugsėjo mėn. ir 2008 m. kovo mėn., tyrimo. Tyrimu siekta nustatyti statybos (rekonstrukcijos) darbų, numatytų ieškovo sudarytose 2003 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. kovo 21 d. rangos sutartyse kainų pokyčius. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. kovo mėn. ieškovo sudarytose rangos sutartyse numatytų statybos darbų ir priemonių, būtinų šiems darbams atlikti, kainos išaugo 160 683,22 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. kovo 21 d. rangos sutartis sudaryta su privačiu subjektu, susitariant dėl darbų ne minimaliomis kainomis, o dėl kokybiškų statybos darbų, naudojant kokybiškas statybos priemones, šioje sutartyje ir ekspertės išvadoje nurodytos kainos nežymiai skiriasi. Pasak ieškovo, jam priklausančios palėpės dalies rekonstrukcijos kainos padidėjimas 160 683,22 Lt laikytinas ieškovo nuostoliais, patirtais dėl atsakovo reikalavimu jo atžvilgiu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas buvo priverstas sudaryti naują rangos sutartį. Ši sutartis iki šiol yra galiojanti, bet nėra pradėta vykdyti dėl to, kad atsakovas iki šiol nėra įvykdęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime nustatyto įpareigojimo pertvarkyti palėpę, perkeliant joje savavališkai įrengtą pertvaros sienelę pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą palėpės įrengimo projektą. Dėl prisiimtų sutartinių įsipareigojimų rangovui UAB „Prolainas“ ir ne nuo jo priklausančių aplinkybių ieškovas vėl patiria nuostolių, nes UAB „Prolainas“ reikalauja sutarties vykdymo sulygtomis kainomis, neatsižvelgdamas į kainų pokyčius po sutarties sudarymo. Ieškovui kyla pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir rangovui UAB „Prolainas“ atlikus ieškovo palėpės dalies rekonstrukcijos darbus, jis privalės už atliktus darbus sumokėti sutartyje nurodytą pinigų sumą, t. y. 192 352 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui E. D. iš atsakovo J. M. 80 000 Lt nuostoliams atlyginti, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, 6 900 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškovo ieškinio dalį atmetė. Priteisė atsakovui J. M. iš ieškovo E. D. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo J. M. 144,50 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės biudžetui.

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, priimta byloje Nr. 2-2980-22/2003 pagal J. M. prašymą, E. D. pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: areštavo jam nuosavybės teise priklausančią palėpės dalį, uždraudė vykdyti areštuotose patalpose rekonstrukcijos darbus, disponuoti areštuotu turtu. Nurodyta byla užbaigta ją išnagrinėjus apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo priimta 2007 m. vasario 7 d. nutartimi. Pagal teismų praktiką, CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga. Šalis, kreipusis į teismą su ieškiniu ir prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš dalies veikia savo rizika, tačiau tai savaime nereiškia jos piktnaudžiavimo teise. J. M., prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pagal jo prašymą teismui jas pritaikius, turėjo suvokti, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinimas nereiškia jam palankaus galutinio teismo sprendimo. Būtinos CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko patirti nuostoliai. J. M. ieškinys įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo atmestas, tai lemia ir su ieškinio pareiškimu susijusių laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą. E. D. ketino atlikti jam nuosavybės teise priklausančios palėpės dalies rekonstrukciją bei įsirengti gyvenamąsias patalpas, atliko tam reikiamus veiksmus (statybos leidimo gavimas, rangos sutarties sudarymas, banko kredito gavimas, kt.), tačiau šiuos jo ketinimus sutrukdė J. M. pareikštas ieškinys ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovas iki šio laiko nėra pašalinęs atitvarinės sienelės ir taip neįvykdęs Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo, tai leidžia daryti išvadą, kad ne tik ankstesnėje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, bet ir nurodytas besitęsiantis teisės pažeidimas neleidžia ieškovui E. D. pradėti rekonstrukcijos darbų. Kompleksiškų statybos darbų pradėti nėra galimybės, o atlikti atskirų rekonstrukcijos darbų negalima dėl pernelyg senų namo konstrukcijų, darbų pobūdžio, dėl to ieškovas negalėjo pradėti darbų jam priklausančios palėpės dalyje. Nuostolių dydžiui apskaičiuoti teismas kartu su kitais bylos įrodymais vertino ieškovo pateiktą R. L.2010 m. gruodžio 22 d. raštą ,,Dėl statybos darbų ir priemonių, būtinų statybos darbams atlikti, kainų“, kuriame remiantis AB ,,YIT Kausta“ sąmatomis apskaičiuotas palėpės statybos darbų kainų skirtumas per laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo mėnesio iki 2008 m. kovo mėnesio yra 160 683,22 Lt. Atsakovo pateiktoje P. Č. parengtoje kainų analizėje nurodyta, kad 2010 m., atliekant 2003 m. lokalinėse sąmatose nurodytus darbus, jų pabrangimas sudarytų 27 936,69 Lt. 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartyje su UAB ,,Ištaka“ nurodyti tie patys darbai, kaip ir 2008 m. kovo 21 d. sutartyje su rangovu UAB ,,Prolainas“. Statybos leidime nurodyta, kad tarp pirmo aukšto ir palėpės lieka tos pačios medinės perdangos. Dėl to rangos sutartyje su UAB ,,Prolainas“ sąmatoje nurodytas gelžbetoninių monolitinių perdangų montavimas, įvertintas 89 514 Lt, neatitinka statybos leidimo ir rekonstrukcijos projekto. Dėl statybų kainų sumažėjimo 2009–2010 m. teismas nurodė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo metu, dėl to teismas remiasi paskutiniais žinomais nuostolių apskaičiavimais, kurių pagrindu priteisia jų atlyginimą.

Teismas pažymėjo,, kad sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, reikia įvertinti, ar nukentėjusiojo veiksmai nesudaro pagrindo atleisti asmenį, kurio prašymu šios priemonės buvo taikytos, nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 str.), bei tokius nuostolius mažinti (CK 6.282 str.). Nuostolių mažinimo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo buvimo aspektu vertintini ne tik nukentėjusiojo materialiniai teisiniai, bet ir procesiniai veiksmai (pvz., ar jis naudojosi procesine teise skųsti nutartį dėl atitinkamų priemonių taikymo). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi patenkinus J. M. prašymą ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, E. D. turėjo procesinę teisę skųsti nutartį ir šia teise jis pasinaudojo. Vilniaus apygardos teismo vertinimu, E. D. toje byloje ėmėsi visų priemonių, kad išvengtų galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Viena tokių priemonių buvo ta, kad E. D. 2006 m. kovo 29 d. pateikė Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui prašymą užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Šiuo prašymu J. M. buvo iš karto informuotas apie nuostolių atsiradimą arba galimą jų atsiradimą ateityje. Dėl to nėra pagrindo J. M. atleisti nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti priteistino nuostolių atlyginimo dydį. Teismas, remdamasis nuostolių atsiradimo realia tikimybe, taip pat kritiškai įvertindamas ieškovo pateiktą rangos darbų kainų skirtumo apskaičiavimą, iš jo atėmęs perdangos įrengimo kaštus, sumažino priteistinų nuostolių dydį iki 80 000 Lt.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas E. D. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą, priteisiant ieškovui 160 683,22 Lt nuostolių atlyginimo, taip pat iš naujo išsprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims klausimą. Taip pat priteisti iš atsakovo ieškovui pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1.            Teismas nepakankamai įsigilino į bylos medžiagą ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad rekonstrukciją leidžiančiuose dokumentuose nėra numatytas perdangų įrengimas. Atsižvelgus į Statybos leidimo išdavimo metu galiojusios Statybos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 101-3597) 2 straipsnio 18 dalį, statinio ar jo dalies rekonstrukcija apima ir perdangų keitimą ir/arba sustiprinimą, siekiant užtikrinti, kad konstrukcijos atitiktų statiniams keliamus saugos, patvarumo ir apkrovos reikalavimus. Apeliantui 2003 m. rugsėjo 4 d. išduotame statybos leidime Nr. GR/1329/03-0879 numatyta, jog šis leidimas išduodamas gyvenamųjų patalpų įrengimui pastogėje, apjungiant šias patalpas su butu Nr. 6. Statybos leidime detalizuojami ir statinio techniniai rodikliai, be kita ko, ir perdangų medžiagiškumas, nurodant, kad perdangų medžiagos išlieka „esamos“. Tačiau nei iš statybos leidimo, nei iš techninio projekto nematyti, kad pačios perdangos išlieka nekeičiamos, taigi identifikuojant perdangų medžiagiškumą statybos leidime pavartotas žodis „esamos“, anot apelianto, jokiu atveju negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad perdangos išlieka nekeičiamos. Be to, perdangų keitimas/sustiprinimas būtinas dėl perdangų prastos būklės. 2009 m. rugsėjo 8 d. rangos sutartyje buvo numatyti darbai, susiję su perdangomis.

2.            Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, dėl ko sprendime nepagrįstai konstatavo nesant pagrindo priteisti apeliantui dalį nuostolių, pasireiškiančių perdangų įrengimo kaštų pagal 2003 m. ir 2008 m. kainas skirtumu. Vien tai, kad pagal rangovų UAB „Ištaka“ bei UAB „Prolainas“ parengtas sąmatas vietoj medinių perdangų buvo numatyta įrengti gelžbetonines monolitines perdangas, negali būti pagrindu teismui paneigti apelianto teisę reikalauti atsakovo atlyginti byloje reikalaujamą šių perdangų įrengimo išlaidų pagal 2003 m. ir 2008 m. kainas skirtumą: 1) pagal techninį projektą bei statybos leidimą medinių perdangų pakeitimas naujomis leidžiamas; 2) apeliantas suderino su projekto rengėju ir rangovais rekonstrukcijos darbų, įskaitant ir perdangų pakeitimo darbus, atlikimo bei šių darbų kaštų klausimus; 3) byloje yra pateikti nuostolių, susijusių su medinių perdangų įrengimu, dydį pagrindžiantys įrodymai – R. L. rengtos sąmatos, iš kurių matyti, kad medinių perdangų įrengimo kaštai pagal 2008 m. kainas net 21 925,29 Lt didesni nei gelžbetoninių monolitinių perdangų įrengimo kaštai. Tai, kad apeliantas šios (didesnės) sumos neįtraukia į bendrą reikalaujamų priteisti nuostolių sumą, įtraukdamas į ją mažesnę sumą, paskaičiuotą už gelžbetoninių monolitinių perdangų įrengimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantui apskritai negali būti priteisti nuostoliai, kuriuos jis patirs įrengdamas medines perdangas.

3.            Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.282 straipsnį bei kitas materialines normas, dėl ko nepagrįstai konstatavo esant pagrindą mažinti ieškovui priteistinų nuostolių dydį. Teismas sprendime, viena vertus, pripažįsta, kad pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės ar tuo pagrindu mažinti priteistinų nuostolių dydį nėra, bei nurodo, kad apelianto realiai patirtais nuostoliais laiko ne ieškinio reikalavimų sumą, o 2010 m. gruodžio 22 d. apelianto pateiktu paskaičiavimu dėl statybos darbų kainų skirtumo, t. y. 160 683,22 Lt sumą. Tačiau toliau sprendime teismas vis dėl to sprendžia esant pagrindą sumažinti ieškovui priteistinų nuostolių sumą nuo 192 352 Lt iki 80 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendimą mažinti apeliantui priteistinų nuostolių dydį teismas priėmė, iš 160 683,22 Lt išskaičiuodamas 42 564 Lt sumą už statybos darbus perdangų montavimui, taip pat remdamasis CK 6.249 straipsnio 5 dalimi bei įvertindamas tai, kad R. L. atlikti skaičiavimai gali būti netikslūs. Apelianto nuomone, šie motyvai nėra pakankami teismui net 58,4 proc. sumažinti priteistiną žalos atlyginimą, remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi ar 3 dalimi. Anot jo, teismas privalėjo vadovautis deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, įskaitant CK 6.263 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, jog teismas nepagrįstai konstatavo nesant pagrindo rekonstruojamame objekte keisti perdangas ir nepagrįstai apeliantui nepriteisė nuostolių, pasireiškiančių medinių perdangų įrengimo kaštų pagal 2003 m. ir 2008 m. kainas skirtumu. Be to, teismas, sumažindamas nuostolių dydį dar 38 119,22 Lt, nenurodė nei motyvų, nei skaičiavimų, pagrindžiančių tokį nuostolių sumažinimą,

Apeliaciniu skundu atsakovas J. M. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. ir ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

1.            Nepagrįsta teismo išvada, jog nuostoliai ieškovui turi būti priteisiami, kaip būsima žala. Sprendimu priteistas statybos medžiagų bei statybos darbų kainų skirtumas nepatenka į CK 6.249 straipsnyje numatytą ir ieškovo prašomą nuostolių išlaidų forma sąvoką, t. y. neatitinka išlaidų požymių. Ieškovo naudai priteisti nuostoliai nėra jo patirti nuostoliai, taip pat byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad tokius nuostolius ieškovas patirs. Byloje nebuvo pateikta įrodymų apie realiai patirtus ieškovo nuostolius, nes statybos darbai, už kuriuos ieškovas prašė priteisti nuostolius iki šiol neatlikti.

2.            Teismas, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 5 dalimi, sprendime nurodė, jog jis P. Č. išvadas vertins kaip rašytinį įrodymą, taip pat, kad, priteisdamas nuostolių dydį, remsis paskutiniu paskaičiavimu, tačiau paskutiniu ir aktualiausiu paskaičiavimu nesivadovavo ir motyvų, kodėl šiuo įrodymu nesivadovauja nenurodė.

3.            Teismas apie P. Č. atliktą skaičiavimą pažymėjo, kad specialisto išvados civilinis procesas nenumato, tačiau lygiai tokia pačia R. L. išvada, kurioje atliktas statybos darbų palyginimas 2003-2008 m. kainomis, vadovavosi, nepaisant to, kad P. Č. turimi kvalifikaciniai atestatai yra platesnio pobūdžio nei R. L. . Be to, R. L. , atlikdama skaičiavimus, vadovavosi AB „YIT Kausta“ 2003 m. ir 2008 m. sąmatų skaičiavimo programomis, tačiau byloje nėra duomenų apie šios programos akreditavimą ir nėra aišku kokiu pagrindu skaičiuojama remiantis nurodyta programa.

4.            Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal P. Č. atliktus apskaičiavimus ir jo padarytą išvadą, realaus statybos kainos pabrangimo nėra, o jeigu ir yra, tai jis labai nežymus, nes kainos krito į 2003-2004 m. lygmenį. Teismas neatsižvelgė į minėtą aplinkybę, motyvuodamas tuo, kad negalima teigti, jog yra 27 936,69 Lt pabrangimas, nes skaičiavimas atliktas 2011 m. pradžioje, o išvados motyvuojamojoje dalyje nurodoma 2010 m. kainos. Apeliantas pažymi, kad skaičiuojamųjų statybos kainų metodikų koeficientai, atsižvelgiant į infliaciją, yra koreguojami du kartus metuose, t. y. spalio ir gegužės mėn., todėl 2011 m. vasario 17 d. skaičiuojant statybos kainų palyginimą, buvo vadovautasi aktualiausia metodika, t. y. 2010 m. spalio mėnesio kainomis. Dėl šios priežasties vadovautis 2008 m. kovo mėn. statybos kainomis, t. y. esant pačiomis aukščiausiomis ikikrizinėmis kainomis, nebuvo pagrindo, nes jos visiškai neatspindi dabartinės situacijos.

5.            Teismo išvada ieškovo naudai priteisti būsimas realias ieškovo išlaidas prieštarauja CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatai. Įstatyminis reglamentavimas numato ne žalos atlyginimą o nuostolių atlyginimą. Be to, laikinosiomis apsaugos priemonėmis nuostoliai turi būti padaryti ieškovui, t. y. nuostoliai turi būti faktiškai patirti. Įstatymas nenumato galimybės priteisti būsimus nuostolius.

6.            Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi buvo neleista ieškovui atlikti rekonstrukcijos darbus tik jam priklausančioje palėpės dalyje, o ne apskritai sustabdytas viso buto rekonstrukcijos procesas, todėl nepagrįstai ieškovas prašė priteisti kainų skirtumą nuo viso rekonstrukcijos projekto, įskaitant darbus sklype, buto, esančio pirmame aukšte remonto bei rekonstrukcijos darbus.

7.            Nepaisant to, kad E. D. išduotame 2003 m. rugsėjo 4 d. statybos leidime buvo nurodyta, kad rekonstrukcija atliekama ūkio būdu, ieškovas 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarė statybos rangos sutartį su UAB „Ištaka“, apie rangovo pasikeitimą neinformavo statybos leidimą išdavusios institucijos. Minėta sutartis nebuvo pateikta civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 ir nebuvo realiai vykdoma. P. Č. pateiktoje išvadoje atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Ištaka“ sąmatos sudarytos, vadovaujantis šiuo metu galiojančiais statinių statybos kainų nustatymo principais, kurie 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarant statybos rangos sutartį dar negaliojo, todėl galima daryti išvadą, kad 2003 m. rugsėjo mėn. ieškovas E. D. nebuvo sudaręs statybos rangos sutarties, o ketino atlikti statybos darbus ūkio būdu. Dėl šių priežasčių, apskaičiuojant nuostolių dydį, į bylą pateiktomis sąmatomis galima remtis tik iš dalies, t. y. šalinant visas pridėtines ir netiesiogines išlaidas (rangovo socialinio draudimo išlaidas, pridėtinės vertės mokestį, statybvietės išlaidas, papildomą darbo užmokestį, pridėtines išlaidas, rangovo pelną), nes šios išlaidos nėra būdingos statybai ūkio būdu.

8.            Ieškovo pateiktose statybos darbų sąmatose su rangovais, o taip pat kitose specialistų sąmatose nurodyti kai kurie darbai neatitinka statybos dokumentų, t. y. ieškovui E. D. 2003 m. rugsėjo 4 d. išduoto statybos leidimo ir rekonstrukcijos projekto, kultūros paveldo reikalavimų.

9.            Nepagrįstai teismas atmetė apelianto argumentus, susijusius su rangovų kvalifikacija, vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 23 straipsniu. Ši išvada nebuvo padaryta vadovaujantis Kultūros paveldo departamento informacija. Kultūros paveldo departamento teritorinio skyriaus rašte aiškinamas 2003 m. galiojęs įstatyminis reguliavimas, be to, nurodyta institucija nėra kompetentinga aiškinti teisės aktus. 2008 m. sausio 25 d. pastatas, esantis(duomenys neskelbtini), įtrauktas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą, todėl kokie asmenys gali būti rangovais numato Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis, 7 dalis, 2005 m. balandžio 14 d. Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-146 patvirtintos atestavimo taisyklės.

10.        Nepagrįstai teismas nurodė, jog nėra pagrindo atleisti apelianto nuo atsakomybės ar tuo pagrindu mažinti priteistinus nuostolius. Apie civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 kilusį ginčą bei laikinąsias apsaugos priemones, sustabdysiančias statybų procesą, ieškovui buvo žinoma iki statybos leidimo išdavimo, todėl 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarant statybos rangos sutartį su UAB „Ištaka“, ieškovas objektyviai negalėjo turėti pagristų ir teisėtų lūkesčių įgyvendinti šią sutartį, nes dėl objekto nuosavybės dalies daugiau kaip 5 mėnesiai buvo nagrinėjamas ginčas teisme. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, o taip pat ir vėlesnio civilinės bylos nagrinėjimo metu, ieškovas E. D. nepateikė į bylą įrodymų apie planuojamą statybą. Jeigu ieškovas statybos rangos sutartį būtų išviešinęs, teismas galimai nebūtų pritaikęs laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas galėjo kreiptis į teismą su prašymu panaikinti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir pagrįsti savo prašymą turimais statybos dokumentais, tačiau jis elgėsi pasyviai, todėl privalo prisiimti atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių.

11.        Ieškovas 2006 m. kovo 29 d. civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 kreipėsi į teismą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Ieškovas šio prašymo taip pat nepagrindė jokiais įrodymais, nepridėjo nei 2003 m. rugsėjo 8 d. sutarties su UAB „Ištaka“, nei 2003 m. gruodžio 9 d. susitarimo, dėl šios sutarties nutraukimo. Šis E. D. prašymas teisme liko neišnagrinėtas, ir pats ieškovas, nė viename iš paskesnių teismo posėdžių nekėlė klausimo, kad jo prašymas dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų nagrinėjamas. Šios aplinkybės leidžia daryti dvi išvadas: 1) teismui nenagrinėjant E. D. prašymo buvo prisidėta prie žalos padidinimo teismo veiksmais (neveikimu), todėl buvo pagrindas kvalifikuoti esant mišrios kaltės atvejį ir nustatyti valstybės kaltės laipsnį (CK 6.272 str. 2 d.); 2) aplinkybė, kad ieškovas E. D. po 2006 m. kovo 29 d. nesidomėjo pareikšto prašymo rezultatu, nekėlė klausimų dėl jo išsprendimo, todėl tokie jo veiksmai laikytini nepateisinamai pasyviais, kas didina žalą, o tai sudaro savarankišką pagrindą netaikyti atsakomybę arba ją mažinti (CK 6.248 str. 4 d., 6.253 str., 6.282 str.).

12.        Civilinė atsakomybė, taikant CPK 147 straipsnio 3 dalį, turi būti kvalifikuojama bendraisiais pagrindais (CK 6.245 str., 6.263 str.) dėl kelių priežasčių: 1) CPK 147 straipsnio 3 dalyje nenumatytas civilinės atsakomybės be kaltės institutas. 2) CPK 147 straipsnio 3 dalies aiškinimas per atsakomybės be kaltės prizmę nėra suderinamas su teisės kreiptis į teismą veiksmingu įgyvendinimu. 3) Nepagrįsta išvada, jog ieškovas, atmetus ieškinį, turi prisiimti neigiamas pasekmes dėl atsakovui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nes ieškovas ne visada turi reikiamą informaciją apie realią situacijos padėtį, kai kurias aplinkybes atsakovas gali neišviešinti, kaip šiuo atveju, 2003 m. rugsėjo 8 d. rangos sutarties sudarymo fakto, arba būti klaidinamas, kaip šiuo atveju, dėl statybos ūkio būdu, dėl ko laikinųjų apsaugos priemonėmis sukeltas pasekmes yra neįmanoma prognozuoti. Bylos baigties dažnai negalima prognozuoti dėl joje esančios teisinės problemos sudėtingumo, įstatymų netobulumo, teismų praktikos atitinkamu klausimu nebuvimo ar prieštaringumo, proceso šalių elgesio.

13.         Apeliantas, 2003 m. kreipdamasis į teismą, teisėmis nepiktnaudžiavo, nenorėjo, kad E. D. dėl to patirtų nuostolių, sąžiningai gynė savo nuosavybės teisę.

Trečiasis asmuo B. M. rašytiniu pareiškimu pareiškė, jog prisideda prie atsakovo J. M. apeliacinio skundo ir palaiko jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas E. D. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas J. M. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimu į ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus Teisingumo ministerija prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo ieškovui pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 7 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui. Nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip pagrindu apskaičiuojant būsimą žalą, remtasi nurodyta ieškovo pateikta 2003 m. rugsėjo 8 d. sutartimi, tačiau tinkamai neįvertinta atsakovo įrodinėjama aplinkybė, kad pagal sutartį rangovo UAB ,,Ištaka“ sąmatos sudarytos remiantis nuo 2006 m. sausio 14 d. įsigaliojusiais statinių statybos kainų nustatymo principais (2006 m. sausio 13 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-21 patvirtinto STR 1.05.06:2005 ,,Statinio projektavimas“ 6 priede nustatyti nauji statinių statybos kainų nustatymo principai), kurie sudarant 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartį dar negaliojo. Šią aplinkybę nurodė atsakovas savo atsikirtimuose į ieškovo reikalavimą, remdamasis tokį vertinimą pateikusio specialių žinių turinčio P. Č. 2011 m. vasario 17 d. išvada. Kasacinis teismas sprendė, kad atsakovo pateikta P. Č. 2011 m. vasario 17 d. išvada turėjo būti įvertinta tuo aspektu, ar ji sukėlė pagrįstas abejones 2003 m. rugsėjo 8 d. rangos sutarties, kaip įrodymo, patikimumu ir, atitinkamai, ar taip ieškovui nebuvo perkelta pareiga įrodyti, kad rangos sutartyje esantys duomenys yra patikimi. Pažymėjo, kad įrodymo patikimumas gali būti įvertinamas ir nenustačius jo suklastojimo fakto. Aukščiausiasis Teismas įpareigojo išsiaiškinti, ar ši sutartis gali būti patikimu duomenų šaltiniu, sprendžiant dėl statybos darbų kainų šios sutarties sudarymo metu ir dėl pačios sutarties sudarymo fakto.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Ieškovo E. D. apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovo J. M. apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 7 d. priėmė nutartį, kuria konstatavo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai), o kaltė dėl atsakovo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra atskirai nustatinėjama, sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo padarytos žalos atlyginimo klausimą. Kasacinės instancijos teismas akcentavo, kad gali būti priteisiama taip pat ir žala, kuri neišvengiamai atsiras ateityje. Taip pat konstatavo, kad prašymo dėl nuostolių, galinčių kilti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo pateikimas teismui yra asmens procesinė teisė, ne pareiga, šią procesinę teisę E. D. siekė įgyvendinti. Aplinktžybė, kad teismo nutartimi būtų taikytas nuostolių, galinčių kilti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimas, nenulemtų žalos dėl laikinųjų apsaugos priemonių išvengimo. Kartu kasacinis teismas pažymėjo, kad nuostolių numatomumas taip pat gali būti teisiškai reikšmingas sprendžiant dėl atsakomybės ribojimo. Pasisakydamas dėl aplinkybės, jog Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas neišnagrinėjo E. D. 2006 m. kovo 29 d. prašymo dėl nuostolių, galinčių kilti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo, ir taip atsirado žalos dėl teismo veiksmų, kurią privalo atlyginti valstybė pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, kasacinis teismas nurodė tai, kad šioje byloje nepareikštas ieškinio reikalavimas valstybei dėl žalos, padarytos neteisėtais teismo veiksmais, o teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 str.), privalo neperžengti asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Atsižvelgdama į tai, kad minėta Aukščiausiojo Teismo nutartis įsiteisėjusi ir privaloma žemesnių instancijų teismams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis teismas pasisakė dėl ieškovo veiksmų jo atžvilgiu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones bei dėl valstybės atsakomybės nagrinėjamu atveju, taip pat pasisakė dėl atsakovo kaltės bei žalos, kuri neišvengiamai atsiras ateityje priteisimo galimybės. Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentų, susijusių su paminėtais klausimais.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, jog Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, kuria jo prašymu buvo pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės, ieškovui buvo neleista atlikti rekonstrukcijos darbus tik jam priklausančioje palėpės dalyje, o ne apskritai sustabdytas viso buto rekonstrukcijos procesas, todėl ieškovas nepagrįstai prašė priteisti kainų skirtumą nuo viso rekonstrukcijos projekto, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nustatyta, kad ieškovui buvo išduotas statybos leidimas atlikti rekonstrukciją, įrengiant gyvenamąsias patalpas pastogėje ir jas sujungiant su butu (1 t., 55 b. l.). Rekonstrukcijos projekte buvo numatyta palėpėje įrengti gyvenamąsias patalpas, patekimui į ją įrengiant medinius laiptus, visas inžinerines komunikacijas prijungiant prie esamo buto (169-174 b. l., 1 t.). Vilniaus Apskrities Viršininko Administracijos Teritorijų Planavimo ir Statybos Valstybinės Priežiūros Departamento 2009 m. sausio 19 d. rašte Nr. (101)-11.56-20 (1 t., 200 b. l.) pažymima, kad darbus pagal 2003 m. rugsėjo 4 d. statybos leidimą Nr. GR/1329/03-0879 galima vykdyti tik griežtai laikantis suderinto projekto sprendinių, t. y. kai J. M. įvykdys Departamento 2007 m. liepos 13 d. reikalavimo Nr. 91010-11.12-90-A nurodymus. Šiuo reikalavimu, nustačius, jog atlikdamas patalpų rekonstrukcijos darbus, atsakovas J. M. nesilaikė suderinto projekto ir atitvarinę sienutę (pertvarą) pastūmė 2,06 m., jam buvo nurodyta vykdyti rekonstrukcijos darbus pagal suderintą projektą, nesant techninės galimybės suderinti projekto korektūros. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu atsakovas J. M. buvo įpareigotas savo lėšomis pertvarkyti palėpę, esančią (duomenys neskelbtini), virš buto Nr. 5, perkeliant palėpėje įrengtą atitvarinę sienelę pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą palėpės įrengimo projektą, sienelės perkėlimą atlikti per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2011 m. sausio 13 d. akto Nr. FAK-67 matyti, kad minėto teismo sprendimo atsakovas neįvykdė (2 t., 232 b. l.). Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas neturėjo galimybių vykdyti rekonstrukcijos darbus jam priklausančiose patalpose (CPK 178 str.).

Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad statybos leidime nurodyta, jog darbai bus atliekami ūkio būdu, todėl ieškovas neturėjo pagrindo sudaryti rangos sutarčių. Pažymėtina, kad teisės aktai tokiu atveju nedraudžia ieškovui rekonstrukcijos projekte numatytiems darbams atlikti samdyti rangovą, todėl minėtas apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Ieškovo teigimu, remiantis 2003 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. kovo 21 d. rangos sutartimis bei jų pagrindu parengtomis statybos ir rekonstrukcijos darbų sąmatomis, šiose sąmatose numatytos išlaidos, reikalingos tiems patiems statybos darbams atlikti, padidėjo net 192 352 Lt. Toks kainų skirtumas susidarė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu išaugusių statybos medžiagų bei darbo jėgos pabrangimo ir šis ginčo palėpės dalies rekonstrukcijos darbų bei statybos priemonių kainos padidėjimas yra tiesiogiai susijęs su aplinkybėmis, dėl kurių ieškovas neturėjo galimybės atlikti statybos darbų iki statybos leidimo suvaržymo. Apeliaciniu skundu ieškovas, atsižvelgdamas į ekspertės R. L. išvadą, ieškinyje prašomą priteisti 192 352 Lt sumą sumažino iki 160 683,22 Lt.

Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad P. Č. pateiktoje išvadoje atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Ištaka“ sąmatos sudarytos, vadovaujantis šiuo metu galiojančiais statinių statybos kainų nustatymo principais, kurie 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarant statybos rangos sutartį dar negaliojo, todėl galima daryti išvadą, kad 2003 m. rugsėjo mėn. ieškovas E. D. nebuvo sudaręs statybos rangos sutarties, o ketino atlikti statybos darbus ūkio būdu.

Nagrinėjamoje byloje 2012 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje nutartyje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, privalo įrodyti, kad kainų skirtumas neišvengiamai egzistuos, kai atsakovas patirs išlaidas darbams. CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos įvykdymo prasme tai reiškia, kad teismui turi būti pateikti tokie įrodymai, kurie pašalintų bet kokias abejones dėl tokios žalos atsiradimo ateityje. Pažymėtina, kad rangos sutarties kaina yra reliatyvi reikšmė, todėl tokiu atveju, kai žala įrodinėjama dviejų rangos sutarčių kainų skirtumo metodu, turi būti įvertinama kiekvienos iš tokios sutarties įrodomoji reikšmė ir ar jų pakanka padaryti išvadai, kad tokio dydžio išlaidos neišvengiamai bus patirtos ateityje.

Vadovaujantis Aplinkos ministro 2006 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. D1-492, juridinių asmenų, fizinių asmenų ir mokslo įstaigų parengtas rekomendacijas registruoja ir registrą tvarko VĮ Statybos produkcijos sertifikavimo centras (toliau – SPSC), o normatyvų ir kainynų projektus rengia, koduoja ir platina rekomendacijų rengėjas. Iš į bylą pateikto 2013 m. kovo 20 d. SPSC rašto (5 t., 74 b. l.) matyti, kad dalis 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutarties sąmatose nurodytų darbo kodų (normatyvų) (N15P-1501, N15P-0501, N2P-0203, N12P-0606, 1 t., 72, 76, 77, 83 b. l.) SPSC buvo įregistruoti tik 2007 m. Be to, UAB ,,Sistela“ 2013 m. balandžio 12 d. rašte (5 t., 93 b. l.) paaiškino, kad ši įmonė minėtas jos parengtas statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymo rekomendacijas platina po jų įregistravimo ir kontrolinio egzemplioriaus pateikimo saugojimui rekomendacijų registre. Teisėjų kolegijos nuomone, paminėtos aplinkybės reiškia, jog 2003 m. rugsėjo 8 d. (statybos rangos sutarties su UAB ,,Ištaka“ sudarymo data) nei ieškovas, nei UAB ,,Ištaka“, sudarydamas lokalines sąmatas, neturėjo galimybės naudotis paminėtais normatyvais. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ieškovas savo paaiškinimuose teigia, kad šie normatyvai galėjo būti naudojami privačiuose asmenų santykiuose iki jų įregistravimo (5 t., 85 b. l.), tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Tai savo ruožtu leidžia pagrįstai abejoti dėl ieškovo pateiktos statybos rangos sutarties su UAB ,,Ištaka“ (bei kartu su ja pateiktų sąmatų) sudarymo datos, o tuo pačiu ir pagrįstai abejoti šios sutarties įrodomąja reikšme sprendžiant dėl kainų skirtumo, buvusių pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir pateikiant ieškinį dėl žalos atlyginimo (CPK 185 str.).

Pagrindą abejoti 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutarties sudarymo data bei įrodomąja reikšme sudaro ir kitos byloje esančios aplinkybės. Antai, rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas nurodo, kad jis negali atsakyti, kada būtent buvo sudarytos ir teismui pateiktos UAB „Ištaka“ sąmatos; paaiškinimuose taip pat nurodoma, kad nutraukus sutartį su UAB „Ištaka“, praėjus 4 metams po sutarties nutraukimo, ieškovas sąmatų buvo neišsaugojęs, todėl kreipęsis dėl šių sąmatų pateikimo. Atkreiptinas dėmesys, kad 2003 m. rangos sutarties ir sąmatų patikimumo klausimas buvo iškeltas dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovui pateikus P. Č. išvadą (3 t., 3-5 b. l.), tačiau ieškovas, net žinodamas atsakovo poziciją, nepaaiškino teismui sąmatos neišsaugojimo ir pakartotinio gavimo iš UAB „Ištaka“ aplinkybių. Minėtas aplinkybes ieškovas paaiškino tik po UAB „Sistela“ atsakymo, kad statybos normatyvai N15P-1501, N15P-0501, N2P-02-03, N12P-0606 buvo pradėti naudoti ir platinti tik po jų įregistravimo 2007 m. Be to, Vilniaus m. 1 apylinkės teismo byloje Nr. 2-58-235/2006 ieškovas apie 2003 m. rugsėjo 8 d. sutartį su UAB „Ištaka“ iš viso neužsiminė, nors 2003 m. spalio 16 d. skųsdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kaip sąžiningas ir protingas asmuo, tai padaryti turėjo galimybę (civ. b. Nr. 2-58-235/2006, 1 t., 151-152 b. l.). Nurodyta sutartis nebuvo pridėta taip pat ir 2006 m. kovo 29 d. prašant nuostolių atlyginimo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (civ. b. Nr. 2-58-235/2006, 3 t., 15-17 b. l.).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).

Remdamasi paminėta kasacinio teismo praktika, o taip pat išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo remtis 2003 m. rugsėjo 8 d. rangos sutartimi bei prie šios sutarties sudarytomis sąmatomis skaičiuojant kainų skirtumą 2003 m. ir 2008 m., o tuo pačiu ir žalą, kurią ieškovas patirs ateityje.

Esant tokiai situacijai, kai nebelieka atskaitos taško, nuo kurio būtų galima paskaičiuoti ieškovo būsimą žalą, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog dėl 2003 m. rugsėjo 25 d. civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis patyrė žalą (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantys kiti įrodymai taip pat nepatvirtina ieškovo patirtos žalos dydžio. Ieškovas pateikė eksperto E. M. išvadą, kad UAB ,,Ištaka“ sąmatos atitinka 2003 m. galiojusius statinio statybos sąmatų sudarymo principus, tačiau kartu išvadoje pateikiama, kad dalis darbo užmokesčio priskaičiuota didesnė, ir nurodomas, kaip jau nustatyta, 2003 m. negaliojęs įkainis (normatyvas) N15P-0501. Be to, šioje išvadoje paminima, kad medžiagų ir mechanizmų kainos nebuvo analizuojamos, o kitas išlaidas suponuoja užsakovo ir rangovo susitarimas įvertinus objektyvias aplinkybes, kurios tenkina abi puses. Teisėjų kolegijos nuomone, ši ieškovo pateikta eksperto išvada nesudaro pagrindo manyti, kad 2003 m. rugsėjo 8 d. rangos sutarties su UAB ,,Ištaka“ pagrindu į bylą pateiktose sąskaitose nurodytos kainos atitinka 2003 m. kainas. Nors T. M. 2013 m. vasario 25 d. patikslinime nurodoma, kad sąmata yra dokumentas parengtas privaloma tvarka arba statytojo prašymu, kuriame pagal resursų skaičiuojamąsias arba rinkos kainas apskaičiuota išlaidų suma, reikalinga statinio projektui parengti ir įgyvendinti, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prie 2003 m. rugsėjo 8 d. sutarties pateiktos sąskaitos faktūros buvo parengtos remiantis ne sutartinėmis ar rinkos kainomis, o naudojantis skaičiuojamų kainų rekomendacijomis, kurias parengė UAB ,,Sistela“ ir kurios buvo SPSC įregistruotos 2007 m.. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo paimti kreditai, nors ir patvirtina, kad ieškovas ėmė paskolas iš atitinkamų asmenų, tačiau taip pat neįrodo žalos dydžio (t. y. skirtumo tarp kainų, buvusių 2003 m. ir 2008 m.). Remtis ekspertės R. L. tyrimu taip pat nėra pagrindo, nes savo išvadas ši ekspertė iš esmės grindė prie 2003 m. rugsėjo 8 d. rangos sutarties pateiktomis sąmatomis.

Nors iš atsakovo pateiktos P. Č. išvados (3 t., 3-5 b. l.) matyti, kad 2010 m. atliekant lokalinėse sąmatose nurodytus darbus, bendras statybos darbų, medžiagų bei mechanizmų pabrangimas sudarytų 27 926,69 Lt, tačiau pats ieškovas šį įrodymą ginčija, nurodydamas, kad išvadoje pateikiama informacija netiksli, neatitinka faktinių aplinkybių, išvadose kalbama apie 2010 m. kainas, todėl tokie duomenys nevertintini (3 t. 72 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su tokiais ieškovo teiginiais, juo labiau, kad pačioje P. Č. išvadoje nurodoma, kad norint nustatyti tikrąją darbų vertę, reikėtų apklausti keletą įmonių ir išvesti kainų vidurkį. Todėl teisėjų kolegija, svarstydama apie ieškovo būsimos žalos dydį, negali remtis ir šiuo atsakovo pateiktu įrodymu (CPK 185 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, ieškinį atmetant visiškai.

Apeliacinės instancijos teismui konstatavus ieškinio nepagrįstumą ir jį atmetant visiškai, kiti atsakovo ir ieškovo apeliacinio skundo argumentai nebeturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui, todėl nevertintini.

Dėl ekspertizės skyrimo

Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje 2012 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje nutartyje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą CK 6.249 straipsnio 3 dalimi, privalo įrodyti, kad kainų skirtumas neišvengiamai egzistuos, kai ieškovas patirs išlaidas darbams. Ieškovas 2013 m. balandžio 22 d. pateikė prašymą paskirti ekspertizę. Pažymėtina, kad teismo posėdis apeliacinės instancijos teisme buvo numatytas 2013 m. balandžio 23 d., o apie ginčijamą kartu su 2003 m. rugsėjo 8 d. rangos sutartimi į bylą pateiktų sąmatų sudarymo datą ieškovas sužinojo ne vėliau negu 2011 m. gegužės 31 d., susipažinęs su P. Č. išvada, ką patvirtina ieškovo pateikti paaiškinimai. Abejonė ieškovo pateikto įrodymo patikimumu taip pat akcentuota ir 2012 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, tačiau net tuo metu ieškovas nesvarstė galimybės pateikti teismui prašymo dėl ekspertizės skyrimo, o pateikė eksperto T. M. išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovas savo pareigą įrodyti, kad kainų skirtumas neišvengiamai egzistuos, kai atsakovas patirs išlaidas darbams, siekia perkelti teismui, be to, dieną prieš teismo posėdį pateikto prašymo dėl ekspertizės skyrimo patenkinimas tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, todėl teisėjų kolegija minėto prašymo netenkina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pakeitus ar panaikinus teismo sprendimą neperduodant bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme priimtas atsakovui palankus, o ieškovui nepalankus sprendimas. Bylą pralaimėjusiam ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Iš ieškovo valstybei priteistinos visų instancijų teismuose turėtos 212 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.). Atsakovas pirmosios instancijos teisme turėjo 4 000 Lt atstovavimo išlaidų (3 t., 44 b. l.), kurių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį bei sudėtingumą, nelaiko nepagrįstai didelėmis. Už apeliacinį skundą ir kasacinį skundą atsakovas sumokėjo po 2 400 Lt žyminio mokesčio (3 t., 103 b. l., 4 t. 14 b. l.). Atsakovo skundus patenkinus, pareiga atlyginti paminėtas išlaidas tenka ieškovui. Atsakovui iš ieškovo nepriteisiamos UAB ,,Sistelos“ 2013 m. vasario 13 d. dalinės ekspertizės ir antstolio V. Č. faktinių aplinkybių konstatavimo išlaidos, nes šiais įrodymais teismas nesirėmė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą pakeisti nurodant, kad ieškovo E. D. , a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), ieškinys atsakovui J. M. , a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), dalyvaujant tretiesiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Teisingumo ministerijai, B. M. , dėl nuostolių atlyginimo, atmetamas.

Priteisti atsakovui J. M. iš ieškovo E. D. 8 800 Lt (aštuonis tūkstančius aštuonis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovo E. D. 212 Lt (du šimtus dvylika litų) bylinėjimosi išlaidų valstybės biudžetui.

Teisėjai                                                                                                                      Alė Bukavinienė

Audronė Jarackaitė

                                                                                                                                 Nijolė Piškinaitė