Civilinė byla Nr.
2-17/2011
Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 3 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės
Jarackaitės ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo atsakovo G. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos
teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos
priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2193-527/2010 pagal ieškovų A. M. ir K. V. B.
ieškinį atsakovui G. N. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
ieškovai A. M. ir K. V. B. 2010 m.
balandžio 23 d. Kauno apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė priteisti jų
naudai iš atsakovo G. N. 326 000 Lt skolą, 5 % dydžio metinių palūkanų už
priteistą sumą skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 4-6). Kartu prašė imtis
laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškinio sumos ribose areštuoti atsakovo
(ne)kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas.
Kauno
apygardos teismas 2010 m. gegužės 20 d. nutartimi (b. l. 11-12) ieškovų prašymą
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir, atsižvelgdamas į
ginčo pobūdį (turtinis) bei didelę ieškinio sumą, taikė laikinąsias apsaugos
priemones, nustatydamas tam tikrą areštuojamo turto režimą.
Atsakovas
G. N. atskiruoju skundu (b. l. 14-17) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo
2010 m. gegužės 20 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
išspręsti iš esmės - ieškovų prašymą atmesti. Atskirąjį skundą motyvuoja tuo,
kad:
1.
Atsakovas 326 000 Lt iš ieškovų nesiskolino; ieškovai nepateikė įrodymų,
pagrindžiančių paskolos teisinius santykius.
2.
Ieškovai neįrodė, o pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad
ieškinio suma atsakovui yra didelė.
3.
Apie teismo posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas nebuvo
informuotas, kaip tai numato CPK 148 straipsnio 1 dalis.
Ieškovai
A. M. ir K. V. B. atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 22) su skundu nesutinka
ir prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teigia, kad jie neprivalėjo įrodyti, jog grėsmė įvykdyti teismo sprendimą
ateityje tikrai atsiras. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą gali
sudaryti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus priemonių teismo sprendimo vykdymas
gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).
Atskirasis
skundas atmestinas.
Apeliacine
tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškinio pagrįstumo, aplinkybių
(prielaidų), sudarančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, įrodymo
bei pranešimo apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesilaikymo
procesinių pasekmių.
CPK 144
straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių
byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų
apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba
pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti
teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymą. Kadangi laikinųjų
apsaugos priemonių taikymas visada būna nukreiptas į ateitį, užtenka nustatyti,
kad sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, o ne kad
sprendimo vykdymas neabejotinai pasunkės ar taps neįmanomas. Teismui
sprendžiant, ar būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirminėje
civilinio proceso stadijoje (vos iškėlus bylą) ir iš šiandieninių pozicijų
žvelgiant į ateitį, išvada dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo gali būti faktinė (pvz., skolininkas
sudarė preliminarią sutartį, įdėjo skelbimą dėl turto perleidimo) ar hipotetinė
(teoriškai įmanoma) (pvz., skolininko nuosavybės teise valdomas turtas lygus ar
nežymiai viršija skolas tretiesiems asmenims). Taigi juridinį pagrindą imtis
laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys arba
aplinkybės (modeliuojama situacija), leidžiantys pagrįstai manyti, jog
nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos neigiamos
pasekmės. Konkretūs faktiniai duomenys nustatomi atsižvelgiant į prievolės
dydį, rūšį (sutartinė/deliktinė, solidari/subsidiari/dalinė, pirminė/regresinė,
(ne)tiesioginė, pagrindinė/papildoma civilinė atsakomybė); į atsakovo statusą
(fizinis/juridinis asmuo), jo turtinę padėtį, ūkinę-komercinę veiklą ir pan.
Aplinkybės (modeliuojama situacija) siejamos su atsakovo elgesiu, kuris
tiesiogiai gali ir nepažeisti teisės aktų reikalavimų, bet ieškovui gali būti
nenaudingas. Pvz., atsakovas prisiima papildomų prievolių ir turimu turtu
(lėšomis) užtikrina savo arba trečiųjų asmenų prievolių tinkamą įvykdymą. Tad
jeigu kyla realus pavojus, kad ieškovo teisės, priverstinai vykdant sprendimą,
gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti
atsakovo turtinę padėtį status quo. Tai leistų tikėtis ieškovui, jog
jeigu ieškinys bus patenkintas, priimtas teismo sprendimas bus iš tikrųjų įvykdytas.
Byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų grėsmę įvykdyti
teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, t. y. duomenų apie apelianto ketinimus
perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą (lėšas) ir tokiu būdu apsunkinti ar
padaryti neįmanomą teismo sprendimo vykdymą. Kita vertus, būtinybę areštuoti
apelianto turtą ir/ar pinigines lėšas pagrindžia tai, kad nepritaikius
suvaržymų apeliantui būtų visos prielaidos arba, kitaip tariant, nebūtų
teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą (lėšas), jeigu jis
nuspręstų taip pasielgti. Pvz., panorėjęs apeliantas galėtų perleisti turtą
tretiesiems asmenims (pastarųjų interesus gintų CK 4.96 str.), išnuomoti jį,
apsunkinti; paslėpti ar iššvaistyti lėšas ir t. t.
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas
nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, tik atsižvelgia, ar ieškinio
dalykas yra susijęs su prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi. Teismų
praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
2-397/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
2-105/2006, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.) pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas tada, kai
vyksta turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė ieškinio suma objektyviai
padidina teismo sprendimo
neįvykdymo riziką. Ieškinio suma yra ne vienintelė, bet viena iš pagrindinių
aplinkybių, kuri gali patvirtinti arba paneigti grėsmę, kad teismo sprendimas, jeigu
jis bus palankus ieškovui, gali likti neįvykdytas arba jo vykdymas gali
pasunkėti. Ieškinio dydis vertinamas ne absoliučiu skaičiumi, o subjektyviai,
t. y. ar konkrečiam subjektui ieškinio suma yra didelė. Nors pagal bendrą
įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi
įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas
įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra
paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant
minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 25
d. nutartis civilinėje byloje nr. 2-1422/2009). Geriausiai savo turtinę padėtį
žino, taigi ir gali ją įrodyti būtent atsakovas. Bet kvestionuodamas žemesnės
instancijos teismo nutartį apeliantas
nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį, pvz., duomenų apie nuosavybės teise
turimą turtą ir jo vertę, išrašų iš banko sąskaitų, kt., kad būtų galima
nustatyti, ar jo finansinė padėtis tikrai yra stabili ir gera, o pareikšto
ieškinio suma jam nėra didelė.
Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos
teismas padarė teisingą išvadą, jog grėsmė įvykdyti sprendimą, jei jis būtų
priimtas ieškovų naudai, yra, ir ieškovų prašymu pagrįstai taikė laikinąsias
apsaugos priemones, o apelianto motyvai šios teismo išvados nepaneigia.
Apelianto
argumentas, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas be
pateisinamų priežasčių jo apie tai neinformavus, yra teisingas, tačiau šis
formalus proceso teisės pažeidimas nesudaro teisinio pagrindo naikinti iš esmės
teisingą nutartį (CPK 328 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo klausimą, teismas turi pranešti apie tai priešingai šaliai, išskyrus
atvejus, kai yra reali grėsmė, jog pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos
priemonių taikymą ar jų taikymą padarys neįgyvendinamą (CPK 148 str. 1 d.).
Teismas kiekvieną kartą turi pagrįsti išvadą, kodėl, jo manymu, klausimą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikia spręsti nepranešus atsakovui.
Svarstant, ar reikia informuoti atsakovą apie posėdį dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo, būtina įvertinti, iš kokių santykių kilo teisminis ginčas,
koks yra ginčo objektas (savo savybėmis unikalus, apibrėžtas rūšiniais
požymiais), kiek laiko praėjo nuo tariamo ieškovo teisių pažeidimo iki bylos
iškėlimo ir pan. Argumentų, kodėl klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių
išspręstas nepranešus atsakovui, skundžiamoje nutartyje nėra. Todėl
pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas padarė formalų procesinį pažeidimą,
bet jis neįtakojo atsakovo teisių, nes apeliacinės instancijos teisme jam buvo
sudarytos visos sąlygos būti išklausytam (lot. audiatur et altera pars)
ir pateikti, jei nori ir/ar turi, naujus įrodymus (CPK 314 str.).
Teisėjų kolegija
pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas adekvačiai įvertino galinčias
kilti pasekmes, teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo pagrindas ir jas pagrįstai taikė, todėl nutartis
paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
338 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė
Gasiūnienė
Audronė Jarackaitė
Vytas
Milius