Civilinė byla Nr. 2-3-881/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01138-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija: 25.3; 27.3.1.13

(S)

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,

sekretoriaujant Sonatai Aidukei,

dalyvaujant ieškovui A. G.,

atsakovo Lietuvos advokatūros atstovei advokatei S. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 2-3-881/2015 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo sprendimo panaikinimo,

       n u s t a t ė :

ieškovas A. G. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo 2014 m. sausio 23 d. sprendimą, priimtą drausminėje byloje Nr. 11/2013, kaip neteisėtą. Be to, prašo atnaujinti senaties terminą ieškiniui pateikti, nes praleido jį dėl svarbios priežasties, o būtent, laiku kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, gindamas savo teises, tačiau nepašalino teismo nurodytų trūkumų, nes ne visi teismo nustatyti trūkumai buvo teisingi, jų negalėjo įvykdyti. Apskundė teismo nutartį dėl trūkumų šalinimo, tačiau per klaidą atsiuntė atskirąjį skundą, kuris nebuvo pasirašytas, taigi teismas skundą paliko nenagrinėtą. Negalėjo ištaisyti atskirojo skundo trūkumo, nes teismas nutartį išsiuntė į Panevėžio miesto III advokatų kontorą, o kolegos laišką priėmė, tačiau jo apie gautą korespondenciją neinformavo. Taigi neturėjo galimybės ištaisyti atskirojo skundo trūkumus ir tikėjosi, kad jo skundas išsiųstas į Lietuvos apeliacinį teismą. Pažymi, kad minėtu sprendimu, jam, kaip advokato padėjėjui, buvo paskirta nuobauda – papeikimas už Advokatūros įstatymo 38 straipsnio 2 dalies, Lietuvos advokatų etikos kodekso 1.2.3, 3.1, 3.2, 4.1 punktų bei Advokatų padėjėjų praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punkto pažeidimus. Advokatų garbės teismas sprendime nurodė, kad jis elgėsi ne profesionaliai, nenutraukdamas teisinių paslaugų sutarties su kliente V. Š. ir toliau ją atstovavo. Garbės teismas tokiu sprendimu formuoja praktiką, prieštaraujančią Advokatūros įstatymui, nes riboja asmenims teisę pasirinkti atstovą ar gynėją. Tokiu sprendimu garbės teismas siekė apginti tik G. Š. interesus, tačiau neatsižvelgė į jo klientės V. Š. teises, interesus bei teisėtus lūkesčius, kuriuos turėjo sąžiningai ir tinkamai užtikrinti. Vyko daugybė procesų, kuriuose G. Š. ir V. Š. siekė priešingų interesų. Visose bylose faktai ir aplinkybės buvo labai tarpusavyje susiję, buvo jam gerai žinomi, todėl buvo tinkamiausias V. Š. atstovas, be to, atstovo pasikeitimas nagrinėjamose bylose būtų reiškęs daugybę papildomų išlaidų V. Š.. Siūlė klientei susirasti naują atstovą, tačiau ši nesutiko, be to, nematė tam jokio teisinio pagrindo. Pasak garbės teismo, tarp G. Š. ir jo susiklostė nemalonūs priešiški santykiai, jis tapo priklausomas nuo išorinio poveikio, todėl tai dar labiau gilino šalių ginčą, o ne padėjo jį spręsti. Tokį sprendimą garbės teismas grindė vien tik spėlionėmis, byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų buvę galima padaryti tokią išvadą. Vykstant teisminiams procesams neturėjo asmeninio nusistatymo prieš G. Š., neturi jo ir dabar. Vengia su juo bendrauti, siekia išvengti bet kokio kontakto, neadekvataus G. Š. elgesio. Garbės teismas tokiu sprendimu siekia apriboti jo konstitucines teises, reikšdamas priekaištus, kad kreipėsi į policiją dėl G. Š. veiksmų, nors šis jį užpuolė. Nors vėliau G. Š. buvo išteisintas, tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jis neturėjo teisės kreiptis į policiją po to, kai G. Š. jį užpuolė. Nukentėjusiuoju tapo ne savo noru. Tai, kad buvo liudytoju kitoje baudžiamojoje byloje taip pat nuo jo nepriklausė, nes tiesiog matė įvykį, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Garbės teismas sprendime remiasi 2012 m. kovo 2 d. teismo posėdžio protokolu iš baudžiamosios bylos Nr. 1-21-766/2012, iš kur teismo nuomone matyti jo nusistatymas prieš G. Š.. Visi įrodymai turėjo būti ištirti garbės teismo posėdyje, jis turėjo teisę susipažinti su minėtu protokolu ir pateikti paaiškinimus šiuo klausimu. Taigi garbės teismas pažeidė jo procesines teises, be to, nenurodė ir nedetalizavo jo pasisakymų turinio, neatliko šio įrodymo vertinimo kitų įrodymų kontekste. Įvykis, kuriuo remiantis jam buvo paskirta nuobauda, įvyko 2011 metų balandžio mėnesį, tuo tarpu G. Š. su skundu į advokatūrą kreipėsi 2012 m. liepos 5 d., t. y. praleidęs 1 metų terminą drausminei bylai inicijuoti. Dėl to jam negalėjo būti pradėta drausminė byla, o pradėta byla turėjo būti nutraukta dėl senaties. Kitos advokatų garbės teismo sprendime nurodytos aplinkybės, aptariamos šiuo klausimu, iš viso nesiejamos su konkrečiais faktais, todėl nėra aišku, kada yra suėjusi senatis. Nuo V. Š. atstovavimo pradžios iki G. Š. skundo yra praėję keleri metai, todėl visos aplinkybės, kurios nėra aiškios, turi būti vertinamos jo naudai ir taikoma senatis. Garbės teismas nepagrįstai rėmėsi Advokatų etikos kodekso 3.1 punktu, nes jis atstovavo tik V. Š., kurios interesai nebuvo prieštaringi jos pačios interesams. Kitas pažeidimas, kurio pagrindu jam buvo iškelta drausminė byla, yra mantijos dėvėjimas teismo posėdyje. Garbės teismas nenurodė, kokią teisės normą pažeidė mantijos dėvėjimu posėdyje. Tvirtina, kad advokato padėjėjas turi tokias pačias teises ir pareigas kaip ir advokatas, taigi ir teisę dėvėti advokato mantiją. Nei advokatūros, nei teismų įstatyme nėra numatytas draudimas advokato padėjėjui teismo posėdyje dėvėti mantiją. Kadangi niekada nenešiojo advokatūros ženklo, kuris kartu su mantija sudaro advokato mantiją, o tik dėvėjo juodą darbinį drabužį, panašų į mantiją, nepagrįstą garbės teismo išvada, jog jis teismo posėdžių metu dėvėjo mantiją. Kad gali būti dėvimas darbinis drabužis, panašus į mantiją, buvo išaiškinta įvadiniame advokatų padėjėjų mokymo seminare. Nei G. Š., nei Advokatų taryba, nei Advokatų garbės teismas nenurodė, kada buvo padarytas pažeidimas – mantijos dėvėjimas, todėl visos abejonės turi būti traktuojamos jo naudai, taikant traukimo drausminėn atsakomybėn senatį. Garbės teismas taip pat padarė išvadą, kad 2011 m. lapkričio 24 d. V. Š. atsiliepime į pareiktą ieškinį naudojama leksika neatitinka profesionalaus teisinio dokumento leksikos standartų. Teismas padarė išvadą, kad 2011 m. gruodžio 25 d. sąskaita Nr. 56 išrašyta jo vardu, todėl jis yra šio dokumento bendraautorius. Apie tokio pobūdžio pažeidimą jis nebuvo informuotas, neturėjo galimybės dėl jo pasiaiškinti, todėl garbės teismas, konstatuodamas šį pažeidimą, išėjo už skundo ribų. Teismas dėl šio dokumento surašymo aplinkybių uždavė klausimą, tačiau neleido susipažinti su sąskaita, šis įrodymas nebuvo ištirtas posėdžio metu, todėl teismas rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo betarpiškai ištirti garbės teismo posėdyje. Garbės teismas net nenagrinėjo klausimo, kokie konkrečiai sakiniai neatitinka leksikos ir yra neetiški. Nors paaiškino, kad rašydavo visus procesinius dokumentus, bet klientė juos visada taisydavo pati, ir pasirašydavo pati, tačiau garbės teismas į tai neatsižvelgė. Teismas nenurodė, kokie sakiniai yra netinkami leksikos prasme ir neetiški. Garbės teismas taip pat konstatavo, jog jis pažeidė Advokatų padėjėjų praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punkto reikalavimus bei Advokatūros įstatymo  38 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teigia, kad pakeitė tik gyvenamąją vietą iš Panevėžio į Šiaulius, tačiau jo darbo vieta liko nepakitusi. Advokatas visą laikotarpį kontroliavo jo darbinę veiklą, nes visuose teismuose ant atstovavimo sutarčių ir orderių yra advokato P. P. leidimas atstovauti ar ginti klientą konkrečioje byloje. Apie 80 procentų turimų bylų yra nagrinėjamos Panevėžio teismuose, todėl beveik kasdien vyksta iš Šiaulių į Panevėžį. Tuo pačiu atvyksta pas advokatą, suderina bylų eigą, advokatas pasirašo ant atstovavimo sutarčių. Aplinkybė, jog nepriimdavo klientų advokato P. P. kontoroje, kad nerašydavo ten procesinių dokumentų, nepaneigia fakto, kad jo darbo vieta minėto advokato kontoroje. Kita vertus,  niekas nedraudžia susitikti su klientais kavinėje, o dokumentus rašyti namuose po darbo, juolab, kad darbo metu jis būna teismuose. Jo praktika buvo užskaityta, taigi garbės teismas negalėjo bausti už nesamą pažeidimą.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Lietuvos advokatūra, ginčydamas ieškinio pagrįstumą, prašo ieškinį atmesti, taip pat prašo taikyti ieškinio senatį, neatnaujinant ieškovo praleisto senaties termino, nes šis nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių. Nurodo, kad vienas iš profesinės etikos pažeidimų, kuriuos ieškovo elgesyje konstatavo Advokatų garbės teismas, yra nepriklausomumo principo pažeidimas. Garbės teismo vertinimu, ieškovas pats iniciavo baudžiamąją bylą dėl savo sužalojimo, kurioje priešinga šalis – G. Š. – buvo pripažintas kaltinamuoju, tačiau ir toliau atstovavo savo klientę bei naudodamas savo paties inicijuotos baudžiamosios bylos iškėlimo faktą siekė neigiamai charakterizuoti G. Š., kas sudaro pagrindą advokato padėjėjo elgesį laikyti neetišku. Garbės teismas sprendė, jog advokato padėjėjas, kurį sužalojo priešinga šalis ir dėl šio įvykio nagrinėjama baudžiamoji byla, privalėjo nusišalinti nuo atstovavimo, nes pats tapo šališku ir objektyviai nebegalėjo užtikrinti visiško nepriklausomumo teikiant teisines paslaugas V. Š. dėl kilusių savo asmeninių interesų. Ieškovas garbės teisme nepripažino, kad pažeidė nepriklausomumo principą, nesigailėjo dėl padaryto pažeidimo, patvirtino, jog analogiškoje situacijoje elgtųsi taip pat, kas leidžia spręsti, jog jis elgėsi neprofesionaliai, neobjektyviai ir tai nėra toleruotina advokato veikloje. Nepagrįsti yra ieškovo teiginiai, kad jam nebuvo žinomi įrodymai, kuriais rėmėsi garbės teismas, priimdamas sprendimą. Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo aprašo, patvirtinto 2012 m, balandžio 20 d. visuotiniame advokatų susirinkime 73 punktas numato, kad advokatas turi teisę susipažinti su savo drausmės bylos medžiaga, daryti jos kopijas ir išrašus. Ieškovas šia teise nesinaudojo, nesidomėjo savo drausmės bylos medžiaga, nebuvo atvykęs su ja susipažinti, klausiamas apie tiriamus įrodymus, neinformavo garbės teismo, kad nėra su jais susipažinęs, neprašė pertraukos ar bylos nagrinėjimo atidėjimo. Visus ieškovo minimus rašytinius įrodymus pateikė pareiškėjas G. Š. su pirminiu pareiškimu, todėl ieškovui turėjo būti žinoma, kad minėti dokumentai yra jo drausmės byloje. Be to, šie įrodymai yra civilinių ir baudžiamųjų bylų, kurių proceso dalyviu buvo advokato padėjėjas, dokumentai, dalį kurių jis pats parengė, todėl jų turinys ieškovui negalėjo būti nežinomas. Skundžiamame Advokatų garbės teismo sprendime buvo padaryta apsirikimo klaida nurodant, kad A. G. pažeidė Lietuvos advokatų etikos kodekso 3.1 punktą, tuo tarpu nepriklausomumo principas reglamentuojamas kodekso 4.1 punkte. Klaida yra mažareikšmė ir neturi įtakos ginčui, o kartu nepanaikina advokato padėjėjo drausminės atsakomybės už nepriklausomumo principo pažeidimą. Kitas pažeidimas, kurį konstatavo Advokatų garbės teismas, yra drabužio, panašaus į advokato mantiją dėvėjimas teismo posėdžių metu. Advokato padėjėjas yra asmuo, kuris tik rengiasi advokato veiklai, jis neturi advokato statuso, todėl negali naudoti advokato vardo, nei išskirtinio advokato atributo – mantijos. Advokato padėjėjas, vilkėdamas mantiją, gali klaidinti ne tik proceso dalyvius, bet ir kitus teismo pastate esančius asmenis, sudarydamas įspūdį, jog yra advokatas, tokiu būdu pažeidžiami ne tik Teismų įstatymo nuostatos, bet ir bendrieji advokato profesijos etikos principai ir papročiai. Ieškovas ieškinyje nurodo skirtingas aplinkybes, susijusias su mantijos dėvėjimu, nei nurodė Advokatų garbės teismas, kas leidžia abejoti ieškovo paaiškinimų nuoširdumu. Ieškinyje ieškovas teigia, kad darbinį rūbą, panašų į mantiją jam pasiuvo žmona, tuo tarpu garbės teismui nurodė, kad užsakė mantiją pasiūti siuvykloje ir kad šis rūbas skiriasi nuo advokato mantijos tik sagų išdėstymu. Advokatų garbės teismas taip pat nustatė, kad ieškovas procesiniuose dokumentuose vartoja neatitinkančią profesionalių teisinės kalbos standartų leksiką. Aplinkybė, kad klientė galėjo papildyti advokato padėjėjo paruoštą procesinį dokumentą, dėl ko jis nebeatitiko bendrųjų advokato profesinės etikos principų, nepašalina advokato padėjėjo atsakomybės už šio dokumento turinį. Advokato padėjėjui, kuris atstovauja klientei civilinėje byloje, turi būti žinomas galutinis teismui pateikiamų ir byloje esančių procesinių dokumentų turinys, nežinant šių dokumentų turinio, neįmanomas tinkamas profesinių funkcijų atlikimas, taigi tai, kad pasak advokato padėjėjo už procesinių dokumentų turinį yra atsakinga klientė, nes ji šiuos dokumentus pasirašė, tėra jo gynybos pozicija, nepašalinanti atsakomybės. Ieškovas taip pat teigia, kad nagrinėdamas aptariamo procesinio dokumento leksiką Advokatų garbės teismas viršijo įgaliojimus ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes Advokatų taryba jam už šį pažeidimą nebuvo iškėlusi drausmės bylos. Drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo 61 punkte nustatyta, kad Advokatų garbės teismas nėra varžomas Advokatų tarybos sprendime iškelti drausmės bylą nurodyto teisinio pagrindo, todėl garbės teismas turėjo teisę įvertinti visus drausmės byloje esančius duomenis apie galimus profesinės veiklos ar etikos pažeidimus bei dėl jų pasisakyti sprendime. Taip pat pažymi, kad Advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punkte numatyta, kad advokato padėjėjo darbo vieta yra kartu su vadovo darbo vieta. Ieškovo praktikos vadovas advokatas P. P. pateikė Lietuvos advokatūrai rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog jo padėjėjas A. G. išvyko nuolat gyventi į kitą miestą, todėl praktikos vadovas nebegali kontroliuoti jo veiklos. Garbės teismas padarė išvadą, jog nors formaliai A. G. darbo vieta buvo registruota buvusio praktikos vadovo darbo vietoje, tačiau faktiškai A. G. ten nedirbo, todėl konstatavo, jog advokato padėjėjas pažeidė Advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punkto nuostatas. Šis advokato padėjėjo atliekamas praktikos pažeidimas yra laikomas vienu iš sunkiausių pažeidimų ir netoleruotinas visų advokatų padėjėjų praktikoje.

Ieškinys atmetamas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismas 2014 m. sausio 23 d. drausminėje byloje Nr. 11/2013 priėmė sprendimą, kuriuo už Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 38 straipsnio 2 dalies, Lietuvos advokatų etikos kodekso 1.2.3, 3.1, 4.1 punktų, Advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punkto pažeidimus advokato padėjėjui A. G. skyrė nuobaudą – papeikimą. Advokatų garbės teismas konstatavo, jog nepaisant to, kad galimai konfliktines situacijas inspiravo ir nederamai elgėsi pats pareiškėjas, kuris iniciavo drausminės bylos advokato padėjėjui A. G. iškėlimą, advokato padėjėjas, būdamas asmeniu, kurio veiklos profesionalumui, skaidrumui, objektyvumui taikomi itin aukšti reikalavimai, suvokęs, jog yra tiesiogiai veikiamas nenormalių su priešingą procesinį interesą bylose turinčius asmeniu susiklosčiusių santykių, kilus pavojui jo nepriklausomumui, vadovaudamasis Advokatų etikos kodekso 3.1 punktu, turėjo nustoti veikti  klientės V. Š. vardu. To neatlikdamas, jis pažeidė Advokatų etikos kodekso 1.2.3, 3.1, 3.2, 4.1 punktų reikalavimus. Be to, Advokatų garbės teismas sprendė, jog advokato padėjėjas teismo posėdžių metu dėvėdamas mantiją pažeidė Advokatūros įstatymo nuostatas ir susiklosčiusias Lietuvos advokatūros tradicijas. Advokatų garbės teismas nustatė, kad advokato padėjėjas parengė procesinius dokumentus, kurių leksika neatitinka profesionalaus teisinio dokumento leksikos standartų. Advokato padėjėjas taip pat pažeidė Advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punkto nuostatas, kuriose numatyta, kad advokato padėjėjo darbo vieta yra kartu su vadovo darbo vieta, t. y. nors formaliai A. G. darbo vieta buvo registruota buvusio praktikos vadovo darbo vietoje, tačiau faktiškai A. G. ten nedirbo. Advokatų garbės teismas pažymėjo, jog A. G. savo paaiškinimuose plečiamai, savo naudai interpretuodamas advokato ir advokato padėjėjo etiką ir profesinę veiklą reguliuojančių teisės aktų normas, kėsinasi į klasikinių, nusistovėjusių ir Lietuvos advokatūros puoselėjamų principų stabilumą. Asmenų, kurie potencialiai pildys ir atnaujins Lietuvos advokatūros gretas teiginiai, jog jų veiksmai, kurių šiandieninė Lietuvos advokatūra netoleruoja, pažiedžia nusistovėjusius etikos principus, yra pateisinami, negali būti toleruojami.

Advokatūros įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis. Šioje įstatymo normoje, garantuojant advokatų nepriklausomybę, kartu nustatomos jų nepriklausomybės ribos. Jos įtvirtintos ne tik Advokatūros įstatyme tiesiogiai, bet ir kituose teisės aktuose, kurių taip pat turi laikytis Lietuvos advokatūra įgyvendindama Advokatūros įstatymą bei advokatūros organų priimtus aktus, pvz., Advokatūros įstatus, Advokatų etikos kodeksą ir kt. Jeigu sprendimas yra priimtas advokatūros organo, tai nereiškia, kad tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nesaisto bendrieji teisės principai. Advokatų garbės teismo sprendimas gali būti skundžiamas teismui (Advokatūros įstatymo 55 str.). Asmens teisė kreiptis į teismą dėl taikytos poveikio priemonės suponuoja teismo pareigą patikrinti jos taikymo pagrįstumą ir teisėtumą. Jeigu nebūtų visapusiškai tiriamas ir vertinamas Advokatų garbės teismo taikytų poveikio priemonių teisėtumas ir pagrįstumas, būtų pažeistas visuotinai pripažintas principas ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo taip pat reiškia jos gynimą ne formaliai, bet realiai ir veiksmingai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. Š. v. Lietuvos advokatūra, bylos Nr. 3K-3-26/2007).

Pagal Advokatūros įstatymo 52 straipsnį advokatui už šio įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus gali būti keliama drausmės byla (1 d.). Sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras (2 d.). Advokatūros įstatymo 53 straipsnyje nustatyta, kad drausmines nuobaudas advokatams skiria Advokatų garbės teismas. Taigi, advokatų drausmės bylų nagrinėjimo ir drausminių nuobaudų taikymo funkciją įstatymu pavesta vykdyti vienam iš Lietuvos advokatūros organų – Advokatų garbės teismui.

Advokatūros įstatymo 55 straipsnyje nustatyta Advokatų garbės teismo sprendimų apskundimo teismui galimybė, bet nenustatyta teismo teisė pakeisti paskirtą drausminę nuobaudą, kriterijai, į kuriuos atsižvelgdamas teismas turėtų spręsti dėl taikytinos drausminės nuobaudos ir pan. Teismas vykdo ne drausminės atsakomybės taikymo advokatams, o ginčų nagrinėjimo ir pažeistų teisių gynimo funkciją, todėl teismas, nagrinėdamas ginčą dėl Advokatų garbės teismo sprendimo, kuriuo advokatui paskirta drausminė nuobauda, turi įvertinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nustatęs, kad sprendimas yra nepagrįstas ir (arba) neteisėtas, – ginti pažeistas advokato teises, pripažindamas jį negaliojančiu. Nagrinėjamos kategorijos bylose visiškas ginčo išsprendimas apima skundžiamo Advokatų garbės teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimo pagrindu priimtą teismo sprendimą palikti Advokatų garbės teismo sprendimą galioti arba pripažinti jį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.  3K-3-42/2015).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas advokato padėjėjo drausminės atsakomybės klausimas. Išvardintos teisės aktų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nuostatos taikomos ir advokatų padėjėjų atžvilgiu, kadangi pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį, advokato padėjėjas turi visas šiame įstatyme numatytas teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose numatytus apribojimus.

Pagal Advokatūros įstatymą, drausminės atsakomybės pagrindas yra advokato (advokato padėjėjo) padarytas Advokatūros įstatymo ir Etikos kodekso reikalavimų bei advokato (advokato padėjėjo) veiklos pažeidimas (52 str. 1, d. 54 str. 1 d.). Advokatūros įstatymas, kaip būtinos sąlygos šios rūšies atsakomybei taikyti, nenustato konkrečios ir apibrėžtos žalos, kaip pažeidimo pasekmės, egzistavimo, nepaisant to, kam ši žala būtų padaryta: Lietuvos advokatūrai, advokato (advokato padėjėjo) klientui, kitiems asmenims. Advokato (advokato padėjėjo) elgesys, neatitinkantis Advokatūros įstatymo, advokato (advokato padėjėjo) veiklos principų, profesinės etikos reikalavimų bendra prasme pats savaime mažų mažiausiai kenkia teisės aktų nustatytai vertimosi šia profesija tvarkai ir (ar) advokatūros tinkamai veiklai, ir (ar) advokato (advokato padėjėjo) bei pačios advokatūros vardui, profesijos prestižui ir pasitikėjimui šios profesijos atstovais. Konkreti žala klientui, advokatūrai ar kitiems asmenims gali būti kitokios advokatui (advokato padėjėjui) taikytinos atsakomybės rūšies (pvz., civilinės) viena iš sąlygų, taip pat reikšminga aplinkybe drausmės byloje individualizuojant drausminę nuobaudą, tačiau nėra būtina drausminės atsakomybės sąlyga. Priešinga atveju drausminė atsakomybė prarastų savo skiriamuosius bruožus. Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 5 ir 6 dalis įtvirtina tokius advokatų veiklos principus kaip lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas, nepriekaištingas elgesys. Be to, advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas. Advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai; savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų (Advokatūros įstatymo 39 str. 1 d. 1 ir 2 p.). Advokatų etikos kodekso 1.2.1. punkte nustatyta, jog advokato profesinė veikla reikalauja laikytis teisinių ir moralinių įpareigojimų klientui. Be to, advokatas privalo konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai. Advokatas neturi priimti pavedimų, jeigu žino ir supranta, kad nesugebės jų tinkamai ar laiku atlikti (Advokatų etikos kodeksas 6.6 ir 6.7 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2015).

Ieškovas nurodo, kad Advokatų garbės teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad jis elgėsi ne profesionaliai, nenutraukdamas teisinių paslaugų sutarties su kliente V. Š. ir toliau ją atstovavo. Pasak ieškovo, Advokatų garbės teismas tokiu sprendimu formuoja praktiką, prieštaraujančią Advokatūros įstatymui, nes riboja asmenims teisę pasirinkti atstovą ar gynėją. Tokiu sprendimu garbės teismas siekė apginti tik pareiškėjo G. Š. interesus, tačiau neatsižvelgė į jo klientės V. Š. teises, interesus bei teisėtus lūkesčius, kuriuos turėjo sąžiningai ir tinkamai užtikrinti. Jis siūlė klientei susirasti naują atstovą, tačiau ši nesutiko, be to, nematė tam jokio teisinio pagrindo.

Teismo vertinimu, Advokatų garbės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tarp G. Š. ir ieškovo susiklostė nenormalūs priešiški santykiai, advokato padėjėjas tapo priklausomas nuo išorinio poveikio, kas dar labiau gilino šalių ginčą, o ne padėjo jį spręsti, taigi tokioje situacijoje advokato padėjėjas, jausdamas atsakomybę, turėjo nutraukti atstovavimo santykius su kliente. Nors ieškovas tvirtina, jog tokį sprendimą Advokatų garbės teismas grindė spėlionėmis, akivaizdu, jog Advokatų garbės teismui pakako duomenų tokiai išvadai padaryti: ieškovas pats iniciavo baudžiamąją bylą dėl savo sužalojimo, kurioje pareiškėjas G. Š. buvo pripažintas kaltinamuoju, vėliau teisiamuoju. Kaip teisingai nurodė Advokatų garbės teismas,  inicijavęs baudžiamąją bylą ieškovas ir toliau atstovavo savo klientę bei naudodamas savo paties inicijuotos baudžiamosios bylos iškėlimo faktą siekė neigiamai charakterizuoti G. Š., kas sudaro pagrindą advokato padėjėjo elgesį laikyti neetišku. Advokatų garbės teismas pagrįstai sprendė, jog advokato padėjėjas, kurį sužalojo priešinga šalis ir dėl šio įvykio nagrinėjama baudžiamoji byla, privalėjo nusišalinti nuo atstovavimo, nes pats tapo šališku ir objektyviai nebegalėjo užtikrinti visiško nepriklausomumo teikiant teisines paslaugas V. Š. dėl kilusių savo asmeninių interesų. Tokia Advokatų garbės teismo pozicija, priešingai nei teigia ieškovas, nepaneigia jo konstitucinių teisių ar teisės  kreiptis į policiją sužalojimo atveju, tačiau sudaro pagrindą nutraukti atstovavimo santykius su kliente, kurios buvęs sutuoktinis ji sužalojo. Tai, kad advokato padėjėjas ir toliau neigia galimą interesų konfliktą, tik patvirtina, jog jis nesugeba objektyviai įvertinti susiklosčiusios situacijos sudėtingumo, negeba tinkamai įvertinti savo veiksmų teisinių padarinių, pasidavė išoriniam poveikiui, emocijoms ir nesugebėjo susidariusioje situacijoje išlikti nepriklausomas. Taigi Advokatų garbės teismas pagrįstai sprendė, kad advokato padėjėjas A. G. pažeidė nepriklausomumo principą, nesigailėjo dėl padaryto pažeidimo, patvirtino, jog analogiškoje situacijoje elgtųsi taip pat, kas leido padaryti išvadą, jog jis elgėsi, o ir šiuo metu elgiasi neprofesionaliai, neobjektyviai ir tai nėra toleruotina advokato padėjėjo veikloje.

Nors ieškovas ieškinyje aiškina, kad vykstant teisminiams procesams neturėjo asmeninio nusistatymo prieš G. Š., neturi jo ir dabar, tačiau pats pripažįsta, jog vengia su juo bendrauti, siekia išvengti bet kokio kontakto, neadekvataus G. Š. elgesio. Šie ieškovo pasisakymai, apie G. Š., akivaizdžiai rodo egzistuojantį konfliktą, jo neigiamą požiūrį į pareiškėją G. Š., kas tik patvirtina, jog ieškovas negeba atriboti asmeninių ir darbinių situacijų ir interesų. Minėta, jog Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 5 ir 6 dalis įtvirtina tokius advokatų veiklos principus kaip lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas, nepriekaištingas elgesys, sąžiningas pareigų atlikimas, Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų laikymasis, be to, advokatas privalo elgtis dorai bei pilietiškai, laikytis teisinių ir moralinių įpareigojimų klientui, konsultuoti, ginti klientą ar jam atstovauti sąžiningai, rūpestingai ir protingai, taigi Advokatų garbės teismo vertinimas, jog advokato padėjėjas A. G. minėtų principų nesilaikė arba interpretavo juos taip, kaip jam buvo naudinga, sudarė pagrindą jam skirti drausminę nuobaudą.

Skundžiamame Advokatų garbės teismo sprendime akivaizdžiai buvo padaryta rašymo apsirikimo klaida nurodant, kad A. G. pažeidė Lietuvos advokatų etikos kodekso 3.1 punktą, tuo tarpu nepriklausomumo principas reglamentuojamas kodekso 4.1 punkte. Klaida yra mažareikšmė ir neturi įtakos ginčui, o kartu nepanaikina advokato padėjėjo drausminės atsakomybės už nepriklausomumo principo pažeidimą ir nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą Advokatų garbės teismo sprendimą.

Be to, ieškovas mano, jog dėl to, kad nuo V. Š. atstovavimo pradžios iki G. Š. skundo yra praėję keleri metai, todėl visos aplinkybės, kurios nėra aiškios, turi būti vertinamos jo naudai ir taikoma traukimo drausminėn atsakomybėm senatis.

Drausminės bylos iškėlimo bei drausminės nuobaudos paskyrimo advokatui (advokato padėjėjui) senaties terminus reglamentuoja Drausminės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašas. Šio aprašo 5 punktas nustato, kad drausmės byla negali būti iškelta advokatui, jei nuo to laiko, kai advokatas padarė advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimą, praėjo vieneri metai. Aprašo 6 punktas nustato, kad drausmės bylos iškėlimo senaties eiga nutrūksta Advokatų tarybai gavus asmens kreipimąsi dėl advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas G. Š. į Lietuvos advokatūrą kreipėsi 2012 m. liepos 5 d. Advokato padėjėją A. G. atstovavimo santykiai su kliente V. Š. siejo mažiausiai iki 2012 m. balandžio 18 d., kuomet tarp V. Š. ir advokato padėjėjo A. G. buvo pasirašyta Teisinių paslaugų sutartis Nr. 4-17, taigi ieškovas nepagrįstai teigia, kad pasibaigė vienerių metų jo traukimo drausminėn atsakomybėn terminas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ieškovas A. G. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartimi buvo nušalintas nuo atstovavimo jo klientės V. Š. mažametei dukrai, kadangi G. Š. yra mažametės tėvas, o tarp jo ir advokato padėjėjo A. G. yra priešiški santykiai, taigi gali kilti abejonių dėl tinkamo mažametės atstovavimo, advokato padėjėjo galimos neigiamos įtakos mergaitės bendravimui su tėvu. Šios aplinkybės patvirtina, jog advokato padėjėjas A. G., net ir po to, kai Šiaulių miesto apylinkės teismas konstatavo egzistuojantį interesų konfliktą tarp A. G. ir G. Š., toliau atstovavo klientę V. Š. ir jos mažametę dukrą įvairiose bylose, tokiu būdu tęsė padarytą pažeidimą, taigi vienerių metų traukimo drausminėn atsakomybėn terminas nebuvo pasibaigęs. Kita vertus, atsižvelgusi į advokato padėjėjo padaryto pažeidimo pobūdį bei jo trukmę teismas sprendžia, kad padarytas pažeidimas atitinka trunkamojo, tęstinio pažeidimo požymius, todėl vertintinas griežčiau, taigi jau vien šio pažeidimo pakako, kad advokatų padėjėjui būtų paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. 

Teismas atkreipia dėmesį, jog advokato padėjėjui buvo paskirta nuobauda ne tik už šį pažeidimą, t. y. neprofesionalų ir neetišką elgesį bei nepriklausomumo principo pažeidimą, už kuriuos paskirta nuobauda papeikimas savaime yra teisinga ir pagrįsta, bet ir už kitus advokato profesinės etikos pažeidimus, tokius kaip advokato mantijos dėvėjimas teismo posėdžiuose; leksikos, neatitinkančios profesionalaus teisinio dokumento leksikos standartų, naudojimą procesiniuose dokumentuose; advokato padėjėjo darbo vietos pažeidimą. Advokatų garbės teismas įvertino ne vieną ar kitą advokato padėjėjo poelgį ar profesinės etikos pažeidimą, bet jų visetą, kas patvirtina, jog advokato padėjėjui paskirta drausminė nuobauda yra pagrįsta ir teisinga.

Nors ieškovas teigia, kad Advokatų garbės teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kokią konkrečią teisės normą jis pažeidė mantijos dėvėjimu teismo posėdyje, tačiau akivaizdu, kad toks advokato padėjėjo elgesys nedera su advokato padėjėjo etika, o taip pat Advokatūros ir Teismų įstatymais, kuriuose įvardijama, kad advokato mantiją teismo posėdžiuose dėvi tik advokatai. Advokato padėjėjas yra asmuo, kuris tik rengiasi tapti advokatu, jis neturi advokato statuso, todėl negali naudoti advokato vardo, nei išskirtinio advokato atributo – mantijos. Teismas sutinka su Lietuvos advokatūros atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentai, jog advokato padėjėjas, vilkėdamas mantiją, gali klaidinti ne tik proceso dalyvius, bet ir kitus teismo pastate esančius asmenis, sudarydamas įspūdį, jog yra advokatas, tokiu būdu pažeidžiami ne tik Teismų įstatymo nuostatos, bet ir bendrieji advokato profesijos etikos principai ir papročiai. Kaip teisingai pastebėjo atsiliepime į ieškinį Lietuvos advokatūra, ieškovas ieškinyje nurodo skirtingas aplinkybes, susijusias su mantijos dėvėjimu, nei nurodė Advokatų garbės teismas (ieškinyje ieškovas teigia, kad darbinį rūbą, panašų į mantiją jam pasiuvo žmona, tuo tarpu garbės teismui nurodė, kad užsakė mantiją pasiūti siuvykloje ir kad šis rūbas skiriasi nuo advokato mantijos tik sagų išdėstymu; teismo posėdyje jis aiškino, kad rūbas nėra mantija, o yra tik juodas darbinis drabužis, panašus į advokato mantiją), kas leidžia abejoti ieškovo paaiškinimų nuoširdumu, juolab, kad ir teismo posėdžio metu ieškovas neišreiškė apgailestavimo dėl padaryto pažeidimo. Tai, kad niekada nenešiojo advokatūros ženklo, kuris kartu su mantija sudaro advokato mantiją, o tik dėvėjo juodą darbinį drabužį, panašų į mantiją, nepašalina ieškovo atsakomybės už padarytą pažeidimą, kuris asmeniui, kuris siekia tapti advokatu ir kuriam taikomi aukštesni elgesio standartai, turėtų būti savaime suprantamas. Be to, ieškovas nurodė, kad galimybė teismo posėdžiuose dėvėti darbinį drabužį, panašų į mantiją, buvo išaiškinta įvadiniame advokatų padėjėjų mokymo seminare, tačiau šiam savo teiginiui pagrįsti ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, taigi šios aplinkybės neįrodė (CPK 178 str.).

Teismas laiko teisiškai nereikšmingu ir ieškovo nurodomą aplinkybę, jog Advokatų garbės teismas nenurodė kada buvo padarytas šis pažeidimas, kadangi sprendžia, kad ši aplinkybė daugiau charakterizuoja ieškovą ir jo požiūrį į advokatų ir advokatų padėjėjų veikos ir etikos ypatumus, nei sudaro savarankišką pažeidimą, už kurį buvo paskirta drausminė nuobauda. Šiuo pažeidimu Advokatų garbės teismas iliustravo, jog advokato padėjėjas plečiamai, savo naudai interpretuodamas advokato ir advokato padėjėjo etiką ir profesinę veiklą reguliuojančių teisės aktų normas, kėsinasi į klasikinių, nusistovėjusių ir Lietuvos advokatūros puoselėjamų principų stabilumą, kas negali būti toleruojama. Pats ieškovas neneigė, jog advokato mantijos (ar drabužio panašaus į advokato mantiją) dėvėjimas teismo posėdžiuose buvo tęstinio pobūdžio, o nesant galimybės tiksliai nustatyti kada paskutinį kartą ieškovas šį drabužį paskutinį kartą dėvėjo teismo posėdyje ir nuo kada turėtų būti skaičiuojamas traukimo drausminėn atsakomybėn senaties terminas, teismas sprendžia, kad Advokatų garbės teismas turėjo pagrindą advokato padėjėjui skirti drausminę nuobaudą ir kitų padarytų pažeidimų pagrindu, nenurodydamas kiek laiko praėjo nuo aptariamo pažeidimo.

Advokatų garbės teismas skundžiamame sprendime taip pat padarė išvadą, kad 2011 m. lapkričio 24 d. V. Š. atsiliepime į pareiktą ieškinį naudojama leksika neatitinka profesionalaus teisinio dokumento leksikos standartų. Nors ieškovas tvirtina, kad nėra šio dokumento bendraautorius, jį pasirašė asmeniškai klientė, todėl jis nėra atsakingas už dokumento turinį, teismas pritaria Advokatų garbės teismo išvadai, jog tai, kad 2011 m. gruodžio 25 d. sąskaita Nr. 56 išrašyta advokato padėjėjo A. G. vardu, leidžia daryti prielaidą, kad A. G. yra šio dokumento bendraautorius. Kita vertus, teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad jis  ruošė šio dokumento teisinę dalį, o klientė papildė tekstą netinkamais išsireiškimais, epitetais ir faktinėmis aplinkybėmis. Vien tai, kad procesinį dokumentą pasirašė ne advokato padėjėjas, o asmeniškai klientė, nepašalina advokato padėjėjo atsakomybės už šio dokumento turinį. Teismas sutinka su Lietuvos advokatūros atsiliepime į ieškinį nurodomais argumentais, jog advokato padėjėjui, kuris atstovauja klientei civilinėje byloje, turi būti žinomas galutinis teismui pateikiamų ir byloje esančių procesinių dokumentų turinys, nežinant šių dokumentų turinio, neįmanomas tinkamas profesinių funkcijų atlikimas, taigi tai, kad, pasak advokato padėjėjo, už procesinių dokumentų turinį yra atsakinga klientė, nes ji šiuos dokumentus pasirašė, tėra jo gynybos pozicija, nepašalinanti drausminės atsakomybės.

Ieškovas taip pat teigia, kad nagrinėdamas aptariamo procesinio dokumento leksiką Advokatų garbės teismas viršijo įgaliojimus ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes Advokatų taryba jam už šį pažeidimą nebuvo iškėlusi drausmės bylos.

Drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo 61 punkte nustatyta, kad Advokatų garbės teismas nėra varžomas Advokatų tarybos sprendime iškelti drausmės bylą nurodyto teisinio pagrindo, todėl garbės teismas turėjo teisę įvertinti visus drausmės byloje esančius duomenis apie galimus profesinės veiklos ar etikos pažeidimus bei dėl jų pasisakyti sprendime.

Dar vienas pažeidimas, kuris buvo konstatuotas advokato padėjėjo A. G. veikloje, tai Advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punkto, kuriame numatyta, kad advokato padėjėjo darbo vieta yra kartu su vadovo darbo, pažeidimas. Ieškovas įrodinėja, kad pakeitė tik gyvenamąją vietą iš Panevėžio į Šiaulius, tačiau jo darbo vieta liko nepakitusi, advokatas visą laikotarpį kontroliavo jo darbinę veiklą, nes visuose teismuose ant atstovavimo sutarčių ir orderių yra advokato P. P. leidimas atstovauti ar ginti klientą konkrečioje byloje, apie 80 procentų turimų bylų yra nagrinėjamos Panevėžio teismuose, todėl beveik kasdien vyksta iš Šiaulių į Panevėžį, tuo pačiu atvyksta pas advokatą, suderina bylų eigą, advokatas pasirašo ant atstovavimo sutarčių. Aplinkybė, jog nepriimdavo klientų advokato P. P. kontoroje, kad nerašydavo ten procesinių dokumentų, nepaneigia fakto, kad jo darbo vieta yra minėto advokato kontoroje. Kita vertus, niekas nedraudžia susitikti su klientais kavinėje, o dokumentus rašyti namuose po darbo, juolab, kad darbo metu jis būna teismuose. Jo praktika buvo užskaityta, taigi garbės teismas negalėjo bausti už nesamą pažeidimą.

Byloje nustatyta, kad ieškovo praktikos vadovas advokatas P. P. pateikė Lietuvos advokatūrai rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog jo padėjėjas A. G. išvyko nuolat gyventi į kitą miestą, todėl praktikos vadovas nebegali kontroliuoti jo veiklos. Teismas sutinka su Advokatų garbės teismo išvada, jog nors formaliai advokato padėjėjo A. G. darbo vieta buvo registruota buvusio praktikos vadovo darbo vietoje, tačiau faktiškai A. G. ten nedirbo, taigi advokato padėjėjas pažeidė Advokato padėjėjo praktikos atlikimo tvarkos 3.1 punkto nuostatas. Jei, kaip tvirtina ieškovas, jo praktikos vadovas būtų visą laikotarpį kontroliavęs jo darbinę veiklą, advokato padėjėjas nuolat būtų vykęs pas praktikos vadovą derinti bylos eigos, pastarajam būtų žinomos konflikto su G. Š. aplinkybės ar bent jau tokio konflikto faktas, tuo tarpu advokatas P. P. neigė ką nors žinantis apie A. G. ir G. Š. konfliktą.

Ieškovas taip pat nurodo, jog Advokatų garbės teismas, nagrinėdamas jo bylą, padarė ir procesinio pobūdžio pažeidimus, t. y. garbės teismas teismo posėdyje privalėjo ištirti visus įrodymus, ieškovas turėjo teisę su tiriamais įrodymais susipažinti ir pateikti paaiškinimus dėl jų, garbės teismas privalėjo nurodyti ir detalizuoti jo pasisakymų turinį, atlikti kiekvieno įrodymo vertinimą kitų įrodymų kontekste, motyvuoti kiekvieną pažeidimą ir pan.

Remiantis Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 4 dalimi, advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką nustato Lietuvos advokatūra. Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarką teisingumo ministras skelbia Teisės aktų registre. Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2012 m. balandžio 20 d. visuotiniame advokatų susirinkime ir paskelbto teisingumo ministro 2012 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1R-160, 61 punkte nustatyta, kad Advokatų garbės teismas drausmės bylą iš esmės išsprendžia priimdamas sprendimą. Jau minėta, kad Advokatų garbės teismas nėra varžomas Advokatų tarybos sprendime (teisingumo ministro įsakyme) iškelti drausmės bylą nurodyto teisinio pagrindo. Priimdamas sprendimą, Advokatų garbės teismas įvertina advokato kaltės laipsnį, pažeidimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, pažeidimo padarinius ir galiojančias advokatui paskirtas drausmines nuobaudas. Visa tai Advokatų garbės teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė skundžiamame sprendime. Sprendimo motyvavimas neturi būti suprantamas kaip pažodinis atsakymas į kiekvieną suinteresuotos šalies nurodomą argumentą, ar kiekvieno byloje esančio įrodymo aptarimas. Skundžiamas Advokatų garbės teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir jų analize, kurių, teismo vertinimu, visiškai pakako advokato padėjėjo veiklos ir etikos pažeidimų konstatavimui.

Nepagrįsti yra ir ieškovo teiginiai, kad jam nebuvo žinomi įrodymai, kuriais rėmėsi garbės teismas, priimdamas sprendimą. Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo aprašo, patvirtinto 2012 m, balandžio 20 d. visuotiniame advokatų susirinkime 73 punktas numato, kad advokatas turi teisę susipažinti su savo drausmės bylos medžiaga, daryti jos kopijas ir išrašus. Ieškovas šia teise nesinaudojo, nesidomėjo savo drausmės bylos medžiaga ir eiga, nebuvo atvykęs su ja susipažinti, klausiamas apie tiriamus įrodymus, neinformavo garbės teismo, kad nėra su jais susipažinęs, neprašė pertraukos ar bylos nagrinėjimo atidėjimo. Visus ieškovo minimus rašytinius įrodymus pateikė pareiškėjas G. Š. su pareiškimu dėl A. G. veiksmų, pareikšimas 2012 m. liepos 17 d. lydraščiu Nr. 781 buvo išsiųstas A. G., todėl akivaizdu, kad ieškovui, kuris yra advokato padėjėjas, turėjo būti žinoma, kad minėti dokumentai yra jo drausmės byloje. Be to, šie įrodymai yra civilinių ir baudžiamųjų bylų, kurių proceso dalyviu buvo advokato padėjėjas, dokumentai, dalį kurių jis pats parengė, todėl jų turinys ieškovui negalėjo būti nežinomas. Pats ieškovas pripažino, kad Advokatų garbės teismas dėl procesinio dokumento, kurio turinys neatitiko keliamų reikalavimų, surašymo aplinkybių uždavė jam klausimus, taigi Advokatų garbės teismas atliko įrodymų, kuriais rėmėsi tyrimą ir vertinimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).

Teisiškai vertinant aptartus advokato padėjėjo veiksmus, surinktus įrodymus, jų visumą, turi būti atsižvelgiama į specifinę advokatūros padėtį ir jos vaidmenį valstybės teisinėje sistemoje, į tai, kad advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių, kurios atstovams yra taikomi didesni, griežtesni elgesio standartai. Griežtas advokato profesinei etikai keliamų reikalavimų laikymasis yra svarbus visuomenės pasitikėjimui šios profesijos atstovais, teisės ginamų vertybių apsaugai, pagarbos advokato vardui išlaikymui, taigi visi aukščiau aptarti advokato padėjėjo A. G. profesinės etikos ir veiklos organizavimo pažeidimai sudaro pagrindą pripažinti, kad Advokatų garbės teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ieškovo nurodomais argumentais nėra pagrindo, todėl ieškovo ieškinys atmetamas.

Be to, ieškovas, kreipdamasis į teismą su ieškiniu, praleido ieškinio senaties terminą, o svarbių priežasčių, kuriomis remiantis ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas, teismas nenustatė.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsniu, 96 straipsniu, 259 straipsniu, 269-270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškovo A. G. ieškinį atsakovui Lietuvos advokatūrai atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja                                                                       Vilija Mikuckienė