Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-813/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16728-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.9.2; 1.1.9.8; 1.2.25.4.3; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.3.2.2.13; 2.4.6.1; 2.4.6.4.3

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Aurelijaus Rauckio,

sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Kęstučiui Jasaičiui (naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“),

nuteistajam S. B. (naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“), jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda, nustatant, kad ji turi būti sumokėta per 24 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

S. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – 2 (dvejus) metus 6 (šešis) (nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neišbaigtai nurodytas laikotarpis), termino pradžią skaičiuojant nuo 2020 m. gegužės 5 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 1 ir 3 dalimis, konfiskuotas automobilis „(duomenys neskelbtini)“, v/n (duomenys neskelbtini), identifikacinis numeris (VIN) (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       S. B. nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Nustatyta, kad jis 2020 m. balandžio 30 d., apie 21.20 val., vairuodamas automobilį ,, (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio A5 (duomenys neskelbtini) ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini), degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje esantį elektromobilių krovimo stotelės stulpą. Po sukelto įvykio atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams ir policijos pareigūnams, kuomet nuo S. B. sklido alkoholio kvapas, 22 val. 18 min., pareikalavus pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu, S. B. atsisakė tai daryti. Po to, 22 val. 31 min., VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje pakartotinai pareikalavus S. B. pasitikrinti blaivumą, jis atsisakė tai daryti, vengdamas neblaivumo patikrinimo.

2.       Teismas skundžiame nuosprendyje konstatavo, kad S. B. veika kvalifikuota teisingai, atitinka nusikaltimo, numatyto BK 2811 straipsnio 1 dalyje, požymius. Teismas padarė išvadą, kad S. B. kaltas dėl BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, vadovaudamasis nuosekliais liudytojų E. G., policijos pareigūnų A. M., P. Ž., K. P. paaiškinimais tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Atsisakymo pasitikrinti atvejai yra užfiksuoti policijos pareigūno P. Ž. ir policijos pareigūnės K. P. surašytuose neblaivumo nustatymo aktuose, VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės S. B. įdėtiniame lape į sveikatos istoriją, įvykio vietoje ir gydymo įstaigoje buvusių policijos pareigūnų turimų prie kūno tvirtinamų kamerų vaizdo įrašais. Teismo vidinį įsitikinimą, jog S. B. atsisakė pasitikrinti neblaivumą, kai buvo nustatytas neblaivumo požymis, patvirtina ir byloje esantis įrašytas iš karto po eismo įvykio telefoninis pokalbis tarp policijos tyrėjos K. P. bei kaltinamojo žmonos A. B..

3.       Nuteistasis S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

3.1.                      Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir vertindamas įrodymus, nesiėmė priemonių, kad visi pateikti duomenys būtų kruopščiai išnagrinėti, patikrinti su kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis (pvz. su pareigūnų asmeninėmis prie kūno tvirtinamomis kameromis darytais vaizdo įrašais), visiškai netyrė nuteistojo išsakytos versijos dėl įvykio aplinkybių, o tyrė tik jį kaltinančius įrodymus, nepagrįstai atmesdamas teisinančius, šališkai vertindamas surinktų faktinių duomenų visumą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi prielaidomis, išvadas darė remdamasis duomenimis, kurie neatitinka faktinės tikrovės ir prieštarauja teisės aktams. Pripažindamas duomenis įrodymais, nevertino gautų duomenų teisėtumo, pripažindamas dalį duomenų įrodymais, teismas nevertino fakto apie galimą įrodymų leistinumo principo pažeidimą ir nesiėmė priemonių, kad šis faktas būtų aptartas apkaltinamajame nuosprendyje. Teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas.

3.2.                      Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą neblaivumo patikrinimo, kai asmeniui nustatyti neblaivumo požymiai numatyta tik esant atitinkamoms sąlygoms: 1) asmuo betarpiškai prieš veikos padarymą vairuoja transporto priemonę neblaivus, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 14 punkto reikalavimus; 2) policijos pareigūnas nustato neblaivumo požymius, o ne vieną iš jų, kas leidžia pagrįstai įtarti, kad asmuo yra neblaivus, po to įvertina bendrą asmens būklę; 3) policijos pareigūnas išreiškia teisėtą reikalavimą nusistatyti neblaivumą; 4) ir tik policijos pareigūnui pagrįstai įtarus, kad asmuo yra neblaivus, ir šiam pagal pareigūno teisėtą reikalavimą atsisakius nusistatyti neblaivumą, padaroma BK 2811 straipsnyje numatyta nusikalstama veika.

3.3.                      Apeliantas tikina, kad prieš įvykį automobilį vairavo blaivus. Po įvykio praėjus apie valandai laiko į įvykio vietą atvykę pareigūnai jo būklės nevertino, neblaivumo požymiai nebuvo nustatinėjami, pareigūnams jokių pagrįstų įtarimų, kad jis įvykio vietoje gali būti neblaivus, nekilo, jie jokio teisėto reikalavimo nusistatyti neblaivumą neišreiškė, tik pasiūlė „pūsti“ į alkotesterį. Policijos pareigūnas įvykio vietoje išaiškino, kad jeigu „nepūs“, iš jo bus paimtas kraujas blaivumui/neblaivumui nustatyti, su kuo jis žodžiu sutiko. Į VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę atvykus policijos pareigūnams, jis buvo įsitikinęs, kad kraujas neblaivumui / blaivumui nustatyti paimtas, todėl apie tai ir pasakė policijos pareigūnams. Jokie neblaivumo požymiai nei įvykio vietoje, nei ligoninėje nebuvo nustatinėjami, ką patvirtina du kartus policijos pareigūnų surašyti neblaivumo nustatymo aktai, kuriuose nefiksuotas nė vienas jo neblaivumo požymis.

3.4.                      Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, konstatuodamas, jog

3.5.                      Apeliaciniame skunde cituojamos KET 17 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijos 99 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 „ Dėl transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu nustatymo“ (2016 m. gegužės 18 d. nutarimo redakcija) su 2017 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1132 priimtais pakeitimas (toliau- Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklės) 3, 6., 6.1 punktų, 2019 m. kovo 25 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. 5-V-242 “Dėl Policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Tvarkos aprašas) 5, 5.1, 5.2, 9, 9.1, 9.2, 9.2.1., 9.2.2, 9.3 punktų, Medicininės apžiūros neblaivumui ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1312, 2 punkto nuostatos ir teigiama, kad teismas, konstatuodamas, jog policijos pareigūnai atliko visus Taisyklėse bei Instrukcijoje nurodytus veiksmus, jog patikrinti asmens neblaivumą, nes nustatė vieną iš neblaivumo požymių - nuo asmens sklidusį alkoholio kvapą, vadovavosi ir savo įsitikinimą grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintomis taisyklėmis ir Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtinta Policijos patrulių veiklos instrukcija, neatsižvelgdamas į šių aktualius pakeitimus, nesivadovaudamas Tvarkos aprašu, kas suklaidino teismą ir nulėmė jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstas išvadas. Dalyje dėl neblaivumo požymių nustatymo, teismas prieštarauja pats sau: aptardamas Instrukcijos punktą, kuriame nustatyta, kad policijos pareigūnas gali įtarti, kad asmuo yra neblaivus (girtas) ir (ar) apsvaigęs esant šiems požymiais “ iš burnos sklinda alkoholio kvapas....”, toliau tekste nurodo, kad pareigūnai nustatė vieną iš neblaivumo požymių “nuo asmens sklidusį alkoholio kvapą”, tai yra kuris neįvardintas aukščiau minimoje teismo aptartoje Instrukcijoje.

3.6.                      Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nei įvykio vietoje, nei VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje pareigūnai nenustatinėjo ir nenustatė jokių neblaivumo požymių, šie nebuvo užfiksuoti jokiuose dokumentuose, o kaltinime S. B. inkriminuotas neblaivumo požymis – „nuo S. B. sklido alkoholio kvapas“, nėra neblaivumo požymis ir tokie duomenys neduoda pagrindo pagrįstai įtarti, kad asmuo yra neblaivus. Be to, turi būti nustatytas ne vienas neblaivumo požymis, kad būtų galima pagrįstai įtarti jog asmuo yra neblaivus. Baudžiamojoje byloje esantys policijos pareigūnų P. Ž. ir K. P. surašyti 2020 m. balandžio 30 d. neblaivumo nustatymo aktai neužpildyti Tvarkos apraše nustatyta tvarka, juose nepažymėta, jog asmeniui buvo nustatytas bent vienas iš neblaivumo požymių. 

3.6.1.                      Policijos pareigūno P. Ž. surašytame neblaivumo nustatymo akte nėra pažymėta, jog pareigūnas nustatė bent vieną neblaivumo požymį, o tai leidžia manyti, kad įvykio vietoje šis policijos pareigūnas nenustatė jokių neblaivumo požymių ir neturėjo pagrindo pagrįstai įtarti, kad S. B. neblaivus. Iš teisminio nagrinėjimo metu ištirtų vaizdo įrašų, fiksuotų policijos pareigūnų prie kūno tvirtinamomis kameromis įvykio vietoje, matyti, kad nuteistasis ir aplink jį esanti aplinka buvo nepertraukiamai filmuojama nuo 22:13:28 val. iki 22:23:28 val. Šiuo laikotarpiu nefiksuotas faktas, jog policijos pareigūnai įvykio vietoje būtų nustatinėję neblaivumą ir/ar nustatę neblaivumo požymius Tvarkos apraše nustatyta tvarka. Neblaivumo nustatymo aktas tuo metu taip pat nebuvo pildomas. Policijos pareigūnas P. Ž. neblaivumo nustatymo akte nepažymėjo, kad atliekamas veiksmas filmuojamas, todėl šio neblaivumo nustatymo akto surašymo aplinkybės yra neaiškios ir aukščiau nurodytų faktų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad šis neblaivumo nustatymo aktas buvo surašytas kitu laiku, vietoje, nedalyvaujant nuteistajam, galimai tik po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

3.6.2.                      Policijos pareigūnė K. P. savo surašytame neblaivumo nustatymo akte taip pat nepažymėjo nustačiusi bent vieną neblaivumo požymį, o tai, anot apelianto, leidžia manyti, kad ji, būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje neturėjo pagrindo pagrįstai įtarti, kad jis neblaivus. Nenustačius neblaivumo požymių, pareigūnė neturėjo pagrindo vertinti bendrą asmens būklę ir reikalauti iš jo atlikti 2 punkte nurodytus veiksmus. Be to, nuteistasis pažymi, kad tuo metu, kuris nurodytas neblaivumo nustatymo akte 23.50 val., jis buvo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje gulimoje padėtyje, stabilizuotas dėl IV-ojo stuburo slankstelio lūžio ir dėl tuo metu esamos sveikatos būklės ir padėties nebūtų fiziškai galėjęs eiti tiesa linija pėda po pėdos, stovėdamas pataikyti į nosies galą. Dėl kokių priežasčių, pareigūnė akte užrašė neteisingus duomenis, kad jis atsisakė tai padaryti, nežinoma. Akte nurodyta, kad šis veiksmas yra filmuojamas, tačiau iš teisminio nagrinėjimo metu ištirtų vaizdo įrašų, fiksuotų policijos pareigūnų prie kūno tvirtinamomis kameromis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje matyti, kad tuo laikotarpiu policijos pareigūnai jam tik siūlė nusistatyti neblaivumą alkoholio kiekio matuokliu, o jis atsisakė, motyvuodamas, kad paimtas kraujas. Tačiau nefiksuotas policijos pareigūnų jo bendros būklės vertinimas. Be to, vaizdo įrašas atspindi faktą, kad neblaivumo nustatymo aktas, kurio laikas nurodytas 23.50 val., tuo laikotarpiu nebuvo surašytas, kadangi įraše tyrimui reikšmingu laikotarpiu matomas ekrane pareigūno laikomas tuščias neblaivumo nustatymo akto blankas, o tai leidžia pagrįstai manyti, kad šis neblaivumo nustatymo aktas buvo surašytas kitu laiku, vietoje ir nedalyvaujant nuteistajam.

3.6.3.                      Teismas nesiėmė jokių priemonių pašalinti liudytojų P. Ž. ir K. P. teisme duotuose parodymuose esančių prieštaravimų dėl policijos įstaigoje esančios tvarkos forminant asmens atsisakymą pasitikrinti neblaivumą.

3.7.                      Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytoja E. G., kuri pirmoji su vyru po įvykio apie valandą laiko bendravo su nuteistuoju, negalėjo patvirtinti, jog automobilio salone jautė alkoholio kvapą. Liudytoja parodė, kad S. B. judesiai buvo koordinuoti, jis nesvirduliavo, kalba buvo rišli ir ji negalėjo pasakyti, ar jis buvo neblaivus. Tai papt nurodė, kad automobilio salone buvo dūmai ir jautė kažkokį kvapą. Teismas vertindamas parodymus, kaip turinčius įrodomąją reikšmę, tik dalyje dėl tariamo alkoholio kvapo salone, neatsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, jog automobiliui atsitrenkus į stulpą, išsiskleidė dvi automobilio saugos oro pagalvės, dėl ko salone buvo dūmai ir kvapas. Anot apelianto liudytoja galėjo užuosti subliuškusių oro pagalvių skleidžiamą kvapą, todėl teismas negalėjo liudytojos parodymų dėl kvapo vertinti kaip nuteistojo neblaivumo požymio. O liudytojas G. G. parodė, kad po įvykio jis nuo S. B. jokio alkoholio kvapo nejautė, tai yra nematė ir nejautė jokių neblaivumo požymių

3.8.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nesiėmė priemonių pašalinti liudytojo A. M. parodymuose esančių prieštaravimų. Pastarasis teisme primygtinai klausinėjamas neužtikrintai nurodė, jog įvykio liudytojai lygtai minėjo, kad jiems kilo įtarimas, kad vairavęs asmuo yra neblaivus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių  jis neminėjo. Nebuvo atsižvelgta ir vertintos aplinkybės, kad pareigūnas apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu negalėjo paliudyti apie kai kurias ikiteisminiam tyrimui reikšmingas aplinkybes, nes nurodė, kad neprisimena, teisminio nagrinėjimo metu jis parodė, kad kaltinamojo nepažįsta. 2020 m. balandžio 30 d. įvykio vietoje pareigūnas naudojo asmeninę vaizdo kamerą, tvirtinamą prie kūno, kuri taip pat neužfiksavo liudytojo A. M. teisme nurodytų aplinkybių.

3.9.                      Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad teismas nesiėmė priemonių pašalinti liudytojo P. Ž. parodymuose esančių prieštaravimų. Anot apelianto, liudytojo P. Ž. parodymai, kad prieš išvežant S. B. į ligoninę su juo bendravo ir užuodė alkoholio kvapą, negali būti laikomi patikimais įrodymais. Nors pareigūnas P. Ž. savo 2020 m. balandžio 30 d. tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio nurodė, kad S. B. apžiūrint medikams, apžiūros metu greitosios medicinos pagalbos darbuotoja patraukė žemyn jo burną ir nosį dengusią apsauginę kaukę ir iš jo burnos pasklido alkoholio kvapas, tačiau tokie duomenys nebuvo užfiksuoti jokiuose vaizdo, garso įrašuose ar dokumentuose. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jau nurodė kitokias aplinkybes, nekalbėjo apie iš burnos sklindantį alkoholio kvapą, aiškino, kad veido kaukę S. B. dėvėjo netaisyklingai, pastarajam kalbant ji judėjo, tačiau iš teisminio nagrinėjimo metu ištirtų vaizdo įrašų matyti, kad greitosios medicinos pagalbos darbuotojai jam veido kaukės nebuvo patraukę, pareigūnas prie jo nebuvo pasilenkęs, todėl abejonių kelia faktas kaip jis galėjo užuosti kokį nors kvapą nuo nuteistojo, pats dėvėdamas veido apsauginę kaukę ir stovėdamas per atstumą. Liudytojo paaiškinimas, kodėl vaizdo įraše neužfiksuota, kaip buvo patraukta apsauginė kaukė, kelia abejonių, nes prie pareigūnų krūtinės pritvirtintos vaizdo kameros vaizdą fiksuoja iš priekio, todėl jei kamera tuo metu buvo nukreipta nuo nuteistojo, tai ir P. Ž. turėjo būti nusisukęs.

3.10.                      Abejonių liudytojų A. M. ir P. Ž. parodymų patikimumu kelia ir jų skirtingai nurodytos S. B., jiems atvykus į įvykio vietą, buvimo pozos. Nors jie minėjo, kad jis buvo ant neštuvų, tik skirtingai nurodė jo pozą (vienas gulėjo, kitas sėdėjo), tačiau apeliantas tikina, kad tuo metu jis stovėjo ir kurį laiką su pareigūnais bendravo jo nepaguldžius ant neštuvų.

3.11.                      Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas, grįsdamas kaltę policijos tyrėjos K. P. parodymais, konstatavo faktą, kad S. B. kelis kartus atsisakė pasitikrinti neblaivumą, tačiau nevertino aukščiau nurodytų duomenų, kad policijos pareigūnė jam nenustatė jokių neblaivumo požymių ir jai nebuvo pagrindo pagrįstai įtarti, kad jis neblaivus.

3.12.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas konstatavo, kad S. B. atsisakė pasitikrinti neblaivumą ir gydytojų siūlymu. Tokia išvada, anot apelianto, padaryta remiantis dokumentu, kuriame tokie duomenys nefiksuoti. Be to, ši aplinkybė nebuvo tirta ir nagrinėta nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl šioje kaltinimo dalyje nuteistasis tikina negalėjęs pasinaudoti savo teise į gynybą ir duoti parodymus apie tai. Byloje yra nustatyta, kad S. B. į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę buvo pristatytas 2020 m. balandžio 30 d. 22.31 val., kur iš karto buvo pradėta teikti pirmoji medicininė pagalba, ir gydytojai ligoninėje jam neblaivumo nenustatinėjo. Be to, kadangi kaip to reikalauja Tvarkos aprašas, policijos pareigūnai siuntimo į medicinos įstaigą asmens neblaivumui nustatyti nebuvo išrašę, todėl medicinos darbuotojai neturėjo pareigos nustatinėti neblaivumą.

3.13.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai vadovavosi telefoniniu pokalbiu tarp policijos tyrėjos K. P. ir nuteistojo žmonos A. B., kuris buvo įrašomas neperspėjant A. B. apie daromą garso įrašą. Teismo vertinimas, kad A. B. su S. B. nesusikalbėjo dėl girtumo, o ne dėl konflikto, nepagrįstas jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis. Telefoniniame pokalbyje nurodytos aplinkybės nebuvo patvirtintos jokiais faktiniais duomenimis nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl jis negali būti laikomas kaip turintis įrodomąją reikšmę byloje.

3.14.                      Apeliaciniame skunde keliamos abejonės policijos pareigūnų veiksmų teisėtumu. Nurodoma, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko tik gavę antrą pranešimą, o pagal pirminį pranešimą net nevyko, nes šio įvykio nevertino kaip eismo įvykio. Pareigūno surašytame pirmame neblaivumo nustatymo akte fiksuotas laikas - 22.18 val., kuris ir taip kelia abejonių, rodo, kad tariamas nuteistojo neblaivumo nustatymas buvo atliekamas praėjus jau vienai valandai po įvykio. Antrą kartą policijos pareigūnai pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu prašė apie 23.50-00.02 val., tai yra praėjus daugiau kaip 2,5 valandos po įvykio. Byloje duomenys apie tai, per kiek laiko pareigūnai turi nustatyti asmens neblaivumą po įvykio, nėra išreikalauti.

3.15.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas duomenis, ar S. B. įvykio vietoje buvo blaivus/neblaivus ir ar jam buvo nustatyti blaivumo/neblaivumo požymiai, nevertino jo elgesio po įvykio, t. y., to, kad jis iš vietos niekur nepasišalino, nevengė bendrauti su įvykio vietoje buvusiais liudytojais, nesistengė nuslėpti įvykio pėdsakų ar panašiai. Šie duomenys, pasak nuteistojo, pagrindžia faktą, kad jis buvo blaivus, ir tik priešingas jo elgesys galėtų būti vertinamas kitaip. Kad jis po įvykio elgėsi adekvačiai, jo judesiai buvo koordinuoti, būtų patvirtinęs iš degalinės “ (duomenys neskelbtini)” paimtas įvažiavimo į teritoriją vaizdo įrašas, tačiau ikiteisminio tyrimo tyrėja nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad tas įrašas būtų gautas. Paminėtas įrašas taip pat būtų padėjęs nustatyti objektyvią tiesą byloje, tai yra kokioje padėtyje S. B. buvo, kai atvyko policijos pareigūnai. Faktą, kad prieš paguldant jį ant neštuvų, jis įvykio vietoje apie 1,5-2 minutes bendravo su policijos pareigūnais, elgėsi adekvačiai ir pareigūnams nekilo jokių įtarimų apie tai, kad gali būti neblaivus, būtų galėjęs patvirtinti ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ degalinės vaizdo įrašas, bet ir pačių pareigūnų naudojamų kūno vaizdo kameromis daromi įrašai. Įprastai atvykę į įvykio vietą pareigūnai pradeda filmavimą nuo atvykimo momento, tačiau šiuo atveju dėl neaiškių priežasčių šis vaizdo įrašas nebuvo daromas. Teisminio nagrinėjimo metu policijos pareigūnai nesugebėjo tinkamai paaiškinti, kodėl nebuvo filmuojamos 2 minutes nuo atvykimo, o filmavimas pradėtas tik nuo tada kai S. B. paguldė ant neštuvų.

3.16.                      Apibendrindamas aukščiau išdėstytus argumentus, apeliantas tvirtina, kad policijos pareigūnai P. Ž. ir K. P. padarė esminius, šiurkščius pareiginius pažeidimus, nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymų ir Tvarkos aprašo II-ojo skyriaus „Neblaivumo nustatymas” reikalavimų, kas įtakojo neteisėtą ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Teismas, pagrįsdamas nuteistojo kaltę policijos pareigūnų parodymais ir darydamas išvadas, nevertino, kad liudytojų parodymai dalyje dėl nuteistojo tariamo neblaivumo fakto nustatymo nepatvirtinti jokiais kitais faktiniais bylos duomenimis: vaizdo įrašais, fiksuotais policijos pareigūnų turimų prie kūno tvirtinamomis kameromis, neblaivumo nustatymo aktais, liudytojų E. G. ir G. G. parodymais. Byloje fiksuoti duomenys, kurie patvirtina tik patį faktą - atsisakymą nusistatyti blaivumą/neblaivumą alkoholio kiekio matuokliu, kurį jis pripažino nuo pat pradžių ir jo neneigė.

3.17.                      Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados, jog S. B. nusikalstamą veiką padarė nuvažiavęs nuo kelio ir sukėlęs eismo įvykį, yra nepagrįstos jokiais faktiniais duomenimis. Nuteistasis nurodo, kad 2020 m. balandžio 30 d. apie 21.20 val. įvykio metu apgadino sau nuosavybės teise priklausantį automobilį ir susižalojo pats. Asfaltas, kelio sankasa ar svetimas turtas įvykio metu nebuvo apgadinti. Jis pats įvykio vietoje buvo įsitikinęs, kad jokios žalos svetimam turtui nepadarė, todėl jo veiksmais nebuvo sukeltas eismo įvykis, apie kurį privaloma pranešti policijai. Taigi šiuo atveju jis neturėjo pareigos vykdyti ir KET 219 punkte, kuriame įtvirtintos vairuotojo pareigos įvykus eismo įvykiui, nustatytų reikalavimų. Kad jo veiksmuose nebuvo eismo įvykio sudėties, rodo tai, kad iš įdėtinio lapo iš ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) į ambulatorinę asmens sveikatos istoriją, įrašų matyti, kad jis sužalojimus patyrė važiuojant automobiliu, „susidūręs su pritvirtintu arba nejudamu objektu, per ne eismo įvykį“. Kaltinimai iki bylos nagrinėjimo teisme, kad jis sukėlęs eismo įvykį, atsisakė nusistatyti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu jam nebuvo pareikšti. Dėl šių priežasčių teismas, baigęs nagrinėti bylą, nepagrįstai konstatavo, kad jis sukėlė eismo įvykį, motyvuodamas tuo, kad buvo apgadintas jo automobilis ir susižalojo pats, ir pakeitė kaltinimo aplinkybes. Be to, byloje nebuvo fiksuoti duomenys, patvirtinantys eismo įvykio mechanizmą.

3.18.                      Apeliaciniame skunde teigiama, kad išvada, jog jis atsisakė nusistatyti neblaivumą esant teisėtam policijos pareigūno reikalavimui, sukėlus eismo įvykį, nepagrįsta jokiais faktiniais bylos duomenimis. Pareigūnai įvykio vietoje teisėto reikalavimo dėl blaivumo / neblaivumo pasitikrinimo nepareiškė, tai buvo tik jų prašymas. Be to, pareigūnai negalėjo išreikšti jam reikalavimo pasitikrinti neblaivumą taip, kaip numato teisės aktai, kadangi nebuvo teisinio pagrindo. 2020 m. balandžio 30 d. atvykus į vietą policijos pareigūnams, jis jokios transporto priemonės nevairavo, nuo tada, kai vairavo automobilį, buvo praėjusi beveik valanda laiko, to automobilio dėl apgadinimų jau nebuvo galima eksploatuoti, todėl jis negalėjo būti laikomas transporto priemonės vairuotoju. Tuo metu jis nebuvo įtariamas jokios nusikalstamos veikos padarymu ir nebuvo traukiamas administracinėn atsakomybėn. Be to, Tvarkos apraše nustatyta tvarka, policijos pareigūnai nenustatė jo neblaivumo požymių, leidžiančių pagrįstai įtarti, kad jis neblaivus. VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje jam taip pat nebuvo nustatyti neblaivumo požymiai, pagal kuriuos būtų galima pagrįstai manyti, kad jis yra neblaivus. Teismas nevertino visų šių duomenų visumos ir nepagrįstai padarė išvadą, kad pareigūnams jis atsisakė pasitikrinti blaivumą, esant teisėtam jų reikalavimui.

3.19.                      Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad 2020 m. balandžio 30 d. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniosios tyrėjos K. P. surašytas Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas negali būti laikomas procesiniu dokumentu šiame ikiteisminiame tyrime, turinčiu įrodomąją reikšmę, kadangi šis surašytas tuo metu, kai nebuvo nustatyti galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 2811 straipsnio 1 dalies, požymiai, ir nepradėtas ikiteisminis, o surašiusi pareigūnė nei tuo metu, nei kaip rodo kiti baudžiamosios bylos duomenys, vėliau įvykio vietoje išvis nebuvo, jos neapžiūrėjo ir neužfiksavo tyrimui reikšmingų duomenų. Šiuos duomenis pagrindžia pačios pareigūnės K. P. parodymai, vaizdo įrašai įvykio vietoje ir VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, policijos suvestinės ROIK (duomenys neskelbtini) duomenys. Todėl šiuo protokolu paimti daiktai ir dokumentai: automobilis (duomenys neskelbtini), valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) ir 2012 m. spalio 1 d. VĮ „Regitra“ išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), negali būti laikomi paimtais teisėtai.

3.20.                      Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismas pažeidė BPK 255 straipsnio nuostatas. Nurodoma, kad prokuroras baigiamosiose kalbose atsisakė dalies kaltinimo, motyvuodamas tuo, kad S. B. veika buvo baigta nuo atsisakymo pasitikrinti neblaivumą įvykio vietoje, kaltinime nurodyta aplinkybė dėl atsisakymo pasitikrinti blaivumą VšĮ „(duomenys neskelbtini) ligoninė“ yra perteklinė. Tačiau teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės pakeitė kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, ir konstatavo, kad S. B. 2020 m. balandžio 30 d. vengė pasitikrinti blaivumą po „eismo įvykio“ (kaltinime nurodyta „po įvykio“) 22.18 val. įvykio vietoje, vėliau 22.31 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, „pakartotinai pareikalavus“, taip pat 23.50 val. dar kartą atsisakė policijos pareigūnams pasitikrinti neblaivumą. Apeliantas nurodo, kad nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad jis sukėlė eismo įvykį ir ši aplinkybė nebuvo inkriminuota, taip pat nebuvo tiriamas jo tariamas atsisakymas pasitikrinti neblaivumą VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje 22.31 val. Kaltinime nenurodytos aplinkybės, kieno reikalavimu ir kam S. B. atsisakė pasitikrinti neblaivumą. Teismo nevertinta aplinkybė, kad tuo metu medicininiuose dokumentuose fiksuotas tik S. B. pristatymas į ligoninę, po ko jam skubiai buvo teikiama pirmoji medicininė pagalba, netirta ir nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas įrašas medicininiuose dokumentuose apie atsisakymą „pūsti į alkotesterį“. Teismas nurodydamas, kad S. B. tris kartus vengė neblaivumo nustatymo dėl tų pačių aplinkybių, neatsižvelgė, kad BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatyta veika laikoma baigta, nuo atsisakymo nusistatyti neblaivumą momento. Iš kaltinimo nesuprantama, kada S. B., teismo nuomone, padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teismas apie šių aplinkybių pakeitimą teisiamajame posėdyje kaltinamajam nepranešė ir tuo grubiai pažeidė procesines teisės normas, o tuo pačiu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį.

3.21.                      Apeliantas yra įsitikinęs, kad jo veiksmai pasireiškę tuo, kad jis pareigūnams atsisakė pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu, nebuvo pavojingi visuomenei ir negalėjo net užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Jis nurodo, kad automobilį sąmoningai nukreipė į elektromobilių krovimo stotelės stulpą, siekdamas išvengti sunkių padarinių, tai yra saugodamas kitų žmonių sveikatą ir gyvybę, po įvykio jis buvo patyręs šoką, iki tol, kol atvyko policijos pareigūnai, vietoje buvo jau apie valandą laiko, paskutiniu metu jausdamas stiprius nugaros skausmus ir būdamas fiziškai ir morališkai išsekęs, o į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę pareigūnams atvykus po įvykio praėjus daugiau kaip 2 val. 15 min., jis buvo veikiamas jau ne tik šių faktorių, bet ir vaistų.

3.22.                      Teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo kaltės formos visiškai nevertino aplinkybių, kad jo galimai padaryta nusikalstama veika gali būti ne tyčinė, o dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliantas tikina, kad policijos pareigūnai jam sakė, jog jeigu nepūs, jam bus paimtas kraujas, su kuo jis sutiko, į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę atvykusiems pareigūnams jis sakė, kad iš jo paėmė kraują dėl blaivumo / neblaivumo nustatymo. Iki pat grįžimo į namus po įvykio, buvo įsitikinęs, kad iš jo buvo paimtas kraujas neblaivumui nustatyti. Visi šie duomenys yra ištirti teisminio nagrinėjimo metu ir neginčijamai patvirtinti policijos pareigūnų naudojamų asmeninių vaizdo kamerų įrašuose tiek įvykio vietoje, tiek VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, taip pat liudytojos A. B. teisminio nagrinėjimo metu vykusios apklausos metu. Esant šioms aplinkybėms nuteistojo padaryta veika negalėjo būti kvalifikuojama kaip tyčinė, o teisingos kaltės formos nustatymas yra reikšmingas skiriant bausmę.

3.23.                      Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai konstatavo, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistasis tvirtina, kad viso proceso metu davė išsamius parodymus, stengdamasis nurodyti visas aplinkybes apie įvykį. Jo duoti parodymai buvo teisingi, nuoseklūs, jais nebuvo siekiama suklaidinti tyrimą ar teismą. Kaltu padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką neprisipažino, kadangi nesutiko, kad jo veiksmai, dėl kurių buvo kaltinamas, buvo pavojingi visuomenei ir galėjo užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Kadangi kaltinamajame akte nurodyti duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, patvirtino tik patį faktą, kad jis atsisakė pasitikrinti neblaivumą nurodytu būdu, tai yra alkoholio kiekio matuokliu, todėl duodamas parodymus sutiko su kaltinime nurodyta aplinkybe, kad atsisakė pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu ir dėl to prisipažino, parodė, kad gailisi dėl šių savo veiksmų, tačiau sąmoningai ir tyčia jis  nevengė neblaivumo patikrinimo. Tai yra jis iš esmė pripažino visas faktines aplinkybes nurodytas kaltinime, todėl tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

3.24.                      Teismas taip pat nevertino, kad S. B. savo veiksmais niekam jokios žalos nepadarė, jo veika nesukėlė jokių moralinių ar materialinių padarinių. Teismas, skirdamas bausmę, netinkamai taikė bausmės skyrimo taisykles, dėl ko neteisingai buvo nustatytas paskirtos bausmės rūšies -baudos dydis.

3.25.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje uždraudimo naudotis specialia teise-teise vairuoti transporto priemones klausimas visiškai nebuvo svarstomas ir aptartas. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies neaišku, kokiam konkrečiam terminui nuteistajam uždrausta naudotis specialia teise - 2 metams 6 mėnesiams, ar 2 metams 6 dienoms. Nuteistasis nurodo, kad prieš įvykį vairuodamas automobilį šiurkščiai KET reikalavimų nepažeidė, transporto priemonę vairavo blaivus, turėdamas teisę šią vairuoti. Administracine tvarka baustas tik kartą už nustatyto greičio viršijimą, kas rodo, kad jis nėra linkęs daryti KET pažeidimus. Nuosprendyje nenurodyta, kokiais nuteistojo veiksmais pasireiškė inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymas naudojantis specialia teise, todėl atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apelianto nuomone, baudžiamojo poveikio priemonės- uždraudimo naudotis specialia teise - teise vairuoti transporto priemones paskyrimas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas.

3.26.                      Nuteistojo įsitikinimu, teismas netinkamai pritaikė BK 72 straipsnį ir dėl to nepagrįstai konfiskavo jam priklausantį automobilį. S. B. nurodo, kad jam priklausančiu automobiliu nebuvo padaryta jokia baudžiamajame įstatyme uždrausta veika ir šis negali būti laikoma BK uždraustos veikos padarymo priemone. Nuteistasis tikina, kad prieš įvykį jam priklausantį automobilį vairavo blaivus, turėdamas teisę vairuoti, šiurkščiai KET nepažeidė, eismo įvykio nesukėlė. Atsisakymas pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu atvykusiems policijos pareigūnams, negali būti siejamas kaip padarytas su nuteistajam priklausančiu automobiliu, todėl šis negali būti konfiskuotas BK 72 straipsnio pagrindais.

4.       Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tvirtina, kad teismas pažeidė BPK 255 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su paskirtos baudos dydžiu, baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones ir nuteistajam priklausančio automobilio konfiskavimo paskyrimu.

Dėl įrodymų vertinimo ir S. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje

6.       Nuteistojo S. B. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nuosprendį grindė prielaidomis, pripažindamas duomenis įrodymais, nevertino gautų duomenų teisėtumo, ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančių įrodymų visumą, skundžiamą nuosprendį ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto teiginiais.

7.       Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8.       Aptarto teisinio reguliavimo kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo ir įrodymus tyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai nuteistojo S. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. 

9.       BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taigi šio straipsnio dispozicija yra aprašyta alternatyviais požymiais. Tam, kad asmeniui būtų galima inkriminuoti šio straipsnio 1 dalį, pakanka nustatyti vieną iš šio straipsnio dalies normos dispozicijoje numatytų alternatyviųjų požymių.

10.       Nagrinėjamoje byloje S. B. nuteistas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, t. y., dėl to, kad vairuodamas automobilį, nuvažiavęs nuo kelio ir atsitrenkęs į elektromobilių krovimo stotelės stulpą, po sukelto įvykio atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams ir policijos pareigūnams, kuomet nuo S. B. sklido alkoholio kvapas, pareikalavus pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu, S. B. atsisakė tai daryti tiek įvykio vietoje, tiek pakartotinai pareikalavus ligoninės priėmimo skyriuje.

11.       Tam, kad veiką būtų galima kvalifikuoti pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį, priešingai nei tai supranta apeliantas, nebūtina nustatyti, jog asmuo transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus. Atsakomybės pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį būtinos sąlygos yra neblaivumo požymių nustatymas ir asmens vengimas pasitikrinti neblaivumą. Kokie ir kiek neblaivumo požymių turi būti nustatyta, įstatymas nedetalizuoja. Tad nėra pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad nustačius tik vieną neblaivumo požymį ir asmeniui vengiant neblaivumo patikrinimo, atsakomybė pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį negalima. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teismų praktikoje neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo. Konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti.

12.       Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. B. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) S. B., liudytojus A. M., P. Ž., K. P., E. G., G. G., A. B., taip pat ištyrė dokumentus, vaizdo įrašus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. B. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

13.       Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2020 m. balandžio 30 d. apie 21.20 val. S. B., vairuodamas automobilį ,, (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio A5 (duomenys neskelbtini) ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini), degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje esantį elektromobilių krovimo stotelės stulpą, dėl ko buvo apgadintas S. B. vairuotas automobilis, sužeistas pats automobilio vairuotojas S. B.. Tačiau apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad tai buvo eismo įvykis ir jis turėjo pareigą tikrintis neblaivumą. Visgi sutikti su tokiais nuteistojo argumentais nėra pagrindo.

14.       Eismo įvykio sąvoka yra aiškiai apibrėžta įstatyme. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 2 straipsnio 14 dalyje numatyta, kad eismo įvykis – įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Aptariamu atveju S. B. jo vairuojamu automobiliu nuvažiavus nuo kelio ir atsitrenkus į elektromobilių krovimo stotelės stulpą, kaip minėta, buvo apgadintas S. B. vairuotas automobilis ir sužeistas pats S. B.. Tad šis įvykis visiškai atitinka eismo įvykio sąvoką. Tam, kad įvykį būtų galima laikyti eismo įvykiu pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 14 dalį, nebūtina, kad būtų apgadintas ir svetimas turtas ar sutrikdyta kitų asmenų sveikata. Šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant vairuotojo atsakomybės klausimą dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, nulėmusio svetimo turto sugadinimą ar kito asmens sveikatos sutrikdymą. Kad aptariamas įvykis laikytinas eismo įvykiu, nepaneigia ir ta aplinkybė, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko ne pagal pirminį pranešimą, o tik gavę pranešimą apie tai, jog automobilio vairuotojas skundžiasi nugaros skausmu.

15.       Kadangi pagal pirminius duomenis S. B. buvo įtariamas padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančio turto – elektromobilių krovimo stotelės stulpo apgadinimą, painiojosi nurodydamas aplinkybes, sąlygojusias eismo įvykio kilimą, o galiausiai ir atsisakė jas nurodyti, klausinėjant apie įvykio aplinkybes darėsi dirglus (užfiksuota pareigūnų naudotomis prie kūno tvirtinamomis asmeninėmis vaizdo kameromis), be to, pareigūnas P. Ž. nurodė užuodęs iš S. B. burnos sklindantį alkoholio kvapą, todėl policijos pareigūnai vykdydami savo tarnybines pareigas, ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo patikrinti, ar S. B. yra blaivus, o pastarasis privalėjo vykdyti policijos pareigūnų reikalavimą pasitikrinti blaivumą, nes tokia pareiga yra numatyta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje ir Kelių eismo taisyklių 17 punkte, kur nurodyta, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus. Todėl daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų reikalavimas tiek įvykio vietoje, tiek vėliau ligoninėje S. B. pasitikrinti blaivumą buvo visiškai teisėtas ir netgi būtinas įvertinus įvykio aplinkybes. Remiantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 21 straipsniu, įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, kurie turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.

16.       Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl policijos pareigūnų pareigos patikrinti S. B. neblaivumą, vadovavosi teisės aktais, neatsižvelgdamas į šių teisės aktų aktualias redakcijas, rėmėsi negaliojančiu teisės aktu. Teismas vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 99, 99.1, 99.2., 99.3; 99.4, 100, 100.1, 101.3, 101.5 punktų nuostatomis, nors Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“, buvo pripažintas netekusiu galios 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 660 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“ su vėlesniais pakeitimais ir patvirtinta naujos redakcijos Policijos patrulių veiklos instrukcija, kuri galiojo ir nagrinėjamo įvykio metu. Tačiau šioje Instrukcijoje nedetalizuoti policijos pareigūnų veiksmai nustatant, ar vairuotojas, nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus, atliekant neblaivumo tikrinimą ar pavedant atlikti medicininę apžiūrą neblaivumui nustatyti asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Paminėti veiksmai yra reglamentuoti Tvarkos apraše, kurio nuostatas apeliaciniame skunde išdėstė nuteistasis ir kuriomis vadovaujasi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Kadangi S. B. nėra pripažintas kaltu dėl paminėtų negaliojančio teisės akto nuostatų pažeidimo ir jos buvo svarbios tik teismui dėstant argumentus dėl policijos pareigūnų veiksmų atitikties teisės aktų reikalavimams, šie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies trūkumai nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį naikinti. Šie pažeidimai ištaisytini apeliacinės instancijos teisme, analizuojant policijos pareigūnų veiksmus nagrinėjamoje situacijoje, remiantis ir Tvarkos aprašo nuostatomis. Tačiau siekiant, kad skundžiamame nuosprendyje neliktų formuluočių, keliančių abejonių dėl šio nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies šalintinos pacituotos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 99, 99.1, 99.2., 99.3; 99.4, 100, 100.1, 101.3, 101.5 punktų nuostatos.  

17.       Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 2.3 punkte yra nustatyta, kad neblaivumo tikrinimas – policijos pareigūnų veiksmai, kai metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas, nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, yra neblaivus. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad tiek į įvykio vietą, tiek vėliau į ligoninę atvykę policijos pareigūnai reikalavo S. B. pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu. Nors S. B. tvirtina, kad jokio reikalavimo pasitikrinti neblaivumą policijos pareigūnai jam neišsakė, o tik paprašė pūsti į alkotesterį, tai nėra pagrindas konstatuoti, kad nebuvo reikalaujama atlikti paminėtą veiksmą. Tai, kad pasiūlymas pasitikrinti neblaivumą išreiškiamas kaip prašymas, o ne kategoriškas reikalavimas, vairuotojo nuo pareigos leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamam, ar nėra neblaivus, neatleidžia. Kaip jau ir anksčiau minėta, policijos pareigūnai transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų blaivumą tikrina būtent specialiomis techninėmis priemonėmis, o asmeniui atsisakius tai daryti dėl subjektyvių priežasčių, policijos pareigūnai neprivalo asmens pristatyti į gydymo įstaigą, kur jo neblaivumas būtų patikrinamas kitomis priemonėmis – priduodant kraujo mėginį etilo alkoholio kiekio kraujyje nustatymui. Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 3 bei 9 punktuose ir Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad tik tuo atveju, kai įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens tikrinimo objektyviai neįmanoma atlikti, šie asmenys pristatomi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Taigi, vien tai, kad asmuo atsisako tikrintis neblaivumą alkotesteriu, kai galimybė atlikti tokį patikrinimą objektyviai egzistuoja, yra pakankamas pagrindas jo veiksmus traktuoti kaip vengimą tikrintis neblaivumą. Vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys ir policijos pareigūnų P. Ž. ir K. P. parodymai patvirtina, kad tiek greitosios medicinos pagalbos medikai įvykio vietoje, tiek medikai ligoninės priėmimo skyriuje kategoriškai nurodė, jog S. B. pagal savo sveikatos būklę gali neblaivumą pasitikrinti pūsdamas į alkotesterį. Taigi S. B. privalėjo nedelsdamas paklusti tokiems reikalavimas ir juos vykdyti. Tačiau pastarasis tai daryti atsisakė. Vaizdo įraše užfiksuoti duomenys patvirtina, kad įvykio vietoje po keleto siūlymų pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu S. B. susierzino, tapo dirglus ir kategoriškai atsisakė tai daryti: „Aš nesitikrinsiu nieko, aš nieko nedarysiu dabar, nieko visiškai nedarysiu...“. Dirglumas ir susierzinimas dar labiau išryškėjo pastarajam būnant gydymo įstaigos priėmimo skyriuje. Vos tik policijos pareigūnams įėjus į palatą ir prisistačius, pareiškė, kad atsisako su jais bendrauti, nes jam skauda ir taip nori. Vėliau juos visiškai ignoravo, nebendravo, į klausimus neatsakinėjo, nepasirašė neblaivumo nustatymo akte, o galiausiai ėmė juos vyti lauk. Atsisakymą pasitikrinti neblaivumą S. B. taip pat motyvavo ir tuo, kad iš jo yra paimtas kraujas, tačiau VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyta, kad pacientui blaivumas alkotesteriu nebuvo nustatinėjamas, kraujas neblaivumui nustatyti nebuvo paimtas. (Duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniosios tyrėjos K. P. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje bendraujant su budinčiu gydytoju pastarasis nurodė, kad S. B. atsisakė nusistatyti blaivumą ir su ligoninės turimu alkotesteriu, kai buvo atvežtas. Ši aplinkybė užfiksuota ir vaizdo įraše, kuris darytas ligoninės priėmimo skyriuje policijos pareigūnams bendraujant su gydytoju, byloje esančiame VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus įdėtiniame lape į ambulatorinę asmens sveikatos istoriją. Apie tai, kad asmuo savo lėšomis būtų siekęs atlikti medicininę apžiūrą neužsiminta, nors vaizdo įrašuose ir jų apžiūros protokoluose užfiksuota, kad apie šią galimybę jam buvo paaiškinta tiek įvykio vietoje, tiek ligoninės priėmimo skyriuje. Tačiau S. B. tokia galimybe nepasinaudojo ir neblaivumo savo lėšomis nesitikrino. Akcentuotina, kad neblaivumą pasitikrinti buvo prašoma net kelis kartus, nuteistajam ne kartą buvo išaiškinta ir tai, kad už vengimą tikrintis neblaivumą, kyla baudžiamoji atsakomybė, tačiau pastarasis alkotesteriu neblaivumo nesitikrino.

18.       Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nei įvykio vietoje, nei VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje pareigūnai nenustatinėjo ir nenustatė jokių neblaivumo požymių, šie nebuvo užfiksuoti jokiuose dokumentuose, o kaltinime S. B. inkriminuotas neblaivumo požymis – „nuo S. B. sklido alkoholio kvapas“, nėra neblaivumo požymis ir tokie duomenys neduoda pagrindo pagrįstai įtarti, kad asmuo yra neblaivus. Be to, turi būti nustatytas ne vienas neblaivumo požymis, kad būtų galima pagrįstai įtarti jog asmuo yra neblaivus. Sutikti su tokiais nuteistojo argumentais nėra pagrindo. Liudytojas policijos pareigūnas P. Ž. teisme paaiškino, kad kažkuriuo momentu buvo priėjęs prie ant neštuvų gulėjusio transporto priemonės vairuotojo ir nuo pastarojo užuodė alkoholio kvapą. Asmuo buvo su kauke, tačiau ji nebuvo prispausta, šalia stovėjusi medikė šiek tiek patraukė kaukę ir pasijuto iš burnos sklindantis alkoholio kvapas. Šias aplinkybes liudytojas buvo nurodęs ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, užfiksavęs 2020 m. balandžio 30 d. tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio. Aplinkybę, kad medikai, pasakę, jog gali pūsti, patraukė kaukę žemyn, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytojas policijos pareigūnas A. M.. Savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą jis patvirtino teisiamajame posėdyje, prašė jais vadovautis, kadangi dėl praėjusio laiko tarpo tiksliai visų aplinkybių jau nepamena. Jis taip pat nurodė, kad alkoholio kvapo neužuodė, kadangi nebuvo priėjęs prie pat S. B., su pastaruoju bendravo pareigūnas P. Ž., o pareigūnas A. M. kalbėjo su liudytojais, kurie irgi nurodė, jog jiems kilo įtarimas, kad transporto priemonę vairavęs asmuo buvo neblaivus.

19.        Apeliaciniame skunde daug dėmesio skirta liudytojų policijos pareigūnų parodymų analizei, kritikuojami jų parodymai apie 2020 m. balandžio 30 d. įvykio aplinkybes, įskaitant ir S. B. neblaivumo požymius, teigiant, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau teisėjų kolegija su tokiais teiginiais negali sutikti. Nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti minėtų liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais, laikyti juos nepatikimais ir jais nesiremti. Liudytojai parodymus davė būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Jų nurodytos įvykio aplinkybės išdėstytos nuosekliai, detaliai, šių liudytojų parodymai viso proceso metu iš esmės nekito. Policijos pareigūnų, vykdžiusių tarnybos pagrindu jiems kylančias pareigas, suinteresuotumas šios baudžiamosios bylos baigtimi, taip pat siekis nepagrįstai ir neteisingai apkaltinti S. B., nenustatytas. Jų parodymai esminėse detalėse neprieštarauja vieni kitiems, jų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotoms aplinkybėms bei kitiems byloje esantiems įrodymams. Šių liudytojų parodymuose esantys nedideli neatitikimai paaiškinami tuo, kad liudytojai dėl savo darbo pobūdžio – yra policijos pareigūnai, dėl įvairių įvykių gausos kasdieniniame darbe galėjo kai kurių aplinkybių neprisiminti ar jas prisiminti netiksliai.

20.       Abejoti liudytojų P. Ž. ir A. M. nurodyta aplinkybe, kad greitosios medicinos pagalbos medikė vienu metu buvo patraukusi S. B. kaukę žemyn, neduoda pagrindo ir apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog šis veiksmas nebuvo užfiksuotas P. Ž. naudota kūno vaizdo kamera. Peržiūrėjus P. Ž. naudota kūno vaizdo kamera darytą vaizdo įrašą matyti, jog jame užfiksuota, kad P. Ž. ir S. B. bendravimas nebuvo trumpalaikis. P. Ž., bendraudamas su S. B., kol pastarasis gulintis ant neštuvų nebuvo įkeltas į greitosios medicinos pagalbos automobilį, didžiąją laiko dalį buvo prie pastarojo galvos, o vaizdo kamera tuo metu fiksavo ne nuteistojo veidą, o žemiau krūtinės esančias kūno dalis. Dėl šios priežasties liudytojų A. M. ir P. Ž. nurodytas veiksmas – kaukės patraukimas žemyn, nebuvo užfiksuotas, tačiau atsižvelgus į 19 punkte nurodytus argumentus, tai nėra pagrindas konstatuoti, kad liudytojai šioje dalyje, kaip kad teigia apeliantas, davė melagingus parodymus. Be to, vaizdo įraše užfiksuota ir tai, kad S. B. išties kaukę dėvėjo netaisyklingai, jis jos nebuvo užsidėjęs ant nosies, kaip ir nurodė liudytojas P. Ž. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (teisme jis patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą), o kalbant kaukė judėjo, nebuvo sandariai prispausta (šias aplinkybes P. Ž. paminėjo ir apklausos teisme metu). Kad P. Ž. parodymai apie užuostą iš S. B. burnos sklindantį alkoholio kvapą yra teisingi, galima spręsti ir iš liudytojų K. P. ir E. G. parodymų bei vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės apie S. B. teiravimąsi dėl užuodžiamo kvapo. Kitų objektų apžiūros protokole ir vaizdo įraše iš įvykio vietos užfiksuota, kad tuo metu, kai S. B. buvo paguldytas ant neštuvų, šis teiravosi, ar medikė jaučia kokį nors kvapą, kas įvertinus visą šią situaciją, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis teiraujasi būtent dėl to, ar jaučiamas alkoholio kvapas. Liudytoja policijos pareigūnė K. P. paaiškino, kad ligoninėje neužuodė iš S. B. burnos sklindančio alkoholio kvapo, kadangi visi buvo su kaukėmis, be to, buvo laikomasi saugaus atstumo, S. B. vengė bendrauti su policijos pareigūnais. Tačiau kadangi S. B. atsisakė gultis į ligoninę ir jam nebuvo kur dėtis, buvo sutarta, kad jis kartu vyks į policijos komisariatą ir ten lauks atvykstančių jį pasiimti giminaičių. Važiuojant automobiliu į policijos komisariatą vyko pokalbis ir tada būnant automobilyje nuo asmens pasijautė sklindantis nežymus alkoholio kvapas. Liudytoja E. G., kuri iškart po eismo įvykio priėjo prie automobilio ir bendravo su vairuotoju, apklausiama teisme  nebuvo tikra dėl to, ar atidariusi automobilio dureles ji užuodė alkoholio kvapą. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji aiškino, kad buvo kvapas salone kaip ir alkoholio, bet tvirtai to pasakyti negali, nes automobilio salone buvo ir dūmų kvapas. Nors ši liudytoja nebuvo tikra dėl to, ar jautė nuo S. B. sklindantį alkoholio kvapą, tačiau, kaip matyti iš jos parodymų, jai mintis apie tai, kad vairuotojas buvo neblaivus, buvo kilusi. Sugretinus jos parodymus su liudytojų P. Ž. ir K. P. parodymais, galima daryti išvadą, kad liudytojos jaustas kartu su dūmų kvapu susimaišęs automobilio salone buvo ir alkoholio kvapas, kadangi vėliau iš S. B. burnos sklindantį alkoholio kvapą užuodė ir P. Ž. bei K. P.. Tarp policijos tyrėjos K. P. ir nuteistojo sutuoktinės A. B. vykusio telefoninio pokalbio garso įrašas sprendžiant dėl S. B. neblaivumo požymių aptariamo įvykio metu, nors teismas juo ir vadovavosi, ypatingos įrodomosios reikšmės neturi, kadangi ji įvykio vietoje nebuvo ir prieš pat įvykį S. B. nematė, tad jai negalėjo būti žinomos aplinkybės apie tai, ar jis prieš vairuodamas transporto priemonę vartojo alkoholinius gėrimus, ar ne. Iš šio pokalbio turinio matyti, kad policijos pareigūnė K. P., vykdama savo įgaliojimus, apie įvykį ir apie S. B. atsisakymą gultis į ligoninę dėl patirtos traumos pranešė kaltinamojo žmonai A. B., kuri stiprių emocijų lydimais savo pasisakymais išdėstė nepasitenkinimą vyro elgesiu, užsiminė apie galimą vyro girtavimą, o teisme ji paaiškino, kad tyrėjos buvo ne taip suprasta. Teisėjų kolegijos vertimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį pokalbį pripažino įrodymu, nes jis nebuvo gautas neleistinu būdu, t. y. nebuvo pareigūnės išprovokuotas, o kaltinamojo sutuoktinė turėjo pasirinkimo teisę ką kalbėti, suprato, kad kalba būtent su policijos pareigūne. Visgi ir be šiame telefoniniame pokalbyje užfiksuotų duomenų byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių pripažinti, kad nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai buvo nustatytas S. B. neblaivumo požymis.

21.       Atsižvelgiant į visa tai, kas paminėta, nėra pagrindo konstatuoti, kad policijos pareigūnas P. Ž. nebuvo nustatęs nei vieno S. B. neblaivumo požymio. Iš S. B. burnos sklindantis alkoholio kvapas yra pagrindinis neblaivumo požymis ir, priešingai nei kad teigia apeliantas, jo nustatymo pakanka, esant vairuotojo atsisakymui pasitikrinti neblaivumą, veikos pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį kvalifikavimui.

22.       Sutiktina su nuteistojo skundo argumentais, kad abu byloje esantys neblaivumo nustatymo aktai (22.18 val. ir 23.50 val.) yra užpildyti netinkamai, juose neužfiksuoti neblaivumo požymiai, tačiau vien dėl šios priežasties konstatuoti, kad nei vienas neblaivumo požymis išvis nebuvo nustatytas ir daryti išvadą, kad byloje nenustatyti objektyvieji BK 2811 straipsnio 1 dalies požymiai, nėra pagrindo. Įstatyme nėra imperatyviai nurodyta, kad neblaivumo požymiai yra nustatinėjami tik remiantis neblaivumo nustatymo akte užfiksuotais duomenimis. Baudžiamasis įstatymas negali nustatyti ar suteikti prioritetinę reikšmę atskiroms įrodymų rūšims, nes įrodymų atitiktį įstatymo reikalavimams, jų leistinumą bei reikalavimus įrodinėjimo procesui reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas ir specialūs teisės aktai, kurie nustato tam tikrų duomenų gavimo ir įforminimo būdus bei metodus. Tad nors neblaivumo nustatymo aktuose nebuvo užfiksuotas nei vienas S. B. neblaivumo požymis, tačiau apie tai, kad policijos pareigūnas P. Ž. S. B. gulint ant neštuvų prie greitosios medicinos pagalbos automobilio ir medikei patraukus pastarojo kaukę žemyn, pajuto iš burnos sklindantį alkoholio kvapą, nurodyta įvykio dieną rašytame jo tarnybiniame pranešime. Ši aplinkybė užfiksuota ir vėlesniuose jo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

23.       Vertinant policijos pareigūnės K. P. surašytą neblaivumo nustatymo aktą, sutiktina, kad jis taip pat turi tam tikrų trūkumų, jame nepažymėti nustatyti neblaivumo požymiai, tačiau  atkreiptinas dėmesys į tai, kad į ligoninę patikrinti S. B. neblaivumą K. P. vyko, kaip pati nurodė, vedama žmogiškumo, nes manė, kad gal įvykio vietoje asmuo dėl sveikatos būklės deramai neįvertino galimų pasekmių, jau po to, kai policijos pareigūnas P. Ž. įvykio vietoje buvo nustatęs pagrindinį neblaivumo požymį – iš burnos sklindantį alkoholio kvapą, pabendravusi su įvykio vietoje buvusiais pareigūnais ir iš jų sužinojusi, kad vairuotojas atsisako tikrintis neblaivumą motyvuodamas savo sveikatos būkle. Galimybės nustatyti asmens neblaivumo požymius ligoninės priėmimo skyriuje buvo apsunkintos, kadangi visi asmenys buvo su apsauginėmis veido kaukėmis, laikomasi saugaus atstumo, S. B. buvo gulimoje padėtyje, be to, atsisakė bendrauti su pareigūnais, buvo nusisukęs, mažai kalbėjo. Šias aplinkybes patvirtina ne tik K. P. parodymai, bet ir vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys. Visgi, kaip jau ir minėta, į ligoninę atvykusiems pareigūnams jau buvo žinoma, kad į eismo įvykį patekęs asmuo, vairavęs transporto priemonę, galimai yra neblaivus. Įvertinus šias aplinkybes bei tai, kad tuo metu buvo manoma, kad S. B. yra padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimą (atsitrenkdamas savo vairuojamu automobiliu į elektromobilių krovimo stotelės stulpą šį apgadino ir tik ikiteisminio tyrimo metu buvo gautas atsakymas, kad žala svetimam turtui visgi nepadaryta), nesant išrašyto siuntimo kraujo mėginiui paimti, vadovaujantis Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 3 puntu, policijos pareigūnė K. P. privalėjo patikrinti S. B. neblaivumą. Kaip jau ir anksčiau minėta, policijos pareigūnai tikrinimą atlieka metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis, tačiau S. B. tokį tikrinimą nesat jokių objektyvių priežasčių vėl atsisakė atlikti, nors jam ir buvo išaiškinti atsisakymo tikrintis neblaivumą teisiniai padariniai. O tai, kad K. P. surašytame neblaivumo nustatyto akte nebuvo pažymėti nustatyti neblaivumo požymiai, savaime nereiškia, jog asmeniui jie išties nebuvo nustatyti ir kad asmuo negalėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį.

24.       Kadangi S. B. atsisakė bendrauti su pareigūnais ir vykdyti bet kokius jų nurodymus, varė juos lauk, akivaizdu, kad jis atsisakė atlikti ir Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 3 punkte ir Tvarkos aprašo 5.1 punkte nustatytus veiksmus, kas ir pažymėta K. P. surašytame akte. Iš dalies sutiktina su nuteistojo teiginiu, kad šių veiksmų jis ir nebūtų galėjęs atlikti, nes tuo metu ligoninėje buvo gulimoje padėtyje, bet įvertinus tai, kad jis atsisakė atlikti bet kokius policijos pareigūnų prašomus veiksmus, buvo nusiteikęs priešiškai pareigūnų atžvilgiu, neblaivumo nustatymo akte pažymėjimas, kad jis atsisako bendro asmens būklės įvertinimo, nelaikytinas neteisingu. Visos kitos neblaivumo nustatymo grafos užpildytos, juose nurodytos aplinkybės atitinka vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis.

25.       Apeliantas tikina, kad yra neaiškios šio, o taip pat ir policijos pareigūno P. Ž. surašyto neblaivumo nustatymo aktų surašymo aplinkybės, kad juose nurodytais laikais jie nebuvo pildomi, todėl negali būti laikomi tinkamais įrodymais byloje. Sutikti su tokiais nuteistojo teiginiais nėra pagrindo. S. B. būnant ligoninės priėmimo skyriuje policijos pareigūnų darytame vaizdo įraše matyti, kad 23.50 val. jam buvo siūloma pasitikrinti neblaivumą, jis buvo įspėjamas dėl filmavimo, aiškinami atsisakymo tikrintis neblaivumą teisiniai padariniai. Po nesėkmingo bandymo užmegzti kontaktą su S. B., policijos pareigūnas rankose laikydamas neblaivumo nustatymo aktą nuėjo prie stalo ir ėmė kažką rašyti. Įvertinus tai, kad po to buvo prašoma, jog S. B. pasirašytų pareigūno laikomą dokumentą, pagrįstai manyti, kad neblaivumo nustatymo aktas jau buvo užpildytas, tik nepasirašytas. Šiame kontekste taip pažymėtina, kad BPK 179 straipsnis, reglamentuojantis tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimą, leidžia tyrimo veiksmą atliekančiam asmeniui protokolą surašyti ne tik tyrimo veiksmo metu, bet ir tuoj pat jį pabaigus. Šios nuostatos taip pat aktualios ir kitų procesinių dokumentų pildymui. Vien dėl to, kolegijos nuomone, dar nėra pagrindo daryti išvados, jog K. P. ir P. Ž. surašytuose neblaivumo nustatymo aktuose nurodyti duomenys yra neteisingi, o liudytojai duoda neteisingus parodymus apie atliktus paminėtus veiksmus. Be to, kiekvienas įrodymas, kiekviena faktinė aplinkybė, kolegijos nuomone, turi būti vertinama ne atsietai, kaip tai daro apeliantas skunde, o kartu su kitais įrodymais, o šiuos įrodymus įvertinus kartu su kitais byloje esančiais duomenis, galima daryti pagrįstas išvadas dėl S. B. kaltės padarius BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.  

26.       Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis pripažįsta faktinę aplinkybę, kad jis atsisakė tikrintis neblaivumą alkotesteriu, tačiau tikina, kad tai daręs, kadangi buvo įsitikinęs, kad iš jo bus paimtas kraujas neblaivumo nustatymui. Kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, daryto įvykio vietoje, tarp policijos pareigūno P. Ž. ir S. B. išties buvo kalba apie kraujo tyrimą. P. Ž. jam aiškino, kad pasitikrinti neblaivumą būtina ir jei jis nesutinka tikrintis alkotesteriu, iš jo ligoninėje bus paimtas kraujas, tačiau ši paslauga yra mokama. Kaip jau ir anksčiau minėta, Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 3 bei 9 punktuose ir Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad tik tuo atveju, kai įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens tikrinimo objektyviai neįmanoma atlikti, šie asmenys pristatomi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros. Šiuo atveju S. B. neblaivumo tikrinimo objektyvios priežastys netrukdė atlikti, tad ir siuntimas gydymo įstaigai atlikti šį tyrimą nebuvo surašytas. Tad pats asmuo turėjo domėtis ir siekti, kad iš jo būtų paimtas kraujas neblaivumo nustatymui. Tačiau pristatytas į gydymo įstaigą, S. B. nereikalavo, jog iš jo būtų paimtas kraujo mėginys neblaivumo nustatymui, nors tokia galimybė jam buvo išaiškinta dar įvykio vietoje, o pakartotinai ją išaiškino ir į ligoninę atvykę policijos pareigūnai. Tad galima daryti išvadą, kad S. B. išties ir nesiekė, kad jo neblaivumas būtų patikrintas paimant kraują už šią paslaugą jam pačiam susimokant. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį priežastys, dėl kurių asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, reikšmės neturi.

27.       Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma pakankama S. B. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti. Nagrinėjamu atveju visi byloje surinkti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, kad S. B. policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymį bei pareikalavus pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės dėl vengimo pasitikrinti neblaivumą, neblaivumo patikrinimo vengė. S. B. realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 2811 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. S. B. elgesys nagrinėjamo įvykio metu – nevienkartinis atsisakymas policijos pareigūnams pareikalavus leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kai buvo nustatytas pagrindinis neblaivumo požymis – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas (nuosprendžio nustatomojoje dalyje įvardintas nuo S. B. sklindančiu alkoholiu kvapu) ir jam buvo išaiškintos atsisakymo pasitikrinti neblaivumą teisinės pasekmės – rodo, kad S. B. vengė pasitikrinti neblaivumą, atlikdamas tokius veiksmus suprato priešingą teisei savo neveikimo pobūdį ir norėjo taip veikti. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo S. B. veiksmus pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK 255 straipsnio taikymo

28.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio nuostatas, iš esmės pakeitė kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos aplinkybes, apie šių aplinkybių pakeitimą teisiamajame posėdyje kaltinamajam nepranešė ir tuo grubiai pažeidė procesines teisės normas, o tuo pačiu priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas nurodo, kad teismas konstatavo, jog S. B. 2020 m. balandžio 30 d. vengė pasitikrinti blaivumą po „eismo įvykio“, nors kaltinime nurodyta „po įvykio“, nurodė, kad 22.18 val. įvykio vietoje, vėliau 22.31 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, „pakartotinai pareikalavus“, taip pat 23.50 val. dar kartą atsisakė policijos pareigūnams pasitikrinti neblaivumą. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

29.       Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

30.       Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-102/2014). Kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme.

31.       Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą „faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymėtina, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylą teisme nustatoma, jog nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu būdu, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiškinama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia.

32.       S. B. teismui buvo perduotas jį kaltinant tuo, kad vairavęs transporto priemonę, vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, tai yra 2020 m. balandžio 30 d. apie 21.20 val., vairuodamas automobilį ,, (duomenys neskelbtini)" valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio A5 (duomenys neskelbtini) ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini), degalinės „(duomenys neskelbtini)“, teritorijoje esantį elektromobilių krovimo stotelės stulpą. Po įvykio, kuomet nuo S. B. sklido alkoholio kvapas, pareikalavus S. B. pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu, jis atsisakė, be to VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje pakartotinai pareikalavus S. B. pasitikrinti blaivumą, jis atsisakė, tokiu būdu jis vengė neblaivumo patikrinimo.

33.       Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį S. B. nuteistas už tai, kad vairavo transporto priemonę ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Nustatyta, kad jis 2020 m. balandžio 30 d., apie 21.20 val., vairuodamas automobilį ,, (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio A5 (duomenys neskelbtini) ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini), degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje esantį elektromobilių krovimo stotelės stulpą. Po sukelto įvykio atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams ir policijos pareigūnams, kuomet nuo S. B. sklido alkoholio kvapas, 22 val. 18 min., pareikalavus pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu, S. B. atsisakė tai daryti. Po to, 22 val. 31 min., VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje pakartotinai pareikalavus S. B. pasitikrinti blaivumą, jis atsisakė tai daryti, vengdamas neblaivumo patikrinimo.

34.       Iš nurodytų kaltinamajame akte išdėstytų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad pirmosios instancijos teismas tik patikslino faktines aplinkybes, nurodydamas, jog atvykus medicinos pagalbos darbuotojams ir policijos pareigūnams po sukelto įvykio atsisakė pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekiu matuokliu, sukonkretino laikus, kada buvo prašoma pasitikrinti blaivumą įvykio vietoje ir kada VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje, kadangi pareikštame kaltinime šie laikai nebuvo detalizuoti.

35.       Vertindama tokį pirmosios instancijos teismo padarytą nusikalstamos veikos aplinkybių pakeitimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis. Tokia išvada darytina todėl, kad teismo patikslintos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, susijusios su tuo, kada tiksliai buvo pareikalauta pasitikrinti blaivumą, neturėjo jokios įtakos S. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitokios teisinės reikšmės gynybai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, neblaivumo nustatymo aktuose užfiksuotą jų surašymo laiką, vaizdo įrašuose užfiksuotus laikus, kuomet S. B. buvo reikalaujama pasitikrinti blaivumą įvykio vietoje ir VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje, tik sukonkretino nusikaltimo padarymo laiką, patikslino, kokiomis aplinkybėmis, po kokio įvykio (t. y., sukelto įvykio) buvo reikalaujama pasitikrinti blaivumą. Toks nusikalstamos veikos laiko ir aplinkybių sukonkretinimas, pasirėmus duomenimis, kurie nuteistajam buvo žinomi, nelaikomas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir yra galimas, nes nepablogina nuteistojo teisinės padėties bei nepažeidžia jo teisės į gynybą. Bylos proceso metu gynyba buvo orientuota paneigti tai, kad S. B. sukėlė eismo įvykį, taip pat paneigti jam nustatytą neblaivumo požymį, akcentuota, kad S. B. veiksmuose nebuvo tyčios vengti neblaivumo patikrinimo. Taigi nėra pagrindo manyti, kad dėl pirmosios instancijos teismo patikslintų nusikalstamos veikos aplinkybių gynyba šioje byloje galėjo būti kitokia.

36.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu S. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo nurodytųjų kaltinime.

37.       Visgi teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atlikto byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimo analizę, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytas S. B. VŠĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje pakartotinio atsisakymo pasitikrinti blaivumą laikas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad 22 val. 31 min. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje pakartotinai pareikalavus S. B. pasitikrinti blaivumą, jis atsisakė tai daryti, vengdamas neblaivumo patikrinimo. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad tokiu laiku jis tik buvo pristatytas į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių. K. P. surašytame neblaivumo nustatymo akte nurodyta, kad šis veiksmas buvo atliekamas 2020 m. balandžio 30 d. 23.50 val. Toks reikalavimo pasitikrinti blaivumą laikas užfiksuotas ir policijos pareigūnų naudojamomis kūno vaizdo kameromis darytuose vaizdo įrašuose. Todėl nusikaltimo padarymo laikas byloje tikslinamas ir nustatoma, jog S. B. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

38.       S. B. vairavo transporto priemonę ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Nustatyta, kad jis 2020 m. balandžio 30 d., apie 21.20 val., vairuodamas automobilį ,, (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo nuo kelio A5 (duomenys neskelbtini) ir atsitrenkė į (duomenys neskelbtini), degalinės „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje esantį elektromobilių krovimo stotelės stulpą. Po sukelto įvykio atvykus greitosios medicinos pagalbos darbuotojams ir policijos pareigūnams, kuomet nuo S. B. sklido alkoholio kvapas, 22 val. 18 min., pareikalavus pasitikrinti blaivumą alkoholio kiekio matuokliu, S. B. atsisakė tai daryti. Po to, 23 val. 50 min., VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje pakartotinai pareikalavus S. B. pasitikrinti blaivumą, jis atsisakė tai daryti, vengdamas neblaivumo patikrinimo.

39.       Toks nusikalstamos veikos padarymo laiko patikslinimas apeliacinės instancijos teisme, pasirėmus objektyviais duomenimis, kurie iš bylos medžiagos buvo žinomi nuteistajam, nelaikytinas faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės skirtingomis ir nuteistojo teisinės padėties nepablogina bei jo teisės į gynybą nepažeidžia. 

Dėl nuteistajam S. B. paskirtos bausmės

40.       Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad teismas, skirdamas bausmę, pažeidė bausmių skyrimo taisykles, dėl ko neteisingai buvo nustatytas paskirtos bausmės rūšies – baudos dydis, tačiau sutikti su šiuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo.

41.       Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

42.       Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veikas, įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, nusikalstamos veikos stadiją, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkiančių aplinkybių nebuvimą. Teismo išvados dėl bausmės skyrimo pagrįstos išsamiu bylos duomenų vertinimu ir motyvuotos, aukštesnės instancijos teismas su jomis visiškai sutinka.

43.       Teismas atsižvelgė į tai, kad S. B. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, į jo asmenybę, kad anksčiau neteistas, per paskutinius vienerius metus baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, yra vedęs, dirbantis. Jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Visumos šių aplinkybių pagrindu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarymą, pirmosios instancijos teismas S. B. skyrė švelniausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Pažymėtina, kad baudos už padarytą nusikalstamą veiką dydis straipsnio sankcijoje nenurodomas, todėl jį nustato teismas skirdamas bausmę (BK 47 straipsnio 5 dalis), atsižvelgęs į BK 47 straipsnio 3 dalyje nurodytus minimalius ir maksimalius baudų dydžius pagal nusikalstamų veikų rūšis ir nusikaltimų kategorijas. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad už nesunkų nusikaltimą galima skirti nuo 50 iki 2000 MGL dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam skyrė 100 MGL (5000 eurų) baudą, taigi nustatė bausmės dydį, artimą minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui, todėl laikyti šią bausmę aiškiai per griežta ir dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

44.       Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nuteistojo kaltės formą. Kad S. B. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia plačiau pasisakyta 27 punkte atsakant į apelianto argumentus dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį, todėl šie argumentai nekartojami.

45.       Apeliaciniame skunde menkinamas ir S. B. padaryto nusikaltimo pavojingumas, teigiama, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis savo veiksmais niekam jokios žalos nepadarė. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamasis kodeksas 2811 straipsniu buvo papildytas, siekiant efektyviau kovoti su asmenimis, kurie transporto priemones vairuoja būdami neblaivūs, taip pat formuoti vairuotojų įpročius bei visuomenės požiūrį, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai. Vengimo tikrintis neblaivumą kriminalizavimas susijęs su griežtesne atsakomybe už KET pažeidimus ir atsakomybės neišvengiamumo principo užtikrinimu. Taigi, apelianto teiginiai, kad jo padaryta veika yra nepavojinga ir kad jis išvis neturėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, yra nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtis formalioji, veika baigta nuo atsisakymo tikrintis neblaivumą momento. Jei S. B., vairuodamas transporto priemonę, būtų padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį žalą kitiems asmenims, jis būtų traukiamas atsakomybėn atitinkamai pagal sukeltus padarinius. Tad tai, kad šiuo atveju aplinkiniams nebuvo padaryta žala, reikšmės vertinant S. B. padaryto nusikaltimo pavojingumą neturi.

46.       Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nenustatyta S. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu teiginiu.

46.1.                      Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams teisingus parodymus savo noru. O kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

46.2.                      Nagrinėjamu atveju S. B. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, buvo įsitikinęs, kad ši veika jam nepagrįstai inkriminuota, menkino savo veiksmų pavojingumą, savaip interpretavo byloje esančius įrodymus, tvirtino, kad jam nebuvo nustatytas nei vienas neblaivumo požymis, siekė pateisinti savo veiksmus. Nuoširdaus gailesčio dėl savo neteisėtų veiksmų neišreiškė. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės S. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.   

Dėl BK 68 straipsnio taikymo

47.       Sutiktina su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad nuosprendžio dalis dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones atėmimo nėra motyvuota, kad iš nuosprendžio rezoliucinės dalies nėra aišku, kuriam laikotarpiui asmeniui uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones, tačiau vien dėl to pripažinti, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė paskirta nepagrįstai nėra pagrindo.

48.       Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 281 ir 2811 straipsniuose numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu su bausme skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, susijusios su uždraudimu naudotis specialia teise. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį, teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Nurodyta įstatymo formuluotė suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 2811 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje nusikaltimo padarymo aplinkybes, nuteistojo kaltę. Baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taisomai veikti nuteistąjį.

49.       Nagrinėjamojo byloje yra nustatyta, kad S. B. padarė vieną šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimą – po eismo įvykio, kai nustatytas neblaivumo požymis, pareigūnų ne kartą prašomas pasitikrinti blaivumą, kategoriškai atsisakė tą daryti. Vienerių metų laikotarpiu baustas administracine tvarka taip pat už pavojingo KET pažeidimo padarymą – nustatyto greičio viršijimą, kas rodo, kad jis nėra pavyzdingas, visuomet Kelių eismo taisyklių reikalavimų paisantis vairuotojas. Todėl siekiant užkirsti kelią tolimesniam Kelių eismo taisyklių pažeidinėjimui ir nusikalstamų padarinių sukėlimui, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas uždrausti nuteistajam naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, yra teisėtas ir pagrįstas. Kadangi S. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas (2 metai 6 mėnesiai) yra šiek tiek mažesnis, nei draudimo naudotis specialia teise vidurkis (BK 68 straipsnio 2 dalis), laikyti, kad šis terminas yra per ilgas, neproporcingas nuteistojo asmenybės ir padaryto nusikaltimo pavojingumui, nėra pagrindo.

50.       Kad S. B. uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones paskirtas 2 metams 6 mėnesiams, akivaizdu iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies, o nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuspręsta  S. B. uždrausti naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – 2 (dvejus) metus 6 (šešis), nenurodant ar 6 dienoms, ar 6 mėnesiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies netikslumas yra aiški rašymo apsirikimo klaida, kuri ištaisytina, kadangi nekeičia nuosprendžio esmės. Šios klaidos ištaisymas nesuponuoja S. B. teisės į gynybą suvaržymo, jo teisinės padėties pabloginimo.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

51.       BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikaltimo padarymo įrankiais ir priemonėmis pripažįstami daiktai (turtas), kuriais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jo padarymą. Pagal minėto straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.

52.       Nors nuteistasis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė konfiskuoti S. B. vairuotą transporto priemonę, teigia, kad kadangi nebuvo nustatyta, jog jis neblaivus vairavo transporto priemonę, todėl taikyti transporto priemonės konfiskavimo nėra pagrindo, nes nėra BK 72 straipsnyje nustatytų konfiskuotino turto požymių, tačiau sutikti su šiais nuteistojo teiginiais taip nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog BK 2811 straipsnio 1 dalies dispozicija sudaryta iš alternatyvių, nusikalstamą veiką atitinkančių požymių. Vienas iš jų, už ką S. B. pagrįstai buvo nuteistas, yra transporto priemonės vairavimas esant nustatytiems neblaivumo požymiams ir vengimas neblaivumo patikrinimo. Visų BK 2811 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu. Be transporto priemonės panaudojimo vengimas nustatyti girtumą asmeniui, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, būtų neįmanomas. Tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 72 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį pakeisti.

Patikslinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytą nusikalstamos veikos laiką, nustatant, jog S. B. 23.50 val. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyriuje pakartotinai pareikalavus pasitikrinti blaivumą, jis atsisakė tai daryti, vengdamas neblaivumo patikrinimo.

Pašalinti iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies cituotas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 99, 99.1, 99.2., 99.3; 99.4, 100, 100.1, 101.3, 101.5 punktų nuostatas.   

Ištaisyti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimo klaidą, vietoje formuluotės, kad S. B. uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – 2 (dvejus) metus 6 (šešis), nurodyti, kad S. B. uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                          Darius Kantaravičius

                                                                                                                         Nerijus Meilutis

                                                                                                                         Aurelijus Rauckis