Administracinė byla Nr. eA-2694-525/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04314-2025-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 25S171376 (toliau – Sprendimas).
2. Pareiškėja rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Skundžiamu Sprendimu atsakovas panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (išduotą šeimos susijungimo pagrindu, kadangi Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo
3 straipsnio 9 dalimi, kurioje nustatyta ribojamoji priemonė, taikoma Rusijos piliečiams, – panaikinamas Rusijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją.
2.2. Pareiškėja 2025 m. gegužės 17 d. vyko į Rusijos Federaciją susitikti su sūnumi, Rusijos Federacijos piliečiu, kuris gyvena (duomenys neskelbtini) srityje, iš pirmos santuokos. 2025 m. gegužės pradžioje sūnus grįžo iš (duomenys neskelbtini), kur praleido dvejus metus. Pareiškėja 2025 m. birželio 22 d. kartu su dukra (Lietuvos Respublikos pilietė) vyko į Rusiją, kelionės tikslas buvo aplankyti pareiškėjos mamą, kuri gyvena Rusijos Federacijoje, (duomenys neskelbtini) srityje, bei palydėti mažametę dukrą per sieną ir palikti ją pas močiutę atostogų metu.
2.3. Migracijos departamentas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, kurias pareiškėja pateikė paaiškinime MIGRIS sistemoje, atsakovas neatliko savarankiško objektyvaus ir visapusiško tyrimo, o tai neatitinka gero administravimo principo.
2.4. Ginčo pažeidimas, atsižvelgus į visas aplinkybes, yra mažareikšmis, todėl šiuo konkrečiu atveju buvo pagrindas netaikyti Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 9 dalies normos arba taikyti straipsnio 2 punkte nurodytą išimtį.
2.5. Atsakovui žinoma, kad pareiškėja Lietuvoje teisėtai gyvena nuo 2009 m., Lietuvos Respublikoje gyvena sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis, dvi dukros, iš kurių viena – nepilnametė, kurios yra Lietuvos Respublikos pilietės. Atsakovui taip žinoma, kad ginčo kelionės nebuvo itin dažnos ar išsiskiriančios iš kasmetinių pareiškėjos išvykimų į Rusijos Federaciją. Išvykos neprieštarauja Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir (ar) užsienio politikos interesams. Tačiau atsakovas pažeidimą vertino per griežtai bei Sprendimą formaliai grindė tik 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojusia Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata. Sprendimas sudaro prielaidas išskirti šeimą, apriboja nepilnamečio vaiko teisę gyventi kartu su tėvais, turi neigiamos įtakos vaiko sveikatai.
2.6. Nors pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi, įvertinus ginčo atvejo aplinkybes individualus teisės aktas gali būti priimamas kaip leidimą dėl nuolat gyventi turinčio asmens, o Įstatymo 3 straipsnio 9 dalis netaikoma leidimą nuolat gyventi turintiems asmenims.
2.7. Pareiškėja neneigia, kad įstatymą pažeidė, tačiau apie Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostatą nežinojo. Iki nuostatos įsigaliojimo į Rusijos Federaciją vykdavo 3–4 kartus per metus, todėl ir ginčo išvykos negalėjo būti atsakovo įvertintos kaip išskirtinės ar keliančios įtarimų.
2.8. 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojus Įstatymui – pareiškėjos galimybės pasimatyti su sūnumi iš pirmosios santuokos tapo ypač sudėtingos. Įstatymas nustato Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių prašymų išduoti Šengeno vizas Lietuvos vizų tarnybose užsienyje sustabdymą, išskyrus atvejus, kai dėl vizų išdavimo tarpininkauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Todėl pareiškėjos sūnus, būdamas Rusijos Federacijos piliečiu, jau ilgą laiką negali atvykti į Lietuvą.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Pareiškėja nuo 2025 m. gegužės 3 d., t. y. įsigaliojus Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytai ribojamajai priemonei, buvo išvykusi į Rusiją 2 kartus. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kitas su pareiškėja susijusias individualias aplinkybes ir jos pateiktus paaiškinimus, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2027 m. balandžio 28 d.
4.2. Pareiškėja nėra ilgalaikė Lietuvos gyventoja (pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nuostatas).
4.3. Ginčo Įstatymo nuostata netaikoma tik ekipažų ar įgulų nariams, dirbantiems tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse, kai tokie vežimai vykdomi į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvą, ir galintiems tai įrodyti – pavyzdžiui, pateikiant darbo pažymėjimą. Nuostata taip pat nėra taikoma, kai nustatoma, kad į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių. Kitų išimčių / vertinamųjų kriterijų įstatymas nenustato. Todėl nepagrįsti argumentai, kad atsakovas turėjo vertinti jos susiformavusius įpročius vykti į Rusijos Federaciją, šeimos sudėtį, pažeidimo sunkumą, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę ar pareiškėjos pavojingumą.
4.4. Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, atsakovas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių. Pareiškėjos vykimo į Rusiją priežastys nebuvo objektyvios (jos nulemtos pačios pareiškėjos pasirinkimo ir valios). Kitokio sprendimo šioje situacijoje priėmimas prieštarautų Įstatymo nuostatoms ir tikslams. Pareiškėjos argumentai dėl Sprendimo neatitikimo gero administravimo ir proporcingumo principams yra deklaratyvūs, kaip ir argumentai, jog Migracijos departamentas išnagrinėjo ne visas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Migracijos departamentas vykdė imperatyvias įstatymo nuostatas. Įstatymas neįpareigoja nustatyti pažeidimo pavojingumo lygį, Rusijos Federacijos piliečių šeimyninę padėtį, taip pat vertinti, ar Lietuvos Respublikos priimti teisės aktai nesukelia per daug nepatogumų Rusijos Federacijos piliečiams nuolat keliauti į Rusijos Federaciją. Pareiškėja pasirinko gyventi Lietuvos Respublikoje, kai jos sūnus iš pirmos santuokos liko gyventi Rusijos Federacijoje. Nei Migracijos departamentas, nei Lietuvos Respublika neturi užtikrinti Rusijos piliečiams palankių / patogių sąlygų šeimos iš kelių santuokų susitikimams. Įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti. Lietuvos Respublikos piliečių saugumo užtikrinimas yra pirminis Lietuvos Respublikos ir jos institucijų įsipareigojimas savo piliečiams ir Europos Sąjungai / Šengeno erdvei, o Rusijos piliečių dažnas judėjimas per Lietuvos Respublikos sieną siejamas su saugumo rizikomis. Įstatymas gali būti nepatogus Rusijos Federacijos piliečiams nuolat keliaujantiems į Rusijos Federaciją be objektyvių priežasčių, tačiau įstatymas yra priimtas, galiojantis, o jo nuostatos taikomos visa apimtimi.
II
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas taip pat atmetė pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
6. Teismas nustatė, be kita ko, šias faktines aplinkybes:
6.1. 2023 m. balandžio 26 d. Migracijos departamentas sprendimu pakeitė pareiškėjai leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu (šeimos sujungimo) pagrindu.
6.2. 2025 m. liepos 30 d. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja 2025 m. gegužės 17 d. 12.49 val. išvyko į Rusijos Federaciją bei 2025 m. gegužės 17 d. 17.15 val. grįžo į Lietuvos Respubliką, taip pat 2025 m. birželio 22 d. 13.09 val. išvyko į Rusijos Federaciją, 2025 m. birželio 22 d. 16.14 val. grįžo į Lietuvos Respubliką, t. y., per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją.
6.3. 2025 m. liepos 30 d. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies bei 3 straipsnio 10 dalies nuostatomis, nusprendė panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2027 m. birželio 28 d.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Įstatymo 3 straipsnio 9–10 dalių nuostatas, taip pat byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nurodytų įstatymo taikymo išimčių. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėja į Rusijos Federaciją vyko dėl nuo jos valios nepriklausančių objektyvių priežasčių. Pareiškėja nenurodė objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjos vykimas į Rusijos Federaciją būtų laikomas neišvengiamu. Remdamasis pareiškėjos nurodytomis išvykimo į Rusijos Federaciją aplinkybėmis, teismas sprendė, jog šie išvykimai nebuvo privalomojo pobūdžio bei pareiškėja laisva valia galėjo rinktis, ar vykti į Rusijos Federaciją susitikti su sūnumi bei aplankyti mamą. Todėl pareiškėjos išvykimų į Rusijos Federaciją teismas nelaikė privalomais, o nurodytos išvykimų priežasčių – objektyviomis, nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios.
8. Teismas nurodė, kad pareiškėja turėjo pareigą laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo metu. Išimtys UTPĮ šiuo aspektu nenumatytos.
9. Teismo teigimu, kitokio sprendimo šioje situacijoje priėmimas akivaizdžiai ir tiesiogiai prieštarautų Įstatymo nuostatoms ir tikslams. Įstatymas nenurodo nustatyti pažeidimo pavojingumo lygį, Rusijos Federacijos piliečių šeimyninę padėtį. Pareiškėja pasirinko gyventi Lietuvos Respublikoje, kai jos sūnus iš pirmos santuokos liko gyventi Rusijos Federacijoje. Įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti. Lietuvos Respublikos piliečių saugumo užtikrinimas yra pirminis Lietuvos Respublikos ir jos institucijų įsipareigojimas savo piliečiams ir Europos Sąjungai / Šengeno erdvei, o Rusijos piliečių dažnas judėjimas per Lietuvos Respublikos sieną siejamas su saugumo rizikomis Lietuvos Respublikai.
10. Teismas, vadovaudamasis UTPĮ 1 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos Įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šis Įstatymas, išskyrus šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse nurodytas išimtis. Pareiškėjos situacija nepatenka į Įstatymo 1 straipsnio 5, 6 ir 7 dalyse nurodytas išimtis, todėl Įstatymas gali būti taikomas ir jo pagrindu gali būti imtasi jame nurodytų priemonių. Be to, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teiginiai, kad Įstatyme nėra nustatytas išvykų iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją limitas bei nenumatytos sankcijos už šio limito viršijimą, teismo teigimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja neturėjo laikytis kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų, šiuo konkrečiu atveju, Įstatymo. Tai, kad pareiškėja tinkamai nesusipažino su nustatytu reguliavimu, neatleidžia jos nuo Įstatymu nustatytos atsakomybės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
11. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas numatė Migracijos departamento veiklos sritį, būtent Migracijos departamentui (ir tik jam) suteikiama teisė priimti sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo.
12. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad Sprendimas sudaro prielaidas išskirti šeimą, apriboja nepilnamečio vaiko teisę gyventi kartu su tėvais, turi neigiamos įtakos vaiko sveikatai. Teismas nurodė, kad Sprendimu nebuvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti, uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Todėl minėti teiginiai dėl šeimos išskyrimo ar vaiko teisės gyventi kartu su tėvais yra nepagrįsti, deklaratyvūs bei neatitinka pareiškėjos situacijos. Be to, Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos vaiko teisinis statusas. Migracijos departamentas neginčijo pareiškėjos vaikų turimų interesų ar lūkesčių, tačiau pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus
13. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas, o Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės Sprendimo nepriimti.
14. Teismas pažymėjo, kad 2025 m. rugsėjo 22 d. teisme gautas pareiškėjos pakartotinis prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Sprendimo galiojimą iki įsiteisės sprendimas administracinėje byloje. Pareiškėja šį prašymą grindė tuo, jog gali būti padaryta didelė žala. Kartu su šiuo prašymu pareiškėja pateikė Migracijos departamento pareiškėjai siųstą laišką, kuriame nurodoma, jog nesant duomenų, jog pareiškėja išvyko iš Šengeno zonos, ji kviečiama atvykti į Migracijos departamento Šiaulių skyrių dėl jos teisinio statuso Lietuvos Respublikoje nustatymo.
15. Teismas minėtą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjos nurodyti argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, pareiškėjos teiginiai savaime negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neegzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, byloje sprendžiama dėl Sprendimo, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o neigiamus padarinius pareiškėja siejo su galimu jos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos.
III
16. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.
17. Pareiškėja pakartoja faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindas – šeimos sujungimas, t. y. leidimo išdavimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjos šeimos nariais: sutuoktiniu, dukromis. Todėl Sprendimas sukelia neigiamas pasekmes pareiškėjos šeimos nariams, turi įtakos jų teisėms ar pareigoms, apie tai buvo pasisakyta ir pareiškėjos procesiniuose dokumentuose, tačiau teismas šių aplinkybių nepagrįstai nevertino, tik apsiribojo teiginiu, kad pareiškėja nėra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjos šeimos nariai turėtų būti įtraukti byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis.
17.2. Pareiškėjos atstovas advokatas teismui pateikė pažymą apie negalėjimą dėl ligos dalyvauti bylos nagrinėjime ir prašė atidėti teismo posėdį. Teismas prašymo netenkino ir bylą nagrinėjo nedalyvaujant pareiškėjai bei jos atstovui. Teismas nepasisakė dėl prašymo atidėti teismo posėdį, o tik lakoniškai pažymėjo, jog pareiškėja bei jos atstovas į teismą neatvyko, nors jiems apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Tai lemia, kad teismas paneigė pareiškėjos teisę į gynybą, teisę per atstovą būti išklausytai.
17.3. Pareiškėjos šeima yra sociali, darni, abu tėvai yra dirbantys, išlaiko dukras, rūpinasi jų išsilavinimu. Sprendimu išardoma šeima, apribojama nepilnametės dukros teisė gyventi su motina, apsunkinama kitos dukros galimybė studijuoti, sumažinama (faktiškai atimama) galimybė išlaikyti vaikus, skirti pakankamai lėšų jų švietimui. Pareiškėjos sutuoktinis, būdamas ilgalaikėse komandiruotėse, negalės tinkamai pasirūpinti dukrų priežiūra, auklėjimu. Sprendimu paneigiama šeimos svarba, geriausių vaiko interesų principas, Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei kituose įstatymuose akcentuojamą šeimos svarbą nacionaliniam saugumui bei vaikų gerovės principus. Panaikinus leidimą pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvoje, jos nepilnametė dukra patyrė stresą bei psichologinę traumą (ką patvirtina psichologės pažyma), o tai gali turėti neatitaisomos neigiamos įtakos vaiko vystymuisi ir sveikatai.
17.4. Ginčo atveju aktualu ir tai, kad pareiškėja su sutuoktiniu 2013 ir 2014 m. sudarė kredito sutartis nekilnojamam turtui įsigyti, kuriame šeima ir gyvena. Panaikinus leidimą pareiškėjai gyventi Lietuvoje, visa paskolų grąžinimo našta teks pareiškėjos sutuoktiniui, kurio darbo užmokestis yra
1 525 Eur, neatskaičius mokesčių. Todėl palikus galioti Sprendimą, pareiškėjos dukros ne tik neteks vieno iš tėvų, bet ir gali netekti gyvenamosios vietos.
17.5. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas suprantamas kaip draudimas gyventi Lietuvoje ir įpareigojimas išvykti iš Lietuvos. Todėl šiuo atveju faktiškai yra išskiriama pareiškėjos šeima bei atsiranda kitos pareiškėjos nurodytos pasekmės. Be to, Migracijos departamento pareigūnė el. laišku pareiškėjai nurodė, kad ji turėjo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau, kadangi ji neišvyko, pareikalauta, kad pareiškėja (teismo sprendimo paskelbimo dieną) atvyktų į Migracijos departamentą. Pareiškėja pažymi, kad Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę ir 2025 m. rugsėjo 29 d. nutarimą dėl administracinio nusižengimo (kuriuo buvo skirtas įspėjimas už tai, kad pareiškėja 11 dienų, t. y. nuo 2025 m. rugsėjo 19 d. Lietuvoje yra neteisėtai). Sprendime dėl grąžinimo konstatuojama, kad „Užsienietė iki paskelbiant leidimą lakinai gyventi negaliojančiu iš Lietuvos neišvyko. Dokumentas paskelbtas negaliojančiu 2025-09-19. Kito dokumento, suteikiančio teisę teisėtai būti Lietuvoje neturi. Nuo 2025-09-19 užsienietė Lietuvoje yra neteisėtai 11 dienų. Šiais veiksmais pažeidė UTPĮ 39 str. 3 p. nuostatą <...>“. Tai byloja, kad Migracijos departamentas, priešingai nei teismas, leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimą supranta kaip draudimą gyventi Lietuvoje ir prievolę išvykti iš Lietuvos. Atitinkamai priešingi teismo argumentai yra nepagrįsti.
17.6. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos nurodytų vykimo į Rusijos Federaciją objektyvių, nuo pareiškėjos nepriklausančių, priežasčių. Pareiškėja išvykimo į Rusijos Federaciją objektyvumą grindė neaiškiu teisiniu reguliavimu, motinos liga. Pareiškėja, būdama užsieniete ir turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, didžiausią dėmesį skyrė UTPĮ bei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), nuostatų vertinimui. Ginčo sankcija įtvirtinta tik Įstatyme, o UTPĮ ir Apraše šis leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindas nenurodytas. Teisės norma, nustatanti minėtą leidimo panaikinimo pagrindą, paskelbta Teisės aktų registre 2025 m. balandžio 25 d., o iki 2025 m. birželio 22 d., t. y. iki antrojo pareiškėjos išvykimo į Rusijos Federaciją, Teisės aktų registre buvo paskelti 73 įstatymų pakeitimo įstatymai, iš kurių UTPĮ pakeitimo įstatymo nebuvo. Net ir itin atidžiam, rūpestingam asmeniui nekils mintis kituose, nei UTPĮ ar Apraše, įstatymuose ieškoti papildomo užsieniečių teisinės padėties reguliavimo. Iš Įstatymo pavadinimo sunku būtų padaryti išvadą, jog šiuo įstatymu nustatomas Rusijos Federacijos piliečiams, turintiems leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, išvykų į Rusijos Federaciją ir Baltarusiją leistinas skaičius. Įstatyme įtvirtinus naują leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindą, teisėkūros subjektai privalėjo papildyti UTPĮ bei Aprašą. Pareiškėja nesusipažino su Įstatymo papildymu ne dėl savo aplaidumo ar nerūpestingumo, o dėl teisėkūros subjektų neveikimo. Pareiškėja, įsitikinusi, kad nei UTPĮ nei Aprašo nuostatos nėra pasikeitusios, nieko neįtardama, išvyko į Rusijos Federaciją. Tai patvirtina, kad pareiškėja viršijo leistinų išvykų skaičių į Rusijos Federaciją dėl objektyvių, ne nuo jos priklausančių priežasčių – dėl netinkamo, neaiškaus teisinio sureguliavimo, teisėkūros subjektų neveikimo.
17.7. Bylai reikšminga ir tai, kad pareiškėjos motina nuo 2025 m. birželio 18 d. iki 2025 m. birželio 27 d. buvo paguldyta į ligoninę dėl (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjos nepilnametė dukra atostogavo, vykimo į Rusijos Federaciją tikslas buvo palikti dukrą, kad ši galėtų prižiūrėti savo senelę (lankyti ligoninėje, o išrašius senelę iš ligoninės, slaugyti ją namuose).
18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą.
19. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus motyvus, ir remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
19.1. Pareiškėja aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis. Į bylą teikė rašytinius paaiškinimus, įrodymus ir kitus su skundu susijusius duomenis. Tiek pareiškėjai, tiek jos atstovui buvo žinomas teismo posėdžio laikas ir vieta, jie buvo informuoti tinkamai. Pareiškėjo atstovas nepateikė teismui tinkamos pažymos dėl neatvykimo į teismo posėdį, todėl nėra galimybės spręsti, kad pareiškėjo atstovas į posėdį neatvyko dėl objektyvių priežasčių. Pareiškėjos pozicija aiškiai išreikšta išsamiuose procesiniuose dokumentuose, ji neprisijungė prie posėdžio, asmeninių paaiškinimų teikti neketino. Dėl to pareiškėjos pozicija apie jos teisių pažeidimą yra nepagrįsta.
19.2. Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Įstatymo nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Todėl pareiškėjos teiginiai apie tai, kad ji įstatymo nuostatų neturi laikytis – nepagrįsti. Taip pat skunde išsakoma versija nėra analogiška versijai, kuri buvo nurodyta Migracijos departamentui kreipimosi metu. Pareiškėja Migracijos departamentui nurodė, kad vyko į Rusijos Federaciją aplankyti sūnaus iš pirmos santuokos ir aplankyti mamą, nuvežti nepilnametę dukrą atostogų pas močiutę. Todėl apeliaciniame skunde teikiami argumentai yra tik gynybinė pozicija.
19.3. Atsakovas sutinka su teismo argumentais, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo
3 straipsnio 9 dalyje nurodytų įstatymo taikymo išimčių. Pareiškėjos išvykimai į Rusijos Federaciją nėra laikomi privalomais, o nurodytos išvykimų priežastys (susitikimas sus sūnumi bei mamos lankymas ir dukros lydėjimas atostogoms) nėra laikytinos objektyviomis priežastimis, nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios.
19.4. Pareiškėja apeliaciniame skunde teikia su Sprendimu nesusijusius argumentus. Pareiškėja teigia, kad dėl Sprendimo paveikiami pareiškėjos šeimos nariai, pareiškėja praras darbą, jos vaikams bus padaryta emocinė finansinė žala, bus paneigta teisė į šeimos susijungimą ir t.t., tačiau šie argumentai yra labiau emocinio pobūdžio. Pareiškėja iš tiesų nedirba, ją išlaiko vyras. Visa emocinė žala, kuri padaryta jos vaikams, yra dėl informacijos, kurią teikia pati pareiškia, o ne dėl Sprendimo. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą dėl pareiškėjos, dėl jos šeimos narių sprendimų nebuvo priimta. Šiuo metu nėra priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti į kilmės valstybę. Todėl aptariami pareiškėjos teiginiai yra nepagrįsti, deklaratyvūs bei neatitinka pareiškėjos situacijos. Be to, Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos nepilnametės dukros teisinis statusas. Migracijos departamentas neginčija pareiškėjos vaikų turimų interesų ar lūkesčių, tačiau pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
19.5. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamos bylos dalykas – Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.
21. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėja, Rusijos Federacijos pilietė, kuriai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, buvo išvykusi į Rusiją 2 kartus: 2025 m. gegužės 17 d. ir 2025 m. birželio 22 d. Atsakovas, remdamasis Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavęs, kad į Rusiją pareiškėja vyko ne dėl nuo jos nepriklausančių objektyvių priežasčių – pareiškėja galėjo pasirinkti, vykti ar ne į Rusiją.
22. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas, Migracijos departamentas tinkamai įvertino ginčui aktualias aplinkybes ir teisinį reguliavimą, todėl teismas pareiškėjos skundą atmetė.
23. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei mano, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nurodo, kad nei teismas, nei atsakovas neįvertino šiuo konkrečiu atveju aktualių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjos leidimas laikinai gyventi neturėjo būti panaikintas (be kita ko, kad yra išskiriama pareiškėjos šeima, neužtikrinami geriausi vaiko interesai, o aplinkybės, dėl kurių pareiškėja vyko į Rusiją, laikytinos objektyviomis, ir kt.).
24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo 2023 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymas (Įstatymas), kuriuo nustatytos tam tikros ribojamosios priemonės Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečiams. Įstatymo (ginčui aktualios redakcijos) 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (toliau – ribojamosios priemonės).
26. Lietuvos Respublikos Seimas 2025 m. balandžio 17 d. Nr. XV-170 priėmė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo
Nr. XIV-1888 3, 4 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo, be kita ko, papildytos Įstatymo
3 straipsnyje nustatytos ribojamosios priemonės, nustatant atvejį, kada panaikinamas Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
27. Konkrečiai – Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje reglamentuota, kad Rusijos Federacijos piliečiui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas, jeigu nustatoma, kad jis per pastaruosius 3 kalendorinius mėnesius daugiau kaip kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.
28. Įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 9 dalyje nurodytu atveju sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimami ir skundžiami UTPĮ nustatyta tvarka.
29. Išdėstytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas Rusijos Federacijos piliečiams susietas su jų vykimu į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Federaciją ir nustatyta bendroji taisyklė, kad minėti asmenys į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei vieną kartą per tris mėnesius. Įstatyme nustatytos šios taisyklės išimtys, be kita ko, kai minėti asmenys vyko į Rusiją ar Baltarusiją dėl nuo jų nepriklausančių objektyvių priežasčių.
30. Pastebėtina, kad teisės aktai neįtvirtina, kokios konkrečiai priežastys, pagal Įstatymo
3 straipsnio 9 dalies nuostatą, gali būti laikomos objektyviomis, t. y. pateisinančiomis nukrypimą nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią Rusijos Federacijos pilietis į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką gali vykti ne daugiau nei kartą per tris kalendorinius mėnesius. Taigi jokie kriterijai, sudarantys prielaidas vieningai vertinti užsieniečio nurodytas vykimo į Rusiją ar Baltarusiją priežastis, nors šio vertinimo rezultatas daro lemiamą įtaką užsieniečio teisinei padėčiai, nėra nustatyti.
31. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, privalo vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo
4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija kartu pabrėžia, kad Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas proporcingumo principas.
32. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad aplinkybė, jog teisės aktuose nėra nustatyti jokie kriterijai, kuriais remiantis sprendžiama dėl asmens nurodytų priežasčių objektyvumo, lemia, jog Migracijos departamento sprendimas nelaikyti asmens nurodytų priežasčių objektyviomis turi būti ypatingai išsamiai motyvuojamas.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atskleisdamas Įstatyme kitame kontekste įtvirtinto įpareigojimo Migracijos departamentui vertinti, ar priežastys, dėl kurių buvo nesilaikoma Įstatyme nustatytos bendrosios taisyklės, yra objektyvios, turinį, yra iš esmės konstatavęs, kad tai, ar aplinkybės yra objektyvios, yra vertinamojo pobūdžio klausimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju užsieniečiui nurodžius šias aplinkybes (kartu pateikus įrodymus), jos turi būti įvertintos ir nuspręsta, ar tai yra objektyvios priežastys. Tokiu atveju viešojo administravimo institucija turi individualiuose administraciniuose teisės aktuose išsamiai įvertinti užsieniečio nurodomas aplinkybes bei nurodyti argumentus, kodėl užsieniečio nurodytos aplinkybės nėra pripažįstamos objektyviomis priežastimis, o šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina teismai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2159-1047/2025).
34. Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turi atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio (be kita ko, reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes ir administracinio sprendimo motyvus) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/2025).
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos medžiagą, ginčo šalių argumentus ir jų pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad šiuo atveju Migracijos departamentas neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.
36. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad Sprendimas, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams, teisėjų kolegijos vertinimu, yra itin formalus, neišsamus. Sprendime pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji buvo išvykusi į Rusijos Federaciją, iš esmės įvertintos išimtinai formaliai, nepateikiant tokio vertinimo argumentų. Šiuo atveju Migracijos departamentas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja galėjo nuspręsti nevykti į Rusijos Federaciją, jos vykimas nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis. Tačiau Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatyta bendrosios taisyklės išimtis siejama būtent su objektyviomis, nuo Rusijos Federacijos piliečio valios nepriklausiusiomis priežastimis, dėl kurių jis turėjo vykti, be kita ko, į Rusijos Federaciją. Vadinasi, pagal Įstatymo 3 straipsnio 9 dalies
2 punktą, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui negali būti panaikintas išimtinai dėl to, kad jis nustatytais terminais vyko į Rusijos Federaciją, nors galėjo nuspręsti į ją nevykti, visiškai nevertinant konkrečių priežasčių, nulėmusių tokį vykimą. Nors šiuo atveju Migracijos departamentas Sprendime paminėjo pareiškėjos nurodytas priežastis, kurias ji laikė objektyviai pateisinančiomis jos vykimą į Rusijos Federaciją, Migracijos departamentas nepateikė konkrečių argumentų, kodėl tokios priežastys nelaikytinos objektyviomis. Sprendime šiuo aspektu apsiribota konstatavimu, kad tokios priežastys nėra objektyvios, nepateikiant išsamaus, visapusiško bei pagrįsto tokios išvados pagrindimo.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš pareiškėjos nurodytų vykimo į Rusiją priežasčių buvo tai, kad pareiškėja lydėjo jos mažametę dukrą (Lietuvos Respublikos pilietę) pas pareiškėjos mamą, dukros atostogų metu. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.172 straipsnyje įtvirtinta, kad tėvai (jei jų nėra – globėjai (rūpintojai) turi sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, taip pat kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Pagal CK 3.135 straipsnį artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Tai patvirtina, kad pareiškėja turėjo pareigą sudaryti sąlygas jos dukrai bendrauti su savo artimuoju giminaičiu – senele, byloje nesant duomenų, kad toks bendravimas neatitiktų vaiko interesų. Todėl teisėjų kolegija nepritaria atsakovo argumentams, kad šiuo konkrečių atveju nenustatyta jokių objektyvių pareiškėjos vykimo į Rusiją priežasčių.
38. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja pateikė įrodymus, kad Sprendimo pagrindu buvo priimtas ir sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti ją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Todėl pareiškėjos nurodyti neigiami Sprendimo padariniai šiuo konkrečiu atveju yra neatsiejamai susiję su ginčui aktualias klausimais ir negali būti nevertinamos visų bylai aktualių įrodymų ir aplinkybių kontekste. Atitinkamai nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant ir padarinius pareiškėjos teisinei padėčiai, o kartu ir įtakos pareiškėjos šeimos narių aspektu.
39. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, kadangi Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvoje taip pat gyvena dvi pareiškėjos dukros (viena – nepilnametė), Lietuvos Respublikos pilietės.
40. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – apsauga nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą (22 str. 4 d.); viešoji tvarka ir valstybės saugumas (94 str. 1 d.); teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimas (135 str. 1 d.); visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų laikymasis (135 str. 1 d.); šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsauga (38 str. 1, 2 d.); Konstitucijos vientisumas (6 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1713-1188/2023) ir 2025 m. vasario 19 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1190-1188/2025).
41. Vadinasi, nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi šeimos neišskyrimo, t. y. pareiškėjos neatskyrimo nuo sutuoktinio ir vaikų, aspektas, taip pat šeimos teisių ir teisėtų interesų tinkama gynyba viešosios tvarkos užtikrinimo kontekste. Šiuo atveju esminę svarbą taip pat turi ne pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių, ypač nepilnamečio vaiko, galinčio likti be motinos gyventi Lietuvos Respublikoje, specifinės padėties individualizavimo bei proporcingo kvalifikavimo aspektai, pirmiausia vaiko interesų prioriteto kontekste.
42. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad byloje yra pateikta 2025 m. rugpjūčio 13 d. psichologo išvada Nr. P1-15, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos vaiko „<...> emocinė būklė pažeminta, ji jautriai reaguoja į esamą situaciją šeimoje dėl galimos mamos deportacijos iš Lietuvos, į galimus pokyčius šeimoje. Stebimas didelis nerimas dėl ateities, padidėjęs jautrumas, verksmingumas. <...> Su mama suformuotas artimas emocinis ryšis, su tėčiu <...> ryšys taip pat geras, tačiau dėl tėčio darbo pobūdžio, mergaitė jaučiasi artimesnė mamai. <...> patiria nuolatinę įtampą ir nerimą dėl savo ir šeimos ateities, tai kenkia jos emocinei sveikatai ir natūraliai emocinei raidai, kadangi reikia priimti labai svarbius sprendimus, kurie yra per sunkūs dabartiniame amžiaus tarpsnyje. <...> nenori ir bijo atsiskirti nuo mamos, o tai reiškia, kad tektų išvykti gyventi su mama į kitą šalį, palikti savo artimuosius <...>. Tai gali sutrikdyti mergaitės asmenybės raidą, socializacijos procesą, pakeisti vertybes ir savęs identifikaciją. Kitu atveju, atsiskyrimas nuo mamos, gali prilygti netekčiai ir sukelti psichologinės sveikatos problemas <...>“.
43. Nors nagrinėjamu atveju nėra susiklostę tarptautinės apsaugos (ne)suteikimo teisiniai santykiai, sprendžiama dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Todėl turi būti atitinkamai vadovaujamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2024 m. birželio 11 d. sprendimu Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid byloje C-646/21, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog į geriausius vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik vertinant su vaikais susijusius prašymus iš esmės; jie per konkrečias procedūrines garantijas taip pat turi daryti įtaką sprendimų priėmimo procedūrai iki šio vertinimo; iš tiesų, kaip pažymėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, žodžių junginys „geriausi vaiko interesai“, kaip jis suprantamas pagal šio 3 straipsnio 1 dalį, reiškia nuorodą ir į materialinę teisę, ir į aiškinimo principą, ir į procedūrinę taisyklę (žr. Vaiko teisių komiteto bendrosios pastabos Nr. 14 (2013) dėl vaiko teisės į tai, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais (3 straipsnio 1 dalis), CRC/C/GC/14, 6 punktą).
44. Šiame kontekste papildomai pažymėtina bylai neabejotinai reikšminga nepilnamečio pareiškėjos vaiko buvimo ir Lietuvos Respublikos piliečiu aplinkybė, taip pat jo, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, buvimo Europos Sąjungos piliečiu aplinkybė, taip pat jo priklausomumo sąsajų su trečiosios valstybės piliete esančia motina aplinkybė. Todėl papildomai atsižvelgtina į Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnio nuostatas kad „Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“ (1 d.); „Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi: a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...>c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai“ (2 d.). Šių SESV 20 straipsnio nuostatų reglamentavimo dalykui, kaip matyti iš ESTT išaiškinimų, priskirtini santykiai, kurie susiję, be kita ko, su Europos Sąjungos pilietybę turinčių vaikų priklausomumu nuo trečiosios valstybės pilietybę turinčių jų tėvų. Todėl akcentuotini ESTT išaiškinimai, kad pagal SESV 20 straipsnio nuostatas pripažintina Sąjungos piliečio šeimos nariu esančio trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, siekiant užtikrinti Sąjungos piliečio galimybes veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo ryšys su trečiosios šalies piliečiu (žr. ESTT 2023 m. birželio 22 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, C?459/20, EU:C:2023:499, 33 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kaip matyti iš ESTT jurisprudencijos, teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pripažinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamo trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nariu esančio Sąjungos piliečio priklausomumo santykio intensyvumą ir visas su tuo susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (žr., 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid C?624/20, EU:C:2022:639, 38 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją). Labai specifinėse situacijose SESV 20 straipsnis aiškintinas ir taikytinas ne tik kaip užkertantis kelią išsiųsti trečiosios šalies pilietį, bet ir įpareigojantis suteikti jam teisę gyventi šalyje (plačiau žr. 2024 m. balandžio 25 d. sprendimo byloje NW (Informations classifiées) C-420/22 60–65 p.).
45. Be to, šiame kontekste papildomai akcentuotinas bylai neabejotinai reikšmingas pareiškėjos sutuoktinio ir ypač vaiko (vaikų) turimos Europos Sąjungos pilietybės veiksmingumas. Šiuo aspektu ESTT praktikoje pabrėžiama, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad išvestinė teisė gyventi šalyje, kurią pagal šią nuostatą turi trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, jam turi būti pripažinta nuo momento, kai atsiranda priklausomumo santykis tarp jo ir šio Sąjungos piliečio. Aptariamas priklausomumo santykio atsiradimo momentas gali sutapti su šio vaiko gimimo momentu (žr., pvz., ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K. A. ir kt., C?82/16,
89 p.). Nors iš SESV 20 straipsnio kylanti išvestinė teisė gyventi šalyje nėra absoliuti ir valstybės narės gali atsisakyti ją suteikti tam tikromis konkrečiomis aplinkybėmis, vis dėlto pagal šią nuostatą valstybėms narėms neleidžiama nustatyti šios išvestinės teisės gyventi šalyje išimčių, kuriomis būtų trukdoma veiksmingai naudotis esminėmis iš Sąjungos piliečio statuso kylančiomis teisėmis, o tai būtų neproporcinga tokiomis išimtimis siekiamam tikslui (žr., pvz., ESTT 2022 m. vasario 27 d. sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real, C?836/18, 47–48 p.; 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo, C?451/19 ir C?532/19, 49 p.). Sąlyga, pagal kurią trečiosios šalies piliečiui nustatyta prievolė išvykti iš Sąjungos teritorijos prieš nagrinėjant, ar tarp šio piliečio ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, egzistuoja priklausomumo santykis, kad būtų galima prašyti panaikinti arba sustabdyti jam taikomą draudimą atvykti į šalį, gali tiesiogiai paveikti pačią išvestinės teisės gyventi šalyje, kuri pagal Sąjungos teisę pripažįstama trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, esmę labai specifinėmis situacijomis, nes tokios teisės įgyvendinimas neišvengiamai reiškia, kad šis trečiosios šalies pilietis gali atvykti į atitinkamos valstybės narės teritoriją, ir atitinkamai gali lemti tai, kad iš šio Sąjungos piliečio bus atimta galimybė veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro jo statuso suteikiamų teisių esmę, jeigu, atsižvelgiant į tarp šių asmenų egzistuojantį priklausomumo santykį, dėl šios sąlygos tas pilietis faktiškai būtų priverstas apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų savo šeimos narį – trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma ta sąlyga (žr., pvz., ESTT 2023 m. balandžio 27 d. sprendimo M. D., C?528/21, 60 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2023 m. birželio 22 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid C?459/20, 27 ir 31 p.). Dėl tokios sąlygos trečiosios šalies pilietis gali būti priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai, net jei kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nustatė, kad tarp šio piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuoja toks priklausomumo santykis, kad pastarasis būtų priverstas lydėti minėtą pilietį į šią trečiąją šalį, taip atimant iš šio piliečio galimybę veiksmingai naudotis tuo, kas sudaro dėl jo Sąjungos piliečio statuso suteikiamų teisių esmę, nors būtent dėl šio priklausomumo santykio šiam piliečiui iš esmės turi būti pripažinta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį (žr., pvz., ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K. A. ir kt., C?82/16, 57 ir 58 punktus).
46. Byloje nepaneigtas Lietuvos Respublikos pilietybę turinčio sutuoktinio bei vaikų šeimyninis gyvenimas, pareiškėjos ir jos dukros (dukrų) artimas ryšis, jo gerbimas ir apsauga neabejotinai sudaro vieną iš esminių nagrinėjamo ginčo aspektų. Tačiau Migracijos departamentas neįvertino, ar Sprendimas, kuriuo panaikinamas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi, kuris (Sprendimas) tapo pagrindu sprendimui dėl pareiškėjos grąžinimo į kilmės šalį, nėra neproporcingas pareiškėjos individualios situacijos kontekste; taip pat atsakovas išsamiai neištyrė pareiškėjos nurodytų vykimo į Rusiją priežasčių, objektyvumo aspektu, ir šiuo aspektu priėjo prie nepagrįstų išvadų.
47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti skundžiamo Sprendimo pagrįstu ir teisėtu.
48. Nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai lemia, kad Sprendimas turi būti panaikintas, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas.
49. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
50. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos apskųstas Sprendimas panaikinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą patenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 25S171376.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė