Administracinė byla Nr. eAS-691-552/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00957-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas P. V. 2025 m. gegužės 1 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) 2025 m. kovo 4 d. raštą Nr. (1.23 Mr)-7R-818 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo kreipimąsi dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos, mero, administracijos veiksmų / neveikimo. 

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 13 d. nutartimi pareiškėjo P. V. skundą atsisakė priimti.

Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatas (5 str. 1 d., 29 str. 1 d.), taip pat įvertinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, konstatavo, kad pareiškėjui apie Raštą buvo žinoma  bent jau nuo 2025 m. kovo 31 d., kai jis pasikreipė su skundu dėl Rašto į Regionų administracinį teismą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą skundui dėl Rašto paduoti ir šio termino neprašo atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad, kai termino praleidimo faktas yra akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą), o ABTĮ neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundą „nagrinėti (ne) tam pačiam teismui (teisėjui)“ (taip nurodyta atskirajame skunde).

Pareiškėjo teigimu, teismas suvaržė jo teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas akcentuoja, kad terminas nėra praleistas, tačiau dėl teismo veiksmų dirbtinai sukuriama tokia situacija ir atsisakoma priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo.

Pareiškėjas taip pat prašo priimti atskirąją nutartį (dėl teisės į teisminę gynybą, neva praleisto termino, pareigos pradėti ir išnagrinėti bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (ABTĮ 59 str. 1 d. 2–3 p., 2 d.), Teisėjų garbės teismui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo skundą (prašymą, pareiškimą) teikiančio asmens pareigos laikytis nustatytos tvarkos ir terminų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar suinteresuotas asmuo žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-520/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-602-575/2024).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad skundžiamas aktas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, inter alia (be kita ko) apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020).

Byloje nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad su Raštu ir jo turinio svarbiausiais elementais pareiškėjas galėjo susipažinti vėliausiai 2025 m. kovo 31 d., kai pateikė skundą Regionų administraciniam teismui dėl Rašto panaikinimo (administracinė byla Nr. eI3-10928-780/2025). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, su skundu nagrinėjamoje byloje kreipęsis į Regionų administracinį teismą 2025 m. gegužės 1 d., akivaizdžiai praleido terminą skundui paduoti. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad dėl Rašto pareiškėjas pateikė 10 skundų, kurių priėmimo klausimas šiuo metu yra nagrinėjamas Regionų administraciniame teisme, todėl nėra pagrindo teigti, kad termino skundui paduoti praleidimą nulėmė teismo (teisėjų) veiksmai, kai pats pareiškėjas, nesulaukdamas galutinio sprendimo dėl skundo priėmimo, pakartotinai teikia skundus dėl to paties Rašto panaikinimo.

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-25-556/2020, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-415/2024). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-96-815/2024). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2024 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-305-822/2024).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju akivaizdu, jog skundo padavimo terminas yra praleistas dėl aplinkybių, kurios negali būti pripažintos svarbia priežastimi terminui atnaujinti.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis ir svarbiomis. Atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Pareiškėjas atskirajame skunde suformulavo reikalavimą grąžinti jo skundą tam pačiam teismui nagrinėti iš esmės, tačiau toks reikalavimas negali būti tenkinamas, nes tam, kad pareiškėjo procesinis dokumentas būtų nagrinėjamas iš esmės, jis pirmiausia turi būti priimtas nagrinėti, o priėmimo klausimą sprendžia ne apeliacinės instancijos teismas, o pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 33 str. 1 d.).

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, jog jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to netenkinamas pareiškėjo prašymas priimti atskirąją nutartį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

                                        Ričardas Piličiauskas

                                        Ernestas Spruogis