Baudžiamoji byla Nr. 1A-20-483/2016

                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00179-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.4.4.2; 1.1.4.4.3; 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.2;

1.1.10.1; 1.2.14.4.2; 1.2.14.5.2; 1.2.17.14;

2.1.15.3.1; 2.1.15.3.3.3; 2.3.4; 2.4.6.4.1.    

(S)            

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio, 

teisėjų Rūtos Mickevičienės ir Svajūno Knizlerio,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

vertėjaujant Žanai Tadorovskajai, Jekaterinai Chochlanovai,

dalyvaujant prokurorams Remigijui Matevičiui, Linui Kuprusevičiui,

nuteistiesiems A. U., R. M., M. R. (M. R.), A. G., R. P. (R. P.),

gynėjams advokatams Sauliui Juzukoniui, Giedriui Baziuliui, Nerijui Stukui, Vidmantui Plėdžiui, Nerijui Plėdžiui, Ievai Kubilienei, Tomui Meidui, Mariui Zamulskiui,

išteisintojo P. Č. gynėjui advokatui Romualdui Drakšui,

nukentėjusiesiems V. L. V., V. G., J. G., Al. G.,

nukentėjusiosios V. L. V. atstovui M. G.,

civilinio ieškovo AB „(bankas)“ atstovams advokatams Daliui Baranauskui ir Vaidui Krulikui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M., R. P., M. R., A. G. ir jų gynėjų, nuteistojo A. U. gynėjo, civilinio ieškovo AB „(bankas)“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

              A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:

              - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 5 metams;

              - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“) - laisvės atėmimu 3 metams;

              - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“) - laisvės atėmimu 3 metams;

              - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“) - laisvės atėmimu 3 metams. 

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir A. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

              R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

              - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 4 metams;

              - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

              - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

              - pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams. 

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

              M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėnesiams;

              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“) - laisvės atėmimu 3 metams;

              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“) - laisvės atėmimu 3 metams;

              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“) - laisvės atėmimu 3 metams;

              - pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. G., J. G. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 4 metams;

              - pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. L. V. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 4 metams;

              - pagal BK 210 straipsnį - laisvės atėmimu 1 metams.

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir iš dalies sudedant, bei M. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

              M. R. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir BK 227 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

              A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 4 metams;

              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „T.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

              - pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „J.“) - laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams;

              - pagal BK 210 straipsnį - laisvės atėmimu 1 metams.

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir iš dalies sudedant, bei A. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. 

              A. G. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (UAB „M.“) išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

              R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

              - pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. G., J. G. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 2 metams;

              - pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sukčiavimas V. L. V. atžvilgiu) - laisvės atėmimu 2 metams.

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir R. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

              R. P. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

              P. Č. pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

              Iš nuteistųjų M. R. ir R. P. civilinei ieškovei V. L. V. priteista solidariai 48 480 Lt (14 040,78 eurų) turtinei žalai atlyginti.

              AB „(bankas)“ civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

A. U. nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009-05-06, tikslu daryti sunkius nusikaltimus – prievartauti didelės vertės svetimą turtą ir apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo paties, kaip organizatoriaus ir vadovo, konspiracijos tikslais turėjusio Nr. 1, R. M., turėjusio Nr. 2, M. R., turėjusio Nr. 3, A. G., turėjusio Nr. 4, bei šiai organizuotai grupei vadovavo. Vadovaudamas organizuotai grupei, jis koordinavo narių veiklą naudodamasis mobiliuoju ryšiu bei tarpusavio susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini) @gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, vadinamose „ofisais“. Tokiu būdu buvo organizuojami nusikaltimai, aptariama veiksmų eiga, paskirstomos užduotys organizuotos grupės nariams, nusprendžiama, kaip bus paskirstomos nusikalstamu būdu gautos piniginės lėšos. Taip pat jis organizavo susirašinėjimą internete su finansinių problemų turinčiomis įmonėmis – AB „(bankas)“ klientais konspiracijos tikslais organizuotos grupės narių sukurtose bendrose elektroninio pašto dėžutėse (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com, (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Tokiu būdu iš įmonių būdavo gaunama informacija, reikalinga tolesnei nusikalstamai veiklai prieš jas vykdyti, bei teikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie neva galimus banko veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu. A. U. vadovaujant organizuotai grupei, jo nurodymu, R. M., M. R. ir A. G., vykdydami parengtą nusikalstamos veikos planą, turėjo skirtingą vaidmenį bei atliko tam tikras užduotis: R. M., dirbęs AB „(bankas)“ Baltijos paskolų pertvarkymo tarnyboje projektų vadovu ir pagal savo darbines funkcijas turėjęs priėjimą prie informacijos apie banko klientų – finansinių sunkumų turinčių stambių verslo subjektų - finansinę padėtį bei įsipareigojimus bankui ir tiesiogiai kontaktavęs su transporto įmonėmis, rinko ir teikė informaciją kitiems organizuotos grupės nariams apie finansinių problemų turinčius AB „(bankas)“ klientus bei sąmoningai vilkino derybas tarp banko ir įmonių. Po to, R. M. kartu su M. R. ir A. G., prisistatydami konsultantais, teikiančiais tarpininkavimo paslaugas, prievartavo didelės vertės svetimą turtą bei pasikėsino apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą.

Be to, A. U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informaciją apie UAB „I.“ finansinę padėtį bei komercinio transporto lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „I.“, ir perdavus ją organizuotos grupės nariams, tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2009-07-29, A. U., naudodamasis mobiliuoju ryšiu bei tarpusavio susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės turto prievartavimą, nurodydamas R. M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „I.“, sąmoningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, o M. R. ir A. G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. M. R., prisistatęs D., ir A. G., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami psichinę prievartą, vertė UAB „I.“ direktorių Al. G. perduoti jiems bendrovei priklausantį turtą, t. y. laikotarpiu nuo 2009-07-29 iki 2009-11-04 skambindami telefonu, rašydami grasinančio turinio trumpąsias žinutes, elektroniniais laiškais, o taip pat 2009-09-23 dienos metu ir 2009-11-04 apie 10.30 val., UAB „I.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), reikalavo iš Al. G. perduoti jiems 40 000 eurų, neva už tarpininkavimą pratęsiant komercinio transporto lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „I.“, kurių terminas baigiasi 2009-08-30.

Be to, A. U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informaciją apie UAB „S.“ finansinę padėtį bei lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „S.“, ir perdavus ją organizuotos grupės nariams, laikotarpiu nuo 2009-08-25 iki 2009-10-12 A. U., naudodamasis mobiliuoju ryšiu bei tarpusavio susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės svetimo turto užvaldymą apgaule, nurodydamas R. M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „S.“, sąmoningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, bei kartu su M. R. ir A. G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. Laikotarpiu nuo 2009-10-24 iki 2009-12-13 M. R., prisistatęs D., ir A. G. telefoninių pokalbių metu, bei kartu su R. M. susirašinėdami elektroninėje pašto dėžutėje (duomenys neskelbtini)@gmail.com, žadėjo nukentėjusiajam tarpininkauti pratęsiant lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „S.“, kurių terminas baigiasi 2009-10-30, ir tokiu būdu apgaule, neturėdami realių galimybių įtakoti AB „(bankas)“ priimamus sprendimus, reikalavo sumokėti jiems 30 000 eurų, tai yra pasikėsino įgyti UAB „S.“ priklausantį didelės vertės turtą. AB „(bankas)“ sutartis pratęsus, įtikinėjo UAB „S.“ direktorių G. G., kad lizingo sutartys buvo pratęstos dėl sėkmingos jų, kaip tarpininkų, veiklos, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB „S.“ direktorius G. G. atsisakė atsiskaityti už tariamai suteiktas paslaugas.

Be to, A. U., R. M. ir M. R. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informaciją apie UAB „J.“ finansinę padėtį bei lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „J.“, ir perdavus ją organizuotos grupės nariams, tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009-10-08, A. U., naudodamasis mobiliuoju ryšiu bei tarpusavio susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės svetimo turto užvaldymą apgaule, nurodydamas R. M., kaip projektų vadovui, tiesiogiai dirbančiam su UAB „J.“, sąmoningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, bei kartu su M. R. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. Laikotarpiu nuo 2009-10-08 iki 2010-02-22 M. R., prisistatęs D., telefoninių pokalbių metu, bei kartu su R. M. susirašinėdami elektroninėje pašto dėžutėje (duomenys neskelbtini)@gmail.com, žadėjo tarpininkauti pakeičiant lizingo sutarčių, sudarytų tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „J.“, sąlygas – atidėti įmokų mokėjimą, ir tokiu būdu, apgaule, neturėdami realių galimybių įtakoti AB „(bankas)“ priimamus sprendimus, pasikėsino įgyti UAB „J.“ priklausantį didelės vertės turtą – 70 000 Lt (20 273,40 eurus), tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB „J.“ direktorius J. D. atsisakė sumokėti už tariamas paslaugas.

Be to, A. U., R. M., M. R. ir A. G. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, R. M. surinkus informaciją apie UAB „T.“ finansinę padėtį bei lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „T.“, ir perdavus ją organizuotos grupės nariams, laikotarpiu nuo 2009-05-06 iki 2009-10-27 A. U., naudodamasis mobiliuoju ryšiu bei tarpusavio susirašinėjimu internete, bendrose elektroninio pašto dėžutėse, vadinamose „ofisais“, organizavo didelės vertės svetimo turto užvaldymą apgaule, nurodydamas R. M. per projektų vadovą, tiesiogiai dirbantį su UAB „T.“, vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, bei M. R. ir A. G. atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus. Laikotarpiu nuo 2009-11-03 iki 2009-11-25 M. R. ir A. G. telefoninių pokalbių metu, bei kartu su R. M. susirašinėdami elektroninėje pašto dėžutėje (duomenys neskelbtini)@gmail.com, žadėjo tarpininkauti pakeičiant lizingo sutarčių, sudarytų tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „T.“, sąlygas – atidėti įmokų mokėjimą, ir tokiu būdu apgaule, neturėdami realių galimybių įtakoti AB „(bankas)“ priimamus sprendimus, pasikėsino įgyti UAB „T.“ priklausantį didelės vertės turtą – 15 000 eurų, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes UAB „T.“ direktorius V. Č. atsisakė sumokėti už tariamas paslaugas.

M. R. ir R. P. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule užvaldyti teisę į didelės vertės svetimą turtą, 2009-08-18 dienos metu prie restorano „Carskoje selo“, esančio Šeimyniškių 3A, Vilniuje, M. R. paskolino V. G. 20-čiai dienų 48 000 Lt (13 901,76 eurą), o J. G. pasirašius paprastąjį vekselį šiai sumai, R. P. apgaule, motyvuodamas tuo, jog reikalingas laidavimas skolos grąžinimui, įtikino J. G. pasirašyti antrą paprastąjį vekselį 48 000 Lt (13 901,76 euro) sumai jo vardu, taip įgydamas teisę į didelės vertės svetimą turtą. V. G. laiku neatsiskaičius su M. R., 2009-09-10 R. P. realizavo J. G. pasirašytą paprastąjį vekselį 48 000 Lt (13 901,76 euro) sumai, pateikdamas jį Vilniaus r. 3-ojo notarų biuro, esančio A. Juozapavičiaus g. 9A, Vilniuje, notarui T. P. V. vykdomajam įrašui gauti, kurį 2009-09-10 pateikė antstoliui R. V. antstolių kontoros, esančios Aguonų g. 10, Vilniuje, patalpose, tariamos skolos išieškojimui iš J. G. 2009-11-12 V. G. atsiskaičius su M. R., R. P., žinodamas apie tai, neinformavo antstolio R. V., pradėjusio tariamos skolos išieškojimo procesą, ir kartu su M. R. teigė V. G., jog papildomi 48 000 Lt (13 901,76 euras) yra „bauda“ už ne laiku grąžintą skolą, tokiu būdu realizuodami apgaule įgytą teisę į didelės vertės svetimą, J. G. priklausantį turtą bei padarydami J. G. 48 000 Lt (13 901,76 euro) turtinę žalą.

Be to, M. R. ir R. P. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule užvaldyti teisę į didelės vertės svetimą turtą, 2009-08-26 dienos metu prie restorano „Carskoje selo“, esančio Šeimyniškių 3A, Vilniuje, M. R. paskolino V. G. 20-čiai dienų 77 000 Lt (22 300,74 eurų), o V. L. V. pasirašius paprastąjį vekselį šiai sumai, R. P. apgaule, motyvuodamas tuo, jog reikalingas laidavimas skolos grąžinimui, įtikino V. L. V. pasirašyti antrą paprastąjį vekselį 77 000 Lt (22 300,74 eurų) sumai jo vardu, taip įgydamas teisę į didelės vertės svetimą turtą. V. G. laiku neatsiskaičius su M. R., 2009-09-16 realizavo V. L. V. pasirašytą paprastąjį vekselį 77 000 Lt (22 300,74 eurų) sumai, pateikdamas jį Vilniaus r. 1-ojo notarų biuro, esančio Verkių g. 1/Žalgirio g. 101, Vilniuje, notarei D. S. vykdomajam įrašui gauti, kurį 2009-09-25 pateikė antstoliui V. Č. antstolių kontoros, esančios Aguonų g. 10, Vilniuje, patalpose, tariamos skolos išieškojimui iš V. L. V. 2009-11-12 V. G. atsiskaičius su M. R., R. P., žinodamas apie tai, neinformavo antstolio V. Č., pradėjusio tariamos skolos išieškojimo procesą, ir kartu su M. R. teigė V. G., jog papildomi 77 000 Lt (22 300,74 eurai) yra „bauda“ už ne laiku grąžintą skolą, tokiu būdu realizuodami apgaule įgytą teisę į didelės vertės svetimą, V. L. V. priklausantį turtą bei padarydami V. L. V. 77 000 Lt (22 300,74 eurų) turtinę žalą.

Be to, M. R. nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009 m. lapkričio mėn., tyrimo metu nenustatytoje vietoje Vilniaus apskrityje, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, nebūdamas AB „(bankas)“ darbuotoju ir neturėdamas legalaus priėjimo prie informacijos, sudarančios komercinę banko paslaptį, įgijo AB „(bankas)“ banko komercine paslaptimi laikomą informaciją – įvairaus formato bylas (failus) su duomenimis apie įmonių sudarytas sutartis su AB „(bankas)“ (sutarties data, numeris, įmonės turimas turtas, jo buvimo vieta, likutinė ir rinkos vertės, sudarytų kredito sutarčių palūkanų normos ir mėnesinių įmokų dydis, kiti duomenys), kurią neteisėtai laikė savo nešiojamame kompiuteryje „Dell“, serijos Nr. HJ442A01, iki 2010-02-22, kai šis kompiuteris buvo rastas ir paimtas pas jį asmens kratos metu.

A. G. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2009-01-05, tyrimo metu nenustatytoje vietoje Panevėžyje, nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, nebūdamas AB „(bankas)“ darbuotoju ir neturėdamas legalaus priėjimo prie informacijos, sudarančios komercinę banko paslaptį, įgijo AB „(bankas)“ banko komercine paslaptimi laikomą informaciją - 30 lapų su tuometinės UAB „(bankas) lizingas“ klientų duomenimis (įmonės pavadinimas/asmens vardas ir pavardė, įmonės/asmens kodas, veiklos pavadinimas, sutarčių su UAB „(bankas) lizingas“ skaičius, įsiskolinimo likutis, vidutinė įmoka, mėnesinės įmokos dydis, lizingo bendrovės vadybininko duomenys), kuriuos neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iki 2010-02-22, kai šie duomenys buvo rasti ir paimti kratos metu.

Nuteistasis R. M. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir R. M. išteisinti.

Nurodo, jog nuosprendyje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, teismo padarytos išvados neatitinka nustatytoms faktinėms aplinkybėms, netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso bei nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimai.

Nepaisant BPK 305 straipsnyje nurodyto imperatyvo, kas privalo būti išdėstoma aprašomojoje dalyje ir teismų suformuotų šios normos aiškinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai nėra nurodyta / išskirta / aptarta, kokios konkrečios nusikalstamos veikos R. M. yra inkriminuotos, kokiais jo veiksmais ir kaip tai pasireiškė, kokiais įrodymais byloje, tai nustatyta. Teismas visiškai neatliko įrodymų vertinimo, jų neanalizavo, negretino, net nenurodė, kokias aplinkybes ir kaip šie įrodymai tvirtina ar neigia. Todėl mano, kad toks pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažinti R. M. kaltu šiuo atveju negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes baudžiamojo proceso pažeidimai yra akivaizdūs ir esminiai, kadangi apriboja R. M. galimybę tinkamai gintis baudžiamajame procese, ginčijant teismo argumentus pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, R. M. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra naikintinas.

R. M. inkriminuotas dalyvavimas organizuotoje grupėje grindžiamas išimtinai ikiteisminio tyrimo metu surinktais operatyvinio stebėjimo duomenimis bei tyrėjų prielaidomis, kurios prieštarauja kitiems įrodymams: a) R. M. pareikšti kaltinimai grindžiami policijos tyrėjos D. B. 2010-06-01 tarnybiniu pranešimu prokurorui R. M. (T. 3, b. l. 46), kuriame liudytojos UAB „R.“ direktorės A. A. parodymų pagrindu, jog liudytoja mokėjimų atidėjimo klausimus sprendė darbine tvarka su R. M. ir gavo neigiamą atsakymą, buvo pripažintas organizuotos grupės nariu Nr. 2. Nurodo, jog banko Kredito komitetas pritarė R. M. teikimui tenkinti bendrovės prašymą, jei tam neprieštaraus UAB „SEB Lizingas“ ir apie tai direktorei buvo pranešta (T. 3, b. l. 44-45), kas įrodo tyrėjos tarnybinio pranešimo neatitikimą tikrovei; b) Tyrėjas N. K. 2010-12-20 tarnybiniame pranešime (T. 4, b. l. 90-91) R. M. įvardina nusikalstamos grupės nariu <... R. M. turėjo Nr. 2, M. R. turėjo Nr. 3, A. G. turėjo Nr. 4, P. Č. prie nusikalstamos grupės prisijungė 2009-09-21 ir turėjo numeris Nr. 2. ...>, nurodydamas, kad: <...Tyrimo metu nepavyko nustatyti organizuotos nusikalstamos grupės narių Nr. 5 ir Nr. 6 konkrečios nusikalstamos veiklos, nes pradėjus ikiteisminį tyrimą jie savo veiklą jau buvo nutraukę, o iš daugiau kaip 100 apklaustų liudytojų nei vienas neįvardino buvusių AB „(bankas)“ darbuotojų, kurie slėpėsi po Nr. 5 ir Nr. 6...>, tačiau savo prielaidų nepagrindė. Tačiau nei vienas iš tų pačių daugiau nei 100 apklaustųjų R. M. taipogi neįvardino kaip asmens Nr. 2. Beje, šis numeris tarnybiniame pranešime priskiriamas ir kaltinamajam P. Č., kuris taip pat galėjo prisijungti prie visų duomenų bazių. Apkaltinti R. M. nusikaltimų padarymu pakako vos dviejų policijos pareigūnų raštų ir buvo įvardintas kaip organizuotos grupės narys Nr. 2; c) Kaltinimas dėl R. M. „susirašinėjimo“ su kitais kaltinamaisiais elektroninio pašto dėžutėse neparemtas jokiais įrodymais. Kratų pas kaltinamuosius (tame tarpe ir pas R. M.) metu išimtų kompiuterių ištirti duomenys paneigia faktą, jog R. M. bendravo su kitais kaltinamaisiais vadinamuose „ofisuose“, jiems siuntė ar gavo elektroninius pranešimus. Tai patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu gautas UAB „D.“, kurios internetinio tiekimo paslauga naudojosi R. M. 2010-06-02 raštas (Bylos 5 tome 2010-06-02 Lietuvos Kriminalinės Policijos Biuro Nusikaltimų Elektroninėje Erdvėje Tyrimo Valdyba, atsakydama į 2010-04-09 paklausimą Organizuotų Nusikaltimo Tyrimo Valdybai ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 10-9-179-09, konstatavo faktą, kad UAB „D.“, administruojanti IP adresą (duomenys neskelbtini), neturi duomenų kas naudojosi IP adresu (duomenys neskelbtini)); d) Kaltinimas, jog R. M. bendravo su kitais kaltinamaisiais telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), grindžiamas vien operatyvinio stebėjimo duomenimis ir neturi jokio pagrindo. Lietuvoje veikiančių mobilaus ryšio operatorių informacija patvirtino faktą, jog R. M. telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) nėra naudojęsis, šis numeris nėra jam priklausęs ar priskirtas (priedai pateikti prie R. M. duotų parodymų 2013-04-15 Vilniaus apygardos teisme). Tyrėjas N. K. 2010-12-07 tarnybiniame pranešime konstatavo, jog R. M. naudojosi telefonais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau telefono Nr. (duomenys neskelbtini) kaltinamajam nepriskyrė. Tariamai, tarp R. M. (telefono Nr. (duomenys neskelbtini)) ir M. R. (telefono Nr. (duomenys neskelbtini)) 2009-10-31 vykęs telefoninis pokalbis užfiksuotas kontrolės protokole (įrašas Nr. 1720) (T. 2, b. l. 27), negali būti pripažintas įrodymu, nes buvo klausomasi neteisėtai, t. y. 2009-10-15, pasibaigus teismo duotai pokalbio kontrolės sankcijai. Be to, iš pokalbio stenogramos matyti, jog pokalbis vyksta lietuvių kalba, tuo tarpu M. R. yra rusakalbis. Pokalbio turinys nesusijęs su inkriminuojamomis veikomis. Prie kontrolės protokolo Nr. 1720 nėra nurodyta Cell ID, t. y. vieta diske, kuriame yra saugomas šis įrašas, kai tuo tarpu prie kitų asmenų tarpusavio pokalbių yra nurodyta, kur saugomas įrašas. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio M. R. išklotinėje kontaktų tarp šių numerių aplamai nėra užfiksuota (T. 11, b. l. 134-138); e) Kaltinimas, jog R. M. su kitais kaltinamaisiais prisistatydavo konsultantu, teikiančiu tarpininkavimo paslaugas, nepagrįstas jokiais įrodymais. R. M. niekada kartu su kitais kaltinamaisiais nebuvo nuvykęs pas banko klientus. Su jam priskirtų įmonių vadovais bendravo oficialiai, tik kaip banko vadybininkas. Išdėstyti argumentai paneigia kaltinimus R. M. dalyvavus organizuotoje grupėje.

Teismo argumentas dėl UAB „I.“ epizodo grindžiamas prieštaringais nukentėjusio Al. G. parodymais, tariamu kaltinamųjų bendravimu vadinamuose „ofisuose“ ir paneigiamas šiais įrodymais: a) R. M. niekada nebuvo organizuotos grupės nariu ir nebendradarbiavo su kitais kaltinamaisiais; b) R. M. neteikė jokios informacijos kitiems kaltinamiesiems. Informaciją A. G. pateikė pats įmonės vadovas Al. G., tai patvirtina jų tarpusavio susirašinėjimas (T. 1, b. l. 134-135). R. M., 2009-07-03 perėmęs įmonę iš buvusio vadybininko, tą pačią dieną, kreipėsi į Al. G. dėl duomenų apie įmonės finansinę padėtį pateikimo, tai yra standartinė banko procedūra, kuri įeina į vadybininko funkcijas. Išsamaus atsakymo – R. M. negavo (buvo pateiktas tik įmonės balansas, tai įmonė ir taip privalo pateikti kas ketvirtį). Nuo 2009-07-07 iki 2009-07-13 R. M. atostogavo. 2009-08-04 parengė ir pateikė siūlymą pratęsti sutartis (kai siūlymas pateikiamas, jis automatiškai patalpinamas sistemoje ir jį mato visi banko darbuotojai), kurį patvirtino švedų konsultantas ir tą pačią dieną dokumentai buvo perduoti banko Kredito komitetui, kuris 2009-08-10 patenkino pasiūlymą pratęsti sutartis, apie tai tą pačią dieną R. M. informavo Al. G. 2009-08-21 Al. G. buvo pateiktos pasirašyti sutartys, tai įrodo, kad kliento prašymas vilkinamas nebuvo. Al. G. su A. G. derėjosi dėl 4 sutarčių pratęsimo, o buvo pratęstos visos 11 sutarčių, kas įrodo, jog R. M. nežinojo apie kitų kaltinamųjų atliekamus veiksmus ir paneigia kaltinimus dėl bendrininkavimo organizuotoje grupėje; c) nukentėjusysis Al. G. savo parodymuose akivaizdžiai painioja datas, teigdamas, jog „lizingo bendrovei nepateikus atsakymo, 2009-08-08 parašė pakartotinį prašymą, kurį užregistravo“ (T. 1, b. l. 119), nes nukentėjusiojo prašymas banko programoje užregistruotas 2009-08-12, t. y. jau po banko Kredito komiteto 2009-08-10 sprendimo tenkinti kliento prašymą. Išdėstyti argumentai paneigia kaltinimus R. M. perdavus informaciją kitiems kaltinamiesiems, su jais bendrininkavus, sąmoningai vilkinus derybas ir tuo pasikėsinus pagrobti didelės vertės turtą.

Teismo argumentai dėl UAB „S.“ epizodo grindžiami tariamu kaltinamųjų susirašinėjimu ir paneigiami šiais įrodymais: a) R. M. nebuvo organizuotos grupės nariu ir nebendradarbiavo su kitais kaltinamaisiais; b) paskolos pratęsiamo per 31 darbo dieną (kliento prašymas dėl paskolų gautas 2009-10-15, banko Kredito komitetas jį patenkino 2009-10-26, sutartys pasirašytos 2009-11-13) negalima laikyti vilkinimu. Nukentėjusysis G. G. pretenzijų nereiškė, su M. R. bendravo savarankiškai (apie tai R. M. neinformavo) ir tada, kai jau buvo priimtas banko sprendimas dėl sutarčių pratęsimo ir G. G. apie tai jau buvo informuotas; c) susirašinėjimų tarp kaltinamųjų „ofisuose“ analizė nepatvirtino R. M. dalyvavimo. Išdėstyti argumentai paneigia kaltinimus R. M. perdavus informaciją kitiems kaltinamiesiems, su jais bendrininkavus, sąmoningai vilkinus derybas ir tuo pasikėsinus į didelės vertės turtą.

Teismo argumentai dėl UAB ,,J.“ epizodo grindžiami tariamo susirašinėjimu ir paneigiami šiais įrodymais: a) R. M. niekada nebuvo organizuotos grupės nariu, nebendradarbiavo su M. R. nei telefonu, nei „ofisuose“; b) UAB „J.“ prašymas dėl paskolų pertvarkymo išspręstas per 12 darbo dienų (UAB „J.“ prašymas gautas 2009-09-05, banko Kredito komitetas sprendimą priėmė 2009-08-26, sutartys pasirašytos 2009-10-15), kas negali būti traktuojama kaip vilkinimas (juolab R. M. nuo 2009-08-27 iki 2009-09-14 atostogavo). Nukentėjusysis J. D. su M. R. konsultavosi dėl paskolų atidėjimų, apie tai neinformavęs R. M. (prašymas pateiktas R. M. atostogų metu K. R., tačiau jis apie sprendimą J. D. neinformavo); c) banko sprendimas apie naują finansavimo suteikimą (o ne paskolų atidėjimą) buvo žymiai palankesnis įmonei, kas leidžia daryti išvadą, jog J. D. ir M. R. konsultuojantis dėl paskolų atidėjimo nebuvo žinoma banko pozicija, kurią žinojo R. M., rengęs dokumentus, ir tai paneigia kaltinimą dėl informacijos perdavimo kitiems nuteistiesiems. Išdėstyti argumentai paneigia kaltinimus R. M. perdavus informaciją kitiems nuteistiesiems, su jais bendrininkavus, sąmoningai vilkinus derybas ir tuo pasikėsinus į didelės vertės turtą.

Teismo argumentai dėl UAB ,,T.“ epizodo grindžiami išimtinai operatyvinio stebėjimo analize ir paneigiami šiais argumentais: a) R. M. niekada nebuvo organizuotos grupės nariu, nebendradarbiavo su kitais kaltinamaisiais nei telefonu, nei „ofisuose“; b) kadangi R. M. niekada nebuvo paskirtas UAB „T.“ vadybininku, todėl ir negalėjo įtakoti sprendimų priėmimo ar vilkinti derybas. Liudytojas K. K. (T. 2, b. l. 147-151) neigė, kad R. M. domėjosi įmonės veikla, prašė informacijos. Nukentėjusysis V. Č. (T. 2, b. l. 99-100) teigė, jog savo iniciatyva susirado konsultantus ir bendravo elektroniniu paštu su M. R.; c) kitų įrodymų, jog R. M. bendravo su V. Č. ar kitais nuteistaisiais, byloje nėra. Išdėstyti argumentai paneigia kaltinimus R. M. perdavus informaciją kitiems nuteistiesiems, su jais bendrininkavus.

Banko lokaliniuose aktuose nėra apibrėžtas darbo funkcijų atlikimo laikas, nustatant iki kada turi būti pateikti dokumentai. R. M. parengtoje laiko diagramoje (Priedas Nr. 1) išdėstyti orientaciniai klientų prašymų nagrinėjimo terminai. Priede Nr. 2 pateikiama R. M. inkriminuojamų epizodų su klientais suvestinė lentelė. Šis dokumentas įrodo, jog nei vienu atveju nebuvo vilkinami sprendimų priėmimai, nes vilkinimas reiškia veiksmą, atsisakymą vykdyti aiškiai nustatytus terminus. Šie teikiami įrodymai paneigia kaltinimus dėl sprendimų priėmimo vilkinimo (į tai nebuvo atsižvelgta pirmoje instancijoje).

Mano, kad nebuvo laikomasi BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytos nuostatos, nes teismo padarytos išvados neatitinka esamų byloje įrodymų. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nesilaikė svarbios įrodymų vertinimo sąlygos, kad įrodymai turi būti vertinami ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet vertinama jų visuma. Įstatymas neleidžia teismo išvados grįsti prielaidomis, spėjimais, arba nekreipti dėmesio į esančių teisinančių įrodymų visumą. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, liko nepašalinti esminiai prieštaravimai tarp byloje surinktų įrodymų, kas sukelia abejones ir neaiškumus dėl įvykio aplinkybių - o in dubio pro reo - (abejonėse - kaltinamajam) principas imperatyviai reikalauja, jog visos abejonės, kurių negalima pašalinti, visais atvejais turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (T. 37, b. l. 8-16).

Nuteistasis R. P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) atlikti įrodymų tyrimą; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-05-05 priimtą apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl R. P. pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir R. P. išteisinti; 3) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-05-05 priimtą apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl priteisimo iš M. R. ir R. P. solidariai ieškovei V. L. V. 48480 Lt (14 040,78 eurų) turtinei žalai atlyginti ir pareikštą civilinį ieškinį atmesti.

Nurodo, jog teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Byloje nenustatytas būtinas sukčiavimo požymis - apgaulė. Teismas nemotyvavo, kokiais duomenimis nustatė ir kokiais argumentais remiantis padarė išvadą, kad R. P. prieš nukentėjusiuosius panaudojo apgaulę. Iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, prieš ką ir kokią apgaulę panaudojo R. P. Nuosprendyje aprašoma surinkta bylos medžiaga be jokių teismo vertinimų ar išvadų (54 - 67 lapuose), o 68 lape tik lakoniškai nurodoma, kad iš aprašytų įrodymų nustatyta apgaulė.

Sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio argumentų galima daryti prielaidą, kad R. P. apgaulę panaudojo prieš V. L. V. Tačiau teismas, išvardinęs visus su epizodu susijusius liudytojus ir kitus įrodymus, nenurodė, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis padarė išvadą dėl V. L. V. apgaulės. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje aprašyti pačios V. L. V. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tvirtina visiškai priešingai. Iš V. L. V. parodymų matyti, kad ji nepasitikėjo ir neturėjo pagrindo pasitikėti R. P., nes matė jį pirmą kartą, jo nepažinojo, su juo visiškai nebendravo. R. P. V. L. V. neįkalbinėjo, neįtikinėjo, nepranešė jokių neteisingų duomenų, nemelavo, nieko nenutylėjo ir neiškraipė, apskritai nepateikė V. L. V. jokių paaiškinimų apie pinigų perdavimą ar vekselių pasirašymo aplinkybes, o V. L. V. nieko neklausė, todėl R. P. objektyviai negalėjo panaudoti prieš V. L. V. jokios apgaulės. V. L. V. nurodė, kad vekselius pasirašė žento V. G. prašymu ir juo pasitikėdama bei jo paaiškinimais, kad tai tik formalumas ir jokių nuostolių nepatirs. Skundžiamame nuosprendyje teismo padaryta išvada dėl R. P. ar M. R. apgaulės panaudojimo ne tik nemotyvuota, bet aiškiai prieštarauja aukščiau cituojamiems parodymams. Kadangi V. L. V. vekselius pasirašinėjo jų neskaitydama, nieko nesuprasdama ir nesigilindama, neprašiusi R. P. jokios informacijos ar paaiškinimų, o R. P. jos neklaidino, nemelavo, nenutylėjo jokios V. L. V. prašytos informacijos, V. L. V. apskritai nepasakė nė vieno žodžio, apgaulė negalėjo būti atlikta. V. L. V. neatidumas, naivumas, patiklumas ir teisinis neraštingumas negali būti laikomi prieš ją atliktais apgaulės veiksmais. Objektyviai nėra įmanoma suklaidinti ar apgauti asmens, kai asmuo pasirašo dokumentą net neskaitęs, nesuvokęs ir nebandęs suvokti jo turinio. Asmens nesidomėjimas pasirašomu dokumentu ir nesuvokimas pasirašymo pasekmių objektyviai eliminuoja apgaulės galimybę, nes nežinojimas negali būti paveiktas apgaulės ar klaidinimo. V. L. V. 2010-04-16 apklausos protokole nurodė, kad žentas V. G. jos paprašė laiduoti, tačiau vėliau, to paties žento V. G. prašymu ji pasirašė vekselius ne kaip laiduotoja, o kaip skolininkė. Minėta aplinkybė taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad apgaulę prieš V. L. V. panaudojo V. G. Teismas, nenustatęs, kad R. P. arba M. R. prieš nukentėjusiąją V. L. V. panaudojo būtiną sukčiavimo požymį - apgaulę, šių aplinkybių nenagrinėjęs ir jų nepagrindęs, neturėjo pagrindo konstatuoti sukčiavimo nusikalstamos veikos, todėl netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį.

Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206/2009). Nukentėjusioji V. L. V. savo parodymuose aiškiai nurodė, kad esminę reikšmę jos apsisprendimui pasirašyti vekselius turėjo ne kokie nors R. P. ir/ar M. R. veiksmai ar neveikimas, o jos žento V. G. įtikinėjimai, užtikrinimai, pasitikėjimas žentu V. G. Dėl susiklosčiusios situacijos V. L. V. nebebendrauja su žentu V. G., nurodo, kad nuo V. G. veiksmų nukentėjo ir jos dukra, tuo tarpu jokių pretenzijų R. P. ar M. R. dėl apgaulės neturi. V. L. V. santykių su žentu V. G. pablogėjimas tai pat reiškia, kad ji nebendrauja su ją įtikinusiu pasirašinėti vekselius, savo skolinių įsipareigojimų neįvykdžiusiu ir tokiu būdu apgavusiu žentu V. G. V. L. V. net nenurodo, kad kreditoriui R. P. vekselis išrašytas nepagrįstai. Tuo tarpu pačios nukentėjusiosios V. L. V. veiksmai rodo, kad ji pripažino skolą R. P. ir ėmėsi priemonių ją grąžinti. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo iš V. L. V. pradėta 2009-09-25, V. L. V. apie pradėtą vykdomąją bylą buvo nedelsiant informuota, tačiau neskundė antstolio veiksmų, nesikreipė į policiją ištirti vekselių išrašymo aplinkybių, neprieštaravo dėl kreditoriaus pakeitimo ir neskundė teismo nutarties pakeisti kreditorių. Tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą. Išdėstyti argumentai patvirtina, kad esminė aplinkybė V. L. V. apsispręsti buvo pasitikėjimas žentu V. G. ir jo įkalbinėjimai laiduoti ar tai pasirašyti vekselius, V. G. patikinimai, kad viskas bus gerai. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nėra nei nustatyta, nei apskritai nurodyta R. P. ar M. R. veiksmų, kurie būtų turėję esminę įtaką ar bent didesnę nei pasitikėjimas žentu V. G. įtaką V. L. V. apsisprendimui pasirašyti vekselius. Nustačius, kad esminė priežastis (apgaulė), nulėmusi V. L. V. veiksmus pasirašyti vekselius, buvo V. G. veiksmai, ir nesant duomenų apie esminę reikšmę V. L. V. apsisprendimui turėjusius R. P. ar M. R. veiksmus, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė teismų praktikoje nustatytų BK 182 straipsnio taikymo išaiškinimų ir nepagrįstai konstatavo R. P. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų dėl nusikalstamos veikos J. G. atžvilgiu neaišku, kokiais veiksmais ir prieš ką panaudojo apgaulę R. P. bei M. R. Susidaro įspūdis, kad apgautas buvo antstolis R. V., nes jam nepranešta apie V. G. atsiskaitymą su M. R., tačiau antstolis R. V. nėra nukentėjusysis šioje byloje, jis nepareiškė nei civilinio ieškinio, nei kokių nors pretenzijų apeliantui ar M. R.

Teismas nuosprendyje nenurodo, kuo susijusios aplinkybės, kad su kreditoriumi M. R. atsiskaitė skolininkas V. G., o kreditorius R. P. vykdo išieškojimą iš skolininkės J. G. Nesutampant nei kreditoriams, nei skolininkams, tai yra visiškai skirtingos prievolės, kurių vienos įvykdymas neturi įtakos kitos vykdymui. Sprendžiant iš aplinkybių, kad nukentėjusiąją byloje pripažinta J. G., skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad apgaule įgyta teisė į J. G. priklausantį turtą, nors ir nenurodyta, galima prielaida, kad apgaulė buvo panaudota J. G. atžvilgiu, apgaule įtikinant ją pasirašyti vekselį kreditoriui R. P. 48 000 Lt sumai. Teismas nenurodo, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis galėtų būti padaryta išvada dėl J. G. apgaulės. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje aprašyti pačios J. G. (V. G. motinos) parodymai, duoti teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tvirtina visiškai priešingai. Atsižvelgiant į J. G. parodymus, akivaizdu, kad ji nepasitikėjo ir neturėjo pagrindo pasitikėti R. P., nes R. P. matė primą kartą, jo nepažinojo, su juo nebendravo. R. P. J. G. neįkalbinėjo, neįtikinėjo, nepranešė jokių neteisingų duomenų, nemelavo, nieko nenutylėjo ir neiškraipė, apskritai nepateikė J. G. jokių paaiškinimų apie pinigų perdavimą ar vekselių pasirašymo aplinkybes, o J. G. nieko neklausė, todėl R. P. objektyviai negalėjo panaudoti prieš J. G. jokios apgaulės. J. G. aiškiai nurodo, kad atvyko pasirašyti ir vekselius pasirašė sūnaus V. G. prašymu, sūnus visą laiką sėdėjo už nugaros, užtikrino, kad nieko baisaus nebus, pasirašė, nes pasitikėjo sūnumi. Vėliau J. G. nurodė, kad sūnus V. G. ją tikino, kad kaip nors išsisuks, padengs skolas, o paskui įtikino parduoti butą skolų padengimui. Kadangi J. G. vekselius pasirašinėjo nieko neskaitydama, nieko nesuprasdama ir nesigilindama, neprašiusi R. P. jokios informacijos ar paaiškinimų, o R. P. jos neklaidino, nemelavo, nenutylėjo jokios J. G. prašytos informacijos, apgaulė negalėjo būti atlikta. J. G. neatidumas, naivumas, patiklumas, besąlyginis pasitikėjimas sūnumi ir teisinis neraštingumas negali būti laikomi prieš ją atliktais apgaulės veiksmais. Objektyviai nėra įmanoma suklaidinti ar apgauti asmens, kai asmuo pasirašo dokumentą net neskaitęs, nesuvokęs ir nebandęs suvokti jo turinio. Asmens nesidomėjimas pasirašomu dokumentu ir nesuvokimas pasirašymo pasekmių objektyviai eliminuoja apgaulės galimybę, nes nežinojimas negali būti paveiktas apgaulės ar klaidinimo. Teismas, nenurodęs, prieš ką R. P. ar M. R. panaudojo apgaulę, taip pat nenustatęs, kad R. P. arba M. R. prieš nukentėjusiąją J. G. panaudojo būtiną sukčiavimo požymį - apgaulę, šių aplinkybių nenagrinėjęs ir nepagrindęs, neturėjo pagrindo konstatuoti sukčiavimo nusikalstamos veiklos, todėl netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį. Nukentėjusioji J. G. savo parodymuose aiškiai nurodė, kad esminę reikšmę jos apsisprendimui pasirašyti vekselius turėjo ne kokie nors apelianto R. P. ir/ar nuteistojo M. R. veiksmai ar neveikimas, o jos sūnaus V. G. įtikinėjimai, užtikrinimai, pasitikėjimas sūnumi V. G. J. G. nenurodė, kad kreditoriui R. P. vekselis išrašytas nepagrįstai, nenurodė, kad nebuvo gauti pinigai pagal vekselį, nes pinigų perdavime ji nedalyvavo, visus pinigus paimdavo jos sūnus V. G., neskaitė, kas parašyta vekseliuose, apskritai nesuprato kas yra vekselis ir, kokios jo pasirašymo pasekmės. Tuo tarpu pačios nukentėjusiosios J. G. veiksmai rodo, kad ji pripažino skolą R. P. ir ėmėsi priemonių ją grąžinti. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo iš J. G. pradėta 2009-09-10, J. G. apie pradėtą vykdomąją bylą buvo nedelsiant informuota, tačiau neskundė antstolio veiksmų, nesikreipė į policiją ištirti vekselių išrašymo aplinkybių, neprieštaravo dėl kreditoriaus pakeitimo ir neskundė teismo nutarties pakeisti kreditorių. Išdėstyti argumentai patvirtina, kad esminė aplinkybė J. G. apsispręsti buvo pasitikėjimas sūnumi V. G. ir jo įkalbinėjimai laiduoti ar tai pasirašyti vekselius, V. G. patikinimai, kad viskas bus gerai. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nėra nei nustatyta, nei nurodyta R. P. ar M. R. veiksmų, kurie būtų turėję esminę įtaką ar bent didesnę nei pasitikėjimas sūnumi V. G. įtaką apsisprendimui pasirašyti vekselius. Nustačius, kad esminė priežastis (apgaulė), nulėmusi J. G. apsisprendimą pasirašyti vekselius, buvo V. G. veiksmai, ir nesant duomenų apie esminę reikšmę apsisprendimui turėjusius R. P. ar M. R. veiksmus, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė teismų praktikoje nustatyto BK 182 straipsnio taikymo išaiškinimų ir nepagrįstai konstatavo apelianto R. P. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Nuosprendis apelianto atžvilgiu pagrįstas bylos aplinkybių neatitinkančiomis bei nelogiškomis teismo išvadomis. Teismas išvadą dėl apelianto kaltės padarė vertindamas surinktus įrodymus: nukentėjusiųjų V. G., J. G., V. L. V., liudytojų V. Č., R. V., V. Ši., V. M., M. M. parodymus bei su tuo susijusius dokumentus, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolus. Tačiau didelė dalis minėtų įrodymų ne patvirtina, o paneigia apelianto R. P. kaltę.

Nukentėjusiosios V. L. V. ir J. G. neužsiminė, kad prieš jas apgaulę panaudojo R. P. arba M. R., priešingai - abi nukentėjusiosios nurodė, kad pasirašyti vekselius jas įtikino V. G., todėl minėtų nukentėjusiųjų parodymai patvirtina ne R. P. ar tariamo bendrininko M. R., bet V. G. nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnyje, sudėtį. Nepaisant to, teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo, tariamai šių nukentėjusiųjų parodymai patvirtina apelianto R. P. nusikalstamos veikos padarymą.

Liudytojo antstolio V. Č. parodymai nei patvirtina, nei paneigia ką nors susijusio su vekselių pasirašymu ar apgaulės panaudojimu. Apklausiamas teisme antstolis V. Č., kuris vykdė skolos išieškojimą iš J. G., patvirtino, kad tai buvo įprasta vykdomoji byla, kažko ypatingo nebuvo (T. 30, b. l. 106). Liudytojo V. Č. parodymai neleidžia daryti išvados apie R. P. atliktus nusikalstamus veiksmus.

Antstolio R. V. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, patvirtina, kad V. G. jau vykdymo proceso metu žadėjo atsiskaityti su R. P., o V. L. V. ne R. P., o savo žentą V. G. kaltino apgaule liudytojo R. V. akivaizdoje. Teismas šių parodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė, netyrė šių įrodymų prieštaravimų V. G. parodymams. Be to, iš parodymų turinio matyti, kad jie ne patvirtina, o paneigia R. P. nusikalstamus veiksmus, patvirtina V. G. ir V. L. V. pažadus ir ketinimus atsiskaityti pagal tariamai apgaule pasirašytą vekselį, o teismas minėtus parodymus vertino visiškai priešingai jų turiniui ir nelogiškai, nurodydamas, tariamai jie yra pagrindas išvadai apie R. P. atliktą nusikalstamą veiką.

Liudytojų V. Ši., V. M. ir M. M. parodymuose nėra jokių užuominų ar duomenų apie 2009 m. rugpjūčio mėnesį atliktą vekselių pasirašymą, kuomet R. P. ar M. R. tariamai panaudojo apgaulę prieš J. G. ar V. L. V. Liudytojai V. Ši., V. M. ir M. M. liudijo tik apie 2009 m. lapkričio mėnesį įvykusį J. G. buto ir V. G. brolio namo apžiūrėjimą ir notarinėmis sutartimis įformintus pardavimus, taip pat vėlesnes su buto ir namo neatpirkimu susijusias aplinkybes. Kadangi minėti trys liudytojai nedalyvavo vekselių pasirašyme ar pinigų pagal vekselius perdavime, jie ir negalėtų paliudyti jokių su nukentėjusiųjų apgaule susijusių aplinkybių. Todėl teismo išvada, kad liudytojų V. Ši., V. M. ir M. M. parodymai leidžia daryti išvadą apie R. P. ir M. R. kaltę, neatitinka bylos aplinkybių. Teismas nurodo, kad išvadą apie R. P. nusikalstamą veiką daro remdamasis nukentėjusiųjų ir liudytojų pateiktais dokumentais bei telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolais. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio visiškai neaišku, kokie konkretūs dokumentai ar pokalbiai telefonu patvirtina nusikaltimo padarymą. Priešingai, teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išvardinti sukčiavimo prieš V. G., J. G., V. L. V. daiktiniai įrodymai gali būti pagrindu ne apkaltinti, o tik išteisinti apeliantą. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad J. G. ir V. L. V. pasirašė vekselius, kad vekseliai buvo pateikti vykdymui ir nei J. G., nei V. L. V. vykdymui neprieštaravo. Nė vienas rašytinis įrodymas nepatvirtina, kad J. G., V. L. V. ar V. G. atžvilgiu buvo panaudota apgaulė. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolai patvirtina ne apelianto padarytą nusikalstamą veiką, o jos nebuvimą. Iš pokalbių stenogramų matyti, kad visą laiką buvo kalbama, jog V. G. turi atsiskaityti su M. R. ir R. P., o pats V. G. tai žadėjo. Nė viename pokalbyje nekalbama apie kokį nors vekselių pasirašymą apgaule ar pan., todėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolai nesudaro pagrindą išvadai dėl R. P. padarytos nusikalstamos veikos.

Nuosprendyje pateikiamos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad R. P. ir M. R. įtikino V. L. V. pasirašyti antrą paprastąjį vekselį 77000 Lt sumai, tačiau neužsiminta ir jokia bylos medžiaga nenustatyta, kad buvo pirmasis paprastasis vekselis 77000 Lt sumai. Teismas šią tariamai nusikalstamos veikos aplinkybę sugalvojo pats, neparėmęs išvados jokiais įrodymais. Kadangi teismas nuosprendžio išvadas grindė įrodymais, kurie tokių aplinkybių nepatvirtina, bylos įrodymus ir aplinkybes vertino priešingai jų turiniui, teismo išvados dėl R. P. padaryto nusikaltimo neatitinka bylos aplinkybių, yra nepagrįstos ir nelogiškos.

Teismas nepagrįstai vadovavosi nepatikimais nukentėjusiojo V. G. parodymais. Teismo išvada, kad jis remiasi V. G. parodymais ir atmeta kaltinamųjų poziciją dėl nukentėjusiojo V. G. parodymų patikimumo, nes teisme nenustatyta V. G. suinteresuotumo apkalbėti kaltinamuosius, yra neteisinga ir nelogiška, demonstruojanti visišką teismo nesiorientavimą bylos aplinkybėse. Tiek V. G. uošvienė V. L. V., tiek motina J. G. vekselius pasirašė V. G. prašymu, nes V. G. reikėjo pinigų. V. G., apkalbėdamas nuteistuosius ir meluodamas, kad negavo pinigų, o vekseliai pasirašyti apgaule, siekia, kad jo uošvienei V. L. V. nereikėtų mokėti pagal vekselį 77000 Lt, o motinai J. G. - 48 000 Lt. Taigi V. G. turi finansinį suinteresuotumą meluoti. Be to, V. L. V. nurodė, kad nebebendrauja su V. G., kad jis apgavo ir savo žmoną (V. L. V. dukterį), todėl V. G., apkalbėdamas kaltinamuosius, siekia vaidinti sukčiavimo auką ir reabilituotis motinos, uošvienės ir žmonos akyse. Teismas atmetė argumentus dėl V. G. nepatikimumo, kadangi jis teistas, tačiau nieko nepasisakė, nenagrinėjo ir ignoravo didelę kiekį kitų V. G. nepatikimumą pagrindžiančių įrodymų. Byloje yra duomenų, kurie patvirtina nukentėjusiojo V. G. kaip liudytojo nepatikimumą ir nesąžiningumą. V. G. parodymai nepatikimi ir dėl tos priežasties, kad yra nenuoseklūs, neatitinka faktinių aplinkybių ir jais nėra jokio pagrindo tikėti. V. G. 2010-01-14 apklausoje nurodė, kad daug kartų praeityje skolinosi pinigų iš M. R. ir R. P. laidavimu būdu, tačiau problemų nekildavo, nes skolas grąžindavo. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad V. G., taip dažnai vekseliais forminęs savo paskolas, buvo gerai susipažinęs su vekselių teisiniu reguliavimu ir teisinėmis išrašymo pasekmėmis, todėl nebūtų pasielgęs neapdairiai ir išrašęs pats ar įkalbėjęs išrašyti savo motiną ir uošvienę kelis vekselius už vieną gautą paskolą. Savo versijai apie dvigubus vekselius patvirtinti V. G. nepateikia jokių įrodymų.

V. G. jau po to, kai R. P. V. L. V. vekselį pateikė vykdymui, ėmėsi priemonių surinkti pinigus vekseliams apmokėti: 2010-11-12 įkalbėjo brolio žmoną D. G. už 260 000 Lt parduoti namą ir motiną J. G. už 120 000 Lt parduoti butą. Pats V. G. 2010-01-14 apklausos metu nurodė, kad 2009 m. rugsėjo ar spalio mėnesį pasiskolino iš M. R. 125 000 Lt su 10% palūkanų, t. y. turėjo grąžinti 137 500 Lt sumą. Tačiau siekė parduoti brolienės D. G. ir motinos J. G. turtą už bendrą 380000 Lt sumą. Akivaizdu, kad vien brolienės D. G. namo pardavimas už 260 000 Lt būtų visiškai padengęs skolą M. R. ir nebūtų jokios būtinybės parduoti ir motinos J. G. butą už 120 000 Lt. Tuo tarpu V. G. veiksmai skoloms grąžinti įtikinant D. G. ir J. G. parduoti turtą už bendrą 380 000 Lt sumą, patvirtina, kad V. G. siekė atsiskaityti ir su R. P., t. y. apmokėti tariamai apgaule gautus vekselius, galimai ir su kitais savo kreditoriais. 2010-01-14 apklausoje V. G. tiesiogiai nurodė, kad „R. P. nesuplėšė savo vekselių ir jam liko skolingas 125 000 Lt. Kadangi neturėjo pinigų grąžinti skolą, R. P. surado asmenis, kurie jam paskolino minėtą pinigų sumą“. 2010-01-22 apklausoje V. G. nurodė, kad ,,pokalbyje dalyvavo R. P. ir M. R. Jie norėjo, kad sumokėtų daugiau, neatsimena kiek, nusprendė, kad jie pasilieka vekselį ir turi sumokėti 125 000 Lt“, t. y. pats V. G. tiesiogiai patvirtino, kad buvo susitaręs apmokėti R. P. vekselius 125 000 Lt sumai. Be to, tiek 2010-01-14, tiek 2010-01-22 apklausose V. G. patvirtino, kad brolienės D. G. ir motinos J. G. turto pardavimo sutartys buvo sudarytos siekiant V. G. atsiskaityti su R. P. pagal motinos J. G. ir uošvienės V. L. V. išrašytus vekselius 125 000 Lt sumai.

V. G. 2010-04-15 papildomos apklausos protokole nurodoma, kad V. G. M. R. pinigus grąžino praėjus apie pusantro mėnesio po paskolos gavimo, įvykusio 2009 m. vasarą. Taip pat V. G. nurodo, kad pinigus M. R. jis grąžino pats kavinėje Savanorių pr., PC „Hyper RIMI“. Minėtos aplinkybės neteisingos, nes pinigus M. R. tik po 2009-11-12 turto pardavimo sutarčių pasirašymo, t. y. praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po paskolų gavimo, per kaltinamąjį R. P. perdavė V. G. žmona R. G. ir sūnus M. G., taigi V. G. ir vėl nurodo neteisingas, išsigalvotas aplinkybes.

Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, patvirtinančius V. G. nesąžiningumą, kaip liudytojo nepatikimumą ir sistemingą melavimą artimiesiems, valstybės įstaigoms, teismams, dokumentų klastojimą, į tai, kad duodamas parodymus V. G. kiekvienoje apklausoje nurodo vis skirtingas skolos grąžinimo M. R. aplinkybes (atsiskaitymo vietą), teismas neturėjo jokio pagrindo tikėti V. G. parodymais. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje teismas ne tik besąlygiškai tikėjo visomis V. G. melagingai nurodomomis aplinkybėmis, bet išimtinai tik jo parodymų pagrindu nuteisė R. P.

Skundžiamame nuosprendyje nėra suprantamai atskleistos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. Iš nuosprendžio neaišku, kokios yra tariamos nusikalstamos veikos prieš J. G. aplinkybės, kodėl apie V. G. atsiskaitymą su M. R. reikėjo informuoti išieškojimą iš J. G. apelianto R. P. naudai vykdžiusį antstolį R. V. Skundžiame nuosprendyje pateikiamos nusikalstamos veikos aplinkybės leidžia tik spėlioti, ką teismas turėjo mintyje ir kokiuose veiksmuose įžvelgė nusikaltimą. Tuo tarpu nesugebėdamas skundžiamame nuosprendyje aprašyti jokių tariamai nusikalstamos veikos aplinkybių, teismas turėjo pripažinti, kad nusikalstama veika nepadaryta.

Nuosprendis nėra pagrįstas jokiais konkrečiai nurodytais ir apelianto R. P. atžvilgiu individualizuotais motyvais. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kuo grindžiama išvada dėl R. P. padarytos nusikalstamos veikos. Nuosprendis dalyje, kurioje R. P. pripažintas kaltu, nėra argumentuotas ir pagrįstas konkrečia bylos medžiaga. Teismas savo išvadą grindė ne konkrečiais įrodymais, o be jokių paaiškinimų ar išvadų tiesiog išvardinęs visus su epizodu susijusius įrodymus. Kaip nurodyta aukščiau šiame skunde, dauguma išvardintų įrodymų nepatvirtina nieko, kas aprašoma kaip nusikalstamos veikos aplinkybės, nepatvirtina jokio apgaulės elemento R. P. veiksmuose. Byloje surinktų įrodymų išvardinimas (paminėjimas), niekaip nepakomentuojant jų turinio ir nepaaiškinant, kas iš tų įrodymų leido teismui daryti vienas ar kitas išvadas, negali būti pripažįstamas motyvuotu veikos kvalifikavimu. Paties apelianto ir jo gynėjo motyvuoti, bylos medžiaga pagrįsti paaiškinimai, pateikti baigiamosios kalbose, teismo neįvertinti ir neišnagrinėti. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas atmeta apelianto gynėjo baigiamojoje kalboje pateiktus paaiškinimus ir argumentus.

Teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetė apelianto R. P. pateiktą įrodymą ir jo netyrė. Teismui buvo pateiktas kompaktinis diskas su 2009 m. lapkričio gale įrašytu telefoniniu V. G. pokalbiu su M. R., kurio metu V. G. kelis kartus pakartojo, kad atsiskaitys su kaltinamuoju R. P. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad minėtas įrodymas nevertinamas, nes jis neatitinka BPK 20 straipsnio numatytų reikalavimų, jokių konkretesnių duomenų teismas nuosprendyje nenurodė, todėl teismas nepagrįstai atmetė apelianto pateiktą įrodymą.

Byloje nėra dokumento, kuris atitiktų civiliniam ieškiniui keliamus reikalavimus ir galėtų būti vertinamas kaip V. L. V. civilinis ieškinys, todėl teismas išnagrinėjo ir tenkino net nepareikštą civilinį ieškinį. Kadangi įstatymo nustatyta tvarka civilinis ieškinys nebuvo pareikštas, teismas privalėjo klausimą dėl civilinio ieškinio palikti nenagrinėtą (T. 37, b. l. 19-35).

Nuteistasis M. R. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį dalyje dėl M. R. nuteisimo ir M. R. išteisinti.

Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis dalyje, kurioje M. R. pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, todėl naikintinas.

Pagal kaltinamajame akte suformuotą ir skundžiamame teismo sprendime pacituotą kaltinimą, bei remiantis surinktais įrodymais, M. R. negalėjo būti pripažintas kaltu padaręs BK 24 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl šių motyvų: 1) Nukentėjusiojo Al. G. (UAB „I.“ direktoriaus) parodymuose M. R., prisistatęs kaip D., minimas tik kaip asmuo, neva rašęs grasinančio pobūdžio žinutes. Taip pat nurodoma, kad į UAB „I.“ būstinę atvyko A. G. ir nepažįstamas asmuo, kaip vėliau paaiškėjo M. R., tačiau pareikalavus, kad D. pateiktų asmens dokumentą, jis pasišalino. Tačiau daugiau jokių faktinių duomenų, įrodančių M. R. kaltę šiame epizode, nesurinkta. Šie faktai patvirtina tik tai, kad Al. G. paprašius palikti įmonės patalpas, M. R. iškart pasišalino. Todėl tokius M. R. veiksmus negalima traktuoti kaip turto prievartavimą, nes M. R. veiksmai parodo etiketą, kultūrą, nebendravimą su kitu asmeniu, jeigu kitas asmuo to nepageidauja; 2) Atsižvelgiant į tai, kad šios nusikalstamos veikos sudėties privalomas elementas - versti perduoti turtą ar turtinę teisę, nesant teisėto pagrindo, M. R. veiksmuose negali būti turto prievartavimo nusikalstamos sudėties elemento, nes turto M. R. duoti nevertė, o tik pasiūlė atsiskaityti su kreditoriumi A. G.; 3) Remiantis tiek paties nukentėjusiojo Al. G. parodymais, tiek ir M. R. ir A. G. parodymais, byloje neatmesta aplinkybė, jog Al. G. siekė gauti iš A. G., kaip finansinių žinių turinčio specialisto, konsultaciją UAB „I.“ suprastėjusios finansinės padėties klausimais, paslaugas gavo, bet už jas neatsiskaitė. Byloje surinkti duomenys patvirtina ir tai, jog teismui buvo pateiktas A. G. Al. G. suteiktų konsultavimo paslaugų juodraštinis variantas. Remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis, matyti, kad A. G. turėjo pagrįstą reikalavimo teisę Al. G. atžvilgiu perduoti jam pinigų sumą už suteiktas konsultavimo paslaugas. Šiuo atveju M. R. tik lydėjo A. G. į susitikimą su Al. G., tačiau šiam pareikalavus išeiti, M. R. patalpas paliko; 4) Šiame epizode M. R. vaidmuo nėra pagrindinis. Remiantis kaltinamųjų ir paties nukentėjusiojo parodymais, M. R. atsirado epizodo pabaigoje, kai iškilo atsiskaitymo klausimas tarp A. G. ir Al. G., M. R. Al. G. kontaktus gavo iš A. G. Nuosprendyje nenurodytas M. R. ir A. G. vaidmuo šiame epizode, jo įtaka Al. G. atžvilgiu. M. R. tik lydėjo A. G. į UAB „I.“ patalpas. Negalima abejoti nukentėjusiojo Al. G. teiginiu, kad vos atvykus į patalpas, Al. G. nurodė M. R. išeiti, jis nesipriešino ir išėjo. M. R. niekaip negalėjo paveikti ar įbauginti Al. G., priešingai, šis geru noru paliko patalpas ir daugiau jokio kontakto su nukentėjusiuoju neturėjo; 5) Remiantis byloje surinktais įrodymais, nėra paneigta, kad M. R., bendraudamas su UAB „I.“ direktoriumi Al. G. įmonės patalpose, buvo įsitikinęs, jog veikia įgyvendindamas savo ir savo skolininko A. G. teises: jis buvo vekselio pagrindu paskolinęs A. G. 30 000 eurų, tačiau A. G. vėlavo grąžinti pinigus. M. R. buvo faktiškai suinteresuotas Al. G. skolos grąžinimu A. G., tačiau byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad pats M. R. būtų reikalavęs grąžinti įsiskolinimą jam, o ne A. G., kaip kreditoriui. M. R. nesiekė įgyti jokios turtinės teisės, kuri jam nepriklauso; 6) Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad siųstos žinutės nebuvo grasinančio pobūdžio, o tik pasiūlymas, priminimas, arba teisėtos pretenzijos per kitą asmenį, jog nuteistajam A. G. turi būti grąžinta skola, kuri teisėtai priklauso A. G., taip netiesiogiai įgyvendinant savo teisę į paskolintą A. G. pinigų sumą, tačiau nepiktybišku būdu, o taikiai. Tokiu atveju pats M. R. turėjo faktinį suinteresuotumą, jog Al. G. įmonė grąžintų A. G. įsiskolinimą, nes tuo atveju, skola būtų grąžinta ir pačiam M. R.; 7) M. R. siųstose SMS žinutėse Al. G. nebuvo paminėti jokie veiksmai, kuriuos M. R. atliks Al. G. atžvilgiu, jeigu nebus atsiskaityta su A. G. Būtent vienas iš šios nusikalstamos (terorizavimo) veikos sudėties elementų yra „grasinti“. Nukentėjusysis Al. G. nurodė, kad buvo siųstos grasinamojo pobūdžio žinutes, tas pats nurodyta ir kaltinamajame akte, tačiau niekur nėra nurodyta, kuo pasireiškė tariamas M. R. grasinimas, grasinimo pobūdis, t. y. net pats nukentėjusysis nenurodė, kokius veiksmus grasino atlikti M. R. Šiame epizode nebuvo privalomojo turto prievartavimo elemento - grasinimo. Todėl M. R. nepagrįstai nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį; 8) Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo Al. G., taip pat A. G. ir M. R. parodymų matyti, jog jie vieni kitiems neprieštarauja. Taigi, vien M. R. atvykimas į UAB „I.“ patalpas nereiškia turto prievartavimo, nes M. R. vos paprašytas ir nepareiškęs jokių reikalavimų ar pretenzijų išėjo iš patalpų; 9) Nukentėjusysis nesikreipė į policiją dėl neva jo atžvilgiu atlikto turto prievartavimo. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad tarp A. G. ir Al. G. vyko tęstinis bendravimas, todėl neatmestas ir paslaugų teikimo Al. G. įmonei faktas, tai yra, kad tarp šių asmenų buvo susiklostę civiliniai santykiai.

Vertinant ikiteisminio tyrimo metu surinktus parodymus, matyti, jog M. R. veiksmuose nėra BK 181 straipsnio 3 dalies požymių. Pirma, M. R. nesuvokė, jog grasina ir, kad nukentėjusysis siųstas žinutes, kuriose nėra užuominos apie būsimų veiksmų atlikimą Al. G. atžvilgiu, priima kaip grasinimą, o nukentėjusysis ir teismas sprendimu nedetalizavo, kuo pasireiškė grasinantis pobūdis. Antra, M. R. SMS žinutes Al. G. siuntė nežinant A. G., t. y. savo iniciatyva, todėl negali būti bendrininkavimo požymio. Trečia, nuvykus į UAB „I.“ patalpas M. R., net neįvykus pokalbiui, buvo išprašytas iš UAB „I.“ patalpų ir pats savanoriškai pasišalino, todėl M. R. veiksmuose taip pat nėra bendrininkavimo. Ketvirta, net jei ir A. G. veiksmai būtų pripažinti kaip turto prievartavimas, jie atitiktų savavaldžiavimo sudėtį, kai tyčia yra nukreipta į savo teisės įgyvendinimą, o ne į svetimos.

Nors ir skundžiamame nuosprendyje formaliai išdėstyta, kas teorijoje laikoma turto prievartavimu ir savavaldžiavimu, kokie kriterijai skiria šias veikas, tačiau konstatuojant, kad M. R. ir kiti nuteistieji padarė BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, išvados negrindžiamos konkrečiais, BPK nustatyta tvarka patikrintais, išsamiai įvertintais, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais duomenimis, neatskleidžiami turto prievartavimo būtini sudėties požymių, neanalizuojami ir nedetalizuojami, kaip konkrečiai pasireiškė kiekvieno iš nuteistųjų nusikalstamas elgesys, kokie požymiai kokiais duomenimis įrodyti, kokie įrodymai paneigia aplinkybę, kad UAB „I.“ buvo teikiamos konsultavimo paslaugos, kad tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, o nuteistasis A. G. ir M. R., kaip lydintis asmuo, buvo įsitikinę reikalavimo teisėtumu.

Nuosprendyje nurodoma, jog „teismas nenustatė, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo Al. G. būtų susiklostę turtinės teisės ir pareigos, atsiradusios Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Nuteistųjų M. R. ir A. G. teiginius, kad jie už konsultacijas reikalavo atlygio, paneigia nukentėjusysis Al. G., liudytojas V. Š.“. Iš tokių abstrakčių teismo teiginių neaišku, apie kuriuos nuteistuosius yra kalbama, tarp kurių nuteistųjų (visų kartu ar kurio nors vieno) ir, kokie santykiai turėjo būti nustatinėjami, kas turėjo tai įrodyti, kuo remiantis padaryta išvada, jog tokie santykiai neegzistavo ir kuo tai grindžiama, kokiais motyvais remiantis buvo padaryta tokia išvada, ką teismas vertino ir nustatinėjo, kokius duomenis vertino, ar tikrino jų atitiktį BPK 20 straipsnio reikalavimams, ar tinkamai juos sugretino, ar išvadą priėmė tik išsamiai ir visapusiškai nustatęs byloje esančias aplinkybes, nepriklausomai nuo šalutinių veiksnių. Teismas turėjo neabejotinai paneigti aplinkybę, kad tarp nuteistųjų ir Al. G. egzistavo civiliniai teisiniai santykiai, tačiau to ne tik kad nepadarė, bet apskritai ignoravo. Neaišku, ką norima pasakyti nurodant, jog „M. R. ir A. G. teiginius, kad jie už konsultacijas reikalavo atlygio, paneigia nukentėjusysis Al. G., liudytojas V. Š.“, t. y. nesuvokiama, ar tai rodo, kad apskritai nebuvo reikalaujama atlygio, ar kad atlygio buvo reikalaujama ne už konsultacijas, o už kažką kitą, jau net nekalbant apie tai, jog tokį formalų pasisakymą būtų galima laikyti tinkamu motyvu, tariamai įrodančiu, kad nustatytas būtinas nusikaltimo sudėties požymis - veika. Nors teismas teigia, kad nenustatė buvus turtinių teisių ir pareigų tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo Al. G., tačiau prieštaraudamas savo paties deklaratyviems pareiškimams nuosprendyje tai paneigia aiškindamas, jog „iš byloje surinktų duomenų viseto, matyti, kad UAB ,,I.“ kreipėsi į A. G. dėl konsultacijų“, kas patvirtina aplinkybę, jog tarp A. G. ir UAB „I.“ direktoriaus buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, A. G. teikė jam konsultacines atlygintinas paslaugas, todėl nuteistųjų reikalavimas atsiskaityti buvo teisėtas ir pagrįstas, išplaukiantis iš sutartinių santykių.

Reikalavimas ir jo neteisėtumas yra vienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, o grasinimas yra būdas, kuriuo ta veika padaroma. Teismas ne tik neanalizavo kiekvieno šio požymio atskirai, tačiau netgi nesuvokė jų reikšmės bei to, kad abu šie požymiai nepagrindžia vienas kito, o turi būti nustatyti atskirai, yra du individualūs nusikaltimo sudėties požymiai, todėl ir išvada dėl M. R. kaltės prievartavus turtą ne tik deklaratyvi, tačiau absoliučiai neteisinga ir nepagrįsta, prieštaraujanti ne tik bylos duomenims, bet ir bendriems logikos dėsniams. Iš teismo teiginių nuosprendyje susidaro įspūdis, kad veikos buvimas buvo įrodinėjamas pačia veika bei jos padarymo būdą apibūdinančia fraze, o ne nuosekliu visų bylos aplinkybių įvertinimu, ištyrimu, palyginimu tarpusavyje, nusikaltimo sudėties požymių kiekvieno iš kaltininkų veiksmuose nustatymu bei pagrindimu BPK reikalavimus atitinkančiais duomenimis. Teismas nekonkretizavo bei neindividualizavo, kaip konkrečiai pasireiškė kiekvieno iš nuteistųjų elgesys, kokius nusikaltimo sudėties požymius, kuris kaltinamasis realizavo.

Išvada, kad kaltinimas pasitvirtino, o asmenys kalti dėl jiems inkriminuotų veikų, negali būti tinkamai pagrįsta to paties kaltinimo, iš kurio sprendžiama, kuo asmuo kaltinamas, tekstu. Esant tokiai teismo argumentacijai, visiškai neaišku, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis teismas taip teigia, todėl nėra jokių galimybių patikrinti tokio teiginio realų pagrįstumą, neaišku, kaip jį paneigti norint įrodyti tiesą byloje, kas užkerta kelią tinkamai pasinaudoti teise į gynybą ir teise į apeliaciją. Teismas konstatuodamas, kad, jo nuomone, kaltinimas pasitvirtino, tačiau nenurodydamas, kodėl taip teigia, ne tik nepaiso BK, BPK reguliavimo, tačiau net nesivargina paaiškinti tokio savo sprendimo, kuriuo, beje, asmenys yra nuteisiami paskiriant jiems itin dideles laisvės atėmimo bausmes. Tokiu būdu yra ne tik suvaržoma teisė į gynybą, tačiau ir pažeidžiamas rungtyniškumo bei lygiateisiškumo principas. Teismas sprendimą priėmė turėdamas labai šališką asmeninę nuomonę dėl kaltinamųjų kaltumo, kas aiškiai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Nuosprendyje teismas, tariamai pagrįsdamas savo teiginius, kelis kartus pakartojo, kad teismas remiasi visuma byloje esančių duomenų, tačiau kokie tiksliai tie duomenis ir kokios aplinkybės, kokie nusikaltimo bei bendrininkavimo sudėties požymiai ir kurių tiksliai nuteistųjų veiksmuose nustatyti, taip ir neaišku, todėl teigtina, jog nuosprendis nemotyvuotas ir tinkamai nepagrįstas.

Be bendrų būtinų turto prievartavimo požymių, norint konstatuoti, kad buvo padaryta nuteistiesiems inkriminuota veika, būtina nustatyti ir tai, jog M. R. bei kiti nuteistieji veikė organizuota grupe, t. y. kad jų veiksmuose nustatytas dar vienas nusikaltimo sudėties požymis, darantis ją kvalifikuota. Apeliantas pacitavo BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatą ir teismų praktiką dėl organizuotos grupės bei nurodė, kad teismas nuosprendyje tiesiog formaliai išdėstė, kas teorijoje laikoma organizatoriumi, bei pasisakė, jog A. U. veiksmai kvalifikuotini, kaip organizatoriaus. Teismas kalba išskirtinai tik apie A. U., ir tik deklaratyviai nurodo, jog jis buvo organizatorius, kas neva turėtų įrodyti, jog visi kaltinti asmenys veikė organizuota grupe. Teismas aiškina, jog A. U. bendrininkavimas neva įrodytas pas jį namuose rastuose daiktuose esančia informacija, tačiau taip ir nedetalizuoja, kokie gi tie duomenys, kokius konkrečius bendrininkavimo požymius patvirtina, kaip tiksliai reiškėsi A. U. elgesys, kaip reiškėsi kitų asmenų elgesys, kokie duomenys pagrindžia buvus visus organizuotos grupės požymius dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Tokių formalių teismo pasisakymų, kurie neparemti bylos duomenimis, negalima laikyti  tinkama nuosprendžio argumentacija, kas reiškia, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytą reikalavimą.

Teismas nevertino ir nenustatinėjo, ar M. R. elgesyje nustatyti visi organizuotos grupės sudėties požymiai, nesiaiškino, kas laikoma organizuota grupe, tad akivaizdu, jog negalėjo tinkamai aiškinti bei taikyti BK nuostatų, susijusių su organizuota grupe, kas reiškia, kad kvalifikuojantis požymis nenustatytas, o išvada, kad nuteistieji kalti dėl turto prievartavimo veikus organizuota grupe, padaryta itin aplaidžiai bei atmestinai vertinant byloje esančius duomenis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, neįsigilinus į teisinį reguliavimą. Organizuota grupė ir bendrininkų grupė yra dvi skirtingos bendrininkavimo formos, tad jų sudėties požymiai taip pat skiriasi. Norint konstatuoti, kad veikta organizuota grupe, turi būti ne tik atskleisti bei nustatyti visi šios bendrininkavimo formos sudėties požymiai, tačiau tuo pačiu nurodyta, kas rodo, jog veikta ne paprasta bendrininkų grupe, o sudėtingesne bendrininkavimo forma. Kalbant apie teismo nurodytą bendrininkų grupę, tai net ir tokiu atveju nuosprendyje turėjo būti atskleisti šios bendrininkavimo formos sudėties požymiai, kiekvieno iš nuteistųjų konkretus vaidmuo darant veiką, santykis su veikos sudėties požymiais bei bendrininkavimo sudėties požymiais, ko šiuo atveju padaryta taip pat nebuvo. Teiginys, kad nustatytas bendras susitarimas veikti bendrai nusikalstamai, nepagrįstas absoliučiai jokiais motyvais bei bylos duomenimis. Konstatuojant, kad nuteistieji bendrais veiksmais realizavo dalį bendros veikos sudėties požymių, nenurodoma, apie kokią konkrečią veiką ir kokius nusikaltimo sudėties požymius kalbama, neaišku, koks kiekvieno iš nuteitųjų vaidmuo darant veiką, koks indėlis, kokius požymius kiekvienas iš jų realizavo, kokie duomenys tai patvirtina ir t. t. Absoliučiai nesuvokiamas ir nelogiškas teismo teiginys, jog nuteistųjų dalyvavimą, šįkart jau organizuotoje grupėje, nors prieš tai kalbėta apie bendrininkų grupę, įrodo nusikalstami jų veiksmai. Tokiu būdu teismas, asmenų veiksmų neteisėtumo faktą bando grįsti argumentu, kad jų veiksmai neteisėti. Tai negali būti laikomi tinkamais motyvais, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad kaltinti asmenys yra kalti. Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino bei taikė BK 25 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies nuostatas, savo išvadas grindė vien asmenine nuomone.

M. R. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, prieš UAB „S.“ nesukčiavo. Teismas sprendime nevertino jokių nuteistąjį teisinančių įrodymų, netyrė byloje nustatytų faktinių aplinkybių, aklai perrašė kaltinamąjį aktą.

Nukentėjusysis G. G. parodė, kad spalio mėnesio pabaigoje, lapkričio pradžioje jam paskambino asmuo, prisistatęs D., ir nurodė, kad padėtų pratęsti lizingo sutartis už 30 000 eurų dydžio atlygį. Nukentėjusysis savo parodymuose nedetalizavo, ką reiškia teiginys „padėti pratęsti lizingo sutartis“, t. y., ar tai reiškia įtakoti priimamus sprendimus banke, ar padėti paruošti bankui dokumentus, pateikiant bankui gerą įmonės finansinę perspektyvą ateityje, siekiant tarpusavio bendradarbiavimo. Teismas nesiaiškino ir netyrė tokių aplinkybių, todėl priimtas nuosprendis skundžiamoje dalyje yra neteisėtas.

Nuosprendyje nurodyta „reikalaujant jiems sumokėti 30 000 eurų“ prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, nes nukentėjusysis nenurodė, kad iš jo buvo reikalauta sumokėti 30000 eurų sumą. G. G. savo parodymuose nurodė, kad jam buvo pasiūlyta pratęsti lizingo sutartis už 30 000 eurų atlygį, todėl kritikuotina teismo pozicija pasiūlymą sumokėti pinigų sumą už ateityje teiktinas paslaugas vertinti kaip „reikalavimą“ atlikti tam tikrus veiksmus. Iš nukentėjusiojo G. G. parodymų matyti, kad klientui buvo pasiūlyta paslauga ir nurodyta, kiek tai kainuos. Sutarties klientas nenorėjo pasirašyti, todėl toliau nuteistasis su juo nebendravo ir jokių jam nepriklausančių sumų nepasikėsino įgyti. Šiai nuteistojo pozicijai neprieštarauja paties UAB „S.“ vadovo G. G. parodymai. Šiuo atveju, tarp šalių susiklostė civiliniams santykiams būdingi veiksmai: M. R. pasiūlė sudaryti sutartį, G. G. atsisakė, todėl tokiuose nuteistųjų veiksmuose negalima konstatuoti pasikėsinimo sukčiauti požymių.

Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia - kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė byla Nr. 2K- 335/2010). Tuo tarpu byloje apskritai nėra jokių duomenų, kad nuteistasis būtų siekęs suklaidinti nukentėjusįjį ar iškraipyti objektyvią tiesą, juolab paslaugos buvo teikiamos juridiniams asmenims, kurie yra profesionalai verslo srityje, ir tokius asmenis nėra lengva suklaidinti, jiems taikomas didesnis rūpestingumo kriterijus.

M. R. nepasiūlė jokių paslaugų teikimo, kurių jis nepajėgtų suteikti, ir tokių, kurių jis negalėtų įtakoti, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties elementų. Bylos medžiagoje nėra surinkta jokių duomenų, iš kurių būtų matyti, kokias konkrečiai paslaugas M. R. siūlė suteikti G. G., tačiau nurodytas bendras paslaugos apibūdinimas „pratęsti lizingo sutartis“. Byloje apskritai nėra jokių duomenų, kad M. R. vykdė A. U. nurodymus. A. U. nukentėjusiojo G. G. parodymuose apskritai neminimas, todėl neaišku, kodėl kaltinime padaryta tokia prielaida, kad ir šis asmuo dalyvavo. Šiuo atveju R. M. buvo G. G. įmonės vadybininkas banke.

Kaip jau paminėta anksčiau, M. R. faktiškai negalėjo suteikti jokių paslaugų, kurių jis pagal savo galimybes negalėtų suteikti. Konsultavimo paslaugų teikimas negarantuoja palankaus rezultato. Būtent įvertinus G. G. teisminio nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus, yra nustatyta aplinkybė, jog G. G. bendravimas su M. R., kuris buvo prisistatęs D. vardu, vyko po to, kai Kredito komitetas priėmė teigiamą sprendimą kliento įmonei dėl sutarčių pratęsimo, apie ką UAB „S.“ buvo informuota iš karto, ir po to, kai tarp banko ir UAB „S.“ buvo pasirašytos sutartys. Šie byloje nustatyti faktai paneigia bet kokį M. R. siekį sukčiauti UAB „S.“ atžvilgiu ir siūlymą pratęsti sutartis, dėl kurių pratęsimo banko sprendimas buvo priimtas.

Teismas, konstatuodamas, kad M. R. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl UAB „S.“, kuri nutruko pasikėsinimo stadijoje, aiškintas ir taikytas netinkamai, kadangi: 1) nenustatyta, kokius konkrečiai veiksmus atliko M. R., kokį nusikaltimo sudėties požymį realizavo tariamai darant šią nusikalstamą veiką; 2) nenustatyti duomenys, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog M. R. veikė neteisėtai; 3) neatskleista tarpininkavimo tarp kliento bei banko reikšmė, dėl ko negalima įvertinti, ar tai nusikalstama veikla; 4) nepaneigta, jog banko sprendimą, nors ir lemdavo komitetas, tačiau įtakoti galėjo tinkamai parengti dokumentai, praktikos turintis ir reikalą išmanantis klientas; 5) nepašalinti byloje esantys prieštaravimai tarp G. G. ir M. R. nurodytų aplinkybių, nenustatytas tikrasis susitarimo turinys; 6) neatsižvelgta į G. G. M. R. siųstą elektroninį laišką, iš kurio galima suprasti, kad jis kreipiasi dėl konsultacijų, pateikia informaciją, susijusią su įmone; 7) nenustatytas apgaulės turinys, nesurinkti duomenys, rodantys, jog veikta apgaule; 8) nevertinta, kad tarp G. G. ir M. R. susiklostę santykiai turėtų būti reguliuojami civilinės teisės normomis; neatsižvelgta į teismų praktiką dėl baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimo; 9) neatskleista, nenustatyta, kiekvieno iš nuteistų asmenų veiksmai realizuojant paminėto nusikaltimo sudėties požymius, nenustatyti organizuotos grupės sudėties požymiai.

Teismas taip ir nepaneigė to, jog tarp G. G. bei M. R. susiklostę santykiai buvo reguliuojami civilinės teisės, kad M. R. realiai siekė padėti bendrovei suteikiant jai kokybiškas paslaugas, tai patvirtina susirašinėjimai el. paštu, kur kalbama apie UAB „S.“ ir nurodoma, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar įmanoma, ką nors padaryti ir padėti įmonei (T. 7, b. l. 49). Iš G. G. pridėto el. laiško baudžiamojoje byloje (T. 2, b. l. 44) matyti, jog M. R. rašo G. G. kaip senam pažįstamam bei verslo partneriui, su kuriuo jį ir sieja verslo, o jeigu tiksliau - atlygintinių paslaugų teikimo, reikalai. Tai, jog G. G. bendravo ir naudojosi M. R. paslaugomis, patvirtina pats laiško turinys bei tokie pasakymai, kaip kad „kaip praėjusį kartą kalbėjome...“, „mes galėtume padėti jums ir toliau ruošiant pasiūlymą bankui ir sudėliojant jums realias - priimtinas – sąlygas“. Tai, jog kalbama būtent apie tokias paslaugas, t. y. konsultacijas, dokumentų ruošimą, kad šie atitiktų banko politiką ir reikalavimus, patvirtina tame pačiame laiške esantis teiginys, kur M. R. pasiūlo pagalbą būtent ruošiant dokumentus ir sąlygas. Tai, kad G. G. rodė iniciatyvą bendrauti, patvirtina telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, kaip pats G. G. yra skambinęs M. R., po ko pastarajam perskambinus, G. G. turi prisistatyti Gintu nuo UAB „S.“ (T. 11, b. l. 70), kadangi M. R. neatsimena, koks tai Gintas. Byloje nenustatyta, jog M. R. veikė esant susitarimui su kitais nuteistaisiais, priešingai - M. R. aiškiai nurodė, jog veikė individualiai. Tai, kad su G. G. bendravo tik M. R., patvirtino ir pats nukentėjusysis, kas rodo, jog nėra jokio pagrindo kalbėti, kad asmenys veikė organizuota grupe.

Be objektyviųjų sudėties požymių, svarbu nustatyti ir subjektyviąją sukčiavimo pusę, apie kurią teismas neužsiminė. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Šiuo atveju, net jeigu formaliai ir būtų nustatyta, kad M. R. elgesys atitinka visus objektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius, ko, kaip minėta, nėra ir būti negali, byloje esančių duomenų pagrindu būtina neginčijamai nustatyti ir tai, kad jis suvokė, jog melavo G. G. dėl to, kad tinkamai parengus dokumentus, pakonsultavus klientą, kaip reikia kalbėti ir pan., gali priklausyti banko sprendimas, ir tą suprasdamas, žinodamas, kad negalėdamas padėti klientui, prašė iš jo turtinės naudos, bei to norėjo.

Dėl sukčiavimo UAB „J.“ atžvilgiu (BK 24 straipsnio 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 2 dalis) nurodoma, kad iš J. D. parodymų matyti, kad M. R. susitiko su UAB „J.“ vadovu, šis išdėstė situaciją, o M. R. nurodė paslaugų kainą, kaip ir epizode su UAB „S.“. Todėl vien dėl to, kad M. R. pasiūlė konsultavimo paslaugas, o klientas jų atsisakė, nepagrįstas yra šių susiklosčiusių civilinių santykių kriminalizavimas.

Nuosprendyje nurodytu laikotarpiu tarp UAB „J.“ ir banko vyko derybos dėl naujos faktoringo sutarties pasirašymo. Jokių derybų dėl įmokų mokėjimo termino atidėjimo nevedė nei bankas, nei UAB „J.“ su banku. UAB „J.“ ir J. D. žinojo, koks konkretus klausimas buvo svarstomas banke, t. y. nukentėjusysis žinojo, jog banke tuo metu nebuvo vedamos jokios derybos dėl įmokų mokėjimo termino atidėjimo, todėl M. R., net ir bendrininkaudamas su kitais dalyviais, negalėtų lizingo sutarčių pratęsti, kaip tai teigiama nuosprendyje.

Teismas nenustatė, kad M. R. ir J. D. bendravo apie savarankišką sutarčių pratęsimą banke, nes pats J. D. pagal medžiagoje nustatytus faktus žinojo, kad banke nėra vedamos derybos dėl mokėjimų atidėjimo. Iš byloje esančios AB „(bankas)“ pažymos matyti, kad UAB „J.“ į AB „(bankas)“ kreipėsi 2009-09-05 ir jau po mėnesio buvo pasirašytos naujos sutartys. Tuo tarpu J. D. bendravimas su M. R., remiantis paties J. D. parodymais, vyko 2009 metų vasarą. Nuosprendyje nusikalstamos veikos epizodas, kuriame dalyvavo M. R., nurodomas kaip laikotarpis nuo 2009-10-08 iki 2010-02-22. Tačiau teismas nevertino, kad sprendimą dėl skolų restruktūrizavimo bankas priėmė 2009 m. rugpjūčio mėnesį, o apie tai, kaip patvirtino pats J. D. sužinojo iš banko vadybininko R. M. Taigi J. D. jau tuo metu žinojo, kad sprendimai paskolų klausimu yra priimti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nuosprendyje nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. spalio, M. R. su R. M. neva kalbėdami nukentėjusiajam apie neva jau priimto sprendimo įtaką, reikalautų 70000 Lt sumos.

M. R. nepasiūlė jokių paslaugų teikimo, kurių jis negali savarankiškai suteikti, ar negali įtakoti, todėl negalima teigti, jog UAB „J.“ atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika. Bylos nagrinėjimo metu surinktoje medžiagoje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis būtų siekęs suklaidinti nukentėjusįjį ar iškraipyti objektyvią tiesą, juolab, kad juridinio asmens vadovui taikomi padidinti rūpestingumo kriterijai, atstovaujant juridinį asmenį.

Dėl sukčiavimo prieš UAB „T.“ (BK 24 straipsnio 3 dalis, 22 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 2 dalis) nurodo, jog teismas, nurodydamas faktą, kad M. R. su kitais nuteistaisiais pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą, atmetė paties UAB „T.“ direktoriaus parodymus: „Kaip matyti iš V. Č. parodymų, jis pats sukūrė elektroninio pašto dėžutę, bendravo elektroniniu paštu. Jis pats ieškojo konsultantų, kurie padėtų jam spręsti klausimus dėl paskolų restruktūrizavimo banke. Pats V. Č. siuntė savo finansinius duomenis M. R.“. Taigi, matyti, kad santykiai, susiklostę tarp M. R. ir UAB „T.“ vyko UAB „T.“ direktoriaus V. Č. iniciatyva, jis pats siuntė ir demonstravo savo įmonės finansinius duomenis, prašė konsultacijų.

Teismas visiškai neatsižvelgė, kad V. Č. ir A. G. buvo asmeniškai pažįstami, tad visais klausimais galėjo bendrauti tiesiogiai. Ignoruota tai, kad V. Č. M. R. veiksmų nevertina, kaip nusikalstamų („nepasirodė, kad M. R. sukčiauja, pretenzijų neturiu (...) atrodė kompetentingas (...) buvo vedamos derybos“), į tai nekreipta jokio dėmesio, nors tai aiškiai ir neginčijamai patvirtina, kad nepadaryta nusikalstama veika. Nuosprendyje nepasisakyta, kokius nusikaltimo sudėties požymius, kokie konkrečiai kaltintų asmenų veiksmai atitinka, koks kiekvieno jų indėlis tariamai darant nusikalstamą veiką, kokie duomenys tai patvirtina ir pan. Neaišku ir tai, kodėl teismas traktuoja, jog veikta neteisėtai ar apgaule, kai net pats V. Č. tai neigia, nurodydamas, kad M. R. jį konsultavo, aiškino, kaip ir ką reikia daryti, nepamena, kad būtų minėti įtakingi asmenys banke, paneigė, kad jam būtų siūlytos kokios nors paslaugos su lizingu.

Remiantis V. Č. parodymais, jam paskambino lietuviškai kalbantis asmuo ir pasiūlė atidėti įmokų mokėjimą trims mėnesiams už 50 000 ar 60 000 Lt atlygį. Tačiau analizuojant elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini)@gmail.com turinį, V. Č. susirašinėjime nurodo, kad „nuo pokalbio pradžios jūs sakėte, kad kaina bus 10 procentų nuo sutaupytos sumos. Jei mums to reikės, tai nebent po naujų metų. Tas susitarimas galiotų“. Taigi, šie žodžiai nurodo, kad apmokėjimas priklausė nuo pasiekto rezultato. Bendraujant su V. Č. nebuvo jokios kalbos apie kokią nors M. R. turimą įtaką banke. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuosprendyje nurodytas teiginys, jog M. R., neturint jokių realių galimybių įtakoti AB „(bankas)“ priimamus sprendimus, žadėjo pratęsti lizingo sutartis banke, yra nepagrįstas, nes jeigu M. R. siektų įgyti turtą ar turtinę teisę, žinodamas, kad negali pasiekti įmonei sėkmingo rezultato, jis nereikalautų užmokesčio, priklausančio nuo rezultato. Taigi, M. R. veiksmuose nėra apgaulės elemento, kaip būtino, siekiant konstatuoti sukčiavimo sudėtį.

Teismas nuosprendyje tiesiog formaliai nurodė, jog „byloje nustatyta, kad A. U. davė nurodymą R. M. surinkti informaciją apie UAB „T.“. Byloje yra objektyvių duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad R. M. surinko informaciją apie UAB „T.“ finansinę padėtį ir ją perdavė organizuotos grupės nariams. Kaip matyti iš bylos medžiagos sprendimų procedūra užtruko ilgiau negu įprasta banke. Darytina išvada, kad vilkinamas sprendimų priėmimas banke. Faktiniai duomenys patvirtina, kad (...) A. G. susirašinėjo elektroninio pašto dėžutėje. Nustatyta, kad dėžutėje susirašinėjo su M. R., A. G., R. M. ir V. Č.. (...) žadėjo tarpininkauti (...) kaip matyti iš V. Č. parodymų, jis pats sukūrė pašto dėžutę, bendravo elektroniniu paštu, pats ieškojo konsultantų, kurie padėtų spręsti klausimus dėl paskolų restruktūrizavimo banke. Pats V. Č. siuntė savo dokumentus M. R. Apie nuteistųjų dalyvavimą organizuotoje grupėje nurodyta aukščiau“. Tai yra visi argumentai, tariamai pagrindžiantys M. R. bei kitų nuteistųjų kaltę sukčiavus UAB „T.“ atžvilgiu. Iš paminėtų teismo argumentų neaišku, kokie duomenys rodo, jog A. U. davė nurodymą, kad R. M. surinktų informaciją, kad jis surinko ir kaip tą padarė, neaišku, kas leidžia daryti išvadą, jog buvo vilkinami procesai banke, kad taip nutiko dėl kokių nors tyčinių R. M. veiksmų. Byloje yra AB „(bankas)“ pateikta informacija, iš kurios matyti, kad UAB „T.“ į banką kreipėsi 2009-08-17, po ko sprendimas buvo priimtas 2009-08-26, ir 2009-11-20, po ko sprendimas priimtas 2009-12-02, kas rodo, kad sprendimų priėmimai nebuvo vilkinami, o priimami įprasta banke nustatyta tvarka bei terminais. Įvertinus tai, kad nors byloje yra aiškiai nustatyta, kada buvo kreipiamasi į banką ir kada buvo priimti sprendimai dėl UAB „T.“, nuosprendyje vis tiek nurodoma priešingai. Todėl darytina išvada, jog teismas visus kaltintus asmenis nuteisė nesigilinęs į bylos medžiagą, ir galimai net neskaitęs jos.

Medžiagoje nėra jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių nusikalstamos veikos – sukčiavimo organizavimą grupėje bei minėtų asmenų vieningą tyčią. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis ne kartą pabrėžė, jog konsultavimo paslaugas siūlė teikti ir anksčiau yra teikęs vienas, tačiau konsultuodavosi su kitais jam pažįstamais asmenimis. Nuteistasis neneigia, kad su minėtais asmenimis yra pažįstamas. Būtent A. U. buvo jo kaimynas nuo 2008 m. vasaros. Pas R. M. porą kartų yra buvęs jo namuose, turėjo savo kompiuterį, jungėsi prie interneto, nes reikėjo prisijungti prie pašto dėžučių, tačiau šie asmenys nebuvo M. R. veiklos partneriai, ir nebuvo sukurta jokia organizuota grupė. Elektroninio pašto dėžutes kūrė M. R., tačiau kaltinamajame akte nurodyti asmenys susirašinėjimo procese nedalyvavo.

Pažymėtina, kad konstatuojant, kad M. R. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl UAB „T.“, BPK 20 straipsnis aiškintas ir taikytas netinkamai, kadangi: 1) nenustatyta, kaip pasireiškė M. R. elgesys, ką konkrečiai jis padarė ir kodėl tai laikoma nusikalstamu elgesiu; 2) nevertinti ir nepaneigti M. R. parodymai, kad A. G. neatliko absoliučiai jokių veiksmų, neteikė konsultacijų V. Č. dėl UAB „T.“, jis vienas teikė konsultacijas, taip netinkamai nusikalstamos veikos padarymą konstatuojant kaip bendrininkavimą; 3) ignoruota aplinkybė, jog V. Č. parodė, kad pats kreipėsi į M. R. dėl konsultacijų, kad jam jos buvo teikiamos; kad jis pats sukūrė pašto dėžutę (duomenys neskelbtini)@gmail.com, siekiant bendrauti su konsultantu, kad neturi absoliučiai jokių pretenzijų nė vienam iš nuteistųjų; 4) nenustatyta, kokia įprasta procedūra buvo banke, kiek laiko užtrukdavo, ignoruoti R. M. parodymai bei byloje esantys duomenys, kad derybos nebuvo vilkinamos, procesas vyko kaip įprastai; 5) nevertinta, kad tarp V. Č. ir M. R. susiklostę santykiai turėtų būti reguliuojami civilinės teisės normomis; neatsižvelgta į teismų praktiką dėl baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimo; 6) neatskleista, nenustatyta, kiekvieno iš nuteistų asmenų veiksmai realizuojant paminėto nusikaltimo sudėties požymius, nenustatyti organizuotos grupės sudėties požymiai. Dėl anksčiau išvardintų priežasčių negalima teigti, kad M. R. sukčiavo prieš UAB „T.“ ir yra pagrindas jį nuteisti pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.

Teismo nuosprendyje nurodyti duomenys apie dvigubą skolos išieškojimą iš V. G. ir J. G. neatitinka faktinės tikrovės, kaltinimas nepagrįstas objektyviais duomenimis, remiamasi tik duotais nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra faktiškai suinteresuoti skolos R. P. anuliavimu.

Teismas nuosprendžiu nepaneigė, kad tarp nuteistųjų R. P., M. R. ir nukentėjusiųjų V. G., J. G. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Klausimas, ar vienas vekselis „nedubliuoja“ kitą, turi būti sprendžiamas tik bendrosios kompetencijos teismo tvarka. Nagrinėjamu atveju buvo sudarytos dvi paskolų sutartys dėl skirtingų sumų su skirtingais paskolos davėjais: M. R. (60 000 Lt) ir R. P. (48 000 Lt), todėl antstoliui pateiktas vykdyti išieškojimas pagal vekselį nėra laikytinas nei bauda, nei pakartotinis skolos išieškojimas. Šiuo atveju M. R. skola buvo sugrąžinta ir jis pretenzijų neturėjo. Pats R. P. V. G. paskolino 48 000 Lt. Tai, jog R. P. pateikė vykdyti antstoliui išieškojimą 48 000 Lt sumai pagal pasirašytą vekselį, nereiškia, jog jam ar M. R. kyla baudžiamoji atsakomybė, nes skola R. P. nebuvo grąžinta. Šis ginčas sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme, nes nukentėjusieji nepateikė jokių duomenų, kad skola R. P. yra grąžinta.

Teismas rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais. Nukentėjusiojo V. G. parodymai, pagal kuriuos „papildomi 48 000 Lt yra bauda“, neprivalo būti vertinami, nes šis asmuo buvo R. P. tiesioginis skolininkas, tai žmogus, kurio naudai buvo skolinami pinigai, jo iniciatyva vekselį surašant jo motinai. V. G. - tai asmuo, kuris siekia išvengti grąžinti pasiskolintą didelę pinigų sumą. Teismas nevertino V. G. parodymų, jog skolintasi buvo daug kartų ir daug kartų pinigų sumos buvo grąžintos, iš šių parodymų matyti, kad tarp paskolos gavėjo ir paskolos davėjo vyko sklandūs paskoliniai santykiai, tačiau V. G., neturint piniginių lėšų skolai grąžinti, nepagrįstai R. P. reikalavimas skolą grąžinti įvertintas kaip sukčiavimas, t. y. kaip reikalavimas grąžinti du kartus tą pačią sumą, nors vekseliai buvo išrašyti skirtingoms pinigų sumoms. M. R. pinigai buvo grąžinti ir vekseliai suplėšyti, o tuo tarpu R. P. pinigų sumos nebuvo grąžintos. BK 182 straipsnyje nurodytos veikos - svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę - dažnai susijusios su sutartiniais santykiais. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų (kasacinės nutartys Nr. 2K-133/2010, 2K-23/2004, 2K-113/2004). Taigi tai, jog tiek M. R., tiek R. P. skirtingais vekseliais įgijo teises į paskolintas sumas, nereiškia, jog šie naudojo apgaulę prieš nukentėjusius asmenis, teisėtai negali realizuoti savo įgytų teisių, ir turi būti baudžiami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes skolos remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reglamentavimu privalo būti grąžinamos, ir tai neturi jokio ryšio su baudžiamąja atsakomybe.

Teismas neatsižvelgė, kad skolinius santykius skolos gavėjo pusėje kuravo nukentėjusysis V. G., esantis įmonės direktorius, pinigus skolindamasis savo verslui, kuriam yra taikomi didesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai. Teismas neįvertino, kad tai asmuo, kuris turėjęs daugybę skolinių santykių net ir su pačiais nuteistaisiais, t. y. turintis daug patirties skoliniuose santykiuose, pats savarankiškai atsakingas už savo finansinių įsipareigojimų valdymą.

Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų nesuprantama, kokiais veiksmais ir prieš ką M. R. panaudojo apgaulę. Susidaro įspūdis, kad apgautas buvo antstolis R. V., nes jam nepranešta apie V. G. atsiskaitymą su M. R., tačiau antstolis R. V. nėra nukentėjusysis šioje byloje, jis nepareiškė nei civilinio ieškinio, nei kokių nors pretenzijų R. P. ar M. R. Be to, teismas nuosprendyje nenurodė, kuo susijusios aplinkybės, kad su kreditoriumi M. R. atsiskaitė skolininkas V. G., o kreditorius R. P. vykdo išieškojimą iš skolininkės J. G. Nesutampant nei kreditoriams, nei skolininkams, t. y. visiškai skirtingos prievolės, kurių vienos įvykdymas neturi įtakos kitos vykdymui.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad apgaule įgyta teisė į nukentėjusiosios J. G. turtą, todėl galima prielaida, kad apgaulė buvo panaudota J. G. atžvilgiu, apgaule įtikinant ją pasirašyti vekselį 48 000 Lt sumai kreditoriui R. P. Teismas nenurodė, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis galėtų būti padaryta išvada dėl J. G. apgaulės. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje aprašyti pačios J. G. (V. G. motinos) parodymai tvirtina visiškai priešingai. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė. Nukentėjusioji J. G. savo parodymuose nurodė, kad esminę reikšmę jos apsisprendimui pasirašyti vekselius turėjo ne nuteistojo M. R. veiksmai ar neveikimas, o jos sūnaus V. G. įtikinėjimai, užtikrinimai, pasitikėjimas sūnumi V. G. J. G. nenurodė, kad kreditoriui R. P. vekselis išrašytas nepagrįstai, kad nebuvo gauti pinigai pagal vekselį, nes pinigų perdavime ji nedalyvavo, visus pinigus paimdavo jos sūnus V. G., neskaitė kas parašyta vekseliuose, apskritai nesuprato kas yra vekselis ir kokios jo pasirašymo pasekmės. Tuo tarpu nukentėjusiosios J. G. veiksmai rodo, kad ji pripažino skolą R. P. ir ėmėsi priemonių ją grąžinti. Vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo iš J. G. pradėta 2009-09-10, J. G. apie pradėtą vykdomąją bylą buvo nedelsiant informuota, tačiau neskundė antstolio veiksmų, nesikreipė į policiją, kad ištirtų vekselių išrašymo aplinkybes, neprieštaravo dėl kreditoriaus pakeitimo ir neskundė teismo nutarties pakeisti kreditorių. Tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą. Esminė aplinkybė J. G. apsispręsti buvo pasitikėjimas sūnumi V. G. ir sūnaus V. G. įkalbinėjimai laiduoti ar tai pasirašyti vekselius, sūnaus V. G. patikinimai, kad viskas bus gerai. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nėra nustatyti ir nurodyti M. R. ar R. P. veiksmai, kurie būtų turėję esminę įtaką ar bent didesnę nei pasitikėjimas sūnumi V. G. įtaką, apsisprendimui pasirašyti vekselius. Nustačius, kad esminė priežastis (apgaulė), nulėmusi sūnaus veiksmus pasirašyti vekselius, buvo V. G. veiksmai, ir nesant duomenų apie esminę reikšmę sūnaus apsisprendimui turėjusius M. R. ar R. P. veiksmus, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė teismų praktikoje nustatytų BK 182 straipsnio taikymo išaiškinimų ir nepagrįstai konstatavo M. R. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Teismas padarė išvadą dėl M. R. kaltės vertindamas surinktus įrodymus: nukentėjusiųjų V. G., J. G., V. L. V., liudytojų V. Č., R. V., V. Ši., V. M., M. M. parodymus bei su tuo susijusius dokumentus, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės protokolus. Tačiau didelė dalis minėtų įrodymų ne patvirtina, o paneigia M. R. ir R. P. kaltę. Nukentėjusiosios V. L. V. ir J. G. neužsiminė, kad prieš jas apgaulę panaudojo R. P. arba M. R., priešingai - abi nukentėjusiosios nurodė, kad pasirašyti vekselius jas įtikino V. G., todėl minėtų nukentėjusiųjų parodymai patvirtina ne R. P. ar tariamo bendrininko M. R., bet V. G. atliktą BK 182 straipsnyje numatytą sudėtį.

Antstolio R. V. parodymai patvirtina, kad V. G. jau vykdymo proceso metu žadėjo atsiskaityti su R. P., o V. L. V. kaltino apgaule ne R. P., o savo žentą V. G. Teismas skundžiamame nuosprendyje šių parodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė, netyrė šių įrodymų prieštaravimų V. G. parodymams.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad V. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad grąžinus skolą, M. R. savo vekselius suplėšė, o R. P. savuosius pasiliko, sakydamas, kad pagal jo vekselius papildomus 125 000 Lt reikės sumokėti už pavėlavimą atsiskaityti su M. R. ir, kad taip jis elgiasi M. R. paliepimu. R. P. savo vekselius perdavė vykdyti. Iš byloje nustatytu aplinkybių matyti, kad V. G. su M. R. atsiskaitė, nes „vekselius M. R. suplėšė“. Tačiau neaišku, kokiais argumentais remiantis teismas padarė išvadą, kad M. R. bendrininkavo su R. P., kad šiam būtu grąžinta skola. Teismas išvadą apie bendrininkavimą padarė tik remdamasis nukentėjusiojo V. G. žodžiais, t. y., jog R. P. sakė, kad „turėsi sumokėti už pavėlavimą atsiskaityti su M. R., nes taip liepė M. R.“ - ir dėl tokių V. G. žodžių M. R. nuteisė dvigubai ilgesne laisvės atėmimo bausme nei patį tiesioginį kreditorių R. P. Nors M. R. pokalbyje su V. G. ir nedalyvavo, tačiau teismas, remdamasis suinteresuoto skolos negrąžinimu asmens V. G. teigimu, padarė išvadą, jog M. R. bendrininkavo su R. P., kai šis reikalavo nukentėjusiojo grąžinti skolą. Manytina, asmens nuteisimas, remiantis tik suinteresuoto nukentėjusiojo asmens parodymu, yra nesuderinamas su teisinės visuomenės principais Europos žmogaus teisių konvencijos deklaruojamomis vertybėmis. Šiuo atveju apskritai, jokiais įrodymais, be V. G. liudijimo nebuvo paneigta, jog V. G. negrąžino skolos R. P., ir kad tai buvo ne sukčiavimas, o tiesiog paprastas skolinio įsipareigojimo neįvykdymas.

Teismas, išvardinęs visus su epizodu susijusius liudytojų parodymus ir kitus įrodymus, nenurodė, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis padarė išvadą, kad M. R. ir R. P. panaudojo apgaulę prieš V. L. V. Tuo tarpu, skundžiamame nuosprendyje aprašyti pačios V. L. V. parodymai tvirtina visiškai priešingai. Kadangi V. L. V. vekselius pasirašinėjo jų neskaitydama, nieko nesuprasdama ir į juos neįsigilindama, neprašiusi nuteistųjų jokios informacijos ar paaiškinimų, ji negalėjo būti suklaidinta ir apgaulė negalėjo būti atlikta. V. L. V. neatidumas, naivumas, patiklumas ir teisinis neraštingumas negali būti laikomi prieš ją atliktais apgaulės veiksmais. Neįmanoma suklaidinti ar apgauti asmens, kai asmuo pasirašo dokumentą net neskaitęs, nesuvokęs ir nebandęs suvokti jo turinio. Asmens nesidomėjimas pasirašomu dokumentu ir nesuvokimas pasirašymo pasekmių objektyviai eliminuoja apgaulės galimybę, nes nežinojimas negali būti paveiktas apgaulės ar klaidinimo. V. L. V. 2010-04-16 apklausos protokole nurodė, kad žentas V. G. jos paprašė laiduoti, tačiau vėliau, to paties žento V. G. prašymu ji pasirašė vekselius ne kaip laiduotoja, o kaip skolininkė. Minėta aplinkybė taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad apgaulę prieš V. L. V. panaudojo V. G. Teismas, nenustatęs, kad M. R. arba R. P. prieš nukentėjusiąją V. L. V. panaudojo būtiną sukčiavimo požymį - apgaulę, šių aplinkybių nenagrinėjęs ir nepagrindęs, neturėjo pagrindo konstatuoti sukčiavimo nusikalstamos veiklos, todėl netinkamai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį.

Nukentėjusioji V. L. V. savo parodymuose aiškiai nurodė, kad esminę reikšmę jos apsisprendimui pasirašyti vekselius turėjo ne M. R. ar R. P. veiksmai, ar neveikimas, o jos žento V. G. įtikinėjimai, užtikrinimai, pasitikėjimas žentu V. G. Dėl susiklosčiusios situacijos V. L. V. nebebendrauja su žentu V. G., nurodo, kad nuo V. G. veiksmų nukentėjo ir jos dukra, tuo tarpu jokių pretenzijų dėl apgaulės R. P. ar M. R. neturi. V. L. V. santykių su žentu V. G. pablogėjimas tai pat reiškia, kad ji nebendrauja su ją įtikinusiu pasirašinėti vekselius, savo skolinių įsipareigojimų neįvykdžiusiu ir tokiu būdu apgavusiu žentu V. G. V. L. V. nenurodo, kad kreditoriui R. P. vekselis išrašytas nepagrįstai. Tuo tarpu pačios nukentėjusiosios V. L. V. veiksmai rodo, kad ji pripažino skolą R. P. ir ėmėsi priemonių ją grąžinti. Vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo iš V. L. V. pradėta 2009-09-25, V. L. V. apie pradėtą vykdomąją bylą buvo nedelsiant informuota, tačiau neskundė antstolio veiksmų, nesikreipė į policiją dėl vekselių išrašymo aplinkybių ištyrimo, neprieštaravo dėl kreditoriaus pakeitimo ir neskundė teismo nutarties pakeisti kreditorių. Esminė aplinkybė V. L. V. apsispręsti buvo pasitikėjimas žentu V. G. ir žento V. G. įkalbinėjimai laiduoti ar pasirašyti vekselius, žento V. G. patikinimai, kad viskas bus gerai. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nėra nei nustatyta, nei apskritai nurodyta M. R. ar R. P. veiksmų, kurie būtų turėję esminę įtaką ar bent didesnę nei pasitikėjimas žentu V. G. įtaką V. L. V. apsisprendimui pasirašyti vekselius. Nustatęs, kad esminė priežastis (apgaulė), nulėmusi V. L. V. veiksmus pasirašyti vekselius, buvo V. G. veiksmai, ir nesant duomenų apie esminę reikšmę V. L. V. apsisprendimui turėjusius R. P. ar M. R. veiksmus, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė teismų praktikoje nustatytų BK 182 straipsnio taikymo išaiškinimų ir nepagrįstai konstatavo M. R. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Pagal BK 210 straipsnyje numatytą nusikaltimą asmuo atsako tik tuo atveju, kai jo veiksmuose nustatyti visi nusikaltimo sudėties požymiai. Minėta nusikalstama veika padaroma neteisėtai įgyjant arba perduodant komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Neteisėtumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas, įgydamas tokią informaciją, suvokia, kad neturi savininko leidimo su ja susipažinti, ir nepaisant to įveikia nustatytas apsaugos priemones bei gauna tą informaciją. Be to, kaltininkas turi veikti tiesiogine tyčia, t. y. jis supranta, kad neteisėtai įgyja arba perduoda kitam asmeniui komercinę paslaptį sudarančią informaciją, ir nori taip veikti. Taigi, asmuo, siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 210 straipsnį, turi: 1) neteisėtai įgyti ar perduoti komercine paslaptimi laikomą informaciją; 2) nusikalstamą veiką padaryti tiesiogine tyčia; 3) bendrovės informacija turi būti komercinė paslaptis.

Teismas nevertino nei vieno M. R. argumento, taip neužtikrindamas teisės nuteistajam apsiginti. Taigi, norint M. R. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 210 straipsnį, kaltinamasis turi žinoti, kad tam tikra informacija laikoma konfidencialia ir veikti tiesiogine tyčia. Teismas nevertino, jog kaltinamasis galėjo nežinoti, kad jo kompiuteryje rasta informacija sudaro komercinę banko paslaptį. Šiuo atveju, informacijos gavimo metu kaltinamasis asmuo apskritai nežinojo „komercinės paslapties sąvokos“, todėl juo labiau negalėjo suvokti, kad ją gauna neteisėtai. Taip pat, fizinis asmuo, nedirbantis banke, negalėjo faktiškai žinoti, kuri banko informacija yra konfidenciali, o kuri ne, be to, nuspręsti, kurią informaciją laikyti konfidencialia - yra banko prerogatyva. M. R. nebuvo pasirašęs su AB „(bankas)“ jokios konfidencialumo ar kitos sutarties, juo labiau, nei iš vieno byloje liudijusio asmens ar nukentėjusiojo neprašė ir nereikalavo pateikti konfidencialios banko informacijos. Nuteistasis nuo 2007 m. užsiima individualia veikla - finansiniu tarpininkavimu, nekilnojamu turtu, nuoma, kita verslo konsultacine veikla, nekilnojamojo turto agentūrų veikla. 2008 m. sudarė su „Nordea Bank“ bendradarbiavimo sutartį kreditų srityje, pagal kurią bankui ieškojo klientų imti kreditus, o bankas už tai jam mokėjo atlyginimą. 2009 m. sudarė bendradarbiavimo sutartį kreditų srityje su Kredito unija „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią kredito įstaigai ieškojo klientus imti kreditus, o kredito įstaiga mokėjo už tas paslaugas. Tokia pačia veikla užsiiminėjo ir su kitais bankais bei kredito unijomis. Dirbo vienas, tačiau su visais konsultavosi. Kas norėjo, tas atsakydavo - per prievartą jis negavo jokios informacijos iš AB „(bankas)“ darbuotojų. Todėl teismas neatmetė fakto, kad M. R. nevykdė komercinio šnipinėjimo, užsiėmė legalia finansinių konsultacijų veikla, dėl ko patys klientai jam pateikdavo informaciją, susijusią su turimais kreditais banke, įsiskolinimu.

V. Č. parodė, jog jis pats (V. Č.) sukūrė elektroninio pašto dėžutę, bendravo elektroniniu paštu, jis pats (V. Č.) ieškojo konsultantų, kurie padėtų jam spręsti klausimus dėl paskolų restruktūrizavimo banke. Taip pat, jog pats V. Č. siuntė savo finansinius duomenis M. R., nepaneigė akivaizdaus fakto, kad patys klientai savanoriškai pateikdavo rašytinius ar elektroninius duomenis M. R., o ne priešingai - M. R. vykdė šnipinėjimą AB „(bankas)“. Byloje nepaneigti faktai, kad M. R. savo iniciatyva siekė kiek galima bendradarbiauti su AB „(bankas)“, susieti su juo savo finansinę veiklą ne šnipinėjant, o kaip tik legaliu būdu. Būtent M. R. norėjo bendradarbiavimo sutartį pasirašyti ir su AB „(bankas)“, tačiau bankas atsisakė tokią sutartį pasirašyti, nors panašias sutartis nuteistasis jau buvo pasirašęs su kitomis kredito įstaigomis. Dėl šių priežasčių nuteistasis negalėjo suvokti, kad jo gauta informacija buvo konfidenciali. Jis manė, jog tai yra natūrali verslo praktika. M. R. negalėjo gauti savo asmeniniame kompiuteryje laikytų duomenų, susijusių su banko klientais, neteisėtai, nes dar dirbdamas banke A. U. M. R. prašymu supažindino jį su banko darbuotojais - J. K. ir R. B. Jie dirbo su probleminėmis paskolomis bei užsiiminėjo banko nekilnojamu turtu. Iš jų M. R. yra gavęs duomenis apie banko parduodamą nekilnojamą turtą. Su jais jis yra ne kartą susitikęs kartu su klientais banke sprendžiant klientų problemas. Su jais kalbėjosi ne kartą telefonu, susirašinėjo el. laiškais. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad nuteistasis už informaciją, laikomą komercine paslaptimi, būtų atsiskaitęs, ar dėl informacijos įgijimo būtų praturtėjęs, ar gavęs kitokią naudą.

Konstatuojant, kad M. R. padarė BK 210 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, BPK 20 straipsnis aiškintas ir taikytas netinkamai, kadangi: 1) nenustatyta, kas, kada, kokiu būdu atspausdino dokumentus su informacija apie AB „(bankas)“ klientus; 2) nenustatyta, ar juos atspausdinęs asmuo, turėjo tokią teisę ar ne; ar tą darė paprašytas M. R., ar kitų asmenų; 3) nesiaiškinta, kokiu būdu tie dokumentai pateko pas M. R., nurodant, kad jis neteisėtai juos įgijo, nenustatyta, kaip tiksliai (perkant, gaunant dovanų ar pan.) tai įvyko, koks veikos turinys; 4) nenustatyta, ar informacija buvo naudojamasi, neatsižvelgta į tai, jog M. R. nelaikė jos svarbia, buvo įsitikinęs, kad nepažeidžia jokių teisės aktų, veikė legaliai; 5) nenurodyta, kokie teisės aktai buvo pažeisti; 6) nenustatyta, kokios tiksliai naudos tariamai siekė M. R., ir kaip tos naudos tariamas gavimas susijęs su gauta komercine paslaptimi; 7) nebandyta tikrinti, ar dokumentuose esanti informacija apie kurią nors įmonę (pvz.: turimi kreditiniai įsipareigojimai) galėjo būti prieinama kitiems asmenims, informacinėje ar kitoje elektorinėje erdvėje, sužinota aktyviomis teisėtomis pastangomis; 8) nesiaiškinta, kokį pranašumą bankas turėjo disponuodamas informacija apie klientus, kokią naudą iš to gavo ar siekė gauti M. R.; 9) nenurodyti duomenys, patvirtinantys kaltinimą bei nusikaltimo sudėties požymius; 10) nevertinta, iš kur M. R., niekada nebuvęs banko darbuotojas, neva galėjo žinoti, kad turima informacija yra komercinė paslaptis. Teismo išvada, jog M. R. padarė BK 210 straipsnyje numatytą nusikaltimą, padaryta netinkamai aiškinant bei taikant baudžiamojo įstatymo normas, neatskleidus nei vieno nusikaltimo sudėties požymio, neįvertinus nei vieno nuteistojo gynybinio argumento, išvadų nepagrindus faktiniais byloje esančiais, patikimais, neprieštaringais duomenimis.

M. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lyginant su kitais nuteistaisiais panašiomis ar tokiomis pačiomis teismo nurodytomis aplinkybėmis, skiriasi, t. y. M. R. paskirtos bausmės yra didesnės, nepagrindžiant būtent tokios laisvės atėmimo bausmės trukmės paskyrimo pagrindo. Pavyzdžiui, už UAB „S.“, UAB „T.“ ir UAB „J.“ epizodus (BK 182 straipsnio 2 dalis) A. G. ir R. M. paskirtos 2 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmės, M. R. atitinkamai 3 metai. Nurodyta, kad visi paminėti nuteistieji turi sunkinančią aplinkybę, nusikaltimą padarė organizuotoje grupėje, 3 veikos nutruko pasikėsinimo stadijoje, neteisti (M. R. nuosprendis neįsiteisėjęs), tačiau nuosprendyje konstatuota, kad M. R. skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, kai tuo tarpu tomis pačiomis aplinkybėmis A. G. ir R. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė net pusę metų trumpesnė nei M. R. Būtent M. R. paskirta 3 metai laisvės atėmimo bausmės dėl minėtų epizodų (BK 182 straipsnio 2 dalis), taip pat, kaip ir nuteistajam A. U., kai tuo tarpu teismas konstatavo, kad šiose veikose A. U. buvo nusikalstamų veikų organizatorius. M. R. buvo nubaustas tokia pačia bausme, kaip ir organizatorius A. U. Nuosprendis nėra pagrįstas, nėra priimtas atsižvelgiant į bausmės skyrimo taisykles. Nėra motyvuota, dėl kokių priežasčių M. R. skiriama tokia pati bausmė, kaip ir nusikalstamos veikos organizatoriui.

Tomis pačiomis aplinkybėmis, nemotyvuojant, M. R. buvo paskirta ilgesnė laisvės atėmimo bausmė ir už nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju, M. R. buvo paskirta 4 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, kai tuo tarpu A. G. ir R. M. paskirta 4 m. laisvės atėmimo bausmė už tą pačią nusikalstamą veiką, neargumentuojant, kodėl M. R. skiriama didesnė bausmė, o nurodant, kad skiriama artima sankcijoje numatytam vidurkiui.

Labiausiai nepagrįstas ir nemotyvuotas yra bausmės paskyrimas už sukčiavimus prieš V. G., J. G., ir V. L. V. Nuosprendžiu M. R. už 2 epizodus paskirta po 4 m. laisvės atėmimo bausmė, kai tuo tarpu R. P. už tuos pačius epizodus paskirta po 2 m. laisvės atėmimo bausmės, visiškai nemotyvuojant tokios bausmės paskyrimo priežasties. Šiuo atveju, remiantis nuosprendžiu, tiek M. R., tiek ir R. P. šias nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, abu bausti administracine tvarka, tačiau neteisti. Tačiau R. P. teismas skyrė mažesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, o M. R. - artimą vidurkiui. Tokiu atveju, už tuos pačius nusikaltimus, padarytus bendrininkų grupe, neindividualizuojant kiekvieno bendrininko indėlio į nusikalstamos veikos padarymą, skiriant dvigubai ilgesnę bausmę vienam nuteistajam negu kitam, nėra suderinama su jokiais žmogaus teisių principais bei bausmių skyrimo taisyklėmis. Matyti, kad nuosprendis priimtas visiškai neįsigilinus į bylos esmę, o galbūt suklydus surašinėjant nuosprendį.

Dėl minėtų priežasčių M. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra teisinga ir pagrįsta, atsižvelgiant į tai, kad net 3 veikos nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tik viename nusikaltimo epizode nurodytas materialinės žalos dydis.

Teismas labai paviršutiniškai ir abstrakčiai pasisako, kodėl skiriama laisvės atėmimo bausmė, tačiau neindividualizuoja, kodėl ir kuo remiantis, kokia bausmė ir už kurią konkrečiai nusikaltimą skiriama M. R. Nors nurodoma, kad jis teisiamas už sunkių nusikaltimų padarymą, tačiau privalėjo būti atsižvelgta, jog BK 210 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika yra nesunkus nusikaltimas. Nuosprendyje neatsižvelgta į bausmės paskirtį bei tikslus, nesivadovauta teisingumo bei proporcingumo principais, nevertintas veikos bei paties M. R. pavojingumo laipsnis, neanalizuota ir neatskleista kaltės forma bei rūšis, koks M. R. vaidmuo bei indėlis darant kiekvieną iš veikų. Atitinkamai, tai leidžia teigti, kad į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, skiriant bausmes, atsižvelgta nebuvo.

Teismas, nurodydamas, kad nustatyta sunkinanti baudžiamąją atsakomybę aplinkybė, netinkamai aiškino bei taikė BK 60 straipsnio 1 dalies nuostatas, ignoravo to paties straipsnio 2 dalies nuostatą, kur aiškiai nurodyta, jog skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta, kaip nusikaltimo sudėties požymis. M. R. pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, kurių sudėtys yra kvalifikuotos, t. y. veika padaryta veikiant organizuota grupe. Tokiu atveju, kai kaltinamiesiems inkriminuotas kvalifikuojantis požymis (numatytas BK 181 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje), jis nėra traktuojamas kaip sunkinanti atsakomybę aplinkybę, o nustatinėjamas bei įrodinėjimas aiškinantis, ar apskritai padaryta nusikalstama veika. Šiuo atveju, netaikant BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo atsižvelgta į baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei paskirta griežtesnė bausmė negu turėjo būti. Teismas, skirdamas bausmes M. R., neatsižvelgė ir nevertino to, kad jis yra teigiamai charakterizuojamas, neturi žalingų įpročių (nepiktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ir/ar psichotropinėmis medžiagomis), kad dėl veikos nekilo jokių neigiamų padarinių (civilinis ieškinys atmestas), o veikos nėra smurtinio pobūdžio, nors bausmė savo griežtumu ir prilygsta bausmių, paskiriamų asmenims, kaltinamiems nusikaltimų gyvybei ar sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei, dydžiui.

Nuosprendžiu M. R. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė netinkamai aiškinant bei taikant BK nuostatas, pažeidžiant BK ir BPK nuostatas, todėl yra aiškiai per griežta. Atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, net jeigu bus laikoma, jog M. R. veiksmai turėtų būti laikomi nusikalstamais ir reguliuojami baudžiamosios, o ne civilinės teisės normomis, atsižvelgus į BK 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 2 bei 3 dalis, turėtų būti paskirta su laisvės atėmimu nenusijusi bausmė.

Teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė reikalavimų, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kas teismų praktikoje pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Išanalizavus byloje esančius duomenis, palyginus juos su teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, teigtina, kad Vilniaus apygardos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kas sukliudė išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, tinkamai aiškinti bei taikyti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir priimti teisėtą, pagrįstą bei teisingą sprendimą, paremtą ne asmenine nuomone, o visapusiškai ir išsamiai išnagrinėtos bylos medžiaga, patikimais duomenimis, kurių pakanka konkrečioms išvadoms pagrįsti. Nors duomenis vertina bei įrodymais juos pripažįsta tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, visgi jis neturi būti tapatinamas su intuicija ar laisve vertinti įrodymus tik pagal asmeniškus norus. Vertindamas įrodymus bei jais grįsdamas nuosprendyje išdėstytas išvadas, teismas pirmiausia privalo ypač kruopščiai patikrinti bei išanalizuoti visus su nusikalstama veika susijusius duomenis, palyginti juos tarpusavyje, įvertinti, ar jų pakanka norint konstatuoti, kad asmuo kaltas, ar tie duomenys patikimi, gauti teisėtais būdais bei atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Iš nuosprendžio turinio bei padarytų išvadų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, jeigu kokius nors duomenis ir vertino bei pripažino įrodymais, apie ką, beje, nieko nepasisakė, tą jis darė vadovaudamasis savo asmenine intuicija, o ne išsamiu visų byloje esančių duomenų įvertinimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), prokurorams.

Teismas, konstatuodamas, kad M. R. bei kiti nuteistieji veikė organizuota grupe, tokią savo išvadą padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, nes: 1) bylos duomenimis nenustatyta, kad M. R. veikė bendrai su kitais nuteistaisiais, nevertinti A. G., paties M. R., R. M., A. U. parodymai, kuriais neigiama veikus bendrininkaujant, nepaneigta aplinkybė, jog nuteistieji veikė individualiai, nesant veiksmų bendrumo; 2) netirta ir nepaneigta aplinkybė, kad M. R., bendraudamas su Al. G., G. G., V. Š., veikė nederindamas savo veiksmų su kitais, A. G., A. U., R. M. apie tai nieko nežinant ir negalint to kontroliuoti; 3) nenustatytas ir neatskleistas konkretaus susitarimo veikti nusikalstamai ir veikti būtent organizuota grupe tarp nuteistųjų turinys, apimtis, nesiaiškinta ir nežinoma, kada ir kokiu būdu jis susiformavo, kaip vystėsi bei reiškėsi, nesiaiškinta, ar susitarimas susiformuodavo prieš nusikalstamą veiką ar egzistavo trunkamąjį laiką, buvo laikino ar pastovaus pobūdžio; 4) nesiaiškinta ir nenustatyta, kiek laiko bendrai veikta, kada susibūrė tariama organizuota grupė, kiek laiko kiekvienas iš jų jai priklausė; 5) nenustatyta, kad kiekvienas iš nuteistųjų joje turėjo konkretų vaidmenį ar užduotį, nesiaiškinta, koks kiekvieno indėlis darant konkrečią nusikalstamą veiką, kada ir kokiu būdu buvo pasiskirstyta vaidmenimis bei užduotimis; koks buvo bendradarbiavimo mechanizmas, intensyvumas; 6) nenustatyta kiekvieno iš nuteistųjų tyčia veikti bendrai nusikalstamai, t. y. nenurodyta, koks tikslus tos tyčios turinys, kokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti tokią išvadą; 7) neanalizuota ir nepaneigta, jog M. R. veikė teisėtai, turėjo valstybės institucijų išduotus veiklos legalizavimo dokumentus, teikė atlygintinas konsultavimo paslaugas, neatskleistas M. R. santykis su veikomis bei visais organizuotos grupės požymiais; 8) nepaneigti M. R. bei A. U. parodymai, kad jie bendravo kaip seni pažįstami ir kaimynai, o ne nusikalstamais tikslais; 9) nenustatyta, kada ir kurie nuteistieji jungėsi prie elektroninio pašto dėžučių, ką tiksliai ir kada parašė, nepaneigta, jog tą padaryti galėjo bet kuris į jų namus patekti bei pasinaudoti kompiuteriu galėjęs asmuo; 10) neatsižvelgta į tai, kad byloje esančios elektroninių susirašinėjimų detalės gali reikšti tik tiek, jog į jas žiūrėta, dėl ko tos nuotrupos ir galėjo būti išsaugotos kompiuterio atmintyje, kas nėra nusikalstama; 11) nenustatyta, ką kiekvienas iš byloje esančių elektroninių susirašinėjimu reiškia, ar jo radimas kompiuterio, telefono atmintyje reiškia, kad laiškas rašytas, ar tiesiog skaitytas.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis priimtas bei surašytas pažeidžiant jam keliamus BPK 302-307 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus.

Visų pirma, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendyje daug gramatinių, stiliaus, skyrybos bei logikos klaidų. Nors tai nėra pagrindas nuosprendį panaikinti, tačiau iš to matyti, kad skundžiamas nuosprendis surašytas paskubomis, tinkamai neįsigilinus ir neįvertinus byloje esančios medžiagos, nesilaikant jo surašymui keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, įžanginėje nuosprendžio dalyje, kur turi būti nurodoma, kuo kaltinamasis kaltinamas, nenurodyta, dėl kokių nusikalstamų veikų jis kaltinamas. Toje vietoje, kur turi būti analizuojami M. R. parodymai, visuose epizoduose nurodoma, kad kaltinamojo parodymai vertinami kaip gynybiniai, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip grubiai pažeidžiant rungtyniškumo principą ir bet kokias kaltinamojo teises proceso metu, nevertinant nei vieno kaltinamojo M. R. parodymo.

Antra, nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, jog nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Nuosprendis turi būti logiškas, aiškus bei pakankamai išsamus. Tačiau jis neturi būti perkrautas pernelyg detaliais parodymais, jame negali būti paaiškinimų kartojimo, o įrodymai turi būti ne tik išdėstomi, tačiau tuo pačiu turi būti atlikta jų analizė atskleidžiant kiekvieno iš jų turinį bei tarpusavio ryšį, nurodant, kokias faktines aplinkybes jie patvirtina, kokį nusikaltimo sudėties požymį įrodo. Nuosprendyje negali būti prieštaravimų, visi jie turi būti pašalinti, išvados turi būti aiškiai apibrėžtos paaiškinant, kodėl ir kokiais duomenimis teismas vadovaujasi, kodėl ir kokias aplinkybes laiko įrodytomis, o kurias - ne. Iš 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio matyti, jog didžiąją nuosprendžio dalį sudaro tiesiog aklai perkelti kaltinamųjų bei liudytojų parodymai visiškai jų neanalizuojant, netgi nepašalinus tarp jų esančių prieštaravimų, jau net nekalbant apie motyvuotą pagrindimą, kokias išvadas ir kodėl tie duomenys įrodo. Kita nuosprendžio dalys yra iš kaltinamojo akto perkeltas tekstas, pamirštant ištaisyti netgi tai, jog kalbama ne apie įtariamuosius, kas nurodoma nuosprendyje (pvz.: nuosprendžio 38-41 lapai), o apie kaltinamuosius. Nuosprendyje kaip argumentas kelis kartus tiesiog pakartojama kaltinamojo akto formuluotė, tariamai įrodanti nuteistųjų kaltę, tačiau kaltinimo grindimo tuo pačiu kaltinimu negalima laikyti tinkamu nuosprendžio motyvavimu bei argumentavimu. Nuosprendyje teismo neva argumentavimas apsiriboja vien tik deklaratyvių išvadų išdėstymu (pvz.: „teismas, įvertinęs visetą surinktų įrodymų, ir juos patikrinęs daro išvadą, kad kaltinimas pasitvirtino“, nuosprendžio 44 lapas), nepaaiškinus, kodėl jos tokios, nepatikrinus byloje esančių duomenų, nepalyginus jų, nepašalinus prieštaravimų, nesusiejus išvadų su konkrečiai duomenimis ar nusikalstamos veikos sudėties požymiais, konkrečiais kaltininko veiksmais ir t. t. Nuosprendyje ignoruojami kaltinamuosius teisinantys duomenys, patvirtinantys visų nuteistųjų nurodytas aplinkybes, jau net nekalbant apie tai, kad būtų atlikta jų analizė, ar kad jie būtų įvertinti ar motyvuotai atmesti paaiškinant, kodėl ir kuo remiantis daroma tokia išvada.

Trečia, teismas, nurodydamas, kad kartu su organizuotos grupės nariais M. R. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, neatliko byloje esančių duomenų teisinio vertinimo, neanalizavo M. R. elgesio atitikties nusikalstamos veikos sudėčiai, savo išvadų nemotyvavo, nepagrindė išsamiai išnagrinėtais bei tinkamai įvertintas byloje esančiais įrodymais. Nuosprendyje nenurodyta, kokias aplinkybes teismas laiko nustatytomis, kokie duomenys jas patvirtina, nepaneigti kaltinimą paneigiantys duomenys, nepateikti veikos kvalifikavimo motyvai, taip pažeidžiant nuosprendžiui keliamus BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto įtvirtintus reikalavimus.

Ketvirta, teismas, atmesdamas A. U., M. R., R. M., A. G. parodymus kaip tariamai gynybinę poziciją, ne tik nepaaiškino, kodėl, ir kokiais duomenimis remiantis daro tokią išvadą, nenurodė, kuo yra paneigtos kaltinamųjų nurodytos aplinkybės byloje, tačiau leido susidaryti įspūdžiui, jog byla nagrinėta iš anksto įsitikinus kaltinamųjų kaltumu, net nesigilinus į esamą situaciją, preziumuojant, kad kaltinamieji kalti, dėl ko visi teisinantys duomenys buvo atmesti, o abejonės ir netgi aiškios situacijos, kur matyti, kad tarp asmenų buvos susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, aiškintos kaltinamųjų nenaudai.

Penkta, teismas, paskirdamas M. R. griežtą subendrintą 5 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tinkamai neįvertino visų byloje nustatytų aplinkybių, neatsižvelgė į BK bendrosios dalies nuostatas, susijusias su bausmės skyrimu, neindividualizavo ir nemotyvavo, kodėl už kiekvieną nusikalstamą veiką paskiriama būtent nuosprendyje nurodyta bausmė, neatskleidė, kuo remiantis, padarė tokias išvadas, neteisingai nurodė, jog nustatytas atsakomybę sunkinantis požymis, t. y. kad veikta organizuota grupe, kas lėmė, jog nuosprendis priimtas bei surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas (T. 37, b. l. 37-64).

Nuteistasis A. G. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir priimti naują, A. G. išteisinantį nuosprendį.

Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis dalyje, kurioje A. G. yra pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimus, todėl naikintinas.

Teismas netinkamai aiškino bei taikė BK 2 straipsnio 4 dalies, 24 straipsnio, 25 straipsnio, 181 straipsnio 3 dalies, 182 straipsnio 2 dalies, 210 straipsnio nuostatas, nuosprendyje padarytų išvadų nepagrindė bylos nagrinėjimo metu išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Norint konstatuoti, kad A. G. neteisėtai prievartavo didelės vertės svetimą turtą, veikdamas organizuotoje grupėje, byloje esančių duomenų, atitinkančių BPK 20 straipsnio reikalavimus, pagrindu turėjo būti nustatyti visi šio nusikaltimo sudėties požymiai, t. y. veika, pasireiškusi tuo, jog kitas asmuo be teisėto pagrindo buvo verčiamas suteikti turtinę naudą; būdas - psichinės prievartos panaudojimas, siekiant gauti neteisėtos turtinės naudos; tiesioginė tyčia, pasireiškusi tuo, kad A. G. suvokė, jog verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą, ir norėjo taip veikti. Kadangi kaltinamiesiems inkriminuoti kvalifikuojantys turto prievartavimo požymiai, be paminėtų nusikaltimo sudėties požymių, būtina nustatyti tiek visus organizuotos grupės - kaip bendrininkavimo formos - sudėties požymius, tiek tai, jog turtas buvo didelės vertės.

Nors Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje formaliai ir išdėstė, kas teorijoje laikoma turto prievartavimu ir kas savavaldžiavimu, kokie kriterijai skiria šias veikas, tačiau konstatuodamas, kad A. G. ir kiti kaltinamieji padarė BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, ne tik nepagrindė savo išvados konkrečiais, BPK nustatyta tvarka patikrintais, išsamiai įvertintais, BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais duomenimis, tačiau neatskleidė turto prievartavimo būtinų sudėties požymių, neanalizavo ir nedetalizavo, kaip konkrečiai pasireiškė kiekvieno iš kaltinamųjų nusikalstamas elgesys, kokie požymiai kokiais duomenimis įrodyti, kokie įrodymai paneigia aplinkybę, kad UAB „I.“ buvo teikiamos konsultavimo paslaugos, kad tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, o A. G. buvo įsitikinęs savo reikalavimo teisėtumu.

Nuosprendyje nurodoma, jog „teismas nenustatė, kad tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo Al. G. būtų susiklosčiusios turtinės teisės ir pareigos, atsiradusios Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Kaltinamųjų M. R. ir A. G. teiginius, kad jie už konsultacijas reikalavo atlygio, paneigia nukentėjusysis Al. G., liudytojas V. Š.“. Iš tokių abstrakčių teismo teiginių neaišku, apie kuriuos kaltinamuosius yra kalbama, tarp kurių kaltinamųjų (visų kartu ar kurio nors vieno) ir kokie santykiai turėjo būti nustatinėjami, kas turėjo tą įrodyti, kuo remiantis padaryta išvada, jog tokie santykiai neegzistavo ir kuo tai grindžiama, kokiais motyvais remiantis buvo padaryta tokia išvada, ką teismas vertino ir nustatinėjo, kokius duomenis vertino, neaišku, ar tikrino jų atitiktį BPK 20 straipsnio reikalavimams, ar tinkamai juos sugretino, ar išvadą priėmė tik išsamiai ir visapusiškai nustatęs byloje esančias aplinkybes, nepriklausomai nuo šalutinių veiksnių. Teismas turėjo neabejotinai paneigti aplinkybę, kad tarp kaltinamųjų ir Al. G. egzistavo civiliniai teisiniai santykiai, tačiau to nepadarė. Neaišku, ką norima pasakyti nurodant, jog „M. R. ir A. G. teiginius, kad jie už konsultacijas reikalavo atlygio, paneigia nukentėjusysis Al. G., liudytojas V. Š.“, t. y. nesuvokiama, ar tai rodo, kad apskritai nebuvo reikalaujama atlygio, ar kad atlygio buvo reikalaujama ne už konsultacijas, o už kažką kitą, tokį formalų pasisakymą negalima laikyti tinkamu motyvu, tariamai įrodančiu, kad nustatytas būtinas nusikaltimo sudėties požymis - veika. Nors teismas teigia, kad nenustatė buvus turtinių teisių ir pareigų tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiojo Al. G., tačiau prieštaraudamas savo paties deklaratyviems pareiškimams nuosprendyje tai paneigia aiškindamas, jog „iš byloje surinktų duomenų viseto matyti, kad UAB „I.“ kreipėsi į A. G. dėl konsultacijos“, kas tik patvirtina aplinkybę, jog tarp A. G. ir UAB „I.“ direktoriaus buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, A. G. teikė jam konsultacines atlygintinas paslaugas, tad reikalavimas atsiskaityti buvo teisėtas ir pagrįstas, išplaukiantis iš sutartinių santykių, kas reiškia, jog A. G. veiksmai negali būti laikomi neteisėta veika BK 181 straipsnio 3 dalies prasme. Teismas, nors ir nenustatė civilinių santykių tarp Al. G. ir kaltinamųjų, tačiau to ir nepaneigė, nenurodė, kas leidžia teigti, kad reikalavimas neabejotinai neteisėtas, nukreiptas įgyti svetimą turtą. Be to, Vilniaus apygardos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, nevertino ir to, jog tarp A. G. ir Al. G. galėjo bei buvo susiklostę žodiniai civiliniai teisiniai santykiai, nepaneigė (netgi patvirtino), jog Al. G. buvo teikiamos konsultacijos ir A. G. turėjo teisę reikšti neatsiskaitančiam skolininkui pretenzijas. Tai, ar kaltininkas turėjo teisę reikšti turtines pretenzijas nukentėjusiuoju pripažintam asmeniui, sprendžiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnį, kuriame nurodoma, jog civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš CK ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ar kitokių sandorių, taip pat įstatyme nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių. CK 6.716 straipsnyje įtvirtinta, kad „paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Iš CK 1.71 ir 1.72 straipsnių matyti, kad sutartis gali būti sudaroma įvairiomis formomis, t. y. žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniais veiksmais laikomi ir tokie atvejai, kai viena iš šalių pradeda vykdyti savo įsipareigojimus, o kita šalis tam neprieštarauja, atlieka kitus susijusius veiksmus, pvz., atlygintinių paslaugų teikimo atveju, jeigu klientas atsiunčia informaciją, būtiną paslaugoms teikti, teikėjas pradeda teikti paslaugas, o klientas dėl to nepareiškia jokių prieštaravimų, toliau bendradarbiauja, tai laikytina konkliudentiniais veiksmais, rodančiais šalių valią sudaryti civilinius teisinius santykius. Iš A. U. parodymų teisme (jog žinojo, kad A. G. užsiiminėjo finansinėmis, buhalterinėmis ir kitomis konsultacijomis, turėjo tokios įmonės akcijų, kad A. G. buvo užsiminęs, jog jį rekomenduotų įmonėms, kurioms reikia konsultacijų, kad Al. G. reagavo labai teigiamai, kai nurodė, jog gali rekomenduoti asmenį, teikiantį konsultacijas), M. R. parodymų teisme (A. G. pradėjo jam pasakoti, kad konsultuoja UAB „I.“, jog jis pastarajam sakė, kad gali būti, jog nepasirašęs sutarties, už konsultacijas negaus pinigų (...), matė pas A. G. Al. G. vizitinę kortelę), R. M. parodymų (nurodė, kad pats Al. G., savo iniciatyva, kreipėsi į kitus asmenis - A. G., E. P., - tikėdamasis ir ieškodamas palankesnio sprendimo. Jis pats savavališkai persiuntė konfidencialią informaciją tretiesiems asmenims), A. G. parodymų, jo į bylą pateiktų dokumentų, patvirtinančių, kad jis oficialiai vertėsi konsultavimo paslaugomis, buvo pasirašęs ketinimų protokolą dėl tokia veikla užsiimančios įmonės akcijų pirkimo, iš dokumentų, kuriuose yra atlikta analizė dėl UAB „I.“ finansinės padėties, yra įmonės finansinės padėties įvertinimas, pasiūlymai, kaip pratęsti sutartis, iš elektroninio laiško, kurį Al. G. siuntė A. G. (T. 1, b. l. 135), matyti, jog A. G. Al. G. teikė konsultavimo paslaugas, t. y. kad buvo analizuojama UAB „I.“ finansinė būklė, vertinamos jos galimybės pratęsti lizingo sutartis, siūloma, kokius dokumentus reikėtų pateikti bankui, ką kalbėti, kad sutartys būtų pratęstos, buvo ruošiami reikalingi dokumentai, jau net nekalbant apie susitikinėjimą su klientu bei jo nuolatinį konsultavimą žodžiu. Aplinkybę, jog su Al. G. buvo susitinkama ir kalbama apie įmonės finansinę padėtį, apie jos galimybes pratęsti lizingo sutartis, tai, jog Al. G. buvo konsultuojamas, patvirtino ir pats Al. G., nurodęs, jog jis buvo susitikęs su A. G. ir kalbėjo apie įmonės finansinę padėtį, tai rodo ir jo paties pateikti elektroniniai laiškai (T. 1, b. l. 134-135), iš kurių taip pat matyti, kad A. G. Al. G. konsultavo, analizavo įmonės finansines galimybes, siuntė pasiūlymus, kaip geriau pasielgti. A. G. siųstame laiške matosi, kad tai nėra koks nors nusikalstamas pasiūlymas UAB „I.“, bet įmonės galimybių banke įvertinimas norint pratęsti lizingo sutartis, į kurį atsakydamas kitame laiške Al. G. pratęsė ankstesnę jų dviejų kalbą apie tai, kokių UAB „I.“ sąlygų norėtų lizingo sutartims banke, ir ko reikėtų siekti jį konsultuojant, kokios sąlygos buvo ir kokios jam netiktų (T. 1, b. l. 135). Iš to matyti, kad A. G. pagal Al. G. jam pateiktą informaciją bei užklausą, jam atsiųstus dokumentus, įsipareigojo šiam suteikti nematerialaus pobūdžio informaciją (paslaugas), už tai Al. G. įgijo pareigą atsiskaityti, kitaip sakant - juos siejo civiliniai teisiniai santykiai. Tai nurodė ir pats A. G. nuosekliuose parodymuose, neneigdamas, jog jis susisiekė su Al. G., siekdamas teikti atlygintines konsultacines paslaugas. Tai, kad tarp šalių buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, rodo ir paties Al. G. parodymai, kurie, beje, dėl kai kurių aplinkybių, vertintini kritiškai. Nukentėjusiuoju pripažintas Al. G., kalbėdamas apie tai, ar jam buvo teikiamos mokamos konsultavimo paslaugos, tyrimo metu bei teisme vis keitė savo parodymus, nurodydamas skirtingas aplinkybes, pvz., savo pareiškime, kuriuo grindžiamas kaltinimas, Al. G. nurodė, jog „reikalavimas susimokėti jam buvo iš viso nesuvokiamas, nes jis nuo bet kokių paslaugų atsisakė“ (T. 1, b. l. 119), vėliau 2009-10-29 parodymuose Al. G. teigė, kad jis „nurodė A. G., jog dar nemokės, nes ne visos sutartys pasirašytos, nurodė ir tai, kad A. G. nesvaigtų dėl tokio dydžio atlygio“ (T. 1, b. l. 143-144). Savo 2009-12-04 parodymuose jis jau kalbėjo apie tai, kaip pasiūlė A. G. sudaryti rašytinę sutartį dėl pinigų ir atsiskaitymo (T. 1, b. l. 145), teisme aiškino, jog „abejoja, negali pasakyti, ar A. G. atliko darbą kaip konsultanto. Mano, nieko blogo, kad konsultuoja, ir viskas remiasi sutartiniais pagrindais, bet jų nekonsultavo. Nežino, ką A. G. darė. Nors atsakymus jam pateikė, tačiau nemano, kad tai konsultacija, aiškino, jog siuntė A. G. sutartis todėl, kad jiems reikėjo surasti sprendimą (...), matė vizitinę kortelę, kad teikia finansines konsultacijas, iš pradžių taip ir suprato. Kai pradėjo reikalauti pinigų, pasidarė keista, nes normalaus konsultavimo nebuvo“. Iš to galima spręsti, kad Al. G. suvokė, jog tarp jo ir A. G. buvo susiklostę civiliniai teisniai santykiai (pvz., siūlė sudaryti sutartį, derėjosi dėl kainos, persiuntė dokumentus, nurodė, kokių paslaugų nori, negalėjo aiškiai paneigti, kad A. G. darė įmonės finansinės būklės vertinimą, patvirtino, kad atsiuntė laišką su informacija), tačiau tiesiog nesutiko, jog už atliktą darbą turi sumokėti nurodytą pinigų sumą. Nepaisant to, teismas šių aplinkybių nevertino, neanalizavo anksčiau paminėtų duomenų, nepašalino tarp Al. G. parodymų esančių prieštaravimų, o tiesiog formaliai nurodė, kad nenustatė egzistavus civilinius teisinius santykius. Nevertinta ir nepaneigta aplinkybė, jog Al. G., gavęs paslaugas iš A. G., tiesiog siekė išvengti turtinės prievolės, dėl ko jam buvo tikslinga, nors ir abstrakčiai bei abejojant pasakė, jog Al. G. negavo norimų konsultacijų, ką galima vertinti nebent kaip galimai nekokybiškai įvykdytą prievolę, už ką kyla civilinė teisinė atsakomybė, o ne kaip nusikalstamą elgesį. Tai, kad įmonės finansinės padėties vertinimas, analizė, konsultacijos, dokumentų ruošimas yra atlygintinės paslaugos, akivaizdu bet kokiam vidutiniam protingam asmeniui, kuris, būdamas analogiškoje situacijoje, suvoks, kad dėl įmonės finansinės padėties, dėl galimybių pratęsti lizingo sutartis, rašytinių pasiūlymų gavimo ir pan., jis turi pareigą atsiskaityti, ko savo 2009-10-29 parodymuose Al. G. neneigė, o tiesiog nurodė, kad jam netiko mokėtina suma bei rezultatas, jis netgi nurodė A. G., kad susimokės, tačiau vėliau. Aplinkybę, jog buvo tartasi dėl paslaugų apmokėjimo, patvirtina ir el. laiškuose (T. 6, b. l. 57, 73; T. 7, b. l. 33) užfiksuota informacija, iš kurios matyti, jog Al. G. sutiko mokėti, tačiau nesutiko su apmokėjimo dydžiu bei laiku, per kurį turi susimokėti. Iš viso to sprendžiant, matyti, jog Al. G. ir A. G. siejo civiliniai teisiniai santykiai, atsiradę A. G. teikiant konsultavimo paslaugas, o Al. G. jas priimant ir jomis naudojantis. Vien tai, kad tai buvo daroma nesudarius rašytinės sutarties, dar nėra pagrindas teigti, jog tokie santykiai nebuvo susiklostę. Įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, jog A. G. Al. G. draugiškai išsakytas prašymas atsiskaityti nebuvo neteisėtas, kadangi jis išplaukia iš šalių žodinio susitarimo, kurio tiek A. G., tiek Al. G. laikėsi ir, kuris tenkino abi šalis, kuriam neprieštaravo nė viena (A. U. parodė, kad Al. G. neužsiminė apie kokias nors problemas su A. G.) iki to momento, kol Al. G. gavo paslaugas ir rezultatą bei pradėjo vengti savo pareigos, t. y. susimokėti už gautas paslaugas. Įvertinus tai, jog pagrindas reikalauti atsiskaityti už suteiktas paslaugas akivaizdžiai egzistavo, teigtina, jog esminio vertimo kaip nusikalstamos veikos požymio - neteisėtumo - A. G. veiksmuose nėra.

Reikalavimas ir jo neteisėtumas yra vienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, o grasinimas yra būdas, kuriuo ta veika padaroma. Teismas ne tik neanalizavo kiekvieno šių požymių atskirai, tačiau netgi nesuvokė jų reikšmės bei to, kad abu šie požymiai nepagrindžia vienas kito, o turi būti nustatyti atskirai, yra du individualūs nusikaltimo sudėties požymiai. Akivaizdu, jog ir išvada dėl A. G. kaltės prievartavus turtą ne tik deklaratyvi, tačiau absoliučiai neteisinga ir nepagrįsta, prieštaraujanti ne tik bylos duomenims, bet ir bendriems logikos dėsniams. Iš teiginių nuosprendyje susidaro įspūdis, kad veikos buvimas buvo įrodinėjamas pačia veika bei jos padarymo būdą apibūdinančia fraze, o ne nuosekliu visų bylos aplinkybių įvertinimu, ištyrimu, palyginimu tarpusavyje, nusikaltimo sudėties požymių kiekvieno iš kaltininkų veiksmuose nustatymu bei pagrindimu BPK reikalavimus atitinkančiais duomenimis. Teismas nesivargino konkretizuoti bei individualizuoti, kaip konkrečiai pasireiškė kiekvieno iš kaltinamųjų elgesys, kokius nusikaltimo sudėties požymius, kuris kaltinamasis realizavo.

Grasinimas, kaip ir veika, pasireiškusi neteisėtu reikalavimu perleisti turtą, taip pat turi būti nustatytas bei pagrįstas byloje esančiais duomenimis, ko teismas nepadarė. Al. G. savo 2009-10-29, 2010-02-22 parodymuose (T. 1, b. l. 143, 144, 147), apklausiamas teisme pabrėžė, kad „A. G. su juo visą laiką kalbėjo ramiai ir gražiai, negrasino nei sužaloti, nei kitaip pakenkti, nenaudojo jokios kitos psichinės prievartos, elgėsi mandagiai“. Tai, jog A. G. nebuvo žinoma apie kokias nors žinutes, jog jis realiai nesiekė įbauginti ar kitaip išgąsdinti Al. G., neveikė iš vien su M. R., tai nurodė ir pats A. G., duodamas parodymus teisme. Šias aplinkybes patvirtina ir liudytojo V. Š. parodymai (T. 1, b. l. 187), kad Al. G. bendravo su A. G. visiškai nejausdamas jokios baimės, kur tiesiogiai pasakyta, kad „visą laiką A. G. buvo draugiškas, negrasino panaudoti smurto ar kitokios psichinės prievartos, iš jo grasinimų nebuvo“, kas rodo, jog A. G. veiksmuose nenustatytas ir šis nusikalstamos veikos sudėties požymis. Byloje nėra duomenų, rodančių, jog A. G. ir M. R. veikė iš vien ir siekė įbauginti Al. G., V. Š. Tai aiškiai parodė ir M. R., nurodydamas, jog „pas A. G. matė Al. G. vizitinę kortelę. Nusirašė jo telefono numerį. Grįžęs namo parašė žinutę Al. G., apie tai A. G. nieko nesakė (...), po to, kai jam liepė išeiti iš UAB „I.“ patalpų, jam pasirodė, kad toks buvo A. G. ir jo skolininko susitarimas, nes A. G. pokalbyje nedalyvavo ir jo neginė, nieko neaiškino (...), po to A. G. paskambino ir paklausė, ar jis siuntė Al. G. žinutes, atsakė, kad siuntė“, į tai teismas visiškai neatsižvelgė ir to nevertino. Teigiant, kad buvo prievartaujamas turtas, būtina nustatyti, kad kaltinamųjų veiksmai turėjo bauginantį poveikį. Šiuo atveju, įvertinus toliau nurodomus ir byloje esančius duomenis, matyti, jog A. G. veiksmai neturėjo absoliučiai jokio bauginančio poveikio. Kad Al. G. bei V. Š. nebuvo įbauginti, rodo ir aplinkybės, jog jie patys ne tik šaukė ant M. R., bet ir išviję jį iš savo patalpų, vėliau kartu su A. G. ėjo jo ieškoti. Jeigu būtų kalbama apie M. R., už kurio veiksmus A. G. neatsako ir negali atsakyti, siųstas žinutes, matyti, kad jos taip pat neišgąsdino Al. G., V. Š., nes pastarieji ir toliau susitikimo su M. R. metu elgėsi itin drąsiai ir įžūliai, t. y. išvarė šį asmenį iš savo patalpų, vėliau ėjo jo ieškoti (T. 1, b. l. 147). Vien tai, kad A. G. susisiekė ir bendravo su Al. G., nurodė šiam atitinkamą pinigų sumą už suteiktas paslaugas, nerodo, jog jis siekė bei veikė nusikalstamai. Tokio pobūdžio turtinės pretenzijos yra įprasta ir dažnai naudojama praktika verslo santykiuose norint atgauti skolą, kai skolininkas neatsiskaito, po ko, išnaudojus šią galimybę, yra kreipiamasi į teismą su ieškiniu. Al. G. teisme parodė, jog pokalbio metu A. G. nurodė, kad apie žinutes jis nieko nežino, tiek jis, tiek V. Š. nurodė, kad A. G. su jais visą laiką bendravo korektiškai, draugiškai, kad iš jo nebuvo jokių grasinimų, kas patvirtina faktą, jog A. G. nei pats, nei per kitus asmenis negrasino Al. G., nežinojo, kad tai galėtų daryti kažkas kitas, jo elgesio paminėti asmenys nelaikė bauginančiu.

Sprendžiant, ar buvo padaryta BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika, atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo, nustatinėjant, ar galima teigti, kad jeigu ne turto prievartavimas, tai buvo padarytas savavaldžiavimas, ne mažiau svarbūs yra ir subjektyvieji nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Teismas, teigdamas, jog A. G. kaltas dėl turto prievartavimo, nenurodė, kuo remiantis daroma tokia išvada, kokie duomenys atskleidžia tiesioginės tyčios turinį, bet to, neanalizavo, jau net nekalbant apie turto prievartavimo bei savavaldžiavimo atribojimą, palyginimą, aiškinimąsi, kaip, pirma, tiksliai kvalifikuoti veiką, antra, ar kaltininko elgesys atitinka tos veikos sudėtie požymius. Šiuo atveju, įvertinus anksčiau paminėtus teiginius, akivaizdu, kad A. G. buvo įsitikinęs, jog jį ir Al. G. siejo civiliniai teisiniai santykiai, kad jis teikė pastarajam konsultavimo paslaugas, už kurias klientas neabejotinai turėjo pareigą atsiskaityti. Nepaisant to, Vilniaus apygardos teismas ne tik kad neįrodė, jog A. G. veikė tiesiogine tyčia, nepaneigė, kad jis buvo įsitikinęs savo išsakomo reikalavimo teisėtumu, tačiau apskritai neanalizavo subjektyviosios šio nusikaltimo sudėties pusės. A. G. veiksmai, tokie kokie jie nustatyti byloje esančiais duomenimis, neatitinka ne tik BK 181 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties, bet ir BK 294 straipsnio nusikaltimo sudėties požymių, kadangi tai yra civilinės teisės normomis reguliuojami teisiniai santykiai, kas matyti iš nurodomų teismų praktikos pavyzdžių (LAT 2011 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011; LAT 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012; LAT 2013 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143/2013, kt).

Vilniaus apygardos teismas, bandydamas pagrįsti savo sprendimą pripažinti A. G. bei kitus nuteistus asmenis kaltais, nurodė, jog „teismas, įvertinęs visetą surinktų įrodymų ikiteisminio tyrimo metu ir juos patikrinęs teisme, daro išvadą, kad kaltinimas pasitvirtino, nes A. U., veikdamas kartu su kaltinamaisiais (...) organizavo didelės vertės turto prievartavimą, nurodydamas R. M. sąmoningai vilkinti derybas tarp banko ir įmonės, o M. R. ir A. G. atlikti aktyvius veiksmus. (...) M. R. ir A. G., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami psichinę prievartą, vertė UAB „I.“ direktorių Al. G. perduoti jiems bendrovei priklausantį turto“. Išvada, kad kaltinimas pasitvirtino, o asmenys kalti dėl jiems inkriminuotų veikų, negali būti tinkamai pagrįsta to paties kaltinimo, iš kurio sprendžiama, kuo asmuo kaltinamas, tekstu. Esant tokiai argumentacijai, visiškai neaišku, kokiais konkrečiais duomenimis remiantis teismas taip teigia, todėl nėra jokių galimybių patikrinti tokio teiginio realų pagrįstumą, neaišku, kaip jį paneigti, norint įrodyti tiesą byloje, kas užkerta kelią tinkamai pasinaudoti teise į gynybą ir teise į apeliaciją. Teismas, konstatavęs, kad jo nuomone kaltinimas pasitvirtino, tačiau nenurodęs, kodėl taip teigia, ne tik nepaisė BK, BPK reguliavimo, tačiau tuo pačiu net nesivargino paaiškinti tokio savo sprendimo, kuriuo, beje, asmenys yra nuteisiami paskiriant jiems itin dideles laisvės atėmimo bausmes. Tokiu būdu yra ne tik grubiai suvaržoma teisė į gynybą, tačiau tuo pačiu pažeidžiamas rungtyniškumo bei lygiateisiškumo principas. Paminėtos formuluotės, neparemtos jokiais faktiniais duomenimis, matyti, kad teismas sprendimą priėmė turėdamas labai šališką asmeninę nuomonę dėl kaltinamųjų kaltumo, kas aiškiai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Nuosprendyje teismas, tariamai pagrįsdamas savo teiginius, kelis kartus pakartojo, kad teismas remiasi visuma byloje esančių duomenų, tačiau kokie tiksliai tie duomenys ir kokios aplinkybės, kokie nusikaltimo bei bendrininkavimo sudėties požymiai ir kurių kaltinamųjų veiksmuose nustatyti, taip ir neaišku, tad teigtina, jog nuosprendis nemotyvuotas ir tinkamai nepagrįstas.

Toliau nuosprendyje nurodoma, kad „kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos, kaltinimas pasitvirtino: R. M. gavo nurodymą surinkti informaciją apie UAB „I.“. Byloje įrodyta, kad R. M. ją surinko. Ja disponavo organizuotos grupės nariai. Iš Al. G. parodymų matyti, kad jis dėl to paties bendravo su A. U., A. G., R. M.“. Pažymėtina, kad ir šioje dalyje, teismas taip pat nekonkretizuoja nei to, kokia medžiaga remiasi taip teigdamas, nei kaip reiškėsi kiekvieno iš kaltinamųjų elgesys ir kodėl jis yra nusikalstamas, kodėl daroma išvada, kad veikta organizuota grupe. Nurodoma, jog ,,visetas surinktų duomenų patvirtina, kad R. M. sąmoningai vilkino derybas tarp banko ir UAB „I.“. Nors nebuvo nustatyta tiksli data, kuomet R. M. pradėjo dirbti, kaip tiesioginis vadybininkas su minėta įmone, tačiau tai nustatyta vadovaujantis kaltinamojo ir Al. G. duotais paaiškinimais, tai buvo 2009 m. liepos mėnesio pradžioje“. Neaišku, ką šiuo teiginiu teismas norėjo pasakyti, apie kokius nusikaltimo sudėties požymius, ar kokius nusikalstamus veiksmus čia kalbama. Neaišku ir tai, kuo tai paremta ir kaip tai įrodo, jog A. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Svarbu tai, kad bylos duomenimis buvo tiksliai nustatyta, kada R. M. pradėjo dirbti su įmone, taip pat paaiškinta ir tai, jog sprendimų priėmimas bei derybos nebuvo vilkinami, nurodyti konkretūs terminai bei priežastys, paaiškinančios, kodėl tai užtruko vienokį ar kitokį terminą, apie ką jau pasisakyta. Visos šios nurodytos aplinkybės ne tik nepaneigtos, tačiau apskritai net nevertintos, kas leidžia manyti, kad nuosprendis priimtas net neperskaičius ir neįsigilinus į visą byloje esančią medžiagą, nežinant byloje nustatytų faktų, kas rodo, jog nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, pagrįstas vien prielaidomis, o ne konkrečiais duomenimis.

Be bendrų būtinų turto prievartavimo požymių, norint konstatuoti, kad buvo padaryta kaltinamiesiems inkriminuota veika, būtina nustatyti ir tai, jog A. G. bei kiti kaltinamieji neabejotinai veikė organizuota grupe, t. y. kad jų veiksmuose nustatytas dar vienas nusikaltimo sudėties požymis, darantis ją kvalifikuota. Apeliantas, pacitavęs BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatą ir teismų praktiką dėl organizuotos grupės, nurodė, kad teismas nuosprendyje tiesiog formaliai išdėstė, kas teorijoje laikoma organizatoriumi, bei pasisakė, jog A. U. veiksmai kvalifikuotini, kaip organizatoriaus, nes „bylos duomenimis patvirtinta, kad jis subūrė jų dalyvius ir visi nariai susitarė daryti bendrus nusikalstamus veiksmus (...) A. U. bendrininkavimas nustatytas jo namuose rastuose daiktuose esančia informacija apie susirašinėjimą elektroniniais laiškais (...), kad jis subūrė organizuotą grupę ir organizavo jos veiklą nurodo kaltinamųjų bendri nusikalstami veiksmai. Kaltinamojo A. U. parodymai, kad name rasti kompiuteris ir USB raktas neapsaugoti, skirti bendram naudojimui, kad M. R. jais naudojosi A. U. namuose, vertintini kritiškai kaip viena iš gynybinių versijų, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės (...) M. R. parodymai, kad jis naudojosi A. U. namuose kompiuteriu ir jungėsi prie elektroninio pašto vertintini, kaip bendrakaltinamojo, suinteresuoto bylos baigtimi, siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Vilniaus apygardos teismas kalba išskirtinai tik apie A. U. ir tik deklaratyviai nurodo, jog jis buvo organizatorius, kas neva turėtų įrodyti, jog visi kaltinti asmenys veikė organizuota grupe. Teismas aiškina, jog A. U. bendrininkavimas neva įrodytas pas jį namuose rastuose daiktuose esančia informacija, tačiau taip ir nedetalizuoja, kokie gi tie duomenys, kokius konkrečius bendrininkavimo požymius patvirtina, kaip tiksliai reiškėsi A. U. elgesys, kaip reiškėsi kitų asmenų elgesys, kokie duomenys pagrindžia buvus visus organizuotos grupės požymius dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Akivaizdu, jog tokių formalių teismo pasisakymų, kurie neparemti bylos duomenimis, negalima laikyti tinkama nuosprendžio argumentacija, kas reiškia, jog nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytą reikalavimą.

Teismas nevertino ir nenustatinėjo, ar A. G. elgesyje nustatyti visi organizuotos grupės sudėties požymiai, nesiaiškino, kas laikoma organizuota grupe, tad akivaizdu, jog negalėjo tinkamai aiškinti bei taikyti BK nuostatų, susijusių su organizuota grupe, kas reiškia, kad kvalifikuojantis požymis nenustatytas, o išvada, kad kaltinamieji kalti dėl turto prievartavimo veikus organizuota grupe, padaryta itin aplaidžiai bei atmestinai vertinant byloje esančius duomenis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, neįsigilinus į teisinį reguliavimą. Nuosprendyje teismas, galimai siekdamas parodyti, kad kaltinamieji veikė bendrai, nurodė, jog „bendrininkų grupės požymis yra, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai bent du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (jų dalį). Konkrečiai šioje byloje nustatytas kaltinamųjų susitarimas veikti bendrai, jų suvokimas, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius. Taip pat konstatuojama, kad bendrais veiksmais kaltinamieji realizavo dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. Todėl laikoma, kad kaltinamieji R. M., M. R., A. G. veikė kaip bendravykdytojai. Minėtų kaltinamųjų neigimas dalyvavus organizuotoje grupėje paneigia jų nusikalstami veiksmai, t. y. prievartavimas didelės vertės svetimo turto bei pasikėsinimas apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą“. Organizuota grupė ir bendrininkų grupė yra dvi skirtingos bendrininkavimo formos, tad jų sudėties požymiai taip pat skiriasi. Norint konstatuoti, kad veikta organizuota grupe, turi būti ne tik atskleisti bei nustatyti visi šios bendrininkavimo formos sudėties požymiai, tačiau tuo pačiu nurodyta, kas rodo, jog veikta ne paprasta bendrininkų grupe, o sudėtingesne bendrininkavimo forma. Kalbant apie teismo nurodytą bendrininkų grupę, tai net ir tokiu atveju nuosprendyje turėjo būti atskleisti šios bendrininkavimo formos sudėties požymiai, kiekvieno iš kaltinamųjų konkretus vaidmuo darant veiką, santykis su veikos sudėties požymiais bei bendrininkavimo sudėties požymiais, ko šiuo atveju padaryta taip pat nebuvo. Teiginys, kad nustatytas bendras susitarimas veikti bendrai nusikalstamai, nepagrįstas absoliučiai jokiais motyvais bei bylos duomenimis. Konstatuojant, kad kaltinamieji bendrais veiksmais realizavo dalį bendros veikos sudėties požymių, nenurodoma, apie kokią konkrečią veiką ir kokius nusikaltimo sudėties požymius kalbama, neaišku, koks kiekvieno iš kaltinamųjų vaidmuo darant veiką, koks indėlis, kokius požymius kiekvienas iš jų realizavo, kokie duomenys tai patvirtina ir t. t. Nesuvokiamas ir nelogiškas teismo teiginys, jog kaltinamųjų dalyvavimą, šįkart jau organizuotoje grupėje, nors prieš tai kalbėta apie bendrininkų grupę, įrodo nusikalstami jų veiksmai. Tokiu būdu teismas, asmenų veiksmų neteisėtumo faktą bando grįsti argumentu, kad jų veiksmai neteisėti. Tai prieštarauja bet kokioms logikos taisyklės, teisinam reguliavimui, jau net nekalbant apie tai, kad tokie teiginiai yra absurdiški ir visiškai nereikšmingi, tad tikai negali būti laikomi tinkamais motyvais, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad kaltinti asmenys, tarp jų ir A. G. yra kalti. Nuosprendyje tiesiog pakartojamos bendro pobūdžio frazės, nedetalizuojant, neindividualizuojant, kaip reiškėsi kiekvieno iš kaltinamųjų elgesys, tad neaišku, koks konkretus ir kokiais duomenimis paremtas A. G. elgesys leidžia daryti išvadą, kad jis veikė organizuota grupe ir tą suvokė bei norėjo taip veikti. Tai įvertinus teigtina, jog Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino bei taikė BK 25 straipsnio 3 dalies, 181 straipsnio 3 dalies nuostatas, savo išvadas grindė vien asmenine nuomone, todėl išvada, jog A. G. kaltas dėl BK 24 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, yra neteisėta ir nepagrįsta.

Norint konstatuoti, kad A. G. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (UAB „S.“, UAB „T.“) numatytą nusikalstamą veiką, byloje esančių duomenų pagrindu būtina nustatyti, kad jo veiksmuose yra visi šio nusikaltimo sudėties požymiai.

Esminiai nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, kurie privalo būti nustatyti byloje esančių duomenų pagrindu, tai veika, pasireiškusi neteisėtu ir neatlygintinu svetimo turto įgijimu; būdas - apgaulė, naudojama įgyti svetimą turtą; ir tiesioginė tyčia, pasireiškianti tuo, jog kaltininkas suvokia, kad nukentėjusysis yra suklaidinamas tam, jog būtų apgaule neteisėtai ir neatlygintinai gauta turtinės naudos, numato, kad dėl to nukentėjusysis patirs turtinę žalą ir to nori. Atitinkamai, be būtinų šio nusikaltimo sudėties požymių, turi būti nustatyti ir organizuotos grupės sudėties požymiai, atskleista, kaip pasireiškė kiekvieno iš kaltintų asmenų elgesys, kas rodo, kad veikta organizuota grupe, kurie kaltinamieji kokius nusikaltimo sudėties požymius realizavo, kaip tiksliai kiekvienas iš jų prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo.

Vilniaus apygardos teismas, konstatuodamas, kad A. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, nuosprendyje tiesiog formaliai pakartojo kaltinamojo akto tekstą. Apeliantas, pacitavęs nuosprendžio motyvus, nurodė, kad A. G. nusikalstamas elgesys neaprašytas, nenurodyta, ką konkrečiai jis padarė, kodėl tai kvalifikuotina kaip sukčiavimas, kas tai įrodo, ir kuo remiantis, daroma išvada, jog tai baudžiamosios, o ne civilinės teisės reguliavimo dalykas. Byloje nėra nustatyta, kad A. G. būtų realiai ką nors daręs su UAB „S.“, kad būtų teikęs konsultacijas, bendravęs su G. G., ruošęs kokius nors dokumentus, ar ką nors pastarajam žadėjęs. Bylos duomenimis nepaneigti A. G. parodymai, kad jis „neteikė konsultacinių paslaugų minėtai įmonei, nebendravo su G. G., neruošė jokių dokumentų šiai įmonei, nors iš kitų, finansinėmis paslaugomis besiverčiančių asmenų ir yra girdėjęs apie minėtą įmonę, kad ji nemoki, dėl ko nenorėjo ir nedirbo su ja, nesiūlė ir neteikė jai jokių konsultacinių paslaugų“. Teismas nevertino aplinkybės, jog G. G. taip pat nekalba apie A. G., kad nurodė, jog nėra jo matęs, nėra su juo bendravęs, kas aiškiai rodo, jog A. G. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie leistų teigti, jog jis kokiu nors būdu realizavo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Teismas, konstatuodamas, kad R. M. A. U. nurodymu neva surinko informaciją ir ją perdavė kitiems asmenims, nekonkretizavo, kokio turinio ir kokiu būdu reiškėsi tas nurodymas, kokie konkretūs R. M. veiksmai leidžia teigti, kad jis tą informaciją iš tiesų surinko, neaišku, kokiu būdu ir kada ją perdavė kitiems asmenims, kokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti tokią išvadą, kokie duomenys tai įrodo. Nenurodyta, iš ko sprendžiama, kad kiti kaltinti asmenys (tarp jų ir A. G.) tą informaciją neabejotinai turėjo, nepaneigta, kad pats G. G. galėjo tuos duomenis perduoti M. R., neaišku, apie kokius konkrečiai elektroninius laiškus bei kokį bendravimą telefonu kalbama. Byloje yra daugybė elektroninių laiškų, kuriuose kalbama apie daugybę skirtingų reikalų, nesusijusių su inkriminuotomis veikomis, iš kurių matyti, kad kaltinamieji buvo pažįstami ilgą laiką, o ne susibūrė tikslu nusikalstamai veikti, tad deklaratyvus nurodymas, jog kaltinimo pakartojimą neva įrodo byloje esantys laiškai, yra niekinis ir absoliučiai nieko neįrodantis. Tas pats pasakytina ir kalbant apie argumentą, kad iš surinktų duomenų matyti, jog G. G. su R. M. neva bendravo dėl nusikalstamų tikslų, kad R. M. vilkino derybas. Neaišku, nei apie kokius duomenis kalbama, nei kodėl daroma išvada, kad R. M. vilkino derybas, o su G. G. bendravo dėl nusikalstamų tikslų. Byloje neneigiama, kad paminėti asmenys bendravo, tačiau tai vyko teisėtai, kadangi R. M. tiesiog vykdė savo pareigas banke, ką jis aiškiai parodė duodamas parodymus teisme. Vien ta aplinkybė, jog jis bendravo su banko klientu, nereiškia, kad buvo veikiama nusikalstamai. Svarbu ir tai, jog teismo konstatavimas, kad R. M. vilkino derybas, yra priešingas byloje nustatytiems faktiniams duomenims. Iš banko pateikto rašto matyti, jog derybos tarp UAB „S.“ ir banko vilkinamos nebuvo, kadangi įmonė į banką kreipėsi 2009-10-15, o sprendimas dėl sutarčių pratęsimo buvo priimtas operatyviai, t. y. 2009-10-26. Teigdamas priešingai, teismas privalėjo tokią išvadą pagrįsti ir įrodyti, kad įprastai sprendimai banke visgi būdavo priimami greičiau, nurodyti aplinkybes, iš kurių būtų galima suprasti, jog net jeigu procesas ir užtruko ilgiau (nors nustatyta, kad ne), tai buvo nulemta tyčinių R. M. veiksmų. Šiuo atveju, teismas net nesigilino į banke vykstančias procedūras, o tik remdamasis savo asmenine nuomone nurodė, jog derybos vilkintos. Nesuvokiama, kokį nusikaltimo sudėties požymį įrodo teiginys, jog A. G. kompiuteryje rastas susirašinėjimas. Pats A. G. nurodė, jog apie el. paštą (duomenys neskelbtini)@.gmail.com jis nieko nežinojo, prisijungęs prie jo nebuvo, byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad A. G. būtų jungęsis prie paminėto elektroninio pašto, rašęs į jį, kad tai buvo daroma siekiant nusikalstamų tikslų. Tačiau net ir tokiu atveju, jeigu tai būtų daryta, tai nereiškia, kad A. G. veiksmai nusikalstami. Nors nuosprendyje, atkartojant kaltinamojo akto tekstą ir nurodoma, kad A. G. žadėjo tarpininkauti pratęsiant sutartis su banku, tačiau neaišku, kokiu būdu tą darė, kokie duomenys leidžia daryti tokią išvadą, kas rodo, kad jis apskritai bendravo su G. G., o net jeigu darant prielaidą, jog A. G. tariamai žadėjo tarpininkauti pratęsiant sutartis su banku, tai kodėl tokie veiksmai yra nusikalstami. Teismas, teigdamas, kad kaltinamieji žadėjo tarpininkauti realiai neturėdami galimybių įtakoti banko priimamų sprendimų, ne tik nepaaiškino, kodėl taip teigia, tačiau tuo pačiu nepaneigė aplinkybės, jog tinkamai paruošti dokumentai, pakonsultuotas klientas, supažindintas su banke vykstančiomis procedūromis ir pan., galėjo lemti palankesnį bendrovės vertinimą bei teigiamą banko sprendimą įmonės atžvilgiu. Remiantis analogija, vadovaujantis teismo logika ir byloje padarytomis išvadomis, kiekvienas advokato praktika užsiimantis asmuo taip pat turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi galutinį sprendimą byloje lemia ir priima tik teismas. Vadinasi, advokato konsultacija klientui, teisinis situacijos įvertinimas, paremtas ilgamete patirtimi bei žinant teismų praktiką, nurodymas, jog jeigu dokumentai bus parengti pagal teisės aktų reikalavimus, atitiks teismų formuojamą praktiką, tai jie bus priimti nagrinėti teisme, tai lems teigiamą teismo sprendimą, turėtų būti traktuojami ne kaip teisėtas teisinių paslaugų teikimas, o sukčiavimas, ką iš esmės nurodė Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas, jog kaltinamieji kalti dėl šių jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Akivaizdu, jog susidarytų absurdiška situacija, kadangi kiekvienu atveju, kai tik teismas netenkintų ieškinio ar kito procesinio dokumento, nebūtų pasiektas kliento norimas rezultatas, pastarasis galėtų kreiptis į teismą ir reikalauti nuteisti visus teisininkus už sukčiavimą. Teismas taip ir nepaneigė to, jog tarp G. G. bei M. R. susiklostę santykiai buvo reguliuojami civilinės teisės, kad M. R. realiai siekė padėti bendrovei suteikiant jai kokybiškas paslaugas, ką patvirtina susirašinėjimai el. paštu, kur kabama apie UAB „S.“ ir nurodoma, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar įmanoma ką nors padaryti ir apskritai padėti įmonei (T. 7, b. l. 49). Iš G. G. pridėto el. laiško baudžiamojoje byloje (T. 2, b. l. 44) matyti, jog M. R. rašo G. G. kaip senam pažįstamam bei verslo partneriui, su kuriuo jį ir sieja verslo, o jeigu tiksliau - atlygintinių paslaugų teikimo, reikalai. Tai, jog G. G. bendravo ir naudojosi M. R. paslaugomis, patvirtina pats laiško turinys bei tokie pasakymai, kad „kaip praėjusį kartą kalbėjome (...)“, „mes galėtume padėti jums ir toliau ruošiant pasiūlymą bankui ir sudėliojant jums realias - priimtinas – sąlygas“. Tai, jog kalbama būtent apie tokias paslaugas, t. y. konsultacijas, dokumentų ruošimą, kad šie atitiktų banko politiką ir reikalavimus, patvirtina tame pačiame laiške esantis teiginys, kur M. R. pasiūlo pagalbą būtent ruošiant dokumentus ir sąlygas. Kad G. G. rodė iniciatyvą bendrauti, patvirtina telefoninių pokalbių išklotinės, kur matyti, kaip pats G. G. yra skambinęs M. R., po ko pastarajam perskambinus, G. G. turi prisistatyti Gintu nuo UAB „S.“ (T. 11, b. l. 70), kadangi M. R. neatsimena, koks tai Gintas. Byloje nenustatyta, jog M. R. veikė esant susitarimui su kitais kaltintais asmenimis, priešingai - M. R. aiškiai nurodė, jog veikė individualiai. Tai, kad su G. G. bendravo tik M. R., patvirtino ir pats nukentėjusysis, kas rodo, jog nėra jokio pagrindo kalbėti, kad A. G. ar kiti asmenys būtų kaip nors prisidėjęs prie šios veikos.

Be objektyviųjų sudėties požymių, svarbu nustatyti ir subjektyviąją sukčiavimo pusę, apie kurią teismas iš viso nekalba. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką, pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Šiuo atveju, net jeigu formaliai ir būtų nustatyta, kad A. G. elgesys atitinka visus objektyviuosius sukčiavimo sudėties požymius, ko, kaip minėta, nėra ir būti negali, byloje esančių duomenų pagrindu būtina neginčijamai nustatyti ir tai, kad jis suvokė, jog meluoja G. G. dėl to, kad tinkamai parengus dokumentus, pakonsultavus klientą, kaip reikia kalbėti ir pan., gali priklausyti banko sprendimas, ir tą suprasdamas, žinodamas, kad negalėdamas padėti klientui, prašo iš jo turtinės naudos, bei to nori. Tokios aplinkybės nenustatytos, tad nėra jokio pagrindo teigti, kad A. G. kaltas dėl jam inkriminuotos veikos.

Byloje nenustatyta, jog A. G. realizavo bent vieną nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymį, kad žinojo bei pritarė M. R. veiksmams, susijusiems su paslaugų teikimų UAB „S.“, kad veikė kartu su kitais asmenimis organizuotoje grupėje, jog susiklostę santykiai reguliuojami baudžiamosios, o ne civilinės teisės normomis.

Kalbant apie kaltinimą, susijusį su UAB „T.“, pakartotina tai, jog kaip ir UAB „S.“ sukčiavimo atveju, taip ir šiuo atveju, byloje nėra absoliučiai jokių duomenų apie galimą A. G. dalyvavimą darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Byloje nėra duomenų, jog apskritai būtų buvusi padaryta nusikalstama veika. Svarbu tai, kad jokių nusiskundimų dėl kaltinime aprašytų aplinkybių neturi ir tariamai nukentėjęs V. Č., kuris nurodė, jog jam jokia nebuvo padaryta žala, jis neturi absoliučiai jokių pretenzijų, konsultacijos jam buvo teikiamos. Nuosprendyje neatskleisti ir nemotyvuoti nusikaltimo sudėties požymiai, išvados ir vėl neparemtos BPK 20 straipsnį atitinkančiais duomenimis.

Iš teismo argumentų neaišku, kokie duomenys rodo, jog A. U. davė nurodymą, kad R. M. surinktų informaciją, kad jis surinko ir, kaip tą padarė, neaišku, kas leidžia daryti išvadą, jog buvo vilkinami procesai banke, kad taip nutiko dėl kokių nors tyčinių R. M. veiksmų. Byloje yra AB „(bankas)“ pateikta informacija, iš kurios matyti, kad UAB „T.“ į banką kreipėsi 2009-08-17, po ko sprendimas buvo priimtas 2009-08-26, ir 2009-11-20, po ko sprendimas priimtas 2009-12-02, kas rodo, kad sprendimų priėmimai nebuvo vilkinami, o priimami įprasta banke nustatyta tvarka bei terminais. Įvertinus tai, kad nors byloje yra aiškiai nustatyta, kada buvo kreipiamasi į banką ir kada buvo priimti sprendimai dėl UAB „T.“, nuosprendyje vis tiek nurodoma priešingai. Todėl darytina išvada, jog teismas visus kaltintus asmenis nuteisė nesigilinęs į bylos medžiagą, ir galimai net neskaitęs jos (ką patvirtina ir aplinkybė, jog A. G. nuteistas už veikos, kuria net nekaltintas, padarymą).

Nenustatyta ir tai, kokie duomenys leidžia teigti, kad A. G. būtų prisijungęs ir rašęs apie UAB „T.“, kad būtų kaip nors prisidėjęs teikiant V. Č. paslaugą, ar kad jo veiksmai atitinka kokį nors nusikaltimo sudėties požymį. Nevertinta aplinkybė, kad V. Č. ir A. G. buvo asmeniškai pažįstami, tad visais klausimais galėjo bendrauti tiesiogiai. Ignoruota tai, kad V. Č. M. R. veiksmų nevertina kaip nusikalstamų („nepasirodė, kad M. R. sukčiauja, pretenzijų neturiu (...), atrodė kompetentingas (...), buvo vedamos derybos“), į ką nekreipta jokio dėmesio, nors tai aiškiai ir neginčijamai patvirtina, kad nepadaryta nusikalstama veika. Nuosprendyje nepasisakyta, kokius nusikaltimo sudėties požymius, kokie konkrečiai kaltintų asmenų veiksmai atitinka, koks kiekvieno jų indėlis tariamai darant nusikalstamą veiką, kokie duomenys tą patvirtina ir pan. Neaišku ir tai, kodėl teismas traktuoja jog veikta neteisėtai ar apgaule, kai net pats V. Č. tą neigia, nurodydamas, kad M. R. jį konsultavo, aiškino, kaip ir ką reikia daryti, nepamena, kad būtų buvę minėti įtakingi asmenys banke, paneigė, kad jam būtų buvę siūlytos kokios nors paslaugos su lizingu, pabrėžė, jog jam skambinęs asmuo buvo ne A. G., nes jo balsą būtų pažinęs. Visa tai akivaizdžiai rodo, jog, visų pirma, A. G. nerealizavo nė vieno minėto nusikaltimo sudėties požymių, antra, jis neveikė kartu su kitais asmenimis organizuotoje grupėje, trečia, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, galima daryti išvadą, jog buvo veikiama ne banko vardu, ketvirta, tarp M. R. ir V. Č. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog laikoma, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo meto ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (LAT kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2011, 2K-239/2011, 2K-507/2012). Taigi, tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Šiuo atveju, įvertinus tai, jog iš byloje esančių duomenų (M. R. parodymų, elektroninių laiškų, kuriuose nurodoma, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar įmanoma, ką nors padaryti ir apskritai padėti įmonei UAB „S.“ (T. 7, b. l. 49), aiškiai matyti, jog buvo realiai siekiama pagelbėti įmonėms, tinkamai įvertinti bei paruošti dokumentus, suteikti tokias konsultacijas, kad klientas būtų patenkintas, kas rodo, kad nebuvo veikiama apgaule, kad buvo siekiama prisiimti prievolę bei tinkamai ją vykdyti. Atitinkamai, remiantis tuo, kas išdėstyta anksčiau, teigtina, kad nuteistieji nesukčiavo.

Nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 210 straipsnį už tai, kad „neteisėtai įgijo komercine paslaptimi laikomą AB „(bankas)“ informaciją, kurią neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje“. Pagal BK 210 straipsnyje numatytą nusikaltimą asmuo atsako tik tuo atveju, kai jo veiksmuose nustatyti visi nusikaltimo sudėties požymiai. Minėta nusikalstama veika padaroma neteisėtai įgyjant arba perduodant komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Neteisėtumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas, įgydamas tokią informaciją, suvokia, kad neturi savininko leidimo su ja susipažinti, ir nepaisant to įveikia nustatytas apsaugos priemones bei gauna tą informaciją. Be to, kaltininkas turi veikti tiesiogine tyčia, t. y. jis supranta, kad neteisėtai įgyja arba perduoda kitam asmeniui komercinę paslaptį sudarančią informaciją, ir nori taip veikti.

Vilniaus apygardos teismas, aiškindamas, kad A. G. kaltas dėl BK 210 straipsnyje numatyto nusikaltimo, nurodė, jog „kaip nustatyta bylos duomenimis A. G., nedirbdamas AB „(bankas)“ banke, neteisėtai įgijo AB „(bankas)“ banko komercine paslaptimi laikomą informaciją, kurią neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje“, tačiau neaišku ne tik tai, kaip konkrečiai pasireiškė A. G. elgesys (t. y. ar jis pats įsilaužė į banko sistemą ir atsispausdino tuos duomenis, ar paprašė, kad juos kažkas atspausdintų, ar juos įgijo pirkimo - pardavimo būdu, o gal jam juos kas nors padovanojo ar šiaip mainų pagrindu perdavė), neaišku, ar juos atspausdino asmuo, turtintis teisę tą daryti, ar visiškai pašalinis asmuo, kuriam griežtai uždrausta tą daryti, nekonkretizuota, kokius konkrečiai teisės aktus bei nuostatas pažeidė A. G. Teismas nepaneigė, kad dokumentai pas A. G. galėjo būti palikti vakarėlio metu, kur dalyvavo daug banko darbuotojų, net nebandė aiškintis su šia veika susijusių aplinkybių, nors buvo pateiktas ne vienas prašymas iškviesti bei apklausti byloje papildomus asmenis. Nenustatyta, kada ta informacija buvo įgyta, iš ko ir kokiu būdu, nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis ji įgyta, kas turi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui. Nenustatyta ir tai, kad A. G. naudojosi ar kitaip disponavo ta informacija. Nepaisant to, teismas teigia, jog „A. G., siekdamas finansinės naudos, suvokė, kad jam perduota informacija yra įgyta neteisėtai“. Tačiau nesuvokiama, kuo remiantis daroma išvada, kad A. G. siekė finansinės naudos, kaip ta informacija turėjo prie to prisidėti, ar ji buvo naudojama tuo tikslu ir jeigu taip, tai kas tą įrodo. Akivaizdu, kad prielaidomis paremtas nuosprendis negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu. Nuosprendyje nenurodyti duomenys, leidžiantys teigti, kad A. G. būtų tyčia siekęs tokią informaciją įgyti, būtų žinojęs, jog tokia informacija konfidenciali bei naudinga, ir būtų norėjęs taip veikti. Tai, jog A. G. nepadarė šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, rodo ne tik faktas, kad byloje nėra jokių objektyvių neginčijamų duomenų, rodančių jo kaltę, bet ir jo paties nuosekliai išdėstytos aplinkybės, kur nurodoma, jog kaltinime nurodyto sąrašo jis neprašė nei vieno iš lizingo ar banko darbuotojų, pas jį galėjo atsidurti galimai 2009 m. sausio mėn., po vieno iš vakarėlių, kai banko darbuotojus iš lizingo A. G. sutiko kavinėje, po ko vakarėlį pratęsė pas jį. Būtent po to ir buvo rastas sąrašas, į kurį nebuvo atkreiptas dėmesys, nes jame nebuvo jokios ypatingos informacijos, tokį sąrašą galėjo bet kas atspausdinti, jis nebuvo ypatingai saugomas ar prižiūrimas, nes sąrašas tik bendro informacinio pobūdžio. Akivaizdu, kad A. G. ne tik nerealizavo nė vieno objektyvaus šios nusikalstamos veikos sudėties požymio, tačiau tuo pačiu nesuvokė, kad tai galėtų būti slapta ar kaip nors naudinga informacija, pas jį atsidūrusi visiškai atsitiktinai. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, jog A. G. padarė BK 210 straipsnyje numatytą nusikaltimą, padaryta netinkamai aiškinant bei taikant baudžiamojo įstatymo normas, absoliučiai neatskleidus nusikaltimo sudėties požymių, išvadų nepagrindus faktiniais byloje esančiais, patikimais, neprieštaringais duomenimis.

Teismas nuosprendyje tariamai argumentuodamas bausmės paskyrimą, nurodė, kad „nustatyta A. G. baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė - tai, kad kaltinamasis nusikalstamas veikas padarė organizuotoje grupėje. Jis teisiamas už sunkių nusikaltimų padarymą. Teismas įvertinęs kaltinamojo padarytų nusikaltimų pobūdį, sunkumą, kaltinamojo asmenybę, mano, kad jam skirtina sankcijoje numatyta bausmė - terminuotas laisvės atėmimas. Dėl bausmės nustatymo teismas vadovaujasi bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, nustatytomis BK 61 straipsnyje“.

Teismas labai paviršutiniškai ir abstrakčiai pasisakė, kodėl skyrė laisvės atėmimo bausmę, tačiau neindividualizavo, kodėl ir kuo remiantis, kokia bausmė ir už kurią konkrečiai nusikaltimą skiriama A. G. Nors nurodoma, kad A. G. teisiamas už sunkių nusikaltimų padarymą, tačiau privalėjo būti atsižvelgta, jog BK 210 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika yra nesunkus nusikaltimas.

Nuosprendyje neatsižvelgta į bausmės paskirtį bei tikslus, nesivadovauta teisingumo bei proporcingumo principais, absoliučiai nevertintas veikos bei paties A. G. pavojingumo laipsnis, neanalizuota ir neatskleista kaltės forma bei rūšis, koks A. G. vaidmuo bei indėlis darant kiekvieną iš veikų. Atitinkamai, tai leidžia teigti, kad į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, skiriant bausmes, atsižvelgta nebuvo.

Teismas, nurodydamas, kad nustatyta sunkinanti baudžiamąją atsakomybę aplinkybė, ne tik netinkamai aiškino bei taikė BK 60 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau galimai dėl kvalifikacijos trūkumo ar kitų priežasčių ignoravo įstatyminį reguliavimą, įtvirtintą to paties straipsnio 2 dalyje, kur aiškiai nurodyta, jog „skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta, kaip nusikaltimo sudėties požymis“. A. G. pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, kurių sudėtys yra kvalifikuotos, t. y. veika padaryta veikiant organizuota grupe. Tokiu atveju, kai kaltinamiesiems inkriminuotas kvalifikuojantis požymis (numatytas BK 181 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje), jis nėra traktuojamas kaip sunkinanti atsakomybę aplinkybę, o nustatinėjamas bei įrodinėjimas aiškinantis, ar apskritai padaryta nusikalstama veika. Šiuo atveju BK 60 straipsnio 2 dalies nuostata nepritaikyta, nors turėjo būti taikoma, kas lėmė tai, jog buvo atsižvelgta į baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei paskirta griežtesnė bausmė negu turėjo būti.

A. G. nuteistas už nusikaltimo padarymą, dėl kurio jis net nebuvo kaltintas  paskiriant už tai 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Atitinkamai, paskirtas bausmes bendrinant apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskiriant A. G. galutinę subendrintą 4 metų ir 6 mėnesių bausmę, buvo paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė.

Teismas, skirdamas bausmes A. G., neatsižvelgė ir nevertino to, kad jis dirba, tad turi legalų pragyvenimo šaltinį, yra teigiamai charakterizuojamas, neturi žalingų įpročių (nepiktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ir/ar psichotropinėmis medžiagomis), kad dėl veikos nekilo jokių neigiamų padarinių (civilinis ieškinys atmestas), o veikos nėra smurtinio pobūdžio, nors bausmė savo griežtumu ir prilygsta bausmių, paskiriamų asmenims, kaltinamiems nusikaltimų gyvybei ar sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei, dydžiui.

Visa tai, kas išdėstyta, leidžia teigti, jog nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, A. G. paskirta netinkamai aiškinant bei taikant BK nuostatas, pažeidžiant BK ir BPK nuostatas, tad yra aiškiai per griežta. Manytina, kad atsižvelgus į visas nurodytas aplinkybes, net jeigu bus laikoma, jog A. G. veiksmai dėl kokių nors priežasčių turėtų būti laikomi nusikalstamais ir reguliuojami baudžiamosios, o ne civilinės teisės normomis, atsižvelgus į BK 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 2 dalį bei 3 dalį, turi būti paskirta su laisvės atėmimu nenusijusi bausmė.

Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino bei taikė BPK 20 straipsnio nuostatas, dėl ko pažeidė baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintos įrodymams keliamus reikalavimus, kas sukliudė priimti visapusišką, teisėtą, pagrįstą bei teisingą nuosprendį.

Nuosprendis priimtas bei surašytas pažeidžiant BPK 305-307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungtyniškumo bei lygiateisiškumo principus, kas suvaržė A. G. teisę į teisingą teismą.

Kadangi A. G. buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kurios padarymu jis net nebuvo kaltintas, darytina išvada, jog jis priimtas pažeidžiant BPK 255 straipsnio 1 dalies, kaltinamojo teisę žinoti, kuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), teisę į gynybą (BPK 10 straipsnį, 44 straipsnio 7 dalį), teisę į teisingą teismą (BPK 6 straipsnį, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį), rungimosi bei lygiateisiškumo principus (BPK 7 straipsnį).

Teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kas pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Išanalizavus byloje esančius duomenis, palyginus juos su teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, teigtina, kad Vilniaus apygardos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kas sukliudė išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, tinkamai aiškinti bei taikyti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir priimti teisėtą, pagrįstą bei teisingą sprendimą, paremtą ne asmenine nuomone, o visapusiškai ir išsamiai išnagrinėtos bylos medžiaga, patikimais duomenimis, kurių pakanka konkrečioms išvadoms pagrįsti. Nors duomenis vertina bei įrodymais juos pripažįsta tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, visgi jis neturi būti tapatinamas su intuicija ar laisve vertinti įrodymus tik pagal asmeniškus norus. Vertindamas įrodymus bei jais grįsdamas nuosprendyje išdėstytas išvadas, teismas pirmiausia privalo ypač kruopščiai patikrinti bei išanalizuoti visus su nusikalstama veika susijusius duomenis, palyginti juos tarpusavyje, įvertinti, ar jų pakanka norint konstatuoti, kad asmuo kaltas, ar tie duomenys patikimi, gauti teisėtais būdais bei atitinka įrodymams keliamus reikalavimus. Iš nuosprendžio turinio bei padarytų išvadų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, jeigu kokius nors duomenis ir vertino bei pripažino įrodymais, apie ką, beje, nieko nepasisakė, tą jis darė vadovaudamasis savo asmenine intuicija, o ne išsamiu visų byloje esančių duomenų įvertinimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai (LAT 2008 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2008). Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), prokurorams (LAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-398/2013; LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

Teismas, konstatuodamas, kad A. G. bei kiti kaltinamieji veikė organizuota grupe, tokią savo išvadą padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, nes: 1) bylos duomenimis nenustatyta, kad A. G. veikė bendrai su kitais nuteistaisiais, nevertinti A. G., M. R., R. M., A. U. parodymai, kuriais neigiama veikus bendrininkaujant, nepaneigta aplinkybė, jog nuteistieji veikė individualiai, nesant veiksmų bendrumo; 2) netirta ir nepaneigta aplinkybė, kad M. R., bendraudamas su Al. G., G. G., V. Š., veikė nederindamas savo veiksmų su kitais, A. G., A. U., R. M. apie tai nieko nežinant ir negalint to kontroliuoti; 3) nepaneigti A. G., M. R., Al. G., V. Š., V. Č., G. G. parodymai, iš kurių matyti, jog konkrečius veiksmus atliko tik M. R., apie pastarojo veiksmus A. G. nieko nežinojo (pvz., kalbant apie grasinančio turinio žinučių rašymą bei siuntimą); 4) nenustatytas ir neatskleistas konkretaus susitarimo veikti nusikalstamai ir būtent organizuota grupe tarp nuteistųjų turinys, apimtis, nesiaiškinta ir nežinoma, kada ir kokiu būdu jis susiformavo, kaip vystėsi bei reiškėsi, nesiaiškinta, ar susitarimas susiformuodavo prieš nusikalstamą veiką ar egzistavo trunkamąjį laiką, buvo laikino ar pastovaus pobūdžio; 5) nesiaiškinta ir nenustatyta, kiek laiko bendrai veikta, kada susibūrė tariama organizuota grupė, kiek laiko kiekvienas iš jų jai priklausė; 6) nenustatyta, kad kiekvienas iš nuteistųjų joje turėjo konkretų vaidmenį ar užduotį, nesiaiškinta, koks kiekvieno indėlis darant konkrečią nusikalstamą veiką, kada ir kokiu būdu buvo pasiskirstyta vaidmenimis bei užduotimis; koks buvo bendradarbiavimo mechanizmas, intensyvumas; 7) nenustatyta kiekvieno iš nuteistųjų tyčia veikti bendrai nusikalstamai, t. y. nenurodyta, koks tikslus tos tyčios tarinys, kokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti tokią išvadą; 8) neanalizuota ir nepaneigta, jog A. G. veikė teisėtai, teikė atlygintinas konsultavimo paslaugas, neatskleistas A. G. santykis su veikomis bei visais organizuotos grupės požymiais; 9) nepaneigti A. G. bei A. U. parodymai, kad jie bendravo kaip seni pažįstami, o ne nusikalstamais tikslai, kad A. U., turėdamas daug pažįstamų, tiesiog rekomenduodavo A. G. kaip konsultantą įvairioms įmonėms; 10) nenustatyta, kada ir kurie nuteistieji jungėsi prie elektroninio pašto dėžučių, ką tiksliai ir kada parašė, nepaneigta, jog tą padaryti galėjo bet kuris į jų namus patekti bei pasinaudoti kompiuteriu galėjęs asmuo; 11) neatsižvelgta į tai, kad byloje esančios elektroninių susirašinėjimų detalės gali reikšti tik tiek, jog į jas žiūrėta, dėl ko tos nuotrupos ir galėjo būti išsaugotos kompiuterio atmintyje, kas nėra nusikalstama; 12) nenustatyta, ką kiekvienas iš byloje esančių elektroninių susirašinėjimu reiškia, ar jo radimas kompiuterio, telefono atmintyje reiškia, kad laiškas rašytas, ar tiesiog skaitytas.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta daug svarbių aplinkybių, nevertinti ir juos atmetant nepaneigti teisinantys duomenys, o išvada, kad veikta organizuota grupe, paremta vien prielaida, o ne faktiniais duomenimis.

Teismas, teigdamas, A. G. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, netinkamai aiškino ir taikė BPK 20 straipsnio nuostatas, kadangi: 1) nenustatyta, kokius konkrečius veiksmus atliko A. U. tariamai nurodydamas A. G. bei kitiems kaltinamiesiems atlikti aktyvius nusikalstamus veiksmus; 2) neatskleista, koks to nurodymo turinys, kaip jis reiškėsi, nenustatyti duomenys, kuriais remiantis daroma tokia išvada; 3) nenustatyta, kad reikalavimas Al. G. atsiskaityti buvo neteisėtas, nepaneigti A. G., A. U., M. R. parodymai, jog A. G. teikė konsultavimo paslaugas Al. G., tačiau šis vengė už tai atsiskaityti; 4) nevertinta aplinkybė, kad A. G. vertėsi teisėta veikla - teikė atlygintines konsultavimo paslaugas, neanalizuoti byloje esantys tai patvirtinantys duomenys (pvz., paties Al. G. parodymai dėl to); 5) neatsižvelgta į tai, kad pagal CK nuostatas, sutartiniai teisiniai santykiai tarp šalių atsiranda ne tik rašytinės, tačiau ir žodinės sutarties pagrindu; 6) nevertinti ir nepašalinti prieštaravimai tarp Al. G. parodymų, jo bei nuteistųjų nurodytų aplinkybių; 7) netikrinta aplinkybė, kad Al. G. neigia, jog jam buvo tinkamai suteiktos konsultacijos, tik dėl to, jog tokiu būdu siekia išvengti prievolės atsiskaityti; 8) neatsižvelgta į tai, kad Al. G. nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kada kreipėsi į banką, kam ir kada pateikė informaciją, yra neteisingos, prieštaraujančios tiek R. M. nurodytoms, tiek kitoms faktinėms aplinkybėms; 9) nevertinta aplinkybė, jog A. G. nieko nežinojo apie Al. G. telefonu siųstas trumpąsias žinutes; nepaneigti A. G., M. R., paties Al. G. parodymai, kur nurodoma, jog A. G. apie tai nieko nežinojo; 10) nevertinti ir neanalizuoti į bylą pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad A. G. rengė dokumentus bei analizę dėl UAB „I.“, neatsižvelgta į tai, jog šia veikla A. G. užsiima iki šiol; 11) nepaneigti A. G., R. M. parodymai, elektroninis laiškas, iš ko matyti, kad informaciją apie įmonę A. G. perdavė pats Al. G.; 12) nepaneigta, jog A. G. turėjo teisėtą reikalavimo teisę Al. G. už suteiktas konsultacines paslaugas, ar kad bent jau buvo tuo įsitikinęs; 13) nenustatyta, neanalizuota, kad A. G. elgesys Al. G. ar V. Š. atžvilgiu turėjo jiems kokį nors bauginantį poveikį, nenustatyta, kad A. G. naudojo psichinę prievartą, jos turinys; 14) nevertinta ir nenustatyta, kad M. R. elgesys turėjo Al. G., V. Š. bauginantį poveikį, paveikė jų valią; 15) neatsižvelgta į tai, kad V. Š. išvarė M. R. iš patalpų, šaukė ant jo, kas rodo, kad jis nebuvo įbaugintas, kad tai buvo paprastas lygių asmenų konfliktas, o ne tarto prievartavimas; 16) ignoruota aplinkybė, jog V. Š. išvarius M. R. iš patalpų, A. G. toliau draugiškai bendravo su Al. G., ką parodė ir jis pats; neatsižvelgta į tai, kad vėliau A. G., Al. G. bei V. Š. ėjo ieškoti M. R., ko įbauginti asmenys tikrai nedarytų.

Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta daug svarbių aplinkybių, nusikaltimo sudėties požymių, be to, byloje esantys duomenys tik paneigia, jog A. G. galėjo padaryti BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tad nuosprendis priimtas ne tik nesant kaltinančių duomenų, tačiau ignoruojant teisinančius, o išvadų negrindžiant niekuo, vien tik asmenine nuomone, galimai įtakota žiniasklaidos ar kitų institucijų bylą nagrinėjusiam teisėjui daromo spaudimo, kas reiškia, kad duomenys byloje vertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus bei konstitucinę teisę, kad bylą nagrinėtų, duomenis joje vertintų teisingas, nepriklausomas bei nešališkas teismas, besivadovaujantis vien tik teise, o ne asmeniniais motyvais.

Teismas, konstatuodamas, kad A. G. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl UAB „S.“, BPK 20 straipsnio aiškintas ir taikytas netinkamai, kadangi: 1) nenustatyta, kokius konkrečiai veiksmus atliko A. G., kokį nusikaltimo sudėties požymį realizavo tariamai darant šią nusikalstamą veiką; 2) nenustatyti duomenys, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog A. G. veikė neteisėtai; 3) neatsižvelgta į G. G. parodymus, kad jis nebendravo su A. G., jo nepažinojo, nebuvo matęs, ką patvirtino ir M. R. bei A. G.; 4) nenustatyta, kad A. G. jungėsi prie pašto dėžutės (duomenys neskelbtini)@gmail.com, siuntė laiškus į ją, nesurinkti konkretūs duomenys, įrodantys šią aplinkybę; 5) neatskleista tarpininkavimo tarp kliento bei banko reikšmė, dėl ko negalima įvertinti, ar tai nusikalstama veikla; 6) nepaneigta, jog banko sprendimą, nors ir lemdavo komitetas, tačiau įtakoti galėjo tinkamai parengti dokumentai, praktikos turintis ir reikalą išmanantis klientas; 7) nepašalinti byloje esantys prieštaravimai tarp G. G. ir M. R. nurodytų aplinkybių, nenustatytas tikrasis susitarimo turinys; 8) neatsižvelgta į G. G. M. R. siųstą elektroninį laišką, iš kurio galima suprasti, kad jis kreipiasi dėl konsultacijų, pateikia informaciją, susijusią su įmone; 9) nenustatytas apgaulės turinys, nesurinkti duomenys, rodantys, jog veikta apgaulė; 10) nevertinta, kad tarp G. G. ir M. R. susiklostę santykiai turėtų būtų reguliuojami civilinės teisės normomis; neatsižvelgta į teismų praktiką dėl baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimo; 11) neatskleista, nenustatyta, kiekvieno iš nuteistų asmenų veiksmai realizuojant paminėto nusikaltimo sudėties požymius, nenustatyti organizuotos grupės sudėties požymiai.

Konstatuojant, kad A. G. padarė BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl UAB „T.“, BPK 20 straipsnis aiškintas ir taikytas netinkamai, kadangi: 1) nenustatyta, kaip pasireiškė A. G. elgesys, ką konkrečiai jis padarė ir kodėl tai laikoma nusikalstamu elgesiu; 2) neatsižvelgta į V. Č. parodymus, kad su A. G. jis dėl kaltinime nurodytų aplinkybių nebendravo, tačiau tuo metu bendravo asmeniškai kitais klausimais; ignoruoti A. G. parodymai, kad tokiu atveju, jeigu jis būtų veikęs nusikalstamai, tai su V. Č. galėjo bendrauti asmeniškai, nebūtų reikėję kurti pašto dėžučių; 3) nevertinti ir nepaneigti M. R. parodymai, kad A. G. neatliko absoliučiai jokių veiksmų, neteikė konsultacijų V. Č. dėl UAB „T.“, jis vienas teikė konsultacijas; 4) ignoruota aplinkybė, jog V. Č. parodė, kad pats kreipėsi į M. R. dėl konsultacijų, kad jam jos buvo teikiamos; kad jis pats sukūrė pašto dėžutę paskutinisl000@email.com, siekiant bendrauti su konsultantu, kad neturi jokių pretenzijų nė vienam iš nuteistųjų; 5) nenustatyta, kokia įprasta procedūra buvo banke, kiek laiko užtrukdavo, ignoruoti R. M. parodymai bei byloje esantys duomenys, kad derybos nebuvo vilkinamos, procesas vyko kaip įprastai; 6) nevertinta, kad tarp V. Č. ir M. R. susiklostę santykiai turėtų būti reguliuojami civilinės teisės normomis; neatsižvelgta į teismų praktiką dėl baudžiamosios ir civilinės teisės atribojimo; 7) neatskleista, nenustatyta, kiekvieno iš nuteistų asmenų veiksmai realizuojant paminėto nusikaltimo sudėties požymius, nenustatyti organizuotos grupės sudėties požymiai.

Konstatuojant, kad A. G. padarė BK 210 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, BPK 20 straipsnio aiškintas ir taikytas netinkamai, kadangi: 1) nenustatyta, kas, kada, kokiu būdu atspausdino dokumentus su informacija apie AB „(bankas)“ klientus; 2) nenustatyta, ar juos atspausdinęs asmuo, turėjo tokią teisę ar ne; ar tą darė paprašytas A. G., ar kitų asmenų; 3) nesiaiškinta, kokiu būdu tie dokumentai pateko pas A. G., nurodant, kad jis neteisėtai juos įgijo, nenustatyta, kaip tiksliai (perkant, gaunant dovanų ar pan.) tai įvyko, koks veikos turinys; 4) nepaneigta, kad dokumentai galėjo likti pas A. G. pas jį vykusio vakarėlio metu, kuriame dalyvavo ir banko darbuotojai; neiškviesti ir neapklausti asmenys, dalyvavę tame vakarėlyje; 5) neatsižvelgta į aplinkybę, jog tuo metu, kai dokumentai atspausdinti, A. G. jau nebedirbo banke, tad negalėjo įsilaužti į banko sistemas bei neteisėtai pasisavinti informacijos; 6) nenustatyta, ar informacija buvo naudojamasi, neatsižvelgta į tai, jog A. G. nelaikė jos svarbia, buvo įsitikinęs, kad nepažeidžia jokių teisės aktų; 7) nenurodyta, kokie teisės aktai buvo pažeisti; 8) nenustatyta, kokios tiksliai naudos tariamai siekė A. G.; 9) nebandyta tikrinti, ar dokumentuose esantis informacija apie kurią nors įmonę (pvz., turimi kreditiniai įsipareigojimai) galėjo būti prieinama kitiems asmenims, informacinėje ar kitoje elektorinėje erdvėje, sužinota aktyviomis teisėtomis pastangomis; 10) nesiaiškinta, kokį pranašumą bankas turėjo disponuodamas informacija apie klientus, kokią naudą iš to gavo ar siekė gauti A. G.; 11) nenurodyti duomenys, patvirtinantys kaltinimą bei nusikaltimo sudėties požymius.

Įvertinus visa tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismas byloje esančius duomenis vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, kadangi padarytos išvados neparemtos išsamiu visų bylos aplinkybių nustatymu bei išnagrinėjimu, atliktas vertinimas turi spragų, yra itin paviršutiniškas, nepaaiškinantis padarytų išvadų, duomenys arba visai nevertinti arba vertinti atsietai vienas nuo kito, nuosprendis grindžiamas išimtinai vien tik kaltinamojo akto tekstu (nors kaltinamasis aktas yra dokumentas, apibrėžiantis bylos nagrinėjimo teisme ribas), ignoruojant teisinančius duomenis bei faktą, kad byloje dėl A. G. tariamai nusikalstamų veikų apskritai nėra jokių duomenų, rodančių kokį nors jo dalyvavimą realizuojant kokius nors BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus sudėties požymius, išvados dėl nuteistųjų kaltės pagrįstos prielaidomis tokiu būdu pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas, skundžiamą nuosprendį grįsdamas prielaidomis, taip pat atskirais ir tik nuteistuosius kaltinančiais įrodymais bei neišanalizavęs byloje esančių įrodymų visumos, nuosprendyje būdamas nenuoseklus, pažeidė ne tik BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, bet ir vieną svarbiausių baudžiamojo proceso principų - rungimosi principą (BPK 7 straipsnis). Nenustačius anksčiau išdėstytų aplinkybių, nepašalinus prieštaravimų bei byloje esančių abejonių, privalu vadovautis vienu kertiniu baudžiamajame procese galiojančiu principu - in dubiopro reo, kuris teigia, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

Susipažinus su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu, teigtina, kad jis priimtas bei surašytas pažeidžiant jam keliamus BPK 302-307 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus.

Visų pirma, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendyje gausu gramatinių, stiliaus, skyrybos bei logikos klaidų. Ir nors tai nėra pagrindas nuosprendį panaikinti, tačiau iš to matyti, kad skundžiamas nuosprendis surašytas paskubomis, tinkamai neįsigilinus ir neįvertinus byloje esančios medžiagos, nesilaikant jo surašymui keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, įžanginėje nuosprendžio dalyje, kur turi būti nurodoma, kuo kaltinamasis kaltinamas, nenurodyta, dėl kokių nusikalstamų veikų jis kaltinamas; rezoliucinėje dalyje pasisakant dėl taikomų kardomųjų priemonių panaikinimo, klaidingai nurodoma, jog A. G. atžvilgiu taikoma kardomoji priemonė - įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje - bus panaikinta, kai įsigalios nuosprendis, nors to paties teismo nutartimi ši kardomoji priemonė jau seniai panaikinta ir nebetaikoma; aprašomojoje dalyje pasisakoma, kas numatyta BK 181 straipsnio 2 dalyje, nors A. G. kaltintas to paties straipsnio 3 dalyje numatytos veikos padarymu ir t. t. Tokios teismo klaidos nuosprendyje ne tik neatitinka oficialiems dokumentams keliamų reikalavimų, tačiau leidžia teigti, jog nuosprendis priimtas bei surašytas nesigilinus į byloje esančius duomenis, bylą nagrinėjimus itin paviršutiniškai, neįvertinus, kaip konkrečiai reiškėsi kiekvieno iš kaltinamųjų elgesys, nemotyvuojant išvadas.

Antra, nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, nes didžiąją nuosprendžio dalį sudaro tiesiog aklai į jį perkelti kaltinamųjų bei liudytojų parodymai visiškai jų neanalizuojant, netgi nepašalinus tarp jų esančių prieštaravimų, jau net nekalbant apie motyvuotą pagrindimą, kokias išvadas ir kodėl tie duomenys įrodo. Kita dalis nuosprendžio tėra iš kaltinamojo akto perkeltas tekstas pamirštant ištaisyti netgi tai, jog kalbama ne apie įtariamuosius, kas nurodoma nuosprendyje (pvz., nuosprendžio 38-41 lapai), o apie kaltinamuosius. Nuosprendyje kaip argumentas kelis kartus tiesiog pakartojama kaltinamojo akto formuluotė, tariamai įrodanti nuteistųjų kaltę, tačiau kaltinimo grindimo tuo pačiu kaltinimu negalima laikyti tinkamu nuosprendžio motyvavimu. Nuosprendyje teismo neva argumentavimas apsiriboja vien tik deklaratyvių išvadų išdėstymu (pvz., „teismas, įvertinęs visetą surinktų įrodymų, ir juos patikrinęs daro išvadą, kad kaltinimas pasitvirtino“, nuosprendžio 44 lapas), nepaaiškinus, kodėl jos tokios, nepatikrinus byloje esančių duomenų, nepalyginus jų, nepašalinus prieštaravimų, nesusiejus išvadų su konkrečiai duomenimis ar nusikalstamos veikos sudėties požymiais, konkrečiais kaltininko veiksmais ir t. t. Be viso to, nuosprendyje ignoruojami kaltinamuosius teisinantys duomenys, patvirtinantys visų nuteistųjų nurodytas aplinkybes, jau net nekalbant apie tai, kad būtų atlikta jų analizė, ar kad jie būtų įvertinti ar motyvuotai atmesti paaiškinant, kodėl ir kuo remiantis daroma tokia išvada.

Trečia, teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktą, konstatuodamas, jog kaltinamieji veikė organizuota grupe, tinkamai nemotyvavo tokios savo išvados, nepagrindė jos konkrečiais byloje ištirtais duomenimis, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Ketvirta, teismas, nurodydamas, kad kartu su organizuotos grupės nariais A. G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, neatliko byloje esančių duomenų teisinio vertinimo, neanalizavo A. G. elgesio atitikties nusikalstamos veikos sudėčiai, savo išvadų nemotyvavo, nepagrindė išsamiai išnagrinėtais bei tinkamai įvertintais byloje esančiais įrodymais. Nuosprendyje nenurodyta, kokias aplinkybes teismas laiko nustatytomis, kokie duomenys jas patvirtina, nepaneigti kaltinimą paneigiantys duomenys, nepateikti veikos kvalifikavimo motyvai, taip pažeidžiant nuosprendžiui keliamus BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintus reikalavimus.

Penkta, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra grįstas prielaidomis, kadangi BPK 20 straipsnio atitinkančiais duomenimis nėra įrodyta, jog A. G. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kad jo elgesys atitinka objektyviuosius bei subjektyviuosius nusikalstamų veikų sudėties požymius, bendrininkavimo sudėties požymius. Šiuo atveju, byloje nepašalinus prieštaravimų dėl esminių aplinkybių, susijusių su tiek A. G., tiek kitiems kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiais, apkaltinamąjį nuosprendį grindus išimtinai praktiškai vien kaltinamojo akto tekstu, o ne motyvuotais argumentais, paremtais konkrečiais faktiniais duomenimis, ignoruojant kaltinamuosius teisinančius duomenimis, buvo grubiai pažeisti BPK 302-305 straipsnių reikalavimai.

Šešta, teismas, atmesdamas A. U., M. R., R. M., A. G. parodymus, kaip tariamai gynybinę poziciją, ne tik nepaaiškino, kodėl, ir kokiais duomenimis remiantis daro tokią išvadą, nenurodė, kuo yra paneigtos kaltinamųjų nurodytos aplinkybės byloje, tačiau leido susidaryti įspūdžiui, jog byla nagrinėta iš anksto įsitikinus kaltinamųjų kaltumu, net nesigilinus į esamą situaciją, preziumuojant, kad kaltinamieji kalti, dėl ko visi teisinantys duomenys buvo atmesti, o abejonės ir netgi aiškios situacijos, kur matyti, kad tarp asmenų buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, aiškintos kaltinamųjų nenaudai.

Septinta, teismas, paskirdamas A. G. itin griežtą subendrintą 4 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tinkamai neįvertino visų byloje nustatytų aplinkybių, neatsižvelgė į BK bendrosios dalies nuostatas, susijusias su bausmės skyrimu, neindividualizavo ir nemotyvavo, kodėl už kiekvieną nusikalstamą veiką paskiriama būtent nuosprendyje nurodyta bausmė, neatskleidė, kuo remiantis, padarė tokias išvadas, neteisingai nurodė, jog nustatytas atsakomybę sunkinantis požymis, t. y. kad veikta organizuota grupe, kas lėmė, kad nuosprendis priimtas bei surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas.

BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinant nagrinėjimo teisme ribas, nurodoma, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš prokuroro surašyto 2011 m. vasario 11 d. kaltinamojo akto matyti, kad A. G. šioje baudžiamojoje byloje kaltintas BK 24 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje (UAB „I.“), BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (UAB „S.“, UAB „T.“), BK 24 straipsnio 5 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (UAB „M.“), BK 210 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu. Nepaisant to, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu nusprendė A. G. pripažinti kaltu dėl dar vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (UAB „J.“), padarymu bei paskyrė už tai 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tokiu būdu, t. y. pripažįstant asmenį kaltu dėl veikos, kurios padarymu net nebuvo kaltintas, buvo ne tik pažeistos BPK 255 straipsnio nuostatos, baudžiamojo proceso paskirtis, tačiau tuo pačiu itin grubiai suvaržyta A. G. teisė žinoti, kuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis, 44 straipsnio 7 dalis), teisė į teisingą teismą (BPK 6 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis, EŽTK 6 straipsnis), rungimosi bei lygiateisiškumo principai (BPK 7 straipsnis).

A. G., nežinodamas, jog yra kaltinamas pasikėsinimu sukčiauti UAB „J.“ atžvilgiu, nesinaudojo teise į gynybą, nedavė dėl to parodymų, neapklausinėjo liudytojų, neatliko jokių veiksmų, siekiant paneigti tariamą kaltę dėl nurodytos nusikalstamos veikos, kas aiškiai rodo, jog ne tik, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, tačiau ir tai, kad 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu buvo nuteistas nekaltas asmuo, niekuo neprisidėjęs prie nuosprendyje aprašytos veikos. Tokiu būdu buvo pažeista baudžiamojo proceso paskirtis „ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas“, rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, suvaržyta teisė į teisingą teismą. Taigi, įvertinus tai, kas pasakyta, faktą, jog A. G. pripažintas kaltu bei nuteistas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme už tariamai padarytą nusikalstamą veiką, kurios padarymu apskritai nebuvo kaltintas, teigtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis naikintinas, kadangi priimtas ignoruojat BK, BPK reguliavimą (T. 37, b. l. 65-91).

Nuteistojo A. U. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir priimti naują, A. U. išteisinantį nuosprendį.

Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis dėl nuteistojo A. U. yra priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, padarius esminius Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija), BK ir BPK pažeidimus, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos bendrininkavimo padarius nusikalstamą veiką, turto prievartavimo ir sukčiavimo bylose, be to, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, o nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas ir neobjektyvus.

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajam A. U. suformuluoti kaltinimai yra neaiškūs, jų formuluotės abstrakčios ir nepatvirtintos byloje surinktais faktiniais duomenimis, o nuosprendžiu nustatytos bylos aplinkybės (kurios de facto yra pažodžiui perrašytos iš kaltinamojo akto) rodo, kad kaltinamojo teisė žinoti už ką yra nuteistas, pažeista. Būtent, pareikštas A. U. kaltinimas suformuluotas taip, kad, remiantis kaltinimu, jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėčių požymiai atskleidžiami aprašant galimų jo bendrininkų - R. M., M. R. ir A. G. veiksmus. Tokia kaltinimo konstrukcija savaime yra ydinga ir pažeidžianti kaltinamojo A. U. teisę į gynybą, nes jis įpareigojamas gintis ne nuo kaltinimo dėl savo paties veiksmų, bet gintis ir ginčyti kitų kaltinamųjų veiksmus ir jų juridinį įvertinimą. Veiksminga gynyba nuo tokio pobūdžio kaltinimo yra neįmanoma, kadangi kaltinamasis neprivalo ir negali žinoti kitų kaltinamųjų atliktų veiksmų ar kitų kaltinamųjų veiksmų motyvų.

Visų kaltinimų, pagal kuriuos A. U. nuteistas, atskaitos taškas yra kaltinimo formuluotės apie jo tariamą bendrininkavimą daryti nusikalstamas veikas, tačiau jos yra nekonkrečios, o teisiamajame posėdyje ištirti faktiniai duomenys (kurių dalį teismas nepagrįstai pripažino įrodymais) nepatvirtina, kad A. U. subūrė organizuotą grupę, buvo organizatoriumi ir vadovavo organizuotai grupei. Dar daugiau, byloje nėra patikimų įrodymų apie tai, kad ir kiti kaltinamieji dalyvavo organizuotos grupės veikloje, kitaip tariant, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių organizuotos grupės buvimą.

A. U. veiksmai, kiek jie susiję su kvalifikavimu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį (kaip nusikaltimų organizatoriaus) nei pranešime apie įtarimą, nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nesukonkretinti. Teismas nustatė, kad A. U. tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009-05-06 (nuosprendyje nėra pateikta jokių argumentų, kodėl kaltinime pasirinkta ši data, nors nusikalstamos veikos pradžios laikas yra esminė aplinkybė, kuri turi būti nustatyta ir aptarta nuosprendyje), turint tikslą daryti sunkius nusikaltimus subūrė organizuotą grupę, vadovavo šiai organizuotai grupei, koordinavo narių veiklą naudodamasis mobiliuoju ryšiu bei tarpusavio susirašinėjimu internete. Nė vienas iš šių trijų inkriminuotų organizatoriaus požymių A. U. neapibūdintas, t. y. nenurodytas nė vienas konkretus A. U. veiksmas, kuris leistų spręsti, jog buvo suburta organizuota grupė, jai vadovauta ir koordinuota jos veikla. Toliau teismas nuosprendyje aprašydamas tariamą A. U. dalyvavimą organizuotoje grupėje vartoja vien abstrakčias formuluotes, kurios teisiniu ir lingvistiniu požiūriu yra „tuščios“, reikalaujančios patvirtinimo konkretesnėmis sąvokomis: iš įmonių būdavo gaunama informacija (visiškai neaišku - kokia), teikiama tikrovės neatitinkanti informacija (visiškai neaišku - koks informacijos turinys ir kas tai darė), A. U. nurodymu vykdomas parengtas nusikalstamos veikos planas (visiškai neaišku - koks planas, ir kodėl toks planas, jei jis egzistavo, parengtas A. U. nurodymu). Daugiau nuosprendyje nustatytose bylos aplinkybės apie nuteistąjį A. U. nepasisakoma, tik aptariami kitų kaltinamųjų veiksmai. Toks kaltinimas yra akivaizdžiai neteisėtas ir neteisingas, pagrįstas A. U. kaltumo prezumpcija, ką besąlygiškai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis ir BPK 44 straipsnio 6 dalis, iš šių konstitucinių imperatyvų kylanti principinė baudžiamojo proceso nuostata, kad kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti savo nekaltumą.

Ši baudžiamoji byla iš viso negalėjo būti nagrinėjama teisiamajame posėdyje, kadangi visi šie A. U. pareikšto kaltinimo trūkumai atsispindėjo jam surašytame kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismui buvo žinomi nuo pat bylos gavimo teisme. BPK 219 straipsnio 3 dalis nustato esminius reikalavimus kaltinamojo akto turiniui — jame turi atsispindėti nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos aplinkybės. Tuo atveju, jei ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir šis pažeidimas trukdo nagrinėti bylą, ji turėjo būti perduota prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis). Juo labiau, pagal pareikštus kaltinimus A. U. negalėjo būti nuteistas. Todėl vien A. U. pareikštų kaltinimų nekonkrečios, abstrakčios ir iš esmės pažeidžiančios nuteistojo teisę į gynybą formuluotės (valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras pirmosios instancijos teisme keisti kaltinimo neprašė) yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo A. U. atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena iš bendrininkavimo formų padarant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo sąvoka ir požymiai apibrėžti BK 24 straipsnio 1 dalyje. Kadangi visais atvejais A. U. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų organizavimu (pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį; BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (3 epizodai)), byloje turėjo būti nustatyti ne tik kiekvienos konkrečios nusikaltimo sudėties požymiai, bet, pirmiausia, bendrininkavimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. To pirmosios instancijos teismas nepadarė ir nuosprendžio šioje dalyje (t. y. dėl kaltinimo A. U., jog jis buvo nusikalstamų veikų organizatoriumi) nemotyvavo.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį, būtinas bendrininkavimo požymis yra nusikalstamos veikos padarymu kaltinamų asmenų susitarimas dalyvauti bendroje nusikalstamoje veikoje. Sis būtinasis bendrininkavimo požymis, kaip ir kiekvienas kitas tiek bendrininkavimo, tiek konkrečios nusikaltimo sudėties požymis, turi būti įrodytas ne prielaidomis, prezumpcijomis ir spėjimais, o patikimų ir neabejotinų įrodymų visuma. Teismas nuosprendyje apskritai neanalizavo nei kaltinamųjų tarpusavio susitarimo, nei kitų bendrininkavimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje kaltinamojo A. U. dalyvavimą organizuotos grupės veikloje ir jo, kaip organizatoriaus vaidmenį, grindžia kratos metu A. U. gyvenamojoje vietoje rastuose standžiajame diske „Samsung“, USB rakte-atmintinėje ir mobiliojo ryšio telefono „iPhone“ elektroninio pašto kataloge esančia informacija apie galimą susirašinėjimą elektroniniais laiškais. Toliau teismas nuosprendyje papildo, kad tai, jog A. U. subūrė organizuotą grupę ir organizavo jos veiklą, nurodo kaltinamųjų R. M., M. R. ir A. G. bendri nusikalstami veiksmai. Pastarasis teismo argumentas yra visiškai niekinis, nelogiškas ir net nevertas rimtesnio dėmesio, nes daugiausia, ką gali įrodyti kitų kaltinamųjų veiksmai (atkreiptinas dėmesys, kad teismas nemini paties A. U. nusikalstamų veiksmų, nes jų nenustatė), tai tik jų pačių tarpusavio santykius, o ne santykius ir ryšius su A. U. Tuo tarpu A. U. kaltę grįsdamas vienintele įrodinėjimo priemone - skaitmeninėse laikmenose esančia informacija, teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas apie šių duomenų turinį, o pačius duomenis nepagrįstai pripažino įrodymais, nes jie neatitinka įrodymų leistinumo principo.

Tam kad baudžiamojoje byloje ištirti duomenys galėtų būti pripažinti įrodymais, jie turi atitikti jiems keliamus BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, t. y. jie turi būti susiję su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, gauti įstatymų nustatyta tvarka bei teisėtais būdais, jie turi būti tikslūs, patikimi ir neprieštarauti kitiems byloje surinktiems duomenims, be to, turi patvirtinti arba paneigti bylai reikšmingas aplinkybes. Taigi, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį, įrodymai baudžiamojoje byloje yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tai reiškia, kad įrodymais teismas gali pripažinti tik tokius faktinius duomenis, kurie gauti teisėtai.

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, kratos A. U. gyvenamojoje vietoje metu rasta UAB raktas-atmintinė. USB rakto-atmintinės apžiūros metu surašytas apžiūros protokolas su priedais (T. 9, b. 1. 1-7). Apžiūros metu minėtoje USB rakte-atmintinėje rastas ištrintas ir atstatytas failas „gmail-savi.doc“. Siame faile rasti elektroninio pašto dėžučių prisijungimo slaptažodžiai. Tačiau visi tolimesni ikiteisminio tyrimo pareigūno, atlikusio elektroninio pašto dėžučių apžiūrą, veiksmai yra neteisėti, surašyti elektroninio pašto dėžučių apžiūros protokolai yra niekiniai, o apžiūros metu gauti faktiniai duomenys negalėjo būti pripažinti leistinais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje. Pirmiausia, akivaizdžiai matyti, kad visų elektroninių paštų adresai yra „google“ sistemoje naudojamuose „gmail“ serveriuose. Elektroninių dėžučių apžiūros, kaip matyti iš apžiūros protokolų, buvo atliktos identiškai, jas atliekant dalyvavo vienintelis asmuo - ikiteisminio tyrimo pareigūnas (įtariamasis A. U. juose nedalyvavo ir apie jas net nebuvo informuotas). Iš 2010-04-30 apžiūros protokolo matyti, kad apžiūra atlikta tokiu būdu: ikiteisminio tyrimo pareigūnas per internetinį puslapį https//www.google.com/accounts panaudodamas slaptažodį „(duomenys neskelbtini)“, kuris buvo rastas apžiūrint A. U. gyvenamojoje vietoje kratos metu paimtą USB raktą-atmintinę, prisijungė prie elektroninio pašto (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Analogišku būdu buvo atliekamos ir kitos elektroninių dėžučių apžiūros (pavyzdžiui, 2010-05-03 apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas prie elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini)@gmail.com prisijungė panaudodamas kratos A. U. gyvenamojoje vietoje metu USB rakte - atmintinėje rastą slaptažodį „(duomenys neskelbtini)“ ir kt.). Tačiau tokio veiksmo ikiteisminio tyrimo pareigūnas, negavęs valstybės, kurios jurisdikcijoje buvo ši informacija, institucijų leidimo, negalėjo atlikti.

Informacijos, konkrečiai, duomenų, laikomų kompiuterinėje sistemoje (o „google“ sistemos serveriai yra JAV teritorijoje), kuri yra kitos šalies teritorijoje, gavimo ir užtikrinimo tvarką reglamentuoja 2001-11-23 Konvencija dėl elektroninių nusikaltimų (Žin., 2004-03-07, Nr. 36-1188). Būtent, pagal šios Konvencijos 29 straipsnio 1 dalį, šalis gali prašyti kitą Šalį operatyviai išsaugoti duomenis, laikomus kompiuterinėje sistemoje, kuri yra tos kitos Šalies teritorijoje ir, dėl kurios prašančioji šalis ketina pateikti savitarpio pagalbos prašymą, susijusį su tokiu duomenų paieška arba panašia prieiga, areštu ar panašiu poėmiu arba su jų atskleidimu, arba prašyti kitaip pasirūpinti tokių duomenų išsaugojimu. Kad būtų galima teikti skubią pagalbą tyrimui arba nusikaltimo įrodymų rinkimui elektroniniu pavidalu, yra sukurtas 24/7 tinklas (Konvencijos 35 straipsnis), kuris veikia ir Lietuvoje prie Kriminalinės policijos biuro. Todėl ikiteisminio tyrimo metu, siekiant apžiūrėti informaciją, esančią elektroninio pašto dėžutėse „google“ sistemos serveriuose, buvo būtina kreiptis į JAV institucijas panaudojant arba Elektroninių nusikaltimų konvencijoje įsteigtą mechanizmą, arba dvišalės Lietuvos Respublikos ir JAV sutarties pagrindu. Tik tokiu būdu buvo galima teisėtai surinkti informaciją, esančią šioje byloje figūruojančiose elektroninio pašto dėžutėse.

BPK nuostatos numato, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą. Nei BPK 155 straipsnio, nei kitų straipsnių, reglamentuojančių procesinių prievartos priemonių taikymą, negalima taikyti užsienio valstybės teritorijoje esančių subjektų atžvilgiu be atitinkamo kompetentingų tos valstybės institucijų patvirtinimo. Šiuo atveju BPK 155 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė - susipažinimas su informacija, buvo pritaikyta neteisėtai, ne Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiam juridiniam asmeniui (kompanijai „Google“). 2010 m. balandžio 22 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarimas susipažinti su elektroninio pašto, esančio „google“ sistemoje naudojamo „gmail“ serverio informacija, be atitinkamo teisinės pagalbos prašymo JAV, ir negauto atsakymo į teisinės pagalbos paklausimą dėl kompetentingų JAV institucijų leidimo susipažinti su JAV jurisdikcijoje esančio serverio informacija, nėra procesinio veiksmo (apžiūros) teisėtumą patvirtinantis dokumentas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas neteisėtai panaudodamas slaptažodžius ir neautorizuodamas savęs (t. y. „google“ sistema minėtų elektroninių pašto dėžučių apžiūros metu ikiteisminio tyrimo pareigūno neidentifikavo, sistema pagal panaudotas slaptažodžius „manė“, kad prie „gmail“ pašto jungiasi tikrasis pašto naudotojas, todėl ir leido prisijungti) prisijungdamas prie kitos valstybės - Jungtinių Amerikos Valstijų - jurisdikcijoje esančios informacijos saugyklos (duomenų bazės) pažeidė Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė pasirašydama ir ratifikuodama 2001-11-23 Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų ir nacionalinės teisės nuostatas, galimai net padarė BK 198¹ straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Dėl šių priežasčių visi elektroninių pašto dėžučių apžiūrų metu (T. 9, b. 1. 11-187) gauti faktiniai duomenys neatitinka BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatyto įrodymų teisėtumo reikalavimo ir pirmosios instancijos teismas negalėjo jų pripažinti įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį nei kaltinamajam A. U., nei kitiems kaltinamiesiems šioje baudžiamojoje byloje.

Skaitmeninėse laikmenose esančios informacijos turinys taip pat neįrodo A. U. dalyvavimo nusikaltimų padaryme. Baudžiamojoje byloje tokių faktinių duomenų, kurie leistų kratos A. U. gyvenamojoje vietoje rastą informaciją susieti būtent su A. U. dalyvavimu nusikalstamoje veikoje, nėra. Priešingai, byloje yra A. U. teisinantys įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai neaptarė, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitas įrodymus.

Pirma, byloje apklaustų asmenų parodymai paneigia, kad A. U. elektroniniu paštu susirašinėjo su kitais kaltinamaisiais, duodamas jiems neteisėtus nurodymus dėl turto prievartavimo, sukčiavimo ar kito nusikaltimo. Pats A. U. kategoriškai paneigė, kad jis naudojosi taip vadinamais „ofisais“ bei paaiškino pažinties ir bendravimo su M. R. aplinkybes, iš kurių matyti, kad pastarasis naudojosi jo kompiuteriu. Šiuos parodymus visiškai patvirtina M. R. - pastarasis parodė, kad jis naudojosi A. U. namuose esančiu kompiuteriu ir jungėsi prie elektroninių pašto dėžučių. Teismas nuosprendyje šiuos A. U. ir M. R. parodymus vertino kritiškai, kaip gynybinę versiją. Tačiau teismas taip kritikuodamas šių kaltinamųjų parodymus akivaizdžiai ignoravo ir pažeidė bendrąsias įrodinėjimo procesą reglamentuojančias taisykles. Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, gauti faktiniai duomenys turi būti įvertinti atsižvelgiant į visų kitų byloje surinktų įrodymų visumą. Būtina faktinių duomenų pripažinimo įrodymais sąlyga yra jų patikimumas - juos turi patvirtinti iš kitų šaltinių gauti faktiniai duomenys. Tuo tarpu šiuo atveju, būtent kaltinamųjų A. U. ir M. R. parodymai dėl to, kad A. U. nesinaudojo elektroninio pašto dėžutėmis yra neprieštaraujantys ir vienas kitą papildantys. Todėl teismas turėjo pagrindą jais remtis. Teismo samprotavimų apie šių kaltinamųjų parodymus kaip apie jų gynybinę versiją nepatvirtina jokie kiti surinkti įrodymai, jokios kitos bylos aplinkybės. Priešingai, iš kaltinamųjų parodymų matyti, kad A. U. namuose esantys stacionarus kompiuteris, USB raktai buvo skirti bendram naudojimui, niekaip neapsaugoti. Net iš AB „(bankas)“ 2010-04-14 rašto dėl informacijos suteikimo (T. 4, b. 1. 194) matyti, kad iš kaltinamojo A. U. IP adreso (duomenys neskelbtini) jungtasi prie 5 asmenų banko sąskaitų, todėl aišku, kad kompiuterį naudojo ne tik kaltinamasis, bet ir kiti asmenys. Todėl ištyrus baudžiamosios bylos duomenis matyti, kad kaltinimas dėl A. U. bendrininkavimo organizuotoje grupėje visiškai nepasitvirtino, nes ne tik nėra nurodyti aiškūs ir konkretūs veiksmai, kuriais pasireiškė tariamas A. U. veiksmų koordinavimas, ar užduočių skirstymas, tačiau ir visą tai turintys patvirtinti įrodymai nėra patikimi, kadangi nenustatyta, kas ir kuriuo metu jungėsi prie „gmail“ elektroninio pašto dėžučių. Iš bylos duomenų galima daryti išvadą, kad prie minėtų el. pašto dėžučių jungėsi M. R., bet tikrai ne A. U.

Teismas nuosprendyje nepateikė gilesnės skaitmeninėse laikmenose esančios informacijos turinio analizės, tačiau bylos medžiagoje esantys dokumentai rodo, kad minėti duomenys yra neinformatyvūs, nesusiję su A. U., dalis jų net nustatyta tvarka neišversti į lietuvių kalbą.

Nors A. U. yra kaltinamas keturių nusikalstamų veikų padarymu, t. y. turto prievartavimo iš UAB „I.“ organizavimu, pasikėsinimu sukčiauti prieš UAB „S.“, UAB „J.“ ir UAB „T.“, tačiau byloje pateiktas didelis kiekis duomenų, kurie susiję su įvairiais susirašinėjimais ir elektroninio pašto dėžutėmis, neturi visiškai nieko bendro su nusikalstamomis veikomis, kurios buvo nagrinėjamos šioje baudžiamojoje byloje. Dalis bylos 9 ir 10 tomuose esančių elektroninių laiškų yra parašyti rusų kalba, bet nėra išversti į lietuvių kalbą, tuo pažeidžiant BPK 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios numato, kad Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba. Ši 9 ir 10 tomuose esanti medžiaga ne tik, kad yra nesusijusi su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, tačiau neatitinka ir įrodymams keliamo teisėtumo reikalavimo, todėl ja remtis priimant nuosprendį nebuvo galima. Šie trūkumai atsispindėjo ir ikiteisminio tyrimo metu surašytame kaltinamajame akte - nors jame nurodoma, kad organizavimo veiksmus patvirtina 19 tome esantys 40 lapų informacijos (T. 19, b. 1. 159-198), tačiau minėtoje medžiagoje nėra jokių konkrečių duomenų, kurie patvirtintų nusikalstamos veikos organizavimą, matomos tik trumpos laiškų ištraukos, iš kurių nėra aišku, kas laišką parašė, koks yra sakinio kontekstas, ar sakiniai yra kaip nors susiję su nuskalstamomis veikomis, kurių padarymu A. U. ir kiti kaltinamieji yra kaltinami. Toliau seka failų, kuriuose rasta informacija, sąrašas. Ši medžiaga taip pat nepatvirtina ir negali patvirtinti jokių veikos aplinkybių. Taigi šie A. U. teisinantys įrodymai nuosprendyje in abstracto pateikti kaip jį kaltinantys įrodymai. Tuo pirmosios instancijos teismas iškraipė byloje surinktus faktinius duomenis ir jų vertinimą.

Antra, byloje nėra duomenų, kad elektroniniai laiškai būtų buvę siunčiami iš A. U. mobiliojo telefono, kas tik sustiprina išvadą apie tai, kad jis pats šių laiškų nerašė.

Trečia, informacijos, esančios minėtų kratų metu paimtose laikmenose, turinys vienareikšmiškai nesusieja A. U. su kitais kaltinamaisiais ir nukentėjusiaisiais. Nėra jokių įrodymų, kad Nr. 1 vadinamas A. U. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta (to nepavyko padaryti ir teisiamajame posėdyje), kas, kada ir kokiems asmenims suteikė numerius, vartojamus susirašinėjimo elektroniniais laiškais metu.

Kiti „įrodymai“ dėl galimo A. U. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje ir susitarimo su kitais kaltinamaisiais apskritai yra tik nepasitvirtinusios hipotezės. Nukentėjusysis Al. G. kaltinamąjį A. U. įvardija vieninteliu atveju - pasak jo, pastarasis jam buvo pranešęs, kad paskambins konsultantas. Tačiau neaišku, kodėl šie nukentėjusiojo Al. G. parodymai turėtų būti laikomi įkaltinančiais A. U. Kaltinamasis A. U. paaiškino ir niekada neslėpė, kad jam buvo žinoma, kad jo buvęs kolega A. G. ketina užsiimti konsultavimo veikla. A. U. perdavė Al. G. telefono numerį A. G. Pagal baudžiamojoje byloje esančius duomenis, nustatyta, kad kaltinamasis A. U. su nukentėjusiuoju Al. G. buvo pažįstami, apie pastarojo sudarytas transporto priemonių lizingo sutartis žinojo. Būtinybė dėl pagalbos reikaluose su banku pirmiausia buvo reikalinga pačiam nukentėjusiajam Al. G., kuris apie tai ne kartą buvo užsiminęs privačiuose pokalbiuose A. U. Ši aplinkybė taip pat paneigia, kad A. U. organizavo turto prievartavimą ar tuo tikslu telkė kitus bendrininkus. Jokiuose A. G. ir Al. G. pokalbiuose daugiau nebuvo minima A. U. pavardė. Tokių aplinkybių, kurios leistų susieti A. U. su inkriminuojamomis nusikalstamomis veikomis, nenurodo ir kaltinamasis M. R. Priešingai, nukentėjusiojo Al. G. parodymai rodo, kad kaltinamasis M. R. nelaikė kaltinamojo A. U. savos „komandos“ dalimi. Pasak Al. G., M. R. nurodė, kad dėl jo atsisakymo mokėti tariamą atlygį, nukentės jį rekomendavęs žmogus, tai patvirtina ir M. R. siunčiamų žinučių Al. G. turinys. Iš 2009-10-14 ir 2019-10-21 M. R. žinučių nukentėjusiajam Al. G. matyti, kad M. R. net grasina jį rekomendavusiam žmogui (kitaip tariant, pagal kaltinimo logiką A. U.) - 2009-09-29 apžiūros protokolas (T. 1, b. 1. 158-159). Nėra jokių duomenų, kad kaltinamasis A. U. būtų kaip nors sietinas su Al. G. minima „komanda“, apskritai, ši nukentėjusiojo vartojama sąvoka tėra subjektyvi jo prielaida ir neaišku netgi, kokį kaltinamųjų M. R., A. G. ir R. M. tarpusavio ryšį ji atspindi.

Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie kaltinamojo A. U. susitarimą su kitais asmenimis daryti nusikalstamas veikas. Pareikštame A. U. kaltinime tėra nurodoma, kad A. U. aptarė veiksmų eigą ir paskirstė užduotis organizuotos grupės nariams, tačiau, kaip jau minėta, nėra aišku nei kokios užduotys buvo paskirstytos, nei kodėl tokia išvada yra daroma. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pažymėtina, kad pagal LAT suformuotą teismų praktiką bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką bylose, netgi aplinkybė, jog kaltinamasis žino apie kitų asmenų daromus nusikaltimus, negali būti pagrindas pripažinti buvus susitarimą daryti nusikaltimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2012). Nagrinėjamu atveju A. U. nei žinojo, nei suvokė apie kitų asmenų ketinimus atlikti neteisėtus veiksmus, todėl jis negalėjo būti laikomas inkriminuojamų nusikalstamų veikų bendrininku.

Kaltinamajame akte A. U. inkriminuojamas netgi ne paprasto bendrininko, bet organizatoriaus vaidmuo. Jis kaltinamas subūręs organizuotą grupę ir jai vadovavęs. Byloje nėra surinkta faktinių duomenų, leidžiančių spręsti apie tai, kad A. U. veiksmai buvo kokio nors nusikalstamo sumanymo pradžia, kad jo indėlis įgyvendinant esminius nusikalstamos veikos požymius, organizuojant ir plėtojant nusikalstamą sumanymą, buvo svarbus - būtent taip remiantis įstatymu ir susiklosčiusia teismų praktika, apibūdinamas organizatoriaus vaidmuo. Priešingai, kaip minėta, byloje nėra įrodymų netgi apie kaltinamojo A. U. suvokimą dalyvaujant kokioje nors neteisėtoje veikloje. Todėl A. U. negali būti laikomas nei inkriminuojamų nusikalstamų veikų organizatoriumi, nei kokios nors bendrininkavimo formos (inter alia organizuotos grupės) dalyviu.

Teismas nuosprendyje A. U. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį nuteisė už tai, kad jis organizavo didelės vertės turto prievartavimą iš nukentėjusiojo Al. G. Teismas neanalizavo A. U. veiksmų tariamai prievartaujant turtą ir jų net nenustatė, tačiau nuteisė už kitų kaltinamųjų tariamai atliktus veiksmus. Baudžiamojoje byloje ir pareikštuose kaltinamuose nėra nurodyti jokie A. U. veiksmai, kuriuos galima būtų priskirti objektyviesiems BK 181 straipsnio 3 dalyje (kaip ir 182 straipsnio 2 dalyje) numatytų nusikaltimų sudėčių požymiams. Tačiau teismo išvados net ir analizuojant kitų kaltinamųjų veiksmus, neatitinka nustatytų bylos aplinkybių.

Teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. M. surinko informaciją apie UAB „I.“ finansinę padėtį bei komercinio transporto lizingo sutartis, sudarytas tarp AB „(bankas)“, UAB „(bankas) lizingas“ ir UAB „I.“, sąmoningai vilkino derybas tarp banko ir įmonės. Tačiau padarydamas tokią išvadą teismas visiškai neįvertino aplinkybių, kad pats kaltinamasis R. M. dirbo banke ir informaciją apie UAB „I.“ privalėjo žinoti vykdydamas savo darbines funkcijas. Iš AB „(bankas)“ pirmosios instancijos teismui pateikto oficialaus 2012-10-30 rašto Nr. SR/12-42982 matyti, kad UAB „I.“ dėl turimų sutarčių su AB „(bankas)“ pratęsimo kreipėsi 2009 m. rugpjūčio 6 d. AB „(bankas)“ kredito komiteto sprendimas dėl UAB „I.“ buvo priimtas po keturių dienų - 2009 m. rugpjūčio 10 d. Taigi jokio derybų vilkinimo net ir negalėjo būti nustatyta.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad UAB „I.“ lizingo sutarčių Nr. LT (duomenys neskelbtini), LT (duomenys neskelbtini), LT (duomenys neskelbtini), LT (duomenys neskelbtini) terminai baigėsi 2009 m. rugpjūčio 30 d. Nukentėjusysis UAB „I.“ direktorius Al. G. 2009-10-19 pareiškime kreipdamasis į Lietuvos Kriminalinės policijos biurą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė, kad jo vadovaujama įmonė 2009 m. liepos mėnesį kreipėsi į lizingo bendrovę su prašymu pratęsti sutartis ketveriems metams. Tačiau duomenų, patvirtinančių šį Al. G. teiginį byloje nėra. Iš teismui pateikto minėto oficialaus AB „(bankas)“ 2012-10-30 rašto Nr. SR/12-42982 matyti, kad 2009 metais dėl lizingo sutarčių termino pratęsimo UAB „I.“ kreipėsi tik 2009 m. rugpjūčio 6 d. Jokių kitų faktinių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie šios įmonės direktoriaus ar kitų įmonę UAB „I.“ atstovavusių asmenų kreipimąsi dėl lizingo sutarčių pratęsimo, byloje nėra. Nukentėjusysis Al. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu ir pats pripažino, kad jokio oficialaus prašymo pratęsti lizingo sutartis nebuvo pateikęs, neoficialiai jį davęs R. M. Ir pastarieji Al. G. parodymai vertintini kritiškai, jų nepatvirtina nei R. M., nei, kaip jau minėta, oficialūs AB „(bankas)“ dokumentai.

Antra, priešingai, oficialūs AB „(bankas)“ asmenys patys ne vieną kartą nukentėjusiajam Al. G. priminė, kad jo sudarytų lizingo sutarčių terminas baigiasi ir, kad norint jas pratęsti (nes iš UAB „I.“ veiklos buvo matyti, kad laiku įvykdyti lizingo sutarčių ji buvo finansiškai nepajėgi), reikia įvykdyti atitinkamas sąlygas, pateikti reikiamą dokumentaciją, į ką nei nukentėjusysis Al. G., nei kiti įgalioti UAB „I.“ asmenys niekaip nereagavo. Oficialiai išsiųstame 2009 m. gegužės 29 d. elektroniniame laiške AB „(bankas)“ darbuotojas J. B. Al. G. informavo, kad pagal paskolų komiteto sprendimą, UAB „I.“ siūlomas patvirtintas 6 mėnesių atidėjimas lizingo įmokoms, pratęsiant sutarčių terminą 6 mėnesiams, aptartos palūkanų ir kitos sąlygos. UAB „I.“ nereaguojant, R. M., AB „(bankas)“ kaip Baltijos šalių paskolų pertvarkymo tarnybos projektų vadovas (perėmęs vadybininko J. B. tvarkytas bylas), 2009 m. liepos 3 d. įmonės direktoriui Al. G. išsiuntė naują elektroninį laišką, kuriuo paprašė pateikti informaciją - UAB „I.“ balanso duomenis, paaiškinimus apie vykdomus verslą ir pinigų srautus, planus restruktūrizacijos metu ir pan. Nėra abejonių, kad Al. G. sutarčių pratęsimo klausimas buvo itin aktualus, nors 2009 m. liepos mėnesį bankui jis jokių papildomų prašomų duomenų, išskyrus balansą, nepateikė. Al. G. sužinojęs, kad jį gali pakonsultuoti A. G., nedelsdamas 2009 m. liepos mėn. 29 d. pastarajam paskambino, o netrukus ir susitiko. Tolesni bylos duomenys rodo, kad Al. G. susitarė dėl konsultavimosi su A. G. ir bendravo su juo ne tik UAB „I.“ sutarčių pratęsimo, bet ir kitais klausimais. Apie tai, kad tarp jų vyko bendravimas, tame tarpe ir UAB „I.“ lizingo sutarčių pratęsimo klausimais, įrodo ne tik A. G. ir, iš dalies Al. G. parodymai, bet ir nukentėjusiojo Al. G. rašytas elektroninis laiškas pačiam A. G. bei pastarojo 2009-08-05 elektroninis laiškas Al. G., kuriame išdėstyti argumentai dėl lizingo sutarčių pratęsimo problematikos. Byloje surinkti įrodymai akivaizdžiai rodo, kad Al. G. su A. G. ieškojo sprendinių dėl lizingo sutarčių pratęsimo, todėl nėra jokių prielaidų abejoti tuo, kad tokiu būdu A. G. konsultavo Al. G. Nelogiška, kad tai būtų neatlygintinos paslaugos. Jų rezultatas UAB „I.“ buvo teigiamas, sutartys pratęstos, beje, niekaip sprendimo nevilkinant - oficialus 2014-08-06 UAB „I.“ prašymas buvo patenkintas 2014-08-10.

Trečia, jokių grasinimų iš R. M. ir A. G. pusės Al. G. neužfiksuota. Pats M. R., siųsdamas SMS žinutę, teigė, kad Al. G. nesumokėjus, jis išsireikalaus turtą iš rekomendavusio asmens (pagal kaltinimo logiką - A. U.).

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvados apie tai, kad nuteistasis A. U. organizavo tris savarankiškus pasikėsinimus sukčiauti (BK 24 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“, UAB „T.“, UAB „J.“ epizodai)), neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o šiuose epizoduose kaltinimai A. U. suformuluoti taip, kad juose net formaliai neatsispindi sukčiavimo nusikaltimo sudėtis.

Iš nuosprendžio išvadų (nuosprendžio 45-46 lapai) matyti, kad teismas neanalizuoja objektyvių A. U. veiksmų (nes tokių veiksmų nenustatė), deklaratyviai apibūdina kitų kaltinamųjų atliekamus veiksmus ir kaltinamojo A. U. kaltę grindžia jo dalyvavimo organizuotoje grupėje prezumpcija. Toks nuosprendžio surašymas aiškiai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punkte nustatytų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai.

Nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje neatskleista, kuo pasireiškė kaltinamųjų apgaulė nukentėjusiųjų G. G., J. D. ir V. Č. atžvilgiu. Juo labiau, nėra jokio pagrindo išvadai kad tariamai panaudota apgaulė buvo esminė, lėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimą atiduoti turtą kaltinamiesiems. Šią prielaidą paneigia pačių pareikštų kaltinimų konstrukcija. Visuose trijuose epizoduose kaltinimų formuluotės beveik identiškos ir visi trys kaltinimai užsibaigiami tuo, kad nuteistieji „(...) pasikėsino įgyti (...) didelės vertės turtą, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininkų valios nepriklausančių aplinkybių, nes (...) nukentėjusieji (...) atsisakė sumokėti už tariamas paslaugas“. Tačiau ši formuluotė sukčiavimo nusikaltimo sudėties konstatavimui yra teisiškai nereikšminga, nes nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje nukentėjusiųjų atsisakymas perduoti turtą nesiejamas su prieš juos galimai panaudota apgaule. Dar daugiau, nei pareikštuose kaltinimuose, nei nuosprendžio išvadose neatskleidžiamas tariamai prieš nukentėjusiuosius panaudotos apgaulės turinys.

Nei vienas nukentėjusysis net neparodė, kad jų manymu, jie buvo klaidinami, piktnaudžiaujama jų pasitikėjimu ir pan. Nei vienas nukentėjusysis jokių pretenzijų A. U. nereiškė. Paties A. U. vaidmuo taip vadinamuose sukčiavimuose neatskleistas, todėl bet kuriuo atveju jis dėl pareikštų kaltinimų turėjo būti išteisintas. Tačiau kaltinamasis A. U., kaip minėta, šioje byloje buvo priverstas gindamas save analizuoti ir vertinti kitų kaltinamųjų veiksmus. Pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu, tad tą patį nuteistajam A. U. tenka daryti ir apeliaciniame skunde.

Taigi, kiekvienu konkrečiu iš trijų epizodų atveju analizuojant nukentėjusiųjų parodymus, matyti, kad jie niekaip nepatvirtina kitų kaltinamųjų ketinimų užvaldyti jų turtą, pateikiant tam tikrą neteisingą informaciją ar kažkokias aplinkybes nutylint.

UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ epizoduose teismas padarė išvadą, kad A. U. nurodymu R. M. surinko informaciją apie UAB „S.“ finansinę padėtį ir vilkino derybas su nukentėjusiaisiais G. G., J. D., V. Č. Tačiau šios išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismo išvada apie tai, kad R. M. vilkino derybas su G. G., J. D., V. Č., ne tik kad nepagrįsta, bet ir prieštarauja paties teismo nustatytoms aplinkybės. Visų pirmą, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų jog R. M. vilkino derybas (pvz., gauti ir išsiųsti elektroniniai laiškai, telefoniniai pokalbiai su nukentėjusiais, gauti ir išsiųsti dokumentai ar pan.), to savo parodymuose nepatvirtino ir R. M., tuo labiau ir patys nukentėjusieji savo parodymuose nuosekliai neparodė, kaip konkrečiai R. M. „vilkino“ derybas. Priešingai, iš AB „(bankas)“ pirmosios instancijos teismui pateikto oficialaus 2012-10-30 rašto Nr. SR/12-42982 matyti, kad ne tik UAB „I.“ dėl turimų sutarčių pratęsimo kreipėsi 2009 m. rugpjūčio 6 d. ir sprendimas dėl UAB „I.“ buvo priimtas po keturių dienų - 2009 m. rugpjūčio 10 d., o pačios sutartys pasirašytos 2009-08-21 ir 2009-10-06; bet ir UAB „S.“ dėl turimų sutarčių termino pratęsimo kreipėsi 2009-10-15 ir sprendimas priimtas 2009-10-26, o sutartys buvo pasirašytos 2009-11-13; UAB „J.“ dėl sutarčių pratęsimo kreipėsi 2009-09-05, sprendimas buvo priimtas apskritai ankščiau 2009-08-26, o sutartys pasirašytos 2009-10-09, UAB „T.“ dėl sutarčių pratęsimo kreipėsi 2009-08-17 ir 2009-10-06, sprendimai buvo priimti atitinkamai 2009-08-26 ir 2009-12-02, o sutartys buvo pasirašytos 2009-09-08, 2009-12-07 ir 2009-12-08. Taip pat minėtame banko rašte nurodyta, jog R. M. apskritai nebuvo paskirtas UAB „T.“ vadybininku. Taip pat svarbu pažymėti, jog „vilkinimo“ aplinkybė nebuvo niekur nurodyta ir apklaustų liudytojais AB „(bankas)“ darbuotojų, antai liudytojas M. G. savo parodymuose (nuosprendžio 29-33 lapai) nurodė sprendimų priėmimo tvarką ir terminus, kurie akivaizdžiai ilgesni, negu buvo priimti sprendimai dėl nukentėjusiųjų sutarčių pratęsimo. Taigi jokio derybų vilkinimo net ir negalėjo būti nustatyta. Jeigu, pagal teismo logiką, kaltinamieji neturėjo įtakos pratęsiant lizingo sutarčių su AB „(bankas)“ galiojimą, nėra jokios prasmės tame, kad kaltinamieji atidėliotų ar kitaip trukdytų nukentėjusiajam G. G. pratęsti sutartis (tas pats pasakytina ir apie kaltinamųjų veiksmus nukentėjusiųjų J. D. ir V. Č. atžvilgiu). Tuo labiau nėra atskleistas pasikėsinimo sukčiauti baigtumo momentas. Taigi, kaltinimuose dėl pasikėsinimo sukčiauti UAB „S.“, UAB „J.“, UAB „T.“ atžvilgiu apskritai nėra įrodyta ar nustatyta apgaulė, nėra įrodytos kitos kaltinimui pagrįsti nurodytos faktinės aplinkybės.

Nuosprendžio dalis dėl bausmių paskyrimo aiškiai neatitinka BK 54 straipsnyje išdėstytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, prieštarauja teisingumo principui ir pačiai bausmės, kaip valstybės taikomos prievartos priemonės, paskirčiai. Teismas, skirdamas bausmę, privalo vadovautis baudžiamajame įstatyme numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais - atsižvelgti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę ir kitas įstatyme išvardintas aplinkybes. Bausmės paskirtis nurodyta BK 41 straipsnyje, iš šio straipsnio 2 dalies matyti, kad baudžiamasis įstatymas nenumato vieno svarbiausio bausmės tikslo, teismų praktika ir baudžiamosios teisės doktrina laikosi nuostatos, kad bausmės negali nulemti vien nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai - ji turi būti siejama su nusikaltusiu asmeniu, jo socialinėmis, psichologinėmis ir moralinėmis savybėmis.

Tuo tarpu iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad teismas nepagrįstai išskyrė vienintelį bausmės tikslą - nubaudimą, nes tik taip galima paaiškinti itin griežtų realių laisvės atėmimo bausmių skyrimą A. U. (kaip, beje ir kitiems kaltinamiesiems). Teismas nustatė, kad buvo padaryti trys pasikėsinimai padaryti sukčiavimus, tačiau iš paskirtų bausmių dydžių akivaizdu, kad teismas visiškai nelaikė nusikalstamos veikos stadiją teisiškai reikšminga aplinkybe bausmės paskyrimui. Teismas de facto neatsižvelgė ir į A. U. asmenybę - į tai, kad jis dirba, anksčiau neteistas, išlaiko šeimą, augina mažamečius vaikus, charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Nei kvalifikuodamas veikas, nei motyvuodamas bausmės dydį teismas visiškai nepasisakė dėl A. U. kaltės formos ir kt. Taigi didžioji dalis BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nuosprendyje neaprašyta ir neapibūdinta.

Proceso trukmė šioje baudžiamojoje byloje pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą asmens teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Inkriminuojamos nusikalstamos veikos galimai padarytos 2009-2010 metais, kaltinamasis A. U. sulaikytas 2010 m. kovo 31 d. Bylos ikiteisminis tyrimas ir, ypač, teisminis nagrinėjimas užsitęsė daugiau kaip ketverius metus tikrai ne dėl kaltinamojo A. U. ar jo gynėjo veiksmų. Baudžiamajame procese kaltinamasis A. U. veikė sąžiningai, jo nevilkino. Iš bylos dokumentų matyti, kad procesas užtruko dėl teismo kaltės - iš pradžių dėl objektyvios aplinkybės (teisėjo R. Skirtuno ligos ir reikalingumo paskirti kitą teisėją), o po to ir dėl subjektyvių aplinkybių. Kaip viena iš tokių aplinkybių yra tai, kad dar 2013 m. gruodžio mėnesį teisėjas R. Kisielius išėjo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, po to netikėtai byloje (kuri jau ir taip tęsėsi keletą metų) atnaujino įrodymų tyrimą labai abejotinais motyvais dėl reikalingumo tikslinti civilinį ieškinį, po to nuosprendžio paskelbimas buvo numatytas 2014 m. balandžio 28 d., bet ir šį kartą nuosprendis nebuvo priimtas, jo paskelbimas buvo atidėtas iki 2014 m. gegužės 5 d. (tuo pažeidžiant net BPK 302 straipsnio 4 dalyje nustatytą maksimalų 45 dienų terminą, skirtą nuosprendžio paskelbimui), galiausiai nuosprendis paskelbtas 2014 m. gegužės 5 d., t. y. praėjus daugiau kaip ketveriems metams nuo A. U. sulaikymo. Šiuo atveju daugiau kaip ketverius metus nežinioje dėl savo procesinio likimo buvęs kaltinamasis A. U. už inkriminuotas nusikalstamas veikas nuosavybei, kuriomis nepadaryta jokios turtinės žalos, tuo labiau buvo atmestas AB „(bankas)“ civilinis ieškinys, pasiųstas atlikti penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės. Toks bausmės paskyrimas yra aiškiai neteisingas. Ilga proceso trukmė lėmė tai, jog nuteistasis ilgą laiką buvo netikrumo dėl savo baudžiamosios bylos baigties būsenos, kas yra nepateisinama. Iš pradžių A. U. buvo taikoma griežčiausia kardomoji priemonė - suėmimas, nors po to ji buvo pakeista į švelnesnes kardomąsias priemones, tačiau net ir dėl švelnesnių kardomųjų priemonių A. U. patyrė nepatogumų, ilgą laiką buvo suvaržyta jo teisė laisvai judėti, jis turėjo kreiptis į teismą dėl leidimo išvykti, turėjo problemų įsidarbinant, be to, per visą trukusį ikiteisminį tyrimą ir teisminį nagrinėjimą jo visam šeimos turtui buvo taikomas laikinas nuosavybės teisių apribojimas ir pan.

Nors A. U. inkriminuojami nusikaltimas priskiriami prie sunkių, tačiau, kaip minėta, nuteistasis apibūdinamas tik teigiamai: praeityje neteistas, vedęs, turi šeimą, dirba, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nesislapstė, nuo nusikalstamos veikos padarymo iki pat šiol jokių naujų veikų nepadarė, atsižvelgus į nepateisinamai ilgą proceso trukmę, įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir turėtų didesnį neigiamą poveikį, nei leistų pasiekti bausmės paskirtį. Jeigu pirmos instancijos teismas laikė, jog A. U. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tai šioje dalyje turėjo vadovautis tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-192/2011 ir kt.) ir taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (T. 37, b. l. 93-104).

Civilis ieškovas AB „(bankas)“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalį, kurioje buvo atmestas AB „(bankas)“ civilinis ieškinys, panaikinti ir priteisti solidariai iš A. U., R. M., M. R. ir A. G. AB „(bankas)“ naudai 1 000 000 Lt (289 620,01 eurų) nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. nuosprendis toje dalyje, kurioje buvo atmestas AB „(bankas)“ civilinis ieškinys yra nepagrįstas, priimtas netinkamai išsiaiškinus ir nustačius civilinio ieškinio pagrindą bei bylos aplinkybes, pagrindžiančias civilinį ieškinį ir neteisėtas, t. y. priimtas netinkamai kvalifikavus nustatytas faktines aplinkybes.

Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltais A. U., R. M., M. R. ir A. G. tokių nusikalstamų veikų padarymu, dėl kurių AB „(bankas)“ patyrė neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išsiaiškino, kad AB „(bankas)“ civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo grindžiamas neva tik dėl Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo 55 straipsnyje nustatytos banko paslapties paviešinimo ir konfidencialios informacijos, sudarančios banko paslaptį, atskleidimo. AB „(bankas)“ patirta neturtinė žala buvo grindžiama ir tuo, jog A. U., R. M., M. R. ir A. G., darydami nusikalstamas veikas, turėjo suprasti ir suprato, kad nusikalstamų veikų padarymas, atsižvelgiant į jų santykį su AB „(bankas)“, ne tik pažeidžia viešąjį interesą ir visuomenės saugomas vertybes, bet ir daro neigiamą poveikį AB „(bankas)“ reputacijai, t. y. AB „(bankas)“ daro neturtinę žalą. A. U., R. M., M. R. ir A. G. nusikalstamais veiksmais buvo pažeisti banko veiklos, kaip atskiros profesinės veiklos rūšies, apdairumo ir rūpestingumo standartai.

Bankų veiklos standartai įpareigoja bankus ir jų darbuotojus veikti taip, kad būtų užtikrinta bendroji banko pareiga garantuoti savo veiklos patikimumą efektyvumą ir saugumą. A. U., R. M., M. R. ir A. G., AB „(bankas)“ darbuotojų ir buvusių darbuotojų (išskyrus M. R.), nusikalstama veika sukėlė didesnį neigiamą poveikį ir didesnį atgarsį žiniasklaidoje, nei analogiškas veikas būtų padarę ne su bankų veikla susiję asmenys. AB „(bankas)“ darbuotojų ir buvusių darbuotojų A. U., R. M., M. R. ir A. G. darydami nusikalstamas veikas suprato, kad savo veiksmais iš esmės žemina AB „(bankas)“ dalykinę reputaciją ir daro neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad A. U., R. M., M. R. ir A. G., pasinaudodami informacija, kuri pagal LR Bankų įstatymo 55 straipsnį laikoma banko paslaptimi, siekė suklaidinti finansinių sunkumų turinčius klientus. Minėtų asmenų veika klientams ir visuomenei sudarė įspūdį, kad AB „(bankas)“, kuri yra viena Baltijos ir Šiaurės šalių regiono finansų institucijų lyderių, yra nepatikima organizacija, kurioje sprendimai klientų atžvilgiu priimami neteisėtos AB „(bankas)“ esamų ar buvusių darbuotojų materialinės naudos įtakoje. A. U., R. M., M. R. ir A. G. veikos įtakoje buvo formuojama nuomonė, esą AB „(bankas)“ veikla yra nesąžininga ir diskriminacinė AB „(bankas)“ klientų, nesuteikusių materialinės ar kitokios naudos AB „(bankas)“ darbuotojams, priimantiems sprendimus, atžvilgiu ir kad vienintelė išeitis siekiant pagerinti AB „(bankas)“ klientų, turinčių finansinių problemų, padėtį yra kreipimasis į A. U., R. M., M. R. ir A. G. dėl atlygintino tarpininkavimo sprendžiant finansines problemas. A. U., R. M., M. R. ir A. G. suklaidinti AB „(bankas)“ klientai susidariusia klaidinga neigiama nuomone apie AB „(bankas)“ pasidalino ir dalinasi tiek su savo šeimos nariais, tiek su verslo partneriais, tiek su pažįstamais, kurie savo ruožtu, tokią klaidingą neigiamą nuomonę platina toliau.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojų ir nukentėjusiųjų, t. y. UAB „T.“ direktoriaus V. Č., UAB „I.“ direktoriaus Al. G., UAB „B.“ ir UAB „O.“ steigėjo G. T., UAB „S.“ direktoriaus G. G., UAB „I.“ komercijos direktorius V. Š. parodymus, jog: 1) nors jų vadovaujamos įmonės turėjo paskolų ir kituose bankuose, tačiau niekas jiems panašių paslaugų kaip A. U., R. M., M. R. ir A. G. nesiūlė; 2) kad jie prarado pasitikėjimą AB „(bankas)“ darbuotojais, dirbančiais Lietuvoje ir kad tas nepasitikėjimas atsirado būtent dėl bendravimo su A. U., R. M., M. R. ir A. G.; 3) kad jų duomenimis informacija apie AB „(bankas)“ klientus lengvai patenka iš AB „(bankas)“ darbuotojų asmenims, kurie neturi teisės jos gauti; 4) kad jie nusivylė AB „(bankas)“, kaip finansų institucija; 5) kad dėl A. U., R. M., M. R. ir A. G. neteisėtų veiksmų susidarė neigiamą nuomonę apie AB „(bankas)“; 6) kad susidarė nuomonę, jog AB „(bankas)“ darbuotojai už palankius sprendimus reikalauja atlygio; 7) kad bendraujant su A. U., R. M., M. R. ir A. G. buvo sunku atskirti, kur yra AB „(bankas)“ pozicija, o kur ne.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad aukščiau nurodyti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai patvirtina, kad A. U., R. M., M. R. ir A. G., veikdami grupėje atliko veikas, žeminančias AB „(bankas)“ dalykinę reputaciją, nes savo neteisėta veika sudarė įspūdį, kad AB „(bankas)“ darbuotojai, skirtingai nei kitų Lietuvoje veikiančių bankų darbuotojai, sprendimus, susijusius su klientų finansiniais įsipareigojimais, priima tik piniginio atlygio įtakoje, kad AB „(bankas)“ nesaugo LR Bankų įstatymo 55 straipsnyje numatytos banko paslaptį sudarančios informacijos bei yra nepatikima finansų institucija.

AB „(bankas)“ neturtinę žalą taip pat patyrė ir dėl neigiamo visuomenės požiūrio, kuris susiformavo gaunant informaciją apie A. U., R. M., M. R. ir A. G. nusikalstamas veikas per visuomenės informavimo priemones, informuojančias apie šią baudžiamąją bylą. Kaltinamieji A. U., R. M., M. R. ir A. G., atlikdami neteisėtas veikas, turėjo suprasti ir suprato, kad neigiamomis jų neteisėtos veikos pasekmėmis bus laikomas ir informacijos apie teisminį procesą skleidimas visuomenės informavimo priemonėse (spaudoje, radijo ir televizijos laidose, interneto svetainėse), nes kiekviena informacija bus siejama ne tik su neteisėta A. U., R. M., M. R. ir A. G. veika, bet ir su AB „(bankas)“, kaip su dalies teisiamųjų darbdaviu ir su AB „(bankas)“, kaip finansų institucija.

Pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 30 d., kai Žinių radijas paskelbė pranešimą „48 valandoms į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę uždarytas „Lietuvos pašto“ generalinis direktorius A. U.“ iki 2012 m. spalio 17 d., kai interneto svetainėje buvo paskelbtas pranešimas „Lietuvos pašto vadovų byla toliau nagrinėjama uždarame posėdyje“ visuomenės informavimo priemonėse buvo paskelbta ne mažiau kaip 110 pranešimų, susijusių su tiek su ikiteisminiu tyrimu šioje byloje, tiek su teisminiu jos nagrinėjimu ir juose taip pat kalbama ne tik apie pačius teisiamuosius, bet ir apie AB „(bankas)“, kas formavo neigiamą požiūrį į AB „(bankas)“ ir kėlė abejones AB „(bankas)“, kaip patikimos finansų institucijos, reputacija.

Informuodamos apie šį baudžiamąjį procesą visuomenės informavimo priemonės naudojo skambius pavadinius tokius kaip „Banko aidas pavijo pašte“ (2010 m. kovo 31 d. - leidinys „Respublika“, „Teisiamųjų suole - elitinės gaujos nariai“ - 2011 m. gegužės 26 d. interneto svetainė www.15min.lt, „Buvusių AB „(bankas)“ darbuotojų byla dėl komercinio šnipinėjimo bus nagrinėjama neviešai“ - 2011 m. rugpjūčio 2 d. interneto svetainė www.vz.lt, „Kaip šnipinėjo įtakingi AB „(bankas)“ darbuotojai, liks paslaptyje“ - 2012 m. spalio 17 d. interneto svetainė www.balsas.lt) ir kt.

A. U., R. M., M. R. ir A. G., darydami nusikalstamas veikas, suprato, kad atsižvelgiant į jų darbinio pobūdžio santykius su AB „(bankas)“, aprašant jų padarytas nusikalstamas veikas bus naudojami įvairūs neigiami epitetai tiek jų tiek AB „(bankas)“ atžvilgiu, kas iš esmės menkins AB „(bankas)“ dalykinę reputaciją.

Neigiama informacija apie AB „(bankas)“ visuomenei buvo skleidžiama ne tik minėtomis visuomenėmis informavimo priemonėmis, bet ir skaitytojų komentarais po kiekvieno informacijos paskleidimo interneto svetainėse. Kaip matyti iš teismui pateiktų žiniasklaidos pranešimų su komentarais, jų būdavo labai daug, pvz. 2010 m. kovo 30 d www.lrytas.lt paskelbtas straipsnis „Dėl turto prievartavimo ir sukčiavimo sulaikytas Lietuvos pašto vadovas A. U.“ buvo komentuotas 235 kartus, 2010 m. balandžio 22 d. www.alfa.lt paskelbtas straipsnis „VSD „degina“ susisiekimo ministrą Masiulį“ buvo komentuotas 130 kartų, ir t.t. A. U., R. M., M. R. ir A. G. veiksmų pasėkoje AB „(bankas)“ dalykinė reputacija buvo pažeminta ne tik tiesiogiai suklaidintų AB „(bankas)“ klientų, bet žymiai didesnės visuomenės dalies akyse.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad aptariamos publikacijos žiniasklaidoje taip pat turėjo įtakos AB „(bankas)“ klientų skaičiui bei palūkanų pajamų ir paslaugų bei komisinių pajamų mažėjimui 2010 m. antrame ketvirtyje, palyginus su 2010 m. pirmuoju ketvirčiu ir, kad minėtas aplinkybes patvirtino AB „(bankas)“ pateiktos Finansinės būklės ataskaitos.

Bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai), nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai.

Pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad LR Bankų įstatymo 55 straipsnyje nurodyta informacija, kuri laikoma banko paslaptimi buvo neteisėtai atskleista ir panaudota daug kartų, banko paslaptį sudaranti informacija, kuria buvo neteisėtai disponuojama, buvo įvairaus pobūdžio, t. y. kaltinamieji A. U., R. M., M. R. ir A. G. bendrai neteisėtai disponavo ir atskleidė fizinių ir juridinių AB „(bankas)“ klientų identifikacinius duomenis, konkrečių AB „(bankas)“ sudarytų sutarčių palūkanų normas, mėnesines įmokas ir kitą informaciją, sudarančią banko paslaptį. Taip pat A. U., R. M., M. R. ir A. G. bendrai atlikdavo aktyvius neteisėtus veiksmus AB „(bankas)“ klientų, nesutikusių minėtiems asmenims suteikti neteisėtą materialinę naudą, atžvilgiu, inicijuodavo sutarčių nutraukimus ir tokiu būdu sudarė sąlygas susiformuoti nuomonei, kad sprendimai AB „(bankas)“ klientų atžvilgiu priimami neteisėtos AB „(bankas)“ darbuotojų ir / ar kitų asmenų materialinės naudos įtakoje. Dėl minėtų priežasčių A. U., R. M., M. R. ir A. G. yra solidariai atsakingi ir AB „(bankas)“ patirtą neturtinę žalą privalo atlyginti solidariai.

CK 1.114 straipsnyje numatyta, kad civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, įskaitant ir dalykinę reputaciją bei gerą vardą. CK 6.250 straipsnyje numatyta, kad neturtinė žala taip pat yra ir asmens (įskaitant ir juridinį) reputacijos pablogėjimas teismo įvertinta pinigais, kuri atlyginama visais atvejais, kai yra padaryta dėl nusikaltimo. CK 6.6 straipsnyje numatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (T. 37, b. l. 1-5).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti, civilinio ieškovo AB „(bankas)“ atstovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistieji A. U., R. M., A. G., M. R., R. P. ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nukentėjusieji V. G., J. G., V. L. V. bei jos atstovas prašė M. R. ir R. P. apeliacinius skundus atmesti.