Civilinė byla Nr. e2A-1400-921/2025

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.4.2.3; 2.4.2.10; 2.6.8.4; 2.6.8.5; 2.6.8.9; 2.6.11.6; 3.1.7.6; 3.3.1.21

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Vyliaudaitės, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sigma Ventus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-564-1099/2025 pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Pranašumas“, uždarajai akcinei bendrovei „Dolika“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Sigma Ventus“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pripažinimo preliminariosios nepastatyto buto (turto) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, antstolis V. M., notarė R. V., uždaroji akcinė bendrovė SME Capital 3, akcinė bendrovė Swedbank, Lloyd’s Insurance Company S.A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8-9940, sudarytos tarp atsakovių uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Pranašumas“ ir UAB ,,Dolika“, dalį dėl 1 kambario 25 kv. m buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių- automobilio stovėjimo aikštelės (automobilio statymo 1 (vienos) vietos, pažymėtos Nr. 5), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo (sklypo dalies), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo turtas), perleidimo; 2) pripažinti negaliojančia 2023 m. rugsėjo 19 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. S-23-13-16978, sudaryto tarp atsakovių UAB ,,Dolika“ ir UAB ,,Sigma Ventus“, dalį dėl ginčo turto perleidimo; 3) pripažinti galiojančia bei patvirtinti, pripažįstant pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, ieškovės ir atsakovės UAB „Pranašumas“ 2020 m. balandžio 27 d. sudarytą preliminariąją nepastatyto buto (turto) pirkimo–pardavimo sutartį 20200427/1, kurios pagrindu atsakovė pardavė, o ieškovė asmeninės nuosavybės teise nupirko ginčo turtą už 56 000 Eur; 4) įpareigoti ieškovę sumokėti atsakovei UAB „Pranašumas“ likusią 21 700 Eur buto kainos dalį per 3 darbo dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2020 m. balandžio 27 d. ieškovė ir atsakovė UAB „Pranašumas“ sudarė preliminariąją nepastatyto buto (turto) pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20200427/1 (toliau – preliminarioji sutartis), pagal kurią atsakovė UAB „Pranašumas“ įsipareigojo: pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuriame bus ir 1 kambario butas (plotas 25 kv. m) su balkonu (plotas 2,8 kv. m), esantis pirmame aukšte iš keturių; iki 2020 m. liepos 30 d. įregistruoti šį namą Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR) ne mažesniu nei 80 proc. baigtumu ir pranešti ieškovei; sudaryti ieškovei sąlygas apžiūrėti ginčo turtą ir per 60 kalendorinių dienų nuo statybos darbų atlikimo patvirtinimo akto pasirašymo dienos sudaryti su ieškove pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal preliminariąją sutartį ieškovė sumokėjo atsakovei bendrą 39 000 Eur sumą, kas sudaro 78 proc. ginčo buto vertės. Ieškovė pažymėjo, kad ginčo buto raktus iš atsakovės ji gavo apie 2021 m. gruodžio mėn., ir nuo to laiko butu naudojasi ir jį valdo. Faktiškai ginčo bute nuo 2021 m. gruodžio 9 d. apsigyveno ieškovės giminaitis. Prieš šiam asmeniui įsikeliant gyventi į ginčo butą, butas buvo visiškai įrengtas (ieškovės lėšomis), apstatytas baldais ir pan.; minėtas asmuo moka visus šio buto išlaikymo mokesčius. Butą ieškovė pirko savo ir savo šeimos poreikiams, todėl laikytina vartotoja, su kuria taip ir nebuvo sudaryta pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Ieškovė prašo pripažinti jos nuosavybės teises į ginčo butą, pripažįstant preliminariąją sutartį pagrindine ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartimi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalį. Ieškovė iš 2024 m. sausio 25 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo sužinojo, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso atsakovei UAB „Sigma Ventus“, įregistravimo pagrindas – 2023 m. rugsėjo 19 d. turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas; laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 17 d. iki 2023 m. rugsėjo 21 d. ginčo turtas nuosavybės teise priklausė atsakovei UAB „Dolika“. Ieškovės nuomone, atsakovės UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“, sudarydamos 2021 m. lapkričio 16 d. ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį, elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, nes ieškovei nebuvo pranešta apie šios sutarties sudarymą, nors ginčo bute ieškovės leidimu iki šiol gyvena jos giminaitis. Ieškovės nuomone, minėta sutartis yra tariamasis sandoris. Tariamuoju sandoriu ieškovė taip pat laiko 2023 m. rugsėjo 19 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. S-23-13-16978, kurio pagrindu ginčo turtas buvo registruotas viešame registre atsakovės UAB „Sigma Ventus“ vardu.

3.       Atsakovė UAB „Sigma Ventus“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 19 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktu turtas, taip pat ir ginčo turtas, buvo perleistas atsakovės UAB „Sigma Ventus“ nuosavybėn. Už turtą ji bendrai sumokėjo 943 900 Eur, ši suma buvo panaudota padengti atsakovės UAB „Dolika“ įsiskolinimą kreditorei UAB SME Capital 3 ir antstolio išlaidas vykdomojoje byloje. Iki 2023 m. gruodžio 31 d. visą įsigytą turtą atsakovė nuomojo UAB „Gojaus dovanos“. 2024 m. sausio 9 d. su UAB „Gojaus dovanos“ buvo sudaryta nauja nuomos sutartis, kuri 2024 m. vasario 21 d. buvo nutraukta, tačiau turtas iki atsiliepimo surašymo dienos atsakovei nebuvo grąžintas. Ieškovė, ginčydama turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, nenurodė kokiu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnyje įtvirtintu pagrindu remiasi, todėl atsakovė negali tinkamai atsikirsti į ieškovės reikalavimus. Atsakovė pažymėjo, kad yra sąžininga sandorio šalis. Ieškovės nurodyta preliminarioji sutartis nebuvo išviešinta viešame registre, todėl ieškovė negali ja remtis prieš sąžiningus trečiuosius asmenis. Nei atsakovei, nei antstoliui nebuvo žinoma apie jokias sutartis, sudarytas tarp ieškovės ir kitų asmenų, dėl ginčo turto įgijimo. Be to, ieškovė ieškinyje neteikia jokių argumentų dėl turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto neteisėtumo pasekmių ir galimos restitucijos taikymo, nors minėtas sandoris buvo atlygintinas, kurio vertė – 76 100 Eur.

4.       Atsakovė BUAB „Dolika“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Bauleta“, pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovės UAB „Dolika“ atstovai neatvyko fiziškai apžiūrėti ginčo turto, neįrodo, jog tarp UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“ sudaryta ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamasis sandoris. Ginčijamos sutarties sudarymas, tinkamas atsiskaitymas pagal ją, nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimas viešame registre įrodo, kad ieškovės ginčijama sutartis buvo realiai įvykdyta. Atsakovė pabrėžė, kad nuosavybės teises į ginčo turtą ji įgijo 2021 m. lapkričio 17 d., o jų neteko 2023 m. rugsėjo 21 d., pardavus ginčo turtą vykdymo procese. Ginčo butas UAB „Dolika“ priklausė beveik 2 metus. Pati ieškovė ieškinyje pripažino, jog tiek UAB „Dolika“, tiek UAB „Sigma Ventus“ yra sąžiningi tretieji asmenys, kurie negalėjo žinoti apie 2020 m. balandžio 27 d. preliminariosios sutarties sudarymą, kadangi minėta sutartis nebuvo išviešinta teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovė, prašydama pripažinti ginčo turto perleidimo sandorius negaliojančiais, nereiškia reikalavimo dėl restitucijos taikymo. Be to, atsakovių UAB „Dolika“ ir UAB „Sigma Ventus“ atžvilgiu restitucija negali būti taikoma, nes byloje nėra ginčo dėl šių atsakovių sąžiningumo.

5.       Trečiasis asmuo antstolis V. M. pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko (dėl 2023 m. rugsėjo 19 d. akto teisėtumo) ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad vykdė priverstinį skolų išieškojimą iš skolininkės UAB „Dolika“ vykdomosiose bylose. 2023 m. birželio 16 d. patvarkymu antstolis išaiškino skolininkei teisę iki varžytynių paskelbimo pasiūlyti areštuoto turto pirkėją. 2024 m. liepos 17 d. UAB „Dolika“ pateikė antstoliui prašymą parduoti areštuotą turtą, be kita ko, ir ginčo turtą, atsakovei UAB „Sigma Ventus“. UAB „Sigma Ventus“ 2023 m. rugpjūčio 29 d. tinkamai įmokėjus viso parduodamo turto kainą, t. y. 943 900 Eur, 2023 m. rugsėjo 19 d. buvo surašytas ieškovės ginčijamas turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas. Todėl nėra pagrindo kalbėti apie ginčijamo sandorio tariamumą ar fiktyvumą. Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas buvo surašytas laikantis proceso įstatymo reikalavimų, aktas yra realiai įvykdytas, ginčo turtas parduotas už rinkos vertę, o už ginčo turto pardavimą yra atsiskaityta su sąžininga atsakovės UAB „Dolika“ kreditore ir padengtos vykdymo išlaidos, todėl nėra pagrindo pripažinti ieškovės ginčijamą aktą negaliojančiu. Antstolio nuomone, ieškovė pasirinko netinkamą savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą.

6.       Trečiasis asmuo notarė R. V. pateiktame atsiliepime su ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti ieškinio dalį dėl 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8-9940 pripažinimo negaliojančia. Dėl kitų ieškinio reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad ieškinyje nenurodyti jokie argumentai, jog notarė neturėjo teisės patvirtinti ieškovės ginčijamą 2021 m. lapkričio 16 d. ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorį, ar, kad notarė būtų pažeidusi kokių nors teisės normų reikalavimus. Viešame registre nebuvo išviešinta preliminarioji sutartis. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, sandorio sudarymo dieną ginčo turtas nuosavybės teise priklausė UAB „Pranašumas“, jokie ginčo buto suvaržymai nebuvo registruoti.

7.       Trečiasis asmuo akcinė bendrovė (toliau – AB) Swedbank pateiktame atsiliepime prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad tarp jo ir atsakovės UAB „Sigma Ventus“ 2023 m. rugpjūčio 25 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 23-053366-IN, o tinkamam įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti buvo įregistruota UAB „Sigma Ventus“ nekilnojamojo turto, be kita ko, ir ginčo turto, hipoteka.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 17 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino: pripažino ieškovei nuosavybės teises į ginčo turtą; pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8-9940, sudarytos tarp UAB ,,Pranašumas“ ir UAB ,,Dolika“, dalį dėl ginčo turto; pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento antstolio V. M. 2023 m. rugsėjo 19 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. S-23-13-16978 dalį dėl ginčo turto; taikė restituciją – priteisė atsakovei UAB „Sigma Ventus“ iš ieškovės 21 700 Eur, priteisė atsakovei UAB „Sigma Ventus“ iš atsakovės UAB ,,Dolika“ 54 400 Eur; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovių UAB „Sigma Ventus“, UAB ,,Dolika“ ir UAB ,,Pranašumas“ ieškovei 4 685,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 1 561,75 Eur iš kiekvienos atsakovės; priteisė iš atsakovės UAB „Sigma Ventus“ valstybei 37,37 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 4 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9.       Teismas, spręsdamas dėl preliminariosios sutarties teisinio kvalifikavimo, nustatė, kad byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad šalys sudarė būtent preliminariąją ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią faktiškai susitarė dėl pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir jos sąlygų.

10.       Teismas sprendė, kad ieškovė pripažintina vartotoja, atitinkamai atsakovė UAB „Pranašumas“ – verslininke. Todėl šalių sudarytą preliminariąją sutartį teismas kvalifikavo vartojimo sutartimi ir atitinkamai ieškovei, kaip vartotojai, taikė įstatyme nustatytą teisių apsaugą.

11.       Teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, nustatė, kad ieškovė ieškinyje suformulavo reikalavimą pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartimi pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, o ieškinio motyvuose ir bylos nagrinėjimo metu iš esmės prašė pripažinti jai nuosavybės teises pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį į ginčo turtą. Teismas konstatavo, kad galutinis ieškovės tikslas – ginčo turtą pripažinti jos nuosavybe. 

12.       Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad byloje nėra duomenų (įrodymų), paneigiančių ieškovės, kaip turto savininkės, sąžiningumą, todėl yra poreikis ginti ieškovės, kaip sąžiningos turto savininkės ir vartotojos, o ne atsakovių – juridinių asmenų, teises. 

13.       Teismas, įvertinęs, tai, kad: ieškovė iki 2021 m. rugpjūčio 2 d. (turto perleidimo UAB „Dolika“) buvo sumokėjusi didžiąją dalį ginčo turto kainos – 39 000 Eur iš 60 700 Eur (54 700 Eur už butą ir 6 000 Eur už automobilio stovėjimo vietą); ginčo turtas vėliausiai 2021 m. gruodžio mėn. buvo perduotas ieškovei, kuri juo iki šiol naudojasi ir jį įrengė; pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės UAB „Pranašumas“ kaltės (neveikimo), – sprendė, jog yra pagrindas tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą ir pripažinti jai nuosavybės teises į ginčo turtą.

14.       Teismas vertino, kad egzistuoja pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį ir CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teismas pažymėjo, kad egzistuoja visos faktinės aplinkybės, reikalingos ginčo preliminariajai sutarčiai pripažinti pagrindine, t. y. sandoris yra dvišalis, abi sandorio šalys yra išreiškusios valią ne tik sudaryti sandorį, tačiau jį praktiškai yra ir įvykdžiusios (butas yra pastatytas, suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras objektas, ieškovė dar iki perduodant jai turtą buvo sumokėjusi didžiąją dalį kainos, turtas yra realiai perduotas ieškovei valdyti ir yra jos valdomas, tačiau pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės UAB „Pranašumas“ kaltės).

15.       Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina galiojančia nuo 2021 m. gruodžio mėn., kai ieškovei ginčo turtas buvo perduotas realiai valdyti, o iki tos datos ieškovė buvo sumokėjusi didžiąją dalį turto kainos.

16.       Teismas pritarė ieškovės pozicijai, kad atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“ 2021 m. lapkričio 16 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 8-9940, pagal kurią, be kito turto, buvo parduotas ir ginčo turtas, buvo tariamasis sandoris. Teismas pažymėjo, kad nors sutartyje buvo nurodyta įsigyjamo turto kaina ir jo mokėjimo tvarka, tačiau atsakovės nepateikė įrodymų, jog turto kaina buvo faktiškai sumokėta UAB „Pranašumas“. R. R., buvęs UAB „Pranašumas“ vadovas, bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad nurodyta 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta siekiant gauti didesnį finansavimą (kreditą). Nustatęs paminėtas aplinkybes, teismas nusprendė, kad sutarties šalys, sudarydamos tokį sandorį, tik siekė sukurti išorinį teisinių santykių pasikeitimo vaizdą – dėl ginčo turto perleidimo, o faktiškai nesiekė tokių teisinių padarinių, o tik norėjo gauti papildomų lėšų iš būsimų kreditorių. 

17.       Be to, teismas sprendė, kad sutartis (jos dalis dėl ginčo turto perleidimo) yra niekinė bei negalioja ir pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. pažeidžia CK 4.48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvą, pagal kurį nuosavybės teisę į daiktą gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo.  

18.       Teismas ieškovės ginčijamą 2023 m. rugsėjo 19 d. turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. S-23-13-16978 (jo dalį dėl ginčo turto perleidimų) taip pat laikė pažeidžiančiu imperatyviąsias įstatymo nuostatas, nes buvo realizuotas skolininkei (šiuo atveju UAB „Dolika“) nepriklausantis turtas. Teismas akto dalį pripažino negaliojančia CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto, CK 1.80 straipsnio pagrindais.

19.       Teismas pažymėjo, kad ginčo turtui buvo (yra) įregistruota nekilnojamojo turto hipoteka Nr. 6615 (AB Swedbank naudai). Tačiau ieškovė šioje byloje neprašė jos panaikinti (pripažinti negaliojančia), nors bylos nagrinėjimo metu buvo į tai ne kartą atkreiptas dėmesys. Dėl šios priežasties teismas plačiau dėl to nepasisakė, nurodydamas, kad tai išeitų už ieškinio ribų.

20.       Teismas, spręsdamas dėl restitucijos taikymo, padarė išvadą, kad pripažinus 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8-9940 (jos dalį dėl ginčo turto perleidimo) negaliojančia, restitucija UAB „Pranašumas“ atžvilgiu netaikytina dėl to, kad sutartis (jos dalis) pripažinta tariamuoju sandoriu, juolab, byloje nesant įrodymų, jog UAB „Dolika“ faktiškai sumokėjo UAB „Pranašumas“ pagal nurodytą sutartį kažkokias sumas.

21.       Teismas pažymėjo, kad tiek UAB „Pranašumas“, tiek UAB „Dolika“ pripažintini akivaizdžiai nesąžiningais asmenimis. Minėtos atsakovės, žinodamos apie sudarytą ginčo preliminariąją sutartį su ieškove, apie jos įmokėtą didžiąją dalį turto kainos, neinformavo ieškovės apie sudaromą ginčijamą sutartį. Be to, atsakovės, siekdamos ne ginčo turto perleidimo, o iš esmės kitų tikslų (papildomų lėšų pasiskolinimo), elgėsi nesąžiningai. 

22.       Pripažinus 2023 m. rugsėjo 19 d. turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. S-23-13-16978 (jo dalį dėl ginčo turto perleidimo) negaliojančiu, teismas sprendė, kad atsakovei UAB „Sigma Ventus“ grąžintinos jos sumokėtos už ginčo turtą lėšos – 76 100 Eur. Teismas įpareigojo ieškovę likusią turto kainą (21 700 Eur) sumokėti ne UAB „Pranašumas“ (su kuria buvo sudaryta preliminarioji sutartis), o paskutinei ginčo turto savininkei, t. y. atsakovei UAB „Sigma Ventus“; atitinkamai likusią atsakovės UAB „Sigma Ventus“ sumokėtos kainos dalį už ginčo turtą – 54 400 Eur (76 100 Eur – 21 700 Eur), teismas priteisė atsakovei UAB „Sigma Ventus“ iš atsakovės UAB „Dolika“. Teismas vertino, kad toks restitucijos būdas labiausiai atitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. 

23.       Teismas nesutiko su atsakovės UAB „Sigma Ventus“ teiginiu, kad ji yra sąžininga ginčo turto įgijėja, todėl ginčo turtas iš jos negali būti atimtas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra verslo subjektas, todėl siekdama įgyti tokį turtą, turėjo pasidomėti ir įsitikinti, ar pardavėjo pasiūlytas pirkti konkretus nekilnojamasis daiktas, iš tikrųjų nėra parduotas kitiems asmenims. Tačiau atsakovės atstovė patvirtino, kad to nebuvo padaryta, todėl atsakovė negali būti laikoma sąžininga prieš trečiuosius asmenis.

24.       Ieškinį tenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovių teismas priteisė 4 685,25 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 1 561,75 Eur iš kiekvienos atsakovės; atsakovėms ir tretiesiems asmenims, nesutikusiems su ieškiniu, jų patirtų bylinėjimosi išlaidų teismas neatlygino. Teismas pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidos iš atsakovių UAB ,,Pranašumas“ ir UAB ,,Dolika“, kurioms yra iškeltos nemokumo bylos, priteistinos iš jų bankroto proceso administravimui skirtų lėšų. 112,13 Eur išlaidas už procesinių dokumentų siuntimą valstybei teismas priteisė lygiomis dalimis iš atsakovių, t. y. po 37,37 Eur iš kiekvienos atsakovės. Tačiau atsižvelgė į tai, kad UAB ,,Pranašumas“ ir UAB ,,Dolika“ yra iškeltos nemokumo bylos, todėl išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą iš nurodytų atsakovių teismas nepriteisė.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

25.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Sigma Ventus“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti, priteisti atsakovei UAB „Sigma Ventus“ iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodomi šie esminiai argumentai:

25.1.                      Skundžiamu sprendimu teismas taikė kasacinio teismo praktiką, esant skirtingoms bylų faktinėms aplinkybėms, todėl sprendimas nepagrįstai grindžiamas jame nurodyta kasacinio teismo praktika.

25.2.                      Teismas ex officio peržengė ginčo ribas ir už ieškovę suformulavo reikalavimą (ieškinio dalyką), pažeidžiant dispozityvumo principą. Ieškovė ieškiniu reikalavo preliminariąją sutartį dėl turto pripažinti pagrindine turto pirkimo–pardavimo sutartimi, o teismas sprendimu pripažino ieškovės nuosavybės teisę į turtą. Tai skirtingi teisiniai institutai su skirtingu reglamentavimu ir sąlygomis.

25.3.                      Teismas pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas. Teismas nevertino byloje esančių įrodymų, kad pati ieškovė kaip vartotoja buvo itin neapdairi, nerūpestinga, kas nepateisinama ir tuo negali būti paneigiami kitų asmenų interesai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė laiku nesiėmė veiksmų, kad jos teisės nebūtų pažeistos. Ieškovė jau anksčiau galėjo ginti savo teises, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ji jau 2021 m. žinojo, jog atsakovė UAB „Pranašumas“ elgiasi nesąžiningai. Tačiau į teismą kreipėsi tik 2024 m.

25.4.                      Teismas nepagrįstai suabsoliutino ir suteikė prioritetą ieškovės, kaip vartotojos, teisų gynimui prieš UAB „Sigma Ventus“ teises, nors ieškovės ir UAB „Sigma Ventus“ iš viso nesiejo jokie teisiniais santykiai, leidžiantys juos konstatuoti kaip vartotoją ir verslininką. 

25.5.                      Teismas netinkamai taikė CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismas šio straipsnio pagrindu pripažino ieškovės nuosavybės teisę į ginčo turtą ne tik, kad jai neprašant tokiu būdu ginti jos teises (peržengus ieškinio ribas), bet ir netinkamai taikant šį straipsnį, nesant tam visų sąlygų. Ieškovės sumokėjo tik 64 proc. ginčo turto pirkimo kainos ir preliminarioje sutartyje nebuvo numatyta jokių sąlygų, leidžiančių teigti, kad ieškovė įsipareigojo finansuoti buto statybą ir kt.

25.6.                      Preliminarios sutarties negalima pripažinti pagrindine turto pirkimo–pardavimo sutartimi, nes ieškovei faktiškai turtas nebuvo perduotas nuosavybėn, o pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta preliminarios sutarties 3.3 punkte nurodytu terminu.

25.7.                      Teismas pažeidė CK 6.153 ir 6.222 straipsnių nuostatas. Teismas paneigė UAB „Sigma Ventus“ kaip sąžiningo turto įgijėjo teisę naudoti pagal atlygintiną sandorį – antstolio surašytą turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą – įgytą ginčo turtą.

25.8.                      Apeliantė teigia, kad nėra pagrindo 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovių UAB „Dolika“ ir UAB „Pranašumas“ pripažinti tariamuoju sandoriu. Sandoris buvo patvirtintas pas notarą, įregistruotas viešame registre, taigi jis realiai buvo įvykdytas ir sukėlė pasekmes.

25.9.                      Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad antstolis realizavo ne UAB „Dolika“, o ieškovei priklausantį turtą. Apeliantė pažymi, kad 2023 m. rugsėjo 19 d. ginčo turtas priklausė UAB „Dolika“. Ieškovei ginčo turtas nuosavybės teise nepriklausė nei 2021 m. lapkričio mėnesį, nei 2023 m. rugsėjo 19 d. Todėl antstolis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad ginčo turtas nepriklauso UAB „Dolika“. Antstolis aktu realizavo UAB „Dolika“ priklausantį turtą, todėl   pagrindo pripažinti jį niekiniu ir negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir CK 1.80 straipsnio pagrindu nėra. Atkreipia dėmesį, kad parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybes įgaliotas asmuo – antstolis.

25.10.                      Atsakovės nuomone, sprendimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo, sutarties ir akto pripažinimo negaliojančiais yra nepagrįstas, todėl restitucija negali būti taikoma. Jeigu būtų nuspręsta, kad sprendimo dalis dėl nuosavybės teisės pripažinimo, sutarties ir akto pripažinimo negaliojančia yra teisėta ir pagrįsta, restitucijos klausimas turėtų būti sprendžiamas kitaip. Turtas turėtų likti atsakovei UAB „Sigma Ventus“, kaip sąžiningai įgijėjai, o 39 000 Eur turėtų būti priteisti ieškovei iš UAB SME Capital 3. Tuo tarpu dėl nepatenkintų reikalavimų dalies ieškovė turi teisę reikšti reikalavimus UAB „Dolika“ bankroto byloje. Šiuo atveju turi būti įvertinta ir tai, kad ginčo turto su apsunkinimu (hipoteka) Swedbank naudai grąžinimas yra nepalankus ir pačiai ieškovei.

26.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti skundžiamą sprendimą, priteisti ieškovei iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

26.1.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai ex officio (savo iniciatyva) peržengė ginčo ribas ir už ieškovę suformulavo ieškinio dalyką ir pažeidė dispozityvumo principą. Teismas pagrįstai vertino, kad ieškovė ieškinyje suformulavo reikalavimą pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartimi pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, o ieškinio motyvuose ir bylos nagrinėjimo metu iš esmės prašė pripažinti jai nuosavybės teises pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį į šį nekilnojamąjį turtą.

26.2.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl įrodymų vertinimo. Ieškovės nuomone, teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

26.3.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas paneigė apeliantės kaip sąžiningos įgijėjos gynybą ir taikė jai blogiausias pasekmes. Ieškovės teigimu, apeliantė niekada nebuvo sąžininga ginčo turto įgijėja. Apeliantė, būdama atidi ir rūpestinga pirkėja, turėjo pasidomėti, ar dėl įkeičiamo turto yra sudaryta preliminarioji sutartis ir, ar yra gautas kitos preliminariosios sutarties šalies sutikimas, juolab, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas gerokai vėliau nei preliminarioji sutartis. Be to, atsakovė galėjo apžiūrėti įkeičiamą objektą, o ne pasikliauti vertinimu, atliktu iš nuotraukų, neatitinkančių buto būklės. Apeliantė neįrodė, jog faktiškai nežinojo ir negalėjo žinoti sandorio teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu. Todėl nėra pagrindo ginti apeliantės teises.

26.4.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo atmesti ieškovės ieškinį, nes pasirinktas netinkamas civilinių teisių gynimo būdas arba taikyti visai kitokį restitucijos būdą, kuris neleistų sąžiningo įgijėjo sąskaita praturtėti kitiems asmenims. Šiuo atveju ieškovė laikoma silpnesniąja šalimi sutartiniuose santykiuose su verslininku, todėl nėra pagrindo paneigti ieškovės, kaip sąžiningos vartotojos, nuosavybės teisę į turtą ir atmesti jos reikalavimą dėl nuosavybės teisių į visą ginčo turtą pripažinimo.

26.5.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo situacija neatitinka CK 6.401 straipsnio 5 dalies sąlygų. Ieškovė pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.401 straipsnio 5 dalies formuluotė „visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja“ negali būti aiškinama taip, kad tik sumokėjęs visą kainą pirkėjas įgyja nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, o sumokėjęs tik dalį kainos daiktinių teisių neįgyja.

26.6.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai gynė ieškovės kaip vartotojos teise. Ieškovės nuomone, teismas jos negynė. Ieškovė, įvykdžiusi savo prievolę atsiskaityti už perkamą turtą, galėjo pagrįstai tikėtis, jog toks turtas bus įgytas nuosavybėn ir atlaisvintas nuo bet kokių suvaržymų.

26.7.                      Ieškovė nesutinka su apeliantės pozicija dėl restitucijos taikymo. Ieškovė pritaria teismo argumentams dėl taikytos restitucijos.

26.8.                      Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė pati elgėsi itin neapdairiai, kadangi preliminarioji sutartis nebuvo išviešinta. Ieškovė laikosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2024 pateiktos nuomonės, kad atsakovių nesąžiningas elgesys negali būti panaudotas prieš ieškovę kaip vartotoją.

26.9.                      Priešingai nei teigia apeliantė, teismas pagrįstai 2021 m. lapkričio 16 d. sutartį tarp UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“ pripažino tariamuoju sandoriu. Be to, ieškovės ginčijamas 2023 m. rugsėjo 19 d. turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr. S-23-13-16978 (jo dalis dėl ginčo turto perleidimo), laikytinas pažeidžiančiu imperatyviąsias įstatymo nuostatas, nes buvo realizuotas skolininkei (šiuo atveju UAB „Dolika“) nepriklausantis turtas, todėl pagrįstai pripažintinas negaliojančiu.

27.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo notarė R. V. prašo teismo: patenkinti UAB „Sigma Ventus“ apeliacinio skundo dalį dėl pirkimo–pardavimo sandorio dalies pripažinimo negaliojančia; dėl apeliacinio skundo pagrįstumo kitoje dalyje prašo teismo spręsti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei byloje esančiais įrodymais savo nuožiūra; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

27.1.                      Notarė pažymi, kad UAB „Dolika“, įgijusi nuosavybės teisę į ginčo turtą, pirkimo–pardavimo sandorį išviešino, taip pat naudojosi turtu kaip savininkas, pvz., turėjo raktus, lankydavosi ginčo bute, turtą įkeitė hipotekos kreditoriui UAB SME Capital 3. Dėl to pirkimo–pardavimo sandorio pripažinti tariamuoju sandoriu pagrindo nėra.

27.2.                      Notarė pažymi, kad net ir pripažinus pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu, tai savaime nereikštų, kad notarė netinkamai vykdė savo pareigas ir atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Notarė, tvirtindama pirkimo–pardavimo sandorį, laikėsi teisės aktų ir kasacinio teismo praktikos keliamų teisėtumo, atidumo ir rūpestingumo reikalavimų, o teismas nenustatė, kad notarė kurią nors savo pareigą būtų pažeidusi. Jokie ginčo turto suvaržymai įregistruoti nebuvo, todėl nebuvo jokių teisinių kliūčių patvirtinti pirkimo–pardavimo sandorį.

28.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Dolika“ prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

28.1.                      Atsakovė sutinka su apeliacinio skundo argumentais, visiškai juos palaiko.

28.2.                      Teismas sprendimą priėmė pažeisdamas tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas – viršijo bylos nagrinėjimo ribas, nepagrįstai pritaikė vartojimo santykių reguliavimą, netinkamai interpretavo CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostatas, ignoravo įstatyme bei teismų praktikoje suformuotus kriterijus nuosavybės teisių pripažinimui pirkėjui, netinkamai taikė restitucijos principus, pažeisdamas sąžiningos įgijėjos – apeliantės – teises bei interesus. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl žodinio nagrinėjimo

31.       Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Šiuo atveju šalys savo reikalavimus ir atsikirtimus grindžia vien rašytiniais įrodymais, procesiniuose dokumentuose pakankamai išsamiai išdėstė savo paaiškinimus ir argumentus, todėl darytina išvada, jog nėra būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

Dėl faktinių aplinkybių

32.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad:

-       ieškovė ir atsakovė UAB „Pranašumas“ 2020 m. balandžio 27 d. sudarė preliminariąją nepastatyto buto (turto) pirkimo pardavimo sutartį Nr. 20200427/1. Preliminariąja sutartimi atsakovė UAB „Pranašumas“ įsipareigojo parduoti turtą, t. y. butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį automobilių aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė, kad turto kaina su „pilna“ apdaila (pilnos apdailos specifikacija nurodyta Priede Nr. 2) yra 2 000 Eur/kv. m už perkamą 25 kv. m buto plotą, t. y. 50 000 Eur; jeigu parduodamo buto plotas pagal kadastrinių matavimų bylą bus didesnis, tuomet kaina bus perskaičiuojama – 2 000 Eur už 1 kv. m ploto; automobilio statymo vietos kaina 6 000 Eur; bendra perkamo turto kaina – 56 000 Eur. Atsakovė UAB „Pranašumas“, be kita ko, įsipareigojo sudaryti pagrindinę sutartį per 60 kalendorinių dienų nuo statybos darbų atlikimo patvirtinimo akto pasirašymo dienos. Byloje nėra ginčo dėl to, jog minėtos šalys (ieškovė ir atsakovė UAB „Pranašumas“) taip ir nesudarė pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties;

-       ieškovė, vykdydama prisiimtus įsipareigojimus tiek pagal preliminariąją sutartį, tiek pagal žodinius atsakovės UAB „Pranašumas“ vadovo R. R. prašymus, atliko mokėjimus ir sumokėjo atsakovei UAB „Pranašumas“ iš viso 39 000 Eur: 2020 m. balandžio 28 d. – 5 000 Eur; 2020 m. gegužės 6 d. – 10 000 Eur; 2020 m. gegužės 27 d. – 1 000 Eur ir 2 000 Eur; 2020 m. birželio 1 d. – 2 000 Eur; 2020 m. gruodžio 21 d. – 5 000 Eur; 2021 m. kovo 15 d. – 3 000 Eur; 2021 m. kovo 26 d. – du kartus po 2 000 Eur; 2021 m. gegužės 28 d. – 2 000 Eur; 2021 m. rugpjūčio 2 d. – 5 000 Eur;

-       2021 m. gruodžio mėnesį ginčo butas (raktai nuo jo) faktiškai buvo perduotas ieškovei (jos giminaičiui) valdyti ir naudoti, kurį ieškovė faktiškai valdo bei naudoja iki šiol. Ieškovė (jos giminaitis) mokėjo (iki 2024 m.) už komunalines paslaugas; į bylą pateikta tarp ieškovės ir A. K. sudaryta 2021 m. gruodžio 9 d. panaudos sutartis, pagal kurią ieškovė perdavė minėtam asmeniui neatlygintinai ir neterminuotai naudotis ginčo butu;

-       atsakovės UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“ 2021 m. lapkričio 16 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8-9940, pagal kurią, be kito turto, buvo parduotas ir ginčo turtas (ginčo butas su žemės sklypo ir automobilių aikštelės dalimis);

-       2023 m. rugsėjo 19 d. antstolis V. M., vykdęs priverstinį išieškojimą iš UAB „Dolika“ išieškotojai UAB „SME Capital 3“, surašė turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. S-23-13-16978, pagal kurį, be kito turto, atsakovei UAB „Sigma Ventus“ buvo perleistas ir ginčo turtas (buto, žemės sklypo ir automobilių aikštelės dalys) už 76 100 Eur;

-       AB Swedbank ir atsakovė UAB „Sigma Ventus“ 2023 m. rugpjūčio 25 d. sudarė kredito sutartį Nr. 23-053366-IN; tinkamam įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti 2023 m. spalio 25 d. buvo (ir iki šiol yra) įregistruota UAB „Sigma Ventus“ nekilnojamojo turto, be kita ko, ir ginčo turto, hipoteka Nr. 6615;

-       nustatyta, kad atsakovė UAB „Sigma Ventus“ ir UAB „Gojaus dovanos“ (atstovaujama R. R.) 2024 m. sausio 9 d. sudarė turto nuomos sutartį, pagal kurią, be kita ko, UAB „Sigma Ventus“ išnuomojo ginčo turtą UAB „Gojaus dovanos“ laikotarpiui nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d.; minėta nuomos sutartis 2024 m. vasario 21 d. buvo nutraukta;

-       ieškovė 2024 m. vasario 6 d. siuntė atsakovei UAB „Pranašumas“ pretenziją dėl pagrindinės ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo;

-       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-2191-936/2024 (dabartinis Nr. eB2-861-936/2025), UAB „Dolika“ iškelta nemokumo byla; nemokumo administratore paskirta UAB „Bauleta“; nutartis įsiteisėjo 2024 m. birželio 22 d.;

-       Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1307-861/2025, UAB „Pranašumas“ iškelta nemokumo byla; nemokumo administratore paskirta UAB „VRBV“; nutartis įsiteisėjo 2025 m. vasario 1 d.;

-       ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti negaliojančia 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8-99400, sudarytos tarp atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“, dalį ir 2023 m. rugsėjo 19 d. turto perdavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. S-23-13-16978 dalį dėl ginčo turto perleidimo; 2) pripažinti pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovės ir atsakovės UAB „Pranašumas“ 2020 m. balandžio 27 d. sudarytą preliminariąją sutartį, kurios pagrindu atsakovė UAB „Pranašumas“ pardavė, o ieškovė įsigijo ginčo turtą už 56 000 Eur; 3) įpareigoti ieškovę sumokėti atsakovei UAB „Pranašumas“ likusią 21 700 Eur buto kainos dalį per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33.       Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės patikslintą ieškinį ir: 1) pripažino ieškovei nuosavybės teises į ginčo turtą (butą, 1/24 dalį automobilių aikštelės ir 35/2208 dalis žemės sklypo); 2) pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8-9940, sudarytos tarp UAB ,,Pranašumas“ ir UAB ,,Dolika“, dalį dėl ginčo turto pardavimo; 3) pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento antstolio V. M. 2023 m. rugsėjo 19 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. S-23-13-16978 dalį dėl ginčo turto perleidimo; 4 ) taikė restituciją – priteisė atsakovei UAB „Sigma Ventus“ iš ieškovės 21 700 Eur; priteisė atsakovei UAB „Sigma Ventus“ iš atsakovės UAB ,,Dolika“ 54 400 Eur; 5) paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

34.       Atsakovė UAB „Sigma Ventus“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – ieškovės ieškinį atmesti. Toliau teisėjų kolegija pasisakys dėl pagrindinių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl netinkamos teismų praktikos taikymo

35.       Apeliantė teigia, kad skundžiamas sprendimas nepagrįstai grindžiamas jame nurodyta kasacinio teismo praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2024; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-611-881/2023; Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 27 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-412-653/2024. Apeliantės teigimu, minėtų bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės bei reikalavimai nesutampa, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi šiose bylose pateiktais išaiškinimais.  

36.       Sutiktina su apeliantės argumentais, kad nurodytų civilinių bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti nesutampa. Pavyzdžiui, kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011 sprendė klausimą ar vartotojas gali būti ginamas CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pripažįstant pirkėjui nuosavybės teisę į statomą būstą, kai tolesnis sutarties vykdymas nutrūksta dėl pardavėjo (rangovo) verslininko bankroto. Tuo tarpu šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė apeliantė, atsakovei UAB „Pranašumas“, su kuria ieškovė buvo sudariusi preliminariąją sutartį dėl ginčo turto, bankroto byla buvo iškelta 2025 m., jau nagrinėjant šią bylą. Ginčo turtą atsakovė UAB „Sigma Ventus“ nuosavybės teise įgijo vykdymo procese 2023 m. rugsėjo mėn. Kitose bylose – kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2024, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-611-881/2023 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-412-653/2024 ieškiniai buvo pareikšti atsakovėms UAB „Pranašumas“ ir UAB Sutelktinio finansavimo platformai „Profitus“ dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, sutartinės hipotekos pripažinimo niekine ir negaliojančia ir kitų klausimų išsprendimo. Tais atvejais ginčo turtas priklausė UAB „Pranašumas“, tik buvo apsunkintas sutartine hipoteka atsakovės UAB ,,Profitus“ naudai. Be to, pirkėjai buvo sumokėję nuo 94 iki 96 proc. turto kainos. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje UAB „Pranašumas“ ginčo turtą pirkimo–pardavimo sutartimi perleido UAB „Dolika“, o atsakovė UAB „Sigma Ventus“  ginčo turtą įgijo vykdymo procese – pagal antstolio surašytą turto pardavimo skolininko (UAB „Dolika“) pasiūlytam pirkėjui aktą. Pažymėtina, kad ginčijamas turto perdavimo nuosavybėn aktas yra atlygintinis, o hipotekos sandoris šioje byloje nėra ginčijamas. Be to, atsakovė sumokėjo mažesnę kainos dalį (procentine išraiška), nei buvo sumokėję ieškovei išnagrinėtose civilinėse bylose.

37.       Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011 pateiktais išaiškinimais dėl restitucijos instituto taikymo (žr. ginčijamo sprendimo 83 straipsnis); taip pat išaiškinimais dėl CK 6.401 straipsnio taikymo, pateiktais kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2024; Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-611-881/2023; Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-412-653/2024 (žr. ginčijamo sprendimo 59 ir 61 punktus). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ir minėtose bylose suformuotais išaiškinimais dėl sąžiningumo vertinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti išaiškinimai yra reikšmingi tiek teisės normų aiškinimo nuoseklumui užtikrinti, tiek tinkamam jų taikymui konkrečiu atveju. Todėl apeliantės argumentai dėl netinkamos teismų praktikos taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl teismo ieškinio ribų (ne)peržengimo

38.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva peržengė pareikšto ieškinio ribas ir už ieškovę suformulavo reikalavimą (ieškinio dalyką), taip pažeisdamas CPK įtvirtintą dispozityvumo principą. Atkreipia dėmesį, kad ieškovė ieškinyje buvo suformulavusi reikalavimą – preliminariąją sutartį pripažinti pagrindine turto pirkimo–pardavimo sutartimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu pripažino ieškovės nuosavybės teisę į ginčo turtą. Apeliantės vertinimu, reikalavimas pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine turto pirkimo–pardavimo sutartimi ir reikalavimas pripažinti nuosavybės teisę į turtą yra skirtingi teisiniai institutai, kuriems taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas bei sąlygos.

39.       Sutiktina su apeliantės argumentais, kad ieškovė ieškinyje suformulavo reikalavimą pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartimi pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Tačiau iš ieškinio motyvų, paaiškinimų buvo akivaizdu, kad ieškovė siekė, jog ginčo turtas būtų pripažintas jai nuosavybės teise pagal CK 6.405 straipsnio 5 dalį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, be kita ko, vertino šias aplinkybes ir pasisakė būtent dėl ginčo turto pripažinimo ieškovės nuosavybės teisė pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį.

40.       Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustatė, kad ieškovė yra vartotoja, atsakovė UAB „Pranašumas“ – verslininkė, o tarp šių šalių sudaryta preliminarioji sutartis yra vartojimo sutartis. Todėl, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovei, kaip vartotojai, taikytina įstatyme nustatyta teisių apsauga. Atsakovė UAB „Sigma Ventus“ apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Pranašumas“ susiklosčiusių vartojimo teisinių santykių.

41.       Pažymėtina, kad savo pažeistų teisių gynimo apimtį ir būdą pasirenka nukentėjusioji šalis – vartotojas. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju vertina pasirinktą pažeistų teisių gynybos būdą atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) bei proporcingumo (CK 1.2 straipsnis) principo reikalavimus.

42.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įstatyme įtvirtinti vartotojo teisių gynimo būdai tiek esant vartojimo pirkimo–pardavimo, tiek ir vartojimo rangos teisiniams santykiams neturi būti diferencijuojami. Ginčą nagrinėjantis teismas patikrina, ar yra ieškovo-vartotojo pasirinkto teisių gynybos būdo taikymo sąlygos, ir (arba) taiko ieškovo-vartotojo pasirinktą, pažeistų teisių gynimo būdą, arba argumentuotai atsisako jį taikyti ar parenka ir taiko proporcingą bei adekvatų ieškovo-vartotojo teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2013). Nors šių bylų faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjama byla, tačiau jose pateiktas išaiškinimas dėl teismo teisės vartojimo santykiuose parinkti proporcingą ir adekvatų gynimo būdą mutatis mutandis taikytinas ir šiuo atveju.

43.       Pažymėtina ir tai, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio (pagal pareigas), vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tai reiškia, jog teismas gali kitaip nei šalys kvalifikuoti jų teisinius santykius, jei tai būtina siekiant tinkamai apginti asmens, kuris kreipėsi į teismą, pažeistas teises.

44.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta šios nutarties 39–43 punktuose, konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovei nuosavybės teisę į ginčo turto, peržengė ieškinio ribas.

Dėl CK 6.401 straipsnio 5 dalies taikymo sąlygų (ne)buvimo

45.       Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas dispozityvumo principą, CK 6.401 straipsnio 5 dalies pagrindu pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ginčo turtą, nors tam nebuvo šioje normoje numatytų sąlygų. Apeliantė nurodo, kad teismų praktikoje CK 6.401 straipsnio 5 dalis taikoma tais atvejais, kai pirkėjai yra sumokėję 94–96 proc. turto pardavimo kainos ir statytojas bankrutuoja, tuo tarpu nagrinėjamu atveju šių aplinkybių nebuvo. Be to, apeliantė akcentuoja, jog preliminarioje sutartyje nebuvo numatyta, kad ieškovė įsipareigoja finansuoti buto statybą. Tai, apeliantės teigimu, patvirtina, kad šiuo atveju nėra CK 6.401 straipsnio 5 dalies taikymo sąlygų. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka, juos laiko nepagrįstais.

46.       Pagal CK 6.401 straipsnio 1 dalį pirkėjas – fizinis asmuo gali sudaryti preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurią pardavėjas – juridinis asmuo įsipareigoja pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminarioje sutartyje numatytą gyvenamąjį namą ar butą ir po to sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį, o pirkėjas įsipareigoja pastatytą gyvenamąjį namą ar butą nupirkti už preliminarioje sutartyje nurodytą kainą. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad preliminarioje sutartyje gali būti numatyta, jog pirkėjas finansuoja gyvenamojo namo ar buto statybą sutartyje numatytomis sąlygomis, o pardavėjas atlieka užsakovo funkcijas. Šiuo atveju visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja nuo visos preliminarioje sutartyje numatytos statybos kainos sumokėjimo.

47.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad CK 6.401 straipsnyje reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis yra specifinė preliminariosios sutarties rūšis, turinti bendrųjų preliminariosios sutarties požymių, taip pat specifinių, išskiriančių ją iš kitų preliminariųjų sutarčių. Tokios sutarties šalių teisės ir pareigos yra daug platesnės nei sutarties, sudarytos pagal CK 6.165 straipsnį. Sutarties šalis – pardavėjas – įsipareigoja ne tik sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats ar pasitelkęs kitus asmenis pastatyti preliminariojoje sutartyje nurodytą būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2008). Teisinis santykių reguliavimas pagal CK 6.401 straipsnį skirtas užtikrinti būtent pirkėjo – fizinio asmens, siekiančio įsigyti butą ar namą, t. y. patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą, interesus, kai jis sudaro preliminariąją sutartį dėl dar statomo (būsimo) gyvenamojo būsto pirkimo ir savo lėšomis finansuoja statybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-219/2015).

48.       Taigi, vienas iš CK 6.401 straipsnyje reglamentuotos sutarties ypatumų yra tas, kad pirkėjas, finansuodamas gyvenamojo namo ar buto statybą (CK 6.401 straipsnio 5 dalis), aktyviai prisideda prie naujo nuosavybės objekto sukūrimo (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Tokiu atveju jis įgyją teisę į specialų pirkėjo nuosavybės teisės įgijimo būdą, besiskiriantį nuo bendrosios CK 6.393 straipsnio 4 dalyje ir 6.398 straipsnyje reglamentuotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perdavimo ir įgijimo tvarkos.

49.       Apibendrinant anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, darytina išvada, jog tam, kad būtų galima taikyti specialų pirkėjo nuosavybės teisės įgijimo būdą, numatytą CK 6.401 straipsnio 5 dalyje, būtina nustatyti, ar tarp preliminarios sutarties šalių buvo sudarytas susitarimas dėl būsimo gyvenamojo būsto pirkimo, dėl pirkėjos įsipareigojimo finansuoti ginčo turtą statybą, taip pat ar pirkėja faktiškai vykdė tokį finansavimą.

50.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovė UAB „Pranašumas“ (kaip pardavėja) ir ieškovė (kaip pirkėja) susitarė dėl būsimo būsto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo patvirtina preliminariosios sutarties sąlygos. Ši išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad preliminariosios sutarties 1 punkte aiškiai ir konkrečiai numatyta, kad atsakovė UAB „Pranašumas“ įsipareigojo parduoti butą su balkonu statomame daugiabučiame gyvenamajame name. Be to, preliminarios sutarties 3.1 papunktyje numatyta, kad pardavėjas įsipareigoja pastatyti daugiabutį namą, kuriame bus parduodamas turtas, ir įregistruoti jį Nekilnojamojo turto registre. Šios sąlygos patvirtina, kad ginčo turtas preliminarios sutarties sudarymo metu dar nebuvo pastatytas ir įregistruotas, o statybą privalėjo užbaigti atsakovė UAB „Pranašumas“. Be to, Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas patvirtina, kad butas viešame registre kaip nekilnojamasis objektas buvo įregistruotas nuo 2021 m. balandžio 16 d. Tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, preliminarioji sutartis buvo sudaryta  2020 m. balandžio 27 d.

51.       Atsakovė apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad preliminarioje sutartyje tiesiogiai nebuvo numatyta, jog ieškovės pareiga yra finansuoti statybos darbus. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė įvykdė ne tik preliminarioje sutartyje numatytus įsipareigojimus (sumokėjo 20 000 Eur avansą), bet ir papildomai, atsakovės UAB „Pranašumo“ vadovo prašymu, sumokėjo 19 000 Eur. Iš viso ieškovė atsakovei UAB „Pranašumas“ sumokėjo 39 000 Eur. Teisėjų kolegija šiuos papildomus mokėjimus pripažįsta kaip ginčo turto statybos finansavimą, nes jų pripažinimas avansu neatitiktų avanso paskirties, o laikyti juos mokėjimu už perkamą daiktą taip pat nebūtų pagrindo, kadangi pirkimo objektas – nekilnojamasis daiktas – didžiosios dalies pinigų mokėjimo momentu nebuvo net įregistruotas viešame registre (CK 6.396 straipsnis).

52.       Apibendrindama tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantės argumentais, daro išvadą, kad: ieškovė ir atsakovė UAB „Pranašumas“ susitarė dėl būsimo gyvenamojo būsto pirkimo; atsakovės UAB „Pranašumas“ ir ieškovės faktinis elgesys, ypač tai, kad ieškovė, vykdydama preliminariosios sutarties sąlygas ir atsakovės UAB „Pranašumas“ vadovo žodinius prašymus, sumokėjo 39 000 Eur, patvirtina, kad ieškovė finansavo dalį statybos darbų.

53.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės nuosavybės teisę į ginčo turtą pripažino nepagrįstai, kadangi ieškovė sumokėjo tik 64 proc. ginčo turto pirkimo kainos, o ne 94 ar 96 proc. kaip nurodyta suformuotoje teismų praktikoje. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad CK 6.401 straipsnio 5 dalis gali būti taikoma tik tuomet, kai statytojas bankrutuoja.

54.       Pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį, pirkėjas įgyja visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą nuo visos preliminariojoje sutartyje nustatytos statybos kainos sumokėjimo.

55.       Pasisakydamas dėl minėtos CK 6.401 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad formuluotė „visišką nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą pirkėjas įgyja“ negali būti aiškinama taip, kad tik sumokėjęs visą kainą pirkėjas įgyja nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ar butą, o sumokėjęs tik dalį kainos daiktinių teisių neįgyja. Nesant reglamentuotos situacijos dėl statomo gyvenamojo namo ar buto nuosavybės teisės, kai pirkėjas sumoka ne visą, o dalį jo kainos, tokio objekto nuosavybės teisės klausimas turi būti nustatomas kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į sumokėtą kainos dalį, sukurto objekto dalį, į tai, ar gyvenamasis namas ar butas perduotas pirkėjui, ir pan. Be to, įstatymo nedraudžiama pripažinti bendrosios dalinės pirkėjo ir pardavėjo nuosavybės, kai pirkėjas yra finansavęs tik dalį statybos. Kai nekilnojamojo daikto pirkėjas – vartotojas – už pastatytą būstą yra sumokėjęs didesnę dalį sutartos būsto pirkimo kainos, perdavimas pirkėjui neįformintas sutartyje nustatyta tvarka, tačiau būstas faktiškai perduotas pirkėjui, tolesnis sutarties vykdymas nutrūksta dėl pardavėjo – rangovo – verslininko bankroto, vartotojas gali būti ginamas CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pripažįstant pirkėjui nuosavybės teisę į statomą būstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-611/2017, 36 punktas).

56.       Teismų praktikoje  taip pat yra išaiškinta, kad pardavėjo (ne)mokumas pats savaime nėra lemiantis CK 6.401 straipsnio 5 dalies taikymui (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-1012/2025). Ši išvada atitinka ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-611-881/2023). Todėl CK 6.401 straipsnio 5 dalies nuostata užtikrina, kad pirkėjo sumokėtos lėšos būsto statybai būtų apsaugotos ne tik bankroto, bet ir kitų pardavėjo veiksmų ar neveikimo atvejais. Kiekvienu atveju būtina individualiai įvertinti, ar pardavėjo veiksmai nepažeidžia pirkėjo teisėtų lūkesčių bei sutartinių garantijų, net jei formaliai pardavėjas nėra bankrutavęs. Be to, kai sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo, jos sąlygos aiškintinos vartotojo naudai.

57.       Atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad CK 6.401 straipsnio 5 dalis suteikia pirkėjui – vartotojui – galimybę ginti savo teises pripažįstant jam nuosavybės teisę į statomą būstą, jei, be kita ko, yra nustatomos šios sąlygos: 1) pirkėjas yra sumokėjęs didesnę dalį sutartos būsto kainos (konkretus procentinis dydis nenustatytas – vertinamas pagal aplinkybes); 2) būsto perdavimas pirkėjui neįformintas sutartyje nustatyta tvarka, tačiau būstas faktiškai perduotas pirkėjui; 3) tolesnis sutarties vykdymas nutrūko ne tik dėl pardavėjo bankroto, bet ir dėl kitų jo veiksmų ar neveikimo. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirkėjo teisių apsauga nėra siejama su 94–96 proc. kainos sumokėjimu ir (ar) su pardavėjo nemokumu (bankrotu).    

58.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad: 1) ieškovė iki 2021 m. rugpjūčio 2 d. (iki ginčo turto perleidimo atsakovei UAB „Dolika“) buvo sumokėjusi didesnę dalį ginčo turto kainos, t. y. 39 000 Eur iš 60 700 Eur sumos; 2) turtas vėliausiai 2021 m. gruodžio mėn. buvo perduotas ieškovei, kuriuo ieškovė iki šiol naudojasi, jį įrengė; 3) pagrindinė sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovės UAB „Pranašumas“ kaltės (neveikimo), kadangi ji vengė sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, o vėliau nesąžiningai ginčo turtą perleido susijusiai įmonei. Tai, kad, kaip nurodo apeliantė, ieškovė dėl savo pažeistų teisių gynimo į teismą kreipėsi tik 2024 m., nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados, juolab atsižvelgiant į tai, jog byloje nekilo ginčo dėl termino kreiptis į teismą praleidimo.

59.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra visos CK 6.401 straipsnio 5 dalyje numatytos sąlygos taikyti specialų vartotojo teisių gynimo būdą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo turtą ieškovės nuosavybe.  

Dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo

60.       Apeliantė teigia, kad teismas negalėjo ieškovės reikalavimo tenkinti ir CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Apeliantės nuomone, akivaizdu, kad tik 64 proc. pirkimo kainos sumokėjimas negali būti pagrindu konstatuoti, kad ieškovė įvykdė pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, apeliantės teigimu, preliminarios sutarties negalima pripažinti pagrindine turto pirkimo–pardavimo sutartimi, nes ieškovei faktiškai turtas nebuvo perduotas nuosavybėn, o pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta preliminarios sutarties 3.3 punkte nurodytu terminu.

61.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovės ieškinį ir CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka dėl žemiau nurodytų motyvų.

62.       CK 1.93 straipsnio 4 dalis numato, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Iš esmės analogiška taisyklė yra numatyta ir CK 6.309 straipsnio 3 dalyje.  

63.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas CK 1.93 straipsnio 4 dalį gali taikyti esant tokioms sąlygoms: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020 67 punktas ir jame nurodyta praktika).

64.       Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio teismo pažymima, jog CK 1.93 straipsnio 4 dalies norma turi būti aiškinama ir taikoma nepažeidžiant civilinėje teisėje galiojančio sutarties laisvės principo, pagal kurį civilinių santykių subjektai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011; 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-469/2017).

65.       Tam, kad būtų patenkintas reikalavimas pripažinti galiojančiu notariškai neįformintą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį, turi būti konstatuota, kad jo šalių valia atitiko CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirkimo–pardavimo sutarties sampratą, pagal kurią pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pirkėjas įgyja teisę savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-469/2017).

66.       Sprendžiant ar šalių susitarimas laikytinas pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi, ar tik preliminariąja, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, rašytinis šio susitarimo įforminimas. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Nustačius, kad šalys sudarytu susitarimu siekė tik susitarti dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio jų susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti tokį susitarimą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128-686/2015).

67.       Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir atsakovės UAB „Pranašumas“ . sudaryta sutartis atitinka būtent preliminariosios sutarties požymius: šalys aiškiai numatė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, nustatė jos esmines sąlygas ir terminą. Todėl šią sutartį kvalifikuoti kaip pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį nėra teisinio pagrindo.

68.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalis šiuo atveju netaikytina, nes ieškovės ir atsakovės UAB „Pranašumas“ sudaryta sutartis yra preliminarioji, o ne pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis. Vis dėl to, kaip nurodyta ankstesniuose nutarties punktuose, yra pagrindas ginčo turtą pripažinti ieškovės nuosavybe pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį.

Dėl preliminarios sutarties įregistravimo viešame registre

69.       Apeliantė teigia, kad ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga, nes ginčo turtas kaip nekilnojamojo turto objektas buvo suformuotas 2020 m. gruodžio 22 d., o įregistruotas – 2021 m. balandžio 16 d., t. y. praėjus metams po preliminariosios sutarties sudarymo. Nepaisant to, preliminarioji sutartis nebuvo įregistruota ir išviešinta. Apeliantės nuomone, ieškovė negali prieš ją naudoti preliminarios sutarties, nes ji nebuvo išviešinta.

70.       Teisinė sandorių registracija ir su tuo susiję teisiniai padariniai reglamentuojami CK 1.75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Pažymėtina, kad CK 6.401 straipsnyje, kuriame reglamentuojama preliminarioji nepastatyto būsto (gyvenamojo namo ar buto) pirkimo–pardavimo sutartis, nėra nustatyta privaloma tokio sandorio teisinė registracija.

71.       Be to, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog tam, kad į CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nurodytu būdu sukuriamą nekilnojamąjį daiktą (butą, gyvenamąjį namą) galėtų būti įgyjamos nuosavybės teisės, jis turi būti suformuotas kaip turtinis vienetas ir įregistruotas viešame Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-611/2016, 34 punktas). Todėl preliminarioji sutartis objektyviai negali būti įregistruota tol, kol pats jos dalykas – gyvenamasis namas ar butas – nėra suformuotas ir įregistruotas. Reikalavimas pirkėjui įregistruoti tokią sutartį iki to momento reikštų reikalauti neįmanomo  (įregistruoti teises į objektą, kuris net nėra įregistruotas dėl to, kad nėra sukurtas).

72.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovės UAB „Pranašumas“ nuosavybės teisės į ginčo turtą Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2021 m. balandžio 16 d. Taigi, iki 2021 m. balandžio 16 d. nesant įregistruotiems ginčo objektams, juridinio fakto įregistravimo apie sudarytą preliminariąją sutartį galimybės objektyviai net nebuvo.

73.       Pažymėtina ir tai, kad statytojas (užsakovas) turi pareigą organizuoti statybos užbaigimo procedūras, kurios, be kita ko, apima statinio ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 24 straipsnio 41 dalis). Taigi, pirkėjo, sudariusio preliminariąją nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo?pardavimo sutartį, galimybė įregistruoti tokį sandorį kaip juridinį faktą Nekilnojamojo turto registre, be kita ko, priklauso ir nuo to, ar pardavėjas (statytojas) elgiasi sąžiningai ir tinkamai vykdo savo pareigas.

74.       Pagal preliminariosios sutarties 3.2 punktą, pardavėja (atsakovė UAB „Pranašumas“) įsipareigojo pranešti pirkėjui (ieškovei) apie ginčo turto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė UAB „Pranašumas“ įvykdė šį įsipareigojimą. Byloje nustatyta, kad ginčo turtas buvo perduotas ieškovei ir pastarosios įsirengtas bei naudojamas, tačiau pagrindinė turto pirkimo?pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Vėliau, jau įregistravus turtą, atsakovė UAB „Pranašumas“ jį perleido UAB „Dolika“. Taigi, ieškovė negalėjo įregistruoti preliminariosios sutarties ir dėl atsakovės UAB „Pranašumas“ atliktų veiksmų (ginčo turto perleidimo atsakovei UAB „Dolika“ ir neveikimo (neinformavimo ieškovės apie atliktą ginčo turto registravimą Nekilnojamojo turto registre)).

75.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė, neįregistravusi preliminariosios sutarties viešame registre, nepažeidė nei įstatymo reikalavimų, nei sutartinių pareigų. Įvertinusi tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 1.75 straipsnio 2 dalyje nustatytų sandorio neįregistravimo teisinių padarinių ieškovei.

Dėl sandorio ir akto dalies pripažinimo negaliojančiais CK 1.86 straipsnio ir CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindais

76.       Apeliantė teigia, kad nėra pagrindo 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 8-9940 (jos dalį dėl ginčo turto perleidimo), sudarytą tarp atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“, pripažinti negaliojančia kaip tariamąjį sandorį pagal CK 1.86 straipsnį. Apeliantės nuomone, šis sandoris buvo realiai įvykdytas ir sukėlė pasekmes – UAB „Dolika“ naudojosi turtu kaip savininkė, jį įkeitė hipotekos kreditoriui UAB SME Capital 3.

77.       CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad sandoris, sudarytas tik dėl akių, t. y. neketinant sukurti teisinių pasekmių, yra negaliojantis. Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

78.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma ir tai, kad tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

79.       Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; kt.). Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

80.       Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006).

81.       Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“ 2021 m. lapkričio 16 d. sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis (jos dalis dėl ginčo turto) yra tariamasis sandoris. Atsakovės turėjo įrodyti, kad tokia sutartis buvo realiai įvykdyta. Tačiau nei UAB „Pranašumas“, nei UAB „Dolika“ nepateikė jokių įrodymų, jog pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta turto kaina buvo faktiškai sumokėta. Tokie įrodymai nepateikti ir apeliaciniame procese. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodytos aplinkybės, kad atsakovė UAB „Dolika“ turtą buvo įregistravusi Nekilnojamojo turto registre, kad Nekilnojamojo turto registre buvo registruoti ir hipotekos sandoriai, savaime nepatvirtina, kad ginčijamas sandoris buvo realiai įvykdytas ar, kad šalys įgijo tarpusavio teises ir pareigas pagal jį. Juolab, kad R. R., kuris buvo atsakovės UAB „Pranašumas“ vadovas, bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad pirkimo–pardavimo sutartis, kurios dalį ieškovė prašo pripažinti negaliojančia, buvo sudaryta tik siekiant gauti didesnį finansavimą (kreditą). Jis taip pat nurodė, kad ateityje buvo planuojama ginčo turtą perleisti ieškovei, kuri buvo sumokėjusi didžiąją dalį sutartos kainos. Šios aplinkybės patvirtina, kad šalių (atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“) tikroji valia buvo ne sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, o sukurti nuosavybės teisės perleidimo regimybę kreditoriams, siekiant gauti (pasiskolinti) papildomų lėšų.

82.       Toks sandoris, kai nė viena šalis realiai neįgijo teisių ir pareigų pagal sutartį, o jos išorinė forma buvo panaudota tik tam, kad būtų sudaryta regimybė kreditoriams dėl nuosavybės perleidimo ir gauta finansinė nauda, pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas tariamuoju sandoriu (CK 1.86 straipsnis).

83.       Apeliantė nagrinėjamu atveju teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino 2023 m. rugsėjo 19 d. turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. S-23-13-16978 (jo dalį dėl ginčo turto perleidimo) negaliojančiu CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir CK 1.80 straipsnio pagrindu. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad antstolis pardavė turtą, kuris priklauso ieškovei, o ne atsakovei UAB „Dolika“. Apeliantė teigia, kad ieškovei ginčo turtas nuosavybės teise nepriklauso.

84.       Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ar turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui ar turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas.

85.       Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovei nuosavybės teises į ginčo turtą pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį, taip pat pagrįstai pripažino, kad 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“ (jos dalis dėl ginčo turto) buvo tariamasis sandoris. Pirmosios instancijos teismas minėtą pirkimo–pardavimo sutartį (jos dalį dėl ginčo turto perleidimo) pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad 2023 m. rugsėjo 19 d., kai buvo surašytas turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas, atsakovei UAB „Sigma Ventus“ buvo perleistas ieškovei, o ne atsakovei UAB „Dolika“, kuri buvo skolininkė vykdomojoje byloje, priklausantis turtas.

86.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta ir nustatyta anksčiau, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą taikyti CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir pripažinti negaliojančia akto dalį dėl ginčo turto perleidimo.   

Dėl restitucijos taikymo

87.       Apeliantė teigia, kad skundžiamu sprendimu taikyta restitucija jos atžvilgiu yra neteisinga, pažeidžianti restitucijos instituto esmę, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Apeliantės teigimu, ji yra sąžininga ginčo turto įgijėja, todėl restitucija jos atžvilgiu negali būti taikoma. Apeliantė nurodo, kad tai, jog iš sąžiningų įgijėjų negali būti išreikalautas turtas, įgytas pagal atlygintinius sandorius, reglamentuota CK 6.153 ir CK 6.222 straipsniuose.

88.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį (jos dalį dėl ginčo turto perleidimo), sudarytą tarp atsakovių UAB „Pranašumas“ ir UAB „Dolika“ negaliojančia. Taip pat pagrįstai pripažintas negaliojančiu 2023 m. rugsėjo 19 d. turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktas Nr. S-23-13-16978 (jo dalį dėl ginčo turto perleidimo) (žr. šios nutarties 76–86 punktus). Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs šiuos sandorius (jų dalis) negaliojančiais, ex officio sprendė klausimą dėl restitucijos (ne)taikymo, kadangi ieškovė tokio reikalavimo nebuvo suformulavusi.

89.       CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymo saugomas interesas. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai.

90.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja prievoliniai santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Taigi, savininkas gali susigrąžinti daikto valdymą restitucijos būdu, jeigu jis buvo sandorio šalis; kai savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, daiktas grąžinamas pagal daiktinės teisės normas – vindikacijos būdu.

91.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bylose dėl priverstine tvarka parduoto daikto išreikalavimo asmuo, siekdamas iki teisės pažeidimo buvusios padėties (CK 1.138 straipsnio 2 punktas), greta vindikacinio reikalavimo gali reikšti ir kitus reikalavimus, kurie yra susiję su jo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimu (CPK 5 straipsnis). Tokiu atveju asmuo turi teisę ginčyti sandorius, sudarytus dėl jo nuosavybės teise priklausančio turto, net nebūdamas jų šalimi. Pripažinus tokius sandorius negaliojančiais, teismas, vadovaudamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, privalo ex officio taikyti vienašalę restituciją, įpareigodamas vieną šalį grąžinti kitai šaliai jos sumokėtas pinigų sumas; dvišalė restitucija netaikoma, nes daiktas jo savininkui grąžinamas pagal daiktinės teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010).

92.       Apibendrinant kasacinio teismo praktiką, nurodytą anksčiau, darytina išvada, kad asmens, kuris nėra skolininkas vykdomojoje byloje, kurioje buvo parduotas jam nuosavybės teise priklausantis turtas, reikalavimas dėl turto grąžinimo sprendžiamas pagal vindikacijos taisykles; asmuo turi teisę ginčyti ir su jo turtu susijusius perleidimo sandorius. Pripažinus tokius sandorius negaliojančiais, taikoma vienašalė restitucija – įpareigojant vieną šalį grąžinant kitai šaliai jos sumokėtus pinigus; dvišalė restitucija netaikoma, nes daiktas jo savininkui grąžinamas pagal daiktinės teisės normas.

93.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suvienodindamas teismų praktiką bylose, kuriose ginčijami turto pardavimo iš varžytynių aktai, yra išaiškinęs, kad taikant restituciją pirkėjui priteisiama suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti; <...>; jeigu iš pirkėjo gauta pinigų suma jau išmokėta išieškotojams, tai pirkėjui, kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje, ji priteisiama iš skolininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Šios taisyklės taikytinos ir pripažinus negaliojančiu pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010).

94.       CK 6.145 straipsnio 2 dalis numato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Tačiau ir tokiais atvejais lieka galioti pagrindinė taisyklė – restitucija taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių.

95.       Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 2021 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8-9940 dalį dėl ginčo turto perleidimo negaliojančia, nusprendė netaikyti restitucijos, nes byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad UAB „Dolika“ būtų sumokėjusi UAB „Pranašumas“ kokias nors pinigų sumas pagal ginčijamą sandorį. Ši pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apeliaciniame procese neginčijama, todėl dėl to teisėjų kolegija plačiau ir nepasisako.

96.       Apeliantė ginčo turtą įgijo vykdymo proceso metu iš atsakovės UAB „Dolika“ pagal turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą. Ieškovės ir apeliantės prievoliniai santykiai nesiejo, nes ieškovė nebuvo skolininkė vykdomojoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal galiojančius teisės aktus antstolis nėra laikomas sandorio šalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Atsižvelgdama į tai, taip pat į kasacinio teismo praktiką, nurodytą anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė vienašalę restituciją tarp prievolinių santykių šalių (UAB „Dolika“ ir apeliantės), nors sprendime tai aiškiai neįvardyta (nenurodyta, kad taikoma vienašalė restitucija).

97.       Nustatyta, kad apeliantė už ginčo turtą sumokėjo į antstolio depozitinę sąskaitą 76 100 Eur. Šios lėšos buvo paskirstytos atsakovės UAB „Dolika“ (skolininkės vykdomojoje byloje) kreditoriams ir vykdymo išlaidoms padengti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei vadovaujantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, taikant restituciją, apeliantės sumokėta už ginčo turtą 76 100 Eur suma turėjo būti priteista iš atsakovės UAB „Dolika“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs, kad ieškovė už ginčo turtą yra nesumokėjusi 21 700 Eur, nukrypo nuo bendrųjų restitucijos taikymo taisyklių ir, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo principais, parinko tokį restitucijos būdą: įpareigojo ieškovę sumokėti 21 700 Eur sumą ne UAB „Pranašumas“, su kuria buvo sudaryta preliminarioji ginčo turto sutartis, o apeliantei; o 54 400 Eur sumą apeliantei priteisė iš UAB „Dolika“. Teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus dėl 39 000 Eur priteisimo ieškovei iš UAB SME Capital 3, pažymėdama, kad ši įmonė nėra ginčijamų sandorių šalis. Restitucija, kaip minėta anksčiau, taikoma tik tarp sandorio šalių.

98.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys (reikalavimas) pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti: jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2010). Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį nekilnojamasis daiktas gali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo tik tuo atveju, jeigu savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo.

99.       Taigi, vindikaciniu ieškiniu gali būti prašoma apginti pažeistas teises tuomet, kai savininkas nustoja valdyti daiktą ne savo valia, o daiktą be teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai.

100.       Byloje nustatyta, kad ieškovė nebuvo praradusi ginčo turto valdymo teisės: ji juo naudojosi, įsirengė, ginčo bute gyveno ir šiuo metu gyvena jos giminaitis pagal sudarytą panaudos sutartį. Esant šioms aplinkybėms, ieškovei nebuvo pagrindo reikšti vindikacinio reikalavimo; ginčo turtas buvo ir yra jos valdomas, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ginčo turtą ieškovės nuosavybe.

101.       Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, grąžindamas ieškovei turtą natūra, netinkamai taikė restitucijos normas, nes neįvertino to, kad ji yra sąžininga įgijėja, kurios teisės yra ginamos pagal CK 6.222 ir CK 6.153 straipsnius.

102.       CK 6.222 straipsnio 3 dalis numato, kad restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.153 straipsnio 1 dalis numato, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos.

103.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 47 punktą; 2023 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023 46 punktą).

104.       Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal jo žinojimą arba turėjimą žinoti tam tikras aplinkybes, „turėjimas žinoti“ reiškia asmens pareigą veikti aktyviai, pasidomėti apie tam tikras aplinkybes. Tokios pareigos turinys gali būti nulemtas asmens statuso (pvz., verslininkas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sąžiningumas versle reiškia laikymąsi tiek bendrųjų elgesio standartų, taikomų bet kuriam žmogui, tiek specifinių elgesio standartų, susiklosčiusių tam tikroje verslo srityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-823/2021 38 punktą; 2023 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-684/2023 37 punktą).

105.       Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantė yra sąžininga turto įgijėja. Nustatyta, kad apeliantė veikia nekilnojamojo turto verslo srityje, kurioje įprasta praktika – būstų pardavimas dar neužbaigus statybų, sudarant preliminariąsias sutartis su pirkėjais. Kaip profesionali pirkėja, apeliantė, siekdama įgyti nekilnojamąjį turtą, turėjo pasidomėti ir įsitikinti, ar konkretus daiktas nėra parduotas kitiems asmenims (pavyzdžiui, patikrinti faktinį naudojimą, kreiptis į pardavėją dėl konkretaus buto statuso, įsitikinti, kad jis nėra rezervuotas ir pan.). Juolab, atsižvelgiant į tai, kad R. R. bylos nagrinėjimo metu patvirtino informavęs apeliantę, jog tam tikruose butuose gyvena asmenys, įvardydamas juos kaip „nuomininkus“. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės turėjo būti atidžiau patikrintos. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad apeliantė, prieš įsigydama ginčo turtą, neatliko jo apžiūros. Vien aplinkybė, kad apeliantė lankėsi name, susipažino su ekspertizės aktu, nepakankama konstatuoti, kad ji dėjo protingas pastangas įsitikinti ginčo turto teisine padėtimi. Be to, turto įsigijimas vykdymo proceso metu lemia padidintą riziką, ir, atitinkamai, aukštesnį rūpestingumo standartą. Esant šios aplinkybėms, darytina išvada, kad nėra pakankamai duomenų, jog apeliantė objektyviai negalėjo sužinoti apie įsipareigojimus, susijusius su ginčo turtu. Dėl to apeliantė negali būti laikoma sąžininga įgijėja prieš trečiuosius asmenis (t. y. negalėjusi sužinoti, kad dėl ginčo turto buvo sudaryta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, kad ieškovė buvo sumokėjusi didžiąją ginčo turto dalį).

106.       Be to, atkreiptinas dėmesys, kad, sprendžiant klausimą, ar ginčo turtas turi būti grąžintas ieškovei, ar paliktas apeliantei, apeliantės kaip (ne)sąžiningos įgijėjos (ne)buvimas šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), bet ne kaip turto įgijėjo žinojimas ar galėjimas žinoti apie pardavimo sąlygas ir aplinkybes (CK 4.96 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-525/2007). Kaip minėta, pripažinus turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto dalį negaliojančia, taikytina vienašalė restitucija tarp sandorio šalių – UAB „Dolika“ ir apeliantės. Todėl sąžiningumo principas reikšmingas tik šių šalių tarpusavio santykių pusiausvyrai (dėl piniginių lėšų grąžinimo), o ne turto (ne)priskyrimo ieškovei, kuri turto valdymo nebuvo praradusi.

107.       Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias normas, nes ieškovei buvo grąžintas turtas, kuris šiuo metu yra įkeistas hipoteka kreditoriui AB Swedbank.

108.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime yra nurodęs, jog ginčo turtui yra įregistruota nekilnojamojo turto hipoteka Nr. 6615 (AB Swedbank naudai). Tačiau ieškovė šioje byloje neprašė panaikinti (pripažinti negaliojančiu) hipotekos sandorio ir (ar) jo dalies. Tokių reikalavimų nesuformulavo nė vienas byloje dalyvaujantis asmuo, nors ši aplinkybė visiems buvo žinoma ir į ją pirmosios instancijos teismas ne kartą atkreipė dėmesį. Dėl to teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako. Išaiškintina, kad hipoteka, kaip daiktinė teisė, pasižymi tuo, kad perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.170 straipsnio 6 dalis). Taigi hipotekos kreditorės teisės liks nepakitusios ir ji galės nukreipti išieškojimą į hipoteka apsunkintą daiktą / –us nepriklausomai nuo šios bylos baigties. Klausimas dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu gali būti sprendžiamas atskiroje byloje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-363-421/2018).

109.       Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuotina, kad: 1) ginčo turtas pagrįstai pripažintas ieškovės nuosavybe be vindikacijos taikymo, nes ieškovė nebuvo praradusi turto valdymo; 2) pripažinus ginčo turtą perleidusius sandorius negaliojančiais, tinkamai pritaikyta vienašalė restitucija tarp UAB „Dolika“ ir apeliantės (pagal turto perleidimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą), o pripažinus pirkimo–pardavimo sutarties dalį negaliojančia, restitucija netaikyta dėl įrodymų apie atliktus mokėjimus nebuvimo; 3) apeliantės argumentai dėl netinkamo restitucijos taikymo ir jos, kaip sąžiningos įgijėjos, teisių pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

110.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

111.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ar procesinės teisės normas (išskyrus, kaip minėta anksčiau netinkamai pritaikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį), nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

112.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus atsakovės UAB „Sigma Ventus“ apeliacinį skundą, sprendžiamas ieškovės turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo klausimas.

113.       Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėjo 1 600 Eur atstovui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, įrodytos, protingo dydžio, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas ieškovės prašomas išlaidas advokato pagalbai apmokėti priteisti iš atsakovės UAB „Sigma Ventus“, kurios apeliacinis skundas atmestas. Atsakovėms ir tretiesiems asmenims, nesutikusiems su ieškiniu, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

 Vilniaus apylinkės teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 Priteisti ieškovei G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sigma Ventus“, juridinio asmens kodas 302869748, 1 600 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                        Edvardas Paliokas

Jurgita Sujetienė

Agnė Vyliaudaitė