Civilinė byla Nr.3K-3-119/2006
Procesinio sprendimo kategorija 42.5; 45.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. vasario 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės “Švenčionių energija” kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB “Vilniaus vandenys” ieškinį atsakovui UAB “Švenčionių energija” ir trečiajam asmeniui UAB “Švenčionių švara” dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB “Vilniaus vandenys” nurodė, kad 2001 m. kovo 5 d. sudarė su atsakovu UAB “Švenčionių energija” vandens tiekimo ir nuotekų šalinimų sutartį Nr. 69/134, pagal kurią jis (ieškovas) įsipareigojo tiekti šaltą vandenį karšto vandens ruošimui į katilines, esančias Vilniaus g. 16a, Švenčionių g. 18a ir Stoties g. 8a, Švenčionių mieste, o atsakovas įsipareigojo apmokėti tiekėjo pateiktas sąskaitas. 2002 metais atsakovas inicijavo karšto vandens ruošimo vietos perkėlimą iš grupinių katilinių į daugiabučiuose namuose, esančiuose A. Rymo g. 5, 5A, 7, 9, 9A, 15, Gedimino g. 15, Mažoji g. 20, 22, Lentupio g. 18, 20, Vilniaus g. 4, 12, 12 B, 14, 14A, Švenčionių mieste, atsakovo įrengtus vietinius šilumokaičius (boilerius), kurie buvo prijungti prie šalto vandens tiekėjo (ieškovo) tinklų. 2002 m. gegužės 28 d. paraiškoje projektavimo sąlygų sąvadui gauti atsakovas nurodė, kad įrengiamuose vietiniuose šilumokaičiuose planuoja karšto vandens ruošimo veiklą. Atsakovas, savo iniciatyva prijungdamas vietinius šilumokaičius prie šalto vandens tiekėjo (ieškovo) tinklų, išreiškė valią gauti į nurodytus daugiabučius namus šaltą vandenį. Tai, kad atsakovas savo iniciatyva perkėlė karšto vandens ruošimo vietą iš grupinių katilinių į daugiabučiuose namuose įrengtus šilumos punktus, esminių 2001 m. kovo 5 d. sutarties Nr. 69/134 sąlygų (dalyko ir kainos), ieškovo manymu, iš esmės nepakeitė, todėl jis, laikydamas, kad šaltas vanduo karštam vandeniui ruošti ir toliau yra perkamas 2001 m. kovo 5 d. sutartyje Nr. 69/134 nustatytomis sąlygomis (CK 6.162 straipsnio 2 dalis, 6.384 straipsnio 3 dalis), nenutrūkstamai tiekė šaltą vandenį karšto vandens ruošimui į aukščiau nurodytus vietinius karšto vandens šilumokaičius. Vietiniai šilumos punktai kituose daugiabučiuose namuose, esančiuose Stoties g. 7A, Strūnaičio g. 2B, 9, 15, Švenčionėlių g. 4, 6, 28, 30, Taikos g. 1, 1A, 3, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 11A, 12, 12A, 13, 14, 14A, 15, 15A, 16, 16A, 18, 20, Užupio g. 1 ir Vilniaus g. 5, 7, 11, Švenčionių mieste, buvo įrengti ir prie jo (ieškovo) šalto vandens tinklų prijungti savavališkai, be jo (ieškovo) sutikimo ir išduotų techninių sąlygų. Tai, kad šie UAB “Švenčionių šilumos tinklai” renovuoti šilumos punktai yra atsakovo UAB “Švenčionių energija” nuosavybė, patvirtina 2001 m. vasario 15 d. Gyvenamųjų namų šildymo bei karšto vandens paruošimo įrengimų ir vamzdynų panaudos ir aptarnavimo sutartis Nr. 07, kuria atsakovas minėtus įrengimus perdavė panaudai ir aptarnavimui trečiajam asmeniui UAB “Švenčionių švara”. Nepaisant to, kad tarp šalių nebuvo pasirašytas 2001 m. kovo 5 d. sutarties Nr. 69/134 papildymas ar nauja sutartis dėl šalto vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti nurodytų daugiabučių namų karšto vandens šilumokaičiuose, ieškovo teigimu, tarp jo ir atsakovo susiklostė faktiniai sutartiniai santykiai, išreikšti konkliudentiniais veiksmais dėl šalto vandens tiekimo ir gavimo karštam vandeniui ruošti: atsakovas prijungė karšto vandens ruošimo įrenginius prie jo (ieškovo) vandentiekio tinklų ir naudojosi jo (ieškovo) patiektu šaltu vandeniu tam, kad galėtų patiekti daugiabučių namų gyventojams savo prekę – karštą vandenį (CK 1.71 straipsnio 2 dalis, 6.162 straipsnis). 2004 m. sausio 22 d. atsakovui UAB “Švenčionių energija” buvo išduota šilumos tiekimo licencija, suteikianti teisę atsakovui tiekti šilumą Švenčionių, Švenčionėlių ir Pabradės miestų gyventojams. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2002 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. 71 ir 2004 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 03-78 nustatė atsakovo bendrovei karšto vandens kainas. Atsižvelgiant į tai, kad kitų asmenų, pageidaujančių vykdyti karšto vandens tiekėjo funkcijas Švenčionių miesto gyventojams, nėra, atsakovas UAB “Švenčionių energija” įstatymų yra įpareigotas gaminti ir tiekti karštą vandenį vartotojams (CK 6.161 straipsnis, LR šilumos ūkio įstatymo 24 straipsnis, LR Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtintų Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių 41.2 punktas). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad karšto vandens tiekimas yra viena iš pagrindinių atsakovo bendrovės veiklos rūšių. Tokiomis aplinkybėmis atsakovas, kaip šilumos ir karšto vandens Švenčionių miesto gyventojams tiekėjas, privalo atsiskaityti už jam patiektą šaltą vandenį karšto vandens ruošimui. Ieškovas taip pat nurodė, kad iki 2004 m. gegužės 10 d. už dalį šalto vandens, patiekto atsakovui karštam vandeniui ruošti daugiabučių namų karšto vandens šilumokaičiuose, su juo atsiskaitydavo tiesiogiai gyventojai ir tuos atsiskaitymus jis priimdavo (CK 6.50 straipsnis). Tačiau tokia tvarka prieštaravo LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-261 patvirtintai Mokėjimo už šilumą pranešimo formai, todėl nuo 2004 m. gegužės 10 d. jis (ieškovas) įmokų už šaltą vandenį, atsakovo suvartotą karštam vandeniui ruošti daugiabučiuose namuose, iš gyventojų nepriima. Dėl to pagal pateiktas sąskaitas už patiektą šaltą vandenį karšto vandens ruošimui daugiabučiuose namuose (įskaitant karšto vandens nuotekų šalinimą bei valymą) už laikotarpį nuo įvadinių į karšto vandens šilumokaičius (boilerius) šalto vandens skaitiklių pastatymo iki 2004 m. rugpjūčio 31 d. jam (ieškovui) yra nesumokėta 67 896,73 Lt suma. Manydamas, jog šią sumą privalo apmokėti atsakovas UAB “Švenčionių energija”, ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo 67 896,73 Lt skolos už šaltą vandenį bei nuotekų šalinimo ir valymo paslaugas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui UAB “Vilniaus vandenys” iš atsakovo UAB “Švenčionių energija” 67 896,73 Lt skolos. Teismas nustatė, kad nuo 2003 m. kovo mėnesio karštas vanduo Švenčionių mieste yra teikiamas iš vietinių šilumokaičių, kurie nuosavybės teise priklauso atsakovui UAB “Švenčionių energija”. Pagal LR šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 6 dalį karštas vanduo yra atskira energijos rūšis, galinti būti pirkimo-pardavimo objektas. Daugiabučių namų gyventojai Švenčionių mieste patys neruošia karšto vandens, o centralizuotai gauna bendrą (galutinį) produktą – karštą vandenį, už kurį turi sumokėti šios energijos, t. y. karšto vandens tiekėjui. Šilumą ieškinyje nurodytiems daugiabučiams namams Švenčionių mieste tiekia tik atsakovas UAB “Švenčionių energija”, tik jam nuosavybės teise priklauso šiuose namuose įrengti vietiniai šilumokaičiai, ir tik atsakovas jų pagalba pašildo šaltą vandenį, kuris kaip kompleksinis produktas – karštas vanduo – yra patiekiamas daugiabučių namų butų gyventojams. Šių aplinkybių pagrindu, atsižvelgdamas į tai, kad vartotojai gauna kompleksinį produktą – karštą vandenį, bei remdamasis LR šilumos ūkio įstatymo 24 straipsniu ir LR Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtintų Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių 41.2 punktu, teismas padarė išvadą, jog atsakovas UAB “Švenčionių energija” yra ne tik šilumos, bet ir karšto vandens tiekėjas Švenčionių miesto daugiabučių namų gyventojams. Nustatęs, kad atsakovas karšto vandens gamybai panaudoja ieškovo produktą, teismas sprendė, jog atsakovas už jį ir turi sumokėti ieškovui. Atmesdamas atsakovo argumentus, kad šaltas vanduo buvo tiekiamas be jokio pagrindo, teismas pažymėjo, jog atsakovas, prijungdamas vietinius šilumokaičius prie ieškovui priklausančių šalto vandens tinklų, išreiškė valią gauti šaltą vandenį į vietinius šilumokaičius, kur šaltas vanduo ir buvo tiekiamas. Tokiu būdu faktiškai buvo pakeistos šalto vandens tiekimo vietos. Be to, energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis ir tiekėjas privalo sudaryti tokią sutartį, nes priešingu atveju būtų pažeistas viešasis interesas, t.y. tūkstančiai vartotojų liktų be energijos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo UAB “Švenčionių energija” apeliacinį skundą atmetė. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, ieškinyje nurodytuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose atsakovui prijungus jam nuosavybės teise priklausančius šilumokaičius prie vartotojų karšto vandens tiekimo tinklų, tarp atsakovo ir vartotojų (namų gyventojų) buvo sudarytos neterminuotos karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartys. Tokiais veiksmais faktiškai buvo pakeistos šalto vandens tiekimo vietos, nustatytos šalių 2001 m. kovo 5 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartimi Nr. 69/134, t.y. vietoj trijų grupinių boilerinių (katilinių Vilniaus, Švenčionėlių ir Stoties gatvėse Švenčionių mieste) šaltas vanduo atsakovui buvo imtas tiekti tiesiogiai į daugiabučių namų šilumokaičius. Sutikusi su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo namų gyventojai kaip ir iki vietinių šilumokaičių įrengimo, taip ir po jų įrengimo centralizuotai gauna karštą vandenį (galutinį bendrą produktą) iš šilumos tiekėjo, kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai sprendus, kad atsakovas yra ne tik šilumos, bet ir karšto vandens tiekėjas ginčo namų vartotojams, kurie už karštą vandenį turi atsiskaityti su tiekėju (atsakovu), o pastarasis su ieškovu – už šaltą vandenį, patiektą į ginčo namų šilumokaičius karšto vandens ruošimui. Atmesdama apelianto argumentus, kad jis, būdamas šilumos tiekėju į ginčo namų individualius šilumokaičius, nėra atsakingas už karšto vandens, kaip kompleksinio produkto, tiekimą vartotojams į butus, teisėjų kolegija konstatavo, kad šilumos tiekėjo pareiga tiekti karštą vandenį vartotojams yra įtvirtinta LR šilumos ūkio įstatymo 24 straipsnyje, LR Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtintų Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių 41.2 punkte ir LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 111.4 bei 111.5 punktuose. Atsakovas turi šilumos tiekimo licenciją, todėl jam yra privalomi visų minėtų teisės aktų reikalavimai. Be to, pagaminti norminių aktų reikalavimus atitinkančios kokybės karštą vandenį ir jį patiekti vartotojams bei apmokėti už šaltą vandenį, sunaudotą karštam vandeniui ruošti, atsakovą įpareigoja ir LR sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. V-455 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 24:2003 “Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai”, LR energetikos ministro 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos, taip pat Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos nuostatos. Atmesdama apelianto argumentus dėl netinkamo CK 6.184 straipsnio, reglamentuojančio viešųjų sutarčių sudarymo ypatumus, taikymo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiame CK straipsnyje nenumatyta, jog viešoji sutartis konkliudentiniais veiksmais gali būti sudaryta tik tada, kai abonentas yra fizinis asmuo, o taip pat nenustatyta, kad tokioms sutartims privaloma rašytinė forma. Atsakovo 2002 m. gegužės 28 d. paraišką dėl projektavimo sąlygų sąvado ieškovas pagrįstai įvertino kaip atsakovo ofertą pirkti iš jo šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti daugiabučiuose namuose įrengiamuose karšto vandens šilumokaičiuose, todėl per 14 dienų nuo paraiškos gavimo dienos (CK 6.184 straipsnio 1 dalis) priėmė atsakovo pasiūlymą, išduodamas 2002 m. birželio 12 d. technines sąlygas Nr. 02/08, o, įrengus vietinius šilumokaičius, imdamas į juos nepertraukiamai tiekti šaltą vandenį. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, neginčijamai patvirtina, kad abiejų šalių valia, išreikšta konkliudentiniais veiksmais, tarp šalių susiklostė sutartiniai – šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti – santykiai. Aiškindama atsakovo su gyventojais pasirašytas šilumos (termofikacinio vandens) tiekimo sutartis, kolegija vadovavosi CK 6.193 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgdama į tikruosius šalių ketinimus, kurie, kolegijos nuomone, yra akivaizdūs: vartotojai siekia gauti galutinį produktą – karštą vandenį, kurį turi patiekti atsakovas, todėl atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pagal šias sutartis jis parduoda vartotojams tik šilumą karštam vandeniui sušildyti iki nustatytos karšto vandens temperatūros ir šiai temperatūrai palaikyti.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB “Švenčionių energija” prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.161, 6.167, 6.184, 6.383-6.388 straipsnių ir 1.93 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai ginčo šalių santykius kvalifikavo kaip sutartinius šalto vandens pirkimo-pardavimo santykius, susiklosčius sutarties, sudarytos konkliudentiniais veiksmais, pagrindu. Kasatoriaus manymu, tarp ginčo šalių apskritai neatsirado jokie prievoliniai teisiniai santykiai, juo labiau konkliudentinių veiksmų išdavoje. Nei CK 6.384-6.388 straipsniai, nei LR šilumos ūkio įstatymas ir jo pagrindu priimti poįstatyminiai teisės aktai nenustato prievolės šilumos tiekėjui pirkti šaltą vandenį tam, kad jį pašildyti ir patiekti gyventojams (vartotojams). Priešingai, minėti teisės aktai nustato vartotojo teisę pasirinkti karšto vandens tiekėją ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Energijos (taigi ir šalto vandens karštam vandeniui ruošti) pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Viešoji sutartis konkliudentiniais veiksmais negali būti sudaryta (CK 6.184 straipsnis). Pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį konkliudentiniai veiksmai – prisijungimas prie energijos tiekimo tinklų – laikytini sutarties sudarymu tik tuo atveju, jeigu pagal jau sudarytą sutartį abonentas yra fizinis asmuo. Be to, teismai nepagrįstai atsakovo veiksmus gaunant technines sąlygas šilumokaičiams įrengti įvertino kaip atsakovo valią sudaryti sutartį konkliudentiniais veiksmais. Atsakovo 2002 m. gegužės 28 d. paraiška dėl projektavimo sąlygų sąvado, teismų įvardyta kaip atsakovo oferta šaltam vandeniui pirkti, buvo adresuota ne ieškovui UAB “Vilniaus vandenys”, o Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui, kuris 2002 m. rugsėjo 16 d. ir išdavė atsakovo bendrovei projektavimo sąlygų sąvadą. Ieškovo 2002 m. birželio 12 d. techninės sąlygos Nr. 02/08, teismų įvertintos kaip ieškovo akceptas parduoti šaltą vandenį, buvo skirtos ne atsakovui, o Švenčionių rajono Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui, kuris 2002 m. gegužės 29 d. kreipėsi į ieškovą su paraiška vandens tiekimo ir kanalizavimo techninėms sąlygoms gauti. Kasatoriaus teigimu, jis, gaudamas technines sąlygas, nesiekė sudaryti naujo susitarimo pirkti-parduoti šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti arba pakeisti galiojančios 2001 m. kovo 5 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 69/134 sąlygų. Projektavimo dokumentai šilumokaičiams įrengti negalėjo sukurti ir nesukūrė atsakovui prievolės pirkti iš ieškovo šaltą vandenį.
2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius bei karšto vandens ruošimo ir pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas (LR šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 1 dalį, CK 6.161 straipsnio 5 dalį, 6.383-6.391 straipsnius, LR ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 15, 17 punktus ), todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas UAB “Švenčionių energija” yra ne tik šilumos, bet ir karšto vandens tiekėjas Švenčionių mieste. Kasatoriaus manymu, teismai, darydami tokią išvadą, painioja dvi skirtingas ūkinės veiklos rūšis – šilumos energijos tiekimą ir karšto vandens tiekimą. Pagal įstatus atsakovo bendrovė vykdo šilumos energijos tiekimo vartotojams ūkinę veiklą, kurios tikslas – užtikrinti atitinkamą vartotojo gyvenamojo namo (buto) kambarių temperatūrą ir kurios specifika pasireiškia tuo, kad atsakovas pagamina specifinį produktą – atitinkamos temperatūros termofikacinį karštą vandenį, kurį patiekia į namo (buto) šildymo sistemas (radiatorius). Šaltas geriamas vanduo, atsakovui teikiant šilumos energijos tiekimo vartotojams paslaugą (apšildant butus), nėra naudojamas. Kasatoriaus (atsakovo) teigimu, jo teikiamos paslaugos tikslas yra padėti ieškovui vykdyti šiam pavestą ūkinę veiklą – aprūpinti gyventojus geriamuoju (taip pat ir karštu) vandeniu (LR geriamojo vandens įstatymo 1 straipsnis, 2 straipsnio 1, 2, 25 dalys, 5 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Šilumokaityje vykstant geriamojo vandens pašildymui, atsakovas ieškovo tiekiamo šalto vandens nenaudoja, nes techniškai šilumokaityje ieškovo prekė – vanduo ir atsakovo prekė – šilumnešis (karštas termofikacinis vanduo) nesusimaišo. Tokiu būdu karštas vanduo gyventojams į butus tiekiamas pagal jo sudėtines dalis ir tiekia jį iš karto du tiekėjai (geriamąjį šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti parduoda ieškovas, o šilumą (termofikacinį vandenį) šiam vandeniui sušildyti ir jo temperatūrą palaikyti parduoda atsakovas), kiekvienas kurių gauna savo patiektos produkcijos kainą. Atsakovas, būdamas šilumos tiekėju į namo individualų šilumokaitį, nėra atsakingas už karšto vandens, kaip kompleksinio produkto, tiekimą į butus, todėl teismai neturėjo pagrindo tapatinti jį, kaip didžiausią šiuo metu šilumos tiekėją Švenčionių mieste, su karšto vandens tiekėju gyventojams gyvenamajame name. Be to, šilumos (termofikacinio vandens) tiekimo sutartis nėra tapati geriamojo karšto vandens gyventojams tiekimo sutarčiai.
3. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 2.77-2.80 straipsnius ir LR Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtintas Šilumos tiekimo licencijavimo taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, kaip šilumos tiekimo licencijos turėtojas, yra įpareigotas tiekti karštą vandenį gyventojams. Kasatoriaus teigimu, tik esant dvišalei sutarčiai tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo (gyventojo), šilumos tiekėjas privalo tiekti gyventojams ir karštą vandenį (Taisyklių 41 punktas). Licencijos turėjimas suteikia teisę, bet ne pareigą vykdyti licencijuojamą ūkinę veiklą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB “Vilniaus vandenys” prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad nustatę, jog visuose ginčo namuose prie vartotojų karšto vandens tiekimo tinklų yra prijungti atsakovui nuosavybės teise priklausantys vietiniai šilumokaičiai, kuriuose gaminamas karštas vanduo, bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi CK 6.384 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas UAB „Švenčionių energija“ yra karšto vandens tiekėjas ginčo namų gyventojams ir kad atsakovas yra sudaręs su ginčo namų gyventojais (vartotojais) neterminuotas karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis. Kad galėtų vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus vartotojams, kasatorius prijungė savo karšto vandens ruošimo įrenginius prie ieškovo vandentiekio tinklų ir tokiu būdu, pasitelkdamas į pagalbą ieškovą, vykdė savo sutartinius įsipareigojimus – tiekė vartotojams į butus karštą vandenį. Ieškovo manymu, nepaisant to, kad tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo įforminta nauja sutartis ar pasirašytas 2001 m. kovo 5 d. vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutarties Nr. 69/134 pakeitimas dėl šalto vandens patiekimo vietos perkėlimo iš grupinių boilerinių į vietinius šilumokaičius, teismai pagrįstai sprendė, kad šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti sutartis tarp ginčo šalių buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis). Nors 2002 m. gegužės 28 d. paraišką dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo atsakovas UAB „Švenčionių energija“ adresavo ne ieškovui, o Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui, ši institucija tik vykdė LR statybos įstatymo numatytas funkcijas ir veikė iš esmės kaip tarpininkas atsakovui, kaip statytojui, gaunant projektavimo sąlygas, todėl teismai pagrįstai vertino šią paraišką kaip atsakovo ofertą ieškovui pirkti iš šio šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti. Kasatoriaus tvirtinimas, kad šilumos energijos tiekimas ir karšto vandens tiekimas yra dvi skirtingos ūkinės veiklos rūšys, prieštarauja LR šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 24 ir 30 dalių nuostatoms, pagal kurias karšto vandens gamyba, perdavimas ir tiekimas yra šilumos ūkio veiklos sudėtinė dalis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
2001 m. kovo 5 d. ieškovas UAB “Vilniaus vandenys” ir atsakovas UAB “Švenčionių energija” sudarė vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 69/134, pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti atsakovui šaltą vandenį į atsakovui priklausančias katilines, esančias Vilniaus g. 16a, Švenčionėlių g. 18a ir Stoties g. 8a, Švenčionių m. Ši sutartis nėra nutraukta ir šiuo metu galioja. Nuo 2003 m. kovo mėnesio karštas vanduo Švenčionių mieste yra tiekiamas ne iš grupinių katilinių, buvusių Vilniaus, Švenčionėlių ir Stoties gatvėse, o iš vietinių šilumokaičių, esančių ieškinyje nurodytuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose ir nuosavybės teise priklausančių atsakovui. Visi šie vietiniai šilumokaičiai yra prijungti prie ieškovui UAB “Vilniaus vandenys” priklausančių šalto vandens tinklų, kuris yra vienintelis šalto vandens tiekėjas Švenčionių mieste.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.
Dėl sutartinių – šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti – santykių tarp šalių buvimo
Kasatoriaus (atsakovo) teigimu, energijos (taip pat ir šalto vandens karštam vandeniui ruošti) pirkimo-pardavimo sutartis (6.383-6.391 straipsniai) yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnis), kuri konkliudentiniais veiksmais negali būti sudaryta (CK 6.184 straipsnis), todėl tarp jo ir ieškovo neatsirado jokie sutartiniai šalto vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo-pardavimo santykiai
Nesutikdama su šiais kasatoriaus argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis yra šalių susitarimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.154, 6.159 straipsniai), kurio buvimą gali patvirtinti ne tik rašytinis dokumentas, bet ir konkliudentiniai šalių veiksmai (CK 1.71 straipsnis). Sutartinių santykių nebuvimą būtų galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu įstatymas imperatyviai reikalautų, kad šalys savo susitarimą įformintų tam tikra specialia forma, ir imperatyviai nustatytų, kad formos reikalavimų nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančia. Nagrinėjamu atveju tokių imperatyvių reikalavimų energijos pirkimo-pardavimo sutarties formai ir sutarties formos nesilaikymo padarinių aukščiau minėtos CK normos nenustato, todėl sutartinių santykių tarp ginčo šalių buvimą gali patvirtinti ir konkliudentiniai šalių veiksmai.
Bylos duomenimis, 2001 m. kovo 5 d. šalys sudarė vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 69/134 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti atsakovui šaltą vandenį į atsakovui priklausančias tris grupines boilerines, esančias Vilniaus, Švenčionėlių ir Stoties gatvėse, Švenčionių mieste. Rekonstruodamas šilumos punktus gyvenamuosiuose namuose, esančiuose A. Rymo g. 5, 5A, 7, 9, 9A, 15, Gedimino g. 15, Mažoji g. 20, 22, Lentupio g. 18, 20 ir Vilniaus g. 4, 12, 12 B, 14, 14A, Švenčionių mieste, 2002 m. gegužės 28 d. atsakovas pateikė paraišką dėl projektavimo sąlygų sąvado, kurioje pažymėjo, kad ketina užsiimti šilumos reguliavimo ir karšto vandens ruošimo veikla, kartu nurodydamas visus būtinus geriamojo šalto vandens, reikalingo karštam vandeniui ruošti, poreikius ir charakteristikas (1 t., b. l. 55). 2002 m. birželio 12 d. gavęs iš ieškovo technines sąlygas Nr. 02/08 geriamojo vandens tiekimui ir nutekamųjų vandenų nuleidimui Švenčionių mieste (1 t., b. l. 58), atsakovas minėtuose namuose įrengė vietinius šilumokaičius. Vietinius šilumokaičius kituose ieškinyje nurodytuose gyvenamuosiuose namuose, esančiuose Stoties g. 7A, Strūnaičio g. 2B, 9, 15, Švenčionėlių g. 4, 6, 28, 30, Taikos g. 1, 1A, 3, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 11A, 12, 12A, 13, 14, 14A, 15, 15A, 16, 16A, 18, 20, Užupio g. 1, Vilniaus g. 5, 7, 11, Švenčionių mieste, atsakovo nuosavybėn perdavė šiuos šilumokaičius įrengusi UAB “Švenčionių šilumos tinklai”. Visus šiuos atsakovui nuosavybės teise priklausančius šilumokaičius prijungus prie ieškovo šalto vandens tinklų, pastarasis ėmė tiekti į juos šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks šalių elgesys (atsakovo atitinkamo turinio paraiškos pateikimas ir ieškovo techninių sąlygų atsakovo nurodytai veiklai išdavimas, atsakovui priklausančių šilumokaičių prie ieškovo šalto vandens tinklų prijungimas ir ieškovo šalto vandens į atsakovo šilumokaičius tiekimas bei pastarojo faktinis jo naudojimas karštam vandeniui ruošti) pripažintinas pakankamu pagrindu išvadai dėl sutartinių – šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ruošti – santykių tarp ginčo šalių jų abiejų valia, realizuota konkliudentiniais veiksmais, susiklostymo.
Atsakovui priklausančių vietinių šilumokaičių, esančių ginčo gyvenamuosiuose namuose, prijungimą prie ieškovo šalto vandens tiekimo tinklų bylą nagrinėję teismai vertino tik kaip vieną iš atsakovo veiksmų, kuriais jis išreiškė savo valią pirkti iš ieškovo šaltą vandenį karštam vandeniui planuojamuose įrengti vietiniuose šilumokaičiuose ruošti, todėl nepagrįsti yra kasatoriaus argumentai dėl netinkamo CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo. Be to, darydami išvadą dėl prievolinių teisinių santykių tarp ginčo šalių susiklostymo, bylą nagrinėję teismai šios teisės normos ir netaikė.
CK 6.184 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios viešųjų sutarčių sudarymo ypatumus, šiuos ypatumus sieja su akceptavimo, kuris, atsižvelgiant į viešosios sutarties esmę, yra privalomas, terminais ir šių terminų nesilaikymo pasekmėmis, taip pat su atsisakymo sudaryti sutartį ofertoje siūlomomis sąlygomis teisiniais padariniais, o ne su pačia viešųjų sutarčių sudarymo forma. CK 6.184 straipsnio 1 dalis nuostata, numatanti, kad šalis, gavusi ofertą viešajai sutarčiai sudaryti, per keturiolika dienų nuo ofertos gavimo turi atsiųsti kitai šaliai pranešimą apie akceptavimą, nenurodo jokios konkrečios nei ofertos, nei pranešimo apie akceptavimą formos, todėl negali būti pagrindas išvadai, kaip nurodo kasatorius, kad pagal CK 6.184 straipsnį viešoji sutartis konkliudentiniais veiksmais negali būti sudaryta. Tiek ofertos, tiek akcepto formai ir viešosios sutarties sudarymo atveju taikomos bendrosios ofertos ir akcepto formą reglamentuojančios CK 6.167-6.178 straipsnių nuostatos, nenumatančios jokios specialios ofertos ir akceptavimo veiksmų atlikimo formos. Svarbu, kad tai būtų pakankamai apibūdintas ir aiškiai išreikštas oferento ketinimas ir akceptanto sutikimas sudaryti sutartį. Atsakovo 2002 m. gegužės 28 d. paraiškos dėl projektavimo sąlygų sąvado, kurioje jis pažymėjo, jog ketina užsiimti šilumos reguliavimo ir karšto vandens ruošimo veikla, bei nurodė karštam vandeniui ruošti reikalingus geriamojo šalto vandens energetinių resursų poreikius ir charakteristikas, pateikimas, ir ieškovo 2002 m. birželio 12 d. (t.y. CK 6.184 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino ribose) techninių sąlygų Nr. 02/08 geriamojo vandens tiekimui ir nutekamųjų vandenų nuleidimui Švenčionių mieste išdavimas pakankamai patvirtino atsakovo ketinimą pirkti iš ieškovo ir pastarojo ketinimą parduoti atsakovui šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti. Dėl pasakyto konstatuotina, jog bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsakovo 2002 m. gegužės 28 d. paraiškos pateikimą ir ieškovo 2002 m. birželio 12 d. techninių sąlygų išdavimą vertino kaip atsakovo ofertą ir ieškovo akceptą sudaryti susitarimą dėl šalto vandens pirkimo-pardavimo karštam vandeniui ginčo daugiabučiuose namuose įrengiamuose šilumokaičiuose ruošti. Kasatoriaus argumentas, kad projektavimo dokumentai šilumokaičiams įrengti negalėjo sukurti ir nesukūrė atsakovui prievolės pirkti iš ieškovo šaltą vandenį, yra teisiškai nereikšmingas, nes tokia išvada byloje nebuvo padaryta.
Dėl atsakovo, kaip karšto vandens tiekėjo
Šilumos ūkio valstybinis valdymas reglamentuojamas laikantis konkurencijos principo (LR šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnis). Pagal LR šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį karšto vandens ruošimas ir tiekimas yra grindžiami konkurencija vartotojams pasirenkant karšto vandens teikėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Šio įstatymo 1 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo paskirtį ir tikslus, 2 dalis kaip vieną pagrindinių šilumos ūkio reglamentavimo tikslų numato patikimo ir kokybiško šilumos tiekimo šilumos vartotojams užtikrinimą. Taigi įstatymų leidėjas, reglamentuodamas šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę, viena vertus, skatina konkurenciją tarp šilumos gamintojų ir tiekėjų vartotojų poreikiams šilumai tenkinti, siekdamas sudaryti kiek įmanoma palankesnes teisines galimybes vartotojams savo nuožiūra pasirinkti alternatyvių energijos rūšių šilumos tiekėją, šilumos gamintoją, karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Kita vertus, šilumos ūkio subjektų santykių reglamentavimo pagal konkurencijos normas principas neturėtų sudaryti kliūčių vartotojų poreikių šilumai, kaip tokių, patenkinimui bei turėtų būti derinamas su įstatyme visuotinai deklaruojamu tikslu užtikrinti patikimą ir kokybišką, vartotojų poreikius ir finansines galimybes atitinkančių šilumos ir karšto vandens gamybos bei tiekimo vartotojams paslaugų teikimą.
LR šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje numatyta, kad šilumos ūkis yra energetikos ūkio sritis, tiesiogiai susijusi su šilumos ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu. Šilumos tiekėjas – juridinis asmuo, valdantis šilumos perdavimo tinklą, organizuojantis šio tinklo eksploatavimą gaminant (perkant) šilumą ir tiekiant ją vartotojams (LR šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 23 dalis) – privalo turėti šilumos tiekimo licenciją (LR šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 1 dalis) – dokumentą, suteikiantį licencijos turėtojui teisę verstis šilumos tiekimu apibrėžtoje teritorijoje (LR šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 25 dalis). Šilumos tiekimas apibrėžiamas kaip centralizuotai pagamintos šilumos ir (ar) karšto vandens pristatymas ir perdavimas šilumos vartotojams (LR šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 24 dalis). Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982, 41.2 punkte numatyta, kad įmonė, kuri verčiasi šilumos tiekimo veikla, privalo tiekti šilumą ir (ar) karštą vandenį vartotojams pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutartis. Pagal LR šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį karšto vandens tiekėju gali būti juridinis asmuo, tiekiantis karštą vandenį pagal karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį, arba šilumos tiekėjas, tiekiantis karštą vandenį pagal šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Karštas vanduo – tai geriamasis vanduo, pašildytas iki higienos normomis nustatytos temperatūros (LR šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Sistemiškai aiškinant nurodytas materialinės teisės normas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti LR šilumos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą patikimo ir kokybiško šilumos patiekimo vartotojams tikslo įgyvendinimą, tuo atveju, kai nėra sąlygų realizuoti LR šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sudaryti vartotojams galimybę pasirinkti karšto vandens tiekėją, įstatymas, nors ir netiesiogiai, įpareigoją šilumos tiekėją tiekti vartotojams ne tik šilumą, bet ir karštą vandenį. Tuo atveju, kai šilumos tiekėjas yra ir karšto vandens tiekėjas, karštas vanduo vartotojams yra tiekiamas pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis (LR šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų (toliau – Sąlygos), patvirtintų LR ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289, 26 punktas). Remiantis Sąlygų 17 punktu pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis vartotojams yra tiekiamas kompleksinis produktas – karštas vanduo, kurį sudaro geriamasis šaltas vanduo ir šiluma jam sušildyti iki teisės aktuose nustatytos karšto vandens temperatūros bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. Tokia sutartis laikoma sudaryta nuo pastato (gyvenamojo namo ar jų grupės (Sąlygų 5 punktas)) karšto vandens įrenginių prijungimo prie karšto vandens tiekėjo įrenginių (Sąlygų 20 punktas).
Bylos duomenimis, likvidavus visas grupines boilerines (katilines), buvusias Švenčionių mieste, karštas vanduo šiame mieste imtas ruošti daugiabučiuose namuose įrengtuose karšto vandens ruošimo individualiuose šilumokaičiuose, kurie nuosavybės teise priklauso atsakovui UAB “Švenčionių energija”. Duomenų, kad kas nors kitas ruoštų ir tiektų karštą vandenį ginčo gyvenamųjų namų vartotojams arba kad karštą vandenį ruoštų patys gyventojai, byloje nėra. Aplinkybių, kad jis yra vienintelis šilumos tiekėjas ginčo gyvenamųjų namų butų gyventojams ir kad šiuose namuose tiek jo paties įrengtus, tiek jam bendrovės “Švenčionių šilumos tinklai” perduotus vietinius šilumokaičius jis prijungė prie vartotojų (namų butų gyventojų) karšto vandens teikimo tinklų, atsakovas neginčija. Be to, atsakovas UAB “Švenčionių energija” yra vienintelis juridinis asmuo, kuris kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją dėl karšto vandens, numatomo tiekti Švenčionių mieste, kainų pagal LR šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 8 dalį suderinimo (2 t., b. l. 23, 44). Jokie kiti šilumos ūkio subjektai, pageidaujantys tiekti karštą vandenį Švenčionių miesto gyventojams, kas būtų sudarę galimybę, remiantis LR šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, šiems gyventojams pasirinkti karšto vandens tiekėją, į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, nesikreipė. Tokiomis aplinkybėmis, atsakovui prijungus jo įrenginius (šilumokaičius) prie ginčo daugiabučių namų karšto vandens įrenginių, tarp atsakovo ir šių namų butų gyventojų susiklostė neterminuoti sutartiniai karšto vandens pirkimo-pardavimo santykiai (CK 6.384 straipsnio 1 dalis, 1.71 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą materialinės teisės normų aiškinimą, bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovo buvimo ne tik šilumos, bet ir karšto vandens tiekėju ginčo daugiabučių namų butų gyventojams Švenčionių mieste. Dėl pasakyto kasatoriaus argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė LR šilumos ūkio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės norminių aktų nuostatas, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Pagal Sąlygų 18 punktą karšto vandens tiekėjas pats gamina ir tiekia karštą vandenį arba perka šilumą karštam vandeniui ruošti iš šilumos tiekėjo ir geriamą šaltą vandenį iš šalto vandens tiekėjo ir tiekia karštą vandenį vartotojams. Šilumos karštam vandeniui ruošti atsakovui, kaip šilumos tiekėjui, pirkti nereikia. Bylos duomenimis, ginčo gyvenamuosiuose namuose esantys atsakovo šilumokaičiai yra prijungti prie ieškovo UAB “Vilniaus vandenys”, kuris yra vienintelis šalto vandens tiekėjas Švenčionių mieste, tinklų. Taigi geriamą šaltą vandenį, kuris šilumokaičių pagalba yra sušildomas iki teisės aktuose nustatytos temperatūros ir kaip kompleksinis produktas – karštas vanduo yra patiekiamas šių namų butų gyventojams (vartotojams), atsakovas perka iš ieškovo. Už karštą vandenį, kaip kompleksinį produktą, su atsakovu, kaip karšto vandens tiekėju, atsiskaito vartotojai, sumokėdami jam už šaltą vandenį karšto vandens paruošimui ir šilumą šalto vandens iki nustatytos karšto vandens temperatūros pašildymui bei šios temperatūros palaikymui (LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 4-261 “Dėl mokėjimo už šilumą pranešimo formos patvirtinimo”). Tuo tarpu už šaltą vandenį, ieškovo patiektą į atsakovo šilumokaičius ir pastarojo naudojamą karštam vandeniui ruošti, su ieškovu turi atsiskaityti atsakovas (LR energetikos ministro 1995 07 17 įsakymu Nr. 159 patvirtintos (1996 09 09 įsakymu Nr. 219 pakeistos) Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos 2.7 ir 2.8 punktai, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 07 08 nutarimu Nr. O3-43 patvirtintos Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos 102 ir 103 punktai).
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, todėl tenkinti kasacinį skundą ir naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Romualdas Čaika
Janina Stripeikienė
Pranas Žeimys