Administracinė byla Nr. eA-4616-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01105-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. B. (O. B.), V. B. (V. B.), A. B. (A. B.) ir V. B. (V. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. B. (O. B.), V. B. (V. B.), A. B. (A. B.) ir V. B. (V. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (15/5-7) 11U-353 (00370, 00371, 00372, 00373) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Ukrainos piliečiams O. B., V. B., A. B. ir V. B., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjai paaiškino, kad ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas grindė tuo, jog teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas) pakeitimo pareiškėjas O. B. pateikė 3 darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, kuriomis pastarieji buvo įdarbinti dirbti valytojos, transporto priemonių dažytojo ir transporto priemonių mechaniko pareigose UAB „Ramvista“ (toliau – ir bendrovė). Sprendime nurodyta, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. valytoja bendrovėje nebedirba, o nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. bendrovėje nebedirba ir transporto priemonių mechanikas. Dar vienas asmuo, kuris buvo įdarbintas nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d., neva nedirba visą darbo dieną. Todėl buvo konstatuota, kad UAB „Ramvista“ neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.
3. Pareiškėjai nesutiko su priimtu Sprendimu, kadangi minėtos aplinkybės susiklostė ne dėl jų valios. Tiek valytoja, tiek transporto priemonių mechanikas darbo santykius nutraukė savo noru. Pareiškėjas O. B. sudarė visas sąlygas darbuotojams likti ir dirbti, dėjo pastangas rasti naujus darbuotojus – kreipėsi į Lietuvos darbo biržą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir darbo birža) dėl darbuotojų siuntimo, tačiau naujų darbuotojų, kurie būtų norėję dirbti, nerado. Po ginčijamo Sprendimo priėmimo darbo santykius nutraukti panoro ir dar vienas darbuotojas. Esant tokiam darbuotojų nenorui dirbti bendrovėje, pareiškėjų šeimos teisės gyventi Lietuvos Respublikoje buvo nulemtos aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios. Šios aplinkybės Sprendime visiškai nebuvo vertinamos.
4. Pareiškėjai pažymėjo, kad jų vaikai lanko mokyklą ir darželį Lietuvoje, abu suaugusieji pareiškėjai (tėvai) dirba bendrovėje ir save siekia išlaikyti. Jokių kitų pajamų, išskyrus iš bendrovės veiklos, pareiškėjai negauna. Šios aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus be jokio įspėjimo yra nehumaniškas ir neproporcingas siekiamam tikslui. Ginčijamas Sprendimas panaikinti pareiškėjų leidimus taip pat nesiderina su gero administravimo principu, kylančiu iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio. Sprendimas priimtas neįvykdžius pareiškėjų apklausos, jų neįspėjus apie ketinimą priimti Sprendimą, neinformavus apie Sprendimo priėmimo pasekmes, o tai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 1 straipsnio 1 dalies a punktą, pagal kurį užsienietis turi turėti galimybę pateikti argumentus prieš savo išsiuntimą. Ginčijamas Sprendimas tiesiogiai pažeidžia ir pareiškėjų mažamečių vaikų interesus, kadangi juos išsiuntus iš šalies, nukentės pradėtas vaikų ugdymo procesas, o tai nesiderina su Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (toliau – ir JT Vaiko teisių konvencija) nuostatomis. Be to, pagal Konvencijos 4 protokolo 4 straipsnį draudžiama kolektyviai išsiųsti užsieniečius, o pagal Konvencijos 4 protokolo 1 straipsnį niekam negali būti atimta laisvė vien todėl, kad žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės.
5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Migracijos departamentas nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog pareiškėjas O. B. ir jo valdoma bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo dienos (2018 m. kovo 16 d.), t. y. daugiau negu 6 mėnesius, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo – bendrovėje visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. Šis laikotarpis truko ne keletą savaičių, o beveik 6 su puse mėnesio, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjų skunde pateikti teiginiai dėl natūralios darbuotojų kaitos, darbuotojų nenoro dirbti turėtų būti vertintini kritiškai.
7. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas atitinka teisingumo ir protingumo principus. Pareiškėjai skunde nenurodė argumentuotų priežasčių, kodėl naujų darbuotojų paieška nebuvo užsiimta nedelsiant, tik gavus bendrovės darbuotojų prašymus atleisti juos iš darbo. Nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai įtarti, kad pareiškėjai siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai Migracijos departamentui nepranešė apie aplinkybes dėl darbuotojams mokamo darbo užmokesčio, nesikreipė su prašymais išduoti naujus leidimus, taip pat neišvyko iš Lietuvos Respublikos.
8. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad kiekvieno užsieniečio byla yra nagrinėjama individualiai, įrodymų rinkimo pasirinkimo būdai yra patikrinimą vykdančių institucijų nuožiūroje, todėl kiekvienu konkrečiu atveju yra pasirenkamos tos priemonės, kurios institucijų vertinimu gali padėti išsamiausiai ir objektyviausiai atskleisti svarbias aplinkybes. Šiuo atveju duomenys buvo nustatyti remiantis kompetentingos institucijos – Socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) – duomenimis, buvo aiškūs ir nedviprasmiški, todėl nebuvo reikalinga kreiptis į pareiškėjus dėl papildomų paaiškinimų. Teisės aktai neįtvirtina atsakovo besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.
9. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjų nepilnamečių vaikų teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjų teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne sąlyga, dėl kurios pareiškėjai įgyja teisę gyventi Lietuvos Respublikoje net ir esant aiškiam leidimų panaikinimo pagrindui.
10. Migracijos departamentas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės motyvuotos, dėl to Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, tiek teismų praktikos nustatytus reikalavimus. Todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
12. Teismas nustatė, kad 2017 m. birželio 21 d. pareiškėjas O. B. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą, nurodydamas, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla bendrovėje. 2017 m. birželio 21 d. pareiškėja V. B. atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą tuo pagrindu, kad ketina gyventi Lietuvos Respublikoje su savo sutuoktiniu O. B.. 2017 m. birželio 21 d. Migracijos departamentui taip pat buvo pateikti prašymai pakeisti leidimus A. B. ir V. B. tuo pagrindu, jog jie ketina gyventi su savo tėvais – O. B. ir V. B.. 2017 m. liepos 24 d. Migracijos departamentas pareiškėjams O. B. ir V. B. pranešė, kad 2017 m. liepos 21 d. priėmė sprendimus pakeisti jiems ir jų nepilnamečiams vaikams leidimus. 2018 m. kovo 16 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nusprendė panaikinti O. B. išduotą leidimą, taip pat vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, panaikinti V. B., A. B. ir V. B. išduotus leidimus.
13. Teismas pažymėjo, kad ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas konstatavo, jog bendrovė nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. bendrovėje pilną darbo dieną įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šia atsakovo išvada, kadangi ją patvirtina teismui pateikti rašytiniai įrodymai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas O. B. kartu su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo pateikė 3 UAB „Ramvista“ su Lietuvos Respublikos piliečiais sudarytas darbo sutartis, t. y. 2015 m. gruodžio 10 d. darbo sutartį, sudarytą su M. K., kuri į bendrovę buvo priimta valytojos pareigoms, susitariant jai mokėti 548,67 Eur mėnesinį darbo užmokestį, 2017 m. kovo 3 d. darbo sutartį, sudarytą su A. S., kuris į bendrovę buvo priimtas transporto priemonių dažytojo pareigoms, susitariant jam mokėti 548,67 Eur mėnesinį darbo užmokestį, 2017 m. gegužės 8 d. darbo sutartį, sudarytą su K. S., kuris į bendrovę buvo priimtas transporto priemonių mechaniko, taisytojo pareigoms, susitariant jam mokėti 548,67 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Iš byloje esančių 2018 m. kovo 15 d. Sodros informacinės sistemos duomenų teismas nustatė, kad M. K. bendrovėje nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. nebedirba, o nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. bendrovėje nebedirba ir K. S.. Remiantis 2018 m. kovo 15 d. Sodros informacinės sistemos duomenis, A. S. laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2018 m. vasario 28 d. mokamas darbo užmokestis svyravo nuo 190 Eur iki 427 Eur, t. y. nebuvo pastovus. Nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. bendrovėje buvo įdarbintas M. V., tačiau pagal 2018 m. kovo 15 d. Sodros informacinės sistemos duomenis jam nebuvo mokamas visas darbo užmokestis, t. y. mokamas užmokestis svyravo nuo 99,79 Eur iki 205 Eur, be to, ir šis darbuotojas 2018 m. kovo 21 d. pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo. Teismas pažymėjo, kad 2017 m. ketvirtą ketvirtį vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 884,80 Eur, 2 tokie užmokesčiai – 1 769,60 Eur. Taigi UAB „Ramvista“ įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių darbo užmokestis nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio, t. y. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Todėl teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino O. B. išduotą leidimą.
14. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjų skundo argumentai (apie tai, kad asmenys nenori dirbti UAB „Ramvista“, o tai susiklostė dėl nuo pareiškėjų nepriklausančių aplinkybių) neturi teisinės reikšmės, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nors vieno iš jų nesilaikymas sudaro pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą. Pareiškėjai šiuo atveju turėjo pareigą visą leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laiką užtikrinti, jog minėto straipsnio reikalavimų nuolat būtų laikomasi, tačiau to nepadarė.
15. Teismas konstatavo, kad, panaikinus leidimą O. B., pagrįstai buvo panaikinti ir kitų pareiškėjų leidimai, kurie buvo išduoti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, t. y. šeimos susijungimo atveju (Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis).
16. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas neįtvirtina Migracijos departamento pareigos nagrinėjant klausimą dėl užsieniečiui išduoto leidimo panaikinimo apklausti tokį užsienietį. Atsižvelgiant į tai, atsakovas neprivalėjo kviesti pareiškėjų į apklausą. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys buvo pakankami ginčijamam Sprendimui priimti.
17. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų argumentai (apie tai, kad atsakovo priimtas Sprendimas panaikinti jiems išduotus leidimus tiesiogiai pažeidžia jų mažamečių vaikų interesus, kadangi jie Lietuvoje lanko mokyklą ir darželį, taigi išsiuntus juos iš šalies nukentės pradėtas jų ugdymo procesas; Sprendimas priimtas neįspėjus pareiškėjų, o tai yra nehumaniška ir neproporcinga siekiamam tikslui) neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakė.

III.

18. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
19. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas proceso metu neleido jiems net įrodinėti aplinkybių dėl to, jog buvo dedamos visos įmanomos pastangos surasti naujus darbuotojus. Bendrovei reikalingų darbuotojų nebuvo galima rasti net naudojantis darbo biržos paslaugomis. Teismas atmetė pareiškėjų prašymą šaukti liudytojais Vilniaus teritorinės darbo biržos specialistę, kuravusią bendrovę, kitus pareiškėjų bendrovės darbuotojus. Teismui net nerūpėjo išsiaiškinti tikrųjų bendrovės neatitikimo Įstatymui priežasčių.
20. Pareiškėjų nuomone, jei valstybė per savo institucijas (darbo biržą) negali aprūpinti bendrovės darbuotojais, valstybė per kitas savo institucijas (Migracijos departamentą) negali reikalauti su tokių asmenų įdarbinimu susijusių prievolių vykdymo. Jei ir su teritorinės darbo biržos pagalba pareiškėjai nerado asmenų, kurie sutiktų būti įdarbinti, pareiškėjai ir bendrovė negali būti atsakingi už Įstatymo 45 straipsnio l dalies l punkto laikymąsi nesant jų kaltės. Teisinė atsakomybė (leidimo panaikinimas) pagal bendruosius teisinius principus galėjo kilti tik dėl asmens (-ų) kaltės.
21. Pareiškėjai pažymi, kad teismas nenagrinėjo jų skundo argumentų, jog Sprendimas nepilnamečių vaikų atžvilgiu negalėjo būti priimtas, kadangi jis pažeidžia JT Vaiko teisių konvenciją kaip viršnacionalinį teisės aktą. Netekę leidimų gyventi Lietuvoje, nepilnamečiai pareiškėjai A. B. ir V. B. negalės tęsti savo mokslų ir apskritai nežinia kur galės tęsti savo mokslus, nes jų tėvai gyvendami Lietuvoje nutraukė visus ryšius su savo pilietybės šalimi.
22. Pareiškėjai taip pat pabrėžia, kad jie buvo teismui pateikę argumentus, jog pagal Konvenciją ir jos papildomus protokolus, prieš priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo, užsienietis turi teisę pateikti argumentus prieš savo išsiuntimą. Buvo nurodę, kad pagal Konvenciją yra draudžiama kolektyviai išsiųsti užsieniečius. Pareiškėjai teismui buvo teikę argumentus ir dėl Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto principo – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms – pažeidimo. Šio principo ir išvestinio gero administravimo principo neatitinka tokios teisinės procedūros, kai valstybės institucijos itin skaudžias pasekmes asmeniui galinčius priimti sprendimus, sprendimus dėl asmens teisių suvaržymo, priima šiam asmeniui nepranešusios, jo neįspėjusios, nebendradarbiaudamos.
23. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
24. Migracijos departamentas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Atsakovas papildomai pažymi, kad ginčijamas Sprendimas nepažeidžia vaikų teisės mokytis (jiems leidimai buvo išduoti ne mokymosi, bet šeimos susijungimo pagrindu). Migracijos departamentui taip pat nėra žinoma apie priverstinio pobūdžio sprendimus, kuriais būtų pažeistos vaikų teisės. Ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio vaikams mokytis kitose valstybėse ar kreiptis dėl leidimo gyventi mokymosi pagrindu. Todėl teismo išvada dėl to, kad pareiškėjų skundo argumentai dėl vaikų teisių pažeidimo neturi teisinės reikšmės, yra pagrįsta. Apeliacinio skundo argumentai dėl kolektyvinio išsiuntimo yra nesusiję su ginčijamu Sprendimu, šiuo Sprendimu nebuvo sprendžiamas pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (15/5-7) 11U-353 (00370, 00371, 00372, 00373), kuriuo buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui ir jo šeimos nariams, teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui O. B. leidimas ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Šioje nuostatoje numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų.
27. Kitiems pareiškėjams leidimai ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu panaikinti vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi. Šioje nuostatoje numatyta, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.
28. Pareiškėjai skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą nes, jų nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
29. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nustatė, kad UAB „Ramvista“, kurios akcininku ir vadovu, yra pareiškėjas, neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.
30. Minėtame Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU (šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio) dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
31. Patikrinęs duomenis apie faktinį UAB „Ramvista“ mokamą darbo užmokestį, Migracijos departamentas nustatė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 28 d. bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų reikalavimų, kadangi bendrovėje visai darbo dienai įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių darbo užmokestis nesudaro ne mažiau 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio. Pareiškėjai šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje neginčija. Šią aplinkybę iš esmės patvirtina ir byloje esantys duomenys iš Sodros informacinės sistemos (II t, b. l. 241, 242, 243, 250, 251).
32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017).
33. Taigi Migracijos departamentas, nustatęs, kad UAB „Ramvista“ neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto dėl darbuotųjų darbo užmokesčio dydžio reikalavimo, pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą pagrįstai pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
34. Byloje nesant duomenų, kad kiti pareiškėjai turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai panaikino leidimus ir pareiškėjo šeimos nariams (t. y. kitiems pareiškėjams).
35. Nors pareiškėjai akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, prieš atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą, jie nebuvo išklausyti ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo Sprendimo, tačiau nustatyta aplinkybė, kad bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl darbuotojų darbo užmokesčio dydžio, kurios, kaip minėta, pareiškėjai neginčija, buvo pakankama atsakovui ginčijamu Sprendimu panaikinti pareiškėjų leidimus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir 3 dalyje numatytais pagrindais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018). Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėjus, dėl to nėra ir pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį, kurio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir iš šios nuostatos išvedamą gero administravimo principą. Be to, patys pareiškėjai neinformavo Migracijos departamento apie bendrovės neatitikimą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, nesiekė leidimus gauti kitu pagrindu, kaip tai numato Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis.
36. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą iškviesti jų prašomus liudytojus, kurie, pareiškėjų teigimu, galėjo patvirtinti, kad bendrovei buvo sudėtinga surasti naujus darbuotojus. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Vadovaujantis minėta nuostata, įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes. Todėl nagrinėjamu atveju net jei iškviesti pareiškėjų prašomi liudytojai būtų patvirtinę, kad bendrovei sudėtinga surasti naujus darbuotojus, tai nepaneigtų ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi, kaip minėta, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma (kartu jos dalis dėl darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydžio) yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato. Leidimų panaikinimas taip pat nėra teisinės atsakomybės taikymas pareiškėjams, o tiesiog kompetentingos institucijos veiksmas, sukeliantis teisines pasekmes, jiems nebeatitinkant Įstatymo reikalavimų dėl išduotų leidimų galiojimo, dėl to pareiškėjų kaltės klausimas nagrinėjamu atveju taip pat neaktualus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, liudytojų duoti parodymai neturėtų reikšmės šiai bylai teisingai išspręsti. Be to, bendrovės, o kartu ir pareiškėjo O. B. neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui dėl darbuotojų užmokesčio dydžio iki ginčijamo Sprendimo priėmimo tęsėsi daugiau nei 6 mėnesius, t. y. gana ilgą laiką. Įvertinus minėtą aplinkybę, teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka bendruosius teisingumo ir protingumo principus.
37. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų argumentai, susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, nagrinėjamai bylai nėra aktualūs, kadangi nagrinėjamo ginčo dalykas yra Sprendimo pareiškėjams panaikinti leidimus teisėtumas ir pagrįstumas. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas, reglamentuojamas Įstatymo 50–51 straipsnių, ir užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos, reglamentuojamas Įstatymo 126–131 straipsnių, yra skirtingos procedūros, vykdomos skirtingais pagrindais. Todėl tai, kad pareiškėjams panaikinti leidimai, nereiškia, jog jie iš karto be kito pagal nustatytą procedūrą priimto sprendimo privalomai bus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.
38. Teisėjų kolegija taip pat vertina kaip nepagrįstą pareiškėjų argumentą, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia JT Vaiko teisių konvencijos garantuojamą vaikų teisę į mokslą (JT konvencijos 28 straipsnis).Vien tik ginčijamas Sprendimas, t. y. leidimų vaikams panaikinimas, pats savaime negali paneigti jų teisės į mokslą, kadangi Sprendimu nėra uždraudžiama vaikams mokytis Lietuvoje, o tuo labiau kitoje valstybėje (kilmės šalyje). Be to, patys pareiškėjai nepateikia įrodymais pagrįstų argumentų, kad net tuo atveju, jei jie su vaikais turėtų išvykti iš Lietuvos, jų vaikai nebegalėtų tęsti mokslų, pavyzdžiui, kilmės valstybėje. Taip pat pažymėtina, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
39. Įvertinus ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinį ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Sprendimas, kaip individualus administracinis aktas, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, yra motyvuotas ir neprieštarauja jokiems teisės aktams, dėl to atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Todėl naikinti ginčijamos Sprendimo nėra teisinio pagrindo.
40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylos duomenis įvertino tinkamai, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas taikė teisingai, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų O. B. (O. B.), V. B. (V. B.), A. B. (A. B.) ir V. B. (V. B.) skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Gintaras Kryževičius

                            Ramutė Ruškytė

                            Dalia Višinskienė