Civilinė byla Nr. 2A-68-160/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04839-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6.; 35.4.; 35.5.; 42.6.; 42.8.; 121.14.; 121.21.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-02 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. D. ieškinį atsakovui J. M. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

G. D. prašė priteisti iš atsakovo J. M. 40000 Lt skolos ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Paaiškino, kad 2003-10-31 paskolos rašteliu paskolino atsakovui 40000 Lt, paskolos grąžinimo terminas – iki 2003-12-31. Tačiau atsakovas laiku skolos negrąžino, į raginimus grąžinti skolos nereaguoja, skolos nepripažįsta. Ieškovas 2003 metais buvo individualios firmos „P.“ savininkas ir turėjo finansinę galimybę suteikti paskolą. Su atsakovu buvo geri draugai ir 2003 metais jam skolino kelis kartus. Paskolos raštelius visada surašydavo pats atsakovas ir pinigus jam perduodavo į rankas.

Atsakovas J. M. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad skolos raštelis nepatvirtina, kad jis yra skolingas ieškovui, o tėra tik ketinimą skolintis pinigus patvirtinantis dokumentas. 2003 metais skolinosi iš ieškovo du kartus. Buvo surašomos preliminarios sutartys, skolindavosi su procentais. Kai gaudavo iš ieškovo pinigus, pasirašydavo pinigų priėmimo-perdavimo aktą. Pinigus visada grąžindavo laiku, sutartą dieną ir tuomet sunaikindavo paskolos sutartis ir pinigų perdavimo-priėmimo aktus. Per dešimt metų jam nebuvo pareikštos jokios pretenzijos pagal ginčo raštelį. Paskutinis šalių susitikimas įvyko 2012 metais ir tuomet ieškovas nieko neužsiminė apie paskolą, o priešingai, pats prašė atsakovo jam paskolinti pinigų. 2003-10-31 raštelis buvo vienas iš trijų, surašytų tais metais, turint tikslą, jeigu prireiks, pasiskolinti iš ieškovo, tačiau pagal ginčo raštelį jam papildomų lėšų neprireikė ir pinigai nebuvo perduoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-02 sprendimu ieškinį atmetė. Padarė išvadą, jog ieškovas nepagrindė konkrečios pinigų sumos perdavimo atsakovui, todėl neįrodyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2003-10-31 paskolos raštelio pagrindu susiklostė paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Aiškaus pinigų perdavimo paskolos sutartyje ar kitame dokumente – neužfiksuota. Vien tik žodžio „skolinu“ vartojimas raštelyje, nesant atskirai aptarto pinigų – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui, pats savaime nepatvirtina pinigų perdavimo fakto ir jo momento. Pagal kasacinio teismo praktiką sutarties tekste žodis „pasiskolino“ negali būti suabsoliutintas pripažįstant, jog tokio žodžio buvimas aiškiai patvirtina pinigų perdavimą, nes paprastai paskolinių teisinių santykių atsiradimo praktikoje tokia teksto išraiška reiškia ketinimą perduoti pinigus, o ne pinigų gavimą. Žodžio ,,pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Sąvoka „perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo įvykdytas paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui ir kartu paskolos dalyko gavimas ir priėmimas (nutartys 2011-03-14 Nr. 3K-3-107/2011 ir 2012-07-12 Nr. 3K-3-375/2012). Todėl kai paskolos sutartyje, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai neužfiksuotas expressis verbis pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, tokio fakto buvimą privalo įrodyti paskolos davėjas kitais leistinais ir patikimais įrodymais. Ieškovas, įrodinėdamas paskolos suteikimo faktą rėmėsi paskolos rašteliu, kuris pagal savo turinį nepatvirtina jo įrodinėjamo fakto, jog 2003-10-31 atsakovui pinigai iš tiesų buvo perduoti ir atsakovo priimti. Kitų įrodymų ieškovas nepateikė, todėl vertinant byloje esančius įrodymus bei remiantis vidiniu įsitikinimu, nebuvo pagrindo išvadai, jog tarp ieškovo ir atsakovo 2003-10-31 paskolos raštelio pagrindu susiklostė paskolos sutartiniai teisiniai santykiai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

G. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-02 sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti; prijungti naujus įrodymus – Valstybinės kalbos inspekcijos atsakymas į konsultaciją. Paaiškino, kad paskolos sutartyje atsakovo naudojamas žodis „skolinu iš“ reiškia esamąjį laiką, t. y. paskolos sutarties pasirašymo metu vykstantį veiksmą, paskolos suteikimą – pinigų perdavimą sutarties pasirašymo metu. Tokią žodžio „skolinu“ reikšmę patvirtina pridedamas Valstybinės kalbos inspekcijos atsakymas. Šis įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po teismo sprendimo priėmimo, kadangi sprendime pateikiamas teisinis žodžio „pasiskolino“ kvalifikavimas. Tačiau teismo išaiškinimas paremtas kasacinio teismo praktika, kurioje nurodytos aplinkybės visiškai nesutampa su šios bylos aplinkybėmis. Todėl teikiamas įrodymas yra reikšmingas teisingam bylos išnagrinėjimui. Atsakovui 2003 metais skolino pinigus kelis kartus ir visada, įskaitant ginčo atvejį, atsakovas iš ieškovo pinigus gaudavo pagal tokio paties turinio, atsakovo ranka rašyta ir pasirašyta, paskolos raštelį. Nors atsakovas teigia, jog paskolos raštelį surašė tik tam, kad būtų garantuotas, jog pritrūkus pinigų galės juos pasiskolinti iš ieškovo, tačiau ši atsakovo versija yra nelogiška, neįtikinama ir nepagrįsta jokiais rašytiniais įrodymais. Paskolos raštelį surašė ir pasirašė tik atsakovas, todėl jau vien tai neleidžia laikyti paskolos raštelio preliminaria sutartimi. Pagal atsakovo versiją jis pats pasirašydavo paskolos raštelį, kuriame nurodydavo kiek pinigų ir iki kada atsakovui reikės ir tokio turinio raštelį perduodavo ieškovui ir neva atsakovas buvo garantuotas, kad ieškovas įvykdys atsakovo nurodymą. Tačiau šioje sutartyje nebuvo nurodytos jokios netesybos ar nuostolių atlyginimas, jeigu ieškovas atsisakytų perduoti nurodytą sumą, nors preliminarių sutarčių praktikoje yra akivaizdu, kad jei preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2003 metais jis pirkdavo piliečiams grąžinamas teises dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir ieškovas jam skolindavo pinigus. Procesas iki turtinių teisių pirkimo yra labai sudėtingas ir ilgas, todėl abejotina, kad atsakovas veikdamas kaip verslininkas ir neturėdamas realių pinigų, o tik pažadus galimai suteikiamos paskolos (be nuostolių atlyginimo) galėtų dalyvauti tokiame procese. Todėl atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus apie ieškovo turtinę padėtį, atsakovo pripažinimą apie ieškovo finansines galimybes disponuoti tokio dydžio piniginėmis lėšomis bei šalių pateiktus paaiškinimus apie aplinkybes susijusias su pinigų perdavimu ir paskolos sutarties sudarymu ir visą tai vertinant pagal tikimybių pusiausvyros principą, darytina išvada, kad ieškovas įrodė ieškinio pagrįstumą. Taip pat šioje byloje yra pagrindas remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų išaiškinimais, kuriuose teismų nustatytos aplinkybės yra panašios į šios bylos aplinkybes, bei kuriuose žodis „skolinu“, „pasiskolino“ iš esmės reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti pasirašant sutartį ar prieš pasirašant sutartį ir tai yra paskolos dalyko perdavimo faktą patvirtinantis įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2012-04-27 Nr. 3K-3-192/2012, 2002-11-25 Nr. 3K-3-1412/2002, 2003-06-02 Nr. 3K-3-659/2003, Lietuvos apeliacinio teismo 2009-04-07 nutartis Nr. 2A-194/2009, Kauno apygardos teismo nutartis 2012-06-25 Nr. 2A-58-264/2012, sprendimai 2009-04-28 Nr. 2-86-555/2009, 2011-10-12 Nr. 2A-1595-324/2011). 2003-10-31 ginčo paskolos sutartyje naudojamas žodis „skolinu“ reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti pasirašant sutartį ir tai yra paskolos dalyko perdavimo faktą patvirtinantis įrodymas. Atsakovas, būdamas verslininku, kuriam keliami didesni atidumo ir apdairumo reikalavimai, neabejotinai suprato tokio turinio teksto pavartojimo pasekmes, t. y. pinigų gavimą 2003-10-31 paskolos sutarties surašymo metu. Atsakovo, kaip verslininko, kuriam reikalingi pinigai sudėtingam ir ilgam turtinių teisių pirkimo procesui užbaigti, keliama versija, jog jo išduotas paskolos raštelis yra tik preliminarus susitarimas surašytas ateičiai jeigu tokios pinigų sumos jam prireiktų, vertintinas kritiškai, kaip neatitinkantis vidutiniškai apdairaus žmogaus elgesio. Raštelis nesukeltų jokių teisinių pasekmių ieškovui, jeigu jis neperduotų nurodytos pinigų sumos, o tikėtina, atsakovas negavęs tokios pinigų sumos negalėtų užbaigti turtinių teisių pirkimo-pardavimo sutarties ir dėl to patirtų didelių nuostolių. Todėl visos abejonės dėl sutarties turinio turi būti aiškinamos ieškovo naudai ir atsakovo (paskolos gavėjo) nenaudai.

J. M. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškino, kad pinigai nebuvo perduoti, todėl tarp šalių paskolos sutartis sudaryta nebuvo ir atsakovas neturi prievolės grąžinti to, ko negavo. Paskolos sutartis yra realinė ir laikoma sudaryta tik nuo pinigų perdavimo fakto, tad nesant pinigų perdavimo fakto – sutartis laikoma nesudaryta, todėl sutarčių aiškinimo taisyklė, jog sutarties nuostatos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai, ginčui netaikoma. Ieškinys pareikštas beveik suėjus 10 metų ieškinio senačiai, byloje nėra nei vieno įrodymo, kad visą laikotarpį nuo paskolos raštelio sudarymo būtų reiškiamos pretenzijos atsakovui dėl paskolos grąžinimo, priešingai, esantys įrodymai (šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai) patvirtina, kad apeliantas nė karto nėra pareikalavęs nei tiesiogiai, nei netiesiogiai jam grąžinti tariamą paskolą. Ieškovas pats siekė skolintis pinigų ir siūlė atsakovui įkeisti garažus už gautiną paskolą iš atsakovo. Toks ieškovo elgesys būtų nelogiškas, jeigu iš tiesų atsakovas jam būtų skolingas. Aplinkybė, kad paskolos raštelio originalas yra aprašinėtas iš kitos pusės, sulankstytas, tik patvirtina, kad šis popieriaus lapas buvo ieškovo laikomas kaip juodraštis, o ne paskolą patvirtinantis dokumentas. Taigi šalių elgesys po paskolos raštelio surašymo neabejotinai patvirtina, kad tarp šalių paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Naujai teikiami įrodymai neturi būti prijungti, kadangi jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Juo labiau, kad teisę aiškinti žodį „skolinu“ bylos kontekste išimtinai turi tik teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškinio skolos raštelio turinį bei tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą (nutartys 2012-04-27 Nr. 3K-3-192/2012, 2013-03-11 Nr. 3K-3-102/2013).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d. nenustatyta. Todėl apeliacine tvarka byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nes ginčas šioje byloje neliečia viešojo intereso klausimų (CPK 320 str. 2 d.).

Pagal CPK 6.870 str. 1, 2 d. paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

Įstatymas nėra įtvirtinęs sąlygų, kurioms esant faktas gali būti nustatytas, o kurios sąlygos daro tokio fakto nustatymą neleistinu. Taigi fakto nustatymas galimas, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pareiškėjas pasieks tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su, šiuo atveju, bylos dalyku, egzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika byloje 3K-3-513/2004 pabrėžia, jog bendra taisyklė yra ta, kad įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį, nes tai lemia griežtesnio ar liberalesnio įrodymų pakankamumo nustatymo kriterijų.

Kaip yra įtvirtinta įstatymu, paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo skolinamų daiktų (šiuo atveju – pinigų) perdavimo momento. Pinigų perdavimo momentas gali būti fiksuotas tiek pačioje paskolos sutartyje, tiek atskiru aktu. Šių taisyklių nesilaikymas rodo, kad paskolos sutartis nesudaryta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kilus ginčui, ar rašytinėje paskolos sutartyje aiškiai išreikštas pinigų perdavimo faktas, teismas sutarties sąlygas aiškina vadovaudamasis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193-6.195 str. Sutarties žodis „pasiskolino“, „skolinu“, ar „skolinuosi“ nereiškia, kad pinigų perdavimo faktas įvyko (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose Nr. 3K-3-192/2012, Nr. 3K-3-102/2013). Todėl ieškovo pateiktoje sutartyje žodis „skolinu“, nepatvirtinus joje pinigų paėmimo iš skolintojo fakto, negali būti vertinamas kaip pinigų perdavimo faktas. Atsakovas neigia gavęs pinigus. Tokiu atveju skolintojui tenka pareiga įrodyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, kad pinigai buvo perduoti. Apeliantas, grįsdamas pinigų perdavimo faktą, remiasi tik sutartimi, kurioje yra žodis „skolinu“ ir įsipareigojimas skolą grąžinti iki 2003-12-31 bei tuo, kad skolintojas skolinimui pinigų turėjo. Šie įrodymai nepakankami pripažinimui, kad pinigai buvo perduoti, o kitokių įrodymų ieškovas nepateikė. Liudytojo A. M. parodymai (b. l. 73) tvirtina, kad 2012 metais ieškovas pats siekė pasiskolinti pinigų iš atsakovo, tačiau skolos grąžinti neprašė. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė pinigų perdavimo fakto, tai yra neįrodė, kad paskolos sutartis tarp šalių buvo sudaryta. Todėl naikinti ar keisti teismo sprendimą pagrindo nenustatyta.

Pagal CPK 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą. Priteistina atlyginimo suma negali būti didesnė už teisingumo ministro bei Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose nustatytąją. Atsakovas šioje byloje pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Remiantis „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.9 p. maksimali suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą gali būti atlyginama 3000 Lt. Atsakovo atstovas pateikė apmokėtos advokato pagalbos dokumentus, kurie tvirtina 630 Lt išlaidas (b. l. 109-111). Kadangi prašoma priteisti suma yra žymiai mažesnė ne maksimali rekomenduojama, o apeliacinis skundas atmestas, atsakovui iš ieškovo priteistina 630 Lt suma advokato pagalbai atlyginti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-02 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo  G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 630 Lt (šeši šimtai trisdešimt litų) advokato pagalbai atlyginti apeliacinės instancijos teisme.

            Teisėjai                                                                                                                Zita Smirnovienė

                                                                                                                                                     Henrichas Jaglinskis

    Jadvyga Mardosevič