Civilinė byla Nr. 3K-3-428/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-13044-2012-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5; 117.4; 128.17
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. rugsėjo 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Rimvydo Norkaus ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens K. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB Ūkio banko pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, įkaito davėjų atsakomybės apimties, sprendimo turinio, pareiškimo dėl priverstinės skolos išieškojimo pateikimo aiškinimo ir taikymo.
Pareiškėjas AB Ūkio bankas 2009 m. liepos 13 d. kreipėsi su pareiškimu į Hipotekos skyrių prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko UAB „Bendra idėja“. Jis nurodė, kad skolininkas nevykdė prievolės pagal 2007 m. gegužės 17 d. Kredito sutartį, todėl 2009 m. gegužės 8 d. ji buvo nutraukta; prašė areštuoti hipotekos lakštu įkeistą turtą bei įspėti skolininkus, kad, negrąžinus kreditoriui skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių.
Hipotekos skyrius prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. priėmė nutartį, kuria nutarė areštuoti įkeistus daiktus – 0,0481 ha ploto žemės sklypą, bei gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po ½ dalį priklausančius K. J. ir M. J.; įspėjo skolininkę UAB „Bendra idėja“ ir įkeisto daikto savininkus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutartį paliko nepakeistą.
Pareiškėjas AB Ūkio bankas 2009 m. lapkričio 24 d. pakartotinai kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko UAB „Bendra idėja“, nurodydamas įkeičiamo turto savininkus – K. J. ir M. J.. Jis pažymėjo, kad skolininkas ir įkeisto daikto savininkai buvo įspėti, tačiau per vieno mėnesio terminą skolos negrąžino, todėl prašė priverstinai išieškoti skolą ir už skolą parduoti įkeistą daiktą iš varžytynių. Kreditorius nurodė, kad skolos dydis pagal 2007 m. gegužės 17 d. kredito sutartį Nr. 17-437: 5 386 250 Lt skola, 221 355,39 Lt palūkanos, 11 182,23 Lt delspinigiai, 396 Lt kreditoriaus sumokėtas žyminis mokestis, 10 Lt įspėjimo įteikimo mokestis, 40 Lt mokestis už lakšto pakeitimo registravimą, 18 Lt notaro išlaidos, 78,54 Lt už skelbimą dienraštyje „Vakarų ekspresas“, 117,81 Lt už skelbimą dienraštyje „Respublika“ – iš viso 5 619 447,97 Lt ir 6 proc. metinių palūkanų nuo negrąžintos kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartimi UAB „Bendra idėja“ buvo iškelta bankroto byla.
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovo K. J. ieškinys atsakovams BUAB „Bendra idėja“, AB Ūkio bankui ir R. J. dėl hipotekos sutarties – hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo atlikti veiksmus buvo atmestas. Sprendimu taip pat nuspręsta panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo sustabdytas išieškojimas pagal Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 275-2N/2009. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 27 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 14 d. nutartis palikta nepakeista.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi tenkino pareiškėjo pakartotinį pareiškimą, nutarė už skolą parduoti iš varžytynių įkeistus daiktus – 0,0481 ha ploto žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po ½ dalį priklausančius K. J. ir M. J.
Teismas nurodė, kad įkeistų daiktų savininkei M. J. 2009 m. rugpjūčio 19 d. apskundus Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutartį dėl įkeistų daiktų arešto ir laikant, jog, 2009 m. rugpjūčio 26 d. perdavus išieškojimo bylą į Klaipėdos apygardos teismą, vieno mėnesio termino eiga buvo sustabdyta, todėl kreditoriaus pakartotinio pareiškimo padavimo terminas nepraleistas. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi nuspręsta skundžiamą Hipotekos skyriaus nutartį palikti nepakeistą. Kadangi nuo įspėjimų įteikimo praėjo mėnuo, o skola negrąžinta, tai už skolą įkeisti daiktai parduotini iš varžytynių. Kreditoriaus prašymo dalis dėl 6 procentų metinių palūkanų priskaičiavimo spręstinas ir jų dydžiai konkretizuotini reikalavimo patenkinimo metu, pateikus prašymą.
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. vasario 6 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad kreditorius pakartotinai į teismą kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo po to, kai Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo išspręstas klausimas dėl Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutarties Nr. 275-2N/2009 pagrįstumo. Ja pareiškėjos M. J. atskirasis skundas buvo atmestas ir Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutartis Nr. 275-2N/2009 įsiteisėjo, t. y. įsigaliojo (CPK 18 straipsnis) teismo įpareigojimas per vieną mėnesį grąžinti skolą. Dėl to pareiškėjui apskundus pirminę Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutartį, nustatyto termino eiga dėl skolininko/įkeisto turto savininkų įspėjimo buvo sustabdyta dar neprasidėjusi.
Nustatyta, kad skolininkui UAB „Bendra idėja“ 2009 m. liepos 13 d. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4853-431/2009 buvo iškelta bankroto byla. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju įvertinus tai, jog skolininkui UAB „Bendra idėja“, kurio skolinis įsipareigojimas kreditoriui AB Ūkio bankui buvo užtikrintas trečiųjų asmenų nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų hipoteka, iškėlus bankroto bylą ir sprendžiant dėl hipoteka įkeisto turto pardavimo iš varžytynių eilės nustatymo, bankrutuojančiai skolininkei nuosavybės teise priklausančiam hipoteka įkeistam turtui pardavimo iš varžytynių eilė pagrįstai nebuvo nustatyta. Tais atvejais, kai yra įkeistas ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir trečiųjų asmenų turtas, priverstinis išieškojimas realizuojant įkeistą trečiųjų asmenų turtą tęstinas toliau, o bankrutuojančios įmonės turtas pardavinėjamas neatsižvelgiant į hipotekos lakštuose nustatytą įkeisto turto pardavimo eilę, kai ji nustatyta, bei nenustatant tokio turto pardavimo iš varžytynių eilės, kai hipotekos lakštuose ji nebuvo aptarta. Bankrutuojančio skolininko hipoteka įkeistas turtas realizuojamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusioje CPK 560 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto (restruktūrizavimo) procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad nuo pareiškimo dėl bankroto bylos skolininkei (įkeisto turto savininkei) iškėlimo pateikimo teismui dienos turi būti taikomi visi apribojimai išieškoti iš skolininko turto pagal išduotus vykdomuosius dokumentus, o įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka (Įmonių bankroto Įstatymo 9 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo redakcija). Pažymėta, kad CPK 560 straipsnio 3 dalies normos taikymas aktualus tada, kai bankroto byla keliama įkeisto turto savininkui, nes bankroto procedūros metu yra apskaitomas, realizuojamas ir įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti panaudojamas bankrutuojančios įmonės (ne trečiųjų asmenų) turtas. Taigi tuo atveju, kai skolininkui, kurio įsipareigojimo įvykdymas yra užtikrintas trečiųjų asmenų, ne jam priklausančio nekilnojamojo turto įkeitimu, iškeliama bankroto byla, kreditorius įgyja teisę reikalauti patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto bendra CK 4.192 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. kreiptis į hipotekos teisėją dėl priverstinės išieškojimo procedūros iš įkeisto turto pradėjimo. Kadangi hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos (įkeitimo) procedūra, ir nesprendžia kilusių tarp hipotekos (įkeitimo) šalių ginčų, tai bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių skundai galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Taigi kreditoriaus ir skolininko (įkeistų daiktų savininko) ginčų dėl skolos (negrąžinto kredito ir palūkanų) dydžio, delspinigių, baudos apskaičiavimo pagrįstumo ir jos dydžio hipotekos teisėjas nenagrinėja. Teisėjų kolegija sprendė, kad jokių procedūrinių pažeidimų, sprendžiant kreditoriaus prašymą dėl kreditoriui įkeistų daiktų arešto, nagrinėjamoj byloje nebuvo padaryta.
Pažymėta, kad nors skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas konkretus skolos dydis, tačiau jis yra nurodytas nutarties motyvuojamojoje dalyje. Konstitucinės jurisprudencijos nuostatos, aiškinant teismo sprendimų struktūrai keliamus reikalavimus, suponuoja išvadą, kad baigiamasis teismo aktas (galutinis teismo sprendimas CPK aspektu) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė CPK aspektu) dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais ir išvadomis (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Be to, nurodyta, tai, jog rezoliucinėje dalyje nėra nustatytas skolininko UAB „Bendra idėja“ skolos dydis, nereiškia, kad K. J. ir M. J. atsiras pareiga atsakyti didesne, negu esanti jų įkeisto turto vertė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo K. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
- Dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo. Kadangi BUAB „Bendra idėja“ iškėlus bankroto bylą buvo sustabdytas palūkanų ir delspinigių skaičiavimas, o kasatoriaus K. J. ir įkeisto daikto bendraturtės M. J. atsakomybė pagal BUAB „Bendra idėja“ neįvykdytas prievoles apribojama įkeisto turto verte, teismai neturėjo teisės nuspręsti, kad BUAB „Bendra idėja“, kasatorius K. J. ir (ar) įkeisto daikto bendraturtė M. J. privalo mokėti kokias nors papildomas palūkanas iki visiško BUAB „Bendra idėja“ prievolių įvykdymo. Tiek K. J., tiek įkeisto daikto bendraturtės M. J. atsakomybė ribojama ginčo hipotekos lakštu įkeisto turto – žemės sklypo ir gyvenamojo namo – verte ir negali būti didesnė nei pagrindinio skolininko BUAB „Bendra idėja“ skola AB Ūkio bankui. Kadangi BUAB „Bendra idėja“ iškėlus bankroto bylą buvo sustabdytas bet kokių palūkanų skaičiavimas, o kasatoriaus K. J. ir įkeisto daikto bendraturtės M. J. atsakomybė yra ne asmeninė ir ne solidarioji su BUAB „Bendra idėja“, bet kylanti iš daiktinės teisės ir apribota tik įkeisto daikto verte, tai pirmosios instancijos teismas neteisėtai nusprendė, kad yra galimybė BUAB „Bendra idėja“ skaičiuoti procesines palūkanas, kurių dydis bus nustatytas pardavus įkeistą turtą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties, joje nurodyta, kad AB Ūkio banko prašymo dalis dėl 6 procentų metinių palūkanų priskaičiavimo spręstinas ir jų dydžiai konkretizuotini reikalavimo patenkinimo metu, pateikus prašymą. Tačiau tiek K. J., tiek įkeisto daikto bendraturtė M. J. yra fiziniai asmenys, todėl tuo atveju, jeigu svetimo daikto hipotekos davėjai privalėtų už bankrutuojančią įmonę mokėti palūkanas, tai jos negalėtų būti didesnės nei 5 proc. dydžio (CK 6.210 straipsnis). Be to, remiantis CK 6.37 straipsnio nuostatomis palūkanos pagal prievoles, taip pat procesinės palūkanos gali būti skaičiuojamos tik esant prievoliniams teisiniams santykiams, t. y. tarp kreditoriaus ir skolininko arba tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens, jei jis skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui užtikrino prievolinio pobūdžio užtikrinimo priemonėmis (pvz., laidavimu, garantija), tačiau ne daiktiniams teisiniams santykiams, kaip yra ginčo atveju. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad hipotekos teisėjas ginčų dėl procesinių palūkanų dydžio ir ar galimybės jų reikalauti nenagrinėja.
- Dėl įkaito davėjų atsakomybės apimties. Remiantis CK 6.101 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 6.112 straipsnio 2 punktu svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas neturi asmeninės prievolės grąžinti skolą už skolininką, šiam netinkamai vykdant savo prisiimtus įsipareigojimus, o turi teisę įvykdyti prievolę už skolininką siekdamas išvengti jam nuosavybės teise priklausančio daikto pardavimo iš viešųjų varžytynių ir taip įgydamas atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką. Svetimo daikto hipoteka įkeisto turto savininkas, neturintis asmeninės prievolės grąžinti skolos už skolininką (kaip bendraskolis), nelaikomas atlikęs neteisėtus veiksmus, jeigu neapmokėjo skolos per teismo nustatytą vieno mėnesio terminą nuo nutarties, kuria areštuotas hipoteka įkeistas turtas, įteikimo jam dienos, todėl jam asmeniškai nekyla civilinės atsakomybės už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju ir skolininko kreditorius dėl to kreipėsi į teismą, jis (įkeisto turto savininkas) negali būti pripažįstamas skolininku CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme.
- Dėl CPK 270 straipsnio 3 dalies aiškinimo. Kadangi pirmosios instancijos teismo nutarties, kurios pagrindu bus išduotas vykdomasis dokumentas, rezoliucinėje dalyje nenurodytas išieškotojas, skolininkai, įkeisto daikto savininkai ir išieškomos skolos bei įkeisto daikto savininkų atsakomybės dydis, tai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys pažeidžia CPK 270 straipsnio reikalavimus ir turi būti pripažįstamos negaliojančiomis. CPK 270 straipsnio analizė leidžia teigti, kad sprendimo (nutarties) aprašomojoje dalyje teismas tik nurodo šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauką, tačiau jokių savo išvadų dėl reikalavimų pagrįstumo nepateikia, nes tai yra nurodoma rezoliucinėje sprendimo dalyje, kurioje konkrečiai nurodomos teismo išvados, kurios vykdomos priverstinai. Tam, kad antstolis pardavęs įkeistą turtą iš varžytynių galėtų toliau vykdyti skolos išieškojimą iš kito skolininko turto, hipotekos teisėjo nutartyje, kuri yra vykdytinas dokumentas, privalo būti nurodytas išieškomos skolos dydis.
- Dėl CPK 558 straipsnio 3 dalies aiškinimo. Remiantis 558 straipsnio 2 ir 3 dalimis, įstatymas pakartotinio kreditoriaus pareiškimo pateikimą siejo ne su Hipotekos skyriaus nutarties areštuoti įkeistą daiktą įteikimu skolininkui ir (ar) įkeisto daikto savininkui, ne su tokios nutarties įsiteisėjimu, o su įspėjimo, kad negrąžinus skolos per mėnesį laiko įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių, įteikimu skolininkui ir įkeisto daikto savininkui. Įstatymas nenustatė jokių aplinkybių, kurioms esant būtų pratęsiamas tuo metu galiojusiame CPK 558 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas dviejų mėnesių terminas ir šio nesiejo su nutarties įsiteisėjimu. Kadangi Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutartis M. J. buvo įteikta ne vėliau kaip 2009 m. rugpjūčio 14 d, tai AB Ūkio bankas privalėjo ne vėliau kaip 2009 m. spalio 14 d. su pakartotiniu prašymu kreiptis į Hipotekos skyrių prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo dėl skolos išieškojimo arba įkeisto daikto perdavimo administruoti, tačiau tai padarė tik 2009 m. lapkričio 24 d.
Suinteresuotas asmuo M. J. prisideda prie suinteresuoto asmens K. J. kasacinio skundo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas BAB Ūkio bankas prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
- Dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo. Kasatorius daro fakto klaidą, kad nutartimi buvo neteisėtai padidintas įkaito davėjų įsiskolinimas procesinių palūkanų suma. Jis pats pažymėjo, kad prašymo dalis dėl 6 procentų metinių palūkanų priskaičiavimo spręstina ir palūkanų dydžiai konkretizuotini reikalavimo patenkinimo metu, pateikus prašymą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad priteistinų palūkanų dydžio hipotekos teisėjas nenagrinėja. Taigi teismas, priešingai nei teigia kasatorius, nenusprendė, kad yra galimybė išieškant BUAB „Bendra idėja“ skolą skaičiuoti procesines palūkanas. Teismų praktikoje nurodoma, kad hipotekos teisėjas nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka.
- Dėl CPK 270 straipsnio 3 dalies aiškinimo. Kasatoriaus išvardyti galimos teismų nutarčių turinio neatitiktys CPK 270 straipsnio reikalavimams nėra absoliutūs šių sprendimų negaliojimo pagrindai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų procesinių palūkanų išieškojimo iš svetimo daikto hipoteka įkeisto turto
Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija)). Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 straipsnio 1 dalis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija). Nagrinėjamoje byloje ginčo šalių buvo sudaryta svetimo turto hipoteka, t. y. kai nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis daiktas įkeičiamas, norint apsaugoti kito asmens – skolininko – skolinio įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.181 straipsnis). Šios hipotekos specifinė ypatybė yra ta, kad hipotekos davėjas nėra kredito santykių šalis ir tik sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu hipotekos davėjas prisiima įsipareigojimą įvykdyti kito asmens – skolininko – įsipareigojimo įvykdymą tuo atveju, jei šis per hipotekos lakšte nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba kai hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Kitas sutartinės svetimo daikto hipotekos ypatumas yra tas, kad skolos išieškojimo atveju įkeisto daikto savininkas kreditoriui už skolininko įsipareigojimo neįvykdymą atsako tik įkeistu savo daiktu (CK 4.195 straipsnio 1 dalis).
Pagal CPK 442 straipsnio 11 punktą, bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šių bylų (prašymų dėl hipotekos įregistravimo, hipotekos baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos CPK XXXVI skyriuje „Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių“. Hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimo būdas, pasižymi greitomis, supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokią specifinę šio kreditoriaus padėtį užtikrina ir hipotekos instituto esmę įtvirtina specialiosios proceso teisės – CPK XXXVI skyriaus – normos.
Nagrinėjamoje byloje skolininkui UAB „Bendra idėja“ Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Pagal Lietuvos teisę įmonės kreditoriai jos bankroto procese nepraranda turėtų daiktinio ar asmeninio pobūdžio užtikrinimo priemonių. Kai prievolė užtikrinta svetimo daikto hipoteka, kreditorius turi teisę reikalauti įvykdyti prievolę tiek iš bankrutuojančios įmonės, tiek pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto daikto. CPK 560 straipsnio 3 dalyje (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto (restruktūrizavimo) procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos kreditorių reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Ši teisės normos nuostata aktuali tais atvejais, kai bankroto byla keliama įkeisto turto savininkui, nes bankroto procedūros metu yra apskaitomas, realizuojamas ir įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti panaudojamas bankrutuojančios įmonės, bet ne trečiųjų asmenų turtas. Kadangi nagrinėjamu atveju įkeistas ne bankrutuojančios įmonės turtas, bet trečiųjų asmenų turtas, tai priverstinis išieškojimas realizuojant įkeistą trečiųjų asmenų turtą pagrįstai buvo tęsiamas toliau ne Įmonių bankroto įstatymo, bet CPK XXXVI skyriuje nustatyta tvarka.
Kasaciniame skunde argumentuojama, kad iš įkaito davėjų neturi būti priteisiamos procesinės palūkanos, nes jie nėra skolininkai CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme. Pažymėtina, kad procesinių palūkanų priteisimas skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju jis gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008). Šioje byloje esant sutartinei svetimo daikto hipotekai, t. y. kai hipoteka kreditoriaus reikalavimo tinkamo įvykdymo užtikrinimui yra įkeistas ne skolininkui, o trečiajam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas (CK 4.175, 4.181 straipsniai (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija)), šis kreditoriui už skolininko neįvykdytas prievoles atsako tik hipoteka įkeistu turtu (CK 6.195 straipsnio 1 dalis 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija). Taigi įkeisto daikto savininko atsakomybė aptariamu atveju kreditoriui ribojama įkeisto turto verte (pardavimo iš varžytynių kaina), t. y. įkeisto turto savininkas atsako ne už visą skolininko įsipareigojimą, o tik tą jo dalį, kuri lygi įkeisto turto kainai, gautai šį daiktą pardavus iš varžytynių. Kai skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui trečiasis asmuo užtikrina jam priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens, užtikrinusio skolininko prievolės įvykdymą, susiklosto daiktiniai teisiniai santykiai, todėl prievolės neįvykdymo atveju kreditorius įgyja ne teisę reikalauti iš trečiojo asmens įvykdyti skolininko prievolę, o teisę išieškoti skolininko skolą iš trečiojo asmens įkeisto turto. Svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas neturi asmeninės prievolės grąžinti skolą už skolininką, šiam netinkamai vykdant savo prisiimtus įsipareigojimus, o turi teisę įvykdyti prievolę už skolininką, siekdamas išvengti jam nuosavybės teise priklausančio daikto pardavimo iš viešųjų varžytynių ir taip įgydamas atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 6.112 straipsnio 2 punktas).
Pagal CK 4.192 straipsnio 2 dalies (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija), CPK 558 straipsnio 1 dalies (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) nuostatas hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų lėšų atlyginta jam priklausanti suma. Pagal šį kreipimąsi hipotekos teisėjas nutartimi areštuoja įkeistą daiktą ir įspėja apie tai įkeisto daikto savininką bei skolininką, nurodydamas, kad, per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos negrąžinus skolos, įkeistas daiktas bus parduotas iš viešųjų varžytynių. Per nurodytą vieno mėnesio terminą hipoteka įkeisto daikto savininkas gali sumokėti skolininko skolą ir taip išvengti įkeisto turto pardavimo, arba gali to ir neatlikti, elgtis pasyviai, tik paklusdamas apribojimams pagal teismo nutartimi nustatytą areštą hipoteka įkeistam turtui, t. y. tinkamai laikytis draudimo neperleisti turto kitiems asmenims, neįkeisti, nenuomoti ar kitomis teisėmis nesuvaržyti jo ir t. t. Taigi, svetimo daikto hipoteka įkeisto turto savininkas, neturintis asmeninės prievolės grąžinti skolos už skolininką (kaip bendraskolis), nelaikomas atlikęs neteisėtus veiksmus, jeigu neapmokėjo skolos per teismo nustatytą vieno mėnesio terminą nuo nutarties, kuria areštuotas hipoteka įkeistas turtas, įteikimo jam dienos, todėl jam asmeniškai nekyla civilinės atsakomybės už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju ir skolininko kreditorius dėl to kreipėsi į teismą, jis (įkeisto turto savininkas) negali būti pripažįstamas skolininku CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Minera“ v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2012). Taigi šiuo atveju hipotekos teisėjo iš įkaito davėjų, kurie nėra skolininkai CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme ir neturi asmeninės prievolės mokėti procesines palūkanas, jos neturi būti priteisiamos. Be to, minėta, kad skolininkui UAB „Bendra idėja“ Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti skolininkui bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų, taip pat ir procesinių, už visas įmonės prievoles, kurios atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, skaičiavimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės turto fondas v. UAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009; plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai pats skolininkas neturi pareigos mokėti procesines palūkanas kreditoriui, tai išieškoti jas iš svetimo daikto hipoteka įkeisto turto nėra teisinio pagrindo. Skolininko skolinio įsipareigojimo kreditoriui ir svetimo daikto hipoteka įkeisto turto savininko atsakomybės įkeistu turtu apimtis sutampa, svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas negali būti atsakingas už didesnės sumos kreditoriui grąžinimą (išieškant iš jam priklausančio hipoteka įkeisto turto), nei yra atsakingas pats skolininkas, ir atsako tik įkeistu turto. Išieškoti iš hipoteka įkeisto svetimo turto galima tik tiek, kiek išieškojimo metu yra skolingas kreditoriui skolininkas pagal šio prisiimtas ir netinkamai įvykdytas (neįvykdytas) prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Minera“ v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2012). Dėl to pagrįstais laikytini kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė daiktinės bei prievolių teisės normas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje kreditoriaus prašymo dalis dėl 6 procentų metinių palūkanų nuo negrąžintos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, t. y. skolos grąžinimo, teismų turėjo būti atmesta. Dėl to sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo keistina ir kreditoriaus reikalavimas išieškoti procesines palūkanas atmestinas.
Dėl hipotekos teisėjo vaidmens
Kasaciniame skunde argumentuojama, kad hipotekos teisėjas turėjo spręsti dėl procesinių palūkanų reikalavimo iš įkaitų davėjų pagrįstumo ir dydžio nustatymo ir atmesti šį kreditoriaus prašymą kaip nepagrįstą. CPK 542 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymus ir pareiškimus dėl iš hipotekos atsirandančių teisinių santykių CPK XXXVI skyriuje bei CK nustatyta tvarka nagrinėja hipotekos teisėjas, išskyrus atvejus, kai CPK XXXVI skyriuje ar kituose įstatymuose numatyta kitaip. Pagrindinė hipotekos teisėjo funkcija nagrinėjant aptariamo pobūdžio bylas – patikrinti, ar egzistuoja visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos sąlygos hipotekos įregistravimui, keitimui, baigimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-201/2007; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad hipotekos teisėjas reikiamais atvejais atlieka tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010). Įstatymas neįpareigoja hipotekos teisėjo aiškintis ir spręsti įkeitimo sutarties šalių ginčų; tokių ginčų buvimo faktas nėra pagrindas sustabdyti ar atsisakyti pradėti nagrinėti hipotekos kreditoriaus prašymą dėl priverstinio vykdymo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008). Taigi ginčų, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka, hipotekos teisėjas nenagrinėja. Tačiau taip pat pažymėtina, kad hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir neturi besąlygiškai patenkinti kreditoriaus reikalavimus. Hipotekos teisėjas turi atsisakyti vykdyti išieškojimą ypatingosios teisenos tvarka ne tik tuo pagrindu, kad kreditoriaus reikalavimas neatitinka formaliųjų hipotekos procedūrų reikalavimų, bet ir tuo, kai bylos duomenys sudaro pagrindą manyti, kad toks išieškojimas prieštarautų bendriesiems civilinių santykių principams, įtvirtintų neteisėtumą ir neteisingumą, būtų nesąžiningas, neleistinai iškreiptų hipotekos santykių dalyvių interesų pusiausvyrą, neproporcingai pažeistų skolininko ar trečiųjų asmenų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. BUAB ,,Neto“, bylos Nr. 3K-3-433/2010). Taigi hipotekos teisėjo vaidmuo neturi apsiriboti tik formalių veiksmų atlikimu. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai turėjo įvertinti, ar yra teisinis pagrindas kreditoriui iš įkaito davėjų reikalauti priteisti procesines palūkanas CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu. Procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumo vertinimas nelaikytinas ginču, susijusiu su pagrindine prievole, kuris turi būti nagrinėjamas ginčo teisena. Hipotekos teisėjas tenkindamas reikalavimą priteisti procesines palūkanas turėjo kvalifikuoti materialiuosius hipotekos santykius pagal juos reglamentuojančias CK normas, nustatyti ar įkaito davėjas yra tinkamas skolininkas CK 6.37 straipsnio 2 dalies prasme dėl procesinių palūkanų priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl procesinių palūkanų priteisimo, nepagrįstai jas sutapatino su sutartinėmis palūkanomis ir nurodė, kad ginčų dėl skolos (negrąžinto kredito ir palūkanų) dydžio, delspinigių, baudos apskaičiavimo pagrįstumo ir jos dydžio hipotekos teisėjas nenagrinėja. Sutiktina, kad tais atvejais, kai tarp šalių kyla ginčas dėl sutartinių palūkanų, jų dydžio, šis ginčas yra nagrinėjamas ne hipotekos teisėjo ypatingąja, bet ginčo teisena. Tačiau tais atvejais, kai kreditorius be sutartinių palūkanų prašo priteisti ir procesines palūkanas, pastarųjų prašymo pagrįstumas turi būti įvertinamas hipotekos teisėjo, o ne besąlygiškai patvirtinamas.
Dėl procedūrų terminų ne ginčo tvarka išieškant iš įkeisto turto
CPK 558 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) nustatyta pareiškimo dėl priverstinės skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo, kai daiktas įkeistas pagal hipotekos taisykles, tvarka bei sąlygos. Priverstinis skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu, kuris įforminamas dviem pareiškimais. CPK 558 straipsnio 1 dalyje numatytas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistą turtą areštuoti. Pareiškimas, pateikiamas pagal CPK 558 straipsnio 1 dalies nuostatas, iš esmės gali būti vertinamas kaip prašymas areštuoti įkeistą turtą. CPK 558 straipsnio 1 dalyje nustatyta procedūros paskirtis – įspėti skolininką ir įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą, uždraudžiant disponuoti įkeistu turtu, t. y. suvaržant įkaito davėjo nuosavybės teises CPK 558 straipsnio 3 dalyje nustatytu terminu, per kurį, jei kreditoriaus reikalavimas nebuvo patenkintas, jis turi nuspręsti dėl skolos išieškojimo procedūros tęsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Minera“ v. V. G., bylos Nr. 3K-3-461/2011). CPK 558 straipsnio 2 dalyje numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu yra pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti. Pažymėtina, kad CPK 558 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog, gavęs pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti ir praneša apie tai raštu hipotekos kreditoriams, kurių prievolių įvykdymui užtikrinti yra įkeistas šis daiktas, įkeisto daikto savininkui ir skolininkui, taip pat daiktą įregistravusiam turto registrui (registrams); hipotekos teisėjo nutartis kartu su kreditoriaus pareiškimu išieškoti skolą arba perduoti įkeistą daiktą administruoti išsiunčiami vykdyti daikto buvimo vietos antstoliui. Taigi šios dvi teisės normos reglamentuoja skirtingas procedūras: įkeisto turto areštą ir įkeisto, areštuoto turto realizavimą arba perdavimą administruoti. Kreditoriui per du mėnesius nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo pakartotinai nesikreipus dėl skolos išieškojimo, turto areštas panaikinamas ir išieškojimas nepradedamas, o siekdamas išieškoti skolą, jis vėl privalo pakartoti pirmiau nurodytą procedūrą (CPK 558 straipsnio 3 dalis). Galutinis kreditoriaus apsisprendimas pradėti išieškojimą išreiškiamas šiuo pakartotiniu kreipimusi.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad kreditorius praleido CPK 558 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą dviejų mėnesių terminą pakartotiniam prašymui dėl skolos išieškojimo ar įkeisto daikto perdavimo administruoti. Byloje nustatyta, kad Hipotekos skyrius prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. priėmė nutartį, kuria nutarė areštuoti įkeistus daiktus – 0,0481 ha ploto žemės sklypą bei gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po ½ dalį priklausančius K. J. ir M. J.; įspėjo skolininką UAB „Bendra idėja“ ir įkeisto daikto savininkus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių. Remiantis CPK 558 straipsnio 3 dalimi hipotekos kreditorius per du mėnesius nuo šio įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkams įteikimo dienos turėjo kreiptis į Hipotekos skyrių. Taigi terminas yra siejamas su įspėjimo, kad negrąžinus skolos per mėnesį laiko įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių įteikimu skolininkui ir įkeisto daikto savininkams. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad skolininkui BUAB „Bendra idėja“ įspėjimas įteiktas 2009 m. liepos 20 d., įkeistų daiktų savininkui K. J. – 2009 m. liepos 22 d., o M. J. – tik 2009 m. rugpjūčio 21 d. viešo paskelbimo spaudoje būdu. Taigi tik nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkams dienos pradedami skaičiuoti CPK 558 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti terminai. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad 2009 m. rugpjūčio 19 d. buvo gautas įkeisto daikto savininkės M. J. atskirasis skundas dėl Hipotekos skyrius prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutarties. Šis atskirasis skundas Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo atmestas ir Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutartis palikta nepakeista. Taigi iš šių faktinių bylos aplinkybių darytina išvada, kad apskundus hipotekos teisėjo nutartį areštuoti įkeistą turtą ir įspėti skolininką bei įkeisto daikto savininkus apie numatomus teisinius padarinius CPK 558 straipsnyje įtvirtinto termino eiga dėl įspėjimo buvo sustabdyta dar neprasidėjus, t. y. įkeisto daikto savininkei ją apskundus atskiruoju skundu. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 5 d. nutartimi Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 14 d. nutartis palikta nepakeista, tai kreditorius 2009 m. lapkričio 24 d. pakartotinai kreipdamasis į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo nepraleido CPK 558 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto dviejų mėnesių termino.
Dėl nutarties vientisumo
Kasaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodytas išieškotojas, skolininkai, įkeisto daikto savininkai, išieškomos skolos ir įkeisto daikto savininkų atsakomybės dydis, todėl buvo pažeisti CPK 270 straipsnio reikalavimai.
Nagrinėjamoje byloje būtina atsižvelgti į teismo procesinio sprendimo vientisumo bruožą ir jo struktūrinių dalių vientisumo principą. Konstitucinės jurisprudencijos nuostatos, aiškinant teismo sprendimų struktūrai keliamus reikalavimus, suponuoja išvadą, kad baigiamasis teismo aktas (galutinis teismo sprendimas CPK aspektu) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė CPK aspektu) dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais ir išvadomis (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas ir kad iš Konstitucijos kylantis vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, jog tokio akto rezoliucinę dalį visada, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Ž. M., bylos Nr. 3K-3-470/2010). CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti. Teismas turi priimti sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų (išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas), surašydamas rezoliucinėje sprendimo dalyje savo išvadas. Kai yra pareikšti keli reikalavimai ir teismas juos tenkina, sprendime turi būti išdėstytas kiekvieno patenkinto reikalavimo turinys. Rezoliucinė teismo sprendimo dalis būtinai turi būti grindžiama motyvuojamąja dalimi, t. y. teismo išvada turi būti pagrįsta teismo sprendimo motyvais. Rezoliucinė sprendimo dalis turi būti aiški, nedviprasmiška, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nekiltų neaiškumų dėl patenkintų ir atmestų reikalavimų turinio.
Nagrinėjamoje byloje kreditorius AB Ūkio bankas remdamasis CPK 558 straipsnio 2 dalimi (2002 m. vasario 28 d. įstatymo Nr. IX-743 redakcija) pakartotinai kreipėsi su pareiškimu į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo ir hipotekos teisėjas 2009 m. lapkričio 26 d. priėmė nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių. Teismas šios nutarties rezoliucinėje dalyje išdėstė išvadą, kad už skolą turi būti parduoti iš varžytynių daiktai, priklausantys įkaito davėjams, nurodė bendrą įkeistų daiktų kainą ir įpareigojo atitinkamus subjektus informuoti apie šios nutarties priėmimą bei pavedė antstoliui ją vykdyti, kaip to ir reikalaujama pagal CPK 558 straipsnio nuostatas. Šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstyta informacija apie skolininką, skolos dydį, įkeistų daiktų savininkus, jų įkeistų daiktų vertę. Minėta, kad kasatorius būdamas įkaito davėjas atsako tik jo įkeisto turto verte, t. y. įkeisto turto savininkas atsako ne už visą skolininko įsipareigojimą, o tik tą jo dalį, kuri lygi įkeisto turto kainai, gautai šį daiktą pardavus iš varžytynių. Dėl to pagrįstai apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad rezoliucinėje dalyje net ir nenurodžius skolininkės UAB „Bendra idėja“ skolos dydžio, jam negali atsirasti pareiga atsakyti didesne nei jo įkeisto turto verte. Atsižvelgiant į galutinio teismo sprendimo vientisumo ir jo struktūrinių dalių vientisumo principą darytina išvada, kad Hipotekos skyriaus prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis atitinka CPK 270 straipsnio keliamus reikalavimus teismo procesinio sprendimo turiniui.
Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųstų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl nenagrinėtini.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartį pakeisti. Vykdytiną rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Už skolą parduoti iš varžytynių įkeistus daiktus: 0,0481 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1A1p, bendras plotas 253,46 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise po 1/2 dalį priklausančius K. J. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. adresu: (duomenys neskelbtini), ir M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. adresu: (duomenys neskelbtini). Bendras įkeistų daiktų įkainojimas 1 253 000 (vienu milijonu dviem šimtais penkiasdešimt trimis tūkstančiais) Lt (hipotekos lakšto 4 punkte).
Kreditoriaus prašymą priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo negrąžintos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo atmesti.
Išsiųsti nutarties nuorašus kreditoriui, įkeistų daiktų savininkams, skolininko BUAB „Bendra idėja” administratoriui UAB „Admivita“ (Gedimino pr. 24, Vilnius) ir Hipotekos skyriui prie Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo (Tilto g. 17/ Radvilų g. 4, Vilnius).
Pranešti apie įkeistų daiktų priverstinį pardavimą Centriniam hipotekos registrui.
Pavesti nutarties vykdymą daiktų buvimo vietos antstoliui.“
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Rimvydas Norkus
Dalios Vasarienės