Civilinė byla Nr. e2A-482-798/2021

Teisminio proceso Nr. 

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.11.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rafimeta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio      12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) UAB „Rafimeta“ pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Detmetas“ 198 128,34 Eur skolą, 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškovė nurodė, kad šalys 2017 m. lapkričio 16 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria susitarė, kad nustatyta tvarka ir terminais atsakovė parduos ieškovei atliekas, žymimas kodu: 16 02 16 (sudedamosios dalys, išimtos iš nebenaudojamos įrangos, nenurodytos 16 02 15); 16 02 14 (nebenaudojama įranga, nenurodyta 16 02 09 – 16 02 13); 16 08 01 (panaudoti katalizatoriai, kuriuose yra aukso, sidabro, renio, rodžio, paladžio, iridžio arba platinos (išskyrus nurodytas 16 08 07 pozicijoje)) (toliau – ir Prekės), o ieškovė įsipareigojo šias Prekes priimti, jas perdirbti, parduoti galutiniam pirkėjui – perdirbėjui ir atsiskaityti su atsakove, kaip numatyta šioje sutartyje. Šalys taip pat susitarė, kad preliminarios Prekių kainos yra nurodomos prie 2017 m. lapkričio 16 d. sutarties esančiame Priede Nr. 1, o galutinės parduodamų Prekių kainos kiekvieną kartą derinamos ir nustatomos atskirai, atsižvelgiant į Prekių kiekį, rūšį ir kokybę. Dėl šios priežasties 2017 m. lapkričio 22 d. tarp ieškovės ir atsakovės prie 2017 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties buvo pasirašytas „Susitarimas Nr. 1“, 2018 m. liepos 30 d. „Priedas Nr. 2“, 2018 m. gruodžio 3 d. „Priedas       Nr. 3“. Laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. liepos 27 d. ieškovė, vykdydama Sutartyje ir jos prieduose esančius įsipareigojimus, atsakovei paslaugas atliko pilnai ir savalaikiai. Už paslaugas atsakovė yra skolinga ieškovei 296 070,85 Eur sumą. Tačiau ieškovė atsakovei nėra sumokėjusi 86 097,91 Eur už Prekes ir nėra grąžinusi 11 844,60 Eur pagal sąskaitų korekciją, t. y. viso 97 942,51 Eur. Taigi atsakovė ieškovei yra skolinga                     198 128,34 Eur.

3.       Atsakovė UAB „Detmetas“ pateikė priešieškinį, kuriame prašė jai iš ieškovės UAB „Rafimeta“ priteisti 156 708,29 Eur skolą pagal 2017 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartį,              1 452 Eur pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET002 už pervežimą ir bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovė nurodė, kad ieškovė nėra tinkamai įvykdžiusi Sutarties, kadangi pateiktuose analizių duomenyse (assay report) yra nurodyti ne atsakovės tiektų Prekių analizės duomenys, pagal kuriuos būtų galima paskaičiuoti, kokia yra galutinė atsakovės perduotų ieškovei Prekių kaina, kas reiškia, jog ieškovė netinkamai paskaičiavo galutinę Prekės kainą. Atsakovė ieškovei iš viso pristatė 221 245 kg Prekių ir po ieškovės įvertinimo išrašė PVM sąskaitas faktūras                  753 815,19 Eur sumai, t. y. išrašyta PVM sąskaitų suma sudarė iki 80 proc. Prekių vertės. Kadangi 753 815,19 Eur sudaro 80 proc. Prekių vertės, tai atitinkamai visų atsakovės tiektų ieškovei Prekių vertė yra 942 268,99 Eur. Iš Prekių vertės turi būti išminusuojama                     21 903,26 Eur už transportavimą, 15 679,36 Eur už Prekių perdirbimą ir 80 260,80 Eur marža. Todėl atsakovės ieškovei patiektų Prekių galutinė kaina yra 824 425,57 Eur. Ieškovė yra sumokėjusi 667 717,28 Eur, todėl skolinga už Prekes 156 708,29 Eur. Be to, ieškovė skolinga atsakovei 1 452 Eur sumą pagal sąskaitą Nr. DET 022 už ieškovės prekių transportavimą į Suomijos įmonę Kuusakoski Oy, kadangi šalių bendravimas patvirtina, kad buvo susitarimas, jog šias išlaidas apmokės ieškovė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei UAB „Rafimeta“ iš atsakovės UAB „Detmetas“ 166 517,23 Eur skolą ir 7 682,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, likusioje dalyje ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „Detmetas“ iš ieškovės UAB „Rafimeta“ 156 708,29 Eur skolą ir        12 220,14 Eur bylinėjimosi išlaidas, įskaitė tarp šalių iš vienos kitai priteistas šiuo sprendimu skolų sumas ir priteisė iš atsakovės UAB „Detmetas“ ieškovei UAB „Rafimeta“ 8 356,94 Eur skolą, o įskaičius tarp šalių iš vienos kitai priteistas šiuo sprendimu bylinėjimosi išlaidas, priteisė iš ieškovės UAB „Rafimeta“ atsakovei UAB „Detmetas“ 4 537,34 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6.       Kauno apygardos teismas 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi ištaisė rašymo apsirikimo klaidą ir 2020 m. spalio 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies 4 pastraipoje įrašė, kad atsakovei UAB „Detmetas“ iš ieškovės UAB „Rafimeta“ priteisiama 158 160,29 Eur, o ne 156 708,29 Eur skola.

7.       Teismas nustatė, kad šalys 2017 m. lapkričio 6 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad atsakovė nustatyta tvarka ir terminais parduos ieškovei atliekas (Prekes), o ieškovė įsipareigojo šias Prekes priimti, jas perdirbti, parduoti galutiniam pirkėjui – perdirbėjui ir atsiskaityti su atsakove kaip numatyta Sutartyje. Sutarties 2.1 punkte šalys sutarė, kad preliminarios Prekių kainos yra nurodomos prie Sutarties esančiame priede Nr. 1, o galutinės parduodamų Prekių kainos kiekvieną kartą derinamos ir nustatomos atskirai, atsižvelgiant į prekių kiekį, rūšį ir kokybę tokia tvarka: 1) pristačius Prekes Pirkėjui, Pirkėjas turi per             10 (dešimt) darbo dienų įvertinti pristatytų Prekių kokybę ir el. paštu detmetas@gmail.com nusiųsti preliminarių pristatytų Prekių įvertinimą (2.1.1 p.); 2) atsižvelgiant į Pirkėjo pateiktą įvertinimą, Pardavėjas turi per 3 (tris) darbo dienas patvirtinti, jog preliminarų įvertinimą gavo, o Pirkėjas gavęs patvirtinimą per 10 (dešimt) darbo dienų turi sumokėti Pardavėjui už Prekes iki 80 proc. įvertinimo kainos; 3) likusi suma sumokama Pardavėjui pardavus Prekę galutiniam pirkėjui – perdirbėjui, pagal ekspertizės aktą (assay report), kuriuo remiantis bus nustatyta galutinė Prekių kaina pagal priede Nr. 1 aptartas sąlygas. Prieduose prie Sutarties šalys sutarė, kad skaičiuojant galutinę Prekių kainą iš atliktos nustatytos Prekių vertės pagal analizių duomenis (assay report) bus išminusuota suma už Prekių transportavimą, perdirbimą, pardavimą (sutarta kainos marža skaičiuojama nuo Prekės vertės pagal gautus analizių duomenis).

8.       Teismas taip pat nustatė, kad iš viso atsakovė ieškovei pagal Sutartį yra pardavusi 221 245 kg Prekių už 753 815,19 Eur, o ieškovė atsakovei sumokėdama avansą ir apmokėdama konkrečias sąskaitas viso yra sumokėjusi 814 234,52 Eur (skirtumas 60 419,33 Eur – atsakovės skola).

9.       Teismas iš esmės sutiko su atsakovės argumentais ir pripažino, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog jos pateiktuose analizių duomenyse (assay report) yra pateikti būtent atsakovės tiektų Prekių duomenys, be to, apie dalies atsakovės tiektų Prekių perdavimą galutiniam pirkėjui – perdirbėjui duomenų iš viso nepateikė. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė, įrodinėdama, jog iš atsakovės pirktos prekės buvo pakraunamos į konteinerius ir siunčiamos perdirbimui į Japoniją, kur perdirbėjas įvertindavo prekes ir pateikdavo analizių duomenis (assay report), o pagal krovimo ir analizių duomenis galima atsekti, kurios prekės buvo patiektos atsakovės, byloje teikė nevienodus duomenis.

10.       Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad net jeigu ir laikyti, jog atsakovės prekės buvo pristatytos galutiniam pirkėjui – perdirbėjui į Japoniją, tai atlikti prekių analizės duomenys (assay report), kuriuos į bylą yra pateikusi ieškovė, neatskleidžia tikrųjų atsakovės Prekių analizės duomenų, kadangi atsakovės prekės buvo sumaišytos su ieškovės prekėmis, kas reiškia, jog analizių duomenyse (assay report) yra nurodyti bendri tiek ieškovės, tiek ir atsakovės prekių duomenys.

11.       Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovės Prekės galutiniam tiekėjui į Japoniją ieškovės nebuvo išsiųstos ir iš ieškovės į bylą pateiktų duomenų nėra aišku, kur yra atsakovės Prekės, ar jos buvo pristatytos galutiniam pirkėjui – perdirbėjui. Neįrodžius minėtos aplinkybės, pateiktais ieškovės į bylą prekių analizių duomenimis (assay report) nustatant atsakovės Prekių galutinę kainą negalima vadovautis. Todėl, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į tai, kad šalys buvo sutarusios, jog ieškovė atsakovei pristačius Prekes, jas įvertina ir išmoka atsakovei iki 80 proc. prekių vertės, galutinė Prekių kaina turi būti apskaičiuojama laikant, kad atsakovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta prekių kaina lygi 80 proc., kas reiškia, jog jeigu Prekių kainos 80 proc. sudarė 753 815,19 Eur, tai visa Prekių kaina (100 proc.) yra 942 268,99 Eur. Pagal Sutartį išminusavus Prekių transportavimo kaštus – 21 903,26 Eur, Prekių perdirbimo kaštus –            15 679,36 Eur, Prekių maržą – 80 260,80 Eur, gaunasi, kad atsakovės Prekių galutinė kaina yra 824 425,57 Eur, būtent pagal Sutartį šią sumą už Prekes ieškovė ir turi sumokėti atsakovei.

12.       Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl 89 754,70 Eur pagal 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą RAF 1806006 priteisimo, kadangi ieškovė neįrodė, kad iš atsakovės pirktas prekes pristatė galutiniam pirkėjui – perdirbėjui Japonijoje, netinkamai vykdė Sutartį, todėl vadovautis ieškovės paskaičiavimais, kiek atsakovė turi mokėti už prekių transportavimą, perdirbimą, kokio dydžio maržą, nėra pagrindo.

13.       Teismas laikė, kad yra pagrindas ieškovei iš atsakovės priteisti 19 999,99 Eur už prekes pagal 2018 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija RAF Nr. 1806011, taip pat atsakovei priteisti iš ieškovės 1 542 Eur pagal sąskaitą DET 022.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14.       Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Rafimeta“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, o priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      Teismas nepagrįstai nevertino šalių santykių, kaip prekių komiso. Nors šalių sutartis įvardinta pirkimo–pardavimo sutartimi, tačiau įsigilinus į santykių specifiką ir kainos nustatymo mechanizmą, matyti, kad iš tiesų tai komiso sutartis su paslaugų sutarties elementais. Būtent kainos mechanizmas rodo, kad ieškovė turėjo atiduoti viską, ką gavo iš metalo supirkėjų, o sau galėjo pasilikti tik komisinius, patirtus pervežimo kaštus bei sumalimo paslaugos įkainį. Visuose Sutarties prieduose ir pačioje Sutartyje buvo numatyta, kad galutinė Prekių kaina bus nustatinėjama gavus ekspertizės aktus. Taigi, vadovaujantis Sutartimi ir į bylą pateiktais apmokėjimais, gautais už atsakovės tiektas prekes, tampa akivaizdu, kad šiuo atveju yra susitariama dėl tarpininkavimo (su papildoma sutvarkymo paslauga), nes visa sėkmė ar nesėkmė atitenka pradiniam savininkui.

14.2.                      Šiuo atveju reikšmingas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.782 straipsnis, pagal kurį prisiimtą pavedimą komisionierius privalo įvykdyti naudingiausiomis komitentui sąlygomis pagal komitento nurodymus, o jei jų nėra, pagal įprastus verslo papročius bei dalykinės praktikos reikalavimus. Byloje nebuvo pateikta nei vieno įrodymo, ar atsakovės teiginių, kokius jos konkrečius nurodymus būtų pažeidusi (neįgyvendinusi) ieškovė. Atsakovės pretenzijos pašalinti abejones dėl to, ar tikrai ir tiksliai visos atsakovės atliekos buvo išgabentos, nesavalaikės ir neatitinka šios srities (atliekų perdirbimo) praktikos.

14.3.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog analizių duomenyse (assay report) yra pateikti būtent atsakovės tiektų Prekių duomenys, o apie dalies atsakovės tiektų Prekių perdavimą galutiniam pirkėjui – perdirbėjui duomenų iš viso nepateikta. Ieškovė parengė teismui papildomas lenteles (2020 m. gegužės 11 d. pateiktų dokumentų Priedas Nr. 3), kuriose yra sugretinti visi duomenys pagal kiekvieną konteinerį, taip pat pateikė kiekvieno konteinerio sudėties lenteles, iš kurių matyti, kiek atsakovės Prekių yra įdėta į kiekvieną konteinerį bei kaip galima jas identifikuoti. Atsakovei priklausančių Prekių atsekamumą taip pat patvirtina prie 2020 m. gegužės 11 d. prašymo prijungti dokumentus 4 priedo antrame lape esantis pakavimo sąrašas, kuriame taip pat nurodyti visi maišai pažymėti violetine spalva, t. y. kuriuose yra prekės, priklausančios atsakovei. 2020 m. gegužės 11 d. prašymo prijungti dokumentus 4 priedo 3 lape yra pateiktas dokumentas, patvirtinantis atliekų išvežimą iš ieškovės teritorijos ir šio dokumento 3 punkte yra nurodytas faktinis išvežtas atliekų kiekis, kuriame nurodytas toks pat svoris, kaip ir pakavimo sąraše, bei 4 punkte nurodyta išvežimo data. Taip pat prie 2020 m. gegužės 11 d. prašymo prijungti dokumentus            4 priedo B ir 9 lape yra pridėtos nuotraukos, kuriose yra nufotografuotas atliekų pakrovimas į transporto priemonę.

14.4.                      Ypatingai didelės reikšmės bylai turi 2020 m. vasario 17 d. pateikti priedai Nr. 4-17, kadangi jie parodo, kaip faktiškai visa informacija būdavo grupuojama ir kaip pagal šiuos dokumentus galima atsekti atsakovės prekes, esančias kiekviename konteineryje, pagal kurio numerį buvo galutinio Japonijos perdirbėjo pateikiami ekspertizės aktai. Tačiau teismas sprendime apie šiuos įrodymus nepasisakė. Antstolio Sauliaus Užkuraičio 2020 m. lapkričio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotos aplinkybės pagrindžia siunčiamų atliekų atsekamumą bei identifikavimą.

14.5.                      Atsakovės Prekės būdavo atskirai apskaitomos, nemaišomos su kitų klientų prekėmis atsižvelgiant į kelis konteinerius, kuriuose kitų atliekų kiekis bendroje sumoje yra ne daugiau 2,5 proc., o iš sudėties lapų matosi, jog prie atsakovės prekių būdavo pridedamos tos pačios rūšies ir kokybės prekės, kadangi, esant geros kokybės prekėms, naudą gautų tiek atsakovė, tiek ieškovė, todėl ieškovė nebuvo suinteresuota bloginti atsakovės prekių kitomis atliekomis. Atsakovė buvo informuota apie tokį nežymų atliekų sumaišymą ir tam neprieštaravo.

14.6.                      Atsakovė pristatė iš viso 221 245 kg prekių. Iš 2020 m. gegužės 11 d. į bylą pateiktų Priedų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose yra sugretintos lentelės, matyti, kad ieškovė perdirbo ir išvežė iš viso 177 632 kg. Šis skaičius skiriasi nuo prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 esančio skaičiaus 70 eilutėje, kadangi dalis svorio likdavo Lietuvoje (viso 1 235 kg). Prekių svorio skirtumas susidarė ir dėl to, kad dalis prekių buvo pirktos pagal kitą susitarimą arba dėl kitų aplinkybių, t. y. didžioji dalis prekių pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. DETO000066 buvo išvežtos atsakovės pasirinktam galutiniam perdirbėjui – Suomijos bendrovei Kuusakoski; taip pat dalis pristatytų prekių buvo ne elektronikos laužas, bet sumaltų katalizatorių milteliai 1 171 kg. Šios atliekos buvo transportuojamos pagal atskirą susitarimą ir už jas būdavo sumokama avansu 100 proc.

14.7.                      Pagal 2018 m. balandžio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET0000039, 2018 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET0000068, 2018 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET0000075 atsakovė pristatė 29 697 kg svorio prekių. Šios prekės nebuvo išvežtos galutiniam perdirbėjui. Tai patvirtina perdirbimo pažymos sugretinimas su transportavimo bei komisinio mokesčio pažymomis, iš kurių matyti, kad už šias tris sąskaitas nebuvo apskaičiuotas nei komisinis, nei transportavimo mokestis. Šių sąskaitų faktūrų bendra suma yra 115 727,43 Eur. Taigi teismas galėjo priteisti nebent 20 proc. sumos nuo šių sąskaitų faktūrų sumos, kas sudarytų 23 145,49 Eur.

15.       Atsakovė UAB „Detmetas“ atsiliepime į ieškovės UAB „Rafimeta“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

15.1.                      Šiuo atveju nėra pagrindo Sutarties laikyti komiso sutartimi, kadangi sutarties nuostatos ir šalių elgesys prieštarauja CK nuostatoms, kurios apibrėžia komiso sutartį. Tuo atveju, jeigu tarp šalių būtų buvusi sudaryta komiso sutartis, ieškovė už įsigytas Prekes atsakovei nebūtų sumokėjusi. Ieškovė taip pat nebūtų mokėjusi atsakovei ir avanso už būsimas pristatomas prekes. Be to, ieškovė pati iš savo lėšų, o ne atsakovės lėšų, turėjo mokėti už transporto išlaidas, o tik vėliau šias išlaidas turėjo išskaičiuoti nustatant Prekės galutinę kainą. Tuo atveju, jeigu tarp šalių būtų buvusi sudaryta komiso sutartis, tai už transporto išlaidas turėjo mokėti atsakovė.

15.2.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog analizių duomenyse (assay report) yra pateikti būtent atsakovės tiektų Prekių duomenys, be to, apie dalies atsakovės tiektų Prekių perdavimą galutiniam pirkėjui – perdirbėjui duomenų ieškovė iš viso nepateikė. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad tarp ieškovės pateiktų duomenų yra daug neatitikimų (pateikti duomenys nevienodi).

15.3.                      Sutiktina su teismo išvada, kad, neįrodžius, jog atsakovės Prekės buvo pristatytos galutiniam pirkėjui – perdirbėjui į Japoniją, pateiktais ieškovės į bylą prekių analizių duomenimis (assay report) nustatant atsakovės Prekių galutinę kainą negalima vadovautis. Prekių analizės duomenys (assay report) neatskleidžia tikrųjų atsakovės Prekių analizės duomenų, kadangi atsakovės prekės buvo sumaišytos su ieškovės prekėmis, kas reiškia, jog analizių duomenyse (assay report) yra nurodyti bendri tiek ieškovės, tiek ir atsakovės prekių duomenys.

15.4.                      Ieškovė prašo panaikinti visą teismo sprendimą, tačiau apeliaciniame skunde nepateikia absoliučiai jokių motyvų, kodėl turėtų būti naikinamos sprendimo dalys, kuriomis teismas (i) iš atsakovės ieškovei priteisė 19 999,99 Eur skolą už pirktas prekes, (ii) iš ieškovės atsakovės naudai priteisė 1 452 Eur skolą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET0002 už prekių pervežimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

16.       Apeliantė UAB „Rafimeta“ tiek kartu su apeliaciniu skundu, tiek 2021 m. sausio 18 d. prašymu pateikė naujus rašytinius įrodymus, kuriuos prašo priimti prie bylos, t. y. 2020 m. lapkričio     19 d. antstolio Sauliaus Užkuraičio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, UAB „Aregas“ 2020 m. gruodžio 29 d. raštą, Alucon Limited 2020 m. gruodžio 23 d. raštus su vertimais, UAB „Elektronikos perdirbimo technologijos“ 2020 m. gruodžio 21 d. atsakymą.

17.       Pažymėtina, kad Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis). Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija nėra pakartotinis ginčo išnagrinėjimas, iš naujo įgyvendinant įrodinėjimo procesą. Procesų abiejų instancijų teismuose skirtumai, be kita ko, lemia, kad visi įrodymai turi būti teikiami būtent pirmosios instancijos teisme – su ieškiniu arba rengiantis bylos nagrinėjimui. Apeliacijai, kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmui (lot. revisio prioris instantiae), būdingos kitokios, specifinės proceso taisyklės, viena jų – naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas ir gali būti pateisinamas tik esant tam tikroms sąlygoms. Tokios sąlygos yra nustatytos CPK 314 straipsnyje. Įstatymų leidėjo valia, apeliaciniame procese neleidžiama priimti naujų įrodymų, kurie galėjo ir turėjo būti teikiami pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18.       Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo patenkinti apeliantės prašymą ir priimti naujai pateiktus įrodymus. Sutiktina su atsakovės 2021 m. rugsėjo 15 d. atsiliepime dėl naujų įrodymų priėmimo išdėstytais argumentais, kad šiuo atveju neegzistuoja nė viena CPK 314 straipsnyje nurodyta sąlyga, leidžianti priimti apeliantės naujai teikiamus įrodymus. Kaip pagrįstai pažymėjo atsakovė, pirmosios instancijos teismas ne vieną kartą buvo atidėjęs bylos nagrinėjimą tam, kad šalys galėtų pateikti įrodinėjamas aplinkybes patvirtinančius duomenis, o baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir atidėjus teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą, teismas nusprendė atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir kartu pasiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus, kurie pagrįstų jos įrodinėjamas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nenurodo visiškai jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių prašomi priimti nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nors tokio pobūdžio duomenys turėjo ir galėjo būti jai žinomi – apeliantė turėjo galimybę tiek kreiptis į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, tiek pateikti užklausas analogišką veiklą vykdančioms bendrovėms dėl nusistovėjusios verslo praktikos. Be to, pastebėtina, kad apeliantė dar 2020 m. vasario 17 d. pateikė į bylą el. laiškus kartu su įrodymais apie prekių transportavimą konteineriuose (2020 m. vasario 17 d. prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo Priedai Nr. 4-17), kurie teikiami kartu su antstolio Sauliaus Užkuraičio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Taigi, šiuo atveju nepaneigus tokios tikimybės, kad minėti įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, prielaidų taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį  nenustatyta.

19.       Pažymėtina, kad įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti bet kokią galimybę piktnaudžiauti procesu, tokiu teisiniu reguliavimu byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos (ginčo) išnagrinėjimo, bylinėjantis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas ir bylos šalių procesinis lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK        7 straipsnio 2 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 179 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis, 198 straipsnis, 226 straipsnis). Esant būtent tokiam teisiniam reglamentavimui, dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus teismo sprendimas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

20.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

21.       Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Rafimeta“ ir atsakovė UAB „Detmetas“ 2017 m. lapkričio 6 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria susitarė, kad atsakovė nustatyta tvarka ir terminais parduos ieškovei atliekas (Prekes), o ieškovė įsipareigojo jas priimti, perdirbti, parduoti galutiniam pirkėjui – perdirbėjui ir atsiskaityti su atsakove kaip numatyta šioje Sutartyje (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties 1.2 punkte numatyta, kad konkretūs Prekių kiekiai ir kainos bus derinami atskirais susitarimais, kurie gali būti pateikti elektroninėmis ryšio priemonėmis.

22.       Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad preliminarios Prekių kainos yra nurodomos prie Sutarties esančiame priede Nr. 1, o galutinės parduodamų Prekių kainos kiekvieną kartą derinamos ir nustatomos atskirai, atsižvelgiant į prekių kiekį, rūšį ir kokybę tokia tvarka: pristačius Prekes Pirkėjui, Pirkėjas turi per 10 (dešimt) darbo dienų įvertinti pristatytų Prekių kokybę ir el. paštu detmetas@gmail.com nusiųsti preliminarių pristatytų Prekių įvertinimą (Sutarties 2.1.1 punktas); atsižvelgiant į Pirkėjo pateiktą įvertinimą, Pardavėjas turi per 3 (tris) darbo dienas patvirtinti, jog preliminarų įvertinimą gavo, o Pirkėjas gavęs patvirtinimą per      10 (dešimt) darbo dienų turi sumokėti Pardavėjui už Prekes iki 80 proc. įvertinimo kainos (Sutarties 2.1.2 punktas); likusi suma sumokama Pardavėjui pardavus Prekę galutiniam pirkėjui – perdirbėjui, pagal Ekspertizės aktą (assay report), kuriuo remiantis bus nustatyta galutinė Prekių kaina pagal priede Nr. 1 aptartas sąlygas (Sutarties 2.1.3 punktas). 

23.       Prieduose prie Sutarties Nr. 1-3 šalys sutarė, kad skaičiuojant galutinę Prekių kainą iš atliktos nustatytos Prekių vertės pagal analizių duomenis (assay report) bus išminusuota suma už Prekių transportavimą, perdirbimą, pardavimą (marža).

24.       Atsakovė ieškovei iš viso yra pardavusi 221 245 kg Prekių už 753 815,19 Eur sumą (pagal išrašytas sąskaitas faktūras), o ieškovė, apmokėdama konkrečias sąskaitas, iš viso yra sumokėjusi 667 717,28 Eur. Be to, ieškovė, vykdydama Sutartį, sumokėjo atsakovei              146 517,24 Eur avansą už Prekes.

25.       2018 m. birželio 29 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą RAF 1806011                59 798,91 Eur sumai už prekes, atsakovės vežtas perdirbimui į Suomiją. 2019 m. sausio 31 d. atsakovė išrašė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą DET 022  1452 Eur sumai už krovinio pervežimą 2018 m. birželio 29 d. iš Kauno į Suomiją. 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą RAF 1806006  89 754,70 Eur sumai, kurioje nurodyta, kad atsakovė privalo mokėti 15 177,22 Eur už pervežimo paslaugas, 24 803,80 Eur už transporto paslaugas ir 34 196,42 Eur komisinį mokestį.

26.       Tarp šalių ginčas kilo dėl Sutarties vykdymo, t. y. ieškovė nurodė ji 2017 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė visiškai ir laiku, o atsakovė jai liko skolinga 89 754,70 Eur už suteiktas paslaugas, negrąžino vykdant šią Sutartį sumokėto    146 517,24 Eur avanso, nesumokėjo 59 798,91 Eur už ne pagal ginčo Sutartį perduotas prekes. Tuo tarpu atsakovė teigė priešingai, kad ieškovė nėra tinkamai įvykdžiusi Sutarties, nes byloje pateiktuose analizių duomenyse (assay report) yra nurodyti ne atsakovės ieškovei tiektų Prekių analizių duomenys, kas reiškia, jog ieškovė netinkamai paskaičiavo galutinę Prekės kainą, dėl ko prašė priteisti jai iš ieškovės pagal Sutartį susidariusią 156 708,29 Eur skolą už Prekes ir      1 452 Eur pagal šalių susitarimą už pervežimo paslaugas.

Dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo

27.       Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 16 punktas, 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-403/2019). Siekiant teisingai kvalifikuoti sandorio subjektų veiksmus, privalu atsižvelgti į jų valią, ketinimus ir siekiamus tikslus, nuo kurių priklauso, kokie materialiniai įstatymai bus taikomi sandoriui. Visų pirma esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas    (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, neapsiribojama tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, jos visos vertinamos kompleksiškai, nes tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą – teisinį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo      14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015 ir kt.).

28.       Apeliantė UAB „Rafimeta“ apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimu ir teigia, kad santykių specifika ir Sutartyje numatytas kainos nustatymo mechanizmas rodo, jog tarp šalių buvo sudaryta komiso sutartis su paslaugų sutarties elementais, t. y. apeliantė galėjo sau pasilikti tik komisinius, patirtus pervežimo kaštus bei sumalimo paslaugos įkainį, o visa sėkmė ar nesėkmė atitenka pradiniam prekių savininkui.

29.       CK 6.780 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komiso sutartimi viena šalis (komisionierius) įsipareigoja kitos šalies (komitento) pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis. Taigi komiso sutarties dalykas yra sandorių su trečiaisiais asmenimis sudarymas komitento pavedimu ir lėšomis. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

30.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Tokią išvadą suponuoja tiek Sutarties turinys, tiek šalių elgesys Sutarties vykdymo metu, t. y. šalys pasirašė sutartį, pavadindamos ją pirkimo–pardavimo sutartimi. Šia sutartimi šalys susitarė, kad nustatyta tvarka ir terminais atsakovė parduos ieškovei Prekes, o ieškovė įsipareigojo šias Prekes priimti, jas perdirbti, parduoti galutiniam pirkėjui – perdirbėjui ir atsiskaityti su atsakove, kaip numatyta Sutartyje. Taigi ieškovė turėjo tikslą Prekes įsigyti, o atsakovė – Prekes parduoti ir gauti už tai apmokėjimą. Atsakovė pristačiusi Prekes išrašydavo PVM sąskaitą faktūrą, kurioje Prekių kaina buvo nurodyta iki 80 proc. sumos, o ieškovė, gavusi Prekes, už jas iškart atsiskaitydavo ir įgydavo nuosavybės teisę į jas. Be to, ieškovė atsakovei pagal 2017 m. lapkričio 22 d. Susitarimą Nr. 1 prie 2017 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutarties buvo sumokėjusi 146 517,24 Eur avansą už būsimas prekes. Tuo atveju, jeigu tarp šalių būtų sudaryta komiso sutartis, ieškovė už įsigytas Prekes atsakovei nebūtų iš karto sumokėjusi (taip pat ir pervedusi avanso už būsimas prekes), o atsiskaitymas būtų įvykęs po sandorio įvykdymo, t. y. gavus atsiskaitymą už Prekes iš galutinio pirkėjo – perdirbėjo.

31.       Atsakovės Prekių kainos nustatymo mechanizmas ir ta aplinkybė, kad atsiskaitymas tarp šalių vyko dalimis (80 proc. kainos po Prekių pristatymo ieškovei, o likusi dalis gavus ekspertizės aktus iš galutinio pirkėjo – perdirbėjo), nesudaro pagrindo šalių teisinių santykių kvalifikuoti kaip komiso, kadangi tokią kainos nustatymo ir atsiskaitymo tvarką nulėmė Prekių specifika (negalimumas Prekių pirkimo–pardavimo metu tiksliai nustatyti galutinės jų kainos), o pagal CK 6.314 straipsnio 4 dalį šalys gali susitarti dėl konkrečios apmokėjimo už parduodamus daiktus tvarkos. Kad ginčo šalių sudaryta sutartis buvo pirkimo–pardavimo, o ne komiso sutartis nepaneigia ir ta aplinkybė, jog sutarties įvykdymui buvo pasitelkti tretieji asmenys (transportavimo paslaugas teikiantys subjektai, galutinis pirkėjas – perdirbėjas). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad vien ta aplinkybė, kad iš sutarties nuostatų matyti, jog kai kurioms paslaugoms suteikti bus reikalingos sutartys su trečiaisiais asmenimis, nesudaro pagrindo sutartį kvalifikuoti kaip komiso sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016). Nors apeliantė pagal Sutarties 1.1 punktą įsipareigojo atsakovės Prekes parduoti galutiniam pirkėjui – perdirbėjui, tačiau sandoriai (tiek Prekių transportavimo, tiek pardavimo galutiniam pirkėjui – perdirbėjui) buvo sudaromi ir vykdomi pačios ieškovės su trečiaisiais asmenimis (byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų davusi nurodymus ieškovei dėl Prekių transportavimo ir pardavimo konkrečiam pirkėjui – perdirbėjui), t. y. tarp atskirų tam tikroje pirkimo grandinėje dalyvaujančių subjektų, kurie atitinkamas teises ir pareigas įgijo tik vienas kito atžvilgiu atskirų pirkimo užsakymų pagrindu. Taigi tokiu būdu tarp šalių organizuotas pirkimas–pardavimas nepatvirtina komiso sutarties sudarymo fakto.

32.       Kaip jau minėta, komiso sutarties dalykas yra sandorių su trečiaisiais asmenimis sudarymas komitento pavedimu ir jo lėšomis. Komisionieriaus, vykdančio komitento pavedimus, įsipareigojimas veikti ne savo, o būtent komitento lėšomis tiesiogiai įtvirtintas teisės normoje (CK 6.780 straipsnio 1 dalis). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė šiuo atveju veikė savo, o ne atsakovės lėšomis, kadangi pati apmokėdavo Prekių transportavimo išlaidas ir tik vėliau šias išlaidas turėjo išskaičiuoti nustatant Prekių galutinę kainą. Be to, pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2020 m. liepos 30 d. nutartimi atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, pasiūlė ieškovei pateikti įrodymus, kokias ataskaitas apie pavedimų įvykdymą ji pateikė atsakovei (CK 6.789 straipsnis). Ieškovė jokių objektyvių įrodymų apie ataskaitų teikimą atsakovei į bylą nepateikė, 2020 m. rugsėjo 2 d. prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo nurodė, kad praktiškai visas bendravimas tarp šalių atstovų vyko žodžiu, o byloje nėra nei vieno rašytinio įrodymo dėl bet kokių susitarimų, ataskaitų teikimo iki 2020 m. lapkričio mėnesio, kai aktyvūs veiksmai pagal sutartį nutrūko. Šios aplinkybės neleidžia tarp šalių susiklosčiusių santykių vertinti, kaip kilusių iš komiso sutarties.

33.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė praktiškai viso bylos nagrinėjimo metu savo reikalavimus grindė 2017 m. lapkričio 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ir tik bylos nagrinėjimo pabaigoje nurodė, jog ginčo Sutartis laikytina komiso sutartimi.

Dėl atsakovės prekių atsekamumo ir jų kiekio

34.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, padarė išvadą, kad ieškovė nepateikė duomenų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog jos pateiktuose analizių duomenyse (assay report) yra pateikti būtent atsakovės tiektų Prekių duomenys, be to, apie dalies atsakovės tiektų Prekių pardavimą galutiniam pirkėjui – perdirbėjui duomenų iš viso nepateikė. Apeliantė, nesutikdama su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovės Prekių atsekamumo galimybę pagrindžia 2020 m. gegužės 11 d. į bylą pateiktos papildomos lentelės, kuriose yra sugretinti visi duomenys pagal kiekvieną konteinerį, taip pat kiekvieno konteinerio sudėties lentelės, iš kurių matyti, kiek atsakovės Prekių yra įdėta į kiekvieną konteinerį bei kaip galima jas identifikuoti, pakavimo sąrašai, kuriuose nurodyti visi maišai, dokumentai, patvirtinantys atliekų išvežimą iš ieškovės teritorijos, nuotraukos, kuriose yra nufotografuotas atliekų pakrovimas į transporto priemonę.

35.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010, 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

36.       Pagal apeliantės 2020 m. vasario 17 d. į bylą pateiktos atsekamumo lentelės pagal kiekvieną konteinerį (Priedas Nr. 3) duomenis konteineryje EGSU9053760 yra 5 044 kg iš atsakovės pirktų Prekių, t. y. dalis Prekių, pirktų iš atsakovės pagal sąskaitas DET 0000007 ir DET0000011 bei visos Prekės pagal sąskaitą DET 0000006 ir netgi daugiau nei atsakovė faktiškai pristatė (1 969 kg/1973 kg į kont.), tuo tarpu 2020 m. gegužės 11 d. apeliantės pateiktoje lentelėje nurodyta, kad šiame konteineryje yra 4 412 kg iš atsakovės pirktų Prekių, t. y. visos Prekės, pirktos iš atsakovės pagal sąskaitas DET 0000006 ir DET 0000007 bei dalis pagal sąskaitą DET0000011. 2020 m. vasario 17 d. pateiktoje lentelėje apie konteinerį EITU1601709 nurodyta, kad jame yra 11 007 kg iš atsakovės pagal sąskaitas DET 0000040 ir DET 0000041 pirktų Prekių, o 2020 m. gegužės 17 d. pateiktoje lentelėje, kad šiame konteineryje yra 11 157 Kg iš atsakovės pirktų prekių pagal minėtas dvi sąskaitas ir sąskaitą DET 0000011. Nors apeliantė skunde teigia, kad 2020 m. gegužės 11 d. pateiktos atsekamumo lentelės, pakavimo sąrašai patvirtina atsakovės Prekių atsekamumą konteineriuose EGSU9053760 ir EITU1601709 bei atitiktį analizių duomenims (assay report), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nustatytas apeliantės pateiktų duomenų netapatumas (nevienodumas) jos pačios sudarytose ir teismui pateiktose lentelėse nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl atsakovei priklausančių Prekių (jų kiekio) atsekamumo galimybės konkrečiuose konteineriuose.

37.       Pastebėtina, kad tokių duomenų neatitikimų apie atsakovės Prekes yra ir kituose konteineriuose, pavyzdžiui, 2020 m. vasario 17 d. pateiktoje lentelėje apie konteinerį TEMU6538724 nurodyta, kad į konteinerį, kurio bendras svoris 23 602,90 kg, pakrauta 23 826 kg iš atsakovės pirktų Prekių, o 2020 m. gegužės 11 d. lentelėje nurodoma, kad šio konteinerio bendras svoris           23 898 kg. 2020 m. vasario 17 d. pateiktoje lentelėje apie konteinerį EGHU1064050 nurodyta, kad jame yra 9 741 kg iš atsakovės pagal sąskaitą DET 0000023 pirktų Prekių (nors pagal šią sąskaitą 801 kg iš 10 272 kg nurodyta, kad pakrauta į konteinerį TEMU6538724), o 2020 m. gegužės 11 d. pateiktoje lentelėje, kad šiame konteineryje yra 9 745 kg iš atsakovės pirktų prekių pagal sąskaitas DET 0000023 ir DET 0000011. 2020 m. vasario 17 d. pateiktoje lentelėje apie konteinerį SEGU5899027 nurodyta, kad jame yra 4 501 kg iš atsakovės pagal sąskaitą DET 0000041 pirktų Prekių, o 2020 m. gegužės 11 d. pateiktoje lentelėje, kad šiame konteineryje yra 4 571 kg iš atsakovės pirktų prekių pagal sąskaitas DET 0000041 ir DET 0000011. 2020 m. vasario 17 d. ir 2020 m. gegužės 11 d. pateiktose lentelėse apie konteinerį BEAU4408174 nurodyta, kad jame yra 11 728 kg iš atsakovės pirktų Prekių, tame skaičiuje ir 7 122 kg pirkti pagal sąskaitą 0000053, tačiau pagal šią sąskaitą atsakovė ieškovei pardavė tik 5 296 kg, o ne 7 122 kg Prekių. Pagal ieškovės 2020 m. vasario 17 d. pateiktus duomenis atsakovės dalis Prekių, pirktų pagal sąskaitą DET 0000011, buvo gabenamos tik konteineryje EGSU9053760, o pagal 2020 m. gegužės 11 d. duomenis iš atsakovės pirktos Prekės pagal sąskaitą DET 0000011 pirktos prekės buvo siunčiamos net šešiuose konteineriuose, o Prekių bendras kiekis 2 475 kg, nors pagal šią sąskaitą faktūrą nupirkta tik 2 424 kg. 2020 m. vasario 17 d. pateiktoje lentelėje apie konteinerį YMMU6173823 nurodyta, kad jame yra 2 141 kg iš atsakovės pagal sąskaitas DET0000084 ir DET0000087 pirktų Prekių (pagal sąskaitą DET0000084 364 kg į kont.), o 2020 m. gegužės 11 d. pateiktoje lentelėje, kad pagal sąskaitą DET0000084 564 kg į kont.     2020 m. vasario 17 d. ir 2020 m. gegužės 11 d. pateiktose lentelėse apie konteinerį EITU1322957 nurodyta, kad jame yra 19 086 kg iš atsakovės pirktų Prekių (pagal sąskaitą DET0000078 – 10 255 kg, nors faktiškai pagal šią sąskaitą iš atsakovės nupirkta tik 10 236 kg).

38.       Be to, apeliantės į bylą pateikti 2020 m. vasario 17 d. ir 2020 m. gegužės 11 d. duomenys apie Prekių transportavimą nesutampa ne tik tarpusavyje, tačiau ir su analizių duomenimis (assay report). Pavyzdžiui, 2020 m. vasario 17 d. ir 2020 m. gegužės 11 d. pateiktose lentelėse nurodytas atsakovės Prekių kiekis konteineryje EISU9178523 yra 19 755 kg, šis kiekis atsispindi ir 2020 m. gegužės 11 d. pateiktame pakavimo sąraše, tuo tarpu pagal 2018 m. rugpjūčio 27 d. ekspertizės akto (assay report) duomenis (2 lentelė) atsakovės Prekių kiekis nurodytas 19 831,70 kg (76,7 kg daugiau nei nurodyta, kad buvo pakrauta į konteinerį). 2020 m. vasario 17 d. ir 2020 m. gegužės 11 d. pateiktose lentelėse nurodytas atsakovės Prekių kiekis konteineryje TEMU6538724 23 826 kg, toks pat kiekis nurodytas ir 2020 m. gegužės 11 d. pateiktame pakavimo sąraše, tuo tarpu pagal 2018 m. birželio 26 d. ekspertizės akto duomenis (assay report) atsakovės Prekių svoris nurodytas 23 602,90 kg (skirtumas 295,10 kg). 

39.       Apeliantė UAB „Rafimeta“ apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad atsakovė jai pristatė iš viso 221 245 kg prekių, o ieškovė perdirbo ir išvežė 177 632 kg. Šis skirtumas (43 613 kg) atsirado dėl to, kad: dalis svorio likdavo Lietuvoje (viso 1 235 kg tauriųjų metalų neturinčios atliekos); dalis pristatytų prekių buvo ne elektronikos laužas, bet sumaltų katalizatorių milteliai (1 171 kg), o šios atliekos buvo transportuojamos pagal atskirą susitarimą ir už jas būdavo sumokama avansu 100 proc.; didžioji dalis prekių pagal PVM sąskaitą faktūrą                         Nr. DETO000066 (10 938 kg) buvo išvežtos atsakovės pasirinktam galutiniam perdirbėjui – Suomijos bendrovei Kuusakoski; atsakovės 29 697 kg Prekių pagal 2018 m. balandžio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET0000039, 2018 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą             Nr. DET0000068, 2018 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET0000075 buvo pristatytos pagal atskirus žodinius susitarimus ir nebuvo išvežtos galutiniam perdirbimui pagal Sutartį. Taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad 43 613 kg atsakovės Prekių nebuvo pristatyta galutiniam pirkėjui – perdirbėjui į Japoniją.

40.       Pažymėtina, kad apeliantė, teikdama pirmosios instancijos teismui dubliką, jame nurodė, jog atsakovė iš viso jai pristatė 208 564 kg Prekių. Be to, apeliantė kartu su dubliku pateikė pažymą apie atliktą perdirbimo paslaugą pagal Sutartį (Priedas Nr. 5), kurioje nurodyta, kad perdirbtas atsakovės Prekių kiekis – 208 564 kg. Vėliau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė neginčijo, kad atsakovė iš viso pristatė 221 245 kg Prekių, tačiau nurodė, kad iš šių prekių tik 178 867 kg buvo išgabenti galutiniam pirkėjui – perdirbėjui į Japoniją. Apeliantė 2020 m. gegužės 11 d. pateikė perdirbimo ir komisinio mokesčio bei perdirbimo ir transportavimo kaštų sugretinimo pažymas (Priedai Nr. 1 ir 2), iš kurių matyti, kad atsakovės Prekės pagal 2018 m. balandžio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET0000039, 2018 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET0000068 ir 2018 m. liepos 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET0000075 (bendras Prekių kiekis 29 697 kg) nebuvo išvežtos galutiniam pirkėjui – perdirbėjui į Japoniją (už šias Prekes pažymose nėra paskaičiuotas nei perdirbimo mokestis, nei transportavimo kaštai, nei komisinis mokestis). Nors apeliantė skunde teigia, kad atsakovės Prekės pagal minėtas sąskaitas faktūras buvo išgabentos pagal atskirus žodinius susitarimus su atsakove (ne pagal ginčo Sutartį), tačiau jokių įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė ir atsakovė būtų sudariusios kitas sutartis (ne tik ginčo Sutartį) dėl atsakovės prekių pirkimo–pardavimo, taip pat byloje nėra jokių įrodymų dėl Prekių pagal minėtas atsakovės išrašytas sąskaitas faktūras perdirbimo, transportavimo, perpardavimo kitiems galutiniams pirkėjams – perdirbėjams ir pan. 

41.       Iš 2020 m. gegužės 11 d. apeliantės į bylą pateiktos perdirbimo ir komisinio mokesčio sugretinimo pažymos matyti, kad apeliantė yra paskaičiavusi atsakovei perdirbimo ir komisinį mokesčius už atsakovės pristatytas 1 235 kg atliekas (pažymos 36 eilutė (svoris 14 kg), 42 eilutė (316 kg), 48 eilutė (340 kg), 51 eilutė (332 kg), 55 eilutė (116 kg) ir 67 eilutė (117 kg)). Kaip skunde nurodo apeliantė, šios tauriųjų metalų neturinčios atliekos (juodasis metalas, plastikas, kiti spalvoti metalai) buvo parduotos atskirai Lietuvoje (neišgabentos galutiniam pirkėjui – perdirbėjui į Japoniją), tačiau jokių objektyvių įrodymų apie minėtų atliekų pardavimą Lietuvoje apeliantė nėra pateikusi, taip pat nėra ir duomenų, kad apeliantė būtų informavusi atsakovę apie tokių atliekų susidarymą ir kad šios atliekos nebus gabenamos galutiniam pirkėjui – perdirbėjui į Japoniją, o bus parduodamos Lietuvoje. Tai, kad apeliantės pateiktoje trišalėje sutartyje su galutiniu perdirbėju (2020 m. vasario 17 d. pateiktas Priedas Nr. 1) galutinis perdirbėjas yra numatęs sankcijas (baudas) už priemaišas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog šios atliekos neturėjo būti transportuojamos galutiniam pirkėjui – perdirbėjui.

42.       Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad dalis pristatytų prekių buvo ne elektronikos laužas, bet sumalti katalizatorių milteliai (1 171 kg), o šios atliekos buvo transportuojamos pagal atskirą susitarimą ir už jas būdavo sumokama avansu 100 proc., tačiau jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų byloje nėra pateikta (nei apie tokio susitarimo su atsakove buvimą, nei apie šių atliekų transportavimą, pardavimą ir pan.). Šalių sudarytoje Sutartyje taip pat nėra įtrauktos nuostatos apie kitokią konkrečių atliekų (pvz., sumaltų katalizatorių miltelių) apmokėjimo tvarką, t. y. avansu 100 proc. Be to, iš apeliantės 2020 m. gegužės 11 d. pateiktų duomenų (lentelių) apie konteinerių EITU1601709 ir SEGU5899027 sudėtį matyti, kad juose buvo gabenamos atliekos – katalizatoriai – galutiniam pirkėjui – perdirbėjui į Japoniją. 

43.       Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentu, kad didžioji dalis atsakovės Prekių pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. DETO000066 (10 938 kg) buvo išvežtos atsakovės pasirinktam galutiniam perdirbėjui – Suomijos bendrovei Kuusakoski Oy. Atsakovė teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad buvo atskiras susitarimas su ieškove parduoti ieškovės prekes (ne pagal ginčo Sutartį) į Suomiją. Iš byloje esančių sąskaitų Nr. KUZ-000136, KUZ-000147 ir KUZ-000176 (2020 m. vasario 20 d. priedas Nr. DOK-5680) matyti, kad į Suomiją perdirbėjui Kuusakoski Oy siųstų atliekų kiekiai nesutampa su apeliantės nurodomu atliekų kiekiu (10 938 kg), t. y. pagal minėtas sąskaitas siųstų atliekų kiekis           23 670 kg, 23 646 kg ir 23 670 kg. Apeliantė 2018 m. birželio 29 d. išrašė atsakovei sąskaitą   Nr. RAF18080011 už prekes, išsiųstas į Suomiją perdirbėjui Kuusakoski Oy, kurioje taipogi nurodytas prekių kiekis – 23 670 kg (tripliko Priedas Nr. 3). Byloje esantis el. susirašinėjimas tarp šalių (tripliko Priedas Nr. 1 ir 2) patvirtina, kad ieškovė domėjosi iš Suomijos perdirbėjo gautais analizių duomenimis, prašė atsakovės juos atsiųsti, kad galėtų įvertinti ir išrašyti sąskaitą už prekes, taip pat ieškovei buvo atsiųsta sąskaita už prekių transportavimą į Suomiją (tripliko Priedas Nr. 4). Nei ieškovės išrašyta sąskaita Nr. RAF18080011 už prekes, nei kiti į bylą pateikti įrodymai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad į Suomiją buvo gabenamos būtent atsakovės Prekės (10 938 kg) pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. DETO000066 ir tarp šalių sudarytą ginčo Sutartį, juolab kad ieškovė ieškinyje prašė priteisti skolą pagal minėtą sąskaitą Nr. RAF18080011, nei ieškinyje, nei dublike nenurodydama visiškai jokių aplinkybių apie tai, kad Suomijos perdirbėjui Kuusakoski Oy buvo gabenamos atsakovės prekės (jų dalis).

44.       Apibendrinant, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad apeliantės į bylą pateikti duomenys neleidžia daryti vienareikšmės išvados, jog jie yra būtent apie atsakovės pristatytas prekes, t. y. kad Prekės buvo pristatytos galutiniam pirkėjui – perdirbėjui į Japoniją, ir jais negali būti vadovaujamasi nustatant galutinę atsakovės Prekių kainą. Tokią išvadą suponuoja ir tai, kad pagal byloje esančius duomenis matyti, jog viename konteineryje buvo gabenamos ne tik atsakovės, bet ir ieškovės prekės, o ieškovė apeliaciniame skunde patvirtino, kad prie atsakovės prekių būdavo pridedamos tos pačios rūšies ir kokybės prekės (skundo 4.22 punktas), kas reiškia, jog analizių duomenyse (assay report) yra nurodyti bendri tiek ieškovės, tiek ir atsakovės prekių duomenys, ir iš analizių duomenų negalima nustatyti, kokie analizių duomenys buvo būtent atsakovės Prekių. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė nėra į bylą pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės sutikimą (neprieštaravimą) dėl Prekių maišymo su kitomis prekėmis.

Dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų

45.       Nors apeliaciniame skunde apeliantė kelia netinkamo įrodymų vertinimo (kai kurių įrodymų neįvertinimo) klausimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog teismas įvertino įrodymus nepalankia apeliantei linkme, nereiškia, kad jie buvo įvertinti netinkamai (neįvertinti).

46.       Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo proceso taisyklių pažeidimo ar įrodymų vertinimo klaidų teisėjų kolegija nenustatė. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tinkamais teisiniais argumentais, nurodė, kodėl daro vienokias ar kitokias išvadas dėl ginčo dalyko. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime konkrečiai ir neįvardino, kad vadovaujasi 2020 m. vasario 17 d. ieškovės pateiktais Priedais Nr. 4-17, tačiau iš sprendimo turinio matyti, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino tiek ieškovės 2020 m. vasario 17 d., tiek 2020 m. gegužės 11 d. pateiktus rašytinius įrodymus, susijusius su konteinerių sudėtimi, juolab, kad 2020 m. vasario 17 d. ieškovės pateikti Priedai Nr. 4-17 yra detalizuojantys konteinerių sudėtį, kuri nurodyta Priede Nr. 3 (ieškovės sudarytoje lentelėje), o šis priedas detaliai aptartas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Tuo tarpu ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovės Prekių atsekamumo galimybės kitokių, nei skundžiamame teismo sprendime buvo padarytos, išvadų nelemia.

47.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliantė apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą (ir tą jo dalį, kuria apeliantės ieškinys buvo tenkintas) ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, o priešieškinį atmesti, tačiau jokių argumentų, kodėl turėtų būti naikinamos sprendimo dalys, kuriomis teismas (i) priteisė ieškovei iš atsakovės 146 517,24 Eur avansą, 19 999,99 Eur skolą už pirktas prekes, (ii) priteisė atsakovei iš ieškovės 1 452 Eur skolą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. DET0002 už prekių pervežimą, (iii) nepriteisė atsakovei 89 754,70 Eur pagal 2018 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą RAF 1806006, apeliaciniame skunde nenurodo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, teisėjų kolegija dėl minėtų teismo sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo nepasisako.

48.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

49.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą teismo sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 331 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

50.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

51.       Apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, už jo parengimą turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlyginamos. Tačiau atlyginamos kitų byloje dalyvaujančių asmenų išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, t. y. tokį prašymą pateikusios atsakovės išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

52.       Atsakovė nurodo turėjusi 1 734,33 Eur išlaidų už suteiktas teisines paslaugas ir pateikė tokias išlaidas pagrindžiančius įrodymus – 2020 m. gruodžio 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADV-2020/1213, 2020 m. gruodžio 14 d. teisinių paslaugų suteikimo aktą, AB SEB bankas sąskaitos išrašą, 2021 m. rugsėjo 13 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADV-2021/927, 2021 m. rugsėjo 13 d. teisinių paslaugų suteikimo aktą, „Swedbank“, AB sąskaitos išrašą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas, į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad 1 734,33 Eur bylinėjimosi išlaidų suma nesiekia maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistinos 1 818,05 Eur sumos       (1 398,50 x 1,3), todėl priteisiama iš apeliantės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Detmetas“ (juridinio asmens kodas 125747420) iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Rafimeta“ (juridinio asmens kodas 304197352) 1 734,33 Eur (tūkstantį septynis šimtus trisdešimt keturis eurus ir 33 centus) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai             Marius Bajoras

      Rasa Gudžiūnienė

      Antanas Rudzinskas