Civilinė byla Nr. 3K-3-172-469/2024

        Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00223-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4; 3.2.4.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos dėl pirkėjo prievolės sumokėti kainą už perkamą daiktą tinkamo įvykdymo paskirstymą tarp pirkimo–pardavimo sutarties šalių, bylos šalies pateikto įrodymo priėmimą pirmosios instancijos teisme, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3800 Eur skolą ir 216 Eur delspinigių.

3.       Ieškovė nurodė, kad šalys 2021 m. balandžio 9 d. sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovas nupirko transporto priemonę „BMW 530D“, pagamintą 2006 m. birželio 30 d.; šalys susitarė, kad automobilio kaina – 3800 Eur ir kad pinigai už parduodamą automobilį bus atsakovo sumokami grynaisiais į kasą arba pavedimu per 3 dienas nuo sutarties pasirašymo. Šalys sutarė, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra ir turto perdavimo–priėmimo aktas, todėl sutarties pagrindu ieškovė perdavė ginčo automobilį atsakovui. Šalys sutartyje sutarė, kad jeigu pirkėjas sutartyje nustatytu laiku nesumoka automobilio kainos, jam yra skaičiuojami 0,02 procento dydžio delspinigiai nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovės teigimu, atsakovas iki šiol su ja nėra atsiskaitęs. Delspinigių suma už vieną dieną sudaro 0,76 Eur (3800 Eur × 0,02 proc. = 0,76), nuo sutartyje sutarto įvykdymo momento pabaigos praėjo 211 dienų, tai delspinigių suma iš viso sudaro 216 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino.

5.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2022 m. lapkričio 24 d. nutartimi panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. birželio 10 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

6.       Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, pripažinęs atsakovo dalyvavimą būtinu, neapklausė atsakovo, tuo pažeisdamas teisės į teisingą teismo procesą principą.

7.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

8.       Teismas nurodė, kad 2021 m. balandžio 10 d. (sutarties data 2021 m. balandžio 9 d.) šalys sudarė automobilio „BMW 530D“ pirkimo–pardavimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl kainos už įsigytą automobilį sumokėjimo. Pirkimo–pardavimo sutarties 3.1 punkte nustatytas kainos sumokėjimo terminas, t. y. turto pardavimo kainą pirkėjas sumoka grynaisiais į kasą arba pavedimu per 3 dienas nuo sutarties pasirašymo. Tačiau teismo posėdyje ieškovės vadovas A. M. paaiškino, kad tai standartinė sutarties sąlyga, taikoma visiems klientams, o šis atvejis buvo kitoks, nes automobilis buvo parduodamas pasitikėjimo pagrindu jo mokyklos draugo ir verslo partnerio artimam giminaičiui, pas kurį įvyko gaisras ir jo turtas sudegė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes buvo susitarta, kad automobilis atsakovui bus perduotas, o kainą jis sumokės tuomet, kai susitvarkys su gaisro padariniais ir turės pinigų. Tikslus momentas, kada už automobilį turi būti sumokami pinigai, nebuvo apibrėžtas, ieškovės atstovas teigė, kad jis sutiko palaukti apmokėjimo iki 2021 m. rudens. Šis susitarimas raštu įformintas nebuvo. Atsakovas teigė, kad automobilio kainą jis sumokėjo automobilio perdavimo dieną – 2021 m. balandžio 10 d. grynaisiais pinigais pačiam ieškovės direktoriui.

9.       Kilus ginčui dėl prievolės sumokėti perkamo daikto kainą įvykdymo, būtent pirkėjas ir turi šią aplinkybę įrodyti. Tai, kad pardavėjas perdavė daiktą pirkėjui, patvirtina, jog jis įvykdė savo sutartinę prievolę, tačiau tai savaime nereiškia, jog pirkėjas yra įvykdęs savo pareigą sumokėti už perkamą daiktą. Tinkamai įforminti prievolės įvykdymo faktą pirmiausia turėtų būti suinteresuotas skolininkas, nes turėdamas tokius įrodymus jis galės įrodyti prievolės pasibaigimo faktą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas. Skolininkas, siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, taip pat gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).

10.       Teismas nurodė, kad ieškovės atstovas tvirtino, jog sutarties sudarymo metu atsakovas neturėjo pinigų atsiskaityti už perkamą daiktą, nes sudegė jo turtas ir dėl to buvo sutarta, kad jis atsiskaitys vėliau. Atsakovas tokiems ieškovės atstovo teiginiams prieštaravo ir nurodė, kad turėjo pinigų susimokėti už automobilį, nes gaisro metu sudegė tik pagalbinis pastatas bei garažas, kuriame stovėjo jo automobilis, sudegė atsakovo pasas ir automobilio dokumentai, kurie gulėjo automobilyje. Tačiau pinigus atsakovas laikė gyvenamajame name, o šis nuo gaisro nenukentėjo. Teismo vertinimu, šiuos atsakovo teiginius patvirtina 2021 m. balandžio 1 d. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šalčininkų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos raštas, kuriame nurodyta, jog 2021 m. kovo 27 d. nurodytu adresu buvo gesinamas gaisras pagalbinio ūkio pastate. Gaisro metu sudegė pastato stogas su medinėmis konstrukcijomis, išdegė centrinė pastato vidaus dalis, pradegė perdanga, vasaros virtuvės patalpos sulietos vandeniu ir aprūkusios nuo dūmų, vietomis paveiktos termiškai, sudegė garažo patalpoje stovėjęs automobilis „Škoda Octavia“.

11.       Atsakovas paaiškino, kad niekada neturėjo problemų dėl pinigų, nes anksčiau vertėsi pelninga veikla – akmens tvorų statyba. Teismas, vertindamas, ar atsakovas sandorio sudarymo metu galėjo turėti 3800 Eur sumą, patikrino duomenis apie atsakovo gaunamas pajamas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir nustatė, kad atsakovo senatvės pensija 2021 m. sudarė 340,23 Eur per mėnesį, 2022 m. – 373,82 Eur, o 2023 m. – 436,55 Eur. Nors atsakovo senatvės pensija nėra didelė ir 3800 Eur sumą jis galėtų sukaupti per maždaug 11 mėnesių, tačiau, ieškovės atstovo teigimu, buvo sutartas maždaug 4–5 mėnesių mokėjimo atidėjimo terminas. Teismo nuomone, per tokį laikotarpį vien iš gaunamos pensijos atsakovas nebūtų galėjęs sukaupti reikiamos sumos. Atsakovas pateikė teismui 2023 m. liepos 14 d. notarės patvirtintą lėšų dovanojimo sutartį, pagal kurią atsakovas su sutuoktine padovanojo savo vaikaitei 19 958 Eur sumą. Teismas vertino, kad, vadovaujantis sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija, atsakovui priklausė 9979 Eur anūkei padovanotų lėšų dalis. Jeigu atsakovo pinigai būtų sudegę gaisro metu, tai vien iš gaunamos pensijos atsakovas tokios pinigų sumos nebūtų galėjęs sukaupti, kadangi, skaičiuojant laikotarpį nuo 2021 m. balandžio 1 d. (artimiausias mėnuo po gaisro) iki 2023 m. birželio 1 d. (dovanotų lėšų pervedimo) nė kiek neleidžiant pensijos, atsakovas būtų galėjęs sukaupti tik 9826,98 Eur, o tai yra mažiau, nei buvo padovanota vaikaitei. Dėl to teismas pripažino, kad jeigu atsakovas, praėjus sąlygiškai neilgam laiko tarpui po gaisro, turėjo didelę pinigų sumą, vėliau padovanotą anūkei, tai automobilio pirkimo–pardavimo metu jis galėjo turėti ir reikiamą 3800 Eur pinigų sumą ir iš karto atsiskaityti su pardavėja.

12.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė pateikė jos buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „Proximum nexum“ pažymą apie ieškovės skolininkus, joje nurodyta, kad atsakovas pagal dokumentą SF887 skolingas ieškovei 3800 Eur, tačiau teismui sąskaitos faktūros ieškovė nepateikė ir neįrodė, kad buvo ją išrašiusi daikto perdavimo metu, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas.

13.       Spręsdamas dėl galimo susitarimo atidėti mokėjimą už automobilį, teismas vertino ir ieškovės atstovo A. M. bei jo draugo M. Č. susirašinėjimą: M. Č. 2021 m. kovo 27 d. pranešė A. M. apie atsakovo namų valdoje įvykusį gaisrą. Matyti, kad ieškojo naujo automobilio, teiravosi A. M. apie įvairius galimus variantus, o A. M. pasiūlė jam pirkti savo automobilį. Susirašinėjime nėra kalbos apie tai, kad atsakovas neturi pinigų naujam automobiliui ir reikėtų mokėjimą jam atidėti. A. M. ir M. Č. susirašinėjimas tęsėsi tų pačių metų birželio ir rugpjūčio mėnesiais, tačiau nebuvo nė karto pasiteirauta, ar atsakovas jau yra sukaupęs pinigų ir kada galės atsiskaityti už įsigytą automobilį. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, nusprendė, kad ieškinys atmestinas.

14.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. gruodžio 19 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

15.       Kolegija atmetė ieškovės prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus – 2021 m. balandžio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 887, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė nepagrindė pavėluoto įrodymo pateikimo priežasčių, į tai, kad ieškovės su apeliaciniu skundu pateiktos sąskaitos faktūros turinys kelia abejonių – sąskaitoje nurodoma mokėtina suma skaičiais – 3800 Eur, suma žodžiais – vienuolika tūkstančių eurų, be to, sąskaitoje nurodyta, jog laiku neapmokėjus bus skaičiuojami 0,4 procento delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, nors sutartyje šalys susitarė dėl 0,02 procento delspinigių taikymo.

16.       Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo už automobilį, ieškovei įrodinėjant, kad atsakovas iki šiol nesumokėjo automobilio kainos, nes šalys susitarė, jog faktinis atsiskaitymas įvyks vėliau (kaip posėdžių metu nurodė ieškovės vadovas – 2021 m. vasaros pabaigoje), o atsakovui įrodinėjant, kad atsiskaitymas už automobilį įvyko sutarties sudarymo dieną (2021 m. balandžio 10 d.) grynaisiais pinigais.

17.       Kolegija nurodė, kad ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylos šalims įrodinėjimo pareigas. Kolegija nurodė, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021 pateiktais išaiškinimais, kad ginčuose, kylančiuose dėl pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos kainos (ne)sumokėjimo, ieškovas turėjo įrodyti, kad perdavė daiktą, o atsakovas – kad sumokėjo už daiktą sutartyje nustatytą pinigų sumą.

18.       Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuo nurodytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės nenukrypo nei bylos nagrinėjimo iš esmės žodiniuose teismo posėdžiuose metu, nei vertindamas šalių įrodymus priimtame procesiniame sprendime. Vien tai, kad teismas, spręsdamas apie atsakovo atsiskaitymą, vertino pastarojo finansinę, turtinę padėtį, gebėjimą atsiskaityti, nesudaro pagrindo pripažinti, jog tarp ginčo šalių buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta. 

19.       Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat teigė, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino atsakovo pateiktą lėšų dovanojimo sutartį, nes ji gali įrodyti atsakovo ir jo sutuoktinės finansines galimybes, tačiau tokias galimybes įrodo 2023 m., o ne automobilio įsigijimo laikotarpiu. 

20.       Kolegija atmetė šiuos ieškovės argumentus, nurodydama, kad 2023 m. liepos 14 d. notarinė lėšų dovanojimo sutartis, kaip netiesioginis įrodymas, kurios pagrindu atsakovas kartu su sutuoktine padovanojo vaikaitei 19 958 Eur sumą, buvo pirmosios instancijos teismo kompleksiškai įvertinta kartu su kitais netiesioginiais įrodymais – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, pagal kuriuos 2021 m. atsakovo senatvės pensija sudarė 340,23 Eur per mėnesį, 2022 m. – 373,82 Eur, o 2023 m. – 436,55 Eur. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas pripažino, jog atsakovas objektyviai per 4–5 mėnesius nebūtų galėjęs sukaupti ginčo automobilio kainos (tą būtų galėjęs padaryti per maždaug 11 mėnesių visiškai neišleisdamas gaunamos senatvės pensijos). Kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo pagrindu išvados visiškai pagrindžia, jog tikėtina, kad atsakovas turėjo tam tikrų santaupų, kurias galėjo išleisti tiek atsiskaityti už ginčo automobilį, tiek padovanoti vaikaitei 2023 m., kadangi vien iš gaunamų socialinių išmokų tokio dydžio sumų atsakovas objektyviai negalėjo sukaupti.

21.       Ieškovė taip pat teigė, kad teismas neįvertino liudytojo M. Č. parodymų, kurie yra prieštaringi atsakovo paaiškinimams dėl atsiskaitymo aplinkybių: atsakovas paaiškino, kad jis sėdėjo automobilio priekyje, keleivio pusėje ir prie atidarytų automobilio durelių buvo priėjęs ieškovės vadovas bei ten įvyko dokumentų ir pinigų perdavimas, o liudytojas M. Č. parodė, kad stovėjo prie atidarytų automobilio vairuotojo pusės durelių, taip pat šie asmenys nurodė, kad automobilio pardavimo dieną atsakovas turėjo skirtingas sumas grynųjų pinigų (atsakovas nurodė, kad turėjo 3800 Eur sumą, liudytojas parodė, kad atsakovas turėjo 3600 Eur sumą). Šie prieštaravimai, anot ieškovės, sudaro pagrindą tenkinti ieškinį.

22.       Teismų praktikoje pripažįstama, jog tai, kad teismas sprendime atskirai nepasisakė dėl kiekvieno į bylą pateikto įrodymo, nereiškia teismo sprendimo nepagrįstumo. Teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo ar šalių argumento, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tik tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012).

23.       Nagrinėjamu atveju vien ta faktinė aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl liudytojo M. Č. parodymų, nereiškia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas apskritai nevertino šių parodymų ir nesivadovavo jais. Kolegija, susipažinusi su pastarojo liudytojo parodymais, duotais tiek pirmą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek Vilniaus apygardos teismui 2022 m. lapkričio 24 d. grąžinus bylą nagrinėti pakartotinai pirmosios instancijos teismui, pažymėjo, jog šio liudytojo parodymai, viena vertus, nėra nuoseklūs, antra vertus, yra glaudžiai susiję su ieškovės vadovą ir patį liudytoją siejusiais tarpusavio santykiais ir konfliktais. Kolegija nurodė, kad aptariami ieškovės vadovo ir liudytojo santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, ieškovė, kritikuodama pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kiek tai susiję su liudytojo M. Č. parodymais, iš esmės siekia, kad vien tik tam tikrų prieštaravimų, egzistuojančių tarp liudytojo parodymų ir atsakovo paaiškinimų, pagrindu būtų padarytos priešingos, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvados, dėl kurių būtų patenkinti ieškovės reikalavimai. Kolegijos nuomone, nuo ginčo sutarties sudarymo yra praėjęs reikšmingas laiko tarpas, todėl ši aplinkybė, taip pat ir atsakovo, kaip garbingo amžiaus sulaukusio asmens, gebėjimai detaliai prisiminti ginčo situaciją galėjo lemti atsakovo ir liudytojo paaiškinimų nesutapimą, tačiau vien tik šis nesutapimas negalėjo turėti ir, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvų, neturėjo esminės teisinės reikšmės sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

24.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, todėl aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013).

25.       Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

26.       Kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, taip pat įvertinusi tai, kad byloje apklaustų liudytojų (E. M., V. O., M. Č.), taip pat ieškovės vadovo ir atsakovo žodiniai paaiškinimai, jų nurodytos aplinkybės nesutampa tarpusavyje, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai akcentavo kitus byloje esančius rašytinius įrodymus (pavyzdžiui, ieškovės vadovo ir liudytojo M. Č. susirašinėjimą, rašytinius įrodymus, pagrindžiančius atsakovo finansinę padėtį, ir kt.). Rašytinių įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo, atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).

27.       Kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ginčo klausimais, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio panaikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

28.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 19 d. nutartį ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.        Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo (CPK 12, 178 straipsniai), įrodinėjant atsiskaitymą pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Kasacinis teismas 2021 m. vasario 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021 išaiškino, jog pardavėjas turi įrodyti, kad perdavė daiktą, o pirkėjas – kad sumokėjo už daiktą sutartyje nustatytą pinigų sumą. Kasacinis teismas papildomai pažymėjo, kad, kilus ginčui dėl pareigos sumokėti perkamo daikto kainą įvykdymo, kaip tik pirkėjas ir turi šią aplinkybę įrodyti. Tai, kad pardavėjas perdavė daiktą pirkėjui, patvirtina, jog jis įvykdė savo sutartinę pareigą, tačiau tai savaime nereiškia, kad pirkėjas yra įvykdęs savo pareigą sumokėti už perkamą daiktą. Teismai, nors ir paminėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, tačiau įrodinėjimo naštą paskirstė akivaizdžiai netinkamai, t. y. ieškovei iš esmės teko įrodinėti atsakovo neatsiskaitymą pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, o atsakovas (automobilio pirkėjas) nuo tokios įrodinėjimo pareigos buvo faktiškai atleistas. Pirma, teismai reikšmingą dėmesį skyrė aplinkybei dėl ieškovės PVM sąskaitos faktūros išrašymo momento ar jos egzistavimo ir būtent PVM sąskaitos faktūros nepateikimu ankstesnėje proceso stadijoje iš dalies motyvavo ieškovei nepalankius teismų sprendimus, o tai pagrindžia įrodinėjimo dėl atsiskaitymo prievolės įvykdymo naštos perkėlimą ieškovei (pardavėjai), o ne atsakovui (pirkėjui). Antra, teismai analizavo atsakovo galimybę 2021 m. balandžio 9 d. sumokėti ieškovei 3800 Eur sumą už įsigyjamą transporto priemonę. Teismai daugiau nei po dvejų metų atliktą dovanojimo sandorį laikė pagrindu pagrįsti atsakovo mokumą automobilio pirkimo dieną, tačiau byloje liko visiškai netirta dovanotų lėšų kilmės ir šaltinių aplinkybė. Trečia, kasos pajamų orderis, patvirtinantis atsiskaitymo faktą, ne tik nebuvo išduotas, tačiau jo nei atsakovas, nei jo interesais veikęs M. Č. niekuomet iš ieškovės nereikalavo. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog „UAB „City Car“ neįrodžius ieškinio dalyko, jos ieškinys atmetamas“, o tai tik dar kartą patvirtina teismą netinkamai vertinant, ką kiekviena iš šalių privalo įrodyti šioje byloje. Automobilio pirkimo kaina nebuvo sumokėta ir tai paaiškina atsakovo pasyvumą, nereiškiant jokių pretenzijų dėl įsigyto turto trūkumų. Tokių pretenzijų nebuvimas yra vienas iš įrodymų, kad atsakovas už automobilį neatsiskaitė.

28.2.        Teismas, pažeisdamas civilinio proceso teisės normas, įrodymą, teikiamą jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, priėmė ir juo rėmėsi priimdamas sprendimą. 2023 m. liepos 14 d. dovanojimo sutartį atsakovo atstovė teismo paprašė pridėti prie bylos tik 2023 m. liepos 18 d., kai turėjo įvykti posėdis dėl baigiamųjų kalbų klausymo, jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (2023 m. birželio 23 d. posėdis), klaidingai įvardydama, jog teikiamas tik prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Atsakovo atstovė šį įrodymą sąmoningai klaidindama proceso dalyvius dėl teikiamo prašymo teismui turinio ir tokiu būdu esmingai apsunkindama ieškovės galimybes dėl tokio įrodymo pasisakyti. 

28.3.        

28.3.1.                      Atsakovo paaiškinimai akivaizdžiai nesutapo su pirkime kartu dalyvavusio M. Č. paaiškinimais, išsiskyrė atsakovo ir M. Č. paaiškinimai tiek dėl automobilio pirkimo kainos, tiek dėl asmenų dalyvavimo bei veiksmų automobilio pirkimo procese. Teismai į šiuos prieštaravimus neatsižvelgė ir atsakovo paaiškinimų prieštaringumą grindė garbingu atsakovo amžiumi ir laiko tarpu, praėjusiu nuo automobilio pirkimo. Teismai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad paties M. Č. paaiškinimai, teikti bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjus pirmą kartą ir vėliau grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, akivaizdžiai nesutapo ir buvo nenuoseklūs.

28.3.2.                      Atsakovo tariamos finansinės galimybės 2021 m. balandžio 9 d. sumokėti automobilio įsigijimo kainą pirmosios instancijos teismo iš esmės buvo pagrįstos 2023 m. liepos 14 d. pinigų dovanojimo sutartimi, nors dovanoti reikalingų lėšų kilmė ir šaltiniai teismo nebuvo tiriami ir vertinami. 

28.3.3.                      Teismai netinkamai vertino PVM sąskaitos faktūros nepateikimo faktą. Teismai nesivadovavo kasacinio teismo praktika dėl PVM sąskaitos faktūros reikšmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2008) ir neįvertino, kad ieškovė teismui pateikė jos buhalterinę apskaitą tvarkančios bendrovės pažymą apie skolininkus, kurioje nurodyta, kad atsakovas pagal dokumentą SF887 skolingas ieškovei. 

28.3.4.                      Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą antrą kartą, nevertino nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmą kartą paaiškėjusios aplinkybės, jog M. Č. yra turėjęs jam iškeltų bylų dėl kasos pajamų orderio galimo klastojimo, o tai, ieškovės nuomone, aiškiai leidžia šio liudytojo parodymus byloje vertinti itin kritiškai, kaip atsakovo gynybinę taktiką.

29.       Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nagrinėjamos bylos kasacijos dalyko

30.       CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

31.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024, 30 punktas). 

32.       Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, 14 punktas).

33.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Išsamų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013; 2023 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-189-781/2023, 51 punktas, kt.).

34.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės kasacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasacijos dalyką sudaro šie kasaciniame skunde keliami teisės aiškinimo ir taikymo klausimai: 1) dėl įrodinėjimo naštos dėl pirkėjo prievolės sumokėti kainą už perkamą daiktą tinkamo įvykdymo paskirstymo tarp pirkimo–pardavimo sutarties šalių ir 2) dėl šalies pateikto įrodymo pridėjimo pirmosios instancijos teisme. Dėl nurodytų teisės aiškinimo ir taikymo klausimų teisėjų kolegija pasisakys šioje nutartyje. Kiti kasacinio skundo argumentai, kuriais ieškovė nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų atliktu įrodymų vertinimu, nesudaro kasacijos dalyko, nes nėra grindžiami proceso teisės normomis ir (arba) išsamiais teisiniais argumentais. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, nes tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas nenustatė (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl įrodinėjimo naštos dėl pirkėjo prievolės sumokėti kainą už perkamą daiktą tinkamo įvykdymo paskirstymo tarp pirkimo–pardavimo sutarties šalių  

35.       Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, įrodinėjant atsiskaitymą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021.

36.       Kasacinis teismas, spręsdamas dėl įrodinėjimo naštos dėl pirkėjo prievolės sumokėti kainą už perkamą daiktą tinkamo įvykdymo paskirstymo tarp sutarties šalių, išaiškino, kad sutarties sudarymas ir jos įvykdymas yra dvi skirtingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos atskirai, ir vien tik aplinkybė, kad pirkėjas turėjo prievolę pardavėjui, savaime nereiškia, kad pirkėjas šią prievolę įvykdė, todėl, kilus ginčui dėl prievolės sumokėti perkamo daikto kainą įvykdymo, būtent pirkėjas ir turi šią aplinkybę įrodyti. Tai, kad pardavėjas perdavė daiktą pirkėjui, patvirtina, jog jis įvykdė savo sutartinę prievolę, tačiau tai savaime nereiškia, jog pirkėjas yra įvykdęs savo pareigą sumokėti už perkamą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021, 35 punktas).

37.       Nagrinėjamoje byloje teismai citavo nurodytą kasacinio teismo nutartį ir nurodė, kad ieškovė turėjo įrodyti, kad perdavė daiktą, o atsakovas – kad sumokėjo už daiktą sutartyje nustatytą pinigų sumą. Taigi, teismai tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, nurodydami, jog ieškovė turėjo įrodyti, kad perdavė daiktą, o atsakovas – kad sumokėjo už daiktą sutartyje nustatytą pinigų sumą. 

38.       Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas. Skolininkas, siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, taip pat gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011).

39.       Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

40.       Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą). Vien tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023 54 punktą).

41.       Taigi pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką pardavėjo pakvitavimas, kad kaina yra sumokėta,  nėra vienintelis leistinas įrodymas, kuriuo pirkėjas gali įrodinėti tą faktą, kad sumokėjo už perkamą daiktą. Įrodinėdamas šį faktą pirkėjas gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis, tą ir padarė atsakovas nagrinėjamoje byloje. Teismai, įvertinę byloje esančių įrodymų visumą ir nusprendę, kad atsakovas įrodė, jog sumokėjo už perkamą automobilį, tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, ir nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų vertinimo. 

42.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio teismo argumentai, jog teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, įrodinėjant atsiskaitymą pagal pirkimo–pardavimo sutartį, atmestini.

Dėl bylos šalies pateikto įrodymo priėmimo pirmosios instancijos teisme

43.       Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas civilinio proceso teisės normas, priėmė naują įrodymą (2023 m. liepos 14 d. dovanojimo sutartį), atsakovo pateiktą jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

44.       CPK 251 straipsnio, reglamentuojančio bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigą, 1 dalyje nustatyta, kad, ištyręs visus įrodymus, posėdžio pirmininkas paklausia dalyvaujančius byloje asmenis, ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pateikiama prašymų papildyti bylos medžiagą, teismas apsvarsto juos ir priima dėl jų nutartį patenkinti arba atmesti prašymus. Jeigu byloje dalyvaujantys asmenys pateikia teismui papildomos medžiagos arba prašo išreikalauti papildomų įrodymų, teismas gali atmesti pareikštą prašymą, jei jo tenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą ir (arba) toks prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, išsprendus prašymus ir reikiamais atvejais atlikus papildomus veiksmus, taip pat kai nėra prašymų, išklausoma valstybės ir savivaldybių institucijų išvada, jeigu tokia byloje yra. CPK 253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išsprendus CPK 251 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus, posėdžio pirmininkas paskelbia, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų.

45.       Vadovaujantis nurodytomis teisės normomis ir kasacinio teismo praktika įrodymai gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023 77 punktą).

46.       Nagrinėjamoje byloje 2023 m. liepos 18 d. teismo posėdyje atsakovo atstovė paprašė pridėti naują įrodymą (sutartį), teisėjas padarė 10 min. pertrauką susipažinti su dokumentais, ieškovės atstovas nesutiko dėl sutarties pridėjimo, teisėjas nusprendė pridėti pateiktą sutartį ir tik tada buvo skelbiama bylos nagrinėjimo iš esmės pabaiga (2 t., b. l. 84–85). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas CPK 251 straipsnio, 253 straipsnio 1 dalies nuostatų ir nenukrypdamas nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, priėmė atsakovo pateiktą įrodymą (2023 m. liepos 14 d. dovanojimo sutartį) iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

47.       Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas civilinio proceso teisės normas, priėmė naują įrodymą (2023 m. liepos 14 d. dovanojimo sutartį), atsakovo pateiktą jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, atmestini.

Dėl bylos procesinės baigties

48.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49.       Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, kasaciniame teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė